#Article 1: Biofizika (142 words)


Biofizika ( 'gyvybė, gyvenimas' +  'gamta') – tarpdisciplininis mokslas, biologijos problemas tiriantis fizikos bei chemijos metodais. Biofizika tiria biologinių procesų, vykstančių biologinėse sistemose (molekulėse, ląstelėse, organizmuose, ekosistemose) fizinę ir cheminę prigimtį.

Pirmą kartą sąvoką biofizika pavartojo Karlas Pirsonas 1892 m., tačiau kaip mokslas biofizika atsirado XX amžiuje, tam didelės įtakos turėjo informatikos raida. Biofizikai dirba fiziologijos, biochemijos, medicinos ir molekulinės biologijos srityse.

Lyginant su kitomis biologijos ir fizikos šakomis biofizika yra palyginti nauja ir todėl vis dar vystosi. Pirmieji biofizikos tyrimai buvo atlikti 1840 m. Berlyno fiziologų mokyklos grupės, tarp jų buvo Hermanas Helmholcas, Ernstas Heinrichas Vėberis, Carl F.W. Ludwig ir Johannes Peter Müller. Pirmasis Biofizikos mokslinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1919 m. Maskvoje, o pirmasis Pasaulio biofizikų kongresas įvyko 1939 m. Niujorke.

Pagal UNESCO nomenklatūrą biofiziką sudaro šie skyriai:

Taip pat:

Biofizika Lietuvoje atsirado XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, Kauno medicinos institute ir Vilniaus universitete.




#Article 2: Baltai (1312 words)


Baltai, aisčiai – šiaurės rytų Europos gentys kalbėjusios indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

Kaip ir daugelio kitų genčių ir tautų baltų kilmė nėra visiškai aiški. Apie jų susidarymą yra keletas teorijų. Pasak M. Gimbutienės ir jos sekėjų, baltų etnosai pradėjo formuotis praėjus kokiam tūkstančiui metų po paskutiniosios vad. Kurganų kultūros nešėjų invazijos (~3000 m. pr. m. e.) į Pietryčių Europą, įvairių „virvelinės keramikos kultūrų“ nešėjams asimiliuojant būsimame baltiškų hidronimų areale gyvenusius neindoeuropiečius. 

Jerzy Okulicz-Kozary baltų protėvyne laikę Dniepro aukštupį (centrinė Baltarusija), nes čia esantys seniausi baltų hidronimai. Iš čia baltai plitę į aplinkines teritorijas. Łucja Okulicz-Kozaryn palaikė šią tezę ir teigė, kad baltai Baltijos jūrą pasiekę santykinai vėlai. Pasak jos vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo link Mozūrų ir Baltijos jūros pakrantė Sambijoje ir Notangoje baltizuota tik Didžiojo tautų kraustymosi pradžioje. Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžios V a. pr.m.e., o Lietuvoje ir Latvijoje - nuo maždaug mūsų eros pradžios. Gyventojai į šias teritorijas atsikėlę iš hipotetinės baltų protėvynės Dniepro aukštupyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais kai kurių A. Girininko „archeologinės mokyklos“ atstovų pastangomis formuojasi alternatyvi, naujausiais archeologijos duomenimis ir iš dalies paleogeografo A. Seibučio įžvalgomis grindžiama baltų kilmės teorija. 
Pasak A. Girininko ir jo sekėjų, baltus laikyti Rytų Pabaltijo autochtonais leidžia šiame regione fiksuojamas europinių analogų neturintis archeologinių kultūrų raidos tęstinumas, kiekvienai naujai poledynmečio kultūrai savaimingai išsirutuliojant iš jos pirmtakės. Naujosios baltų kilmės teorijos šalininkai ypač akcentuoja menką „virvelininkų“ kultūrų įtaką, laikant juos pietiniais indoeuropiečiais, o vietinius poledynmečio gyventojus - šiauriniais indoeuropiečiais. Indoeuropiečių prokalbės skilimas ir protėvynės paieškos nukeliamos į laikus prieš 6000 metų. Kaip alternatyva indoeuropiečių prokalbės tyrimams buvo pateiktas tolimų kalbinių grupių nostratinių bendrybių egzistavimas. Esminiu kalbinių grupių formavimosi pradžios laikotarpiu Europoje reikėtų laikyti paskutinio ledynmečio išplitimą ir jo traukimąsi.
 
Seniausiais žinomais Rytų Pabaltijo autochtonais baltus verčia laikyti, pasak „A. Girininko mokyklos“ atstovų, ir daugybė finougrų kalbų ūkinės buitinės srities baltizmų,– į finų kalbas jie galėjo patekti tik vykstant medžiotojų bei žvejų protofinų ir sėslių protobaltų metizacijai, o archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad Rytų Europos šiaurvakariuose nesėslių Šukinės duobelinės keramikos kultūros nešėjų, t. y. protofinų, ir sėslių vietos gyventojų metizacija intensyviausia buvusi V–III tūkstm. pr. m. e.

Prieš 11 tūkstančių metų Šiaurės Europoje intensyviai tirpstant ledynui, Rytų Pabaltijį apgyvendino IX genetinės grupės Rb1 pogrupio žmonės, kurių palikuonių esama ir tarp dabartinių regiono gyventojų. Į dab. Lietuvos teritoriją tie paleolito bei epipaleolito epochų naujakuriai atvyko iš Vidurio ir Vakarų Europos, t. y. iš archeologinių  Svidrų  (pagal vietovės netoli Varšuvos pavadinimą) ir Madleno kultūros arealo. VIII tūkstm. pr. m. e. šių ir kai kurių kt. kultūrų pagrindu dab. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir iš dalies kai kurių gretimų šalių teritorijoje susiformavo mezolitinės Kundos ir Nemuno kultūros. VI tūkstm. pr. m. e. viduryje į dab. Lietuvą, o netrukus ir Latviją bei Estiją iš pietų įsismelkus įbrėžtinės keramikos gamybos technologijoms, iš minėtų mezolitinių kultūrų išsirutuliojo neolitinės Narvos ir Nemuno kultūros, o kiek vėliau ir  Pamarių kultūra, kurių raidai vėliau (IV–III tūkstm. pr. m. e.) šiek tiek įtakos darė Rutulinių amforų, Virvelinės keramikos ir kitų dab. Lietuvą iš vakarų pasiekdavusių europinių kultūrų infiltracija.

Maždaug 1300 m. pr. m. e. (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (I–IV a. kelios jos atmainos, vėliau archeologų siejamos su kuršių, žemgalių, vad. (vakarinių) „žemaičių“, sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros. Pastarosioms archeologai priskiria X a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, vėliau vienalaikę Dniepro-Dauguvos kultūrą, Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią vėlyvają Djakovo kultūrą, nuo VIII a. pr. m. e. Pripetės baseine ir Kijevo srityje gyvavusią Milogrado kultūrą, V a. pr. m. e. Seimo ir Desnos žemupio bei vidupio upyne Sosnicos kultūros įtakoje susiformavusią Juchnovo kultūrą. „Hibridinėmis“, arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. m. e. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ Zarubincų ir Kijevo kultūros, rytinių galindų palikta Moščino kultūra, Kijevo kultūros pagrindu susiformavusi Koločino kultūra. II a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje formuojasi Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Vadinamų rytinių latgalių (= krivių) protėviams skirtina Ilgųjų pilkapių kultūra, taip pat rusėnų metraščiuose minimi drėgvos (?) siejami su Bancerovo kultūra.

Iki Didžiojo tautų kraustymosi baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos prie Maskvos rytuose ir Pripetės bei Seimo pietuose.

Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui sulėtėjo. II–III a. Vyslos žemupio gotams ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų pilkapių, o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų (ir galimai baltų) konsoliduoto „alaniškai-sarmatiško“ etnoso palikta Černiachovo kultūra. IV a. II pusėje šios kultūros nešėjui buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš rytų atklydusių hunų. Vėliau kitų tiurkakalbių – avarų gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai chazarams pavergus, iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir iki VIII–X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. Chazarų nusiaubtose paseimės ir padesnės žemėse VIII a. išplitę slavai iki X–XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltus, kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Kaip vyko ši ekspansija nėra žinoma, tačiau spėjama, kad ji buvo santykinai taiki, nes iš to laikotarpio nėra randama aiškių karinių susidūrimų įrodymų ar neramiems laikams būdingų lobių.

Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacito veikale „Germanija“ pateiktas vad. estijų aprašymas; vis dėlto pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų linksta daryti išvadą, kad seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia dar 325 m. pr. m. e., kuomet Pitėjas paminėjo aisčių gentį vardu Ostiaioi. 
O V a. pr. m. e. Herodoto aprašytos jo laikais į šiaurę nuo skitų gyvenusias budinų ir neurų gentis (kai kurių tyrinėtojų nuomone laikomos baltiškomis), greičiausiai bus tik jų dalies vėlesnė migracija I-IV a. į dalį baltų gyvenamos teritorijos.

Grupė mokslininkų atliko tyrimą lokalizuojant Ptolemėjo „Geografijoje“ paminėtas gentis, kurios siejamos su baltais, „Aisčiai: Raida“ E.Jovaiša 2014.

Vėliau baltai įvairiais vardais aprašomi ostrogotų istoriko Kasiodoro (523 m.), gotų istoriko Jordano, anglosaksų keliautojo Vulfstano, šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupo Adomo Brėmeniečio.

Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią. Pabaltijo vidurinio neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus (tai matyti ir iš prabaltiškų (?) archeologinių kultūrų kaimynystėje bei „pramaišiui“ su jomis egzistavusios protofiniškos šukinės duobelinės keramikos kultūros (V–II tūkstm. pr. m. e.) plitimo dinamikos); šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.

Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.

Antropologiniu požiūriu dab. baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai; kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei.

Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai. Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, deinuvių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys. Latvių tautybės susidarymą lėmė latgalių, žiemgalių, sėlių, kuršių ir finougrų lyvių genčių konsolidacija.




#Article 3: Baltų mitologija (976 words)


Čia pateikiama senovės baltų mitologinių vaizdinių sistema. Visiems baltams bendros mitologijos neišliko, ji tik iš dalies rekonstruojama pagal atskiras mitologines sistemas:

Seniausios žinios apie baltų mitologiją yra iš akmens amžiaus – archeologai prie Baltijos yra aptikę apeiginę lazdą su pavaizduota briedės galva, prie Biržulio ežero – šamano apgalvį iš žvėrių dantų, amuletus prie Kretuono ežero. Rašytinių duomenų apie laidojimo apeigas, yra iš I amžiaus pabaigos. Tacitas, aprašydamas aisčius (juos dauguma tyrinėtojų laiko baltų tauta), sako, kad jie garbina dievų motiną ir kaip skiriamąjį ženklą nešioja šerno atvaizdą.

Žinių apie baltų mitologiją pateikė įvairių tautų keliautojai, misionieriai, geografai: Vulfstanas (IX amžius), Adomas Brėmenietis (XI amžius), al Idrisijus (XII amžius), popiežius Inocentas III (XII amžius). Jų yra XII-XIII amžiaus istoriniuose dokumentuose: Kryžiuočių ordino sutartyse su prūsais, eiliuotoje Livonijos kronikoje, Henriko Latvio Livonijos kronikoje, lenkų metraščiuose, Rusijos ir Lietuvos metraščiuose. Vėlesni šaltiniai: Petro Duisburgo (XIV amžius), J. Dlugošo (XV amžius), S. Grunau, M. Mažvydo, M. Daukšos, J. Bretkūno, M. Strijkovskio, J. Lasickio (visi XVI amžiaus), M. Pretorijaus (XVII amžius), G. F. Stenderio (XVIII amžius) raštai. Duomenų apie baltų mitologiją yra lietuvių ir latvių tautosakoje, tautodailėje, baltų kalbose.

Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantines priešpriešas, kurias sudaro erdvės, laiko, socialiniai, vertinamieji pasaulio požymiai, palankūs ir nepalankūs žmogui. Pagal mitologijos personažų funkcijas, jų individualizacijos laipsnį ir svarbą žmogui skiriami keli baltų mitologijos lygmenys:

I lygmuo – jam priklauso aukščiausieji dievai, įeinantys į visiems baltams bendrą panteoną ir mitinius siužetus. Vyriausias yra Dievas, gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas Ukapirmu. Po jo eina griausmavaldis Perkūnas. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių Vecais Tēvs – Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, , greta Perkūno sūnūs – Pērkona dēli). Su jais susiję archajiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais – graikų Dioskūrais, indų Ašvinais. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, ). Dievo sūnūs įkūnija vaisingumą, siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos – dvigubo vaisiaus – ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys,  – žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).

Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra Velnias, kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa – pomirtinis pasaulis įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis – Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją Kalvį.

Kitas archajiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje – Saulės ir Mėnulio dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs Aušrinę, sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite Aušrinė (rytmečio žvaigždė, ) yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės () sudaro dangiškąją šeimyną.

Individualiausia I lygmenyje atrodo prūsų mitologija. Jų panteonas labiausiai sutvarkytas, jo personažai (vien tik vyriški) diferencijuoti ne tik pagal funkcijas, bet ir pagal išorę. Šiam lygmeniui priklauso 10 dievų: Dievas ir Perkūnas, Patrimpas (upių ir šaltinių dievas), Autrimpas (jūros dievas), Patulas (požemio dievas), Pergubris (pavasario, augalijos dievas), Puškaitis (žemės, šeivamedžio personifikacija), Aušautas (išlikimo, gyvybės dievas), Pilvytis (turtų nešėjas). Vėliau šis prūsų panteonas pakito: Dievas gavo epitetą Ukapirmas, kuris vėliau virto jo vardu, Trimpas pasidalijo į Patrimpą ir Autrimpą, Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino i Pikulą ir Poklių, panteone atsirado naujas dievas Svaikstikas, susijęs su saule ir jos šviesa. „Tvarka“ pagrįsta tuo, kad yra mažai šaltinių – mažiau šaltinių mažiau prieštarauja vienas kitai.

Žinių apie lietuvių mitologijos I lygmenį maža, jos padeda rekonstruoti tik dalį sistemos. Voluinės metraštyje minimas Nunadievis, kitaip Andajas – aukščiausiasis dievas, pagal kitą interpretaciją – namų dievas; Perkūnas griaudėtojas; Teliavelis – dieviškasis kalvis, Perkūno padėjėjas. Kitų XIII a. šaltiniuose minimų dievybių vieta ir funkcija nėra pakankamai aiškios – kalės pavidalo deivės Žvorūnės, miško šeimininkės Medeinos. Iš XVI a. (pradedant M. Mažvydu) ir vėlesnių duomenų žinoma: žemės deivė Žemyna, jos brolis Žemėpatis, laimės deivė Laima, vėjo dievas Bangpūtys. Dar mažiau duomenų yra apie latvių I lygmens panteoną, bet ir čia nekelia abejonių poros – Dievo ir Perkūno – buvimas ir jų priešprieša. Galimas dalykas, kad Žemės motina () kadaise įėjo į pagrindinio mito siužetą.

II lygmuo – sudaro dievybės, susijusios su ūkio darbų ciklais, su žmonių tikslais, priderintais prie sezoninių apeigų. Jam, matyt, priklausė didelė dalis Strijkovskio, Lasickio ir Pretorijaus minimų lietuvių dievybių, tik jų vardai užrašyti netiksliai, dažnai klaidingai, funkcijos nusakomos nepatikimai, daugelis jų tėra dvasios.

III lygmuo – galėjo apimti mitinius personažus, atliekančius abstrakčiausias funkcijas, pvz., Laimė – dalia, Giltinė – mirtis arba personažus, žinomus pirmiausia iš tautosakos: Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Dangaus Kalvis, Žvaigždės ir kt., taip pat personažus, įeinančius į Saulės šeimą, ir pan.

IV lygmuo – personažai daugiausia yra mitologizuotos istorinės tradicijos pradininkai. Tai Vaidevutis ir Prutenis, Šventaragis, Krivis, Lizdeika.

V lygmuo – apima pasakų personažus ir dvasias – miško, vandens, laukų ir kt. vietų šeimininkus. Tai Lauksargis, Medeina, Gabija (personifikuota ugnis), Vėjopatis.

VI lygmuo – jam priklauso neindividualizuotos ir dažnai neantropomorfizuotos dvasios, sudarančios ištisas klases. Tai prūsų barzdukai, lietuvių kaukai, laumės, raganos, vilktakiai, milžinai, latvių dvasios motinos – vandens (Ūdens māte), jūros (Jūras māte), miško (Meža māte, yra ir Miško tėvas – Meža tēvs) ir kt. Čia reiktų priskirti ir mitologizuotus meškos, vilko, gyvatės vaizdinius.

VII lygmuo – apima mitologizuotos hipostazės žmogų – kaip turintį sielą, dvasią ir kaip ritualo dalyvį. Šiam lygmeniui priklauso įvairių kategorijų žyniai, vaidilos – visa, kas susiję su ritualu, šventėmis – įvairūs ritualiniai simboliai ir daiktai, šventos vietos, šventyklos.

Baltų krikštas tik prislopino baltų mitologijos galią, ji dar ilgai reiškėsi tautosakoje, magijoje, buityje, didelę įtaką darė XIX ir XX a. pradžios lietuvių ir latvių kultūrai.




#Article 4: Baltų religija (838 words)


Baltų religija vadinama baltų tautų ikikrikščioniškų pagoniškų tikėjimų ir kultų visuma. Apie ankstyvą jos formavimosi raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, o apie vėlesnę raidą – dar ir iš folkloro bei rašytinių šaltinių – metraščių, kronikų.

Nėra žinoma, ar egzistavo kadaise vientisa baltų religijos dogmatinė sistema. Todėl galima rekonstruoti atskirus aspektus, bet ne religiją kaip sistemą. Tenka priminti, kad animizmas, totemizmas ir t. t. yra modeliai, aprašantys kai kurias savybes, bet retai randami grynu pavidalu.
Griežtų ribų tarp baltų religijos ir baltų mitologijos nėra.

Kaip liudija archeologinės iškasenos, pirmieji gyventojai toje teritorijoje, kurioje susiformavo baltų tautos, įsikūrė paleolite, X tūkstantmečio pr. m. e. II pusėje negrįžtamai pasitraukus ledynams, atšilus klimatui ir išplitus miškams. Radinių, kurie bylotų apie kokias nors to meto pirmykščio tikėjimo apraiškas, nerasta. Tačiau kai kurie neolito (III-II t-metis pr. m. e.) periodo radiniai jau rodo buvus fetišistines, totemistines pasaulėjautos užuomazgas. Paminėtinos lazdos su rankenomis, vaizduojančiomis briedžių galvas. Jos, matyt, buvo naudojamos medžioklinės magijos apeigose. Rasti samčiai su vandens paukščių galvutėmis gali būti sietini su vandens kulto pradmenimis. Įvairūs amuletai, vaizduojantys gyvates, rodo gyvačių kulto buvimą. Nors visa tai gali būti ne kulto apraiška, o buities įrankių puošyba.

Manoma, kad III t - mečio pr. m. e. pab. dabartinę baltų teritoriją pasiekė naujų klajoklių, vad. virvelinės keramikos kultūros atstovai. Šiems susimaišius su vietos gyventojais, susidarė baltai. Vėlyvojo neolito (II t - metis pr. m. e.) radiniai rodo, kad tuo metu jau buvo susiformavusi pagarba gamtos jėgoms, išreiškianti abstrakčias vegetatyvines idėjas. Gyvatės siejimas su gyvybingumu rodo palyginti nemenką abstraktaus mąstymo laipsnį. Animistinio tikėjimo formos galėjo atsirasti vėliau, žymiai pakitus pirmykščiams šeimyniniams santykiams. Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvukų). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t - metyje pr. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a.

Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Apie šio papročio įvedimą išlikęs XIII a. Ipatijaus metraščiuose užrašytas Sovijaus mitas dažnai laikomas pačius anksčiausius Lietuvos istorinius įvykius aprašančiu tekstu.

Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.

Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo Žemyna (latvių – Zemes Māte), miškų – Medeina (latvių – Meža Māte), laukus sauganti dievybė arba dvasia – Lauksargis, Laukpatis (latvių – Lauku Māte), žemę ir namus serginti būtybė – Žemėpatis, Dimstipatis (latvių – Mājas Kungs). Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls). Lietuviams ir latviams žinoma personifikuota likimo deivė Laimė, Laima (latvių dar Dēkla, Kārta, Māra), kuri budi gimstant žmogui ir verpia (audžia) jo likimą kaip sen. graikų Moiros, germanų Nornos. Net kiekviena ūkinės veiklos sritis baltų religijoje turėjo savo globėją dievybę: kalvystė – Teliavelį (pagal A. J. Greimo tyrimus gali būti tapatinamas su Velniu), bitininkystė – Bubilą, gyvulininkystė – Ganyklį, kanapių ir linų auginimas – Vaisgamtę, žvejyba – Gardaitį, alaus gamyba – Ragutį. Su žemdirbystės raida susiję tokie baltų demonai, kaip kaukai, aitvarai, barstukai (latvių – Pūķis). Labai paplitęs baltiškosios fėjos, burtininkės, raganos įvaizdis – Laumė (latvių – Lauma).

Nebūties supratimo baltų religijoje lyg nėra. Buvo tikima, kad, žmogui mirus, jo siela (vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko individualiąsias mirusiojo savybes. Kaip liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai ir folkloras, lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną arba lygumas ar dausas ir gyvena tokį patį gyvenimą, kaip ir žemėje. Yra daug liudijimų, rodančių lietuvius tikėjus, kad vėlės pereinančios gyventi į medžius.

Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva, kurią mini Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu. Autentiškų sen. šaltinių, liudijančių, kad ir kiti žyniai buvo vadinami kriviais arba vaidilomis, nėra.

Iš švenčių plačiausiai paplitusi Rasos, arba Kupolės (latvių – Līgo, tarti 'lyguo') šventė, vėliau dėl krikščionybės įtakos gavusi Joninių vardą. Ji buvo švenčiama birželio 22 d. Ankstyvą pavasarį (balandžio 1 d.) buvo švenčiama Pavasario šventė (dar vadinama Sutinkais), sužydėjus alyvoms – Pušaičio šventė žemės vaisingumo dievybės garbei. Baltų tautoms sukrikščionėjus, kai kurie baltų religijos elementai išliko kaip liaudies tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.




#Article 5: Baltų kalbos (3177 words)


Baltų kalbos – indoeuropiečių (ide.) kalbų grupė, kilusi iš baltų prokalbės. Baltų kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių, latvių kalbos (kartais kaip atskira kalba išskiriama latgalių kalba, kuri taip pat laikoma latvių kalbos tarme) ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Iš mirusiųjų baltų kalbų rašto paminklus paliko tik XVII a. išnykusi prūsų kalba.

Šiais laikais baltų (lietuvių ir latvių) kalbomis šneka daugiau nei 4,5 mln. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose, taip pat emigracijos šalyse - JAV, Vakarų Europoje). Senovėje baltų kalbos buvo paplitusios platesniame areale ir jomis kalbama dab. Lenkijos šiaurės rytuose ir dab. Karaliaučiaus srityje bei Baltarusijos šiaurės vakaruose. Iki VII–VIII, o vietomis iki XII a., baltų kalbomis buvo kalbama dar latesnėje teritorijoje rytuose – iki Volgos aukštupio, Okos baseine ir iki Dniepro ir Pripetės vidurupio.

Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann knygoje Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.

Iki tol buvo vartojami terminai lietuvių kalbos, latvių kalbos ir pan. Kalbininkai K. Jaunius ir K. Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu Aestiorum gentes, taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino aisčiais. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.

Įvairūs baltų etnosai nuo pat jų susiformavimo gyveno Europos indoeuropiečių arealo šiaurės rytuose, – į šiaurę bei šiaurės rytus nuo baltų kraštų jau akmens amžiuje plytėjo finų genčių žemės. Vandenvardžių studijos ir archeologijos duomenys rodo, kad sen. baltų arealas nuo II tūkst. pr. m. e. vakaruose siekė Oderį ir driekėsi iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, savo centrinėje dalyje apimdamas Nemuno baseiną, Dauguvos aukštupio bei vidurupio sritis ir Dniepro aukštupio bei vidurupio upyną, o pietuose – visą Pripetės baseiną ir nemažą dab. Vakarų Ukrainos dalį. VIII a. pr. m. e. ir VI-V a. pr. m. e. baltų arealas dėl baltų migracijų ir kt. priežasčių dar išsiplėtė šiaurės rytų bei pietvakarių kryptimis, apimdamas ankstesniais laikais dab. šiaurės vakarų Rusijoje (Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje) gyvenusių finų žemes.

VII-VIII a. sandūroje Desnos ir Okos baseinuose gyvenusių vad. Dniepro baltų, o vėliau – ir kitų, toliau į vakarus gyvenusių baltų žemes pradėjo kolonizuoti rytų slavai. Baigiantis šiai kolonizacijai (apie XII a. vidurį), pagrindinis baltų arealas apėmė šių dienų Lietuvą, Latviją, šiaurės vakarų Baltarusiją, Lenkijos Palenkės vaivadiją ir buv. Rytprūsius; kita vertus, kone visoje lingvistiškai suslavėjusioje sen. baltų arealo dalyje bent jau XIII-XIV a. dar gyvavo daugybė įvairaus dydžio baltiškų „salų“, o ankstesnio baltų arealo ryčiausioje dalyje baltiškai kalbėta, matyt, iki pat Naujųjų amžių pradžios: nors rusėniškoje Nestoro kronikoje Protvos baseine gyvenusi baltiška galindų gentis minima aprašant tik XI-XIII a. įvykius, rusų archeologas V. Sedovas (Валентин Васильевич Седов) teigia, kad rusai Protvos baseino miškus kolonizavo ir galindų genties likučius asimiliavo tik XV-XVI a.

Ilgiausiai išlikusias baltų (lietuvių) salas liudija ir katalikiškų bažnyčių, statytų po Lietuvos krikšto (1387), arealas rytuose, nes jos buvo statomos tik lietuviams (rytų slavai krikštijosi 988 m. ir jų poreikiams buvo statomos cerkvės).

Baltų slavėjimas rytuose nesibaigęs ir mūsų dienomis: ir vakarų Baltarusijoje, ir vakarų Rusijoje tebėra lietuviškai ar latgališkai kalbančių kaimų.

Baltų, slavų ir germanų kalbos turi bendrybių, kurių nėra kitose ide. kalbose. Tai verčia manyti, jog dalantis ide. prokalbei (5-4 tūkstantmetis pr. m. e.), iš pradžių susidarė zoninės prokalbės. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų – baltų – slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė. Jos bendrą arealą gali rodyti virvelinės keramikos kultūros teritorija, apėmusi Dauguvos, Vyslos, Elbės baseinus, Dnepro aukštupį, siekusi Reiną. Vadinasi, arealas apėmė dabartinius Nyderlandus, Daniją, Pietų Švediją, dalį Vokietijos, Lenkiją, Baltijos šalis, Vakarų Rusiją.

Iš tik baltų ir germanų kalboms būdingų bendrybių minėtinas bendras skaitvardžių 11-19 darybos modelis (vienas lieka po dešimties…); esama bendrų tik su germanais žodžių šaknų (per 60), pvz.,  ir senovės islandų djafr „drąsus“,  ir  ir kt. Iš baltų – slavų – germanų bendrumų visada minimas daugiskaitos naudininke ir įnagininke esantis -m- (kitose ide. kalbose -b(h)-), pvz.,  :  : ;  :  : germanų prokalbės *sunumiz. Bendras yra skaitvardis 1000, taip pat apie 70 bendrų žodžių, pvz.,  :  : sen. ,  :  :  ir kt. Kalbų epochoje radosi skolinių iš germanų kalbų: gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla ir kt. Ypač daug germanizmų pateko į latvių kalbą.

Baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas (A. Šleicheris). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių (A. Mejė), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, J. Endzelynas).

Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų (V. Toporovas, V. Ivanovas). Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., pr. nuson : ,  (, ), pr. twais emmens :  (, ), pr. genno : ,  (, ), pr. golimban :  (, ), pr. dat : ,  (,  [duot]) ir kt.

Chrestomatinė baltų – slavų bendrybė yra mišrieji dvibalsiai, kilę iš ide. prokalbės sonantų r, l, m, n, pvz., : ,  „pirštas“ : ,  :  (iš gumba),  : lenkų wilk. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas įvardžiuotinių būdvardžių darybos modelis (būdvardis + įvardis), vienoda vienaskaitos kilmininko galūnė -a (tiesa, tik rytų baltų), pvz.,  : . Yra sintaksės bendrybių, pvz., dvigubas neiginys (aš nieko nenoriu), neiginio kilmininkas (nedirbti darbo), tarinio įnagininkas (jis buvo mokytoju). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. , pr. Deiwis :  „stebuklas“, ,  „forma“ :  „išvaizda“, ,  „vaikas“ :  „našta“ ir t. t. Kalbų epochoje dėl abipusės įtakos atsirado skolinių tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. slavizmus lietuvių kalboje agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas ir kt. Iš žinomesnių baltizmų rusų kalboje minėtini kovš ’kaušas’, diogotj „degutas“; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rytų slavų kalbose atsirado pleofonija, plg. golova (greta senoviško glava), vorona (plg. lenkų wrona), „akavimas“ (ypač būdingas baltarusių kalbai) ir kiti reiškiniai, dėl kurių rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.

Būdami ide. šiaurės rytų avangardas ir pakraštys, baltai pirmiausia susidūrė su finais (lyvių, estų, suomių ir kt. protėviais). Kontaktai su jais truko ilgai, nuo II tūkstantmečio pr. m. e., o paskutinieji lyviai Latvijos teritorijoje baigia asimiliuotis mūsų dienomis. Tuos kontaktus liudija nemažai baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: ,  „jautis“ (plg. ),  „šienas“, suom. ir  „kirvis“;  „dūminė pirkia“ (plg. , ), ,  „nuotaka“ (plg. ,  „brolienė; marti“),  „daržas“,  „dangus“ (plg.  iš senesnio deivas),  „varnalėša“ (plg.  iš senesnio dagijas) ir kt. Baltizmų, tiesa, gerokai mažiau, yra ir Pavolgio finų kalbose (daugiausia mordvių). Dalis tų baltizmų į jas galėjo patekti netiesiogiai, per kitas finų kalbas.

Iš finų kalbų šiaurės baltai (latvių protėviai) yra perėmę fiksuotą kirtį žodžio pradžioje, kai kurias morfologijos ir sintaksės ypatybes, taip pat leksikos skolinių, plg. latvių kāzas „vestuvės“, laiva „valtis“, māja „namas“, muiža „dvaras“, puisis „vaikinas“ ir kt. Latvijos teritorijoje yra daug finiškos kilmės vandenvardžių ir vietovardžių, kurie tankėja iš pietų į šiaurę; ypač jų tiršta Vidžemėje (Gaujos upės baseinas)

Vienas kitas skolinys iš finų kalbų yra patekęs ir į lietuvių kalbą: burė, kiras, laivas, seliava, šamas ir kt. Finiškoji kirčio atitraukimo banga palietusi mūsų šiaurines tarmes, kur kažkada gyvenę pietų kuršiai ir žiemgaliai. Taip pat finų kalbų poveikiu aiškinami tokie leksiniai dubletai kaip bliukšti / pliukšti, griaunos / kriaunos, kniūboti / kniūpoti, stiebtis / stieptis ir pan. (finai netaria skardžiųjų priebalsių). Be to, Lietuvos teritorijoje rasta apie 30, kaip spėjama, finų kilmės vandenvardžių: Ilmėdas, Ymasta, Jara, Kirgus, Pernava, Ruja, Tervetė, Ugra ir kt.

Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais prie jų priskiriama kuršių kalba), o rytų baltams – gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Apie toli rytuose ir pietryčiuose išnykusias, pvz., Dniepro baltų, kalbas žinoma mažai, jos paliudytos vietovardžiuose ir vietinėse slavų tarmėse, sakykime, kaip rytų galindų kalba.

Iš vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose). Spėjama, kad I – III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę germaniškos kilmės gotai. XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Prūsų kalba buvusi archajiškiausia iš visų baltų kalbų. Kryžiuočių valstybėje bei Prūsijos kunigaikštystėje prūsų kalba turėjo nepalankias sąlygas, buvo net draudžiama įstatymais, todėl tolydžiai nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai išnyko. Prūsų kalbos žodžių kilmės – etimologinį žodyną parašė Vytautas Mažiulis, bei keletą originalių tomų – Vladimiras Toporovas. Vietovardžių išsamus aptarimas pateiktas Jurgio Gerulio, Viliaus Pėteraičio, Grasildos Blažienės ir kitų tyrėjų studijose.

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, Dzūkijoje, taip pat Baltstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Pietuose jotvingių arealas siekė Bugo upę. Atskiros jotvingių žemių dalys turėjo savus pavadinimus: Jotva, Sūduva, Dainava. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai. Apie 1600 jotvingių iš dabartinių Suvalkų apylinkių kryžiuočiai iškėlė į šiaurės vakarų Sembą (vieną iš prūsų žemių), kur atsirado vadinamasis sūduvių kampas (Sudauischer Winkel).

Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Kirsna, Veisiejis, Seira, Seirijis, miestavardžiai Leipalingis, Jieznas, Berznykas ir kt.). Jotvingiškais laikomi ir vietų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršiškais vietovardžiais!), pvz., Apsingis, Nedingė, Stabingis, pavardžių priesaga -ynas , ežerų pavadinimai su galūne -us. Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų bei lietuvių, dzūkų tarmių „mozūravimas (s, z tarimas vietoj š, ž).

Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose).

XVI a. pietų kuršius (Lietuvos pusėje) nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.

Kuršiai rašto paminklų nepaliko. Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai š, ž kuršių kalboje jau buvo virtę s, z, minkštieji k, g – atitinkamai c, dz, tačiau dvigarsiai an, en, in, un išlaikyti sveiki.

Kuršių kalbos pėdsakų yra Vakarų Latvijos ir Žemaitijos vietovardžiuose bei tų kraštų tarmėse. Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos -ng-, -al-, pvz., Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, Žemalė, Kretingalė, Upalė ir kt.

Spėjama, kad iš kuršių šiaurės žemaičiai perėmė senovinį ei tarimą: peins 'pienas', deina 'diena', platesnį trumpųjų i, u tarimą: meškas 'miškas', bova 'buvo', taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią (šią ypatybę kuršiai perėmę iš lyvių). Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių an, en, in, un tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į uo, ie, ī, ū), plg. Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta.

Latvių kalboje yra kuronizmų su išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., dzintars 'gintaras', leitis 'lietuvis', menca 'menkė', rinda 'eilė', zaķis 'zuikis', venteris 'toks žvejybos įrankis', pīle 'antis', cīrulis 'vyturys' (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).

Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. pr. deivis – , ; pr. prei – , Leipalingis, plg. liepa, kuršių asimiliantų šiaurės žemaičių deina – ); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. pr. asis – ; pr. sunis – ; pr. semmē – ); 3) vietoj priebalsinių junginių kl, gl turėjo tl, dl (plg. pr. ebsentliuns – liet. paženklinęs, pr. addle – ); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. pr. balgnan – ; pr. median – ); 5) turėjo daugiskaitos galininke galūnę – ns (plg. pr. akins – ;. pr. genans – liet. žmonas); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. pr. aglo – , ; pr. gaylis – , ) ir kt.

Iš rytų baltų kalbų didžiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodūnės, Pelesos apylinkėse), Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose) ir Latvijoje palei Lietuvos sieną bei didžiuosiuose jos miestuose, daugiausia Rygoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.

Nors XIII – XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąją jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojama kanceliarinė slavų, lotynų, vokiečių, vėliau – lenkų kalba (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos).

Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas rašto paminklas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis” paskutinį puslapį. Tekstas remiasi rytų aukštaičių vilniškių (rytinių dzūkų) tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, po 1387 m. aukštaičių krikšto tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. protestantiškas katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė raidė“, sąbalsinė „priebalsė raidė“ ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas lietuvių kalbos istorijos etapas – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Apie 1620 m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum. Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, sulaukęs net penkių leidimų. 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tad XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

Lietuvių kalba, V-VI a. atsiskyrusi nuo kitų rytų baltų kalbų, netrukus ėmė skilti į tarmes. Paprastai teigiama, kad pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmių ypatybės lietuvių kalboje ėmė ryškėti XI-XII a.; galutinai mūsų tarmės ir šnektos susiformavo apie II tūkstantmečio vidurį ir vėliau. Dalis tarmiškųjų ypatybių atsirado, aukštaičiams ir žemaičiams asimiliavus gretimas baltų gentis: kuršių, žiemgalių ir sėlių pietines dalis bei šiaurės jotvingius ir prūsus (skalvius, nadruvius).

Dabartinė lietuvių k. tarmių klasifikacija aukštaičių ir žemaičių tarmes skiria pagal balsių o, ė (kilusius iš prokalbės ā, ē) ir dvibalsių uo, ie (kilusius iš prokalbės ō, ei) atitikmenis. 
Žemaičiai vietoje aukštaitiškųjų o, ė (brolis, tėvas) taria dvibalsius uo, ie (bruolis, tievs), o vietoje aukštaitiškųjų uo, ie (duona, pienas) taria trejopus garsus: šiaurėje – ou, ėi (douna, pėins), pietuose – ū, ī (dūna, pīns), vakaruose, Klaipėdos krašte, – o, ė (dona, pėns); pagal tokį tarimą žemaičiai dar skirstomi į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų. Pastarosios atstovų beveik nelikę, nes po II pasaulinio karo daugelis Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vakarus, o į jų vietas atsikėlė daug gretimo krašto žemaičių.
Aukštaičių tarmė taip pat turi tris patarmes: rytų, pietų ir vakarų. Skiriamasis bruožas – dvigarsių am, an, em, en ir nosinių ą, ę tarimas. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje (plg.: atidarė langą), pietų aukštaičiai susiaurinę ą, ę – taria juos kaip ū, ī (plg.: atidarė langų), o rytų aukštaičiai siaurina ir minėtųjų dvigarsių balsius a, e (plg.: atidare lungų).

Dabartinės bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) šnekta, daug bendrumų turinti su jau išnykusiomis Rytprūsių lietuvių šnektomis. Jos, kaip ir vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, yra archajiškiausios lietuvių kalbos šnektos.
Tolstant nuo prūsų kalbos arealo kaimynystės, lietuvių kalbos tarmėse naujovių gausėja.

Kita gyva rytų baltų kalba – latvių. Ja pasaulyje šneka apie 1,7 mln. žmonių; daugiausia Latvijoje.

Manoma, kad latvių etnosui pradžią davė senovės latgaliai, XIV a. ir vėliau išplitę žiemgalių ir kuršių žemėse bei asimiliavę ten likusius gyventojus (po beveik 100 metų trukusių kovų). Tuometinę latgalių kalbą archaizuojamai veikė senoviškesnė žiemgalių kalba, todėl žiemgalių ir kuršių žemėse latgalių (latvių) kalba pakito kur kas mažiau nei pačioje Latgaloje.

Šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalbos kelis tūkstantmečius patyrė didžiulę kaimyninių finų kalbų įtaką ir gerokai nutolo nuo baltų prokalbės, t. y. labai sumodernėjo.

Be to, viduramžiais latviai nebuvo sukūrę savo valstybės, nes XIII a. juos pavergė vokiečiai (kalavijuočiai, nuo 1237 m. – kryžiuočiai). Dėl keletą šimtų metų trukusio vokiečių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo ir vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigos; pirmųjų latviškų knygų autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Pirmąja latviška knyga laikoma 1585 m. Vilniuje išleistas katalikiškas Kanizijaus katekizmas, skirtas Abiejų Tautų Respublikos valdomų Livonijos žemių (Vidžemės ir Latgalos) latviams.

Šiuo metu skiriamos trys latvių kalbos tarmės: aukštaičių (), lyviškoji () ir vidurio (). Daugeliu bruožų labai savita latvių aukštaičių tarmė, kuria šnekama Augšžemėje bei Rytų Vidžemėje, dalies kalbininkų laikoma atskira baltų kalba .

Latvių bendrinės kalbos pagrindu XIX a. tapo vidurinės tarmės žiemgališkoji patarmė (Jelgavos apylinkių šnektos). Latvių lyviškoji tarmė susiformavo latvių ir lyvių kalbų substrato pagrindu.

Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę).

Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvę verčiami į c, dz.

Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp r bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzs „sodas“), berizs (bērzs „beržas“), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g (serga). Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga -ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve.

Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), o šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.

Sėlių kalba šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis.

Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV – XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras „ežeras“, nukritus žodžio pradžios balsiui.




#Article 6: Europa (967 words)


Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europos plotas − 10,1 milijono kvadratinių kilometrų, ji užima 1/15-ąją visos pasaulio sausumos teritorijos. Europoje gyvena apie 747 milijonai žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju žemynu“ priešpriešinant „Naujajam žemynui“ (Amerikai).

Žodis „Europa“ () kilęs iš graikų mitologijos, kur reiškia mitinę finikiečių princesę, kurią pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas. Šį žodį bandoma kildinti iš  („platus, erdvus“ = ,  „platus“,  „erdvė“ 10 milijonų žmonių – tai Londonas, Stambulas, Maskva ir Paryžius. Kiti dideli miestai – Sankt Peterburgas, Berlynas, Madridas, Roma, Barselona, Milanas, Atėnai, Varšuva. Daugelis didmiesčių sudaro dideles aglomeracijas.

Daugelio Europos valstybių natūralus gyventojų prieaugis mažėja. 2003 m. vidutinis Europos gyventojų amžius buvo 37,7 metų. Daugelis Europos valstybių patenka tarp ilgaamžiškiausių pasaulio šalių. Ilgiausia gyvenimo vidutinė trukmė 2015 m. buvo: Šveicarijoje – 83,4 m., Ispanijoje – 82,8 m., Islandijoje ir Italijoje – 82,7 m., Švedijoje ir Prancūzijoje – 82,4 m., Liuksemburge – 82,0 m., daugelyje kitų Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių – apie 80 m., trumpiausia – Rusijoje – 70,5 m., Moldavijoje – 72,1 m., Baltarusijoje – 72,3 m., Lietuvoje – 73,6 m. 2018 m. didžiausias gyventojų prieaugis buvo Liuksemburge (1,9 %), Kipre (1,27 %), Airijoje (1,11 %), Islandijoje (1,09 %), Maltoje (0,99 %), mažiausias – Lietuvoje ir Latvijoje (-1,1 %), Moldavijoje (-1,06 %), Bulgarijoje (-0,63 %), Estijoje (-0,6 %). Maždaug pusėje Europos šalių (ypač Vidurio ir Rytų Europoje) gyventojų prieaugis neigiamas. Visame žemyne labai žemas gimstamumas. Imigracija didžiausia į Liuksemburgą, Šveicariją, Prancūziją, Švediją, Airiją, Norvegiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Didžiausia emigracija iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Europoje gyvena ~100 vietinių tautų. Geografiniu požiūriu Europos tautos išsidėsčiusios netolygiai. Vakarų ir Vidurio Europa pasižymi paprastesne etnine struktūra – yra mažiau tautų, jos turi mažiau potaučių (etninių darinių su labiau išreikštais požymiais nei etnografinės grupės, bet mažiau nei tautos arba nacijos). Šiek tiek margesnė Rytų ir Pietų Europa, o palei ribą su Azija susitelkę apie 50 % visų Europos tautų. Etniškai sudėtingiausias Europos regionas – Šiaurės Kaukazas.

Didžioji dauguma Europos gyventojų yra indoeuropiečiai. Vakarų ir Šiaurės Europą apgyvendinę germanai: vokiečiai, švedai, anglai, danai, norvegai, austrai, olandai, islandai, fareriečiai, fryzai, liuksemburgiečiai. Pietvakarių Europoje vyrauja romanai: prancūzai, ispanai, italai, portugalai, katalonai, galisai, korsikiečiai, valonai. Didžiumą Vidurio ir Rytų Europos apgyvendinę slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, slovakai, gudai, bulgarai, serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, rusinai), tarp kurių Balkanuose įsiterpę romanai (rumunai, moldavai, arumunai), graikai ir albanai, Pabaltyje – baltai (lietuviai ir latviai). Keltai, kadaise gyvenę didelėje žemyno dalyje, išlikę tik vakarinėse pakrantėse ir daugeliu atvejų kalbiškai nutautėję (škotai, airiai, valai, bretonai, kornai). Be indoeuropiečių, žemyne nuo seno gyvena finougrai. Jie apgyvendinę šiaurinę Rusiją ir Fenoskandiją, šiaurines Baltijos pakrantes, Volgos baseiną (suomiai, estai, karelai, mordviai, mariai, samiai, komiai, udmurtai, nencai, vepsai), taip pat Dunojaus vidurupį ir Transilvaniją (vengrai). Pietryčių europinėje Rusijoje, Balkanuose, Kryme yra tiurkų tautų: totoriai, turkai, Krymo totoriai, baškirai, čiuvašai, kumykai ir kt. Šiaurės Ispanijoje gyvena neaiškios kilmės tauta baskai. Šiaurės Kaukaze paplitusios Kaukazo šeimų tautos – čečėnai, ingušai, čerkesai, darginai, lakai, avarai, lezginai, taip pat indoeuropiečiai iranėnai osetinai. Kalmukijoje gyvena mongolams giminingi kalmukai. Europoje gyvena didelės atėjūnų iš kitų žemynų bendruomenės, susitelkusios daugiausia vakarinėje žemyno dalyje, taip pat Rusijoje. Ypač didelės yra indų, arabų, turkų bendruomenės, taip pat gausu kinų, armėnų, įvairių Afrikos tautų atstovų, lotynoamerikiečių, vietnamiečių, filipiniečių, persų ir kt.

Priešingai nei kituose žemynuose, daugelyje Europos valstybių vartojamos skirtingos kalbos, būdinga viena vyraujanti kalba. Daugelis kalbų Europoje paplitę tik vienoje valstybėje. Keletas kalbų užima platesnę vartojimo erdvę – tai anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų kalbos. Dauguma Europoje vartojamų kalbų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai (slavų, romanų, germanų, baltų, keltų, albanų, helenų, iranėnų šakoms), mažuma – tiurkų, Uralo, mongolų, semitų, šiaurės vakarų Kaukazo ir šiaurės rytų Kaukazo šeimoms. Baskų kalba izoliuota. Daugelyje Europos valstybių puoselėjamos tradicinių tautinių bei etnografinių mažumų kalbos.

Tradiciškai krikščionybė buvo viešpataujanti religija beveik visoje Europoje. Dabar ~75 % europiečių nurodo esą krikščionys. 2001 m. buvo apie 271 mln. katalikų, apie 110 mln. protestantų, apie 166 mln. stačiatikių, apie 5 mln. kitų krikščionių. Katalikybė vyrauja Italijoje (99 %), Maltoje (98 %), Lenkijoje (95 %), Ispanijoje (94 %), Portugalijoje (94 %), Prancūzijoje (83–88 %), Austrijoje (78 %), Kroatijoje (76,5 %), Belgijoje (75 %), Lietuvoje (74 %), Slovėnijoje (70,8 %), Vengrijoje (67,5 %), Slovakijoje (60,3 %), stačiatikybė – Rusijoje (europinėje dalyje), Graikijoje (98 %), Moldavijoje (98 %), Rumunijoje (87 %), Bulgarijoje (83,8 %), Baltarusijoje (80 %), Serbijoje (65 %). Evangelikų liuteronų daugiausia yra Danijoje (95 %), Islandijoje (93 %), Suomijoje (89 %), Švedijoje (87 %), Norvegijoje (86 %), Estijoje (78 %). Jungtinėje Karalystėje gausiausia denominacija – anglikonybė. Kitos protestantiškos atšakos niekur nesudaro ryškios daugumos (kalvinistai gausiau paplitę Vengrijoje, Škotijoje, Šveicarijoje; baptistai – Anglijoje, Švedijoje).

Kadaise buvusi gausi judėjų (žydų) bendruomenė per Holokaustą praktiškai išnaikinta Europoje. Dabar daugiausia judėjų (~1 %) gyvena Prancūzijoje.

Kitos religijos į Europą pateko nesenais laikais arba su imigrantais, arba individualių atsivertimų atvejais. Žemyne yra ~3 mln. budistų (autochtonai kalmukai Rusijoje, taip pat budizmas gana paplitęs Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje), 1,5 mln. hinduistų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), ~1 % sikhų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje). Dar yra naujųjų religinių judėjimų, zoroastrizmo, šintoizmo, džainizmo ir kt. pasekėjų.

Seniau vyravusios indoeuropiečių, tiurkų, finougrų religijos dėl krikščionybės ir islamo sklaidos iki XIX a. praktiškai išnyko (daug kur virto sinkretiniu liaudies religingumu), nors samiai, nencai, mariai, mordviai iš dalies tebėra išlaikę daugelį senosios tikybos bruožų. Nuo XX a. vid. plinta senųjų religijų rekonstrukcija (vadinamoji „neopagonybė“; daugiausia Islandijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje).

Nuo XVI a. Europoje ėmė plisti ireliginės bei ateistinės idėjos. Didėjo sekuliarizacija. Nuo XX a. antros pusės daugelyje Europos šalių didesnė gyventojų dalis teigia esanti nereliginga. Vienos apklausos duomenimis, patys nereligingiausi žmonės gyvena Estijoje (84 %), Švedijoje (83 %), Danijoje (80 %), Norvegijoje (78 %), Čekijoje (74 %), religingiausi – Moldavijoje (88 %), Maltoje (82 %), Šiaurės Makedonijoje (81 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (81 %). Tiesa, faktinis ir statistinis religingumas Europoje dažnai skiriasi, nes didelė dalis nereligingų žmonių (praktiškai nedalyvaujančių religinėse apeigose) surašymuose tebenurodo savo tėvų, protėvių religiją (gautą per vaikystės iniciaciją).

Europos valstybės:

Kai kurios valstybės priklauso Europai istoriškai arba tik dalis jų teritorijų yra Europoje:




#Article 7: Esperanto (1536 words)


Esperanto – labiausiai paplitusi dirbtinė kalba. Esperanto nėra (ir niekada nebuvo) gimtoji kalba jokiai tautai. Kalbos pavadinimas kilęs iš pseudonimo (Dr. Esperanto), kuriuo naudojosi L. L. Zamenhofas spausdindamas pirmą savo darbą šia tema. Pažodžiui tai reiškia „tas, kuris tikisi“. Zamenhofas, Balstogėje () gyvenęs žydų okulistas, pirmąją esperanto kalbos knygą Unua Libro („Pirmoji knyga“) išspausdino 1887 m., po maždaug 10 metų trukusio darbo.

Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas norėjo, kad ją būtų galima lengvai išmokti ir kad ji taptų pagalbine tarptautine kalba, antrąja kalba visiems pasaulyje, t. y. jis nenorėjo, kad ji pakeistų visas kitas kalbas, o tik palengvintų bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis. Kai kurie esperantininkai to siekia iki šiol, o kiti naudoja šią kalbą bendravimui su užsieniečiais, pažindami kitų šalių kultūras. Šiuo metu tūkstančiai žmonių nuolat bendrauja tarpusavyje šia kalba visame pasaulyje.

Kadangi esperanto yra dirbtinė kalba, ji nėra genealogiškai susijusi su jokia etnine kalba. Esperanto yra leksiškai panašiausia į romanų kalbas. Fonologija, gramatika, žodynas ir semantika yra sukurta pagal indoeuropiečių kalbas, kalbamas Europoje.

Esperanto kalboje yra 23 priebalsiai, 5 balsiai ir 2 pusbalsiai, kurie kartu su balsiais sudaro 6 dvigarsius (priebalsis /j/ ir pusbalsis /i̯/ abu rašomi j, o nedažnas priebalsis /dz/ rašomas dvigarsiu dz; tai vienintelis priebalsis, neturintis savo atskiros raidės). Žodžių prasmei atskirti tonai nenaudojami. Visada kirčiuojamas priešpaskutinio skiemens balsis, nebent galūnė o yra netariama (dažniausiai poezijoje). Pavyzdžiui, žodyje familio „šeima“ [fa.mi.ˈli.o] kirčiuojama antroji i, tačiau žodyje netariama galūnė o (famili’), vis tiek kirčiuojama antroji i.

Esperanto kalbos abėcėlę sudaro 28 raidės:

Iš 26 lotynų/anglų abėcėlės raidžių atmestos 4 (q w x y) ir pridėtos 6 naujos, uždėjus stogelį priebalsiams c g h j s  bei lankelį balsei u. Abėcėlėje yra 5 balsiai (u, o, a, e, i), kurie žymi atskirą skiemenį, ir dvi pusbalsiai (j ir u su lankeliu), kurios pridėtos po balsio sudaro dvibalsį. Žodyje kirčiuojama antras nuo galo (priešpaskutinis skiemuo). Vienaskaitos daiktavardžiui nukandus galūnę -o, kirtis lieka tame pačiame skiemenyje.

Esperanto kalbos pagrindus 1887 m. Varšuvoje paskelbė Liudvikas Lazaris Zamenhofas, gimęs Balstogės kalbų mokytojo šeimoje, nuo vaikystės ieškojęs bendros kalbos žmonijai. Planingai sukurtos tarptautinės kalbos, skirtos ne tautinėms kalboms pakeisti, bet būti visiems žmonėms antrąja pagalbine kalba, idėja nebuvo nauja. Tačiau būtent Zamenhofas suprato, kad tokia kalba gali vystytis tik ją kolektyviai vartojant, todėl jis apribojo savo pradinį pasiūlymą minimaliu gramatikos išdėstymu ir nedidele žodžių atsarga. Šiandien esperanto kalba yra visiškai išsivysčiusi, turi visas išraiškos priemones ir savo kalbančiųjų bendruomenę, paplitusią visame pasaulyje.

Esperanto kalba yra šnekamoji ir rašytinė. Jos leksikos pagrindas yra romaniškos ir germaniškos kalbos, sintaksė artima lotyniškai ir slaviškai, dalyvių sistema prilygsta lietuviškai. Esperanto kalbos morfemos yra savarankiškos ir gali būti beveik neribotai jungiamos prie bet kurios šaknies, kaip izoliacinėse kalbose, pvz., kinų, o pagal žodžių darybą ji yra gimininga agliutinacinėms kalboms, pvz., turkų, suahili ar japonų.

Pradinėje kalbos stadijoje būta apie tūkstančio šaknų, iš kurių buvo galima sudaryti dešimt-dvylika tūkstančių žodžių. Šiandien esperanto kalbos žodynuose esama 15 000-20 000 šaknų, iš kurių galima sudaryti šimtus tūkstančių žodžių. Kalba vystosi toliau, Esperanto kalbos akademija kontroliuoja jos raidos tendencijas. Per daugiau kaip šimtą metų kalba buvo naudojama įvairiausiems tikslams, net kontroversiškiems ar problematiškiems. Kalba buvo uždrausta, jos vartotojai persekiojami, ir Stalino (kaip „kosmopolitų“ kalba), ir Hitlerio (kaip žydų kalba, nes kalbos kūrėjas Zamenhofas buvo žydas). Yra gal tūkstantis žmonių, kurie nuo pat gimimo ją kasdien vartoja namuose.

Visuotinę Esperanto Asociaciją (UEA) sudaro aktyviausi esperanto bendruomenės nariai, ji turi savo skyrius 62 šalyse, o individualių narių yra dvigubai didesniame šalių skaičiuje. Skaičiuojant pagal parduotų vadovėlių bei vietinių esperanto draugijų narių skaičių, galima teigti, kad bent šiek tiek šią kalbą moka šimtai tūkstančių, o gal ir milijonai žmonių. Esperantiškai kalbančių žmonių esama visose pasaulio šalyse, iš kurių gana daug tokiose skirtingose šalyse, kaip Kinija, Japonija, Brazilija, Iranas, Madagaskaras, Bulgarija ir Kuba.

Teigiama, esą esperantiškai susišnekėti išmokstama greitai. Nors ši kalba yra dėstoma kai kuriose mokyklose, dažniausiai jos išmokstama savarankiškai bei susirašinėjant (paprastu ar elektroniniu paštu) arba vietiniuose esperantininkų klubuose. Vadovėliai ir didaktinė medžiaga egzistuoja daugiau kaip šimtu kalbų. 

Kasmet esperanto kalba vyksta daugiau kaip šimtas tarptautinių konferencijų ir susitikimų – be jokių vertėjų. Didžiausi tokie susitikimai yra Pasauliniai esperantininkų kongresai, paskutiniais metais vykę Tel Avive (Izraelis, 2000), Zagrebe (Kroatija, 2001), Fortalezoje (Brazilija, 2002), Geteburge (Švedija, 2003), Pekine (Kinija, 2004), Vilniuje (Lietuva, 2005), Florencijoje (Italija, 2006), Jokohamoje (Japonija, 2007), Roterdame (Nyderlandai, 2008), Balstogėje (Lenkija, 2009), Havanoje (Kuba, 2010), Kopenhagoje (Danija, 2011), Hanojuje (Vietnamas, 2012), Reikjavike (Islandija, 2013), Buenos Airėse (Argentina, 2014), Lilise (Prancūzija, 2015) Nitroje (Slovakija, 2016), Seule (Pietų Korėja, 2017), Lisabonoje (Portugalija, 2018) ir Lahtise (Suomija, 2019). Pirmasis arabų šalių esperantininkų simpoziumas įvyko Amane (Jordanija, 2000), penktasis visos Amerikos kongresas buvo Meksikos sostinėje 2001 m., Azijos kongresas Seule (Pietų Korėja, 2002). UEA jaunimo sekcijos vadovaujamos „Pasporta Servo“ (Pasų paslauga) 2002 metų leidinyje yra 1200 adresų 82 šalyse, kur keliaujantys esperantininkai gali gauti nemokamą nakvynę.

Daugelis universitetų yra įtraukę esperanto kalbą į lingvistikos kursą, kai kuriuose ji yra atskiras studijų dalykas. Budapešto Eötvös Lorand universitetas suteikia esperanto kalbos diplomą, o Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas – interlingvistikos programos diplomą. JAV šiuolaikinių kalbų asociacijos bibliografija kasmet įregistruoja daugiau kaip 300 mokslinių publikacijų apie esperanto kalbą. Didžiosios Britanijos esperantininkų sąjungos biblioteka turi virš 20000 vienetų. Kitos didelės bibliotekos yra: Tarptautinis esperanto muziejus Vienoje (Austrijos Nacionalinės bibliotekos dalis), Hodlerio biblioteka prie Centrinės UEA įstaigos Roterdame ir Esperanto kolekcija Alene, Vokietijoje. Vienos ir Aaleno bibliotekoms galima daryti užklausas per internetą ir tarptautinę tarpbibliotekinio abonemento sistemą.

Egzistuoja profesinės esperantininkų organizacijos, pvz., gydytojų, rašytojų, geležinkelininkų, mokslininkų, muzikų ir daugelio kitų. Tokios organizacijos dažnai leidžia savo žurnalus, organizuoja konferencijas ir padeda diegti šią kalbą tam tikrose specializuotose profesinės veiklos srityse. San Marino Tarptautinė Mokslų Akademija siekia palengvinti bendradarbiavimą universitetų lygyje. Reguliariai pasirodo originalūs ir verstiniai leidiniai esperanto kalba tokiose srityse, kaip astronomija, informatika, botanika, entomologija, chemija, teisė ir filosofija. Egzistuoja esperantininkų organizacijų, jungiančių tam tikrų interesų grupes, pvz., skautų, aklųjų, šachmatininkų ir Go žaidėjų. UEA yra atskiras jaunimo skyrius TEJO, kuris dažnai organizuoja savo tarptautinius renginius ir leidžia savo periodinius leidinius. Budistai, šintoistai, katalikai, kvakeriai, protestantai, mormonai, bahajai turi savo esperanto organizacijas. 

Klestinčios esperantiškos literatūros tradicijas pripažino PEN internacionalas, kuris per savo 60-ąjį kongresą 1993 m. rugsėjo mėnesį priėmė esperanto skyrių į savo narius. Žymūs šiuolaikiniai esperanto rašytojai yra prozininkai Trevor Steele (Australija), Ištvan Nemere (Vengrija) ir Spomenka Štimec (Kroatija), poetai William Auld (Škotija), Michail Gišpling de Diego (Venesuela) ir Kurisu Kei (Japonija). W. Auld 1999 ir 2000 metais buvo kandidatu Nobelio literatūros premijai už jo indėlį į poeziją.

Į esperanto kalbą yra išversta įvairių kūrinių, kaip antai Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, Tolkino „Žiedų valdovas“, Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Omaro Chajamo „Rubajatai“, Graso „Skardinis būgnelis“, Marko Polo „Nuostabių dalykų knyga“ ir didžioji Cao Xueqino šeimyninė saga „Svajonė apie raudoną namą“. 

Vaikams prie Asterikso, Mikės Pūkuotuko, Pepės Ilgakojinės, Muminukų personažų prisijungė suomių autoriaus Tove Jansono ir L. Frank Baumo knygų veikėjai. Iš esperanto kalbos išverstas „Maskaradas“, kurį 1965 m. išleido Tivadar Soros, finansininko Džordžo Sorošo tėvas; knygoje pasakojama apie jo šeimos pergyvenimus nacių okupuotame Budapešte. Ši knyga išleista angliškai D. Britanijoje (2000) ir JAV (2001), pasirodė ir rusiškas, vokiškas bei turkiškas vertimai.

Paskutiniu metu esperanto kalboje pasirodė tokių autorių, kaip Goldonio, Ionesko, Šekspyro ir Alano Ayckbourgo dramos kūrinių. Daugelis Šekspyro veikalų yra išversta į esperanto kalbą. Kaip vieną iš naujausių pastatymų šia kalba reikia paminėti „Karalių Lyrą“ Hanojaus scenoje, Vietname 2001 m. gruodžio mėn., vaidinant vietos aktoriams. Nors Čaplino filmo „Didysis diktatorius“ scenose buvo esperantiškų užrašų, pilnametražių filmų dar maža. Pažymėtiną išimtį sudaro Williamo Shatnerio filmas „Košmaras“, kurio dialogai vien esperanto kalba.

Muzikos žanras esperanto kalba apima populiariąsias ir liaudies dainas, toko ir kabaretų muziką, pjeses solistams bei chorams ir net operą. Populiarūs kompozitoriai ir atlikėjai, įskaitant Elvį Costello Britanijoje ir Maiklą Džeksoną JAV, įkvėpti esperanto kalbos skambumo, sukūrė ir įrašė daug kūrinių su tekstais esperanto kalba. Kai kurie kūriniai iš grynai esperantiško Warner albumo, išleisto 1996 m. lapkričio mėnesį Ispanijoje, pateko į populiariausių dainų sąrašą. Klasikiniuose kūriniuose orkestrams ir chorams atsiranda esperantiškų tekstų, pavyzdžiui, Lou Harisono „La koro Sutro“ ir pirmoji Davido Gaineso simfonija (abu iš JAV). Esperantiška muzika randama Internete, įskaitant ir kelis tinklalapius, skirtus esperantiškai karaokei.

Esperanto kalba reguliariai leidžiama daugiau kaip šimtas laikraščių ir žurnalų, tame skaičiuje naujienų žurnalas „Monato“ (Mėnuo), literatūrinis žurnalas „Fonto“ (Versmė) ir UEA leidinys „Esperanto“. Dvisavaitinis esperanto pasaulio naujienų leidinys „Eventoj“ (Įvykiai) išeina ir elektronine forma, kaip ir minėtas „Monato“. Ir kai kurie kiti leidiniai pateikia santraukas žiniatinklyje. Yra periodinių leidinių, skirtų medicinai ir kitiems mokslams, religinių žurnalų, periodinių leidinių jaunimui, auklėjimo temomis ir daugybė specialios tematikos žurnalų.

Austrijos, Brazilijos, Kinijos, Kubos, Vengrijos, Italijos ir Lenkijos radijo stotys reguliariai transliuoja laidas esperanto kalba, taip pat ir Vatikano radijas. Kai kurios programos girdimos ir per internetą. Įvairiose šalyse vyksta esperanto kalbos kursai per televiziją, pvz., neseniai transliuota 16 dalių BBC programa „Mazi en Gondolando“ Lenkijos pirmuoju kanalu.

Elektroniniai tinklai yra sparčiausiai plintanti ryšių priemonė esperantininkų kontaktuose. Jau egzistuoja keli šimtai esperantiškų diskusijų klubų. Esperanto kalba plačiai vartojama pokalbių svetainėse ICQ, IRC ir PalTalk. 

UEA publikuoja knygas, žurnalus ir metraštį, kuriame išvardinamos esperantininkų organizacijos bei jų atstovai visame pasaulyje. Šios publikacijos, taip pat informacija apie kompaktinius diskus, kasetes ir kt., yra pateikiamos UEA knygų kataloge, kurį galima gauti spausdintą bei internete. Asociacijos Knygų paslaugų fonde yra daugiau kaip 3500 pavadinimų. UEA leidinys anglų ir prancūzų kalbomis „Esperanto documents“ (Esperanto dokumentai) skelbia duomenis apie šiuolaikinę esperanto kalbos padėtį ir gaunamas centrinėje UEA įstaigoje Roterdame.




#Article 8: Ekologija (172 words)


Ekоlogija (graikiškai οίκος – namas, būstas + λόγος – mokslas, žodis) – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, įskaitant tokius fizinius veiksnius (faktorius) kaip klimatas, geografinės sąlygos, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveika.

Pasaulyje yra daug skirtingų gamtinių regionų su kiekvienam būdingais augalais ir gyvūnais. Visi gyvieji organizmai prisitaikę gyventi savo buveinėse arba gyvenamojoje aplinkoje (žr. adaptyvioji radiacija) ir yra susiję vienas su kitu. Be to jie labai priklauso nuo kai kurių aplinkos veiksnių (ekologiniai veiksniai):

Ekologijos terminą įvedė vokiečių biologas darvinistas Ernstas Haeckelis.

Ekologijos tyrimai apima tris lygmenis:

Rūšių populiacijų dinamika – pasiskirstymas ir tarpusavio sąveika individų, populiacijų ir šiek tiek aplinkos aspektais. Tiriamos nykstančios rūšys, plėšrūno-aukos santykiai, buveinių (gyvenamosios erdvės) vientisumas, taršos poveikis populiacijoms, įskaitant žemėtvarkos projektų vystymo galimo poveikio rūšims analizes.

Zoologija, botanika, bendroji biologija, geologija bei kitos mokslo šakos kartu su ekologijos mokslu gali būti jungiamos į šiuos interdisciplininius mokslus:

Biocenologija (biocenozių ekologija), agrozoologija, istorinė ekologija, žmogaus ekologija, kraštovaizdžio ekologija, produkcijos biologija, fitoekologija ir fitosociologija, urbanistinė ekologija, zooekologija, elgsenos ekologija (ekoetologija), eismo ekologija, ekometrija.

Gamtosauga, žemės ūkis, kai kurios pramonės šakos.




#Article 9: Filosofija (204 words)


Filosofija (  φιλο – „myliu“ + σοφία – išmintis) – mokslas apie bendriausius gamtos, visuomenės ir mąstymo dėsningumus, tiriantis tikrovės ir esminius žmogiškosios būties ir patirties aspektus.

Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado ne ką anksčiau už Platoną.

Ilgą laiką „filosofijos“ sąvoka taikyta vakarietiškajai, iš Antikos graikų filosofijos kilusiai mąstymo tradicijai (apie VII a. pr. m. e.–VI a. pr. m. e.). Rytietiškoji filosofija glaudžiai susijusi su religiniais įsitikinimais ėmė rastis Indijoje (XV a. pr. m. e.–X a. pr. m. e.), Kinijoje (XII a. pr. m. e.) bei Japonijoje (XII a. pr. m. e.).
 Skiriama krikščionybės, islamo ir kt. religijų filosofija.

Filosofijos problematika apima tokius klausimus kaip kas yra būtis ir tiesa (metafizika ir logika), gėris ir moralumas (etika), žinojimas bei grožis (estetika):

Šalia šių pagrindinių šakų egzistuoja nemažai sritinių disciplinų, pvz., mokslo filosofija, matematikos filosofija, logikos filosofija, teisės filosofija, istorijos filosofija, kultūros filosofija, medijų filosofija, meno filosofija. Be to, kai kurie mokslai pagal savo tyrimo objektą priartėja prie istoriškai filosofijai priskirtų tyrimo objektų, pvz., psichologija, antropologija.




#Article 10: Fizika (1161 words)


Fizika ( (physikos): natūralus, φύσις (physis): gamta) – gamtos mokslas, tiriantis visas materijos formas: nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastinės medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios Visatos elgesio (kosmologija).

Kai kurios fizikos studijuojamos savybės yra bendros visoms materialioms sistemoms, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsnis. Tokios savybės kartais yra vadinamos dėsniais. Taip pat fizika kartais vadinama „fundamentaliuoju mokslu“, nes visi kiti gamtos mokslai – (biologija, chemija, geologija ir pan.) – tiria tam tikras materialias sistemas, kurios savo ruožtu paklūsta fizikos dėsniams. Pavyzdžiui, chemija yra molekulių ir chemikalų, kurios tos molekulės sudaro, mokslas. Tų molekulių chemines savybes apibrėžia atitinkamos fizikinės savybės, tokios kaip kvantinės mechanikos, termodinamikos ir elektromagnetizmo.

Fizika yra artimai susijusi su matematika. Fizikos teorijos praktiškai visuomet aprašomos matematikos lygtimis. Dažniausiai matematinis fizikos modelis yra sudėtingesnis nei kitus gamtos mokslus aprašantis matematinis modelis. Esminis skirtumas tarp fizikos ir matematikos yra tas, kad fizikos tyrimų objektas yra materialus pasaulis, o matematika tiria abstrakčius dėsnius, nepriklausomai nuo to, ar jie turi prasmę materialiam pasaulyje. Tačiau skirtumas nėra visuomet aiškus. Didelė tyrimų dalis yra tarpinė, vadinama matematine fizika, kuri tiria matematinę fizikinių teorijų struktūrą.

Fizikinių tyrimų kultūra skiriasi nuo kitų mokslų tuo, kad atskiria teoriją nuo eksperimento. Pradedant XX amžiumi, dauguma fizikų specializavosi arba teorinėje fizikoje, arba eksperimentinėje fizikoje, ir labai retas buvo labai sėkmingas abiejose. Tai skiriasi nuo, pavyzdžiui, chemijos ar biologijos, kur žymiausi teoretikai buvo ir eksperimentuotojai.

Kalbant apibendrintai, teoretikai vysto teorijas, kurios gali paaiškinti eksperimentų rezultatus, o eksperimentuotojai kuria ir vykdo eksperimentus, galinčius patikrinti teorinius spėjimus. Nors teorija ir eksperimentai kuriami atskirai, jie labai susiję. Fizikoje progresas dažniausiai įvyksta tada, kai eksperimentų rezultatų negali paaiškinti esamos teorijos. Tuomet kuriamos naujos teorijos, kurios galėtų paaiškinti naujų stebėjimų rezultatus. Be eksperimentų teorinės fizikos tyrimai dažnai nukrypsta neteisinga kryptimi. Tai pagrindinis argumentas prieš M teoriją – populiarią aukštos energijos fizikos teoriją, kuriai eksperimentas dar nėra sugalvotas.

Tam tikros fizikos teorijos yra taikomos visai fizikai, o ne atskiroms sritims. Kiekviena iš tų teorijų yra laikoma iš esmės teisinga savo srityje. Klasikinės mechanikos teorija tiksliai aprašo objektų, žymiai didesnių už atomus ir judančių žymiai mažesniu nei šviesos greičiu. Šios teorijos tebėra aktyviai tiriamos; pavyzdžiui, chaosas, naujas klasikinės mechanikos aspektas, buvo atrastas XX amžiuje, praėjus trims šimtams metų po to kai klasikinės mechanikos teoriją suformulavimo Izaokas Niutonas. Tačiau mažai kas tikisi kad tolimesni tyrimai įrodys, kad originali teorija yra iš esmės neteisinga. Todėl tokios teorijos yra naudojamos kaip pagrindas labiau specializuotiems tyrimams.

Yra daug sričių, kurios apjungia fiziką su kitom disciplinom. Pavyzdžiui, biofizika yra skirta fizikiniams principams, kurie daro įtaką biologinėms sistemoms. Kvantinė chemija tiria, kaip kvantinės mechanikos savybės kuria molekulių chemines savybes. Kai kurios iš tokių sričių yra išvardinta žemiau:

Akustika – Astronomija – Biofizika – Elektronika – Matematinė fizika

Nuo Antikos laikų žmonės bandė suprasti materijos elgesį ir savybes: kodėl paleisti daiktai krenta žemyn, kodėl skirtingos medžiagos pasižymi skirtingomis savybėmis, ir pan. Paslaptis gaubė ir visatos keliamus klausimus – Žemės forma, kosmoso šviesulių Saulės, Mėnulio, planetų bei žvaigždžių judėjimas ir kilmė. Buvo sukurta keletas teorijų, dauguma iš jų buvo neteisingos. Tos teorijos buvo labiau filosofinio pobūdžio, niekada nepatikrintos naudojant mokslinio metodo sistemą. Tačiau būta ir išimčių, anachronizmų: pavydžiui, graikų mąstytojas Archimedas išvedė daug kiekybinių mechanikos ir hidrostatikos formulių. Pirmasis terminą fizika panaudojo Aristotelis IV amžiuje pr. m. e.

XVII a. pradžioje Galilėjus pradėjo naudoti eksperimentus siekdamas patikrinti teorijų teisingumą, tuo padėdamas pagrindus moksliniam metodui. Galilėjus suformulavo ir sėkmingai patikrino keletą dinamikos rezultatų. 1687 m. Izaokas Niutonas išleido knygą „Philosophiae Naturalis Principia Mathematica“ (), kurioje aprašomos dvi išsamios fizikos teorijos: Niutono judėjimo dėsniai, iš kurių kilo klasikinė mechanika ir Niutono gravitacijos dėsnis, aprašantis fundamentalią gravitacijos jėgą. Abi teorijos sutapo su eksperimentais. Knygoje taip pat aprašytos kelios skysčių dinamikos teorijos. Klasikinės mechanikos teorijos vėliau buvo išsamiai išnagrinėtos Džosefo Lui Lagranžo, Viljamo Hamiltono ir kitų, kurie sukūrė naujas formuluotes, principus bei gavo naujus rezultatus. Gravitacijos dėsnis padėjo pagrindą naujai astrofizikos sričiai, kuri pasinaudodama fizikos teorijomis nagrinėja astronominius reiškinius.

XVIII a. Robertas Boilis ir kiti išvystė termodinamikos teoriją. 1733 m. Danielius Bernulis naudojo statistinius metodus ir klasikinę mechaniką aprašyti termodinamikos rezultatus, tuo padėdamas pagrindus statistinei mechanikai. 1798 m. Bendžaminas Tompsonas pademonstravo mechaninio darbo virtimą šiluma. 1874 m. Džeimsas Preskotas Džaulis nustatė energijos tvermės dėsnį, apjungiantį šiluminę ir mechaninę energijas.

Elektros ir magnetizmo savybes tyrė Maiklas Faradėjus, Džordžas Omas ir kt. 1855 m. Džeimsas Klarkas Maksvelas sujungė abu reiškinius į vieną elektromagnetizmo teoriją, suformuluodamas Maksvelio lygtis. Ši teorija teigė, kad šviesa yra elektromagnetinė banga.

Pradedant 1900 m., Maksas Plankas, Einšteinas, Nilsas Boras ir kiti kūrė teorijas, pagrįstas kvantavimu, siekdami paaiškinti įvairius anomalius eksperimentų rezultatus. 1925 m. Verneris Heizenbergas, 1926 m. Ervinas Šriodingeris ir Polis Dirakas formulavo kvantinę mechaniką, kuri pagrindė iki tol sukurtas teorijas. Kvantinėje mechanikoje fizinių dalelių matavimai yra iš prigimties atsitiktiniai, o kvantinės mechanikos formulės leidžia apskaičiuoti tų matavimų tikimybes. Ši teorija sėkmingai aprašo materijos elgesį ypač mažuose atstumuose – atominiame ir subatominiame lygyje.

Kvantinė mechanika padėjo sukurti kondensuotųjų medžiagų fizikai, kuri tiria kristalines struktūras, puslaidininkius, superlaidininkus. Šios srities pionieriumi buvo Feliksas Blochas. Jis 1928 m. sukūrė elektronų kristalinėje struktūroje elgesio kvantinį modelį.

Per Antrąjį pasaulinį karą abi kariaujančios pusės vystė branduolio fiziką siekdamos sukurti branduolinę bombą. Vokiečiai, vadovaujami Heizenbergo, tikslo nepasiekė, tačiau sąjungininkų Manheteno projektas buvo sėkmingas. JAV Enriko Fermio vadovaujama komanda 1942 m. įvykdė pirmą žmogaus sukurtą grandininę branduolinę reakciją, o 1945 m. netoli Alamogordo, Nju Meksiko valstijoje, buvo detonuotas pirmas branduolinis užtaisas.

Bandant kvantinę mechaninką sujungti su specialiąja reliatyvumo teorija, buvo sukurta kvantinio lauko teorija. Penkto dešimtmečio gale ją suformulavo Ričardas Feinmanas, Džulianas Švingeris ir Frymanas Daisonas. Jie suformulavo kvantinės elektrodinamikos teoriją, kuri aprašo elektromagnetinę sąveiką.

Kvantinio lauko teorija tapo modernios dalelių fizikos pagrindu. Dalelių fizika tiria elementariąsias daleles ir fundamentalias sąveikas. 1954 m. Chen Ning Yang ir Robertas Milsas suformulavo teorijas, kurios leido sukurti standartinį modelį. Standartinis modelis, užbaigtas aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje, sėkmingai aprašo beveik visas iki šiol atrastas elementarias daleles.

Jungtinės Tautos 2005 m. paskelbė pasaulio fizikos metais.

Fizikos srityje dirbo daugelis žinomų Vilniaus universiteto profesorių: Osvaldas Krygeris (1598–1665), Tomas Žebrauskas (1714–1758), Juozapas Mickevičius (1743–1817), Steponas Stubelevičius (1762–1814) ir kiti.

Kondensuotųjų medžiagų fizikoje didžiausia neišspręsta teorinė problema yra aukštos temperatūros superlaidumo paaiškinimas. Taip pat intensyviai vykdomi eksperimentai, kuriais siekiama sukurti veikiančią spintroniką ir kvantinį kompiuterį.

Dalelių fizikoje vykdyti eksperimentais gauti rezultatai leidžia teigti, kad standartinis modelis nėra baigtas. Didžiausias to įrodymas yra tai, kad neutrinai nėra masės neturinčios dalelės. Šie eksperimentai atrodo paaiškino ilgai neišspręstą Saulės neutrinų problemą. Sunkių neutrinų fizika yra aktyviai tyrinėjama tiek teoriškai, tiek ir eksperimentiškai. Per ateinančius keletą metų pradės veikti nauji dalelių greitintuvai (plačiau – LHC) kurie leis pagreitinti daleles iki kelių teraelektronvoltų (TeV) energijų. Tokiu būdu tikimasi atrasti Higso bozono ir supersimetrinių dalelių įrodymus.

Teoriniai bandymai sujungti kvantinę mechaniką ir bendrąjį reliatyvumą į vieningą teorija – kvantinę gravitaciją– tikslas, kurio siekiama jau daugiau nei 50 metų – vis dar nedavė patenkinamų rezultatų. Šiuo metu vilčių teikia M-teorija.

Vis dar lieka nepaaiškinta daug astronominių reiškinių. Tarp jų ultra aukštos energijos kosminiai spinduliai ir galaktikų sukimosi problema. Sukurta keletas teorijų, bandančių paaiškinti stebėjimus: dvigubai speciali reliatyvumo teorija, modifikuota Niutono dinamika, tamsiosios medžiagos egzistavimas. 1998 metais, remiantis Ia tipo supernovų stebėjimų duomenimis, buvo aptikta, kad Visatos plėtimasis greitėja. Tai privertė peržiūrėti ankstesnes kosmologines teorijas ir įvesti tamsiosios energijos sąvoką.

Kai kurios išnykusios teorijos ir pseudoteorijos:




#Article 11: Geografija (130 words)


Geografija (, žodis kilęs iš  'žemė' ir γράφω = graphō 'rašau') – mokslas, kuris tiria žemės fizinę erdvę ir paviršiaus vystimasi, taip pat jos fizines savybes bei erdvę ir vietą, kurioje gyvena ir prekiauja žmonės.

Graikai yra pirmoji žinoma kultūra, kuri aktyviai domėjosi geografija kaip mokslu ir filosofija, pagrindiniai veikėjai prisidėję prie geografijos plėtros buvo: Talis iš Mileto, Herodotas, Eratostenas, Hiparchas, Aristotelis, Strabonas ir Ptolemėjas. Romėnų sudarinėjami naujai atrastų šalių žemėlapiai papildė geografijos žinias naujais metodais.

Viduramžiais graikų ir romėnų žinias palaikė ir gilino arabai – Idrisis, Ibn Batuta ir Ibn Khaldun.

Po Marko Polo kelionių susidomėjimas geografija Europoje išaugo. Dar labiau geografijos žinių ir teorinių pagrindų prisireikė Renesanso epochoje iki pat XVII a. vykstant didiesiems geografiniams atradimams.

XVIII a. geografija buvo pripažinta atskira disciplina ir tapo tipinės universitetinės programos dalimi.




#Article 12: Geologija (100 words)


Geologija (graik. γέω- 'Žemė' + λόγος 'logos' – mokslas) – mokslas apie žemę, jos susidarymą, istoriją ir sandarą, Žemę formuojančius procesus.

Geologijos sąvoką šiuolaikine prasme pirmą kartą 1778 m. panaudojo Jean-André de Luc (1727–1817). 1779 m. Horace-Bénédict de Saussure (1740–1799) sąvoką įvedė nuolatiniam vartojimui. Prieš tai dažniau naudotas geognosijos terminas.

Pagrindinė medžiaga, su kuria dirba geologai, yra uolienos. Tirdami žemės paviršiuje esančias uolienas geologai bando išsiaiškinti Žemės ir gyvybės istoriją. Sudarydami ir interpretuodami geologinius žemėlapius geologai bando nuspėti kokios uolienos yra po žemės paviršiumi.

Yra daug principų, naudojamų geologijoje. Tačiau pateiktieji yra ypač svarbūs, nustatant santykinį uolienų ar nuogulų amžių.




#Article 13: David Hume (1135 words)


David Hume (; 1711 m. balandžio 26 d. Edinburgas – 1776 m. rugpjūčio 26 d.) – škotų filosofas ir istorikas.

Hjumas gimė Edinburge. Jo šeima buvo iš vidutiniškai pasiturinčiųjų klasės. Jo tėvas, Joseph Home, buvo advokatas, o motina, Katerina Falkoner, tvarkė namų ūkio reikalus, turėjo vyresnį brolį ir seserį. Tėvas mirė, kai Deividas buvo vaikas, todėl jį užaugino našle likusi motina, kuri buvo tarsi pirmoji jo mokytoja. Išsilavinimą įgijo jėzuitų koledže Prancūzijoje; vėliau studijavo teisę. Baigęs mokslus, Hjumas persikėlė į Angliją. Hjumas aktyviai rašė filosofinius straipsnius. Jis kelis kartus nesėkmingai bandė gauti darbą universitete. Dirbo advokatu, bibliotekininku, diplomatu, vėliau atsistatydino ir tapo privačiai praktikuojančiu mokslininku. Hjumas plėtojo empirizmo bei psichologizmo filosofiją, pažinimo šaltiniu laikė pojūčius. Analizuodamas sąmonę, didžiausią reikšmę teikė jutimo organų pojūčiams bei vaizdinių asociacijų suvokimui. Per savo gyvenimą Hjumas gyvenimo moters nerado ir liko nevedęs. 1776 metais mirė, spėjama, kad jis sirgo žarnyno ar kepenų vėžiu.

Hjumas filosofiją būtų galima apibūdinti kaip nuoseklų skepticizmą. Hjumas mažiau žinomas, nors ne mažiau reikšmingas, kaip natūralizmo šalininkas. Pasak Hjumo skepticizmo, visas tikrovės pažinimas remiasi priežasties ir pasekmės suvokimu. Ryšys tarp šių dalykų tėra pripratimas, todėl nepatikimas. Matematinis mąstymas yra vienintelė tikro pažinimo metodų sukūrimo galimybė. Pažinimo pagrindu laikė patyrimą. Patyrimą interpretavo kaip įspūdžių, susietų psichologiniais asociacijos dėsniais, srautą. Patyrimo šaltiniai – išorinis suvokimas ir vidinė savivoka, susijusi su mąstymu.

Hjumas dažnai laikomas trečiuoju ir radikaliausiu vadinamųjų britų empirikų, šalia Džono Loko (John Locke) ir Džordžo Berklio (George Berkeley, kuris, tiesa, buvo airis). Ši Hjumo, Loko ir Berklio sąsaja, nors jau tapusi tradicine, yra klaidinanti kitais atžvilgiais, ypač dėl to, kad nepaisoma didelės įvairių prancūzų autorių, tokių kaip Pjeras Belis (Pierre Bayle), įtakos, taip pat įvairių anglų intelektualinio landšafto figūrų, tokių kaip Izaoko Niutono (Isaac Newton), Samuel Clarke, Fransio Hačesono (Francis Hutcheson) ir Joseph Butler reikšmės.

Empirizmas (gr. emperia – patirtis) – pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą per jutimo receptorius. Empirizmas svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko patirtį, gaunamą per pojūčius, t. y. tai, ką galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais.
Žymiausias empirizmo atstovas – Deividas Hjumas. Bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti mokslo dėsnių tikrumą. Hjumo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę tolesnei pažinimo teorijos raidai. Empiristas sudavė skaudžiausią kirtį racionalistiniam pažinimui.
Deividas Hjumas buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys „moksle apie žmogų pritaikyti empirinius metodus“, t. y. remtis patyrimu ir stebėjimu su saikinga abejone, kuri riboja žmogaus pažinimo galimybes. Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Juos Hjumas skirsto į dvi grupes: įspūdžiai (arba mintys) ir idėjos. Įspūdžiai – tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai savęs suvokiniai (afektai, jausmai, norai), pasireiškiantys sieloje. Idėjos yra atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. Abi grupės skiriasi stiprumu ir gyvumu taip, kaip, pavyzdžiui, obuolio skonis, patiriamas atsikandus, skiriasi nuo to skonio prisiminimo.
Idėjos skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos kyla iš įspūdžių. Todėl neįmanoma ką nors įsivaizduoti arba apmąstyti, ko nėra buvę tiesioginiame suvokime. Taip pat žmogus savo vaizduotės galia gali sukurti sudėtines idėjas, kurios nėra kilusios iš tiesioginio įspūdžio, jos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, kai remiasi panašumu, priežasties ir padarinio ryšiu.
Bet jeigu pažinimo šaltinis yra juslinis patyrimas, tai kaip paaiškinti matematinio mąstymo laimėjimus? Hjumas sprendinius skirsto į dvi rūšis: 1. Sprendiniai apie santykius tarp sąvokų (proto tiesos) ir 2. Sprendiniai apie faktus (faktų tiesos). Pirmoji grupė priklauso logikos ir matematikos sferai, kurioje yra visiškas tikrumas, nes logikos požiūriu sąvokinės tiesos priešingybė yra neįmanoma. Tačiau šie sprendiniai nieko nepasako apie objektų tikrovę. O teiginiai apie faktus remiasi patyrimu, faktai pagrįsti stebėjimais. Taikomas priežasties ir pasekmės ryšys: kad pirmą ir antrą ivykius sieja priežastinis ryšys, manome, kai daug kartų buvo pastebėta, kad antras įvykis įvyksta tik po pirmo įvykio.
Sąmonės turinių analizė
Empirizme įspūdžių ir idėjų analizė virsdavo sunkiai identifikuojamų ir diferencijuojamų mentalinių (lot. mentolis – protinis]) esybių santykių aiškinimu, o pagrindiniu tyrimo metodu tapdavo introspekcija (savistaba) – filosofas bandė analizuoti savo paties sąmonės turinį ir joje vykstančius procesus. Tai buvo nelengvas uždavinys, nes sąmonės turinio analizė iš dalies jį keitė. Sunkoka buvo atskirti ir sąmonės elementus. Ir galų gale tokio pobūdžio tyrimų rezultatus buvo labai sunku patikrinti kitiems tyrinėtojams.

Hjumo filosofija buvo giliai antropomorfiška. Tai buvo mokslas apie žmogų ir jo pasaulį, išsitenkantį žmogiškosios patirties bei reikmių rėmuose. Prieš pradėdamas filosofuoti, žmogus pirma turėjo gyventi ir veikti; žmogaus interesų ratą apibrėžė jo gyvenimas, o praktiniai veiksmai teikė medžiagos apmąstymams. Protas, pasak Hjumo, niekad negali mūsų pakylėti virš įprastos patirties tėkmės, jis taip pat negali pateikti mums veiksmų ir elgesio taisyklių, išskyrus tas, kurias mums duoda kasdienio gyvenimo analizė.
Todėl Hjumas kritikavo ir įsitikinimą, kad egzistuoja substanciali, nemirtinga siela. Pasak jo, visi argumentai kalba prieš tą hipotezę ir nė vienas jos nepetvirtina. Iš vidinės patirties žinome tik savo išgyvenimus, kurie mums yra tiesioginė duotybė. Tačiau niekada negalime padaryti įtikinamos išvados, kad jų pagrindas yra kažkokia dvasinė substancija, kuriai būdinga nemirtingumas.
Hjumo kritika lietė ne atskiras dogmas, o visą religinį pasaulėvaizdį. Ji siejosi su įsitikimu, kad žmogaus gyvenimas ir žmogaus veikla reikalauja žmogiško mato. Aukščiausia žmogaus vertybė yra gyvenimas. Dorovinių principų šaltinis yra ne Dievo įstatymai, o prigimties reikalavimai ir socialinės reikmės. Tie principai padeda žmogui, apibrėžia jo troškimus, reguliuoja jo santykius su kitais žmonėmis. Dorovė,- teigė Hjumas,-paprasčiausiai yra išvada, liečianti žmogaus veiksmus ir paremta jų motyvų, potraukių ir gyvenimo sąlygų apmąstymu.

Dėmesys Hjumo filosofiniams darbams išaugo, kai vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) skyrė Hjumui nuopelnus už jo pažadinimą iš „dogmatiškojo miego“ (~1770 m.).
Deividas Nortonas (David Fate Norton) (1993) tvirtino, kad Hjumas buvo „pirmasis ankstyvojo modernizmo postskeptiškas filosofas“.
Albertas Einšteinas (Albert Einstein) (1915) rašė, kad jis įkvėptas Hjumo pozityvizmo suformulavo savo Specialiąją reliatyvumo teoriją.
Hjumas N.Phillipsono (1989) buvo laikomas Vitgenšteino (Wittgensteinian) revoliucijos šalininku. Kaip argumentą N. Phillipsonas pateikė Hjumo teiginį, kad matematika ir logika yra susijusios sistemos, užmaskuotos tautologijos, ir neturi jokio sąryšio su pasaulio patirtimi.
A.D.Ayeras (Alfred Jules Ayer) (1936), pristatydamas savo loginio pozityvizmo klasikinę ekspoziciją, tvirtino: „Požiūriai, kurie iškeliami šiame traktate yra išvesti iš Berklio (Berkeley) ir Hjumo empirizmo loginio rezultato.
Hjumo Indukcinė Problema taip pat turėjo esminės reikšmės Karlo Popperio (Karl Popper) filosofijai. Savo autobiografijoje, „Begalinis ieškojimas“, Popperis rašė: „Žinios…..yra objektyvios; ir jos yra hipotetinės. Šiuo požiūriu man pavyko suformuluoti Hjumo indukcijos problemą“. Ši įžvalga davė rezultatų Popperio pagrindiniam darbui „Mokslinio atradimo logika“. Savo „Spėjimuose ir paneigimuose“ jis rašė: „Aš ištyriau indukcijos problemą per Hjumą. Aš jaučiau, kad Hjumas buvo visiškai teisus tvirtindamas, kad ši indukcija negali būti logiškai pagrįsta“.
Pasak Šopenhauerio (Schopenhauer), „galima kur kas daugiau pasimokyti iš kiekvieno Deivido Hjumo parašyto puslapio nei iš Hegelio (Hegel), Herbarto (Herbart) ir Schleiermacherio (Schleiermacher) parašytų filosofinių darbų drauge sudėjus.

Kartu su Adamu Smitu (Adam Smith) ir Tomu Rydu (Thomas Reid) Hjumas laikomas vienu iš svarbiausių škotų Švietimo veikėjų.

Kaip istorikas išleido savo metu neblogai įvertintą Anglijos istoriją.

Šiek tiek daugiau dėmesio susilaukė

Kiti veikalai:

Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ trečiosios dalies perrašytas variantas.




#Article 14: Programinė įranga (171 words)


Programinė įranga (, ) – informacijos apdorojimo sistemos programų, procedūrų, taisyklių visuma arba tos visumos dalis kartu su atitinkama dokumentacija. Programinė įranga yra intelektualus produktas ir tai nepriklauso nuo to, į kokią duomenų laikmeną ji yra įrašyta.

Dažniausiai tai kompiuterio vykdomų instrukcijų seka, skirta tam tikriems veiksmams atlikti. Tokia įranga rašoma naudojant programavimo kalbas, o vėliau kompiliuojant ar interpretuojant parašytą kodą.

Programinę įrangą galima skirstyti pagal įvairius požymius.

Suvokiant programas kaip autorinės teisės objektus, kuriuos rašė (kūrė) ir palaiko pavieniai programuotojai arba jų kolektyvai, galimi šie naudojimo licencijavimo variantai:

Tai tokia programinė įranga, kuri paprastai yra neatsiejama nuo techninės įrangos, į kurią ji yra įdiegta. Tai gali būti visa ar dalis sisteminės programinės įrangos, taip pat ir tam tikra taikomoji programinė įranga.

Sisteminė programinė įranga atsakinga už atskirų techninės įrangos komponentų kontrolę, integravimą ir valdymą tam, kad taikomoji programinė įranga galėtų naudoti šią įranga nežinant žemo lygio detalių.

Galima išskirti kelias sisteminės įrangos kategorijas

Taikomoji programinė įranga skirta specifinių užduočių sprendimui naudojant kompiuterinius. Tai gali būti viena programa ar susijusių programų paketas.




#Article 15: Istorija (1173 words)


Istorija ( – žinios, paremtos tyrimu, aprašymu, pasakojimu), dabartine prasme suvokiama:

Tradiciškai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota žmonijos patirtis, todėl laikotarpis iki rašytinių šaltinių atsiradimo dažnai vadinamas priešistore, arba proistore (įvairiose šalyse raštas atsirado skirtingu laiku, todėl vieningos priešistorės – istorijos „ribos“ nėra). Priešistorės pažinimas dažnai paliekamas archeologijai. Tačiau iš tiesų riba tarp istorijos ir archeologijos pažinimo objektų yra labai siaura: abi mokslo kryptys šiandien vis dažniau naudojasi viena kitos metodologija ir patirtimi.

Istorija turi didžiulę reikšmę tautų, bendruomenių, kultūrų ir bet kokių kolektyvinių grupių bendrumui ir tapatumui užtikrinti. Istorija primena mums tuos praeities įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta dabar. Praktinė istorijos funkcija yra orientuoti mūsų dabartinį gyvenimą praeities ir dabarties perspektyvoje.

Žodis `ἱστωρ senovės graikų pasaulyje reiškė liudytoją, žinovą (taip jį vartojo Homeras, Herakleitas); šio žodžio daryba yra jonėniška. Herodotas iš Helikarnaso savo veikalą pavadino `ἱστορίης απόδεξις – tyrimų, liudijimų išdėstymu. Tokie paliudijimai antikos pasaulyje buvo skirti pirmiausia nekasdieniškų įvykių papasakojimui ( – žygiai, laimėjimai). Romoje tokių įvykių tyrimas, žinojimas () turėjo pragmatinę reikšmę: (Cicerono teigimu, „istorija yra gyvenimo mokytoja“). Kartu historia buvo suvokiama ir perkeltine reikšme, kaip pasakojimas. Būtent tokiomis reikšmėmis ji pasklido po tuometinę Europą. Be to, dar ankstyvosios krikščionybės laikais iš žydų tradicijos buvo perimtas istorijos, kaip „dieviškojo plano“, suvokimas: tai leido istoriją tapatinti su praeities-dabarties vyksmus.

Į lietuvių kalbą sąvoka istorija atėjo palyginti vėlai per lotynų, lenkų ir kitas kalbas. Lietuvių kalboje istorija vadiname tiek tai, ką, pvz., lenkai ar vokiečiai vadina „įvykių istorija“ (, ), tiek vadinamąją „procesų istoriją“ (, ).

Istorijos metodas yra būdų, įrankių ir technikų visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrinėja dokumentuotą praeitį. Istorijos metodas gimė iš XVI–XVII a. suintensyvėjusios tekstinių šaltinių kritikos, todėl pirmiausia taikomas rašytiniams šaltiniams. Praktiškai rašytinių šaltinių kritika buvo pritaikyta istoriografijoje Johanno Christopho Gattererio (1729–1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776–1831) bei Leopoldo von Rankes (1795–1886). Jų pritaikyta istorijos šaltinių tyrimų metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno „Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo „Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadovėlyje“ (1889), Charles’o Victoro Langlois ir Charles’o Seignobos’o „Įvade į istorines studijas“ (1898).

Tradiciškai skiriami trys istorikų darbo etapai:

Istorikų tyrimų medžiaga paprastai vadinama istorijos šaltiniais. Istorijos šaltiniai reikalingi istorinių faktų nustatymui. Istorijos šaltiniai skirstomi pagal autorystę:

ir pagal pobūdį:

Istorijos šaltinių analizė pagrįsta jų kritika. Skiriama:

Ši analizė dažniausiai taikoma rašytiniams šaltiniams, su kuriais istorikams tenka dirbti daugiausia. Šaltinių analizei taip pat taikomi vadinamųjų specialiųjų (pagalbinių) istorijos disciplinų metodai, reikalui esant, gali būti panaudoti ir įvairių kitų mokslo sričių (pvz., logikos) metodai.

Istorijos metodas leidžia per šaltinių analizę pažinti praeitį.
Istorijos įsiliejimas į mokslo sistemą siejamas su istorijos metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija universitetuose, kuri leido rengti profesionalius istorikus, t. y. žmones, įvaldžiusius istorijos metodą. Todėl teigiama, kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama tik kaip literatūrinis žanras ir taikoma pragmatiniams tikslams (t. y. siekiant „pamokyti“ dabartį pasakojant „nekasdieniškus“ praeities įvykius). Ten, kur iki XIX amžiaus istorija buvo dėstoma universitetuose, ją dėstė ne profesionalūs istorikai, bet asmenys, baigę teisės arba teologijos fakultetus. Paprastai istorijos dėstymas buvo derinamas su iškalbos, poezijos, retorikos dėstymu.

XIX a. pirmoje pusėje, kai universitetai pradėjo užsiiminėti moksliniais tyrimais, pirmiausia Vokietijos universitetuose pradėta organizuoti vadinamuosius istorinius seminarus, kuriuose studentai buvo mokomi šaltinių kritikos įgūdžių. Laikoma, kad pirmąjį tokį seminarą Berlyno universitete 1832 m. įkūrė Leopold von Ranke, filologijos ir teologijos studijas baigęs neetatinis Berlyno universiteto profesorius. Rankes seminarų metu dviem studentų kartoms buvo išugdytas poreikis dokumentus analizuoti kritiškai. Dokumentų kritika buvo paremta XVII–XVIII a. suformuluota diplomatikos, paleografijos, sfragistikos ir kt. disciplinų metodologija. Rankes studentai paskleidė jo metodus visame pasaulyje. Už Vokietijos ribų jo idėjos tapo ypač populiarios JAV ir Britanijoje. Būtent nuo tada istorikais mokslininkais galėjo vadintis tik tie, kurie turėjo specialų pasirengimą.

Norintiems tyrinėti istorijos šaltinius istorikams pirmiausia reikėjo turėti gerą filologinę erudiciją. Istorikai turėjo gerai mokėti senąsias kalbas, kurioms buvo parašyti jų nagrinėjami dokumentai, todėl istorijos dėstymas XIX a. universitetuose dažnai derintas kartu su filologinėmis disciplinomis. Vokietijoje baigusieji istorijos studijas galėdavo gauti vadinamųjų „laisvųjų menų“ magistro (Magister liberalium artium) arba aukštesnį, filosofijos mokslų daktaro, laipsnį.

Anksčiausiai istorijos katedros buvo įkurtos Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Britanijos Oksfordo ir Kembridžo universitetuose istorijos profesorių vietos atsirado tik XIX a. 7 dešimtmetyje. JAV universitetuose nuo XX a. pradžios istorinis išsilavinimas derintas su vadinamąja keturių krypčių antropologija, apimančia fizinės antropologijos, kultūrinės antropologijos, archeologijos bei lingvistikos studijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijos Strasbūro universitete aplink „Analų“ žurnalą susibūrę jauni istorikai (Lucien Febvre, Marc Bloch ir kt.) siekė reformuoti istoriją, siūlydami ieškoti glaudesnių jos kontaktų su ekonomika, sociologija ir kitoms disciplinomis. Nepaisant to, kad daugelyje universitetų istorija vis dar buvo dėstoma tradiciškai kaip humanistikos sritis, Prancūzijos Analų mokyklos vieta istorijos avangarde leido palaipsniui suartėti istorijai ir socialiniams mokslams. Ypač ryškiai šis suartėjimas Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje), taip pat JAV įvyko po Antrojo pasaulinio karo.

Šiuo metu Europos Sąjungos patvirtintoje mokslų klasifikacijoje istorija vis dar laikoma humanistikos kryptimi. Tokią pat vietą ji užima ir Lietuvos mokslų klasifikacijoje. Tačiau faktiškai istorikai naudojasi tiek humanistikos, tiek socialinių mokslų teorijomis bei metodologija, todėl ji laikytina tarpsritine mokslo kryptimi.

Šiuo metu Lietuvoje mokslinius istorijos tyrimus atlieka ir profesionalius istorikus rengia šios institucijos:

Lietuvoje iš istorijos disciplinos XX a. antroje pusėje išsirutuliojo politologija, kiek anksčiau – etnologija, archeologija. Dar šiandien archeologai Lietuvoje savo kvalifikaciją gina istorijos mokslo kryptyje, o daugelis etnologų bei archeologų dirba su istorija susijusiose mokslo institucijose.

Istoriografija ( – tirti + γραφειν – rašyti) suvokiama 1. kaip visuma istorijos veikalų, arba siauresniąja prasme – kaip visuma istorijos veikalų, parašytų remiantis istorijos metodologija, taip pat 2. kaip disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“).

JAV ir Britanijoje sąvoka istoriografija taip pat apibrėžia istorinių tyrimų rašymo teoriją ir metodologiją. Vokietijoje nuo Johanno Martino Chladeniuso (1710–1759) laikų tai vadinama istorikos () terminu. Per vokiečių istoriografiją pastarasis terminas XX a. pabaigoje populiarinamas ir Lietuvoje.

Klasifikuojant istoriografijos raidą, esmine ašimi tampa istorizmas, nes sukūrus istorijos metodą bei įtraukus istoriją į universitetų studijų programas, istoristinė istoriografinė tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literatūrinio žanro ir pareiškė pretenziją tapti dalimi mokslo. Todėl istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristinė epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristinė epocha (anot J. Rüseno, istorizmo įveika). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nepaisant šiuolaikinės Vakarų istoriografijos geroko pažengimo nuo XIX a. istorizmo, esminiai istorizmo principai tebeturi didelę įtaką istoriografijai.

Pagalbinės istorijos disciplinos XVI–XVII a. išaugo iš žinijos ir erudicijos plėtros bei siekių kritiškai vertinti senuosius dokumentus. Didžiausią postūmį jų raidai padarė humanistinis sąjūdis, reformacija ir jos įtakoje išvysčiusi teologinė doktrininė polemika. 1681 m. benediktinų vienuolis Jean Mabillon, polemizuodamas su jėzuitais, išleido kūrinį De re diplomatica libri sex, kuriame suformuluotos dokumentų autentiškumo nustatymo ir kritikos nuostatos vėliau peraugo į atskirus metodus. Taip buvo padėti pamatai paleografijai ir diplomatikai. Tačiau Mabillono tyrimų rezultatai tik XVIII a. pab. buvo paskleisti universitetuose. Pirmiausia tai įvyko Vokietijoje, kur šis nuopelnas priskiriamas Göttingeno universiteto profesoriui Johannui Christophui Gattereriui, įdiegusiam vokiečių istoriografijoje chronologijos, genealogijos, diplomatikos ir kitų pagalbinių disciplinų pasiekimus. Pagalbinių disciplinų sąvoka buvo suformuluota XIX a. Jos buvo itin plačiai taikomos istoristinės istoriografijos, tačiau daugelis jų (pvz., etnografija, archeologija) šiandien pripažįstamos kaip atskiros mokslo šakos.

Istorikai naudojasi ir tarpšakinėmis disciplinomis, pvz., hermeneutika, taip pat gretutinių mokslo krypčių pagalbinėmis disciplinomis, pvz., kalbotyros šakomis, tiriančiomis asmenvardžius ir kitus tikrinius daiktavardžius – antroponimika (antropomastika) ir onomastika.

Išskiriamos tokios istorijos pagalbinės disciplinos:




#Article 16: Kompiuteris (590 words)


Kompiuteris – skaičiavimo mašina, skirta priimti, apdoroti ir pateikti duomenis. Kompiuteris neturi intelekto, negali priimti savarankiškų sprendimų ir negali daryti klaidų. Įrenginys kiekvieną savo veikimo sekundę atlieka skaičiavimus, kurie pasireiškia darbo atlikimu. Kompiuterių galimybės bei įvairovė priklauso nuo programinės įrangos, kuri gali atlikti daug operacijų.

Pagal galimybes ir taikymo sritis kompiuteriai grupuojami šias klases:

Pirmieji skaičiavimo įrenginiai (abakai) buvo sukurti dar 3000 metų prieš mūsų erą. Yra žinoma, kad mechaninius įrenginius, skirtus navigaciniams skaičiavimams, bandė kurti senovės graikai. Šiuolaikinių kompiuterių istorija gali būti pradedama nuo 1502 m. vokiečių laikrodininko Peterio Henleino sukurto laikrodžio, veikusio kaip 12 skilčių sumatorius. Pirmas matematiniams skaičiavimams skirtas įrenginys buvo 1617 m. William’o Oughtred’o sukurta logaritminė liniuotė (primityvus analoginis kompiuteris).

Skaitmeniniai (diskretiniai) skaičiavimo įrenginiai labiau tyrinėti pradedami nuo 1623 m. Wilhelmo Schickardo sukurto aritmetinio sumatoriaus. Tobulesnius sumatorius bandė sukurti daugelis renesanso mokslininkų, įskaitant B. Paskalį ir G. Leibnicą.

Pirmuoju įtaisu, kurį galima laikyti kompiuteriu dabartine samprata, reikėtų laikyti ekscentriško anglų matematiko ir išradėjo Čarlzo Babidžo pasiūlymą (1822 m.) sukurti Skirtumų mašiną. Ji iš kitų to meto skaičiuotuvų išsiskyrė tuo, kad savo mechanizme turėjo užprogramuotos matematikos taisykles. 1834–1840 m. Č. Babidžas sukuria ir universalią programuojamą analitinę mašiną, kuri liko neįgyvendinta. Su šia mašina siejama ir programavimo istorijos pradžia – lordo Byrono duktė, grafienė Augusta Ada Lovelace paskelbia kelis veikalus apie šio kompiuterio programavimą.

Pirmieji elektromechaniniai kompiuteriai buvo sukurti Vokietijoje (1936–1941 m. Konrado Cūzės sukurti kompiuteriai Z1, Z2 ir Z3) bei JAV (1939–1941 m. Džono Atanasoff’o elektroniniai sumatoriai). Pirmas universalus, praktiniams skaičiavimams panaudotas skaitmeninis kompiuteris (beje, ne dvejetainis, o dešimtainis) buvo ENIAC (1946 m., JAV)

Žodis kompiuteris () kilęs iš žodžio skaičiuoti. XVIII–XIX a. matematines lenteles (logaritmų ir trigonometrinių funkcijų) sudarinėjo ištisos matematikų komandos naudodamos primityvias priemones. Kadangi tie žmonės atlikdavo skaičiavimus, juos vadino kompiuteriais. Šiuo terminu įvardijama pareigybė vis dar egzistavo ir XX a. penktajame dešimtmetyje.

Šiuolaikiniai kompiuteriai naudojami ne tik skaičiavimams atlikti, tačiau daugelio programų veikimo pagrindas – matematiniai skaičiavimai, kurie atliekami ir žiūrint filmą ar klausant muzikos.

Šiais laikais kompiuteris dažniausiai suprantamas kaip programuojamas prietaisas. Pirmasis mechaninis programuojamas prietaisas pasirodė dar 1801 m. Tai buvo Džozefo-Mari Žakardas (Joseph-Marie Jacquard) sukurtos žakardinės audimo staklės, kurios buvo valdomos perfokortomis. 1834 m. Č. Babidžas aprašė analitinę mašiną. Joje programų ir duomenų įvedimui taip pat turėjo būti naudojamos perfokortos. O Babidžo suprojektuota Skirtumų skaičiavimo mašina įrodo, jog jau tuo metu buvo reali galimybė sukurti pirmąjį įtaisą, tenkinantį reikalavimus Tiuringo mašinai.

Kompiuteris paprastai įsivaizduojamas kaip programuojamas elektroninis prietaisas. Tokie kompiuteriai buvo pradėti projektuoti XX amžiaus pirmoje pusėje. Pirmieji elektriniai kompiuteriai buvo analoginiai (ne skaitmeniniai) kompiuteriai. Vienas iš pavyzdžių yra vandens integratorius (pagamintas 1936 m.). 1938 m. Konradas Cūzė sukonstravo savo pirmuosius Z serijos kalkuliatorius, kurie turėjo atmintį ir riboto programavimo galimybę.

A. Turingo darbai turėjo didelę įtaką kompiuterių vystymuisi. 1936 m. jo paskelbtame straipsnyje aprašoma tai kas dabar vadinama Tiuringo mašina – grynai teorinis prietaisas išrastas formalizuojant algoritmo vykdymo terminą.

Šiuolaikiniai kompiuteriai yra atitinkantys Tiuringo mašiną (Turing – complete). Iš esmės tas atitikimas yra riba, skirianti bendrosios – paskirties kompiuterius nuo specialiosios – paskirties (skirtų spręsti tik specifinius uždavinius, kokie buvo ankstesni prietaisai) mašinų. Būtent dėl šios priežasties daug kas atitikimą Tiuringo mašinai laiko kriterijumi beieškant pirmojo arba seniausio kompiuterio. Ir pirmasis išskirtinesnis, atitinkantis Tiuringo mašinos aprašymą, yra 1945 m. Dž. Ekerto ir Dž. Moučlio sukurtas elektroninis kompiuteris ENIAC (Electronic Numerical Integrator and Computer). Kiek anksčiau 1944 m. JAV H. Aikeno pagaminta elektromechaninė skaičiavimo mašina 'Mark-1' neatitinka Tiuringo mašinos. Visgi, nepaisant to, kad ENIAC yra pirmasis kompiuteris, suprojektuotas ir naudotas kaip Tiuringo mašina, pirmojo kompiuterio klausimas pagal šį kriterijų išlieka diskutuotinas: Babidžo mechaninės analitinės mašinos projektas buvo pirmasis atitinkantis Tiuringo mašinos kriterijus, o Cūzės Z3 modelis buvo pirmasis veikiantis prietaisas, tenkinantis reikalavimus Tiuringo mašinai (tai įrodyta tik 1998 m., jau po Cūzės mirties).




#Article 17: Ksenobiotikas (146 words)


Ksenobiotikas ( 'svetimas' + bios 'gyvybė')) – biologinei sistemai svetima medžiaga.

Siaurąja (biomedicinine) prasme šios medžiagos yra farmakologiškai, endokrinologiškai ar toksikologiškai aktyvios medžiagos, kurios paprastai nėra gaminamos arba randamos šios rūšies organizme, todėl jam yra svetimos. Apibrėžimas apima taip pat ir tas medžiagas, kurių organizme randama žymiai didesniais kiekiais negu įprasta.

Pavyzdžiui, narkotikai ir antibiotikai yra žmonių ksenobiotikai, nes žmogaus organizmas pats jų negamina ir normaliai maitinantis jų kūne nebūna.

Tačiau dažniausiai terminas ksenobiotikai vartojamas plačiąja prasme ir reiškia visas žmogaus sintezuotas, anksčiau gamtoje neegzistavusias medžiagas. Paprastai jos kelia taršos pavojų, nes įprasti mikroorganizmai negali užtikrinti jų biologinio skaidymo. Pvz., ksenobiotikams priklauso tokie pavojingi teršalai kaip dioksinai, bifenilai, polivinilchloridas, pesticidai, medienos konservantai, įvairūs tirpikliai ir sintetiniai pluoštai. Per metus sintezuojama tūkstančiai chemiškai naujų ksenobiotikų, o išsamiau ištiriama tik nedidelė jų dalis. Chemikalų keliamas darbo saugos, ekologinės saugos ir kontrolės problemas bandoma spręsti saugos duomenų lapų pagalba.




#Article 18: Lietuva (3052 words)


Lietuva – oficialiai vadinama Lietuvos Respublika (LR) – valstybė Europos centrinėje dalyje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Plotas 65 300 km².. Šalis ribojasi su Latvija (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km), Baltarusija (sienos ilgis – 677 km), Lenkija (sienos ilgis – 104 km), Rusija (Kaliningrado sritis; sausumos sienos ilgis – 255 km, Kuršių mariomis – 18 km, jūra – 22 km). Baltijos jūros pakrantės ilgis – 90,66 km. Lietuvos–Baltarusijos ir Lietuvos–Rusijos Federacijos siena yra ir Europos Sąjungos siena. Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje (vakaruose) siekia Švedijos ekonominę zoną. Didžiausias šalies miestas yra sostinė Vilnius. Kiti didieji miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.

Lietuvos valstybė susidarė XIII a., po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Ši valstybė gyvavo daugiau nei 200 metų, kol kaimyninės šalys Rusija, Austrija ir Prūsija XVIII a. pabaigoje galutinai pasidalijo jos teritoriją. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą, iki 1921 m. Lietuvos Respubliką pripažino dauguma pasaulio valstybių. Po daugiau nei 20 metų nepriklausomybės Antrojo pasaulinio karo metais šalis buvo okupuota ir aneksuota SSRS, 1941–1945 m. okupuota Vokietijos, 1944–1945 m. dar kartą okupuota Sovietų Sąjungos. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.

Nuo 2004 m. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos valstybių, įeinančių į Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai. Lietuva yra aukštų pajamų išsivysčiusi ekonomika, pasiekusi aukštą pragyvenimo lygį, aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis. Lietuva yra Europos Sąjungos (nuo 2004 m.), Europos Tarybos, NATO, EBPO narė.

Lietuvos vardo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos vardas siejamas su upelio Lietava pavadinimu. Kadangi tai nedidelis upelis, ši versija sukelia prieštaravimų, kad toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. Istorikas Artūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina iš žodžio leičiai, kuriais XIV–XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis. Tai buvo kariai kolonistai, kurie prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo valdžią.

Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė po paskutiniojo ledynmečio prieš 11–13 tūkstančių metų. Paleolito gyventojai priklausė Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūrinėms grupėms. Mezolito gyventojai priklausė Nemuno ir Kundos kultūroms. Pirmieji gyventojai buvo klajokliai, nuolatinių gyvenviečių nekūrė. VIII tūkst. pr. m. e. klimatas šilo, plėtėsi miškai. Gyventojai ėmė mažiau klajoti, užsiėmė vietine medžiokle, žvejyba, rinkimu. Žemdirbystė dabartinę Lietuvos teritoriją pasiekė III tūkst. pr. m. e. Neolite regione paplito virvelinės keramikos kultūrų grupei priklausanti Pamarių kultūra, kuri laikoma baltiška. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau išskiriamos baltų gentinės sąjungos, tarp jų žemaičiai ir lietuviai.

Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių kontaktų su Romos imperija, bet prekiavo su Roma (žr. gintaro kelias). Apie 97 m.e.m. Tacitas savo veikale „Germanija“ aprašė aisčius (Aesti), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis ir žinios apie juos kitų šalių kronikininkus pasiekė anksčiausiai. Klaudijus Ptolemėjus II a. jau žinojo galindus ir jotvingius, o ankstyvųjų viduramžių kronikose minimi prūsai, kuršiai ir žiemgaliai.

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 metų  vasario 14 arba kovo 9 dieną. X–XI a. rusų kronikos mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklę Kijevo Rusiai, kronikose minimas karinis Jaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai ima puldinėti rusų žemes. 1183 m. nusiaubtos Polocko ir Pskovo žemės, net galingai Naugardo respublikai XII a. pabaigoje ne kartą grėsė lietuvių kariaunų įsiveržimai. Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių ryškėjo turtinė diferenciacija, išsiskyrė kariaunoms vadovaujantys kunigaikščiai, kurie savo rankose ėmė konsoliduoti valdžią. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar X a., tačiau anot vyraujančios istoriografinės koncepcijos valstybės susidarymo procesas baigėsi tik XIII a. II ketvirtyje, tada hipotetinės Lietuvos žemės ar Lietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo Mindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi. Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263 m. buvo nužudytas. Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių Teutonų ir Livonijos ordino žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes. XIII a. pabaigoje susiformavo Gediminaičių dinastija (pirmieji žymūs dinastijos valdovai – Vytenis ir Gediminas).

Kunigaikštis Gediminas diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. 1362 m. Algirdas pasiekė svarbią pergalę prieš Aukso Ordą mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų ir įsitvirtino pietų Rusioje – Kijeve, Podolėje bei menkai apgyvendintoje Dykroje. Užėmusi Kijevą Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo tiesiogine Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimyne ir varžove.

XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, dalies Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos teritorijas. Tuo pačiu metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė ir daugiakonfesinė valstybė. Valdantysis elitas laikėsi religinės tolerancijos, oficialiuose dokumentuose naudota lotynų ir senoji slavų kanceliarinė kalba.

Po dviejų vidaus karų 1392 m. Lietuvoje įsitvirtino didysis kunigaikštis Vytautas. Valdant Vytautui Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, valstybė pradėta centralizuoti, didikai buvo įtraukti į valstybės politiką. 1399 m. Vytauto ir Ordos chano Tochtamyšo pajėgos buvo Aukso ordos pajėgų sumuštos prie Vorsklos upės. Šis praleimėjimas lėmė tai, kad Vytautui nepavyko įgauti visiškai savarankiško statuso. 1410 m. bendro Lietuvos ir Lenkijos karinio žygio metu Žalgirio mūšyje buvo nugalėtas Teutonų ordinas. Ši pergalė ilgainiui lėmė tai, kad buvo pašalinta kelis amžius trukusi Teutonų ordino grėsmė.

Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, kuris buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, išplėtė Jogailaičių įtaką Europoje. Lenkijos vasalu tapo Prūsija, Čekijos ir Vengrijos sostą užėmė Kazimiero sūnus. 1492-1526 m. Vidurio Europoje gyvavo Jogailaičių valstybių sistema, apėmusi Lenkiją (su vasalinėmis Prūsija ir Moldavija), Lietuvą, Čekiją ir Vengriją.

Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę – šių valstybių santykiai XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs – Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri ėmė pretenduoti į visas Rusios žemes. Visą XV a. rusenęs konfliktas su Maskva XV a. pabaigoje peraugo į karą. Kelis dešimtmečius trukę karai išsekino šalį, neigiamai paveikė jos finansus, valstybė neteko didelės savo teritorijos dalies. Lietuvos kariuomenei pavyko pasiekti ir ženklių pergalių. 1514 m. rugsėjo 8 d. didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama 30 000 lietuvių ir lenkų kariuomenė Oršos mūšyje sumušė apie 80 000 Maskvos karių, užėmė jų stovyklą bei paėmė jų vadą ir daugybę karių į nelaisvę. 

Kovose prieš Maskvą ir ypač prasidėjus Livonijos karui Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi paramos iš Lenkijos, kuri siekė įsitvirtinti Livonijoje ir reikalavo unijos stiprinimo. Be to, buvo baiminamasi Jogailaičių dinastijos išmirimo ir su tuo susijusio netikrumo dėl naujo valdovo. Tokiomis aplinkybėmis sudaryta Liublino unija (1569 m.). Jos aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į vadinamąją Abiejų Tautų Respubliką, turėjusią bendrą valdovą ir bendrą Seimą, tačiau išlaikiusią atskiras sienas, muitus, kariuomenes, teisę, valstybines pareigybes ir institucijas. Lietuvoje liko galioti Lietuvos statutas.

Livonijos karas baigėsi Jam Zapolės paliaubomis, sudarytomis dešimčiai metų 1582 m. sausio 15 d. Pagal jas Abiejų Tautų Respublika atgavo Livoniją, Polocką ir Veližą, tačiau grąžino Didžiuosius Lukus Rusijos carystei. Paliaubos 1600 m. buvo pratęsto dar dvidešimčiai metų Levo Sapiegos diplomatinės misijos pas Borisą Godunovą metu. faktiškai paliaubos nutrūko 1605 m. lenkų didikams pradėjus remti Dmitrijaus apsišaukėlio pretenzijas į Maskvos sostą ir prasidėjus 1605-1618 m. karui.

XVI a. vid. - XVII a. vid. veikiami Renesanso ir protestantiškosios Reformacijos suklestėjo kultūra, menai ir švietimas. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Renkami valdovai turėjo patvirtinti visas bajorų anksčiau gautas teises. Didikų ir bajorų įtaka valstybėje labai sustiprėjo, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Seimai dažnai baigdavo nepriėmus jokių sprendimų, tam palankias sąlygas sudarė liberum veto teisė, teoriškai leidusi bet kuriam vienam atstovui atmesti bet kokį sprendimą. Savo klestėjimą Abiejų Tautų Respublika pasiekė XVII a. pradžioje. Seimuose dominavo didikai, kurie nebuvo linkę įsivelti į Trisdešimties metų karą. Neutralumas šiame kare leido išsaugoti šalį nuo politinių ir religinių konfliktų, kurie nusiaubė didžiąją Europos dalį. Abiejų Tautų Respublika kovojo su Švedija, Rusija ir Osmanų imperijos vasalais ir net rengė ekspansinius karus prieš savo kaimynes. Didžiosios suirutės Maskvoje metu Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė kelis kartus įžengė į Rusiją ir užėmė Maskvą, kurią išlaikė savo rankose nuo 1610 m. rugsėjo 27 d. iki 1612 m. lapkričio 4 d., kai buvo išstumti po apsiausties.

XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. 1655 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje jos sostinę Vilnių užėmė priešų kariuomenė. Rusijos kariuomenė nusiaubė miestą, jos bažnyčias ir dvarus. Buvo nužudyti 8-10 tūkst. gyventojų, miestas degė 17 dienų. Rusijos kariuomenė didelę dalį Lietuvos laikė užėmusi iki 1661 m. Tuo metu prarasta daug istorinio ir kultūrinio palikimo, didelė valstybės archyvo Lietuvos Metrikos dalis buvo prarasta arba išvežta į Maskvą. Valstybė dalį, kuri nebuvo užimta Rusijos, „Švedų tvano“ metu užėmė ir niokojo Švedijos kariuomenė.

XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon. XVIII a. pabaigoje bandyta vykdyti valstybės valdymo reformas, tačiau, daugiausia dėl Rusijos priešinimosi, jos nebuvo sėkmingos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė tam tikrą autonomiją, tačiau pagal 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ji faktiškai buvo panaikinta.

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m. Siekę atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę bajorai ir didikai palaikė Napoleoną. Po Nepoleono pralaimėjimo Varšuvos Kunigaikštystė atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas Kongreso Lenkija, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, nors išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusinimo politika buvo silpnesnė.

Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. 1830 m. lapkritį Lenkijoje kilęs sukilimas Lietuvoje prasidėjo 1831 m. kovo mėn. Jame esminis vaidmuo teko bajorijai. Po jo pralaimėjimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir daugelis katalikų vienuolynų, sukilimo dalyviai tremti į Rusiją. 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos, taip pat buvo numalšintas. Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.

XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y. civilizacijos lygį pasiekusi kultūra.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Per 1914-1915 m. Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Su besitraukiančia Rusijos kariuomene traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Pasitraukę lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Sankt Peterburge, Maskvoje. 

Lietuva pateko į vokiečių sukurtą administracinį darinį vadinamą Oberostu. Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją. Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija, kuri įkūrė Lietuvos Tarybą. Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje. Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (tik 1918 m. vasario 16 dieną pirmininku buvo Jonas Basanavičius). Sekdama geopolitinę situaciją 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Petras Vileišis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko sutartimi Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Baltijos šalis. Pasirašius sutartį Vokietija Lietuvos nepriklausomybės siekius ignoravo, o vasario 16 d. deklaracijos nepripažino.

Vaizdas:Maironio 27, Kaunas.JPG|left|thumb|Kaunui tapus laikinąja sostine šiame pastate (K. Donelaičio g. 68 / Maironio g. 27) įsikėlė ministerijos ir kitos įstaigos, 1919 m. balandžio 6 d. Prezidento priesaiką davė A. Smetona 
Priešinantis vokiečių aneksionistų planams 1918 m. liepą Lietuvos Taryba išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. 1918 m. lapkričio 2 d. nutarimas buvo anuliuotas, monarchijos idėjos atsisakyta, santvarkos klausimą palikus spręsti Steigiamajam Seimui. 1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija. Tuo pat metu imta organizuoti kariuomenė, sudaryta pirmoji vyriausybė, kitos valstybės institucijos. 1919 m. įvesta Prezidento pareigybė, valstybės prezidentu išrinktas Antanas Smetona.

Pasitraukus pagrindinėms vokiečių pajėgoms ir į Lietuvą veržiantis bolševikams prasidėjo kovos su jais. 1918 m. gruodžio 16 d. bolševikai paskelbė Lietuvos Sovietų Respubliką. Bolševikai užėmė Vilnių, Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, tapusį laikinąja sostine. 1919 m. vasario 27 d. Vilniuje bendrame Lietuvos ir baltarusijos Centrinių Vykdomųjų komitetų posėdyje paskelbta apie Lietuvos -Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sukūrimą (Litbelas). Įtvirtinant valstybingumą ir norimas valstybės sienas teko kovoti su ne tik su bolševikais, bet ir su bermontininkais bei lenkais. Bermontininkai nugalėti 1919 m. lapkritį Radviliškio kautynėse. Su Sovietine Rusija taikos sutartis pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, tačiau netrukus lenkai šią sutartį sulaužė ir jų veržimąsi į šalies gilumą pavyko sustabdyti tik lapkričio 21-22 d. mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais. Lenkija okupavo ir vėliau aneksavo apie 20 proc. Lietuvos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių.

Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams SSRS gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.

Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953 m. Ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomi Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė. Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.

Lietuvos teritorija iš rytų į vakarus driekiasi 373 km, iš šiaurės į pietus – 276 km. Lietuva plotu (65,3 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus (41,5 tūkst. km²), Belgiją (30,5 tūkst. km²), Daniją (43,1 tūkst. km²), Šveicariją (41,2 tūkst. km²), Estiją (45,2 tūkst. km²), mažesnė – už Austriją (83,9 tūkst. km²), Čekiją (78,9 tūkst. km²) ir beveik lygi su Latvija (64,6 tūkst. km²) ir Airija (70,3 tūkst. km²).

Saulė Lietuvos rytuose teka 23 min. 20 sek. anksčiau negu vakaruose. Lietuvos laiko juosta yra PL + 2 h (kaip Helsinkis, Ryga, Atėnai, Jeruzalė). Lietuvoje naudojama sezoninė laiko skaičiavimo kaita.

Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis Rytų Europos lygumos vakarinėje dalyje, pereinamojo iš jūrinio į žemyninį klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje. 

Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.

Lietuvos klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš jūrinio pereinantis į žemyninį. Žemyninis klimatas ryškesnis šalies rytuose. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, su vidutinio šiltumo vasaromis, bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, o žiemą apie -5 °C, o intervalas tarp temperatūrų yra apie 20 °C. Lietuvoje būna labai karštų vasarų, kai oras sušyla iki 30 °C, o taip pat ir labai šaltų žiemų, kai oras atšąla iki -20 °C, o naktimis ir iki -30 °C. Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių tenka rudeniui, žiemai ir pavasariui. Mažiausiai kritulių tenka pavasariui, nes dažniausiai vyrauja anticiklonai.

Lietuvos temperatūrų rekordai pagal mėnesius. Absoliutūs metų karščio ir šalčio rekordai paryškinti ir pabraukti.

Lietuvos kraštovaizdžio tipai:

Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų. Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76 800 km. Didžiausia upė – Nemunas, kurio ištakos yra Baltarusijoje. Nemuno baseinas apima apie 70 proc. šalies teritorijos. Ilgiausia tik Lietuvos teritorija tekanti upė yra Šventoji. Pagrindinis upių vandens šaltinis yra krituliai, po žiemos tirpstantis sniegas neretai sukelia upių potvynius. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypač šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma yra nusausintos.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. prasidėjo sovietinės ekonomikos transformacija į laisvos rinkos ekonomiką. 2000–2008 m. vyravo spartus BVP augimas. 2003 m. BVP augimas pasiekė rekordinius 10,3 proc. 2009 m. pasaulinės ekonominės krizės metu Lietuvos BVP krito 14,8%. Nuo 2010 m. ekonomika vėl ėmė kilti. 2013 m. Pasaulio bankas Lietuvą priskyrė prie išsivysčiusių šalių, o 2015 m. Tarptautinis Valiutos Fondas Lietuvai suteikė pažengusios ekonomikos statusą. Lietuva turi labai aukštą Žmogaus raidos indeksą ir yra pažengusi daugelyje sričių. Lietuva Europos Sąjungoje užima pirmą vietą pagal konkurencingumo augimą, 28 vietą pasaulyje pagal lyčių lygybę (lenkia tokias šalis kaip Ispanija, Prancūzija, Estija ar Rusija), 32 vietą pagal spaudos laisvę (lenkia tokias šalis kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Rusija), 43 vietą pasaulyje pagal Transparency International sudaromą Korupcijos suvokimo indeksą, lenkdama tokias šalis kaip Italija, Graikija ir Čekija, toli palikdama tokias šalis kaip Rusija, Meksika ar Brazilija. 2015 m. sausio 1 d. Lietuva po eurozonos nare, euras pakeitė nuo 1993 m. galiojusią nacionalinę valiutą litą.

Lietuva laikoma žemos politinės ir ekonominės rizikos šalimi, jos BVP augimas yra vienas didžiausių Europoje. Lietuva yra aukšto pragyvenimo lygio šalis, pagal ūkio raidos, nominalaus BVP, BVP vienam gyventojui ir kitus parametrus ji tarptautinių organizacijų priskiriama prie aukšto išsivystymo valstybių. Pagal BVP vienam gyventojui Lietuva lenkia Estiją ir Latviją, visas posovietines šalis, Graikiją ir Portugaliją. Ekonomikos plėtrai svarbūs faktoriai yra makroekonominis stabilumas, tarptautinės prekybos ryšiai, geopolitinė padėtis tarp Rytų ir Vakarų. Tarp pažangių ūkio šakų yra biotechnologijų, farmacijos pramonė, lazerių gamyba.

Lietuvos BVP rodikliai 2011−2019 m.:

Vidutinė metinė infliacija ir valstybės skola:

Sukauptos tiesioginės užsienio investicijos pagal šalis investuotojas

Lietuvos užsienio prekybos balansas 2007−2013 m. buvo neigiamas. 2013 m. Lietuvos eksportas sudarė 84 779,0 mln. Lt, importas – 91 521,4 mln. Lt. 2007−2011 m. nesikeitė 5 didžiausios importo rinkos ir 4 didžiausios eksporto rinkos.




#Article 19: Matematika (361 words)


Matematika – mokslas, tiriantis struktūrų, kitimų ir erdvių modelius. Formaliai matematika yra aksiomomis apibrėžtų abstrakčių struktūrų nagrinėjimas, naudojant logiką ir matematinius žymėjimus.

Matematikai tyrinėja struktūras, kurios turi atitikmenis kituose tiksliuosiuose moksluose, pavyzdžiui, fizikoje, taip pat apibrėžia naujas struktūras. Pasinaudojant jomis galima rasti ryšius, bendrus analizės metodus tarp labai skirtingų mokslo sričių ir jų tyrimų objektų, palengvinti dažnai atliekamus skaičiavimus. Dalis matematikų tyrinėja tam tikras sritis tik dėl estetinių tikslų, todėl matematiką kartais galima palyginti su menais, o ne su taikomaisiais mokslais.

Matematikos sąvokomis ir metodais remiasi kiti tikslieji ir socialiniai mokslai – fizika, informatika, ekonomika, sociologija, kalbotyra ir pan.

Pagrindinis straipsnis: Matematikos istorija

Žodis „matematika“ kilęs iš graikų kalbos žodžio μάθημα (máthema), reiškiančio „mokslą, žinias, ar pažinimą“; μαθηματικός (mathematikós) reiškia „pažinimo meilę“.

Matematikos istoriją galime nagrinėti kaip vis abstraktesnių idėjų raidą. Pirmoji tokia abstrakcija greičiausiai yra skaičiai. Pagrindinės matematikos disciplinos išaugo iš poreikio daryti komercinius skaičiavimus, matuoti žemę bei numatyti astronominius įvykius. Šie trys poreikiai gali būti susieti su plačiomis matematikos dalimis – struktūros, erdvės ir pokyčių tyrimais.

Struktūros tyrimas prasideda skaičių, pirmiausiai natūraliųjų ir sveikųjų bei aritmetinių operacijų su jais tyrimu, ir tai yra elementariosios algebros tyrimų objektas. Detaliau skaičius tiria skaičių teorija. Lygybių sprendimo metodų paieška veda į abstrakčiąją algebrą, kur taip pat tiriami žiedai, grupės bei kitos struktūros, apibendrinančios žinomų skaičių savybes. Tokias svarbias sąvokas kaip vektorius, vektorių erdvės tiria tiesinė algebra.

Erdvių tyrimas prasideda nuo geometrijos, pirmiausiai Euklido geometrijos ir trigonometrijos.

Straipsniai aprašantys įvairias skaičių aibes, dydžius, bei būdus, kaip tuos dydžius apskaičiuoti:

Straipsniai, aprašantys kaip pamatuojamas matematinių funkcijų bei skaičių kitimas.

Matematikos skyriai, aprašantys skaičių bei įvairių matematinių darinių dydžius ir simetriją.

Straipsniai, kuriuose aprašomi įvairūs išmatuojami dariniai ir matavimo būdai.

Diskrečiosios matematikos skyriai tiria diskretinius (suskaičiuojamus) objektus.

Taikomoji matematika apima matematikos skyrius, kuriuose matematinės žinios taikomos realių problemų sprendimui.

ir daugelis kitų.

Prestižiškiausiu apdovanojimu už pasiekimus matematikos srityje, kartais vadinamu „Nobelio matematikos premija“, yra laikomas Fildso medalis, įsteigtas 1924 m. ir skiriamas kas ketverius metus kartu su 15000 Kanados dolerių premija. 2000 m. Klėjaus matematikos institutas paskelbė septynių uždavinių sąrašą, už kurių sprendimą nustatė po 1 milijono JAV dolerių premiją.

Programinė įranga, skirta sudėtingų matematinių uždavinių paprastam užrašymui ir efektyviam atlikimui:

Elektroninės skaičiuoklės – Maxima – MATLAB – Maple – Mathematica – MathCad




#Article 20: Mokslas (416 words)


Mokslas – objektyvių žinių apie gamtą ir visuomenę gavimas (objektyvaus žinojimo plėtimas, paneiginėjant ankstesnius nepakankamai objektyvius gamtos ir visuomenės modelius arba plečiant, papildant turimas objektyvias, t. y. teoriškai ir empiriškai įrodytas žinias), tiriant tikrovę. Pasak mokslo filosofo K. Popperio, mokslas – drąsus buvusių teorijų neigimas bei faktų verifikavimas (tikrinimas) bei falsifikavimas (paneigimas atskleidžiant neadekvatumą realybei). Mokslas kaip procesas apima mokslinį tyrimą ir aprėpia visas gyvenimo sritis ir dėl to yra itin išsiplėtęs teorinių modelių, objektyvių žinių, publikacijų, mokslo institucijų bei mokslo darbuotojų atžvilgiu. Jam priskiriamas ir tyrimo rezultatų pateikimas mokslinėse publikacijose, visuotinai pripažintų objektyvių žinių apibendrinimas, jų perdavimas (pvz., dėstant aukštosiose ar kitose mokyklose), perteikimas (pvz., studentams ar mokiniams). Kaip objektyvios informacijos dalis mokslas gali būti laikomas kritiškai patikrintų maksimaliai objektyvių žinių (faktų) apie pasaulį visuma. Mokslu, kaip nuolatinių tyrimų procesu, siekiama gauti (kuo daugiau) objektyvių žinių, tiksliau pažinti ir suprasti tikrovę, sugebėti prognozuoti ateitį bei panaudoti gautas objektyvias ir praktikoje produktyvias žinias technologijose. Mokslinė tiriamoji veikla transformuoja tai, kas yra nežinoma ir nesuprantama, į tai, kas yra suprantama ir akivaizdu. Produktyviosios mokslo žinios per technologijas daro įtaką žmonijos civilizacinei ir kultūrinei evoliucijai.

Mokslas sekuliarizuotoje visuomenėje gali perimti netgi religijos funkciją. Mokslas kaip socialinis reiškinys yra svarbi visuomenės veiklos, jos civilizacijos ir kultūros dalis. Žinių gauna, kaupia ir sistemina ne tik pavieniai visuomenės nariai, bet ir jų grupės, (ypač kompleksiniams tyrimams) naudodami techniką, mokslo infrastruktūrą bei mokslinius metodus. Per ištisus šimtmečius susiformavo ir nusistovėjo savita (daug graikų ir lotynų kalbų žodžių kilmės terminų) mokslinė kalba, terminologija, stilius.

Mokslo atstovai vienijasi į įvairias organizacijas. Pagal sritį jos gali būti dalykinės (šakinės), tarpdalykinės (tarpšakinės), pagal veikimo geografiją (narystės ypatumus) – nacionalinės (pvz., Lietuvos mokslų akademija) ir tarptautinės (regioninės ir pasaulinės), pagal organizacijos teisinę formą – valstybinės ir nevyriausybinės, pagal veiklos rūšį – moksliniai institutai, mokslo įstaigos ir kt.

Mokslo šakos, sritys gali būti išskiriamos pagal skirtingus kriterijus.
Pagal tyrimo objektą ES mokslo politikoje nusistovėjusi tokia klasifikacija (su daugybe subkategorijų): fiziniai (dar kitaip vad. gamtos mokslai), biomedicinos mokslai, technologijos mokslai, socialiniai ir humanitariniai mokslai. Pagal taikomumą – fundamentalieji (kitaip – grynasis, kuriant tik naujas žinias) ir taikomieji (žinių, teorijų taikymas, tenkinant žmonijos poreikius). Klasifikavimas pagal prognozavimo galimybę plačiai paplitęs angliškai kalbančiose valstybėse, čia mokslu () laikoma tik tokia sritis arba kryptis, kurios gauti rezultatai leidžia kurti prognozavimo teorijas. Tai negalioja, pvz., istorijai, tiriančiai vienkartinius įvykius. Humanitariniai mokslai nelaikomi mokslu, anglų kalboje taikoma sąvoka humanities arba arts and humanities. Tikslieji mokslai gali būti priešinami humanitariniams ir kartais netgi socialiniams mokslams (šiuo atveju vienas klasifikavimo kriterijų – metodika, matematiniai metodai).

Mokslo sričių ir krypčių klasifikacija:




#Article 21: Moldavija (782 words)


Moldovos Respublika (Moldova arba Moldavija) – Pietryčių Europos valstybė, esanti tarp Rumunijos (į vakarus) ir Ukrainos (į rytus). Moldova nuo 1994 m. priklauso Nepriklausomų valstybių sandraugai. Nepaisant to, nuo 2007 m. šalis siekia tapti ES nare.

Dabartinės Moldovos teritorija iki XIX a. vystėsi kaip neatskiriama Moldovos kunigaikštystės dalis. Ši kunigaikštystė apėmė Pruto baseiną, t. y. teritorijas dabartinėje rytų Rumunijoje, dalį Ukrainos. Svarbiausios kunigaikštystės žemės buvo į vakarus nuo Pruto, dab. Rumunijoje. Susikūrusi XIV a., jau XVI amžiuje kunigaikštystė tapo pavaldi Osmanų imperijai, tačiau išsaugojo savarankiškumą ir vietos kunigaikščių (tituluojamų vaivadomis arba gospodariais) dinastiją.

Prielaidos atsirasti dabartinei Moldovai susiformavo 1812 m. po Bukarešto sutarties, kuomet rytinė kunigaikštystės dalis (Besarabijos regionas) buvo aneksuota Rusijos, o vakarinė kunigaikštystės dalis išlaikė autonomiją ir, susijungusi su Valachija, 1859 metais sudarė Rumunijos karalystę. Besarabija iš dalies atitinka dabartinės Moldovos teritoriją, čia buvo įkurta Besarabijos gubernija.

Po pirmojo pasaulinio karo, 1918 metais Besarabija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos ir prisijungė prie Rumunijos karalystės. Tik ryčiausia Besarabijos teritorija (dab. Padniestrė) liko TSRS sudėtyje ir ten buvo suformuota Moldavijos ATSR. Po Molotovo – Ribentropo pakto, 1940 metais Besarabiją okupavo Tarybų Sąjunga. Po karo vakarinės ir šiaurinės teritorijos dalys perduotos Ukrainai, o iš likusios dalies (dabartinė Moldovos teritorija) sudaryta Moldavijos Tarybų Socialistinė Respublika.

Po Sovietų Sajungos žlugimo, 1991 m. rugpjūčio 27 d. Moldova paskelbė nepriklausomybę, o gruodį prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos.

Padniestrė, Moldovos dalis į rytus nuo Dniestro upės, kur gyventojų daugumą sudaro rusai ir ukrainiečiai, 1991 metais paskelbė nepriklausomybę, tačiau ji nėra pasaulio bendrijos pripažinta ir de jure išlieka Moldovos dalimi.

Valdymo forma – parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yra prezidentas. Jį trijų penktųjų balsų dauguma ketveriems metams renka parlamentas. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Dabartinis Moldovos prezidentas yra Mihai Ghimpu. Jis pakeitė iš pareigų atsistatydinusį Vladimirą Voroniną. Nuo Moldovos atsiskyrusiai Padniestrės respublikai ilgus metus nuo nepriklausomybės paskelbimo vadovavo Igoris Smirnovas, 2011 m. prezidentu tapo Jevgenijus Ševčiukas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų Moldovos parlamentas. 101 parlamento narys renkamas visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2009 m. liepos 29 dieną. Juose daugiausiai vietų parlamente laimėjo Moldovos Respublikos komunistų partija (48 iš 100). Tačiau ji pirmą kartą nuo 1998 m. nesudarė valdančiosios koalicijos. Ją sudarė kitos 4 politinės partijos, rinkimuose gavusios 53 vietas. Dabartinei valdančiajai daugumai vadovauja Liberalų demokratų partijos atstovas Vlad Filat.

Moldova suskirstyta į 32 rajonus (raion, dgs. raioane), 3 miestų savivaldybes (Kišiniovas, Belcis ir Benderai), du pusiau autonominius regionus (Gagaūzija ir atsiskyręs Padniestrės regionas). Rajonai (skliausteliuose nurodomi centrai):

Vakarinę Moldovos sieną sudaro Prutas, įtekantis į Dunojų netoli pietinės Moldovos sienos. Rytinėje šalies dalyje išilgai iš šiaurės rytų į pietus teka kita upė – Dniestras, kurio kairiajame krante yra nepripažinta Padniestrės teritorija (apie 12 % šalies teritorijos). Tarp Pruto ir Dniestro yra didžioji šalies dalis, istorinis Besarabijos regionas. Kitos didesnės upės: Reutas, Bikas, Botna, teka praktiškai paraleliai ir įteka į Dniestrą.

Nors Moldova labai arti Juodosios jūros, tiesioginio priėjimo neturi. Vyrauja lygumos, šiaurinė dalis šiek tiek miškinga, kalvota, bet didžiausias aukštis neviršija 430 m (aukščiausias taškas – Dealul Bălăneşti). Pietuose – derlingos juodžemio stepės.

Moldovos klimatas vidutinis kontinentinis: šiltos vasaros ir švelnios žiemos. Dėl šilto ir sauso klimato plačiai auginami vaisiai ir vynuogės.

Svarbiausios ūkio šakos – žemės ūkis ir susijusi perdirbamoji pramonė. Daugiau kaip septyni dešimtadaliai Moldovos žemės – derlingas juodžemis. Pagrindinės žemės ūkio kultūros – kviečiai, tabakas, kukurūzai ir saulėgrąžos. Šalies pietuose auginamos vynuogės. Vynininkystė – viena iš nedaugelio pramonės šakų, tebeklestinčių po 1991 m., kai šalis tapo nepriklausoma. Moldovos žemės ūkyje dirba 39 % ekonomiškai aktyvių gyventojų, žemės ūkio produktai sudaro daugumą šalies eksporto. Svarbi ir maisto perdirbimo pramonė, pagaminanti 42 % Moldovos pramonės produkcijos.

Šalis tankiai apgyvendinta. 70 % gyventojų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: Kišiniovas, Belcai, Tiraspolis, Benderai.

Tautinė gyventojų sudėtis gana marga. Remiantis paskutiniu 2004 m. Moldovos gyventojų surašymu 

Rumunų kalbos pavadinimo problematika Moldovoje yra sąlygota ilgalaikio politinio ir istorinio Rumunijos ir Moldovos atskirumo. Sąmoningas politinis siekis kurti atskirą moldavų kalbą – po 1940 m. TSRS okupacijos, Moldavijos TSR oficialiomis kalbomis paskelbtos moldavų ir rusų kalbos, rumunų kalbai sukurtas moldaviškas kirilicos raštas, į naujai kuriamą bendrinę kalbą įterpta daug archajinių slavų kilmės rumuniškų žodžių, naujų rusiškų skolinių.Atkūrusi nepriklausomybę Moldova grįžo prie lotyniško rašto.

Atsiskyrusi Padniestrė oficialiomis įvardija tris kalbas – moldavų (užrašytą kirilica), rusų ir ukrainiečių.

Moldovos kultūra yra glaudžiai susijusi su Rumunijos kultūrinėmis tradicijomis ir istorija, todėl joje galima rasti bizantiško paveldo, turkų ir slavų kultūros elementų.

Pirmosios knygos (religiniai tekstai) atsirado XVII a. viduryje. Įžymūs kultūros veikėjai – princas ir mokslininkas Dimitrie Cantemir (1673–1723 m.), istorikas ir filologas Bogdan P. Hasdeu (1836–1907 m.), rašytojas Ion Creangă (1837–1889 m.).

Mioriţa – pastoralinė baladė (piemenų daina), vienas svarbiausių rumuniško ir moldaviško folkloro elementų.

Tarybiniais laikais moldaviška folklorinė muzika buvo plėtojama, bet buvo stengiamasi nepabrėžti moldavų ir rumunų panašumų.

Kahulo (Cahul) mieste vyksta muzikiniai festivaliai Draugų veidai (The Faces of Friends).

Nacionalinis Moldovos sportas yra imtynių rūšis tranta. Pati populiariausia sporto šaka – futbolas.




#Article 22: Sociologija (231 words)


Sociologija (iš lot. socius – kompanionas ir iš graik. λόγος – mokslas) – socialinis mokslas, tiriantis ir aprašantis visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekiantis naudojant sociologinius metodus ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologai domisi ir atskirais socialiniais junginiais (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos). Jie tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Sociologijos tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas.

Sociologijos terminą XIX a. įvedė Augustas Comte. Sociologija atsirado XIX amžiuje kaip akademinio pasaulio atsakas modernumui: sociologai tikėjosi ne tik suprasti, kas palaiko socialines grupes, bet ir sukurti priešnuodžius socialinei dezintegracijai. Sociologija labiausiai plėtojosi XX-ame a., ypač po Emilio Durheimo ir jo pasekėjų postūmio.

Šiais laikais sociologai tiria makrostruktūras, kurios sudaro visuomenės organizavimosi pagrindus, tokias kaip rasė, etniškumas, klasė arba lytis (giminė) bei tokius institutus kaip šeima; socialinius procesus, kurie parodo nukrypimus nuo tokių struktūrų arba jų irimą, įskaitant nusikalstamumą ir skyrybas; taip pat mikroprocesus, tokius kaip tarpasmeniniai santykiai.

Sociologai dažnai remiasi kiekybiniais tyrimais siekdami apibūdinti socialinių santykių pagrindus ir sukurti modelius, kurie padėtų nuspėti socialinius pokyčius ir kaip žmonės į tokius socialinius pokyčius reaguos, kitos sociologijos šakos teigia, kad kokybiniai tyrimai – tokie kaip struktūruotas interviu, grupės diskusija arba etnografiniai metodai – leidžia geriau suprasti socialinius procesus.




#Article 23: Televizija (387 words)


Televìzija (   – 'toli' +  – 'regėjimas') – judamų ar nejudamų objektų atvaizdų perdavimas per atstumą laidinio arba radijo ryšio priemonėmis. Pagrindinės vaizdo perdavimo grandys: televizijos studijos kamera, transliacinis siųstuvas, siunčiamoji antena, ryšio kanalas, priimamoji antena, televizorius.

Antžeminės skaitmeninės televizijos transliavimo () standarto stotys šiuo metu įdiegtos ir sėkmingai veikia keliose šalyse, tarp jų Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Vokietijoje.

Bendrieji DVB-T tinklų planavimo ir koordinavimo principai Europoje buvo sukurti ir patvirtinti Europos šalių Radijo ryšio administracijų susitikime Česteryje 1997 metais. Jie numato, kad siekiant užtikrinti organišką palaipsninį perėjimą nuo analoginės TV transliavimo standartų prie skaitmeninio DVB-T standarto, bus panaudojami įprasti 8 MHz pločio kanalai, atitinkantys analoginės TV kanalus. Detalios analoginės TV kanalų „perskyrimo“ skaitmeninei DVB-T sistemai koordinavimo procedūros numatytos Česterio susitarimo medžiagoje.

Pradedant planuoti Lietuvos nacionalinius DVB-T standarto televizijos tinklus buvo remtasi monokanaliniu–sinchroniniu principu (SFN tinklai), panaudojant visose stotyse dabartinius standartinius 50, 59, 60 TV kanalus, tačiau esant daug koordinavimo problemų su kaimyninėmis šalimis teko atsisakyti kai kurių stočių, o jų vietose panaudoti kitus kanalus. Šiuo metu 36 bei 53 kanalais yra koordinuojami DVB–T tinklai vakarinėje Lietuvos dalyje, 33, 50 bei 57 kanalais – rytinėje Lietuvos dalyje, o 59 ir 60 kanalais koordinuojami tinklai apima beveik visą šalį.

Pagal CEPT direktyvą skaitmeninei televizijai numatyta panaudoti ir 61–69 standartinius TV kanalus. Kadangi Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės šalys, neturi šio ruožo priskyrimų, numatytų Stokholmo–61 plane, todėl 1999 metų sausio mėnesį Druskininkuose buvo surengtas daugiašalis susitikimas, kuriame dalyvavo ekspertai iš Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Estijos bei Švedijos. Susitikimo metu buvo sutarta sukurti bendrą regioninį skaitmeninės TV planą 61–69 TV kanaluose, paremtą nedidelių (turinčių apie 100 km skersmens padengimo sritį) monokanalinių–sinchroninių tinklų principu. Prie šio plano kūrimo 2000 metų vasario mėnesį daugiašalio ekspertų susitikimo metu Kijeve taip pat prisidėjo ir Bulgarija, Suomija, Vengrija, Moldova ir Turkija. 2002 m. rugpjūtį susitikimo Nidoje metu pasirašytas daugiašalis DVB-T koordinavimo 61-69 TV kanaluose susitarimas.

Vienu skaitmeninės televizijos kanalu galima perduoti nuo 1 iki 6 aukštos kokybės TV programų. Šis skaičius priklauso nuo pasirinkto moduliacijos tipo ir apsauginio intervalo trukmės. Lietuvoje planuojama naudoti C2/G DVB–T variantą. Tai atitinka 64–QAM moduliaciją, su duomenų kodavimo santykiu 2/3, nešlių skaičiumi 8k bei apsauginio intervalo trukme 1/8. Šiuo atveju vienu kanalu galima perduoti 4 aukštos kokybės TV programas.

Šiuo metu yra bandomi raiškiosios televizijos (HDTV) projektai. Didele raiška siunčiamas signalas gali būti naudojamas plačiaekraniuose televizoriuose, rodant transliuojamą vaizdą kino teatre ir panašiai.




#Article 24: 1905–1907 m. Rusijos revoliucija (166 words)


Socialinės-politinės prielaidos revoliucijai įvykti klostėsi nuo 1904 – 1905 m. Rusijos – Japonijos karo. Postūmis revoliucijai prasidėti buvo taikios darbininkų demonstracijos Sankt Peterburge sušaudymas 1905 metų sausio (9) 22 d. (vadinamasis „Kruvinasis sekmadienis“). Vėliau plėtėsi valstiečių neramumai, darbininkų bruzdėjimai, revoliucija persimetė į armiją ir laivyną (šarvuočio „Potiomkinas“, Vladivostoko sukilimai). Savo reikalavimus pradėjo kelti ir buržuazija.
Kūrėsi profesinės ir profesinės-politinės sąjungos, darbininkų deputatų tarybos, stiprėjo socialdemokratų partija bei eserai, įsikūrė kadetai. 

Iki 1905 m. rudens Rusijos imperinė valdžia praktiškai prarado Lietuvos regiono kontrolę, nors 1905 m. gegužės 3 d. Vilniaus gubernijoje, rugpjūčio 28 d. Kauno gubernijoje ir lapkričio 12 d. Suvalkų gubernijoje buvo įvesta sustiprintos apsaugos padėtis. 1905 m gruodžio 4-5 d. Vilniuje susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo 2000 atstovų, kurių daugiau nei pusė buvo valstiečiai. Jame reikalauta Lietuvos autonomijos bei kt. teisių ir laisvių.

Revoliucija faktiškai buvo nuslopinta 1906 m., nors revoliuciniai veiksmai tęsėsi iki 1907 m. Imperatorius buvo priverstas pažadėti ženklių nuolaidų, kurios reiškė absoliutinės monarchijos silpninimą ir tam tikrų konstitucinės monarchijos elementų įvedimą.




#Article 25: Pramoga (130 words)


Pramoga – pasilinksminimo ar emocinio atsipalaidavimo forma, skirta išlaikyti auditorijos ar dalyvių dėmesį. Tai tokia laisvalaikio praleidimo rūšis, kuri suteikia galimybę maloniai praleisti laiką, pasilinksminti, patirti gerų emocijų, pojūčių. Pramogos gali padėti įveikti vadinamąjį „sensorinį alkį“. Viena iš svarbiausių rekreacinės – pramoginės veiklos uždavinių, pakelti bendrą žmogaus tonusą, kurti gerą, džiaugsmingą nuotaiką. Emocinė reakcija į tai kas linksma, juokinga, pašalina nervinę įtampą, nuovargį. Nuotaikingas pramoginis renginys sukuria džiaugsmo pojūtį, sustiprina optimistinį požiūrį į gyvenimą, todėl organizuojant pramoginę veiklą svarbu, kad joje būtų efektingų, smagių, gražių renginių, humoro, žaidimų, atrakcijų.

Pramogos skirstomos: koncertai, diskotekos, naktinių klubų lankymas, sporto renginių stebėjimas ir dalyvavimas, medžioklė, žvejyba, lankymasis baruose.

Pramogos yra labai svarbus turizmo elementas.

Pramogos turi keletą jas nusakančių bruožų, kurie lemia tų pramogų pobūdį.

Pramogų organizavimo skirstymas pagal rūšis:

Kelios pramogų rūšys:




#Article 26: Romas (163 words)


Romas – stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas iš cukranendrių spirito.

Kai kurios romo rūšys daromos fermentuojant ir distiliuojant cukranendrių sultis, kitos iš melasos, kuri gaunama kaip cukraus gaminimo iš cukranendrių šalutinis produktas. Kai kurios romo rūšys gaminamos įvairiomis proporcijomis maišant cukrašvendrių sultis, sirupą ir melasą.

Įprastiniu būdu gaminant romą yra sumalamos cukranendrės, iš jų išgaunamos sultys, kurias kaitinant gaunamas sirupas. Gautas sirupas yra distiliuojamas ir fermentuojamas. Tokiu būdu gautas gėrimas laikomas (brandinamas) ąžuolinėse statinėse, kur įgauna šviesiai geltoną arba tamsesnį – iki rudo – atspalvį. Romo spalva nebūtinai rodo jo brandinimo laiką – kai kurie gamintojai išlaikytą romą filtruoja, o kiti į mažiau brandintą romą prideda karamelės spalvai suteikti.

Romas paprastai geriamas grynas arba maišomas kokteiliuose.

Geras romas yra ilgą laiką brandinamas ąžuolinėse statinėse, panašiai kaip viskis ar konjakas.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai romą mini Barbadoso saloje 1688 m. Nuo to laiko romo gamyba pasižymi Karibų jūros regiono salos. Taip pat gaminamas Filipinuose, Australijoje, Madagaskare, Mauricijuje, Indijoje, Rejunione ir Kanaruose.

Romas nuo XVII amžiaus pradėtas vartoti Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje.




#Article 27: Jotvingiai (1613 words)


Jotvingiai (dar vadinti sūduviais, poleksėnais) – baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinėje Dzūkijos dalyje. Jotvingių kalba priklauso vakarų baltų kalbų grupei, rašto paminklų nėra. XIII a.–XVI a. visus ar beveik visus jotvingius bent lingvistiškai asimiliavo rusėnai, lietuviai ir lenkai. Vietiniuose rašytiniuose šaltiniuose jotvingiai minimi iki XIX a.

Archeologiniai ir lingvistiniais duomenimis jotvingių genčių grupės gyvenamos teritorijos vakarinė riba buvo Mozūrijos ežerynas, rytinė - Nemunas, Naugardukas, Slanimas ir Valkaviskas, šiaurinė - Šešupės vidurupis, teritorija į pietus nuo Nemuno tarp Kauno ir Jurbarko, pietinė riba buvo Narevo ir Bugo upės. I tūkstantmečio viduryje jotvingiams būdinga kultūra pasirodė ir dešiniajame Nemuno krante, tačiau čia ji buvo asimiliuota lietuvių genčių.

Iki XII a.–XIII a. sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė Vakarinio Bugo upę šiauriau Bresto, tačiau šią Vyslos-Dniepro prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir Kijevo Rusia, o nuo XII a. pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi Haličo-Volynės kunigaikštystė. X-XI a. dregovičiai jotvingių teritorijoje įkūrė Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naudarduką ir kitus miestus. Dėl lenkų, kryžiuočių ir rusėnų antpuolių ir kolonizacijos jotvingių teritorija traukėsi ir XIII a. apėmė tik žemes aplink Suvalkus, Seinus, Augustavą, Alėcką ir Lyką. Pagal Melno taiką 1422 m. Sūduva buvo padalinta tarp Lenkijos karalystės, Kryžiuočių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau XV a. buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.

Mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Ptolemėjaus II a. sudarytame žemėlapyje minimi soudinoi (Σουδινοί). Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose gentis vadinama jotvingiais arba sūduviais. Kadangi kartu šie terminai nesutinkami, manoma, kad tai tos pačios genties pavadinimas. Šią versiją patirtina ir Vroclavo sprendime, kurį priėmė Vokietijos imperatorius Zigmantas I, minima Suderlandt alias Jetuen (Sūduva arba Jotva).

Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys („gentys“) - dainaviai, sūduviai, poleksėnai ir jotvingiai. Esą jotvingiai buvę ne gentimi, o genčių grupe. Pasak kitos versijos „etniškai monolitišką“ jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,– vokiečiai – „sūduviais“, prūsai, rusėnai ir (kurį laiką) lenkai – „jotvingiais“, lenkai – „poleksianais“.

Tautovardis „jotvingiai“ (jatvjagi, jatvengy rusų metraščiuose, jaczwingi, jacvingi, jatwingi lenkų metraščiuose) istoriniuose šaltiniuose pasirodo X a.-XII a. Ipatijaus metraštyje naudojamos formos Jatvjagy, Jatveze, Jatvjažin, zemlja Jatveskaja, na zemlju Jatvjažskuju ir kt. Rusų šaltiniuose niekur neminimi sūduviai. Panašius jotvingių pavadinimus perėmė lenkų šaltiniai. 1260 m. Mozūrų kunigaikščio sutartyje su Vokiečių ordinu minima terre Getuizintarum. Šis pavadinimas pateko per Lenkiją į Vakarų Europą ir Romos kuriją. Popiečiaus dokumentuose minima terra Jatwesouie, Gretuesia, Gzestuesie, Getuesia ir Getvesia.

Kaimyninės Mazovijos kunigaikštystės šaltiniuose minima poleksėnų (palekių, Pollexianni) gentis. Vincentas Kadlubekas rašo: sunt autem Pollexianni, Getarum seu Prussorum genus („taip pat yra poleksėnai, kurie yra getų (jotvingių) arba prūsų kilmės“).

Kazimieras Būga atstato tautovardžius sūdai (pagal Vytauto Didžiojo minimus  ir terra Sudorum), jotvingai ir dainuviai. Visus juos laiko hidroniminės kilmės – sūdus kildina nuo Sūduonios, jotvingius – nuo Jotvos (tokia upė dabar nežinoma, pasak Būgos, jos pavadinimas galėjęs keliauti; etimologiškai artimas Jotijai  , jotv. per-jot „parvažiuoja“, skr. yāti „eina, keliauja“), dainuvius – nuo Dainavos upės (taip pat dabar nežinoma; pavadinimas kilęs ne nuo dainų, bet gretintinas su  „šokti, pašuokomis bėgti“). Tiesa, kitur Būga siūlo sūdus kildinti iš  („savas, saviškis“). Pavadinimus Getwese, Getuese, Gettae K. Būga laiko vokiečių iškraipymu, patekusiu per gudų kalbą. Iškraipymą nulemia ir tai, kad viduramžių kronikininkai jotvingius susieję su antikiniuose šaltiniuose minimais Padunojo getais.

Jotvingių gentis susiformavo Sūduvių (akmenų pilkapių) kultūros ir krūsninių kapų kultūros, kurios pietinėje Užnemunėje ir dab. Lenkijos šiaurės rytuose aptinkamos pirmaisiais mūsų eros amžiais, teritorijoje. IV a.-VI a. ji išplito į dešinįjį Nemuno krantą tarp Merkio ir Strėvos (kur lokalizuojama dainavių gentis).

Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano ir pailguose pilkapiuose, kurių sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenų vainikais; akmenimis jie dažnai apdėdavo ir patį sampilą arba jo dalį,− tokie akmenimis apdėti jotvingių pilkapiai dar vadinami „krūsniniais“. IV–V a. visame jotvingių krašte įsigalėjo mirusiųjų palaikų deginimo paprotys: sudeginti palaikai būdavo užkasami pailgose duobėse; vyrui į kapą dažniausiai būdavo dedami ietis, skydas ir peilis (žuvusiam raiteliui − pentinai ir kirvis arba kalavijas), moteriai − antkaklės, rankogalinės apyrankės ir lankinės segės; vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami žalvarine ar geležine sege. Jotvingiškų II–XIV a. pilkapių ypač gausu Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Alytaus, Kobrino apylinkėse. Šalia Suvalkų miesto yra įkurtas Jotvingių pilkapio draustinis. Šiek tiek mažiau, be to, tik XII(?)-XVII a. datuojamų krūsninių jotvingių pilkapių žinoma Gardino, Valkavisko, Slanimo, Ščiutino, Eišiškių, Dieveniškių ir Naugarduko apylinkėse, o negausūs XII–XIII(?) a. šiaurinių Borisovo apylinkių jotvingiški palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus vadovauto Polocko kunigaikštystės kariaunos 1102 m. žygio prieš jotvingius metu į polockiečių nelaisvę patekusių jotvingių ir jų palikuonių kapais.

Jotvingiškų archeologinių paminklų tyrinėjimus ir jų apibendrinimą vis dar labai apsunkina tai, kad jotvingiški pilkapiai bei piliakalniai (pastarųjų žinoma apie 50) pasklidę trijų valstybių teritorijoje.

Herodotas (V a. pr. m. e.) mini neurus (Νευροί), kurie gyveno už skitų žemdirbių, palei Bugo upę (Hypanis), į vakarus nuo Dnieprs (Borysthenes). Ši teritorija, atitinkanti šiuolaikinę Baltarusiją ir rytinę Lenkijos dalį prie Narevo, atitinka lingvistinę jotvingių teritoriją (pagal toponimus ir hidronimus).

Nuo Kijevo Rusios valstybės susikūrimo prasidėjo jotvingių ir šios valstybės kontaktai. 944 m. sutartyje tarp Kijevo Rusios kunigaikščio Igorio ir Bizantijos imperijos imperatoriaus kaip vienas iš Rusios pasiuntinių minimas Javtiagas Gunarievas, pasak kai kurių tyrinėtojų buvęs jotvingiu. 983 m. dėl Jotvos kovėsi Boleslovas I Narsusis ir Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius, pastarasis jotvingius samdėsi. Senųjų laikų pasakojime minima, kad 983 m. jotvingius puolė (ir nugalėjo) Rusios didžiojo kunigaikščio Vladimiro, 1038 ir 1040 m. − Jaroslavo Išmintingojo, 1112-1113 m. − Volynės kunigaikščio Jaroslavo Sviatopolkovičiaus kariuomenė. XII a. pab.- XIII. a. vid. Haličo-Volynės kunigaikštystės kunigaikščiai Romanas ir Danielius dalį jotvingių žemių užkariavo. Dalis jotvingių atiteko Lietuvos valstybei, vakarinė dalis pateko į Mazovijos kunigaikštystės įtaką.

Kilus 1249 m. vidaus karui Lietuvoje jotvingiai parėmė Mindaugo išvytuosius brolėnus Gedvydą ir Tautvydą. 1253 m. liepą Lietuvos karalius Mindaugas Kryžiuočių ordinui užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos; 1259 m. tas pats karalius ordinui atidavė jau beveik visą Dainavą, arba Jotvą.

Ilgiausiai 1277–1283 m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas (Skomantas), Gedotė (Gedėtas) ir Kontgirdas (Kantigirdas). Komantas spaudžiamas kryžiuočių pasitraukė į Lietuvą, tačiau vėliau grįžo į Jotvą, 1283 m. nutraukė pasipriešinimą, pasikrikštijo ir perėjo į ordino pusę. Ordinui pasidavė ir Gedėtas bei Kantigirdas. Kunigaikštis Skurdas su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą. Daug jotvingių pasitraukė į Gardino apylinkes ar dar giliau į LDK. Manoma, kad dab. pietryčių Lietuvoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje tarp Nemuno ir Neries paplitę Dainavos/Dainavėlės vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu Jac’viez' /Jatviez' ) buvo įkurti XIII–XIV a. jotvingių pabėgėlių.

Jotvingių gyventas kraštas XIII a. pabaigoje ištuštėjo, šiaurinėje gentinės teritorijos dalyje juos iš dalies asimiliavo lietuviai, pietinę dalį kolonizavo mozūrai, o rytinę - rusai.

Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a. ir XVII a. sąvarta, tačiau kai kas mano, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose jotvingių kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje; vieninteliu rašytiniu šios kalbos paminklu laikytinas 1978 m. šiaurinėje Belovežo girios dalyje rastas rankraštinis lenkų–jotvingių kalbų žodynėlis.

XV a.–XVI a. šiek tiek jotvingių dar būta Kameneco, Gardino, Ščiutino apylinkėse, Zietelos, Kosovo, Liachavičų, Ružanų apylinkėse buvo baltiškų ir jotvnigiškų kaimų vardų. Iš 1857–1860 m. įvairių konfesijų dvasininkų Rusijos Centriniam statistikos komitetui pateiktų duomenų apie tautinę parapijiečių sudėtį matyti, kad Gardino gubernijos Kobrino, Bresto, Valkavisko ir kt. apskrityse tada dar gyveno ~31 tūkst. jotvingių; tiesa, visi ar beveik visi tie jotvingiai jau buvo dvikalbiai arba gudakalbiai, tačiau savuosius papročius daugelis jų išsaugojo iki pat XIX a. ir XX a. sąvartos (tuomet mirusių jotvingių ar jotvingių kilmės gudų kapai vis dar apdėti akmenimis, mirusiojo galvūgalyje įdėta puodų šukių, o kartais ir kirvis). Su jotvingiais siejama ir Augustavo girios šventoji vieta, Šiurpilio piliakalnis, Osovos piliakalnis, Poseinėlių piliakalnis, Osinkų piliakalnis, Klevų piliakalnis, Aglinės piliakalnis ir Barsukalnio kalnas. Mazovijos vaivadijos Neviadomos kaime archeologai aptiko XI-XII amžiaus jotvingių gyvenvietės liekanas.

Jotvingiai nuo seno garsėjo beatodairiška jų karių narsa (kuri jau nuo XII a. aiškinama kaip jotvingių tikėjimo metempsichoze pasekmė) ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia,− pasak etnologų, kaip tik dėl savo „dygaus“ būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.

Jotvingių vietovardžių tyrinėjimams daug laiko skyrė švedų mokslininkas Knutas Olofas Falkas. 1934 m. mokslininkas pėsčiomis apėjo Vigrių ežerą, ilgai kamantinėjo vietinius gyventojus apie apylinkes. Mokslininkas buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją (), tyrusią Jotvą 1959–1980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko ir jo asistentė, o nuo 1945 metų žmona, Dagmara Larsen-Falk. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmėsį patraukė Galdusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietóvardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.

Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad nemaža dalis dabartinės šiaurės rytų Lenkijos vietovardžių ir vandenvardžių yra jotvingių kilmės. Mokslininkas nustatė, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžojo perkelti iš Vygrių ežero pusiasalio į įvairias Sūduvos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje didysis kunigaikštis tąkart įkūrė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis), abu šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studija, už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Iš jotvingių kalbos kildinami Rospudos, Kirsnos, Ščeberkos, Zapsio ir Vyžainos upių, Augustavo Rospudo, Samanio, Alno, Balčio, Kalino, Kreivųjų Vygrių, Mario, Mėtos, Rospudo, Saino, Sirvo ir Vygrių ežerų bei Berznyko, Geniušės, Udziejeko, Leipalingio, Nedingės, Rospudos, Seinų, Seirijų, Stabienščiznos, Ščebros, Ščeberkos, Štabino, Suvalkų Sumavo, Seinų Sumavo ir Stabingio, Veisiejų miestelių bei kaimų pavadinimai. Taip pat yra išlikę tokie kaimų pavadinimai kaip Jatviežo Duža, Jatviežo Mala ir Jažvinai (Liublino vaivadija), kurių pavadinimai kildinami nuo žodžio jotvingiai.




#Article 28: Australija (871 words)


Australijos Sandrauga – šešta pagal dydį (geografiškai) pasaulio šalis, užimanti Australijos žemyną ir aplinkines salas, iš kurių didžiausia Tasmanija. Pietryčiuose yra Naujoji Zelandija, šiaurėje – Indonezija, Papua Naujoji Gvinėja ir Rytų Timoras, šiaurės rytuose Saliamono salos ir Vanuatu. „Australijos“ pavadinimas kilęs iš  (nežinoma pietų žemė).

Pirmieji žmonės Australijoje pasirodė prieš 42–48 tūkst. metų. Pirmieji Australijos gyventojai buvo dabartinių Australijos aborigenų protėviai; jie persikėlė iš Pietryčių Azijos. Daugelis šių genčių buvo medžiotojai ir rinkėjai. Toreso sąsiaurio salų aborigenai, priklausantys melaneziečiams, apsigyveno Toreso sąsiaurio salose ir šiauriausiame Kvinslendo kampe; jų kultūra buvo ir išlieka skirtinga nuo Australijos aborigenų.

Iš europiečių pirmasis žemyną atrado portugalų tyrinėtojas Cristóvão de Mendonça 1522 m. Pirmieji Australijos tyrinėtojai olandai ir portugalai manė, kad šis žemynas dėl savo geografinių ir klimatinių ypatumų nėra tinkamas apgyvendinimui. Europiečių tyrinėtojai Australiją intensyviau pradėjo tirti tik XVII a. kai ją pastebėjo ir aplankė keletas ekspedicijų: olandų tyrinėtojas Willem Jansz (1606), portugalų tyrinėtojas Luis Vaez de Torres tuo metu tarnavęs Ispanijai (1607), olandų keliautojai Jan Carstensz (1623), Dirk Hartog ir Abelis Tasmanas (1642).

Bendri politiniai, strateginiai, kultūriniai ir ekonominiai interesai veikė vienijančiai ir 1901 m. įsikūrė Australijos Sandrauga (Commonwealth of Australia), o buvusios kolonijos pasivadino valstijomis. Australijai kaip kolonijos priskirtos Norfolko, Pitkerno salos, Naujosios Gvinėjos Papua provincija ir Šiaurinė teritorija. Australijos Sandraugos sostinė perkelta į naujai įkurtą Kanberos miestą. Australija tapo dominija, kuri įėjo į Britanijos imperiją. Tapusi dominija Australija su Jungtine Karalyste tapo susijusi tik tiek, kad Jungtinės Karalystės monarchas skyrė generalgubernatorių ir atstovavo jos interesus užsienyje. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo ir kariai iš Australijos, Tautų Sandrauga perdavė jai buvusios vokiečių Naujosios Gvinėjos mandatą.

Australija yra konstitucinė monarchija, kurią formaliai valdo Anglijos karalienė, kuriai atstovauja generalinis gubernatorius. Pagal Australijos įstatymus Didžiosios Britanijos monarchas yra kartu ir Australijos monarchas. Generalinį gubernatorių pagal Australijos ministro pirmininko pageidavimą formaliai skiria karalienė. Praktiškai karalienės vaidmuo yra tik simboliškas.

Vykdomąją valdžią įgyvendina ministrų kabinetas, vadovaujamas premjerministro. Premjerministras praktiškai visada yra ir žemutiniuose parlamento rūmuose – Atstovų rūmuose – daugumą turinčios partijos vadovas. Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina dvejų rūmų parlamentas, susidedantis iš Atstovų rūmų (150 narių) ir Senato (76 nariai), kuriame visoms valstijoms atstovauja po 12 atstovų, o teritorijoms – po du atstovus, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Abejų rūmų rinkimai vyksta kas treji metai. Dalyvavimas rinkimuose piliečiams nuo 18 m. yra privalomas, už nedalyvavimą rinkimuose skiriama bauda.

Australija yra britų Tautų Sandraugos narė.

Valstijose yra daugiau gyventojų; teritorijos yra arba labai mažos (kokios nors salos), arba labai retai apgyvendintos (Šiaurinė teritorija), arba turi specialų statusą dėl savo ypatingos reikšmės federacijai (Australijos sostinės teritorija, Džarvio įlankos teritorija). Valstijos turi didesnę savivaldą nei teritorijos; pastarosios traktuojamos daugiau kaip kolonijos, t. y. jos yra valdomos labiau iš centro. Dalis teritorijų yra išvis negyvenamos.

Vidinės teritorijos

Užjūrio teritorijos

Australijos žemynas yra į šiaurės vakarus nuo Naujosios Zelandijos ir į pietus nuo Indonezijos, Rytų Timoro ir Papua – Naujosios Gvinėjos. Australija – pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Didžioji dalis vakarų ir centrinės Australijos yra negyvenama, ją užima dykumos ir pusdykumės – apie 40 % teritorijos užima smėlio kopos. Tik pietryčių ir pietvakarių pakraščiai turi nuosaikų klimatą ir vidutiniškai derlingas žemes. Šiaurinėje šalies dalyje yra tropinis klimatas: dalis – tropiniai miškai, dalis savaninio tipo, dalis dykuminio tipo.

Kranto linijos ilgis – 36 735 km. Palei visą šiaurės rytų pakrantę driekiasi Didysis barjerinis rifas – didžiausias pasaulio koralinis rifas.

Aukščiausias kalnas – Kosciuškos kalnas (2228 metrų).

Australijos 20 didžiausių miestų populiacijų dydžiai, 2018 m. birželio 30 d.:

Australijai būdinga išskirtinė augalija ir gyvūnija, nes ji viena iš pirmųjų atsiskyrė nuo Gondvanos žemyno. Jai būdingi 80 % gyvūnų ir augalų, kurių nerandama kituose žemynuose, tai: sterbliniai gyvūnai, voverė skraiduolė, strutis Emu ir kt. Augalai: eukaliptai, sumedėję paparčiai ir kt.

Didelę žalą žemynui padarė žmonių atvežti gyvūnai ir augalai: kaktusai, rupūžės, kiaulės, ožkos, stručiai ir kt.

Australijoje yra 3 pagrindinės gamtinės zonos. Nuo pusiaujo į pietus eina:

Australijos floroje ir faunoje labai dažni yra endemikai – rūšys, gyvuojančios tik tam tikroje teritorijoje.

Australijos ekonomika – vakarietiško tipo, mišraus pobūdžio, klestinti ekonomika. Australijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra šiek tiek didesnis, nei Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos.

Didžioji dalis Australijos gyventojų kilę iš XIX ir XX amžiuje atvykusių imigrantų, iš pradžių daugiausia iš Britanijos ir Airijos, vėliau ir iš kitų šalių – Italijos, Graikijos ir kt. Per keturis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo atvyko 4,1 milijonai žmonių iš 120 šalių. Pagal 1986 metų duomenis kas penktas australas gimė užsienyje. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, imigracija vaidina didelį vaidmenį šalies vystymesi. Didelė gyventojų dalis yra kilę iš Azijos. Pagal 2001 m. surašymą aborigenai sudaro 2 proc. gyventojų.

Valstijose gyventojų daugumą sudaro anglų, škotų ir airių kilmės australai, o teritorijose daugiausia kitų tautybių gyventojų, pavyzdžiui, Šiaurės Teritorijose daug indoneziečių ir aborigenų, Kalėdų saloje – kinų, o Kokosų salose – malajų.

Dėl Australijos geografijos ir klimato ypatumų didžioji dalis Australijos gyventojų susitelkę miestuose rytinėje, pietinėje ir pietvakarių pakrantėse.

Anglų kalba yra pagrindinė, nors kai kurios išlikusios aborigenų bendruomenės išlaikė ir savo kalbą. Daugelis pirmos, o dažnai ir antros kartos imigrantų iš neanglakalbių šalių yra dvikalbiai.

Australijos kultūros šaknys yra Europoje, paskutiniu metu šalies kultūrą stipriau veikia JAV kultūra. Pirmasis teatras įkurtas 1830 m. Sidnėjuje ir vadinosi Theatre Royal – Karališkasis teatras.

Iš Australijos kilo tokios garsios muzikos grupės kaip „AC/DC“, „INXS“, „Savage Garden“, „The Seekers“, „Men at Work“, atlikėjai Nick Cave ir Kylie Minogue.

Australijos vyriausybės tinklalapiai:

Australijos profilis:

Bendros žinios apie Australiją:

Australija žemėlapiuose:

Australijos laikas ir orai:




#Article 29: Kultūra (161 words)


Kultūra ( – ugdymas, garbinimas) – visa, kas sukurta fiziniu ir protiniu visuomenės darbu. Sudaro materialinės, dvasinės visuomenės vertybės. Apima proto ir sielos ugdymą, šiuo požiūriu artimas graikų kalbos terminui paideia.

Europoje ilgą laiką vyravo kultūros filosofinė samprata, kuri pabrėžė filosofinės minties ir meninės kūrybos svarbą. XX a. antropologija išplėtojo ir išplatino „kultūrą“ kaip prasmingą mokslinę sąvoką. Antropologinė „kultūros“ sąvoka iš dalies atspindi reakciją į ankstesnį Vakarų pasaulio diskursą, besiremiantį prieštara tarp „kultūros“ ir „natūros“ sąvokų, pagal kurį kai kurie žmonės tebegyvena „prigimtinėje visuomeninėje sanklodoje“. Antropologai teigia, kad kultūra tai „žmogaus prigimties“ dalis ir kad visi žmonės sugeba klasifikuoti patirtį, simboliškai šią patirtį užkoduoti ir tokias abstrakcijas perduoti kitiems. Žmonės kultūrą perima inkultūracijos metu. Antropologai taip pat pažymi, kad kultūros dėka žmonės gali prisitaikyti prie savo aplinkos ne tik genetiškai, todėl kultūra būna įvairialypė. XXI a. kultūros tyrinėjamos lyginant žmonių gyvenseną, patirtį, mąstyseną, jauseną ir elgseną bei jų reiškimosi formas – visuomenės tradicijas (tikėjimą, mitus, meną, dorovę, apeigas, papročius, folklorą ir kt.).




#Article 30: Australijos politinė sistema (167 words)


Australija yra nepriklausoma valstybė, tačiau įeina į Britų Sandraugą (Commonwealth of Nations). Australija pagal politinę santvarką yra: pagal administracinį teritorinį suskirstymą – federacija, pagal valdymo formą – konstitucinė monarchija. Aukščiausias įstatymas – rašytinė Australijos Konstitucija.

Australijai būdinga trijų lygmenų valdžios sistema: nacionalinis lygmuo (įstatymų leidžiamoji valdžia – Atstovų Rūmai ir Senatas, įstatymų vykdomoji valdžia – Vyriausybė ir teisminė valdžia); valstijų ir teritorijų lygmuo; vietos savivalda (apie 900 savivaldybių).
Nacionaliniame lygmenyje esančių valdžios šakų galios yra nustatytos konstitucijoje, o likę dalykai priklauso valstijų kompetencijai.

Australijos valstybės vadovas – karalius, šiuo metu tai Anglijos karalienė Elžbieta II, nuo 1973 m. oficialiai tituluojama kaip „Australijos karalienė“. Karalienę Australijoje reprezentuoja generalinis gubernatorius, o kiekvienoje valstijoje – gubernatorius. Savivaldžiose teritorijose (išskyrus Australijos sostinės teritoriją) karalienę atstovauja administratorius.

Ministrų kabinetą parenka generalinis gubernatorius iš federacinio parlamento narių tarpo patariant premjerministrui. Monarchija yra paveldima; generalinį gubernatorių skiria monarchas; po įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų generalinis gubernatorius paprastai skiria daugumos partijos arba daugumos koalicijos lyderį premjerministru trejų metų laikotarpiui

Dviejų rūmų Federacinis parlamentas susideda iš Senato ir Atstovų rūmų. Federacinio parlamento galios nustatytos Konstitucijoje.




#Article 31: Astronomija (500 words)


Astronomija – mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Tiria už Žemės ribų esančių dangaus objektų, sandarą, kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes, padėtį danguje, judėjimą.

Astronomija padeda nustatyti tikslų laiką, įvairių žemės vietų geografines koordinates, kas yra labai svarbu jūrininkams, aviatoriams, geodezininkams.

Žodis astronomija – „žvaigždžių dėsningumas“ – kilęs iš  (astronomia), sujungiant άστρον (astron 'žvaigždė') ir νόμος (nomos 'dėsnis').

Pirmosios astronomijos žinios pradėtos kaupti nuo seniausių laikų. Pagal dangaus šviesulių padėtį bei judėjimą žmonės orientuodavosi laike ir vietovėje. Pirmieji sistemingai astronomijos žinias pradėjo taikyti pirkliai ir jūrininkai, keliaudami jūrų laivais ar dykumų karavanais, kai jiems reikėjo nustatyti savo buvimo vietą. Sekdami Mėnulio fazes, žemdirbiai, medžiotojai, žvejai išmoko matuoti laiką pagal žvaigždžių išsidėstymą ir taip nustatydavo sėjos pradžią, nuspėdavo potvynius arba derliaus nuėmimo metą. Pagal žvaigždžių išsidėstymą danguje jie suskirstė jas į žvaigždynus, bandė suprasti ir paaiškinti dangaus reiškinius.

Astronomija kaip dangaus kūnų judėjimo tyrimas buvo susijusi su religinėmis pažiūromis bei prietarais, atsirado astrologija, kuri tvirtino, kad pagal žvaigždžių išsidėstymą galima spėti ateitį arba numatyti žmogaus ir pasaulio likimą.

Senovės civilizacijos, tokios kaip senovės egiptiečiai, babiloniečiai, finikiečiai, kinai ir majai (3000 m. pr. m. e.) kaupė ir sistematizavo astronomijos žinias. Apie 4000 m. pr. m. e. egiptiečiai sudarė saulės kalendorių (, Kalendae) ir gana tiksliai nustatė metų trukmę. Babilonijoje 721 m. pr. m. e. aprašytas mėnulio užtemimas, iš ten iki mūsų laikų išlikęs paros dalijimas į 24 valandas.

I tūkstantmetyje pr. m. e. prie Viduržemio jūros susikūrus graikų valstybėms, plečiantis jūreivystei, astronomijos raida paspartėjo. IV amžiuje pr. m. e. graikų filosofas ir matematikas Pitagoras patobulino Talio pasaulėvaizdį apie plokščią Žemę, apgaubtą žvaigždėto dangaus. Jis nustatė, kad Žemė yra rutulys, laisvai skriejantis erdvėje, o aplink ją skrieja Saulė, Mėnulis, žvaigždės ir planetos.

Įvairiose pasaulio šalyse (Airijoje, Anglijoje, Meksikoje) rasta prieš tūkstančius metų statytų observatorijų ( 'stebėtojas'), specialiai įrengtų statinių, dangaus kūnams stebėti, liekanų. Dažniausiai tai megalitai – dideli akmeniniai blokai Saulės, Mėnulio ir šviesiausių žvaigždžių tekėjimo bei leidimosi taškams žymėti. Kai kuriuos Lietuvos alkakalnius taip pat galima laikyti senovės observatorijomis, kurios tarnaudavo tiksliai nustatant lygiadienius bei kitas kalendorines datas. Šiuolaikinės observatorijos jau yra stambūs moksliniai centrai, aprūpinti modernia aparatūra.

Dar labiau astronomijos raida paspartėjo 1609 m. išradus teleskopą. Galilėjas Galilėjus savo darbo teleskopu stebėjo Saulę, Mėnulį, Venerą, Jupiterį ir kitus dangaus kūnus. XVII a. pradžioje J. Kepleris atrado planetų judėjimo dėsnius. 1687 m. I. Niutonas suformulavo visuotinės traukos dėsnį, 1761 m. M. Lomonosovas aptiko, kad Venera turi atmosferą, 1781 m. V. Heršelis atrado Urano planetą.

Astronomijos mokslui sparčiai vystytis atvėrė galimybes kosminiai skrydžiai bei automatinės tarpplanetinės stotys.

Abu terminai gali būti naudojami nusakant tą pačią tyrimų sritį. Remiantis griežtais apibrėžimais.

Kai kada, pvz., Frank Shu knygoje „The Physical Universe“ astronomija reiškia aprašomąją, kokybinę šios mokslo šakos pusę. Tuo tarpu astrofizika yra naudojama nusakyti fizikos dėsniais besiremiančią, kiekybiniais metodais paremtą mokslo šaką. Šių terminų naudojimas yra daugiau susijęs su vienos ar kitos mokslinės įstaigos istorinėmis tradicijomis, nei su esminiais apibrėžimų skirtumais.

Kadangi šiuolaikinė astronomija plačiai naudojasi fizikos metodais, ji visai pagrįstai gali būti vadinama astrofizika. Juo labiau, kad dauguma astronomų turi fizikinį išsilavinimą ir atitinkamus mokslinius laipsnius.




#Article 32: Politologija (354 words)


Politologija (taip pat politikos mokslas arba politikos mokslai) yra socialinis mokslas nagrinėjantis politikos teoriją ir praktiką, aprašantis ir analizuojantis politines sistemas ir politinį elgesį. Kaip moderni atskira mokslo šaka susiformavo XX a. penktajame dešimtmetyje, iki tol dažniausiai laikyta viena iš filosofijos pakraipų, nors politikos analizės ir filosofijos ištakos siekia antiką ir seniausius laikus. Terminas kilo iš senosios graikų kalbos žodžio polis - „miestas, valstybė“, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalais buvo vadinami idiotais).

Politologija tiria piliečių tarpusavio sugyvenimą ir kaip to sugyvenimo instituciniai, procedūriniai, teisingumo ir moralės aspektai turi būti reguliuojami visuomenės. Svarbiausioms politologijos temoms priskiriamos struktūrinės demokratijos problemos, valstybės valdymo formos ir institucijos, politinės partijos ir socialiniai judėjimai, tarptautiniai santykiai, ekonomikos reguliavimas, politinė filosofija, viešoji nuomonė, žiniasklaida ir rinkiminis elgesys. Svarbi politologijos tyrimų tema yra valstybės ir jos piliečių (pilietinės visuomenės) santykiai.

Politologijos disciplinos apima politinės filosofijos, politinių sistemų, ideologijų nagrinėjimą, žaidimo teoriją, psefologiją (rinkimų sistemos ir rinkėjų elgesys), geopolitiką, komparatyvistinius politinių sistemų tyrimus, globalizacijos studijas, tarptautinius santykius, užsienio politiką, tarptautinę teisę ir tarptautinę politiką, viešąjį administravimą, politinę psichologiją.

Politikos mokslo metodologija yra labai įvairi. Tarp metodologinių prieigų yra klasikinė politinė filosofija, struktūralizmas, biheiviorizmas, racionalizmas, realizmas, pliuralizmas ir institucionalizmas. Priklausomai nuo tyrimo objekto taikomi įvairūs metodai: pirminių šaltinių – istorinių dokumentų ir įrašų nagrinėjimas, naudojimasis antriniais šaltiniais, pvz., moksliniais straipsniais, statistinė analizė, atvejo tyrimas ir modeliavimas.

Nors politikos studijos Vakarų istorijoje randamos dar Senovės Graikijos laikais, politologija yra palyginus naujas socialinis mokslas. Nepaisant to, ši disciplina turi aiškius pirmtakus – moralės filosofiją, politinę filosofiją, politinę ekonomiją, istoriją ir kitas mokslo šakas, kurios susijusios su pastangomis sukurti normatyvinį modelį kaip turėtų būti ir dedukcijos būdu nustatyti idealios valstybės charakteristikas ir funkcijas.

Faktiškai politikos mokslas atsirado XIX a. kartu su sociologija, vykstant industrializacijai. Tuo metu politikos mokslas atsiskiria nuo ekonomikos mokslo (anksčiau vadinto politine ekonomija).

Ilgą laiką politologijoje vyravo normatyvizmas, t. y. buvo bandoma nustatyti kaip geriausiai turi būti sutvarkytas piliečių sugyvenimas. Normatyvistinė tradicija atsekama iki Senovės Graikijos filosofų, ypač Platono, darbų ir iki šiol išlieka reikšminga. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio JAV politologija pasuko empirinių tyrimų keliu (kartu su „biheivioristine revoliucija“ socialiniuose moksluose).




#Article 33: Valstybė (166 words)


Valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę vyriausybę, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą.

Egzistuoja du pagrindiniai požiūriai, koks turėtų būti valstybės vaidmuo:

Praktinės politikos požiūriu kai kurios šiuolaikinės ideologijos griežtai skiria įvairias valstybės intervencijos sritis. Pirmoji jų siejama su valstybės uždaviniais kurti teisinę visuomenės infrastruktūrą, palaikyti teisėtumą ir tvarką, ginti nacionalinę teritoriją nuo išorės agresijos ir įtvirtinti tam tikras tradicines moralės normas. Antroji galima valstybės veiklos sritis – jos intervencija į ekonominę sistemą: tiesiogiai užsiimama gamyba arba ji reguliuojama, anuliuojama dalis ar net visos su privačia nuosavybe susijusios teisės, perskirstomos pajamos ir teikiamos paslaugos pagal kitokį nei rinkos principą (gauna tas, kas moka). „Naujųjų dešiniųjų politiniai sąjūdžiai JAV ir Vakarų Europoje dažnai palaiko valstybę pirmojoje srityje (pvz., pritaria didesnėms karinėms išlaidoms, laikosi dogmatinių moralinių pažiūrų), bet kartu siekia “apkarpyti valstybę socialinės rūpybos bei ekonominio reguliavimo srityje. Kai kurios demokratinio socializmo atmainos laikosi priešingo įsitikinimo – jos pritaria moralinių nuostatų liberalizavimui bei valstybės vaidmens mažėjimui pirmojoje srityje, bet kartu reikalauja valstybės veiklos ekspansijos antrojoje srityje.




#Article 34: Kalba (369 words)


Kalba – lingvistinių ženklų sistema.

Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkciją. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis.

Kalbų rūšys:

Mokslas, tiriantis kalbą, vadinamas kalbotyra arba lingvistika.
Mokslo, matematikos ir kitų formalių sistemų pasiekimai XX a. paskatino pastangas formalizuoti kalbos kaip „semantinio kodo“ studijas. Taip atsirado akademinė kalbotyros (lingvistikos) disciplina, kurios sukūrimas priskiriamas Ferdinandui de Sosiūrui (Ferdinand de Saussure).

Tokie filosofai kaip Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein), V. V. O. Kvainas (W. V. O. Quine) ir Žakas Derida (Jacques Derrida) abejojo tokio griežto kalbos mokslo galimybe, ginčydami daugelį jam būtinų prielaidų ir nurodė savo požiūrius į kalbos esmę. Šis ginčas toli gražu nėra baigtas.

Pagal gramatines ir sintaksines ypatybes kalbos gali būti analitinės. Jose mažai kaitymo, svarbų vaidmenį atlieka žodžių tvarka, gausu tarnybinių ir pagalbinių žodžių. Tokios kalbos paprastai turi griežtas, gana lengvai formalizuojamas taisykles, sakinių kūrimui nesunkiai pritaikomi Noam Chomsky generatyvinės gramatikos metodai. Viena iš tipiškų analitinių kalbų – anglų kalba. Kaip priešprieša analitinėms kalboms, egzistuoja sintetinės kalbos. Jose daug kaitymo, mažai (arba visai) nėra pagalbinių žodžių, žodžių tvarka laisva. Dažniausiai vienu žodžiu sintetine kalba pasakoma tai, kam išreikšti analitinei kalbai reikia kelių ar dar daugiau žodžių. Tokiose kalbose svarbų vaidmenį atlieka morfologija, o  gramatinės taisyklės sunkiai apibrėžiamos, kyla abejonių dėl formalizuotų analizės metodų pritaikymo. Tipiška sintetinė kalba – lietuvių. Inkorporacinėse (polisintetinėse) kalbose žodžių kamienai jungiami į vieną didelį žodį – sakinį.

Pasaulyje yra 6909 kalbos . Populiariausia – kinų kalba, kuria kalba daugiau kaip 1,3 milijardo pasaulio žmonių.

Mokslininkai nesutaria, kada žmonės (ar jų pirmtakai) pradėjo naudoti kalbą. Pagal vieną versiją, kalba galėjo atsirasti su kromanjoniečių atsiradimu, nes jų gerklų vamzdelis 1,5 karto ilgesnis už neandertaliečių, o to pakako išsivystyti artikuliacijai. Noam Chomsky tyrimai rodo, kad žmonės turi įgimtų kalbinių sugebėjimų, kai kurios gramatinės taisyklės yra akivaizdžiai įgimtos, tačiau sunku nustatyti, ar jos yra natūrali mąstymo sugebėjimų dalis (ar atskiriamos nuo mąstymo proceso apskritai). Kai kurie eksperimentai parodė, kad šimpanzes galima išmokyti žmonių (gestų) kalbos, šių gestų išmokusios, šimpanzės juos naudoja, sudarydamos sakinius, tačiau kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek kalbinių sugebėjimų turi gyvūnai.

Kalbos variantas, vartojamas tam tikroje teritorijoje, vadinamas tarme, arba dialektu.




#Article 35: Rusų kalba (329 words)


Rusų kalba (русский язык) – kalba, priklausanti rytų slavų kalbų grupei, kuri įeina į indoeuropiečių kalbų šeimą. Tai labiausiai geografiškai išplitusi kalba Eurazijoje ir plačiausiai vartojama slavų kalba. Rusų kalbai giminingiausios ukrainiečių ir baltarusių kalbos, tačiau ir kitos slavų kalbos (lenkų, čekų, bulgarų, serbų) yra gana panašios, nes slavų kalbos per laiką  atitolo ne tiek daug nei, pavyzdžiui, germanų kalbos.

Rusų kalbos užrašymui naudojama modifikuota kirilicos versija. Rusų kalbos abėcėlę sudaro 33 raidės. Lentelėje pateiktos visos rusų kalbos raidės pagal abėcėlę (po jomis pateiktas IPA tarimas):

Senosios rusų kalbos abėcėlės raidės:, susiliejusi su  ();  ir , abi susiliejusios su (); , susiliejusi su  (); ir , susiliejusi su  ( arba ).

Šioje lentelėje pateiktos rusų abėcėlės raidės ir jų tarimą ar vartojimą atitinkančios lietuvių abėcėlės raidės:

  
Rusų abėcėlė turi daug simbolių kodavimo sistemų. KOI8-R buvo sukurtas vyriausybės kaip standartinė koduotė. Ši koduotė vis dar veikia į UNIX panašiose operacinėse sistemose. Tačiau populiarios MS-DOS ir Microsoft Windows naudoja kelias skirtingas koduotes.

Rusų kalba yra labiausiai paplitusi Rytų Europoje ir Azijoje. Rusų kalba yra didžiausia iš slavų kalbų. Ją kaip gimtąją arba antrąją kalbą skirtingais skaičiavimais vartoja 300–320 milijonų žmonių. Rusijoje, kur ji yra oficiali kalba, rusų kaip gimtąją kalbą vartoja 120 milijonų žmonių. Rusų kalba taip pat yra viena iš 6 oficialių JTO kalbų.

Rusų kalba fonologinę sistemą paveldėjo iš slavų prokalbės.

Rusų kalboje yra šeši linksniai, jie panašūs kaip ir lietuvių kalboje. Linksniuojamosios kalbos dalys - tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis.

Rusų veiksmažodžiai kaitomi laikais. Jų yra trys: esamasis, būtasis ir būsimasis.

Taip pat šioje kalboje yra ir trys giminės. Daiktavardžio giminę daugeliu atvejų galima nustatyti pagal galūnę: moteriškos giminės daiktavardžiai turi galūnę -a arba -я, niekatrosios -o, -ё arba -e. Dauguma kitų daiktavardžių yra vyriškosios giminės. Paprastai jie turi nulinę galūnę (t. y. jos neturi ir baigiasi priebalsiu arba minkštumo ženklu) ir labai retai, kaip ir moteriškosios giminės daiktavardžiai, baigiasi raide -a. Daiktavardžiai, kurie baigiasi minkštumo ženklu, gali būti ne tik vyriškosios, bet kartais ir moteriškosios giminės.




#Article 36: Generalisimas (194 words)


Generalisimas ( 'generolas' + -issimo 'aukščiausiasis laipsnis') – aukščiausiais karinis laipsnis kai kuriose šalyse.

Istoriškai šis karinis laipsnis suteikiamas karvedžiams, karo metu vadovavusiems kelioms, dažniausiai sąjunginėms kariuomenėms. Nors būta ir atvejų, kai laipsnis buvo suteikiamas tiesiog karališkosios šeimos nariams.

Kartais šis laipsnis buvo naudotas tose šalyse, kur toks vadas turėjo ir politinių įgaliojimų, pavyzdžiui, Japonijoje – siogūnas (šogūnas).

Pirmasis žmogus, gavęs šį karinį laipsnį 1569 metais, buvo 18-metis Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis, vėliau pats tapęs karaliumi Henriku III.

Žymiausi generalisimai:

Rusijos imperijoje generalisimo laipsnį 1695 m. įvedė Petras I. Pagal 1716 m. kovo 30 d. patvirtintą Karių statutą „šis laipsnis suteikiamas tik karūnuotiems asmenims ir valdantiems didiesiems kunigaikščiams, o būtent tiems, kurie valdo kariuomenę. Kai jų nebūna, savo valdžią jie perduoda generolui felmaršalui.“ Tačiau generalisimo laipsnį Rusijoje suteikdavo ne tik valdančios dinastijos atstovams.

Generalisimo laipsnis nebuvo įtrauktas į „Rangų lentelę“, jis buvo aukščiau už pirmą jo klasę. XVIII a. kreipnys buvo .

Rusijoje, po Spalio revoliucijos generalisimo laipsnis buvo atšauktas kartu su kitais kariniais laipsniais. Tačiau 1945 m. liepos 26 d. TSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsakymu įvestas naujas karinis laipsnis „Tarybų Sąjungos generalisimas“ (Генералиссимус Советского Союза). Tų pačių metų liepos 27 dieną šis karinis laipsnis suteiktas J. Stalinui.




#Article 37: Žvaigždė (420 words)


Žvaigždė yra didelės masės šviečianti dujų sfera. Žvaigždžių branduoliuose vyksta (arba anksčiau vyko) termobranduolinės sintezės reakcijos. Artimiausia Žemei žvaigždė yra Saulė - tipiškas G spektrinės klasės atstovas. Artimiausia Žemei žvaigždė po Saulės yra Proxima Centauri, nutolusi per 40 trilijonų kilometrų. Šviesa iš Proxima Centauri Žemę pasiekia per 4,2 metų. Važiuojant greičiausiu šiuolaikiniu traukiniu didžiausiu greičiu (515,3 km/val.) pasiekti Proxima Centauri užtruktų apie 8,86 milijonus metų.

Kasdieninėje kalboje žvaigždėmis vadinami visi dangaus kūnai, kurie plika akimi matomi danguje kaip taškeliai. Tai, kad beveik visi nakties danguje matomi šviečiantys taškeliai yra nutolusios žvaigždės yra vienas svarbiausių šiuolaikinės astronomijos atradimų.

Žvaigždės spinduliuoja elektromagnetinius spindulius (tarp jų ir matomą šviesą), elektringąsias daleles ir neutrinus. Žvaigždės matomos kaip taškeliai nakties danguje. Saulė yra išimtis: ji yra taip arti Žemės, kad atrodo kaip diskas ir suteikia dienos šviesą. Žvaigždes tyrinėja žvaigždžių astronomija ir astrofizika.

Astronomų skaičiavimu žinomoje Visatoje yra 70 sekstilijonų žvaigždžių. Tai yra

Daugelio žvaigždžių amžius – nuo 1 iki 10 milijardų metų. Kai kurių žvaigždžių amžius siekia 13,7 milijardus metų, t. y. numanomą Visatos amžių.

Pagal dydį žvaigždės labai įvairios – nuo nedidelių neutroninių žvaigždžių (faktiškai mirusių žvaigždžių), ne didesnių nei miestas, iki superdidelių, tokių kaip Šiaurės žvaigždė, kurios yra milijonus kartų didesnės nei Saulė. Daug žvaigždžių gravitaciškai yra susijusios su kitomis žvaigždėmis ir sudaro dvinares žvaigždes.

Žvaigždės nėra tolygiai pasklidusios Visatoje, o susibūrusios į grupes, vadinamas galaktikomis. Tipiška galaktika susideda iš šimtų milijardų žvaigždžių.

Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose tankesnės materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausia sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų. 

Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas, prasideda branduolinės reakcijos, molekulinis debesis ima švytėti. Šį traukimąsi (kitaip vadinamą gravitacinu kolapsu) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimų supernovų sprogimai.

Dažniausiai naudojama MK (arba Jorko) spektrinė klasifikacija, įvesta apie 1943-uosius metus. Žvaigždės klasifikuojamos nuo karščiausios iki vėsiausios ir žymimos raidėmis O, B, A, F, G, K, M, kur O klasės žvaigždės karščiausios, o M – vėsiausios.

Kiekviena klasė dar suskaidyta į 10 poklasių, numeruojamų nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi).

Pavyzdžiui, Saulė klasifikuojama kaip G2V žvaigždė, kur G reiškia spektrinę klasę, 2 – poklasį, o V – šviesio klasė, rodo priklausomybę pagrindinei žvaigždžių sekai HR diagramoje.

Pagrindinis žvaigždžių energijos šaltinis – branduolinės reakcijos. Priklausomai nuo žvaigždės sandaros ir masės, vykstančios branduolių sąlajos reakcijos skirstomos į protonų ciklo (pp) ir CNO ciklo (anglies-azoto-deguonies) reakcijas, kurių metu vandenilis virsta heliu.

Protonų ciklo reakcijos vyksta Saulės tipo ir mažesnėse žvaigždėse.




#Article 38: Sirijus (196 words)


Sirijus (α CMa) – ryškiausia naktinio dangaus žvaigždė, pagrindinė Didžiojo Šuns žvaigždyno žvaigždė. Ji gali būti matoma visose žemės gyvenamose vietovėse, Lietuvoje matoma žiemą. Sirijus yra viena iš artimiausių žvaigždžių. Sirijus – dvinarė žvaigždė. Sirijus turi žvaigždę palydovę – baltąją nykštukę (Sirijus B), kurios masė artima Saulės masei. Sistemos amžius apie 200 – 300 mln. metų. Iš pradžių tai buvo dvi melsvos žvaigždės, didesnė komponentė B absorbavo energiją ir medžiagą iš mažesnės ir maždaug prieš 120 milijonų metų Sirijus B (raudonoji milžinė) numetė išorinius sluoksnius ir tapo baltąja nykštuke.

Sirijus kartais vadinamas Šuns Žvaigžde (nes yra Didžiojo Šuns žvaigždyne). Senovės graikams ir egiptiečiams diena, kai Sirijus paryčiais tapdavo matomas prieš Saulės patekėjimą (vasaros pradžia) - tada prasidėdavo „šuns dienos“ (nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio). Polineziečiams šis momentas buvo svarbus navigacijai Ramiajame vandenyne.

Su Sirijumi susijusios kelios neišspręstos keistenybės:

Sirijus nuo seniausių laikų buvo svarbus įvairių tautų kultūroje. Sirijus buvo garbinamas Nilo slėnyje (moteriškas žvaigždės vardas buvo Sothis) gerokai prieš įkuriant Romą. Daugelis senovės Egipto šventyklų pastatytos taip, kad žvaigždės šviesa pasiektų vidinius altorius. Žvaigždės buvo laikomos dievo Ra vaikais.

Sirijaus planeta naudojama kaip vienas pagrindinių žaidimo istorijos objektų linksmoje šaudyklėje, kurios pavadinimas - Serious Sam.




#Article 39: Religija (728 words)


Religija – išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla. Apibrėžiant plačiau, religija tai savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis (animizmas) bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. 

Religijotyros požiūriu religija apibrėžiama kaip įsipareigojimų visuma tam, kas laikoma aukščiausiu, neginčijamu ir šventu (žmogiški, dieviški, imanentiški, transcendentiški individai, turintys ypatingą žinojimą, galią); autoriteto perduota, suvokta ar apreikšta ypatingoji tiesa, mokymas, įstatymas.

Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiami bent keletas aiškinimų. Ciceronas knygoje Apie dievų prigimtį (De natura deorum 45) religijos sąvoką kildino iš žodžio () kas reiškia kruopščiai laikytis taisyklių. Laktancijus kildino iš veiksmažodžio surišti (), nes su Dievu esame surišti () pamaldumo saitais.

Teologija koncentruojasi į konkrečios religijos tikėjimo ir doktrinos klausimus, priimant jas kaip nekvestionuojamą autoritetą, tuo tarpu religijos studijos tiria religijas kaip istoriškai susiformavusias sistemas, remiantis ne religijų autoritetų doktrinomis ir skelbiamais tikėjimais, bet moksliškai patikrintais faktais.

Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas. Abraominėse religijose tikima paskutinio teismo dalia (eschatologija), suteikiama amžinojo gyvenimo viltis (soteriologija). Dharminėse religijose pabrėžiama karmos bei samsaros reikšmė.

Religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškia numinozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiek kanibalizmas, žmonių aukojimas, tiek vedantiškas visatos vienio suvokimas ar sufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomis.

Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX–XX a. religijotyrininkai aiškino, kad visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.

Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:

Enteogenai nuo seno vartoti religiniuose ritualuose įvairiose pasaulio kultūrose. Enteogenus naudojusių kultūrų geografija apima visus žemynus, spėjama, nuo mezolito, galbūt paleolito laikų jie veikė meną, mitus ir kultūrą. Tarp labiau žinomų ritualizuoto enteogenų naudojimų pavyzdžių galima paminėti Somos kultą Indijoje vediniu periodu, Eleusino misterijas Senovės Graikijoje.

Šiuolaikinių religijų ištakos glūdi Ašiniame laike, kuomet buvo pradėtos skelbti dorovinės ideologijos didžiųjų žmonijos išminčių (Sokrato, Platono, Mahavyros, Budos, Zaratustros, Laodzi, Konfucijaus, judeo-krikščioniškų pranašų ir kt. apie 500–300 m. pr. m. e). Daugiausia išpažinėjų turinčios religijos (2010 m. duomenimis):

Islamas – sparčiausiai auganti religija. Spėjama, kad 2050 m. bus panaši dalis tiek krikščionių, tiek musulmonų pasaulyje.

Šamanizmas paplitęs beveik visame pasaulyje. Jis praktikuojamas kai kurių Azijos, Afrikos, Amerikos, Australijos, Polinezijos tautų. Apie 405 mln. pasaulio gyventojų priskiriami liaudies religijų išpažinėjams (neįtraukiant hinduizmo, šintoizmo). Kinijoje tradicinės kinų tikybos, daoizmo, budizmo bruožai persipynė į sinkretinį tikėjimą, kuris dar vadinamas „kinų liaudies religija“. Japonijoje taip pat sinkretiškai paplitusi tradicinė religija šintoizmas. Hinduizmas yra skėtinė sąvoka, kuria aprėpiamos tradicinės indų tikybos. Užsacharės Afrikoje krikščionybės bei islamo pasekėjai dažnai įtraukia ir tradicines tikėjimo praktikas.

Dalis žmonių (apie 1,1 mlrd.) mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas. Kita vertus, religijotyros požiūriu nereligingumas nėra įmanomas, nes žmogus pasąmonongai vis vien vadovaujasi „šventybės-profanybės“ skirtimi ir išgyvena su tuo susijusius neracionalius potyrius.

Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:

Naujieji religiniai judėjimai, veikiantys Lietuvoje:




#Article 40: Ekosistema (331 words)


Ekosistema ekologijoje – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų  elementų, kuriuos jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai, sistema. Tai yra organizmų bendrija tam tikroje buveinėje.

Tai vieningas darinys, kuris apima gyvus organizmus (augalus, gyvūnus ir kitus gyvuosius organizmus – biocenozę) bei jų gyvenamosios vietos veiksmių kompleksus (arba biotopus). Supaprastintai vaizduojant Biotopas + Biocenozė = Ekosistema. Kai kurie autoriai ekosistemą laiko pagrindiniu ekologijos vienetu.

Ekosistemos sąvoką 1935 metais pirmą kartą panaudojo britų botanikas Arthur Tansley. Tačiau pati sąvoka jau buvo sukurta 1930 metais A. Tansley kolegos Roy Clapham. Pagal E. Odum, ekosistema – tai sistema, apimanti visus funkcionuojančius organizmus tam tikroje teritorijoje ir sąveikaujanti su fizine aplinka, kur dėl energijos srauto tarp gyvosios ir negyvosios gamtos susiformuoja tam tikros struktūros.

Ekosistema yra dinamiška ir sudėtinga visuma, veikianti kaip ekologinis vienetas. Ekosistemą palaiko nuolat gamtoje vykstantys procesai. Medžiagos ekosistemoje juda ratu, energiją gauna iš saulės. Energijos kelias ekosistemoje yra kryptingas bet ne ciklinis. Medžiagų judėjimas ekosistemoje gali būti gana uždaras, tačiau ne energijos. Medžiagų judėjimą gyvieji organizmai veikia kaip:

Esant visoms trims grupėms ekosistema gali išlikti gana autonomiška.

Visi toje vietovėje gyvenantys organizmai sudaro bendriją. Ekosistema, kaip buveinė, gali būti labai skirtingo dydžio. Tai gali būti tropinis miškas arba netgi žmogaus virškinamasis traktas (mikrobų ekosistema).

Skirtingos ekosistemos paprastai skiriamos geografinių barjerų, tokių kaip dykumos, kalnai, vandenynai arba yra kitaip izoliuotos (pvz., ežerai, upės). Ekosistemos ribos nėra griežtos, ekosistemos viena su kita persidengia. Iš principo visą Žemę galima laikyti viena ekosistema arba ežerą dalinti į keletą ekosistemų, priklausomai nuo pasirinkto masto.

Organizmai ekosistemoje paprastai yra gerai nusistovėjusiame balanse tarpusavyje ir su jų aplinka. Kiekvienas jos elementas sistemoje atlieka tam tikrą vaidmenį. Ekosistema yra atvira ir tam tikru mastu savarankiška savireguliacinė sistema, t. y. jos augalai ir gyvūnai gamina visas patiems reikalingas medžiagas. Tačiau naujų aplinkos faktorių ar naujų rūšių atsiradimas gali sukelti katastrofiškus padarinius, o kartais visiškai sugriauti ekosistemą ir daugelio jos pirminių rūšių žūtį. Žmogus yra vienas iš daugelio ekosistemos elementų, nuo kurių funkcionavimo, t. y. tam tikrų veiksmų, priklauso sistemos stabilumas.




#Article 41: Kalbotyra (200 words)


Kalbotyra arba lingvistika – bendras mokslų, tiriančių natūralias kalbas, pavadinimas. Kai kurie mokslininkai kalbotyrą laiko semiotikos mokslo dalimi.

Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse.

Pirminės kalbos funkcijos:

Antrinės kalbos funkcijos:

Baltistika – klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kalbotyra, buvusi gana statine, aprašomąja mokslo sritimi, ėmė sparčiai vystytis, nuo tradicinių kalbotyros sričių atsiskyrė kelios naujos, tiriančios sociologinius, prasminius, loginius ir kitus kalbos aspektus. Tikrą šio mokslo perversmą inicijavo šveicarų mokslininko Ferdinand de Saussure darbai, tyrę bazines kalbos, kaip mokslo, sąvokas ir padėję pamatą struktūrinei lingvistikai, kuri iki šiol supriešinama su tradicine aprašomąja kalbotyra. Didelę įtaką naujų krypčių atsiradimui padarė psichologų (S. Freud, C. G. Jung), matematikų (C. S. Pierce ir kiti) darbai.

Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika paremta daugiausiai semantinėmis ir semiotinėmis teorijomis, sudaro mokslinį pagrindą visų kitų mokslo teorijų kūrimui (metateorija, metakalba), sudaro atskiras matematikos (Matematinė lingvistika) ir psichologijos mokslų sritis, yra neatsiejama nuo filosofijos, informatikos ir logikos mokslų. Modernioji lingvistika išplečia kalbos sąvoką, tirdama ne tik šnekamąsias, bet ir dirbtines (kompiuterių), vaizduojamąsias (teatro, architektūros ir pan.) kalbas, pačių kalbų kūrimo metodus, ženklų sistemas, ir pan. Tiriama ne tik žodžių, bet ir sakinių ir ištisų tekstų prasmė bei sąveika.




#Article 42: Kalbų šeimos (364 words)


Pasaulio kalbos gali būti skirstomos į kalbų šeimas. Kalbų šeima yra genetiškai susijusios, t. y. iš vienos prokalbės kilusios kalbos. Kai kuriose kalbų šeimose, sistemiškai lyginant atskiras kalbas, galima iki tam tikro lygio šią prokalbę rekonstruoti.

Tiek praeityje, tiek šiuo metu egzistuoja hipotezės, pagal kurias atskiras kalbų šeimas galima jungti į dar didesnius vienetus, vadinamąsias makrošeimas (pvz., nostratinės kalbos, eurazinės kalbos, Dene-Kaukazo). Šios hipotezės iki šiol nesusilaukė tyrinėtojų daugumos palaikymo.

Pasaulyje yra kiek daugiau nei 7 000 šnekamųjų kalbų. Kalbančiųjų tomis kalbomis skaičius labai skiriasi – nuo kinų kalbos, kurią vartoja daugiau kaip milijardas žmonių, iki nykstančių kalbų, kuriomis šneka vos keletas žmonių. Paprastai kalba šneka tam tikra viena tauta. Tačiau yra kalbų, kurias vartoja kelios tautos, net kelios valstybės.

Daugelį žmonių šnekamųjų kalbų (be jų, dar yra dirbtinių kalbų) galima priskirti tam tikrai kalbų šeimai ir grupei. Kalbos į šeimas skirstomos pagal jų giminiškumą, t. y. į vieną šeimą patenka iš vienos prokalbės kilusios kalbos. Ši prokalbė retai yra tiesiogiai žinoma, nes  daugelis kalbų turi trumpą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją.

Nepaisant to, taikant lyginamuosius metodus tokios prokalbės bruožus galima atkurti pagal dabartines kalbas, naudojantis dar XIX a. sukurtu Augusto Schleicherio.rekonstrukcijos metodu. Šitaip rekonstruota indoeuropiečių prokalbė (nes ja buvo šnekama dar prieš rašto atsiradimą). Kalbos, kurių nepavyksta priskirti nė vienai kalbų šeimai, vadinamos izoliuotomis.

Kalbų šeimos skirtomis į grupes ir pogrupius pagal kalbų giminiškumo laipsnį (pvz., lietuvių kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos baltų grupės, kilusios iš baltų prokalbės, rytų baltų pogrupio kalba).

Skirtingi autoriai įvairiai skirsto kalbas, ir pasakyti, kiek yra kalbų šeimų, taip pat sunku kaip ir pasakyti, kiek yra pačių kalbų. Žemiau pateikiamame sąraše kalbų šeimos sugrupuotos geografiškai – tai padaryta tik patogumo dėlei. Šis geografinis principas nereiškia, kad tos kalbų šeimos yra tarpusavyje giminingos (pvz., sudaro kokią nors superšeimą).

žr. pagrindinį straipsnį Afrikos kalbos

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Žinomas lingvistas Dž. Greenbergas (J. Greenberg) pasiūlė senąsias Amerikos kalbas klasifikuoti į tris grupes:

tačiau dėl senųjų Amerikos kalbų klasifikacijos diskusija tebevyksta.

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Kalbininkai mėgina susieti jau išskirtas kalbų šeimas tarpusavyje (į superšeimas) bei atrasti izoliuotų kalbų ryšius su kitomis kalbomis. Žemiau pateikiami įvairių kalbininkų pasiūlyti kalbų šeimų grupavimai (jie visi nėra iki galo įrodyti):




#Article 43: Literatūra (184 words)


Literatūra – tautos, epochos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija.

Terminas literatūra gali būti taikomas tiek pavieniams rašytiniams kūriniams, tiek ir apimant visus rašytinius viso pasaulio, tam tikros kultūros ar tam tikros epochos kūrinius. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio littera, reiškiančio raidę. Kartais šis terminas gali būti naudojamas apibrėžiant grožinių kūrinių visumą arba atskirą kūrinių kuriuo nors klausimu aibę, pvz.: antikos literatūra, mokslinė literatūra, teisinė literatūra, religinė literatūra ir t. t.

Literatūra laikoma viena iš meno rūšių, tačiau literatūros kaip meno ribas apibrėžti taip pat yra sunku, nes ne visada aišku kam priskirti, pvz., filosofinius kūrinius, pjeses arba filmų scenarijus.

Literatūros, kaip ir kitų menų kūriniai skirstomi į tam tikras grupes – literatūros rūšis. Jau nuo antikos laikų samprotaujama apie tris pagrindines literatūros rūšis. Tai epika, lyrika ir drama. Šios rūšys viena nuo kitos skiriasi kalbinės raiškos, žmogaus vaizdavimo pobūdžiu. Epikoje vyrauja pasakojimas, jos žanrai: epas, esė, romanas, apysaka, apsakymas… tuo tarpu dramoje svarbiausią vaidmenį užima veiksmas. Jos žanrai – tragedija, komedija, tragikomedija, drama (siaurąją prasme)… Lyrika – jausmų ir minčių raiškos menas, jos žanrai – eilėraštis, sonetas, trioletas…

Literatūra gali būti grupuojama pagal įvairius kriterijus:




#Article 44: Romantizmas (548 words)


Romantizmas – XVIII a. pab.–XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis. Romantizmas pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.

Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendenciją.

Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos laikymasis; vaizduotės kaip vartų į transcendencinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
  
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. Reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje.

Romantizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matyti prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius.

Romantizmas Lietuvoje susijęs su XIX a. – 1831 m. ir 1863 m. – sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kova. Vilniuje lenkų kalba apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Žemaičių kultūrinis sąjūdis, kurio svarbiausi veikėjai buvo Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir Silvestras Valiūnas, taip pat padėjo romantizmui plėtotis Lietuvoje. Ryškus romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, sukūręs poemą „Anykščių šilelis“, kurioje poetizavo gamtos ir žmogaus dvasios ryšį. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis (idėjų poema „Jaunoji Lietuva“, poezijos rinkinys „Pavasario balsai“, istorinės dramos „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas Kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Jis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios) kultūros tradicijas, susiejo praeitį su dabartimi. Jo kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės ir nepriklausomybės siekius.

Anglų romantizmo literatūroje pradininkais laikomi Viljamas Vordsvortas ir Samuelis Teiloras Kolridžas. Vėliau – Dž. G. Baironas (G. G. Byron), P. B. Šelis (P. B. Shelly), R. Bernsas (R. Burns), Dž. Kytsas (J. Keats). Pereinamojo į simbolizmą stiliaus poetu laikomas romatizmo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake).

Romantizmui priskiriamas  („audra ir veržimasis“) sąjūdis. Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą romantinis pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui. Rašytojai: G. E. Lesingas (G. E. Lessing), J. G. Herderis, F. Helderlinas (F. Hölderlin), F. Šileris (F. Schiller) ir iš dalies J. V Gėtė (J. W. Goethe).

Prancūzų romantizmo rašytojai: Viktoras Hugo, Fransua Rene de Šatobrianas (P. R. Chateaubriand). Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su Prancūzų revoliucija.  Prancūzų romantizmo dailininkai: Eženas Delakrua. Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.

Kai kurie XIX a. romantizmo tapybos pavyzdžiai:




#Article 45: Demokratija (1003 words)


Demokratija ( 'liaudis' + κρατῶ 'valdau') – valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė, Piliečių valia įgyvendinama tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus. Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip demokratijai svarbios savybės. Šie principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises (pvz., balsavimo ar kandidatavimo prasme).

Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra demokratija yra labai įvairus, dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis.

XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virsta politine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – tai universali politinio sutvarkymo paradigma.

Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje, Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to, per paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsirado Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.

Masinės atstovaujamosios demokratijos vystymasis yra stipriai susijęs su ekonominiu vystymusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu, kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.

Demokratija, kaip ir pats terminas, pirmiausia atsirado Graikijos miestuose-valstybėse po ilgai trukusių kovų tarp didikų ir turtingųjų su paprasta liaudimi. Didžiausią išraišką demokratija pasiekė Atėnuose, kur visiems piliečiams vyrams buvo suteikta teisė dalyvauti valstybės valdyme. Pareigūnai buvo renkami tiesiogiai piliečių susirinkimo metu arba parenkami burtų keliu.

Atėnų demokratijoje buvo ir gana kontroversiškų aspektų, pavyzdžiui, piliečių teisė ištremti tuos piliečius, kurie buvo laikomi pavojingais demokratijai (ostrakizmas). Antikos filosofas Aristotelis demokratijos sąvoką vartoja negatyvia prasme, apibūdindamas prasčiokų valdžią ir vietoje jos propaguoja tam tikrą demokratijos ir oligarchijos mišinį – politėją.

Romos respublikoje, kol ji nebuvo laikui bėgant palaipsniui pakeista principatu taip pat buvo įgyvendinti tam tikri demokratijos elementai, remiantis laisvų piliečių lygiateisiškumo idėja. Istoriškai svarbesnis buvo Romos įnašas buvo teisinės valstybės koncepcijos sukūrimas, kuri yra svarbi šiuolaikinės demokratijos sampratos dalis.

Apie antikinę (klasikinę) demokratiją žinome daugiausia iš jos kritikų. Tarp tokių kritikų yra ir Aristotelis, kuris teigė, jog demokratija palanki demagogams.

Mūsų laikais klasikinė demokratija dažnai buvo pernelyg idealizuojama, klaidingai suprantama dėl politinio žodyno modernizavimo. Tokio tipo demokratija buvo galima tik nedidelėje valstybėje, kur liaudis buvo politiškai apšviesta ir buvo apribota, nes dauguma gyventojų buvo vergai ir nepiliečiai. Antikinėje demokratijoje yra tik horizontali demokratijos ašis – lygybė be vertikalios – individo laisvės, kurią vėliau suteikė liberalizmas. Antikinė demokratija neteikė reikšmės valdžios apribojimui, neskyrė valstybės ir piliečių, neišskyrė profesionalių politikų. Dalyvavimas valdžios vykdyme neimplikuoja individo laisvės. Vyravo individualizmo dvasia, bet ne modernios individo laisvės. Nebuvo skirtumo tarp viešosios ir privačiosios sferų (ji iš viso nebuvo pripažįstama).

Viduramžiais demokratijos idėjos Europoje praktiškai išnyko, išskyrus kai kuriuos savarankiškus miestus ir Šveicarijos dalis.

Per ankstyvųjų Italijos miestų respublikų egzistavimą ir Viduramžius išsivystė svarbios moderniai Vakarų demokratijai svarbios idėjos, tokios kaip atstovavimas. Tomas Akvinietis ir Žanas Bodenas kėlė valdžios apribojimo idėjas, teigdami, kad valdžios galia yra ribojama moralinių įstatymų, papročių.

Didelę reikšmę demokratijos sampratos raidai turėjo prigimtinių teisių idėja (dabar dažniausiai vadinama žmogaus teisėmis). Remiantis šia idėja prieita prie išvados, kad visi laisvi žmonės turi vienodas teises. Tai sekė sutarties idėja, tai kad valdantieji ir valdomieji tarpusavyje susiję abipusiais įsipareigojimais. Jei valdovas nevykdydavo savo pareigų arba ribojo prigimtines teises, liaudis galėjo atsiimti suverenitetą. Ši idėja, suformuluota Džono Loko, stipriai darė įtaką britų parlamentinei demokratijai ir, taip kaip apibrėžta Žano Žako Ruso socialinės sutarties teorijoje, padėjo filosofiškai pagrįsti Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas.

XVIII a. Šarlis Monteskjė įvedė „valdžių padalijimo“ sampratą.

Tai klasikinė liberalioji samprata, susiformavusi XIX a. I p. utilitaristų Madisono (Madison), Bentamo (Bentham), Milio (Mill) teoriniuose darbuose. Jų teorija daug kuo panaši į antikinį demokratijos supratimą, Madisonas antikinę demokratiją vertino kritiškai, nes ji buvo nesuderinama su asmens saugumu, nuosavybės teisėmis. Pagrindinė tezė – demokratija reiškia atsakingą valdymą (responsible government). Propaguojama valdžių atskyrimo idėja.

Demokratinės politinės sistemos skirstomos į įvairius tipus. Pats stambiausias ir dažniausias skirstymas yra į tiesioginę demokratiją ir atstovaujamąją demokratiją.

Tiesioginė demokratija – kai už galiojančių įstatymų pakeitimus ir naujus įstatymus balsuoja visi rinkimų teisę turintys piliečiai.

Atstovaujamoji demokratija – kai rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Šie atstovai balsuoja už visus galiojančių įstatymų pakeitimus. Tai techniškai įmanoma demokratijos forma, tačiau turinti begalę trūkumų:

a) atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę

b) atstovai turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų

c) atstovus galima papirkti

d) atstovai gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti

e) atstovai gali keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai uzurpuodami galimybę patekti į valdžią vėl ir vėl;

ir t.t…

Geriausi įrodymai kad valstybėje atstovaujamoji demokratija ne visiškai teisinga:

Šiuolaikinė demokratija yra visų pirma atstovaujamoji demokratija, nors taikomos ir tam tikros tiesioginės demokratijos formos – referendumai, plebiscitai, piliečių apklausos. Tačiau skirtingų demokratinėmis laikomų šalių patirtis skirtinga – vienur referendumai valstybės lygmeniu nerengiami (JAV referendumai gali būti rengiami tik valstijų arba dar žemesniame lygmenyje), kitur rengiami labai dažnai (Šveicarija).

Šiuolaikinė Vakarų demokratija dažnai vadinama liberaliąja demokratija. Panašiai bando derinti liberalizmą ir demokratiją Dahl’as. Demokratijos požymiai pagal Dahl'ą (poliarchija):

Tradiciškai demokratijos tikslu laikomas siekis užkirsti kelią tironijos atsiradimui (valdžios susikoncentravimui vieno ar kelių asmenų rankose). Taigi demokratija nebūtinai turi garantuoti geriausią valdymą, bet uždėti apribojimus naudojimuisi valdžia ir užtikrinti, kad bet kokia bloga valdžia gali būti pakeista taikiu būdu.

Nepaisant to, daugelis žmonių mano, kad nėra tokios sistemos, kuri idealiai tvarkytų visuomenę, ir kad demokratija taip pat moraliai nėra ideali.

Kadangi nėra vieningos sampratos kas yra demokratija, egzistuoja įvairios teorijos ir sampratos aiškinančios kas yra demokratija arba kokia ji turėtų būti. Demokratijos teorijas galima skirstyti į du konceptualius požiūrius:

Empirinės teorijos domisi kas yra demokratija ir kaip ji praktiškai veikia. Normatyvinės teorijos nustato kokios yra privalomosios sąlygos vienai ar kitai politinei sistemai įvardinti kaip demokratinei. Tam tikra prasme skirstymas yra sąlyginis, nes normatyvinės teorijos remiasi praktika, o empirinės teorijos taip pat užsiima demokratijos interpretavimu ir tipologizavimu.




#Article 46: Henry Kissinger (228 words)


Henris Kisindžeris (, g. 1923 m. gegužės 27 d. Fiurte, Bavarijoje, Vokietijoje) – amerikiečių politikas vaidinęs svarbų vaidmenį JAV užsienio politikoje savo dalyvavimo respublikonų vyriausybėse 1968–1972 metu.

Tai kontroversiška figūra, kaltinta karo nusikaltimais, bet gavusi ir Nobelio taikos premiją.

H. Kisindžeris gimė Fiurte, Bavarijoje. 1938 m. jo šeima pabėgo nuo Hitlerio pradėtų žydų persekiojimų į Niujorką. 1943 m. birželio 19 d. H. Kisindžeris tapo JAV piliečiu.

H. Kisindžeris buvo 56-asis JAV valstybės sekretorius nuo 1973 iki 1977, o nuo 1969 metų iki 1975 dar užėmė ir prezidento padėjėjo nacionalinio saugumo klausimais postą.

Nobelio taikos premija H. Kisindžeriui suteikta 1973 metais kartu su vietnamiečiu Duc Tho už taikos sutartį, pabaigusią karą Vietname.

H. Kisindžerio garsiosios frazės:

Lietuviškai išleista H. Kisindžerio knyga „Diplomacy“ („Diplomatija“. Pradai, 2003. Vertė Arvydas Sabonis)

Susidomėjimas Henry Kissinger sugrįžo, žurnalistui Christopher Hitchens išleidus knygą The Trial of Henry Kissinger (Henry Kissinger Teismas). Knygoje dėstoma negailestinga kritika, kaltinanti JAV politiką padarius neregėto masto karo nusikaltimus, ypatingai pažymima jo vykdyta politika tokiose šalyse, kaip Vietnamas, Kipras, Kambodža, Čilė ir Rytų Pakistanas (dabar Bangladešas). Anot knygos, jo užsienio politika siekė sudaryti sąjungas su šalimis, esančiomis strategiškai svarbiose geografinėse vietose – Turkija, Pakistanu ir pan. Šioms šalims sąjungininkėms buvo leista vykdyti karo veiksmus prieš kitas demokratines valstybes ir žudyti jų gyventojus be jokio įsikišimo.

Rytų Timoro aktyvistai bandė sulaikyti Kissinger jo knygos pristatymo kelionės metu, dėl paramos Suharto, Indonezijos okupacijos ir 1975 m. vykdyto timoriečių genocido.




#Article 47: Chemija (593 words)


Chemija ( – skystis) – mokslas apie cheminius elementus bei jų sudaromų vieninių ir sudėtinių medžiagų struktūrą, savybes ir kitimus, vykstančius cheminių reakcijų metu.

Pagrindinis chemijos uždavinys – suprasti medžiagos prigimtį. Pagrindinis būdas, taikomas šio uždavinio sprendimui – medžiagos skaidymas į paprastesnius komponentus ir naujų medžiagų sintezė. Taip buvo sukurta daug medžiagų, kurių negalima sutikti gamtoje.

Medžiagų sandara tiriama atominiame lygmenyje. Taip pat tiriamas dviejų materijos formų – medžiagos ir lauko – tarpusavio ryšys bei vienos formos virtimas kita, skirtingų cheminių elementų atomų sąveika tarpusavyje, susidarant molekulėms bei molekulių tarpusavio sąveika, susidarant viršmolekuliniams kompleksams.

Chemijos pagrindas yra atominė-molekulinė teorija. Pagal šią teoriją visa medžiaga susideda iš labai mažų vienetų, vadinamų atomais. Chemija glaudžiai siejasi su fizika, todėl tarp šių mokslų nėra griežtos ribos.

Fizikinių reiškinių metu vienos medžiagos nevirsta kitomis, o kinta tik jų fizikiniai parametrai (agregatinė būsena, kietumas, klampumas, tankis, elektrinis, šiluminis laidumas ir kt.).

Cheminių reiškinių metu vienos medžiagos virsta kitomis. Cheminiai reiškiniai paprastai vadinami cheminėmis reakcijomis. Pagrindiniai cheminės reakcijos požymiai yra :

Tokios reakcijos, kurių metu išsiskiria ir šviesa, ir šiluma, vadinamos degimo reakcijomis.

Chemikų tyrimai atsako į tokius klausimus kaip, pavyzdžiui: kodėl ir kaip geležis rūdija; kodėl druskos tirpalas praleidžia elektros srovę, o cukraus – ne; kodėl vieni cheminiai virsmai vyksta greitai, o kiti – ne ir pan.

Chemijos gamyklose nafta, anglis, rūda, vanduo, oras (deguonis, azotas) virsta skalbimo priemonėmis (muilas), dažais, plastikais, vaistais, trąšomis ir kt.

Pagrindinės chemijos disciplinos yra:

Kitos chemijos disciplinos:

Chemijos ištakas galima rasti viduramžių alchemikų veikloje.
XVII–XVIII a. Antuanas Lavuazjė paneigė klaidingą flagistono teoriją, įrodė, kad su degančiais kūnais jungiasi deguonis, susintetino vandenį. 1803 m. Džonas Daltonas suformulavo ir pagrindė atominę medžiagos sandaros teoriją. 1869 m. Dmitrijus Mendelejevas atrado periodinį cheminių elementų dėsnį ir sudarė periodinę elementų sistemą.

Nomenklatūra apibūdina sistemą, pagal kurią pavadinami cheminiai junginiai. Organiniai junginiai vadinami pagal organinių junginių nomenklatūrą, neorganiniai – pagal neorganinių junginių nomenklatūrą.

Atomas tai mažiausia chemiškai nedaloma dalelė, susidaranti iš teigiamo krūvio branduolio, kurio sudedamosios dalys – protonai ir neutronai, bei iš elektronų – neigiamo krūvio dalelių. Branduolio ir elektronų suminis krūvis atome visada lygus 0.

Cheminis elementas yra atomų, turinčių tą patį branduolio protonų skaičių, klasė. Protonų skaičius vadinamas atomo numeriu (atominiu skaičiumi). Pavyzdžiui, visi atomai, turintys 6 protonus, yra anglies elemento atomai. Patogiausias elementų grupavimas yra pagal periodinę elementų lentelę, kurioje jie sugrupuoti pagal minėtus atominius skaičius, be to, grupėse (stulpeliuose) bei perioduose (eilėse) elementai arba turi panašias savybes, arba lygiuojasi pagal tam tikrų savybių kitimo tendencijas, pvz., atomo spindulys, elektroneigiamumas ir kt. Kai kurie elementai gali turėti kelis izotopus.

Jonas yra atomas arba molekulė, įgijusi arba atidavusi vieną ar daugiau elektronų, tokiu būdu susidarant teigiamam arba neigiamam bendram krūviui. Teigiamo krūvio jonai vadinami katijonais, neigiamo – anijonais. Susijungę jonai gali suformuoti neutralų krūvį turintį junginį, pvz., druskas.

Cheminiu junginiu vadinama cheminė medžiaga, turinti pastovų jam būdingą jį sudarančių cheminių elementų santykį ir organizaciją (struktūrą). Pvz., vanduo yra junginys, kurį sudaro vandenilis ir deguonis, santykiu 2:1, išsidėstę taip, kad deguonies atomas yra tarp vandenilio atomų, susidarant 104,5° kampui. Junginiai susidaro arba paverčiami kitais junginiais cheminių reakcijų pagalba.

Molekulė yra mažiausia nedaloma gryno cheminio junginio dalelė, pasižyminti junginiui būdingomis savybėmis.

Cheminė medžiaga gali būti cheminis elementas, cheminis junginys arba jų mišinys. Dauguma dalykų, su kuriais susiduriama kasdien, yra mišiniai, pvz., oras, lydiniai ir pan.

Cheminis ryšys nusako santykį tarp kelių atomų, jų krūvių ir kitų požymių. Cheminį ryšį formuoja (laiko atomus, molekules ar kristalus kartu) skirtingų krūvių trauka, vienodų krūvių atstūmimas, energijos charakteristikos, išsidėstymas. Paprastų cheminių junginių ryšiams paaiškinti galima naudoti valentingumo teoriją ir kt. Klasikinės fizikos teoriją galima pritaikyti joninėms struktūroms. Sudėtingesniems junginiams, pvz., metalų kompleksams naudojamasi kvantinės chemijos principais, pvz., molekulinių orbitalių teorija. Žr. diagramą.

Fizikinės

Biologinės

Cheminės




#Article 48: Optika (311 words)


Optika yra fizikos mokslo šaka, tirianti šviesos elgesį ir savybes, taip pat šviesos sąveiką su materija. Optika nagrinėja regimosios, infraraudonos ir ultravioletinės šviesos elgesį. Tačiau šviesa yra elektromagnetinės bangos ir tokie pat reiškiniai stebimi ir Rentgeno spindulių, mikrobangų, radijo bangų ir kitose elektromagnetinės spinduliuotės spektro srityse. Taigi optiką galima laikyti elektromagnetizmo poskyriu. Kai kuriuose optiniuose reiškiniuose pasireiškia kvantinė šviesos prigimtis, taip susiejant optiką su kvantine mechanika. Praktikoje absoliuti optinių reiškinių dauguma aprašoma pasinaudojant elektromagnetiniu artiniu ir jo pagrindu – Maksvelo lygtimis.

Žmogus pradėjo domėtis šviesos reiškiniais ir juos stebėti labai seniai. Pirmąsias susistemintas ir apibendrintas žinias apie šviesos reiškinius ir jų aiškinimą graikų filosofas Euklidas (V–VI a. pr. m. e.) išdėstė dviejuose veikaluose – „Optikoje“ ir „Katoprikoje“. Vėliau Aristotelis (384–332 m. pr. m. e.) ir Ptolemėjus (II a.) išnagrinėjo šviesos lūžimo dėsnius. Kas yra šviesa ilgą laiką buvo neaišku. Kai kurie graikų filosofai teigė, kad šviesa išeina iš stebėtojų akių, apšviečia kūnus ir dėl to mes galime matyti. Šis teiginys nepasitvirtino, nes tamsoje akys nemato.

Atomistų Epikūro (341–270 m. pr. m. e.), Liukrecijaus Karo (apie 99–55 m. pr. m. e.) ir kitų raštuose užtinkame šviesos dalelių (korpuskulių) pradmenis. Jie teigė, kad šviesa yra iš daiktų išspinduliuojamos plonos plėvelės, vadinamos „kopijomis“, t. y. akis kūnus mato todėl, kad jie patys spinduliuoja ir atspindi tas daiktų „kopijas“, kurios patekusios į akį sukelia šviesos įspūdį.

Anglų mokslininkas I. Niutonas (1643–1727 m.), apibendrindamas visas turimas žinias apie šviesą, paskelbė hipotezę, pagal kurią šviečiantis kūnas skleidžia labai mažas šviesos daleles – „korpuskules“, lekiančias labai dideliu greičiu. Pagal šią teoriją, šviesa yra šviečiančio kūno išmestų korpuskulių srautas

Optikos atradimai taikomi:

Bendriausias optikos skirstymas yra į klasikinę ir kvantinę. Klasikinės optikos dėsniai seka iš Maksvelio lygčių. Jos pagrindiniai poskyriai yra geometrinė ir bangų optikos. Kvantinė optika remiasi kvantinės mechanikos dėsniais ir yra bendresnė teorija, apimanti didesnį reiškinių skaičių.
Toliau pateikiamos optikos rūšys pagal jų bendrumą – aprašomų reiškinių skaičių.

Reiškiniai nagrinėjami klasikinėje optikoje




#Article 49: Mikroskopas (217 words)


Mikroskopas (iš graikų mikrós: mažas; skopein: stebėti) yra optinis prietaisas skirtas stipriai padidinti, plika akim neįžiūrimų objektų (arba jų struktūros detalių), vaizdui gauti. Mažų objektų tyrimo mokslas vadinamas mikroskopija.

Žmogaus akis sudaro tam tikrą optinę sistemą, kuri turi atitinkamą skiriamąją gebą, t. y., mažiausią atstumą tarp stebimo objekto elementų, kur tie elementai dar gali būti atskiriami vienas nuo kito. Normali akis per optimaliausią atstumą atitraukta nuo objekto turi apie 0,025 mm skiriamąją gebą (o daugelio žmonių – apie 0,20 mm). Mikroorganizmų, daugelio augalų ir gyvūnų ląstelių, smulkių kristalų, metalų ir lydinių mikrostruktūros detalės ir kt. yra žymiai mažesnio dydžio. Tokių objektų stebėjimui ir tyrimui pritaikyti įvairių tipų mikroskopai. Mikroskopu nustatoma forma, dydis, sandara ir daugelis kitų mikroobjektų charakteristikų. Mikroskopas leidžia skirti struktūras su atstumais tarp jų elementų iki 0,98 µ m.

Mikroskopai skirstomi į tokias grupes:

Pirmojo mikroskopo išradimas paprastai priskiriamas Zacharijui Jansenui, kuris pirmąjį mikroskopą sukonstravo apie 1595 metus Nyderlanduose. Kadangi Zacharijus tuo metu buvo labai jaunas, manoma, kad pirmąjį mikroskopą galėjo sukurti jo tėvas Hansas. Šis pirmasis Jansenų sukurtas sudėtinis mikroskopas buvo paprastas vamzdelis su lęšiais abiejuose galuose. Prie pirmųjų mikroskopų tobulinimo prisidėjo ir anglų išradėjas Robertas Hukas (Robert Hooke, 1635–1703). Tokie pirmieji mikroskopai didino nuo 3 iki 9 kartų. Šiuolaikiniai tokio tipo mikroskopai didina virš 400 kartų. Optinio mikroskopo didinimo galimybes riboja difrakcijos fenomenas.




#Article 50: Turizmas (443 words)


Turizmas ( bei , reiškia ratą, keliavimą ratu) – kelionės siekiant pailsėti, patirti naujų įspūdžių ar pasilinksminti. Nors pastaruoju metu terminas labiau reiškia išvykimą iš savo gyvenamosios ar darbinės aplinkos ribų.

Masinio turizmo pradininku laikomas Tomas Kukas, baptistų dvasininkas, XIX a. vid. aktyviai kovojęs prieš alkoholizmą. 1841 m. liepos 5 d. jis suorganizavo besigydančių nuo alkoholizmo parapijiečių išvyką į blaivybės šalininkų sambūrį Lafbore (Didžioji Britanija). Dvasininkas subūrė 570 bendraminčių ir pats jiems organizavo kelionę traukiniu bei pasirūpino šių žmonių maitinimu, nakvyne bei pramogomis, siekdamas parodyti, kad pramogos galimos ir be svaigalų. Vėliau T. Kukas ėmėsi naujų žygių – organizavo ekskursijas traukiniais Anglijos varguomenei, vaikams ir darbininkams. Taip atsirado pirmosios turizmo agentūros ir turizmo verslo užuomazgos.

Pamatęs neįtikėtiną susidomėjimą tokio tipo kelionėmis, nuo 1845 m. T. Kukas pradėjo organizuoti ir pirmąsias komercines keliones turistams. Pirmojoje jo surengtoje pramoginėje kelionėje dalyvavo 700 žmonių. T. Kukas vadovaujamos turizmo agentūros klientų skaičius augo, klientai organizuojamomis kelionėmis buvo patenkinti. T. Kukas pasirašinėjo sutartis su geležinkelių, transporto bendrovių, viešbučių, restoranų savininkais, pats asmeniškai sudarinėdavo maršrutus ir ieškodavo kelionių vadovų. Verslas įgijo didesnį mastą 1851 m., kuomet T. Kukas pasiūlė kelionės paketą į Didžiąją Parodą (Great Exhibition) Londone. Už penkis šilingus, vienas asmuo galėjo nukeliauti į parodą, pavalgyti ir gauti nakvynę. Turas susilaukė milžiniškos sėkmės – vien tik Jorkšyro gyventojams parduota virš 165 000 bilietų. Vėliau T. Kukas surengė panašią kelionę į parodą Paryžiuje. Klientams buvo pasiūlytas pilnas paketas – pasų ir vizų sutvarkymas, vertėjas, transportas, maistas, nakvynė ir kelionių čekiai. Netrukus T. Kukas bendrovė pasiūlė turistines keliones traukiniais į daugelį Europos šalių, o 1884 m. surengė kelionę Nilo upe net 18 tūkst. žmonių.

XX a. pab.–XXI a. pr. itin paplitęs masinis turizmas, kuomet į kelialapį įtraukiamos visos paslaugos. Dalis šalių, pvz., Egiptas, Turkija, Ispanija, Graikija, Meksika tapo masinio turizmo centrais, su specialiai turistams sukurtais kurortais, paslaugomis, o populiarias turistines vietas lanko milijonai lankytojų per metus. Atsiranda nemažai masinio turizmo kritikų, pabrėžiančių neigiamą tokio turizmo įtaką gamtai, vietinėms kultūroms, gausiai lankomiems paminklams, be to, kritikuojama pati tokio turizmo koncepcija, nes į bet kurią masinio turizmo vietą atvykęs lankytojas gali rasti įprastas vakarietiškas paslaugas, taip menkai pažindamas ir pajusdamas tikrąją regiono kultūrą.

Kaip atsakas į masinį turizmą ėmė rastis alternatyvios turizmo paslaugos klientams, mėgstantiems ramesnę aplinką, laukinę gamtą, norintiems iš arti pažinti lankomą šalį. Be to, didelė dalis turistų keliauja savo iniciatyva (automobiliu, autostopu, traukiniu, dviračiu ir kt.), dažnai naudodamiesi nakvynės namų, įvairių tarptautinių apsikeitimo svetingumu tinklų (pvz., „Svetingumo klubas“, „CouchSurfing“), komercinių dalijimosi ekonomikos įmonių („Airbnb“) paslaugomis.

Kelionės būna įvairios, priklausomai nuo savo pobūdžio:

Lietuvoje populiariausias kultūrinis, gamtinis turizmas. Lankytinų vietų skaičius siekia beveik 1 000. Galima aplankyti UNESCO ar tautinio paveldo objektus, keliauti po skirtingus etnokultūrinius regionus, domėtis jų tarme, gyvensenos, elgsenos bruožais, ragauti autentiškus patiekalus (kulinarinis turizmas).




#Article 51: Prūsija (524 words)


Prūsija (prūs. Prūsa, , ) – istorinis Europos regionas, esantis į pietvakarius nuo Lietuvos. Šiuo metu jo šiaurinę dalį valdo Rusija (Kaliningrado sritis) ir Lietuva (Klaipėdos kraštas), pietinė dalis priklauso Lenkijai.
 
Šiuo terminu taip pat įvardijamos kelios nebeegzistuojančios istorinės valstybės, pirmiausia Prūsijos kunigaikštystė ir Prūsijos karalystė, susijusios su regionu ir kelis šimtmečius dariusios didelę įtaką Vokietijos ir visos Europos istorijai.

Prūsijos regionas užėmė teritoriją, šiuo metu padalintą tarp trijų valstybių. Šiaurėje jis buvo ribojamas Baltijos jūros, ir krantas čia yra labai sudėtingas, turi keletą didelių lagūnų (Kuršių marios, Aistmarės), nerijų. Rytuose Prūsija ribojosi su Lietuva, pietuose – su Mazovija, pietryčiuose – su Palenke, o vakaruose – su Pomerelija (nuo kurios skyrė Vysla). Pastarasis, dar vadinamas Vakarų Prūsija, gali būti laikoma išplėstinio Prūsijos regiono dalimi.

Regionas patyrė labai sudėtingą istoriją, čia du kartus visiškai keitėsi etninė sudėtis.

Senovės Prūsija – baltiškos prūsų tautos gyventa teritorija pietryčių Pabaltijyje, tarp Vyslos ir Nemuno upių. Čia konsolidavosi ankstyvosios gentinės žemės. XIII a. Kryžiaus žygių į Prūsiją metu šią teritoriją nukariavo Vokiečių ordinas, krašte įvesta krikščionybė.

Nuo XIII a. regione viešpatavo Vokiečių ordinas, kuris padarė Prūsiją savo politiniu ir kultūriniu centru. Be Ordino paskiras teritorijas valdė keturios nuo ordino nepriklausomos vyskupijos: Kulmo, Sembos, Varmijos ir Pamedės.

Nuo XIII a. kraštas buvo germanizuojamas, krikščioninamas vietiniai prūsai maišėsi su atsikėlėliais, nyko jų kalba. Tuo pat metu iš rytų vyko ir krašto lituanizacija – iš LDK kėlėsi etniniai lietuviai, kurie apgyvendino rytines regiono dalis, ir dar tapo žinomi kaip lietuvininkai. Jų gyvenama etninė teritorija vadinama Mažoji Lietuva.

Ekonomiškai kraštas įtrauktas į Baltijos jūros prekybinį tinklą – išdygo stiprūs prekybiniai miestai, susijungę į Hanzos lygą. Vokiečių ordinas kovojo su rytuose buvusia LDK, taip pat plėtė teritorijas į vakarus, į buvusių pagonių kašubų žemes Pomerelijoje (1466 m. šis regionas atiteko Lenkijos karalystei ir buvo vadinamas Karališkaisiais Prūsais).

Ordinui silpstant, likusios jo teritorijos buvo sekuliarizuotos. 1525 m. buvusių Vokiečių ordino valdų Prūsijoje vietoje sukurta Prūsijos hercogystė. Ji formaliai egzistavo iki 1701 m., nors jau 1618 m. asmenine unija susijungė su Brandenburgo markgrafyste (pastaroji įkurta 1157 m., nuo 1415 m. markgrafystėje valdė Hohenzollernų dinastija), ir buvo žinoma kaip Brandenburgas-Prūsija.

Prūsijos karalystė, įkurta 1701 m. buvusių Hohenzollernų valdų pagrindu XVIII a. buvo didžiausia vokiečių gyvenama valstybė Europoje. Prūsijos regionas joje apėmė tik labai nedidelę, pačią ryčiausią dalį (įgavusią pavadinimą Rytų Prūsija). Nepaisant to, visa karalystė buvo žinoma būtent šiuo pavadinimu.

XIX a. viduryje Prūsijos karalystės pastangomis vyko Vokietijos suvienijimas. Po suvienijimo 1871 m. Prūsijos karalystė tapo Vokiečių imperatoriškojo reicho autonomine dalimi, turėjusia savą vyriausybę, parlamentą ir vietinius įstatymus. Tuo metu Prūsijos regionas buvo vadinamas Prūsijos provincija ir buvo Prūsijos karalystės sudedamoji dalis (provincija egzistavo 1829–1878 m., kai Rytų Prūsijos ir Vakarų Prūsijos provincijos buvo sujungtos į vieną).

Po monarchijos žlugimo Vokietijoje 1918 m. Rytų Prūsija (Prūsijos regionas) išliko autonominė sudėtinė Vokietijos dalis. 1920 m. nuo regiono atskirtos šiauriausios teritorijos (vadinamasis Klaipėdos kraštas), kurios atiduotos Lietuvai. Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių nutarimu 1947 m. vasario 25 d. (kaip esą „vokiškojo militarizmo židinys“), regionas atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms. Šiaurinė regiono dalis atiteko Rusijai, kur suformuota Kaliningrado sritis, o pietinė regiono dalis atiteko Lenkijai.

Po to dar kartą visiškai pasikeitė etninė krašto sudėtis. Baltijos vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, o vietoj jų regioną apgyvendino rusai (Kaliningrado srityje) ir lenkai (Lenkijai priskirtoje dalyje).




#Article 52: Gulagas (1644 words)


Gulagas – Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų tinklas, plačiąja prasme – visa sovietų priverstinio darbo sistema, įskaitant lagerius, priverstinio darbo stovyklas, ypatinguosius lagerius, specialiuosius kalėjimus, priverstines darbo prievoles be suėmimo, taip pat postalininėje epochoje veikusias kai kurias psichiatrines ligonines, naudotas disidentų įkalinimui. 

Terminas Gulagas kaip visos lagerių sistemos pavadinimas imtas naudoti rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui 1973 m. išleidus romaną „Gulago archipelagas“. Pats Aleksandras Solženicynas, 1970 m. Nobelio literatūros premijos laureatas, aštuonerius metus kalėjo Gulage. Rašytojas palygino šalyje pasklidusias darbo stovyklas su „salų grandinėmis“, o Gulagą apibūdino kaip sistemą, kurioje žmonės buvo verčiami dirbti iki mirties. Šis vertinimas sulaukė kai kurių mokslininkų palaikymo, nors šis teiginys susilaukė ir kritikos, nes išskyrus karo metus didelė dalis patekusiųjų į Gulagą išliko gyvi. Gulagas laikomas svarbiausiu politinių represijų instrumentu Sovietų Sąjungoje.

Siauresne prasme Gulagas (, taip pat sutrumpinimas iššifruojamas ir kaip Главное управление исправительно-трудовых лагерей) – TSRS NKVD, TSRS MVD, TSRS Teisingumo ministerijos padalinys 1930–1960 m. administravęs ir valdęs priverstinio darbo stovyklas (lagerius).

Lageriai buvo išdėstyti visoje SSRS, keli netgi buvo už jos ribų, bet tiesiogiai buvo pavaldūs Gulagui. Šiuolaikiniai didieji Rusijos Arkties pramoniniai centrai – Norilskas, Vorkuta ir Magadanas buvo kalinių pastatyti kaip lageriai.

Sovietų lagerių sistemos tyrimus komplikuoja formalus skirtumas tarp Gulago ir GUPVI. GUPVI buvo Vyriausioji karo belaisvių ir internuotųjų valdyba (, GUPVI), NKVD (vėliau MVD) padalinys, atsakingas už užsieniečius civilius internuotuosius ir karo belaisvius per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo (1939–1959 m.). Daugeliu aspektų GUPVI sistema buvo panaši į Gulagą. Jos pagrindinė funkcija buvo užsieniečių priverčiamojo darbo organizavimas. Aukščiausioji GUPVI vadovybė atėjo iš Gulago sistemos. Esminis skirtumas nuo Gulago buvo tai, kad GUPVI lageriuose nebuvo kriminalinių nusikaltėlių. Kitais atžvilgiais sąlygos abiejų sistemų lageriuose buvo panašios: sunkus darbas, blogas maitinimas ir blogos gyvenimo sąlygos, aukštas kalinių mirtingumas. Sovietų politiniams kaliniams, tokiems kaip Aleksandras Solženicynas, visi užsieniečiai civiliai kaliniai ir užsieniečiai karo belaisviai buvo Gulago kaliniais. Vertinama, kad per visą GUPVI egzistavimo laikotarpį buvo sukurtos 500 karo belaisvių stovyklų (Sovietų Sąjungoje ir užsienyje), kuriose buvo 4 mln. belaisvių.

Rusijos imperijos baudžiamojoje teisėje svarbų vaidmenį turėjo tremtis (ссы́лка) ir katorga. Katorga turėjo pagrindinius priverčiamojo darbo stovyklos požymius: sunkus priverstinis fizinis nekvalifikuotas darbas, primityvios apgyvendinimo sąlygos. Katorgos darbų stovyklos nuo XVII a. buvo kuriamos daugiausia mažai apgyvendintose, sunkiomis gyvenimo sąlygomis pasižyminčiose, tačiau gausius žaliavų išteklius turinčiose vietovėse – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Nepaisant izoliuotos katorgos stovyklų aplinkos, kai kuriems katorgininkams pavykdavo sėkmingai iš įkalinimo vietos pabėgti. Paprastai ilgiems metams nuteisti katorgininkai dirbo kasyklose ir medienos paruošose. Po 1847 m. įvestų Rusijos baudžiamosios teisės pakeitimų tremtis ir katorgos bausmės buvo skiriamos ne tik kriminaliniams nusikaltėliams, bet ir politiniams sistemos priešininkams, tokiems kaip dekabristai, narodnikai ar bolševikai, nacionalinių judėjimų ir sukilimų aktyvistams. Taip į Sibirą buvo tremiami 1863 m. sukilimo dalyviai iš Lenkijos ir Lietuvos.

Nuo 1824 iki 1889 m. į Sibirą buvo ištremta 720 000 asmenų. Palyginti su tremtimi katorga buvo žymiai retesnė bausmė. Istorikės Anne Applebaum teigimu, 1906 m. katorgos bausmę atlikinėjo apie 6000 asmenų, o 1916 m. buvo 28 600 katorgininkai. Katorga ir tremtis buvo aprašyta Rusijos klasikų Fiodoro Dostojevskio („Užrašai iš mirusiųjų namų“), Antono Čechovo („Sachalino sala“), Levo Tolstojaus („Prisikėlimas“) kūriniuose.

Šalia tradicinės carinės katorgos Pirmojo pasaulinio karo metu atsirado lageriai karo belaisviams, kurie veikė panašiu principu – belaisviai buvo naudojami įvairiems darbams.

Po Vasario revoliucijos katorgos bausmė buvo panaikinta.

Po Spalio revoliucijos bolševikai žavėjosi Prancūzijos revoliucijos jakobinų idėjomis apie revoliucinį terorą. Kai kairieji eserai paliko bolševikų vyriausybę, nes nepalaikė Brest Litovsko taikos sutarties (1918 m. kovo 3 d.) bolševikų šalininkai ėmė juos suiminėti ir kalinti koncentracijos stovyklose.

Atsiradusi kaip kontrrevoliucinių ir kriminalinių elementų izoliavimo sistema priverčiamojo darbo stovyklos greitai tapo atskira ekonomikos šaka, kuri rėmėsi pigia kalinių darbo jėga. Naujųjų lagerių paskirtis buvo nutolusių ir sunkiomis sąlygomis pasižyminčių Sovietų Sąjungos vietovių kolonizavimas. Taip Gulagas įgavo tiek politinį, tiek ekonominį vaidmenį, nors hipotezė, kad masiniai stalinizmo laikotarpio areštai buvo nulemti poreikio užpildyti lagerius kaliniais nepasitvirtino nagrinėjant XX a. dešimtajame dešimtmetyje atsivėrusių archyvų dokumentus. Bet kuriuo atveju lagerių sistemos kūrimas turėjo ekonominę logiką. Gulagas plėtėsi tuo pačiu metu, kai Stalinas ėmėsi kolektyvizacijos ir sparčios industrializacijos. Kolektyvizacijos metu pradėti persekioti vadinamieji buožės. Buožėmis paskelbti pasiturintieji valstiečiai, valstybės laikyti kapitalistais ir valstybės priešais. 1929 m. pabaigoje Stalinas pradėjo „išbuožinimo“ kampaniją. Stalinas reikalavo visiškai sunaikinti buožių klasę. Tai buvo vykdoma masiškai suiminėjant ir žudant pasiturinčius valstiečius. Per keturis mėnesius 60 000 valstiečių buvo išsiųsti į priverstinio darbo stovyklas, o 154 000 – ištremti ir tai tebuvo išbuožinimo kampanijos pradžia. Vien per 1931 m. buvo ištremti 1 803 392 asmenys. Masiniai gyventojų trėmimai sukūrė milžinišką nemokamo priverstinio darbo jėgos potencialą, tačiau jo efektyvumas buvo menkas, nes tremtiniai gyveno pusbadžiu ar mirė iš bado lageriuose, o kas tik išgalėjo stengėsi iš jų pabėgti. Kalinių maitinimas faktiškai kainavo daugiau, nei jų darbu sukuriama produkcija. Supratusi tai OGPU pradėjo išbuožinimo kampanijos pertvarkymą. Siekdama sumažinti bėglių skaičių OGPU verbavo kolonijose kalinčius asmenis, organizavo bėglių gaudynes. OGPU taip pat bandė pagerinti gyvenimo sąlygas lageriuose ir prižadėjo buožėms, kad jie atgaus savo teises po 5 kalėjimo metų.

Lagerių sistema taip pat turėjo prisidėti prie industrializacijos – įsisavinti gamtinius išteklius, vystyti didelio masto infrastruktūros ir pramonės vystymo projektus. Planų šių tikslų siekti kuriant specialiąsias gyvenvietes, o ne priverstinio darbo stovyklas, atsisakyta 1933 m. po Nazino tragedijos.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ėmus griežtinti baudžiamąją politiką išaugo kalinių skaičius. 1931–32 m. pagal archyvų duomenis Gulage buvo apie 200 000 kalinių lageriuose, o 1935 m. apie 800 000 lageriuose ir 300 000 kolonijose (metų vidurkis).

Iki Gulago sukūrimo RTFSR didžiąją dalį įkalinimo įstaigų valdė RTFSR Teisingumo liaudies komisariato Bausmių vykdymo skyrius ir Vyriausioji priverstinių darbų valdyba prie RTFSR Vidaus reikalų liaudies komisariato. 1934 m. spalio 27 d. Gulagui perduotos visos RTFSR Teisingumo liaudies komisariato pataisos darbų įstaigos.

Vyriausiosios lagerių, darbo gyvenviečių ir įkalinimo vietų valdybos pavadinimas dar kelis kartus keitėsi, kol 1941 m. vasario mėnesį jai suteiktas nusistovėjęs NKVD Vyriausiosios pataisos darbų stovyklų ir kolonijų valdybos pavadinimas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. pagal sovietų archyvus lageriuose ir kolonijose buvo apie 1,6 mln. kalinių. Anne Applebaum ir Steven Rosefielde skaičiavimu karo pradžioje Gulago sistemoje buvo nuo 1,2 iki 1,5 mln. kalinių.

Po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją, kuriuo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas Europoje, sovietai užėmė ir aneksavo Lenkijos rytinę dalį. 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Estiją, Latviją, Lietuvą, Besarabiją (dabartinė Moldavija) ir Bukoviną. Šimtai tūkstančių Lenkijos piliečių, taip pat kitų okupuotų valstybių ir šalių gyventojų, nepriklausomai nuo jų tautybės buvo suimti ir išsiųsti į Gulagą.

Apie 300 000 lenkų karo belaisvių buvo paimti sovietų per invaziją į Lenkiją. Beveik visi belaisviai karininkai ir daugybė eilinių karių buvo nužudyti (žr. Katynės žudynės) arba išsiųsti į Gulagą.

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos perorganizuojant liaudies komisariatus į ministerijas 1946 m. kovo mėn. Gulagas pateko į TSRS Vidaus reikalų ministerijos sudėtį.

Gulagas panaikintas 1960 m. sausio 25 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 020, remiantis SSRS Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 44-16 (1960 m. sausio 13 d.) ir susijęs su TSRS Aukščiosios Tarybos Prezidiumo įsaku „Dėl TSRS VRM panaikinimo“ (1960 m. sausio 13 d.).

Gulago sistema jungė 53 lagerių valdybas (1940 m. kovą) ir tūkstančius lagerių padalinių ir lagpunktų, 425 kolonijas, taip pat daugiau nei 2000 speckomendatūrų. Per visą jos gyvavimo laikotarpį Gulago lagerių sistemoje buvo virš 30 000 įkalinimo vietų.

Teritoriškai lageriai buvo pavaldūs lagerių valdyboms, o organizaciškai – specialiai sukurtiems vyriausiesiems komitetams atitinkamuose liaudies komisariatuose (miško, naftos, mašinų gamybos pramonės ir pan.). Priverstinio darbo lagerių valdymas buvo gana painus – priklausomai nuo situacijos šalyje ir vyriausybės užduočių atskiroms ministerijoms, vyrausieji komitetai periodiškai buvo likviduojami, vėl sukuriami, priskiriami kitiems vyriausiesiems komitetams arba performuojami į atskirus vyriausiuosius komitetus. Lagerių valdybos kartu su lageriais taip pat buvo likviduojami, priskiriami kitiems, vėl sukuriami. Ypač tai buvo juntama Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo – karo pradžioje praktiškai visi Gulago resursai ir darbo jėga buvo mesta į karinių poreikių aptarnavimą. Karo pabaigoje, kai prioritetu tapo šalies atstatymas Gulago pajėgumai mesti į miško paruošas (pvz., pabėgių gamybą), brangiųjų metalų gavybą, hidrotechninių įrenginių statybą (kanalų kasimas ir pan.).

Didžioji dalis lagerių buvo atokiose SSRS šiaurės ir rytų vietose (žymesni – Berlagas Kolymoje ir Gorlagas netoli Norilsko) ir Kazachstane (Luglagas, Steplagas ir Pesčianlagas). Vienas didžiausių lagerių buvo Vorkutoje, pasižyminčioje ypač atšiauriu klimatu.

Gulago kaliniai dirbo sunkiomis sąlygomis. Darbas dažnai trukdavo 14 valandų, primityviais įrankiais, atšiauriomis sąlygomis. Prasidėjus kolektyvizacijai 1929–1932 m. į lagerius pateko daugybė vadinamųjų „buožių“ – turtingesnių ar besipriešinančių sistemai valstiečių.

Įkalinimo Gulage priežastimi galėjo būti smulkūs nusikaltimai ar pajuokavimai apie sovietų valdžią ir pareigūnus. Didelė dalis Gulago kalinių buvo nuteisti taikant supaprastintas procedūras, pvz., NKVD troikų teismus. Apie pusę politinių kalinių Gulago lageriuose buvo įkalinti be teismo (). Pagal oficialius duomenis 1921–1953 m. pagal saugumo organų tirtas bylas buvo paskelbti 2,6 mln. nuosprendžių.

Iki XX a. devintojo dešimtmečio oficiali Gulago statistika buvo įslaptinta, tyrinėtojai neturėjo priėjimo prie archyvų, dėl to vertinimai rėmėsi arba buvusių kalinių ir jų šeimos narių pasakojimais, arba taikant matematinius-statistinius metodus.

Pagal oficialius duomenis iš viso OGPU ir NKVD lagerių, kalėjimų ir kolonijų sistemoje 1930–1956 m. vienu metu buvo kalinama nuo 0,5 iki 2,5 mln. žmonių (didžiausiais skaičius pasiektas šeštojo dešimtmečio pradžioje dėl pokarinio baudžiamosios teisės griežtinimo ir socialinių 1946–1947 m. bado pasekmių).

Gulago priverstinio darbo stovyklose nuo 1929 m. iki 1953 m. buvo įkalinti 14 milijonų žmonių (laikotarpyje tarp 1918 m. ir 1929 m. kalėjusių lageryje skaičių nustatyti labai sunku). Dar 6–7 milijonai žmonių buvo ištremti į atokias TSRS vietoves, 4–5 mln. pabuvojo darbo kolonijose, dar 3,5 mln. buvo darbo gyvenvietėse.

Pagal 1993 m. sovietų archyvinės medžiagos tyrimus nuo 1934 m. iki 1953 m. Gulage mirė 1 053 829 žmonės (1919–1934 m. laikotarpiui archyvinių duomenų nėra). Atsižvelgiant į galimą nepatikimą duomenų kaupimą ir praktiką „išlaisvinti“ kalinius, kurie sirgo nepagydomomis ligomis arba buvo prie mirties, tyrinėtojai faktišką Gulago mirčių skaičių paprastai nurodo didesnį. Pagal nepriklausomus vertinimus šis skaičius svyruoja nuo 1,6 mln. per 1929–1953 m. laikotarpį iki daugiau nei 10 mln.

Gulago kalinių skaičius pagal oficialius duomenis (kiekvienų metų sausio 1 d.):

Pažyma apie kalinių mirtingumą Gulago sistemoje 1930–1956 m.:

Tarp Gulago kalinių daugiausia buvo rusų – jų dalis kito nuo 63 proc. 1939 m. iki 56 proc. 1951 m. Lietuvių Gulage iki 1946 m. buvo nuo 1000 iki 3000, tačiau šis skaičius vėliau ženkliai išaugo ir 1951 m. lageriuose ir kolonijose kalėjo 43 000 lietuvių, kurie sudarė 1,7 proc. visų Gulago kalinių.

Keturi pirmieji Gulago vadovai patys buvo likviduoti „didžiojo teroro“ 1938–39 m. metu.

Vėlesni Gulago viršininkai buvo:




#Article 53: Chazarai (111 words)


Chazarai (vardas siejamas su tiurkų kalbų žodžiu, reiškiančiu „keliauti“) – tiurkų klajoklių tauta, nuo IV a. antrosios pusės gyvenusi Vidurinėje Azijoje, stepėse tarp Volgos žemupio ir Kaukazo (manoma, atkeliavo iš Azijos paskui hunus, kalbėjo tiurkams bulgarams gimininga chazarų kalba). 

Nuo maždaug 560 m. juos valdė Tiurkų kaganatas. VII a. šiuolaikinės Europos pietryčiuose prie Kaspijos jūros ir Kaukazo jie įkūrė Chazarų kaganatą. Klestėjimo metais ši karalystė apėmė vakarų Kazachstaną, Krymą, rytinę dabartinės Ukrainos dalį ir pietų Rusiją. Sostinė buvo Itilis prie Volgos upės. Nuo VIII a. dauguma chazarų priėmė judaizmą, dalis tapo sėslūs. Kaganatui iširus XI–XII a. susiliejo su kitomis tiurkų tautomis (iš jų kilo karaimai, kumykai), jų palikuonys plačiai paplitę po pasaulį.




#Article 54: Bajorai (Lietuva) (1358 words)


Šlėkta, šlėktos arba bajorai – teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas Lenkijos karalystėje, vėliau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises. Kaip atskiras luomas egzistavo ir prijungus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką prie Rusijos imperijos. Čia šlėktos luomas buvo sulygintas teisėmis su rusų bajorija – Dvorianstvo. Luomo privilegijos buvo panaikintas 1863 m. caro įsaku. Nuo to laiko jokių privilegijų nebeturi, tačiau kasdieninėje vartosenoje terminai išliko ir žymi asmenis, turinčius kilminguosius protėvius. Nors šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos kilmingieji dažniausiai yra įvardijami terminu bajorai, iš istorinės tiesos požiūrio lietuvių kalboje turėtų būti vartojamas terminas šlėkta, tačiau šis terminas nėra plačiai vartojamas, nes lietuvių kalbininkams nepatinka iš lenkų kalbos atėjęs terminas . Atsisakymas naudoti terminą šlėkta sukomplikuoja įvardijimą .

Lietuviškas terminas bajorai buvo manoma yra skolinys iš senrusių (rusėnų, gudų) kalbos бояре bojarinai (stambūs senosios Rusijos žemvaldžiai). Šis žodis (vienaskaita ) ir jo variantai paplitę slavų kalbose (bulgarų, serbų, chorvatų, slovėnų, čekų ir kt.). Žodis, pagal vieną iš versijų, atėjęs į senrusių kalbą iš Dunojaus bulgarų tiurkų *boĭ är 'turtingas, žymus vyras' (jam giminingas žinomas tiurkiškas žodis bajus – 'turtuolis'). Terminas bajus iki šiol vartojamas Vidurinėje Azijoje, Kazachijoje, Kaukaze. Šia versija abejoja daugelis tyrinėtojų, nes jis nesutinkamas nei viename turkų šaltinyje, nei gausybėje turkiškų tarmių . Vėliau ši žmonių kategorija susiliejo su bajorais, tačiau įvardijimas žiemionys kaip luomo sinonimas išliko.

Lietuvių kalboje taip pat vartojamas skolinys iš lenkų kalbos – šlėkta. Į lenkų kalbą jis atėjo iš Čekijos šlechta kartu su kitais administraciniais terminais, čekai jį perėmė iš senosios vokiečių žemaičių kalbos geschlecht, tai yra – turintis giminę, o žodis slahta šia kalba reiškė dirbti. Lenkų kalboje iš pradžių prigijo terminas szlachetnie urodzony – kilmingai gimęs, tačiau vėliau, susiformavus aristokratijos sluoksniui, jis imtas taikyti vidutiniam bajorų sluoksniui. Neturtingi ir ne tokie kilmingi bajorai buvo vadinami szlachta zaściankowa, szlachta zagrodowa, szlachta szaraczkowa – užsieniniai, užtvoriniai, tačiau tuo jie skyrėsi nuo cholopų, neturinčių jokių kilmės tradicijų.

Jau vokiečių kalba parašytose kronikose kalbant apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę yra minimi de beste leuten išvertus reiškia gerieji žmonės. Tyrinėtojų nuomone tai ir yra kilmingieji, kartu tai reiškia, kad terminas bajoras dar nebuvo vartojamas. Vėlesniuose vokiečių kalba rašytose šaltiniuose atsiranda terminas boyaren t. y. neabejotinai bajorai. Kalbininkų teigimu terminas bajorai lietuvių kalboje įsitvirtino apie XIV amžiaus vidurį. Tuo pačiu metu nunyko ir terminas gerieji žmonės, galutinai išnyko XVI a. pabaigoje.

Jogaila savo laiškuose vartojo abu terminus: bajorai ir gerieji žmonės, tačiau tai nebuvo sinonimai; iš laiškų formuluotės matyti, kad gerieji žmonės yra žemesnio rango asmenys. Taip pat Vytautas mini ir bajorus, ir geruosius žmones.

Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių į bajorų luomą Lenkijoje ir Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis (Lenkijoje net virš 10 proc. gyventojų). Kilmingųjų dalis atsirado dėl karo tarnybos. Iš pradžių kariauna tarnavo genties vadui, o vėliau iš jo kilusiam kunigaikščiui. Iki XIV a. pabaigos į karą dar buvo šaukiami visi vyrai. Vytautas pertvarkė kariuomenę ir padarė ją profesionalia, vien bajorų kariuomene. Todėl jis padidino bajorų karių skaičių – net iš prastųjų žmonių rinko karui tinkamus vyrus ir darė juos bajorais kariais, atleisdamas nuo ūkinių darbų ir prievolių. Kario žemę dirbo samdyti žmonės, vadinami veldamais.

Lenkijoje bajorai kaip luomas susiformavo XIV a. Pagal 1374 m. Košicės privilegiją Lenkijos bajorai atleisti nuo prievolių valstybei, išskyrus nedidelę duoklę nuo žemės, gavo išimtines teises užimti vaivadų, kaštelionų, teisėjų, pakamorių ir kitus postus.

Karo vadams ir valstybės pareigūnams buvo dalijami ištisi valstybės dvarai. Atsirado dvarų kompleksai arba latifundijos. Žinomi ir pirmųjų latifundijų savininkų vardai – Manvidas, Valimuntas, Mingaila, Goštautas, Kęsgaila, Astikas ir Radvila. Tačiau pasibaigus vyriškajai giminei latifundijos iš pradžių atitekdavo kitoms šeimoms.

Lietuvoje kilmingųjų luomas galutinai susiformavo XV a. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t. y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui. Tarnybinių bajorų vaidmuo didėjo mažėjant eilinių kunigaikščių, valdžiusių vieną – dvi pilis, skaičiui, ypač Švitrigailos-Žygimanto karo metu.

XV a. labai išplito stambioji žemėvalda. Bajorų viršūnė pradėjo save vadinti ponais. Jie ėmė dalyvauti valstybės gyvenime. XV a. atsirado Ponų taryba, patarinėjusi karaliui. Bet kai XVI a. pabaigoje visi bajorai ėmė dalyvauti valstybės valdyme ir vadintis ponais, tai buvę ponai tapo didikais. Bajorų luomas susiskaidė – jį sudarė didikai (kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, kurie labai priklausė nuo didikų. Bajorija susiformavusios Lietuvos valstybės pagrindu tapo Viduramžiais: bajorų žmonės mokėjo mokesčius, statė ir taisė pilis, vykdė pasėdžio prievolę.

Iš pradžių vyravo žemės valdymas iki gyvos galvos, vėliau formuojasi tėvoninė žemėvalda. Norėdami didinti kariuomenės skaičių Didieji kunigaikščiai dalindavo beneficijas, nes nuo žemės priklausė ir tarnyba. Lietuvos valstybė iki XIV a. pabaigos valdė apie 2/3 visų žemių, o 1569 m. jai liko tik 1/3, nes daug žemių buvo išdalyta bajorams. Pagal 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymą etninė Lietuva turėjo 5730 raitelių, o rusų žemės – 5372 raitelius. Vienas raitelis buvo siunčiamas nuo 8 valstiečių tarnybų. Tarnyboje buvo 3-4 valstiečių kiemai.

Didikai iš kitų bajorų (šlėktos) išsiskyrė pagal tris požymius:

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises. Visi šlėktos atstovai teoriškai teisiškai buvo lygūs. Seimų nutarimai draudė save tituluoti grafais, kunigaikščiais, baronais ir t. t., taip pat buvo draudžiama naudotis kitose valstybėse gautu titulu. Išimtis turėti kunigaikščio titulą buvo palikta tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės kunigaikščiams: Giedroycams, Sluckiams ir k.t., nes Liublino unijos sudarymo metu jie šį titulą turėjo. Taip pat išimtis buvo palikta Lenkijos Karalystės šlėktai kuri unijos sudarymo metu prie savo vardo prirašė titulą. Draudimas naudotis titulais buvo pakartotas 1638, 1641, 1673, 1678 metų seimuose .

Lietuvių ar surusėjusių Gediminaičių kilmės ponų šeimų buvo: Kęsgailos, Radvilos, Goštautai, Astikai, Keblaičiai, Pacai, Šemetos, Kločkos, Juškevičiai, Jundilai, Vežgailos, Zavišos, Narbutai, Siručiai, Juškos, Zaberezinskiai, tarp jų Gediminaičiai – Alšėniškiai, Rumbavičiai, Olelkaičiai, Sanguškos, Višnioveckiai, Mstislavskiai, tarp jų ir Vilniaus vyskupas Jonas.

Viena Lietuvos didikų šeima buvo lenkų kilmės – Kiškos.

Per 1568 m. surašymą vaizdas mažai pakito. Iš lietuvių didikų atsirado Naruševičiai ir Tolvaišos, iš gudų (senrusių) – Valavičiai, Masalskiai, Tiškevičiai ir iš Chodkevičių kilę Pociejai, iš lenkų – Laskiai. Lietuvių kilmės ponų latifundijos koncentravosi toje dabartinės Baltarusijos dalyje, kur tuo metu gyveno lietuvių etnosas – Rodūnios, Lydos, Ašmenos, Gardino, Naugarduko, Volkovysko ir Bresto srityse.

Tarybinė (įskaitant ir tarybinę lietuvių) ir tarpukario lietuvių istoriografija vaizdavo bajorus kaip nuožmius eksploatatorius, kurie visokeriopai engė valstiečius, lėbavo, buvo pasileidę, kuriems nerūpėjo tautiniai reikalai. Tikrovėje to nebuvo – dauguma bajorų neturėjo baudžiauninkų, visoje Respublikoje daugiau nei pusė bajorų neturėjo žemės. Turintys žemės bajorai buvo išimtis. 1670 m. 400000 šlėktos arba 57 % buvo bežemiai.

Mazovijoje daugiau nei pusę žemės valdė smulkių ūkininkų savininkai taip vadinamoji szlachta zagrodowa – neturintys baudžiauninkų, kurie patys įdirbdavo savo žemę. 1571 m. duomenimis ši baudžiauninkų neturinti šlėkta valdė 32000 dvarų arba 51,5 % ariamosios žemės. . Palenkėje 1775 m. duomenimis 5811 dvarų iš 6300, tai yra 92 % neturėjo baudžiauninkų . Žemaitijoje kaip rodo 1667 m. gyventojų surašymas (pagal trobas), iš 5486 žemvaldžių 3940, arba 71,8 %, visai neturėjo baudžiauninkų ir gyveno akalicose. Tikrųjų dvarininkų tuomet Žemaitijoje buvo 1546, arba 28,2 %, bet iš jų 905 turėjo tik po vieną valstiečių šeimą, o 468 – nuo 2 iki 20 baudžiauninkų šeimų. 120 dvarininkų valdė nuo 20 iki 50 baudžiauninkų šeimų ir tik 53 dvarininkai turėjo daugiau kaip 50 valstiečių šeimų. Po šimto metu – 1775 m. surašymu iš 5748 šlėktos šeimų Žemaitijoje tik 1179, arba 20,8 %, buvo dvarininkai, o 4569 šeimos, arba 79,5 %, visai neturėjo baudžiauninkų 

Dauguma Lietuvos bažnyčių, vienuolynų yra pastatyta finansuojant bajorams.

Išdalinęs valstybės žemes, didysis kunigaikštis ir pats tapo priklausomas nuo vis daugiau teisių ir privilegijų reikalavusių stambiųjų bajorų. Jiems suteikiama administracinė ir teismo valdžia jų valdose gyvenantiems žmonėms, vis daugiau teisių suteikiama valstybės valdyme. Bajorų teisinį statusą Lietuvoje nustatė keletas didžiųjų kunigaikščių privilegijų:

Daugelį teisių bajorai išlaikė ir po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atiteko Rusijos imperijai.

Šlėktos luomas buvo pradėtas persekioti Rusijos imperijos laikais. XIX amžiaus pradžioje buvo planuota smulkiąją šlėktą iškeldinti į neseniai Rusijos imperijos nukariautas Juodosios ir Azovo jūrų pakrančių žemes, nes Rusijos carai žiūrėjo į bežemę ir smulkiąją šlėktą kaip į pačią pavojingiausią visuomenės grupę. Šiuos planus sutrukdė prasidėję karai su Napoleono Prancūzija. 1918 m. susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika ekonomiškai sužlugdė šlėktų luomą . Įvykdyta žemės reforma atėmė iš bajorų palikdama tik 80 ha žemės, nors tą žemę buvo gavę dar iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių. Toks plotas buvo nebepakankamas išlaikyti didelius dvarus. Po 1940 m. sovietinės okupacijos šlėkta, kaip klasinis priešas buvo pradėti naikinti fiziškai.




#Article 55: Ekonomika (745 words)


Ekonomika ( 'namas', 'ūkis' +  'dėsnis') – socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius. Šia prasme ekonomika susijusi su etika kaip pačiu pagrindiniu socialiniu mokslu – tiek ekonomika, tiek etika nurodo priežastis „kodėl žmonės daro tai, ką jie daro“ ir labai dažnai šių mokslų išvados dėl to nesutampa.

Pagrindinė ekonomikos mokslo prasmė: nagrinėti kaip geriausiai panaudoti ribotus išteklius ir darbo, kapitalo ir žemės mechanizmo vystymams siekiant tenkinti visuomenės poreikius. Tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo sfera, kurioje vyksta gamyba. Visų ekonomikos mokslų tyrimo objektas yra žmonių ūkinė veikla.

Pagrindinės ekonomikos mokslo šakos yra mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika tiria „individualių veikėjų“ (asmens, namų ūkio, verslo subjekto) elgesį, prekių ir paslaugų kainas, sprendimų priėmimo procesus šiame lygmenyje. Makroekonomika tiria ekonomiką kaip visumą bandydama paaiškinti tokius reiškinius kaip bedarbystė, infliacija, nacionalinės pajamos.

Ekonomika nagrinėja kaip žmonės elgiasi įprastame gyvenime. Dauguma žmonių norų nuolat kartojasi. Norų ir jų tenkinimo procesas-gamyba, paskirstymas ir vartojimas-leidžia patenkinti šiuos norus. Žmonių norams tenkinti naudojami keturi gamybos veiksniai. Tai – žemė, darbas, kapitalas ir verslumas.
 
Su ekonomikos mokslu susijusios ir smulkesnės disciplinos tarpusavyje besiskiriančios pažinimo objektais:

Ekonominės tikrovės pažinimui tinkamos ne tik ekonominėms disciplinos, bet ir tarpdisciplinariniai tyrinėjimai.

Pagal visuotinai pripažintą Journal of Economic Literature (Ekonominės literatūros žurnalo) klasifikaciją, ekonomikos mokslas skirstomas į:

Kiekviena mokslo šaka skirstoma į pošakius. Kiekvienas autorius identifikuoja savo mokslinį darbą naudodamasis šia kodacija. Pavyzdžiui, E52 reiškia „monetarinė politika“, o C01 „ekonometrija“.

Pirmosios ekonominių idėjų užuomazgos atsirado kartu su valstybių susiformavimu ir jų veiklos ūkio procesuose. Pirmieji ekonominių idėjų reikėjai buvo valstybių vadovai, žyniai, filosofai. Visos pirmosios ekonominės idėjos pasižymėjo vergove. Valstybių įstatymai saugojo vergiją ir privačią nuosavybę, o ekonomika buvo grindžiama moralės ir etikos principais. Seniausią išlikusia ekonominės minties apraiška laikoma Senovės Egipte XXII a. pr. m. e. rašytas valdovo laiškas sūnui, kuriame mokoma kaip teisingai valdyti valstybę ir jos ūkį bei XXIII a. pr. m. e. raštijos paminklas, kuriame aiškinama valstybinės kontrolės svarbą vergijos ir skolinimo operacijų klausimu. Kitos reikšmingos ekonominės sampratos: Hamurabio kodeksas (1792 m. pr. m. e. – 1750 m. pr. m. e., Babilonija); Konfucijus (V a. pr. m. e. – IV a. pr. m. e., Kinija); Senovės Indijos valdovo patarėjo traktatas apie pajamas (IV a. pr. m. e. – III a. pr. m. e.; Indija), Homeras, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis (VIII a. pr. m. e. – VI a. pr. m. e., Graikija); Markas Porcijus Katonas, Markas Terencijus Varonas, Markas Tulijus Ciceronas (III a. pr. m. e. – I a. pr. m. e., Romos imperija). Kaip savarankiškas mokslas ekonomika išsiskyrė XVIII a. pasirodžius Adamo Smito veikalui „Tyrimai apie žmonių turto priežastis ir kilmę“ (1776 m.) (paplitęs pavadinimas „Tautų turtas“). Tačiau anot J. Šumpeterio, vidinė ekonominių reiškinių logika buvo suprantama ir anksčiau, tik intuityviame, ikimoksliniame lygmenyje.

Pagrindiniai ekonomikos raidos istoriniai etapai:

Ekonomikos teorijos mokslas tiria kaip objektyviai paskirstyti ir valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti visuomenės materialius poreikius. Ekonomikos teorija tiria kaip žmogus pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius produktus, kurie reikalingi vartojimui ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ar grupių. Ekonomikos teorija sprendžia kaip efektyviausiai patenkinti poreikius sunaudojant kuo mažiau išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje tiriama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.

Ekonomikos elementu vadinamas tam tikras ekonomikos subjektas, kuris priimą ekonominius sprendimus gamindamas savo produkciją ar teikdamas paslaugas. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonomine nauda pagrįstais skaičiavimais ir geba priiminėt racionalius sprendimus. Tai santykinai atsiribojęs vienetas, nes su turtu, kuris jam priklauso ir kurį jis valdo, yra susietas nuosavybės ryšiais. Nuosavybės teisės reiškia, kad su objektu savininkas gali atlikti tokius veiksmus kokius leidžia visuomenės įstatymai, tuo pačiu apribojant kitų individų galimybes pasinaudoti tuo objektu.

Ekonomika skirstoma į tris pagrindines sistemas:

Grynojo kapitalizmo sistema pasižymi šiais bruožais:

Kapitalistinėje santvarkoje veikia Adamo Smito suformuota nematomos rankos teorija.

Komandinės ekonomikos sistemos santvarkoje visus sprendimus priima vienas centras. Pagrindiniai tokios sistemos bruožai:

Centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kuria grynojoje kapitalistinėje santvarkoje atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija ir kainų sistema.

Dažniausiai valstybėse įsivyravusi mišrioji ekonominė sistema, kurios bruožai:

Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, įmonių, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų ir kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų pasiskirstymo skaičiavimus. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas yra taikant individualių ekonominių elementų elgsenos teorija, nustatyti kokios bus tos elgsenos pasekmės ir rezultatai.

Mikroekonomikos teorijos objektai:

Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudodama agreguotus rodiklius, nagrinėję ekonominę sistemą kaip visumą. Makroekonomikos esmė yra suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip bendros sistemos funkcionavimą.

Makroekonomikos teorijos objektai:




#Article 56: Japonų kalba (1396 words)


Japonų kalba (日本語, ) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje. Šia kalba kaip gimtąja šneka apie 130 mln. pasaulio gyventojų. Priklauso japonų kalbų (arba japonų-riūkiūjiečių) kalbų šeimai. Kai kurie lingvistai bando japonų kalbą priskirti didesnei kalbų šeimai, bet kol kas jokie ryšiai su kitomis kalbų šeimomis nėra įrodyti. Tai agliutinacinė kalba, joje vyrauja didelis skirtumas tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos, ypač pasireiškiantis kaitant veiksmažodžius . Garsų įvairovė japonų kalboje yra ganėtinai skurdi, turinti leksiškai skirtingų tono kirčių sistemą.

Japonų kalbos rašto sistema sudaryta iš trijų skirtingų rašto sistemų derinio: kinų hieroglifų, vadinamų kandži (漢字/かんじ) ir dviejų skiemeninių rašto sistemų, vadinamų hiragana (平仮名 / ひらがな) ir katakana (片仮名 / カタカナ). Pažymėtina, kad tarp žodžių nedaromi tarpai. Yra keletas galimų japonų rašto transkripcijos į lotynų abėcėlę – romadži (ローマ字) – variantų. Viena iš jų dažnai vartojama ir kai kurių kompanijų logotipuose, reklamose, tarptautiniuose japonų dokumentuose, vadovėliuose ir pan. Lietuviškame tekste perrašant japoniškus asmenvardžius ir vietovardžius, taikoma speciali perraša lietuvių kalbai vietiniai okupuotų žemių gyventojai buvo verčiami mokytis japonų kalbos. Todėl daugelis žmonių tose šalyse geba šnekėti tiek vietine kalba, tiek japonų. Manoma, kad japonų kalbos pasaulyje mokosi keli milijonai žmonių.

Kai kuriais skaičiavimais japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9 % visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).

Japonų kalba yra faktinė oficiali kalba Japonijoje ir Angaur saloje, esančioje Palau. Taip pat yra nustatyta standartinės kalbos forma: hyōjungo (標準語, standartinė japonų kalba) arba kyōtsūgo (共通語, bendra kalba), tuo tarpu šie abu terminai reiškia beveik tą patį. Japonų kalba buvo sunorminta po Meidži restauracijos, tam pagrindą davė Tokijuje vartota kalbos forma. Hyōjungo mokoma mokyklose, vartojama televizijoje ir oficialiuose pašnekesiuose, pačiame šiame straipsnyje yra rašoma apie šią formą.

Anksčiau, standartine buvusi rašomoji japonų kalba (文語, bungo) skyrėsi nuo šnekamosios kalbos (口語, kogo). Abiejose sistemose buvo skirtumų tarp gramatikos taisyklių ir keletas pakitimų žodyne. Bungo buvo labiausiai paplitusi Japonų kalbos užrašymo sistema iki maždaug 1900 m., kuomet kogo įtaka palaipsniui išaugo. Nuo to laiko iki pat 1940-ųjų buvo vartojamos abi šios japonų kalbos rašomosios sistemos. Bungo vis dar tebėra aktuali kai kuriems istorikams, literatūros mokslininkams ir teisininkams (daug Japonijos įstatymų, išlikusių po Antrojo pasaulinio karo yra parašyti būtent šia kalba). 

Japonijoje paplitę daugybė tarmių. Tam įtakos turėjo didelis laiko tarpas nuo Japonijos archipelago apgyvendinimo, kalnuota salos vietovė ir ilga tiek vidinės, tiek išorinės Japonijos izoliacijos istorija. Tarmės pagal tipologiją skiriasi tono kirčiais, linksniuojamos morfologijos, leksikos ir dalelyčių vartojimu. 

Labiausiai skiriasi Tokijo tipo (東京式, Tōkyō-shiki) ir Kioto-Osakos tipo (京阪式, Keihan-shiki) tarmės (pastarosios paplitusios centriniame regione), taip pat prie pagrindinių tarmių grupių priskiriama ir trečioji - Kiūšiū tipo tarmių grupė. Kiekvienas tipas dar skirstomas pagal tai, kurioje Japonijos dalyje paplitęs. Paskutinė tarmių kategorija kilusi iš rytinio senosios japonų kalbos dialekto ir paplitusi Hačiodžimoje ir keliose aplinkinėse salose.

Riūkiū kalbos, vartojamos Okinavos prefektūroje ir Amamio salose, yra pakankamai skirtingos, kad jas būtų galima priskirti atskirai japonų kalbų šakai - jos ne tik nėra suprantamos japonų, bet ir Riūkiū kalba kalbantieji nesupranta japonų kalbos dėl jos skirtingumo. Nepaisant to, daugelis Japonijos gyventojų Riūkiū kalbas laiko japonų kalbos tarmėmis.

Japonų kalboje yra penki trumpieji balsiai: a, i, u, e, o, savo kokybe (išskyrus u) panašūs į atitinkamus ilguosius-įtemptuosius lietuvių kalbos balsius. Balsio u, tarptautinėje fonetinėje transkripcijoje paprastai žymimo ženklu [ɯ], eilė ir pakilimas panašūs į lietuvių kalbos ilgojo [uː], tačiau japonų kalboje suapvalinant lūpas jos neatkišamos į priekį, ir priartinami tik jų išoriniai, o ne vidiniai paviršiai.

Visi jie gali būti pailginami, t. y. dvigubinami, o jų eilė ir pakilimas lieka tokie patys. Tokiu atveju transliteruojant viena romadži sistema virš balsio rašomas brūkšnelis (ā, ī, ū, ē, ō), kita – balsė dvigubinama, po jos įterpiama raidė u (rečiau o arba h) arba i, t. y. aa, ii, uu, ei, ou.

Priebalsių yra: 8 pagrindiniai (k, s, t, n, h, m, r, w), 1 pusbalsis j, bei 5 išvestiniai (g, z (tariamas afrikata dz), d, b, p).

Japonų kalbai būdingi panašūs palatalizacijos reiškiniai kaip ir lietuvių kalbai. Minkštieji priebalsiai gali būti tariami prieš bet kurį balsį, išskyrus e. Transkribuojant lietuviška romadži sistema, tarp priebalsio ir balsio įterpiamas minkštumo ženklas i (nia, hio, riu), Hepberno romadži – minkštumo ženklas y (nya, hyo, ryu). Prieš balsį i papildomo minkštumo ženklo nereikia. Kai kurie suminkštėję priebalsiai visada virsta palatalizuotais alofonais:

Kai kurie priebalsiai virsta alofonais prieš u:

Japonų kalbos skiemuo gali būti arba atviras, arba baigtis liežuvėliniu n. Ši savybė rodo stiprias sąsajas su austroneziečių kalbomis. Tuo ši kalba gerokai skiriasi nuo korėjiečių, kurios skiemuo dažnai būna uždaras, o baigiamųjų balsių rūšių yra žymiai daugiau.
Japonų kalba neturi tonų, bet turi muzikinį kirtį.
Tokia fonetinė sistema sudaro japonams nemažų sunkumų mokantis užsienio kalbų, kurios dažnai pasižymi gerokai sudėtingesniais ir įvairesniais garsais. Pagrindinės problemos yra kai kurių priebalsių (pvz., l), garsų junginių (pvz., tu, kietasis ša ir daugybė kitų), taip pat uždaro skiemens nebuvimu. Plačiau, žr. katakana.

Visos japonų kalbos dalys yra skirstomos į tris dideles grupes:

Taigen neturi galūnių kaitos, skirtingai nei, pvz., lietuvių kalbos daiktavardžio kaitymas, tačiau jų tarpusavio ryšį ir ryšį su yogen nustato gausybė pagalbinių kalbos dalių, prijungiamų prie žodžio galo. Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra labai panaši į korėjiečių. Pagalbinės kalbos dalys nurodo linksnį, kitas kategorijas. 

Yogen yra daugiausia įvairių formų galinčios įgyti kalbos dalys. Jos turi laikus, nuosakas, tačiau neturi asmens kategorijos. Kaitoma specialiomis priesagomis, taip pat keičiant galūnę, o kartais ir žodžio šaknį.

Toliau pateikiami žodžių 読む yomu (skaityti), 食べる taberu (valgyti), 悪い warui (blogas) pavyzdžiai parodo, kaip gali kisti yogen galūnės, galinčios įgyti 7 pagrindines formas:

Japonų kalboje egzistuoja daugybė priesagų, kurios suteikia veiksmažodžiui arba būdvardžiui įvairių laikų ir nuosakų reikšmes. Jos jungiamos prie nustatytos galūninės formos.

Žodžių tvarka sakinyje yra gana griežta. Pagrindinė taisyklė – veiksnys eina visada sakinio pradžioje, o tarinys – sakinio gale. Visos kitos sakinio dalys išsidėsto tarp jų, o norimoji pabrėžti sakinio dalis eina arčiau tarinio. Paprasto japonų kalbos sakinio sandara grindžiama temos ir remos santykiu: pradedant naują mintį, iš pradžių pasakoma sakinio tema, užbaigiama dalelyte は (tariama wa), po kurios, taikant minėtą struktūrą, išdėstomas ją apibūdinantis sakinys.

Skirtingai nei daugelis vakarų kalbų, japonų kalbos gramatikoje išskirtinas dėmesys skiriamas pagarbos išreiškimui.

Daugiausia tam įtakos turi socialinė nelygybė japonų visuomenėje, kurią apsprendžia daugybė faktorių, tokių kaip darbas, amžius, patirtis ar net psichologinė būsena. Žemesnio rango kalbantysis turi vartoti pagarbesnę japonų kalbą, tuo tarpu aukštesniojo rango kalbantysis, bendraudamas su žemesniuoju rangu, gali vartoti ir paprastesnę kalbą. Pagarbi japonų kalba vartojama ir bendraujant nepažįstamiems žmonėms.

Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba, ainu kalba Hokaide ir Riūkiū kalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu priskiriamos japonų kalbų šeima, o kartais traktuojamos ir kaip viena kalba (tuo atveju Ryūkyū kalbos suvokiamos kaip labai nutolusios tarmės). Tačiau ainų kalba yra visiškai atskira kalba.
Japonų kalba yra izoliuota kalba, nepriskiriama nė vienai didesnei kalbų šeimai. Visgi lingvistai aptinka tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, o tai rodo šiokį tokį giminiškumą.

Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika, gramatika, fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuo V a. leksika buvo labai stipriai veikiama ir kinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantis lotynų-graikų kalbų skolinių paplitimą Europos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Vietname), ir įvardijamas kaip Hanzi kultūros arealas.
Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge su kinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės.
Japonų raštas gali būti laikomas kinų rašto atšaka, kadangi vartoja V a. į šalį atėjusias kiniškas ideogramas hanzi (japoniškas tarimas: kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis, hiragana ir katakana, bendrai vadinamomis kana.
Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramų X a. Skirtumas tarp jų yra tiek vizualinis, tiek funkcinis: hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai. Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų.
Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikauja kandži, hiragana ir katakana, taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, mat kanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.

Iš kitų kalbų į japonų kalbą atėję žodžiai yra skirstomi į dvi dideles grupes: skolinius kilusius iš kinų kalbos (漢語, kango) arba Vakarų valstybių kalbų (外来語, gairaigo). Pirmieji sudaro apie 60 %, o antrieji - apie 16 % visų dabartiniame japonų kalbos žodyne esančių žodžių. Japonijoje gausu iš anglų kalbos pasiskolintų žodžių, tačiau dažnai jų skambesys yra kardinaliai pakeičiamas ir pritaikomas prie japonų kalbos.




#Article 57: Serbija (673 words)


Serbija, oficialiai Serbijos Respublika ( arba Republika Srbija) – Balkanų respublika pietryčių Europoje. Ribojasi su Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Šiaurės Makedonija ir Juodkalnija.

Serbų gentys valstybę suformavo VII a. XI a. jie įkūrė Duklijos karalystę. 1346 m. Stefanas Dušanas sujungė serbų ir aplinkines žemes į Serbijos Imperiją. 1389 m. po Kosovo mūšio imperiją užkariavo turkai osmanai. Dėl Belgrado žemių net 70 metų vyko karai tarp turkų ir vengrų, pasibaigę Osmanų imperijos pergale. Visu okupacijos laikotarpiu vyko serbų sukilimai, kurie buvo žiauriai malšinami. Okupacijos laikotarpiu išplito islamas ir nuo serbų tautos atsiskyrė bosniai. 1815 m. Serbijai pavyko sudaryti Serbijos kunigaikštystę. 1848 m. austrų valdoma serbų dalis sukūrė Serbų Vojvodinos autonomiją. 1878 m. Berlyno sutartis garantavo Serbijai visišką nepriklausomybę, tačiau neleido sujungti visų savo žemių. Dalį žemių pasiliko Austrija. Dėl to 1912 – 1913 m. kilo Balkanų karai, tai buvo viena iš I pasaulinio karo priežasčių. 

Nepriklausoma Serbijos valstybė susidarė iš Serbijos ir Juodkalnijos federacijos, 2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijai paskelbus nepriklausomybę.

Pirmasis Serbijos respublikos premjeras Zoranas Džindžičius buvo nužudytas 2003 m. kovo 12 d. Dabartinė Serbijos ministrė pirmininkė yra Ana Brnabič, o dabartinis Serbijos prezidentas – Aleksandras Vučičius.

Serbijos parlamentą sudaro 250 parlamentarų. Per 2016 m. rugpjūčio mėn. rinkimus į parlamentą pateko septynios partijos. Vyriausybę sudaro dvidešimt ministrų. 3 ministrai yra be portfelio ir vienas atsakingas už Europos integraciją.

Serbijos Respublika padalinta į 29 apygardas (округ) ir atskirą statusą turintį Belgrado miestą. Rajonai padalinti į apylinkes (oпштина).

Į šalies sudėtį taip pat įeina du autonominiai kraštai (покрајина):

Likusi Serbijos dalis dažnai vadinama Vidurio Serbija.

Serbija išsidėsčiusi Balkanų pusiasalyje ir Panonijoje. Serbija yra Rytų, Pietų ir Centrinės Europos kryžkelėje. Šiaurėje ribojasi su Vengrija, šiaurės rytuose – su Rumunija, pietryčiuose – su Bulgarija, pietuose – su Makedonija, pietvakariuose – su Kosovu ir Juodkalnija, vakaruose – su Bosnija ir Hercegovina, šiaurės vakaruose – su Kroatija. Šalies teritorija driekiasi Dinarų, Rodopų, Stara Planinos, Karpatų kalnai. Visa šiaurinė dalis yra Panonijos lygumoje. Aukščiausios šalies viršukalnės yra Kosove (Djeravica, 2656 m). Centrinės Serbijos aukščiausia vieta – 2159 m (Midzoro k.). 

Panoniją nuo Balkanų atskiria šiauriniu pakraščiu tekanti Dunojaus upė. Į jį įteka intakai: Sava, Tisa, Drava, ir per visą Serbiją pratekanti Didžioji Morava. Šalyje gausu ežerų, tačiau jie visi nėra dideli. Kalnuose išplitę karstiniai reiškiniai.

Šalyje klimatas labai įvairus. Kalnuose žiemos šaltos ir atšiaurios, lygumose švelnesnės. Vasaros, išskyrus pačias aukštikalnes, šiltos. Pavėjiniuose kalnų šlaituose kritulių iškrinta daug, tačiau Panonijos šiaurėje vasarą dažnos sausros. 

Didžiausi Serbijos miestai (2002 m.):

Serbijos ūkis pagrįstas įvairiomis pramonės, žemės ūkio ir paslaugų sferos šakomis. Šalis patyrė didelių nuostolių dėl karų ir ekonominių sankcijų. Nuvertus Slobodano Miloševičiaus režimą šalies ekonomika pradėjo augti daug sparčiau. Pagrindiniu prekybiniu partneriu tapo ES. 2006 m. Serbijos BVP buvo 47,77 mlrd. $, o BVP/1 gyv. 5713 $.

Serbijoje gyvena beveik 7,4 mln. gyventojų. 2002 m. tautinė sudėtis buvo tokia (be Kosovo): 82,86 % – serbai, 3,91 % – vengrai (daugiausia Vojvodinoje), 1,82 % – bosniai, 1,44 % – čigonai, 1,08 % – „jugoslavai“, 9,79 % – kiti (albanai, rumunai, bulgarai, kroatai, makedonai, slovakai ir kt.). 85 % gyventojų – ortodoksai. Taip pat nemažai yra katalikų (5,5 %), musulmonų (3,2 %), protestantų (1,1 %). Raštingumas Europos mastu žemas – 96,4 %. Vid. gyvenimo trukmė – 74 metai.

Serbų kultūra – viena labiausiai įvairialypių Europoje. Pradžioje ją formavo Romos imperija ir Bizantija, vėliau slavai, turkai, čigonai. Serbų kultūrai didelę įtaką padarė konservatyvi stačiatikių bažnyčia. 

Serbai, kaip ir kiti Balkanų gyventojai, garsėja savo muzikalumu. Serbijoje išsaugoti tradiciniai, rytietiškų (ypač turkiškų) motyvų turintys ritmai. Ryški čigonų muzikos įtaka. Netgi daugelyje pop dainų skamba dainingos tradicinės melodijos. Šalis turi daug garsių trimitininkų, iš kurių bene žymiausias – Bobanas Markovičius. Pagal liaudies melodijas kompozicijas kuria garsusis kompozitorius Goranas Bregovičius. Net šaltojo karo metais Jugoslavija dalyvaudavo Eurovizijos dainų konkursuose. 1989 m. konkurse grupė Riva užėmė 1 vietą, 2004 m. Željko Joksimovičius 2 vietą, 2007 m. Marija Šerifovič - 1 vietą.

Serbija nuo seno garsėja, kaip puiki sporto (ypač krepšinio ir futbolo) mokykla. Šalies komandos laimėjo garbingus apdovanojimus įvairiose aukšto rango varžybose. Tačiau pastaruoju metu tiek Serbijos vyrų futbolo rinktinė, tiek Serbijos vyrų krepšinio rinktinė aukštų rezultatų nepasiekia.




#Article 58: Pietų Amerika (1841 words)


Pietų Amerika – pasaulio dalis, žemynas, didžiąja dalimi yra pietiniame Žemės pusrutulyje, kertamas pusiaujo, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų. Palei vakarinį žemyno pakraštį driekiasi santykinai jauna ir seismiškai aktyvi Andų kalnų grandinė. Rytinėje žemyno dalyje vyrauja lygumos ir plokščiakalniai, didelius plotus užima Amazonės baseinas, kuriame vyrauja visžaliai pusiaujo miškai.

Pietų Amerika užima 17 818 mln km², joje gyvena apie 351 mln. žmonių (2001). Pagal plotą tai ketvirtas pagal dydį žemynas po Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos, pagal gyventojų skaičių – penktas po Azijos, Afrikos, Europos ir Šiaurės Amerikos.

Apie 85 % Pietų Amerikos priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Didžiausios upės: Amazonė, Parana, San Franciskas, Orinokas. Tarp nedaugelio ežerų didžiausi yra Marakaibo, Patos ir Titikakos ežerai. Prie Pietų Amerikos priskiriama ir daugybė salų, kurių dauguma priklauso žemyno šalims.

Didžiausia Pietų Amerikos šalis pagal plotą ir gyventojų skaičių yra Brazilija.

Manoma, kad žmonės žemyną apgyvendino per Beringo sąsmauką, dabartinį Beringo sąsiaurį, nors egzistuoja ir migracijų iš Ramiojo vandenyno pietų hipotezės.

XVI a. 4-ame dešimtmetyje Pietų Amerikos gyventojus pavergė užkariautojai iš Europos, iš pradžių iš Ispanijos, vėliau ir iš Portugalijos, kurie žemyną padalino į kolonijas. Per XIX a. šios kolonijos gavo nepriklausomybę.

Per visą žemyną pagal vakarinę pakrantę nuo Kolumbijos iki piečiausios dalies 7500 km tęsiasi Andų kalnai. Aukščiausia Andų ir Pietų Amerikos viršūnė yra Čilės ir Argentinos pasienyje esanti Akonkagva (6 962 m).

Pietų Amerika jungiasi su Šiaurės Amerika siaura Panamos sąsmauka, o nuo kitų žemynų atskirta vandenynais. Didžioji Pietų Amerikos dalis yra Pietų pusrutulyje. Žymi žemyno dalis yra pusiaujo ir subekvatorinėse juostose, pietinė dalis patenka į subtropinę ir vidutinių platumų juostas.

Pietų Amerika plačiausia yra ties 5° p. pl. lygiagrete, kur jos plotis siekia ~5000 km. Vakariausia žemyno vieta – Parinjaso kyšulys (81° 20´ v. ilg.) Peru, ryčiausia – Kabu Branku kyšulys (34° 46´ v. ilg.) Brazilijoje. Piečiau 40° p. pl. žemyno plotis neviršija 600 km. Šiaurėje Pietų Amerika išsikiša iki 12° 28´ š. pl. (Galinjaso kyšulys, Kolumbija), o pietuose – iki 53° 54´ p. pl. (Frovardo kyšulys Magelano sąsiauryje, Argentina). Dar labiau į pietus nutolus vieta yra Pietų Amerikai priklausančiame Ugnies Žemės salyne; Horno kyšulys bendravardėje saloje yra 55° 54´ p. pl.

Geografinė riba tarp Pietų ir Šiaurės Amerikų eina nuo Darjeno įlankos Karibų jūroje iki Buenaventuros įlankos Ramiajame vandenyne. Sausumoje žemynus skiria sunkiai įžengiama, atoki Darjeno sritis.

Salų aplink Pietų Ameriką nėra daug. Didžiausios salos žemyninės, iškilusios šalia žemyno: Ugnies Žemė, Čilės salynas, Falklando (Malvinų) salos, toliau nutolusios vulkaninės Galapagų salos ir Chuano Fernandeso salos. Bendras Pietų Amerikos plotas su salomis yra 17,85 mln. km², iš jų tik 150 tūkst. km² tenka saloms.

Atlanto vandenyne iki pusiaujo link Pietų Amerikos krantų teka Pietų Pasatų srovė. Ties San Rokos kyšuliu ši srovė šakojasi į Gvianos srovę, kuri palei šiaurės rytinius krantus teka link Antilų salų, ir Brazilijos srovę, kuri teka iki La Platos. Pagal pietrytinius krantus teka šaltoji Falkando srovė, o pagal vakarinį žemyno krantą teka šaltoji Humbolto srovė.

Atlanto vandenyno pakrantė beveik neturi didelių, giliai į žemyną įsiterpiančių įlankų, tik į Patagonijos krantus įsiterpia didelės, pusapvalės San Matijaso, San Chorchės ir kt. įlankos. Ties Paranos upės žiotimis, įsiterpia gili La Platos estuarija. Į šiaurę nuo La Platos yra nedidelių, pakankamai gilių ir tinkamų uostams įlankų. Platūs užutėkiai susidaro didelių upių, ypač Amazonės žiotyse. Karibų jūros pakrantė smarkiai raižyta – ten įlankas (Venesuelos, Darjeno) skiria smarkiai išsikišantys pusiasaliai (La Gvachiros pusiasalis ir kt.). Šiaurės vakarinė Pietų Amerikos pakrantė taip pat smarkiai raižyta, pagrindinė įlanka – Gvajakilio. Toliau į pietus pakrantė lygi, o netoli kranto yra iki 7000 m gilio siekiantis povandeninis lovys. Pietvakariuose, piečiau Puerto Monto, krantas tampa ypač raižytas. Gausu fiordų, gilių įlankų, mažų salelių, sąsiauriai tarp salų siauri. Smarkiai raižyti ir Ugnies Žemės salos, nuo žemyno atskirtos siauru ir vingiuotu Magelano sąsiauriu, krantai.

Pietų Amerikos paviršius labai skirtingas – nuo aukštų viršukalnių iki milžiniškų žemumų. Rytuose, netoli Atlanto vandenyno iškilę Gvianos, Patagonijos ir Brazilijos plokščiakalniai. Pagal vakarinį ir šiaurinį krantą driekiasi ilgiausia pasaulyje kalnų sistema (ilgis ~9000 km) – Andai, dar vadinami Pietų Amerikos Kordiljeromis. Tarp kalnų ir plokščiakalnių, žemyno centre, plyti lygumos: Amazonės, Orinoko, La Platos. Jas drėkina didelės upės, be to, lygumos jungiasi tarpusavyje, sudarydamos ištisinę juostą. Didžioji, rytinė žemyno dalis sudaro platformą, šiaurėje ir vakaruose ji pereina į geosinklinų sritį. Pietų Amerikos platformos pagrindas daugiausia yra prekambrinio periodo (Gvianos-Brazilijos platforma), o pietuose – hercininio (Patagonijos platforma). Pietų Amerikos platformų vystymasis vyko drauge su kitų pietų pusrutulio platformų (Afrikos, Australijos, Pietų Azijos, Antarktidos) vystymusi.

Prekambriniai orogeniniai ciklai užėmė didelę Pietų Amerikos dalį. Didžioji platformos dalis buvo suformuota dar archėjuje. Didžiausios jo liekanos – Gvianos ir Brazilijos skydai, sudaryti iš archėjaus laikotarpio uolienų. Vėliau prie jų prisijungė proterozojaus periodo dariniai, sudarantys rytinę Brazilijos skydo dalį. Prekambrinių ciklų metu Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Tuo metu susidarė platūs geosinkliniai baseinai, tarp kurių ir Andų geosinklinis baseinas, šiaurėje pereinantis į Kordiljerų geosinklinį baseiną.

Kambre susidarė žymus sprūdis dabartinės Amazonės žemumos vietoje. Tuo metu ši teritorija priklausė Paragvajaus ir La Platos baseinams. Plačios sineklizės buvo įsiterpusios Brazilijos iškyšulyje, tarp Rytų ir Vakarų Brazilijos skydų. Jūra užėmė didelius platformos plotus devono periodu, tačiau karbono laikotarpiu jos plotas gerokai sumažėjo. Pietinėje žemyno dalyje (įpiečiau 37° p. pl.) paleozojaus pradžioje egzistavo geosinklinio tipo lūžis, kalnodara ten vyko hercininio ciklo metu, kuomet ir susidarė Patagonijos platforma. Hercininiai aukšliniai dariniai prisijungė prie prekambrinės platformos iš pietų, su ja sudarydami bendrą junginį.

Hercininė orogenezė pasireiškė Andų geosinklinioje, kur kalnodara prasidėjo rytinėje dalyje, besiglaudžiančioje prie platformos. Viso paleozojaus metu milžiniškas pietų žemynas Gondvana vis dar egzistavo kaip bendras darinys. Karbono pabaigoje ir perme Gondvanoje įvyko žemyninis apledėjimas. Apie tai byloja senovinių morenų liekanos Brazilijos plokščiakalnyje, taip pat Afrikoje ir Australijoje.

Triase susidarė lūžis dabartinio Pietų Atlanto vandenyno vietoje ir Gondvana pradėjo skilti. Tačiau Brazilijos plokščiakalnis nuo Afrikos atsiskyrė tik paleogeno pradžioje. Mezozojaus laikotarpiu platformoje prasidėjo seniau susidariusių kalnų erozija. Dėl to susidarė daug kontinentinių nuosėdų, kurios pradėjo kauptis įdubų ir lūžių vietose ir dėl to sausumos plotai plėtėsi. Kreidoje prasidėjo Andų geosinklinos vakarinės dalies orogenezė, lydima smarkių vulkaninių reiškinių. Kainozojuje kalnodara persimetė ir į rytinę geosinklinos dalį, o pliocene iškilo Pakrantės Kordiljeros ir galutinai susijungė Amerikų žemynai. Kalnodara vyko ir platformos pakraštyje, dėl to prie Andų sistemos prisijungė prekambriniai ir paleozojiniai dariniai. Neogeno pabaigoje ir kvartero pradžioje visa Andų sistema buvo apimta vertikalinių judėjimų ir vulkaninių reiškinių. Šiandieniniai Andai sudaro tik rytinę dalį kažkada buvusios raukšlinės zonos. Vakarinė Andų dalis dėl plokščių sandūros nugrimzdo į Ramųjį vandenyną ir dabar sudaro gilų lovį. Ir šiuo metu vandenyninė Naskos plokštė lenda po žemynine Pietų Amerikos plokšte taip sukeldama uolienų lydimasi, ir dėl jo kylančius seisminius ir vulkaninius procesus.

Kvartero periodu Andus apgaubė apledėjimas, taip at ledynai uždengė Ugnies Žemę ir Patagoniją. Ledynas suformavo gilus vingiuotus ežerus Patagonijos Anduose.

Pietų Amerikoje išskiriamos šios didelės morfologinės sritys:

Pietų Amerikos žemyne gausu naudingų iškasenų. Dar konkistadorų laikais žemyne buvo ieškoma Eldorado, sidabro šalies. Didžiausia naudingų iškasenų gausa yra Anduose. Čia išgaunamas varis, alavas, auksas, sidabras, švinas, geležis, uranas, platina. Brazilijos plokščiakalnis pasižymi brangakmenių, deimantų telkiniais, taip pat gausu geležies, aliuminio, urano. Gvianos plokščiakalnyje gausu aukso, deimantų, aliuminio. Palei Karibų jūros pakrantę slūgso dideli naftos telkiniai. Naftos taip pat yra Amazonijoje, Patagonijoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Andų pašlaitėse, Brazilijoje yra nemažai akmens anglies. Atakamos dykumoje aptinkami vieninteliai planetoje natūralios salietros telkiniai. Ramiojo vandenyno salose išgaunamas guanas.

Pietų Amerika išsidėsčiusi abipus pusiaujo, tačiau gerokai didesnė jos dalis yra Pietų pusrutulyje. Beveik visa žemyno dalis gauna didelį Saulės suminės radiacijos kiekį – 140–160 kcal/cm², tik pačiuose pietuose radiacijos kiekis sumažėja iki 80 kcal/cm². Dėl tokio radiacinio balanso žiema būna tik piečiau 45° p. pl.

Didelę įtaką žemyno klimatui daro jo orografija. Praktiškai visa Atlanto vandenyno pakrantė yra atvira oro masėms, todėl šios gali nukeliauti toli gilyn į žemyną. Tuo tarpu vakarų pakrantėje visai šalia kranto iškyla Andų kalnų siena, kuri stabdo oro mases nuo Ramiojo vandenyno.

Klimatą smarkiai veikia ir jūrų srovės. Šaltoji Humbolto srovė, tekanti palei vakarinę pakrantę, neša sausą orą. Dėl šios srovės Atakamoje, Peru Kostoje krituliai labai reti. Šaltoji Falklandų srovė neša šaltą antarktinį orą į Patagonijos pakrantes. Tuo tarpu šiltosios Brazilijos ir Gvianos srovės neša drėgną ir šiltą orą į rytines žemyno pakrantes.

Pietų Amerika anksti atsiskyrė nuo senojo planetos žemyno, po to ilgai neturėjo ryšio su kitais žemynais, todėl joje susiformavo savita augalija ir gyvūnija. Čia nėra daugelio gyvūnų, būdingų kitiems žemynams, pavyzdžiui, kurmių, ežių, hienų, bebrų ir kt.; labai nedaug kanopinių žvėrių rūšių. Patagonijos ir Ugnies Žemės augalija artimesnė Afrikai ir Australijai, nes su šiais žemynais vėliausiai nutrūko ryšiai. Didesnei žemyno daliai būdingos tokios augalų šeimos, kurių niekur kitur nėra, pavyzdžiui, ąsoteninių šeima. Ąsoteninių augalų žiedus apdulkina patys mažiausi pasaulio paukščiai – kolibriniai. Pietų Amerikoje atsirado kaktusai. Vėliau jie pasiekė Meksiką ir išplito ten.

Pusiaujo miškai Pietų Amerikoje vadinami selva. Juose klesti daugybė gyvūnų ir augalų rūšių. Čia auga įvairiausios palmės, amerikinės papajos, kakavmedžiai, hevėjos, tarp jų raizgosi daugybė lianų. Ant medžių kybo daug augalų, galinčių augti be dirvožemio (vadinamų epifitais). Žinomiausi epifitai – gražiai žydinčios orchidėjos. Daugelis augalų teikia vertingą medieną, vaisius, sultis, žieves, naudojamas technikoje ir medicinoje. Amazonijoje augalai auga keliais aukštais, arba ardais. Aukščiausiame arde kyšo šviesiamėgiai medžiai, kurių viršūnės nedaug iškilusios virš šakų. Jų lapai kieti ir standūs, lyg padengti vašku; silpnus ir gležnus lapus lengvai nuniokotų gausios liūtys bei vėjai, nudegintų aštrūs Saulės spinduliai. Žemesniuose arduose auga kiti medžiai, pakenčiantys šešėlių prietemą. Jų lapai jau gležnesni ir švelnesni. Tarp medžių gausiai išsiraizgiusios lianos. Jų stiebai ploni ir labai ilgi (iki 300 m). Toks stiebas savo svorio išlaikyti negali, todėl vyniojasi apie medžius. Keliauti tokiu mišku be kirvio neįmanoma. Medžiai nemeta lapų vienu metu. Vienos medžio šakos puošiasi sunokusiais vaisiais, kitos šakos žydi. Pomiškio beveik nėra, nes žemai miške tvyro prietema. Nukritę lapai, šakelės, žuvę gyvūnai labai greit supūna. Mineralinės medžiagos dirvožemyje nesusikaupia, todėl jis nėra derlingas. Tačiau didelis drėgmės ir šilumos kiekis sudaro palankias sąlygas augalijai vešėti. Dirvožemiuose daug geležies ir aliuminio junginių, todėl jie yra geltonos ar raudonos spalvos. Gyvūnija labai įvairi ir gausi. Čia gyvūnai prisitaikę gyventi medžiuose. Yra daug beždžionių, tinginių. Gausu roplių, vabzdžių, varliagyvių, daugybė skruzdėlių rūšių (kai kurios jų 3 cm ilgio). Prie upių ir pelkėtose vietose šliejasi tapyrai ir didžiausi Žemėje graužikai – kapibaros. Iš paukščių paplitę jau minėti kolibriai, mintantys žiedų nektaru, tukanai, papūgos ir kt.

Pietų Amerikos savanos išplitusios į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo miškų. Savanų yra ir žemumose, ir plokščiakalniuose. Gausi žolinė augalija. Tarp žolių auga reti medžiai. Brazilijos plokščiakalnio centre veši žemaūgiai medžiai, mediniai kaktusai. Iš gyvūnų savanoms būdingi smulkūs elniai, laukinės kiaulės pekariai, šarvuočiai, skruzdėdos. Būdingiausias paukščių atstovas – strutis nandu.

Įpiečiau savanų plyti subtropinės stepės, vadinamos pampa (indėnų kečujų kalba – „bemiškė lyguma“). Drėgno subtropinio klimato sąlygomis susidarė derlingi raudonieji dirvožemiai. Augalija – žolinė. Vyrauja ašuotės, laukinės soros. Pampoje, kaip ir vidutinių platumų stepėse, gyvena rausiantieji urvus labai greiti gyvūnai: pampos elniai, pampos katės, iš kanopinių – lamos. Veisiasi stručiai nandu.

Patagonijoje iškrinta mažai kritulių, todėl susidarė pusdykumių zona. Dirvožemiai – nederlingi pilkžemiai, augalija skurdi. Veši varpinių žolių ir dygių krūmų sąžalynai. Gyvūnams atstovauja graužikai ir rausiantieji urvus, tarp jų: viskašos, nutrijos (prie vandens telkinių), šarvuočiai. Anduose ryškus vertikalusis zoniškumas.

Pietų Amerika yra daugelio kultūrinių augalų tėvynė. Iš jos yra kilę ananasai, žemės riešutai, pomidorai, medvilnė, bulvės, kukurūzai. Pietų Amerikoje buvo prijaukintos lamos, alpakos, šinšilos ir nutrijos.

Į lentelę neįtrauktos Pietų Džordžijos ir Pietų Sandvičo Salos (Jungtinė Karalystė), kadangi jose nėra nuolatinių gyventojų, išskyrus gyvenančius mokslinių tyrimų stotyse.




#Article 59: Peru (1264 words)


Peru, oficialiai Peru Respublika (isp.: Perú arba República del Perú; kečujų k.: Piruw) yra valstybė Pietų Amerikoje, kuri ribojasi su Ekvadoru ir Kolumbija šiaurėje, su Brazilija – rytuose, su Bolivija – pietryčiuose ir su Čile – pietuose. Vakaruose Peru pakrantes skalauja Ramusis vandenynas.

Apie 17 500 m. pr. m. e. pirmieji gyventojai pasirodė Peru teritorijoje. Tai įvyko praėjus keliems amžiams po to, kai gyventojai iš Azijos persikėlė į Ameriką per Beringo sąsiaurį. Seniausi radiniai Peru teritorijoje randami Pikimačajaus urve (Ajakučo regionas). Libertado ir Taknos regionuose randama 12 tūkst. metų senumo radinių. Iki paskutiniojo ledynmečio pabaigos Peru gyventojai gyveno gentimis. III tūkst. pr. m. e. susiformavo pirmieji teokratiniai miestai-valstybės. Šiuo laikotarpiu įsigalėjo Karalio, Vikuso, Viru, Čavino ir Parakaso kultūros. Šio periodo pabaigoje virš kitų kultūrų iškilo Čavino kultūra, kuri darė didelę įtaką aplinkinėms valstybėms. Čavinai užgožė naujai susiformavusias Močikos, Limos, Naskos, Vario ir Tihuanako kultūras.

Tačiau laikui bėgant iškilo inkų kultūra, kuri XV a. turėjo galingą imperiją. Inkų imperija užkariavo Andus nuo Maulės iki Ankasmajo upių ir nusidriekė 3 mln. km³ teritorijoje. Inkų sostinė buvo aukštai kalnuose iškilęs Kusko miestas. O inkų kultūros architektūros šedevrai, tokie kaip Maču Pikču išlikę iki pat šių dienų.

XVI a. Fransisko Pisaro vadovaujami ispanų konkistadorai užkariavo Inkų imperiją ir įkūrė Peru vicekaralystę, kuri tęsėsi nuo dabartinės Panamos iki Argentinos. Konkistadorai Peru rado ieškotų turtų: aukso, sidabro, įvairių metalų. 1535 m. ispanai įkūrė sostinę sau palankesnėse gamtinėse sąlygose – prie jūros. Sostinė, pavadinta Lima, tapo vienu svarbiausių Pietų Amerikos centrų. 1551 m. Limoje įkurtas pirmasis Pietų Amerikoje Šv. Morkaus universitetas. Savo gyvavimo laikotarpiu Peru vicekaralystė buvo visos labiausiai klestinti Ispanijos kolonija.

Tačiau 1821 m. į Peru įsiveržė Chosė de San Martino vadovaujama armija, kuri nuvertė vicekaralių ir paskelbė Peru nepriklausomybę. 1824 m. Simono Bolivaro pajėgos galutinai panaikino ispanų valdžią šalyje. Pirmaisiais valstybės gyvavimo metais dėl valdžios grūmėsi kaudilijai ir juos palaikantys kariai. 1836–1839 m. suformuota Peru-Bolivijos konfederacija. Tačiau po pralaimėjimo Čilei konfederacija suskilo, o Peru valdžioje niekas ilgesniam laikui neįsitvirtino. 1879 m. Čilė paskelbė Ramiojo vandenyno karą, kurio metu ne kartą susidūrė abiejų šalių tiek sausumos, tiek jūrinės pajėgos. Šalyje kilo ekonominė krizė, labai suaktyvėjo komunistinės, teroristinės organizacijos (Sendero Luminoso, Túpac Amaru).

XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje Alano Garsijos (Alan García Pérez) valdoma Peru pakliuvo į gilią ekonominę krizę. Griebęsis drastiškų reformų, prezidentas sukėlė teroristinių organizacijų pasipriešinimą ir 1992 m. į valdžią atėjo japonų kilmės prezidentas Alberto Fujimori. 2001 m. Peru įsitvirtino demokratiškas Alejandro Toledo valdymas. Dėl prezidento korupcijos skandalo, privatizacijos sukeltų ekonominių problemų ir atgimstančio Švytinčio kelio partizaninio judėjimo 2006 m. į valdžią sugrįžo Alanas Garsija.

Peru – prezidentinė, unitarinė, decentralizuota respublika. Veikia pagal 1993 m. spalio 31 d. ratifikuotą konstituciją. Pagal ją, valdžia suskirstyta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę.

Vykdomoji valdžia skirstoma į 3 lygmenis:

Įstatymų leidžiamajai valdžiai atstovauja vienų rūmų Respublikos Kongresas, kurį sudaro 120 narių, renkamų 5 metų kadencijai. Be to, nepriklausomai veikia Konstitucinis Tribunolas.

Teisminę valdžią sudaro Aukščiausiasis Teismas, aukštesnieji teismai, pirmos instancijos teismai ir vietiniai teismai.

Peru Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 7 d.

Peru teritorija padalinta į 25 departamentus (), 180 provincijų ir 1747 apygardas. Limos provincija nepriklauso nė vienam departamentui ir turi atskirą statusą. Iki 2002 m. Peru buvo padalinta į 24 departamentus, kadangi Kaljao turėjo konstitucinės provincijos statusą.

Dabartiniai Peru departamentai yra šie:

Peru geografiškai įvairi valstybė. Išskiriamos trys visiškai skirtingos klimato zonos: Costa arba (Ramiojo vandenyno pakrantė), Sierra (Andų kalnai) ir Selva (Amazonijos miškai). Tačiau tai pakankamai paviršutiniškas skirstymas, kadangi ir šie trys regionai nėra pakankamai vienodi. Smulkiau skirstant išskiriami 8 regionai:

Dėl šaltosios Peru srovės šaliai būdingas sausas, dykumos tipo klimatas. Peru pietuose, šalia Čilės sienos, prasideda sausiausia pasaulio dykuma – Atakamos dykuma. Nuo čia iki pat Limos, kuri yra maždaug Peru pakrantės viduryje, lyja labai retai. Sostinėje Limoje beveik niekad nelyja, tačiau dažnai laikosi labai drėgnas rūkas.

Į šiaurę nuo Limos žemės kokybė ir lietaus kiekis didėja, todėl čia įmanoma žemdirbystė ne tik upių deltose. Temperatūra svyruoja nuo 12 °C žiemą iki 35 °C vasarą.

Iškart už pakrantės prasideda Andų kalnai. Šiame regione kai kurie kalnai iškyla daugiau nei 6000 metrų virš jūros lygio. Aukščiausias Peru taškas Anduose esantis Uaskarano kalnas, kurio aukštis 6768 m virš jūros lygio. Tarp kalnų grandinių yra aukšta plynaukštė Altiplanas. Čia yra Titikaka ežeras 3800 m aukštyje, pusiau Peru ir Bolivijoje. Titikakos ežeras didžiausias visoje Peru. Peru valstybei priklausanti ežero dalis yra 8340 km² ploto. 3300 m aukštyje vidutinė metinė temperatūra yra apie 16 °C. Didesni šio regiono miestai yra Uarasas ir Kuskas. Šalia Kusko yra ir legendinis inkų miestas Maču Pikču.

Už Andų prasideda tropinių miškų regionas Selva. Metinė vidutinė temperatūra ten siekia 26 °C, o metinis kritulių kiekis 3800 mm per metus. Čia prasideda Amazonė, kuri teka Brazilijos link. Vienintelis didesnis ir turizmui svarbus miestas šiame regione yra Ikitosas. Iš Limos jis pasiekiamas tik lėktuvu arba laivu.

Svarbiausi uostai: Kaljao, Čimbotė, Moljendas, Ilas.

Peru valstybė, kurios pajamos paremtos daugiausia pramonės produkcija ir žemės ūkiu. Derlinguose upių slėniuose, drėkinamose žemėse auginami kukurūzai, kviečiai, medvilnė, cukranendrės, vaisiai. Kalnuose kavos plantacijos. Selvoje kertami miškai. Viena svarbiausių šalies ūkio šakų – žvejyba. Šalis užima labai aukštas vietas pagal 1 gyventojui sugaunamos žuvies kiekį.

Andų kalnai turtingi naudingųjų iškasenų. Išgaunamas cinkas, sidabras, geležies rūda, švinas, varis, akmens anglys, alavas, auksas. Peru šiaurės vakaruose yra naftos telkinių.

Pramonė daugiausia apdirba maisto produktų žaliavas, perdirba žuvį; metalurgija. Svarbiausios eksporto prekės yra žuvies produktai, auksas ir kiti metalai, nafta, kava, medvilnė, cukrus. Svarbiausi prekybiniai partneriai: JAV, Kolumbija, Kinija, Japonija, Čilė.

Kadangi Peru valstybėje daug istoriniu, gamtiniu atžvilgiu reikšmingų vietų, todėl intensyviai vystomas turizmas.

Peru išsiskiria tuo, kad net 45 % jos gyventojų sudaro gryni indėnai: inkų palikuonys – kečujai (skirstomi į atskiras etnines grupes), aimarai, įvairios nedidelės Amazonijos indėnų gentys. Taip pat didelė gyventojų dalis metisai. Baltaodžiai kreolai sudaro vos 10 % perujiečių. Yra juodaodžių, išeivių iš Kinijos, Japonijos.

Nors dauguma šalies gyventojų neispaniškos kilmės, tačiau pagrindinė valstybinė kalba, naudojama visose gyvenimo sferose yra ispanų. Kečujų ir aimarų kalbos taip pat turi valstybinės kalbos statusą, tačiau jomis kalba daugiausia tik indėnai. Šios kalbos vis labiau praranda savo svarbą, nes vis daugiau indėnų jau kalba tik ispaniškai.

Indėnų tarpe gana aukštas neraštingumo rodiklis, o dauguma ispanakalbių raštingi. Bendrasis Peru raštingumo rodiklis yra 87,7 %.

Peru – katalikiška šalis. 81 % šalies gyventojų išpažįsta katalikybę. Yra protestantiškų tikėjimų atstovų. Nuošaliuose kalnų rajonuose ir Amazonijoje dar yra vietinius tikėjimus išpažįstančių indėnų genčių.

Peru vidutinis gyventojų tankumas 22 žm./km². Vis dėlto gyventojai šalyje pasiskirstę labai netolygiai. Tankiai gyvenami paupių slėniai. Net 8 mln. iš 27 mln. perujiečių gyvena Limoje ir jos apylinkėse. Dėl spartaus augimo miestas susiduria su rimtomis socialinėmis problemomis. O kalnai, ypač Amazonija, apgyvendinti labai retai.

Peru kultūra unikali, kadangi susiformavo veikiant, iš vienos pusės, ispanų užkariautojams ir jų atnešto katalikų tikėjimo, iš kitos pusės, ypatingai kaimiškose vietovėse, išliko daug tradicijų, kurios siekia dar inkų ir kitas kultūras, egzistavusias dar prieš užkariaujant ispanams.

Apie 85 proc. Peru gyventojų yra katalikai (prievartinės užkariautojų misionieriškos veiklos rezultatas), tačiau didelė dalis senųjų tradicijų išliko ir katalikiškuose ritualuose. Paskutiniu metu didelę sėkmę turi evangelikų sektos.

Šalyje išlikę daug šimtmečius siekiančią senovinę indėnų kultūrą menančių šventyklų, tvirtovių, piramidžių. Senovinė inkų ir kitų indėnų kultūrų dvasia vis dar gyva atskirose indėnų bendruomenėse, nors daugelis senųjų amerikiečių jau praradę saitus su protėviais ir taikosi prie moderniųjų tradicijų.

Kultūrinis gyvenimas susitelkęs keliuose didžiuosiuose miestuose. Vien tik Limoje gyvena apie trečdalį šalies gyventojų. Ši tendencija turi ir didelių socialinių pasekmių: skurdas ir nusikalstamumas Limoje tiesiog krenta į akis. Limoje galima gėrėtis daugeliu kolonijinio stiliaus prašmatnių pastatų.

Vienas iš gyvųjų senųjų kultūrų palikimų – muzika. Ypatinga, tik Andų regionui būdinga muzika dažnai skamba įvairiose šalies vietose, bei garsina šalį pasaulyje. Įvairiais pučiamaisiais instrumentais (quena, pinkillo, erke, siku) atliekama muzika atgaivina senasias kultūras. Viena garsiausių Andų muziką populiarinančių Peru grupių – Sukay. Ispaniškos kultūros pakrantėje populiari salsa, latina pop muzika. Viena iš tradicinių regiono melodijų ir šokių – marinera.




#Article 60: Kinų–japonų karai (242 words)


Kinų–japonų karai () buvo du kariniai konfliktai tarp Kinijos ir Japonijos – XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus viduryje.

Japonija bijojo Rusijos ekspansijos į Šiaurinę Kiniją bei Korėją ir siekė užkariavimų remdamasi nacionalistine Meidži laikotarpio ideologija. Yi dinastija Korėjoje siekė išlaikyti tradicinį uždarumą ir vasalinius santykius su Kinija, kuri savo ruožtu stengėsi ginti savo pagrindinį vasalą.

Nuo 1875 m. Kinija leido Japonijai pripažinti Korėją nepriklausoma valstybe. Tuomet, kai Kinija pabandė susigrąžinti įtaką buvusiam vasalui, tai sukėlė varžybas su Japonija, o Korėjos viešoji nuomonė pasidalino tarp reformistų pasisakančių už modernizaciją ir konservatorių. Prasidėjus vidinėms kovoms Kinija ir Japonija palaikė skirtingas puses, kas peraugo į karą tarp šių šalių.

Karas su Japonija prasidėjo 1894 m. rugpjūtį, o 1895 m. kovą Kinija pasirašė Šimonosekio sutartį, kuria pripažino Taivano, Peskadorų salų atskyrimą nuo Kinijos ir Liaodongo pusiasalio perdavimą Japonijai.

Karas pademonstravo, kokia sėkminga buvo modernizacijos politika Japonijoje lyginant su Kinija. Sėkmingas pasirodymas kare buvo viena prielaidų Japonijos karui su Rusija.

Kai kurių istorikų nuomone antrasis kinų–japonų karas prasidėjo 1931 m. rugsėjo 18 d. Mukdeno incidentu. Pasak kitų, karas prasidėjo 1937 m. liepos 18 d. Marko Polo tilto incidentu.

Šis karas atnešė milijonines kinų aukas, žuvo nemažai ir japonų bei vakariečių. Iki šiol įvykiai susiję su šiuo karu kare dalyvavusių valstybių vadovų ir eilinių piliečių prisimenami labai emocionaliai.

Japonų žiaurumų vykdytų karo metu ryškiausiu pavyzdžiu laikomos Nankino žudynės, vykusios 1937 m. gruodį – 1938 m. vasarį. Manoma, kad per šią žiemą japonai išžudė apie 300 000 civilių ir belaisvių ir išprievartavo mažiausiai 20 000 moterų.




#Article 61: Saturnas (230 words)


Saturnas – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta (tarp Jupiterio ir Urano). Saturnas yra dujinė planeta milžinė, jos vidutinis skersmuo yra devynis kartus didesnis už Žemės. Planeta pavadinta romėnų turto ir žemdirbystės dievo vardu; ženklas (♄) vaizduoja pjautuvą. 

Saturnas nuo Saulės vidutiniškai nutolęs per 1429 milijonų km. Aplink Saulę apsisuka per 29,64 metus. Turi žiedų sistemą.

Saturnas priklauso didžiosioms dujų planetoms. Jo atmosfera (kaip ir Jupiterio) susideda daugiausia iš vandenilio ir helio, tačiau kitokiu santykiu. Jeigu Jupiterio atmosferoje šie elementai yra panašiu santykiu, kaip ir Saulėje, tai Saturne helio dalis yra žymiai mažesnė. Vėjo greičiai Saturno atmosferoje siekia iki 500 m/s.

Planetos masė 95 kartus viršija Žemės masę. Aplink ašį Saturnas apsisuka per 10,25 val. Saturno žiedas susidaręs iš ledo gabaliukų. Šiauriniame poliuje stebėta šešiakampė debesų sistema.

Saturnas yra antroji pagal dydį Saulės sistemos planeta. Jo pusiaujinis skersmuo 120 000 km, ašigalinis – 12000 km trumpesnis. Planeta smarkiai suplota pirmiausia dėl nedidelio vidutinio tankio, kuris mažesnis negu vandens, ir antra, dėl spartaus sukimosi apie ašį. Saturne daugiausia yra vandenilio. Jame šiek tiek daugiau metano ir mažiau amoniako negu Jupiteryje. Nors Saturno masė 95 kartus didesnė negu Žemės, laisvojo kritimo pagreitis ties paviršiumi beveik toks pat kaip Žemėje.

Saturnas turi mažiausiai 62 palydovus, iš kurių 53 turi oficialius pavadinimus. Keli jų: Titanas, Panas, Atlantas, Prometėjas, Pandora, Epimetėjas, Janas, Mimas, Enceladas, Tetija, Telesta, Kalipsė, Dionė, Elenė, Rėja, Hiperionas, Japetas, Febė.




#Article 62: Airija (1679 words)


Aĩrija – valstybė, užimanti apie penkis šeštadalius Airijos salos, esančios į vakarus nuo Europos žemyninės dalies. Likusią salos dalį užima Šiaurės Airija (priklausanti Jungtinei Karalystei).

Seniausieji Airijos gyventojai keltai savo šalį vadino Éire – „Vakarų kraštu“. Iš čia kilęs ir lotyniškas jo pavadinimas Hibernia. Kaimynai anglosaksai šalies gyventojus vadino airiais (), o šalį – Ireland. Šiuo vardu ji bene dažniausiai pasaulyje vadinama.

Pirmieji gyventojai Airijoje atsirado akmens amžiuje. Apie 300 m. pr. m. e., pereinamajame periode tarp bronzos ir geležies amžiaus, saloje pasirodė keltai. Romos imperijos laikais sala buvo žinoma kaip Hibernia. Romėnai salos nebuvo nukariavę, čia susiformavo keletas karalysčių ir kunigaikštysčių. V a. pr. per britų vergus Airiją pasiekė krikščionybė. Paplitus krikščionybei prasidėjo pirmasis Airijos suklestėjimo laikotarpis, kurį nutraukė vikingų žygiai. 1169 m. Airiją užkariavo normanai ir nuo to laiko prasidėjo Anglijos dominavimas saloje. Anglų užkariautojai konfiskavo airių žemes, o airius ištrėmė į nederlingus salos vakarus. Dėl anglų stambiųjų žemvaldžių politikos 1845–1849 m. kilusio bado metu mirė 1,5 mln. airių ir daugelis buvo priversti emigruoti į Ameriką. Tuo tarpu britų valdininkai vilkino priemones skirtas badui nutraukti.

Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai, kurių didžioji dalis buvo atkraustytų dar Kromvelio laikais škotų ir anglų palikuonys, bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. – XX a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Alsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Alsterio regioną. Be to, Alsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig (vėliau Lord Craigavon) junionistų judėjimas tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Alsteryje britų ministras pirmininkas Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai katalikai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją.

Dabartinė Airijos Respublikos teritorija, kuri apima 26 iš 32 saloje esančių grafysčių, susiformavo pirmojoje XX a. pusėje. 1921 m. gruodžio 6 d. jai buvo suteiktas dominijos statusas, kuris suteikė didesnį savarankiškumą vidaus politikos klausimais. Šešios grafystės Alsterio provincijoje liko Didžiosios Britanijos sudėtyje. Nuo to laiko prasidėjęs konfliktas Šiaurės Airijoje ilgą laiką temdė Airijos ir Jungtinės Karalystės santykius. 1949 m. balandžio 18 d. Airijai pasitraukus iš britų Tautų Sandraugos, šešios Šiaurės Airijos grafystės liko Jungtinės Karalystės dalimi.

Airija pagal 1937 m. Konstituciją yra parlamentinė respublika. Aukščiausioji valdžia Airijoje priklauso Irachtui (), kuris susideda iš dviejų rūmų – Senato () (60 narių; 11 paskirti ministro pirmininko, 6 išrinkti universitetuose, 43 išrinkti tiesiogiai) ir Atstovų rūmų () (160 narių). Atstovų Rūmai yra renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Prezidentas () yra renkamas 7 metų kadencijai, ministrą pirmininką () skiria prezidentas ir tvirtina parlamentas. Vykdomoji valdžia yra Ministrų Kabinetas, atsakingas Atstovų Rūmams.

Konstitucijoje įtvirtintas oficialus valstybės pavadinimas yra tiesiog Airija, įprastas tokioms politinėms sistemoms žodis Respublika nepridedamas. Taip norėta pabrėžti, kad yra tiktai viena legali Airija, o ne Šiaurės Airija, ir Airijos Respublika, kaip jau tuomet buvo įprasta skirstyti. Konstitucijoje Airijos suverenitetas buvo skelbiamas visai Airijos salai, įskaitant ir 1921 m. atskirtąjį Alsterį (). Tik 1998 m. visos suinteresuotos šalys, išvargintos šioje provincijoje nesibaigiančių konfliktų ir teroristų išpuolių, intensyviai tarpininkaujant Jungtinėms Valstijoms, sutiko eiti i kompromisą. Airijos vyriausybė tuomet įsipareigojo patikslinti savo konstitucines nuostatas ir pripažinti, kad gerbs provincijos gyventojų pasirinkimą. Mainais už tai airių mažuma gavo teisę dalyvauti valdant provinciją.

Tradiciškai Airija skirstoma į 32 grafystes, iš kurių 6 yra Šiaurės Airijoje ir 26 – Airijos respublikoje, šis suskirstymas vis dar naudojamas istoriniame, kultūriniame bei sportiniame kontekste. Oficialiai Airijos respublikoje yra 30 administracinių grafysčių bei 4 miestų savivaldybės.

Didesniu mastu Airija skirstoma į 4 provincijas:

Šiandieninė Airijos valstybė užima penkis šeštadalius Airijos salos. Likusi salos dalis, vadinamoji Šiaurės Airija, priklauso Jungtinei Karalystei. Salos paviršius panašus į dubenį. Salos vidurio lygumą supa pajūrio aukštumos. Bet aukštumos nesudaro ištiso kalnyno, tik pakraščiais yra išsidriekę pavieniai kalnai. Pietvakarinėje dalyje aukščiausia aukštuma Karauntuhilas (air. Corrán Tuathail) yra 1041 m aukščio. Kiti kalnai – ne aukštesni, nei 1000 m. Airijoje daug pelkių ir durpynų.

Ilgiausia upė – Šanonas (), teka iš šiaurės rytų į pietvakarius. Taip pat yra nemažai ežerų, iš kurių galbūt labiausiai žinomas Nėjus (). Šalies kranto linijos ilgis – 3172 km.

Didžiausi miestai – sostinė Dublinas (air. Baile Átha Cliath) rytinėje pakrantėje, Korkas () pietuose, Golvėjus () ir Limerikas () vakarinėje pakrantėje ir Voterfordas (air. Port Láirge) pietrytinėje pakrantėje. Airiją žmonės dar vadina „Smaragdine sala.

Klimatas švelnus, drėgnas, didelį poveikį daro Golfo šiltoji srovė: augmenija žaliuoja ištisus metus, visą laiką ganyklose ganosi galvijai. Vidutinė temperatūra sausio mėnesį 7 °C, birželio mėnesį apie 19 °C. Dažni krituliai, kai kuriose salos dalyse lyja 275 dienas per metus.

Buvusi vargingiausia Europos Bendrijų šalimi, po ilgalaikio didelio ekonomikos augimo Airija tapo viena turtingiausių Europos Sąjungos ir pasaulio šalių. Pajamos vienam gyventojui, atsižvelgiant į infliaciją 2005 m. Airijoje buvo antros pagal dydį Europos Sąjungoje po Liuksemburgo.

Airija yra stipri poindustrinė valstybė su puikiai išvystytais informacinių technologijų ir paslaugų sektoriais. Šalyje veikia daugelio tarptautinių programinės įrangos kūrimo korporacijų atstovybės bei centrinės Europos būstinės. Airijos darbo rinka pasižymi liberalumu, todėl pritraukia darbuotojų iš užsienio.

Po Europos Sąjungos išsiplėtimo 2004 m. gegužės 1 d., Airijoje gyvena 0,88 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Airija yra 18-oje vietoje tarp ES šalių, o už ją mažiau gyventojų turi tik Lietuva (3,61 mln. gyventojų), Latvija (2,39 mln.), Slovėnija (1,93 mln.), Estija (1,42 mln.), Kipras (0,86 mln.), Liuksemburgas ir Malta.

Didžiausi Airijos miestai:

Šalyje gyvena 4,86 mln. gyventojų, iš kurių 88 proc. yra airiai. Dėl didelės emigracijos praėjusiais amžiais daug airių yra atsidūrę užsienyje – apie 2,5 mln. Jungtinėje Karalysteje, apie 1,5 mln. JAV. Manoma, kad pasaulyje iš viso yra apie 7,6 mln. airių. Airiai yra labai sena ir kultūringa tauta, jos pirmieji raštijos paminklai sukurti dar VI a. Ir šiandien dauguma airių yra katalikai. Būtent katalikybė buvo vienu iš kertinių akmenų, padėjusių airiams išlaikyti savo tapatybę, nepaisant sudėtingos ir tragiškos istorijos. Todėl, nors daugumos airių gimtoji kalba šiandien yra anglų kalba, tai netrukdo jiems aiškiai suvokti savo tapatybę ir Anglijos bei anglų skirtumą.

Ilgais priklausomybės nuo Anglijos amžiais senoji airių kalba buvo visaip diskriminuojama. Dar Elžbietos I laikais buvo išleistas įsakymas, draudžiantis anglų kilmės didikams kalbėti airiškai. Gana paradoksalu, bet pirmaisiais Airijos priklausomybės nuo Anglijos amžiais kolonistai gana sparčiai perimdavo airių kalbą, ir tik Didysis bulvių badas sudavė tą lemtingą smūgį kalbai, po kurio ji jau nebeatsigavo. Įvedus Nacionalinę mokyklų sistemą 1831 m. (anksčiau nei pačioje Anglijoje) airių vaikams buvo draudžiama kalbėti airiškai. Buvo naudojamas vadinamasis medinis „gėdos pagaliukas“, kurį kabindavo airiškai prašnekusiam vaikui ant kaklo. Už kiekvieną airiškai pasakyta žodį pagaliuke buvo įrėžiama žymė, o pagaliukas perkabinamas „prasikaltusiam“ vaikui. Dienos pabaigoje ant kaklo turėjęs pagaliuką vaikas buvo išperiamas tiek kartų, kiek buvo žymių. Tėvai tokį žiaurų elgesį su vaikais pateisindavo, nes manė, kad tik anglų kalba atveria galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato: anglų kalba leisdavo emigruoti į Angliją arba JAV. Nuolatinė baimė ir bausmės vertė daug vaikų tiesiog bėgti iš mokyklų, todėl XX amžiaus pradžioje ženkli vyresnių gyventojų dalis buvo visiškai neraštingi. Tik atkūrus nepriklausomą airių valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija. 1937 m. Konstitucijoje ji buvo paskelbta pirmąja valstybine Airijos kalba. Tačiau apie 80 % gyventojų tuo metu jau nebemokėjo kalbėti airiškai, todėl antrąja valstybine kalba tapo anglų kalba.

Šiuo metu pasakyti, kiek žmonių kalba airiškai, labai sudėtinga. Airių kalbai nuo 1990-ųjų pasidarius vėl madinga, kasmet auga žmonių skaičius, kurie teigia „kalbantys“ airiškai. Per gyventojų surašymą net 43,5 proc. šalies gyventojų teigė mokantys ją. Reali situacija yra visiškai kitokia. Jeigu neskaičiuosime moksleivių, kuriems airių kalba yra privalomas dalykas mokykloje ir kurie „kalba“ per airių kalbos pamokas, iš tiesų kalbančių airiškai skaičiaus vertinimai svyruoja nuo 20 iki 150 tūkstančių. Teritorijos, kur airių kalba yra gimtoji daugumai gyventojų, yra paskelbtos geilų sritimis (savotiškais airių kalbos rezervatais; airiškai Gaeltachat). Geilų sritys yra šių grafysčių teritorijoje – pietuose: Kerio (Korka Hynė, Yvera), Korko (Muskrai, Klero sala), Voterfordo (Reinas); vakaruose – Golvėjaus (Konamara), Mėjo (Tuarmykėdis, Eris) ir šiaurėje – Donegalo (Telinas, Gvydoras). Nors buvo imtasi priemonių, padedančių išsaugoti ir atkurti airių kalbą, padėtis XX amžiuje tik blogėjo. Didelis nedarbas geilų srityse vertė žmonės iš ten emigruoti (dažniausiai į JAV), todėl airiškai kalbančių procentas nuolat krito – nuo 20 % atkūrus nepriklausomybę, iki 3-4 % dabar.

Padėtis pradėjo keistis tik paskutiniais metais, ir daugiausia už geilų sričių ribų. Tėvų pastangomis pradėtos kurti airiškos mokyklos (), kur visas dėstymas vyksta airiškai. Didžiausias šių mokyklų plėtros stabdis yra Švietimo ministerija, kuri biurokratinėmis priemonėmis bando pažaboti šių mokyklų spartų augimą visoje šalyje. Šiuo metu bent viena tokia mokykla yra kiekvienoje Airijos grafystėje. 1996 m. pirmą kartą atsirado TG4 (Telefis na Gaeilge) televizijos kanalas, kur didžiausią laiko dalį transliuojama airiškai (40 metų vėliau už pirmą Airijos televiziją angliškai!). Airijoje transliuojama radijo stotis airių kalba „Raidió na Gaeltachta“, leidžiamas dienraštis „Lá“, savaitraštis „Foinse“ ir dar penki mėnesiniai leidiniai. Televizija ir radijas airiškai taip pat atsirado ne vyriausybės dėka, kuri, kaip atrodo, remia airių kalbą tik žodžiais, bet ne darbais, nes tik privačiai įkurtos piratinės 1970-ais radijo, o 1990-ais TV stotys privertė vyriausybę skirti pinigų žiniasklaidai airių kalba.
  
Visi užrašai šalyje yra dvikalbiai, o tose provincijose, kuriose daugumą sudaro airiškai kalbantys gyventojai, – tiktai airiškai. Tik nuo 2005 m., priėmus Kalbos įstatymą, airių kalba buvo visiškai sulyginta su anglų kalba – dabar airių kalba galima kreiptis į valstybines įstaigas, teismus ir pan, o tos įstaigos privalo atsakymus teikti ta pačia kalba, kuria gavo užklausimą.

Dar vienas airių išskirtinumas – specifiška jų pavardžių daryba. Kai kurių airių šeimų pavardės išlaikė keltiškus priešdėlius Mac ir O. Pirmasis reiškia sūnų, o antrasis – vaikaitį, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas „MacDonald“ reikštų „Donaldo sūnus“, o pavardė O`Neil reikštų „Neilo vaikaitis“. Kadangi kitados dalis keltų genčių persikėlė gyventi į Škotiją, panaši pavardžių daryba yra paplitusi ir ten.

Valdžios tinklapiai:

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:




#Article 63: Periodinė elementų lentelė (131 words)


Periodinė (cheminių) elementų lentelė (kitaip dar gali būti vadinama Mendelejevo lentelė, Periodinė elementų sistema ir pan.) yra lentelinis chemijos periodinio dėsnio pavidalas, kuriame žinomi cheminiai elementai išdėstyti pagal atominį skaičių. Dėsnį atrado ir pirmąją lentelę sudarė Dmitrijus Mendelejevas 1869 metų kovo 1 d. (vasario 17 d. – pagal senąjį kalendorių). 

Būtinos pagrindinės žinios apie elementus pateiktos standartinės lentelės pavidalu. Galimi elementų išdėstymai ir kitais požiūriais ir skirtingu detalumu.

Periodinės lentelės stulpeliai vadinami grupėmis, kurių iš viso yra 18. Vienos grupės elementų panašus valentiškumo elektronų išsidėstymas, dėl to šių elementų savybės yra panašios. Grupės žymimos vienu iš trijų būdų – arabiškais skaitmenimis, romėniškais skaitmenimis arba derinant romėniškus skaitmenis ir lotyniškas raides. Romėniška numeracija naudota pirmosiose sistemose, tuo tarpu arabiškas žymėjimas yra naujesnis, pastarasis yra aiškesnis ir rekomenduojamas Tarptautinės taikomosios chemijos sąjungos (IUPAC).




#Article 64: Mitologija (526 words)


Mitologija – mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai. Tai yra sisteminis mitų rinkimas, tyrimas ir interpretacija. Savarankiška mokslo šaka susiklostė XIX amžiuje. Mitologija taip pat vadinama tam tikros tautos, kultūros, religinės, socialinės ar etninės grupės mitų visuma.

Mitologija kaip savarankiškas mokslas susiformavo Georges Dumezil dėka. Vienas pagrindinių jos principų tas, jog dieviškasis pasaulis yra žmogiškojo pasaulio lūkesčių, troškimų, santvarkos idealas. Visi žmogiškieji konfliktai, tarpusavio santykiai yra suabsoliutinami dieviškame plane. Mitai, pasakos, legendos ir sakmės neaiškina pasaulio reiškinių kilmės, o sprendžia etikos ir egzistencijos problemas. Taigi, dažnai pasakymas jog „mitas paneigtas“ yra klaidingas, nes tokiu atveju yra paneigiamas tam tikras kultūros idealas, be kurio neįmanomas tolesnis kultūros plėtojimasis.

Kaip sakė vienas žymiausių semiotikos pradininkų A. J. Greimas: „Mitologija yra bendruomeninės kultūros išraiška, kaip kultūrinis tekstas, jinai gali ir turi būti skaitoma ir išaiškinama ją organizuojančios vidujinės sistemos, o ne iš išorės pasiimtų apriorinių kategorijų pagalba.“Tai reiškia, jog mitologija yra subtilus žmogui pravartus dalykas, kurio negalima vertinti iš pašalinio požiūrio taško, tarkim fizikas negali interpretuoti mito pagal fizikos dėsnius ir taisykles, kito tikėjimo praktikuotojas negali interpretuoti mito kaip klaidos remdamasis savo dogmomis. Mitai nėra pasakojimai apie išsigalvotus ir fantastinius įvykius bei veikėjus, mitai pasakoja apie konkrečias visuomenėje ir gamtoje kylančias problemas, jose dalyvaujančius charakterius, nurodydami tų problemų sprendimo būdus ar pasekmes. Mitologija yra pravarti ne tik kultūros plėtojimui, bet ir kultūros tyrimui, nes ji atspindi įvairių visuomenės sluoksnių kultūros idealus praeityje.

Mitologijos neįmanoma suvokti iškart su ja susidūrus, nes dažnai mitologijos vaizdinių prasmės būna pamirštos arba pamirštamos. Mitologijai skaityti reikia turėti suvokimą apie joje pateikiamus simbolius, alegorijas, vaizdinių ryšius. Mitologiją galima palyginti su knyga, kurioje esama daug nesuprantamų žodžių. Tą knygą galima perskaityti tik tada, kada turimas tinkamas žodynas.

Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Tai pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas. Jau ankstyvosios gimininės-gentinės santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą, medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo susiformavusių mitologinių vaizdinių.

Ašinės temos mitologijoje yra pasaulio sukūrimo, pasaulio sunaikinimo ir atsinaujinimo mitai. Dažnai yra susiję su skirtingų jėgų kova (konkrečių dievų, dangaus ir žemės arba abstrakčių gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos).

Kitas svarbus mitologijos aspektas yra valdančiosios dinastijos ar visos tautos kildinimas iš dievų arba aukštesnių nei kitos tautos būtybių. Pirmu atveju tai suteikia valdančiajai dinastijai religinę valdymo legitimaciją, antru atveju mitai tarnauja genčių bendrumo pojūčiui formuoti ir stiprinti.

Mitų vystymasis ir jų transformacija į pasakas yra naratologijos objektas. Mitų atsiradimu taip pat domisi psichologija, ypač šiuolaikinė tautų psichologija. Mitų esmė suprantama kaip religinė prigimtis ir jų tyrimas yra glaudžiai susijęs su religijos istorija. Mituose esanti informacija svarbi religinių pažiūrų rekonstravimui.

Mitologija tiria mitų susidarymą bei jų santykius su kitais pasakojimais – legendomis, pasakomis, sagomis, epais. Pasak vienos iš tokių santykių interpretacijos mitai yra pasakojimai apie dievus arba didvyrius, susieti į nuoseklią sistemą, perduodama iš kartos į kartą kaip tradicija. Mitai susiejami su dvasiniu arba religiniu bendruomenės gyvenimu, palaikomi valdovų arba dvasininkų. Kai šis ryšys prarandamas, pasakojimai praranda savo mitologines savybes ir tampa pasakomis. Folkloro tyrinėtojai pabrėžia, kad mito reikšmė tame, jog tai nėra tik paprastas pasakojimas, nes jame užkoduojami svarbūs bendruomenės kultūros archetipai.

Folkloro tyrinėtojai mitus priskiria prie tradicinių pasakojimų, kurie skirstomi į tris grupes:




#Article 65: Gorgonės (156 words)


Gorgonės graikų mitologijoje – Forkino ir Ketos pagimdytos pabaisos: mirtingoji Medūza ir jos nemirtingosios seserys Steno ir Eurialė. Minima, kad gorgonės gyveno toli vakaruose prie Okeano, greta grajų ir hesperidžių.

Gorgonės vaizduojamos plačiais veidais, išplėstomis akimis, auksiniais sparnais, kūnus dengė slibino žvynai, rankos varinės su aštriais nagais, vietoj plaukų ant jų galvų augo nuodingos gyvatės. Pražiotose burnose styrojo aštrios kaip durklai iltys, raudoni liežuviai karojo iš plačių burnų. Žinomiausia yra Medūza, kurios veidas buvo toks baisus, kad visi pamatę jos veidą – suakmenėdavo.

Pagal mitą Medūza iš pradžių buvusi graži moteris. Poseidonas ją išprievartavo Atėnės šventykloje. Poseidonas buvo Atėnės priešininkas kovoje dėl Atėnų. Sužinojusi šventyklos išniekinimo įvykį, Atėnė bausdama pakeitė Medūzą, kad jos išvaizda atitiktų jos seserų gorgonių. Medūzos plaukai pavirto gyvatėmis ir nuo jos žvilgsnio visi gyvieji pavirsdavo akmeniu. Ji buvo ištremta už Hiperborėjos žemių.

Persėjas sugebėjo nukirsti Medūzai galvą naudodamasis skydu kaip veidrodžiu. Gorgonės galva papuošė skydą, išlaikydama savo sugebėjimą visus į ją pažiūrėjusius paversti akmeniu.




#Article 66: Politinė partija (619 words)


Politinė partija (iš  'dalis') – žmonių grupė, kuri turi bendrus politinius idealus, siekia tų pačių politinių tikslų ir yra susibūrusi į organizaciją, skirtą šiems idealams ginti bei įgyvendinti.

Tikros partijos egzistuoja ten, kur piliečiai (ar bent didelė jų dalis) turi galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Kitose valstybėse į partijas panašiausios revoliucionierių organizacijos.

Nors partijos reikalingos valstybės institucijų organizavimui ten, kur piliečiai dalyvauja valstybės valdyme, jos paprastai tiesiogiai konstitucijose neminimos.

Panašios politinės orientacijos ar ideologijos partijos gali jungtis į internacionalus.

Šiuolaikinės politinės partijos save kildina iš laikotarpio, kai galutinai sužlugo absoliutizmas ir suverenitetas atiteko tautai. Partijos tapo įvairių interesų sklaidos, jų raiškos išdava.

Dabartinių partijų pirmtakais gali būti laikomos Anglijos politinės grupės – toriai ir vigai. M. Veberis išskyrė šiuos politinių partijų vystymosi etapus:

Visus šiuos etapus praėjo tik toriai ir vigai, kitų partijų kūrimasis yra paprastesnis, pirmi du etapai laikomi tik jų priešistore. Partiniai klubai buvo savotiška pirminė organizacija, jungiantys panašių pažiūrų žmones. Tipiškas toks partijos atsiradimo pavyzdys – Italija. 1831–1848 m. Italijoje veikė „Jaunosios Italijos“ politinis klubas su filialais. Tų filialų buvo daug, o jų narių apie 50-60 tūkst. Panašaus tipo buvo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu susikūrę jakobinų, koldiljerų klubai.

Masinės partijos susikūrė veikiamos darbininkų judėjimo. Masinėms partijoms būdingas didelis narių skaičius, struktūra ir pan. XIX a. pab.–XX a. vid. partijos formuojasi daugiausia klasiniu požymiu. Politiniams procesams įgavus parlamentinę formą išaiškėja, kad partija turi remtis ne klasės interesais, bet atstovauti daugelį visuomeninių jėgų interesų. Pagrindine partijų funkcija tampa įvairių visuomeninių interesų derinimas, jų integracija, todėl partijoms tampa būtina suformuluoti universalią programą. Partijos tampa universalesnėmis. Nuo XX a. vidurio klasines partijas pakeitė „catch – all“ tipo partijos.

Partijos paprastai remiasi arba deklaruoja, kad remiasi kokia nors ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra skirtingas. JAV partijos – tiek respublikonai, tiek demokratai remiasi liberalizmo ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra žemas. Lyginant Europos ir JAV partijas atrodo, kad JAV partijos neturi ideologijos, o remiasi pragmatizmu.

Galimos asmeninės partijos, kurios dažnai ir vadinamos pagal savo lyderius. Jos dažnesnės žemesnės kultūros valstybėse. Gavę valdžią, savas programines nuostatas jos lengvai keičia.

Jei valstybėje nėra nusistovėjusi valdymo forma, partijos dažnai grupuojasi pagal palankumą kuriai nors iš jų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Ispanijoje XX a. pradžioje buvo respublikonų ir monarchistų partijų.

Jei valstybėje nenusistovėjusi religijos padėtis, gali kurtis religijai palankios partijos. Tačiau jų programose tai nebūna vienintelės nuostatos.

Valstybėse, kuriose kartu gyvena kelios nelygių teisių ar įtakos tautos, gali kurtis nacionalinės partijos, kurios siekia didesnių savos tautos teisių.

Kartais partijos buriasi pagal požiūrį į kokį nors konkrečiu metu svarbų klausimą. Pavyzdžiui, JAV respublikonų partija ir JAV demokratų partija skyrėsi požiūriu į vergiją, vėliau – požiūriu į muitus, dar vėliau – požiūriu į valiutą.

Šiuolaikinės partijos paprastai yra vadinamosios masinės partijos. Nuo 7-to dešimtmečio Vakarų Europoje šalia masinių partijų atsiranda ir vadinamosios naujo tipo (new wave) partijos.

Politinės partijos taip pat dažnai skirstomos vadinamajame politiniame spektre. Tipiškas spektras turi kairiąsias partijas, siejamas su radikalia ir progresyvia politika, ir dešiniąsias partijas, siejamas su konservatyvia arba reakcine politika. Kiti skirstymo variantai papildomai įtraukia tokias dimensijas kaip požiūris į parlamentinę demokratiją ir autoritarizmą bei totalitarizmą, ekonominę politiką (kairiosios partijos renkasi socialdemokratiją, socializmą arba komunizmą, o dešiniosios linkusios palaikyti laissez – faire ekonomiką. Centristinės partijos paprastai bando derinti tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų remiamas priemones.

Kiekvienoje valstybėje politinės partijos sudaro tam tikrą partinę sistemą.

Paprastai kiekviena didesnė partija turi savo skyrius ar organizacijas visoje valstybėje ar bent didelėje jos dalyje, didesniuose administraciniuose centruose ar rinkimų apygardose. Tokių skyrių tikslas – skleisti partijos idėjas, pritraukti naujus žmones, organizuoti rinkiminę agitaciją.

Be to, visos partijos paprastai turi ir savo oficialius organus.

Paprastai kiekvienas parlamente svarstomas klausimas yra apsvarstomas atskirame partijos susirinkime. Be to, partijos nariai pasižada svarbiais klausimais balsuoti, kaip nutarė partija, arba iš jos pasitraukti.

Partijos keliami reikalavimai rašomi į partijos programą. Paprastai ji yra tvirtinama partijos suvažiavime ir yra įsipareigojimas  rinkėjams.




#Article 67: Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (136 words)


Krikščionių demokratų sąjunga (, CDU) – Vokietijos valdančiosios daugumos politinė partija; didžiausia konservatyvioji, dešiniojo centro partija Vokietijoje. CDU neveikia Bavarijoje, kur jos vaidmenį atlieka Krikščionių socialinė sąjunga (CSU). CDU bendradarbiauja su CSU federaciniame lygmenyje. Nors abi partijos išlaiko savo struktūrą, jos bundestage sudaro bendrą frakciją ir rinkimų kampanijos metu tarpusavyje nekonkuruoja.

CDU/CSU rinkėjai tai daugiausia katalikai, protestantai, kaimo gyventojai, tačiau praktiškai visų ekonominių klasių atstovai. Partija yra paprastai konservatyvi ekonominės ir socialinės politikos klausimais ir labiau identifikuojama su katalikų ir protestantų bažnyčiomis nei kitos didžiosios partijos, tačiau partijos programa yra daugiau pragmatinė nei ideologinė. 1990 metais Krikščionių demokratų sąjunga susijungė su to paties pavadinimo Vokietijos Demokratinės Respublikos partija.

Nuo 1973 m. iki pralaimėjimo rinkimuose 1998 m. partijai vadovavo Helmutas Kolis. Jį pakeitė Wolfgang Schäuble. Šis 2000 m. pradžioje po partijos finansavimo skandalo atsistatydino. Jį pakeitė Angela Merkel.




#Article 68: Socialinė nelygybė (334 words)


Socialinė nelygybė – hierarchiniai visuomenės grupių padėties skirtumai, nelygus ekonominių, politinių, kultūrinių ir kitų resursų pasiskirstymas.

Visos visuomenės yra stratifikuotos. Konkreti stratifikacijos schema kiekvienoje šalyje ar istorijos bėgyje yra skirtinga. Konkretus stratų įvardinimas yra kiekvienos šalies analizės rezultatas. Grubiausias yra visuomenės skirstymas į tris klases.

Visi visuomenės nariai ir jų grupės vienu ar kitu būdu yra skirtingi. Šiuos skirtumus Jean Jacque Rousseau (Žanas Žakas Ruso) vadino „natūraliais skirtumais“. Tačiau šie skirtumai didele dalimi yra lemiami visuomenės. Tai lemia, kad socialinė nelygybė yra priklausoma ne nuo atskirų individų, bet nuo visuomenės.

Atitrauktai vertinant socialiniai skirtumai nėra vien negatyvus reiškinys. Problemos atsiranda tuomet, kai įvedama jų kategorizacija ir klasifikacija (moralinė, ekonominė ir pan.), t. y. kai skirtumai išdėstomi tam tikroje „vertybių skalėje“. Taip pat problematiška situacija gali susidaryti socialinio teisumo požiūriu, kai socialinė nelygybė pasireiškia tokiose srityse kaip mažamečių vaikų švietimas.

Egzistuoja keletas nelygybės aiškinimo modelių, kurių svarbiausi yra:

Nelygybę galima naikinti arba kompensuoti jos padarinius. Liberalai socialinės lygybės siekimo principą mato lygiose starto sąlygose, nors finišuoti galima ir skirtingai. Konservatyvi versija lygaus starto versiją neigia.

Vadinamoji „socialinė valstybė“ siekia sumažinti socialinę nelygybę kiek tai leidžia valstybės įstatymai (pvz., gerbiant nuosavybės teisę). Socialinė valstybė bando pasiekti, kad ekonominis augimas turėtų poveikį visoms socialinėms grupėms ar, kad socialinė nelygybė visuomenėje nedidėtų.

Marksistiniu požiūriu valstybė palaiko socialinę nelygybę tarp skirtingų klasių, nes tai atitinka valdančiosios klasės interesus.

Klasikinio liberalizmo požiūriu socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga. Socialinė nelygybė yra žmonių prigimtinės lygybės padarinys ir tai natūralu, neišvengiama.

Požiūriai į nelygybės poveikį ekonomikai yra labai skirtingi. Dažnai nurodomos teigiamos socialinės nelygybės funkcijos kaip skatinančios asmenis tobulėti ir siekti didesnės asmeninės gerovės, taip darant teigiamą poveikį ekonomikos augimui. Kitos teorijos nurodo, kad didelė socialinė nelygybė mažina vidaus paklausą taip stabdydama ekonomikos raidą.

Socialinės nelygybės palyginimas tarp skirtingų valstybių paprastai daromas naudojantis indeksu gaunamu lyginant 10 % didžiausias pajamas gaunančių šeimų su 10 % mažiausias pajamas gaunančių šeimų (gali būti taikomos ir kitokios imtys – 5 %, 2 % ir pan.). Gaunamas pajamų skirtumas (paprastai kartais) rodo socialinės nelygybės mastą šalyje.




#Article 69: Danija (1483 words)


Danija (), oficialiai Danijos Karalystė () – valstybė Europos šiaurinėje dalyje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūros. Įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje ir aplinkinėse salose: Danijos salyne, Šiaurės Fryzų salose, Bornholme. Jutlandijos pietuose ribojasi su Vokietija (vienintelė sausumos siena – 68 km ilgio).

Kategato ir Eresuno sąsiauriai skiria Daniją nuo Švedijos, Skagerako sąsiauris – nuo Norvegijos. Nuo 1973 m. Danija priklauso Europos Sąjungai, bet Grenlandija ir Farerų salos turinčios vidaus autonomiją, Europos Sąjungai nepriklauso. Danija taip pat yra NATO, OECD ir ESBO narė.

Pirmieji gyventojai (žvejai ir medžiotojai), į Jutlandijos pusiasalį atsikėlė 12 tūkstantmetyje pr. m. e. 4 tūkstantmetyje pr. m. e. plito žemdirbystė bei gyvulininkystė, apie XVII-XVI pr. m. e. atsiranda bronziniai įrankiai, o nuo V a. pr. m. e. – ir geležiniai. 1 tūkstantmetyje pr. m. e. Danijos teritorijoje apsigyveno germanai (kimbrai, teutonai, jutai, anglai, saksai).

Per didįjį tautų kraustymasį jutai, anglai ir saksai persikėlė į Britaniją, o į Jutlandijos pusiasalį apie V a. iš Skandinavijos pusiasalio persikėlė danai, kurie VIII–XI amžiais dalyvavo vikingų žygiuose. Nuo VIII a. dabartinės Danijos teritorijoje kūrėsi nedideli valstybiniai junginiai. X amžiuje Gormas Senasis bei jo sūnus Haraldas I Mėlyndantis sukūrė Danijos karalystę su renkama karaliaus valdžia.

X–XI amžiais danai pakrikštyti, prasidėjo veržimasis į Norvegiją, o trumpą laikotarpį XI amžiuje valdyta ir Anglija (1018–1035). XII amžiuje pradėjo Baltijos jūros regiono užkariavimą, užimdami Riugeno salą, Holšteiną, Meklenburgą, Pomeraniją ir Šiaurės Estiją su Saremos sala, tačiau šių teritorijų ilgai neišlaikė – didžiąją dalį prarado po Bornhiovedo mūšio (1227).

Nors ir praradusi pirmaujantį vaidmenį prekyboje Baltijos jūroje, Danija stiprino įtaką regione ir 1380 m. sudarė personalinę uniją su Norvegija, o 1397 m. – Kalmaro uniją, sąjungą su Švedija, kurioje vyraujantis vaidmuo teko Danijai. 1460 m. sudaryta asmeninė unija su Šlėzvigu ir Holšteinu. Tuo tarpu karaliaus valdžia vis labiau silpo ir XV-XVI a. praktiškai valdė Rigsrodas. 1523 m. Švedija po Gustavo I Vazos rengto sukilimo tapo nepriklausoma karalyste ir pagrindine Danijos varžove regione.

Po Grafų kivirčo sukilimo 1836 m. šalyje įvesta liuteronybė, sekuliarizuotas bažnyčios turtas, pagyvėjo danų kultūros plėtra. Regione valstybės įtaka pradėjo silpti, per karus su Švedija (Septynerių metų Šiaurės karas, Kalmaro karas ir k.t.) prarastos kai kurios teritorijos Skandinavijos pusiasalyje.

XVII a. karalius Frederikas III pradėjo stiprinti karaliaus valdžią, 1660 m. sostas paskelbtas paveldimu, o nuo 1665 m. įvesta absoliutinė monarchija, panaikintas Rigsrodas, išvaikytas Rigsdagas, naikintos bajorų privilegijos. 1683–1687 m. reformuota teisinė sistema.

Per Napoleono karus 1801 bei 1807 m. Jungtinei Karalystei apšaudžius Kopenhagą ir konfiskavus laivyną, Danija prisijungė prie Napoleono (Danijos-Didžiosios Britanijos karas) ir pralaimėjus karą pagal Kylio taiką prarado Norvegiją. Pradėjo mažėti Danijos tarptautinė įtaka, prasidėjo ūkio nuosmukis.

XIX amžiuje įvyko pramoninė revoliucija, pradėjo kurtis politinės partijos, stiprėjo skandinavizmas. Po Tautų pavasario (1848 m.) paskelbta 1849 m. konstitucija, paskelbusi konstitucinę monarchiją ir suteikusi žodžio, tikėjimo ir susirinkimų teisę gyventojams. 1901 m. konstitucijos pataisos sumažino turtuolių teises ginančių aukštųjų parlamento rūmų (Landstingo) įtaką, išplėstos rinkimų teisės, o 1915 m. konstitucija įteisinta visuotinė rinkimų teisė (ir moterims).

Pirmajame pasauliniame kare išliko neutrali, 1916 m. pardavė Mergelių salas Jungtinėms Valstijoms. Antrajame pasauliniame kare, nors ir laikėsi neutralumo politikos ir pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija, 1940 m. buvo pastarosios okupuota. 1944 m. nuo Danijos atsiskyrė Islandija, iki tol susieta unija, 1944 m. autonomija suteikta Farerų saloms, 1979 m. – Grenlandijai.

Valdymo forma – parlamentinė konstitucinė monarchija.  Ši sistema galioja nuo 1849 m. Iki tol Danija buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje vyravo absoliutinė monarchija. Dabartinė konstitucija priimta 1953 m. birželio 5 d. Šalies vadovas yra karalius arba karalienė. Tačiau jis turi tik reprezentacines funkcijas. Dabartinis valstybės vadovas yra karalienė Margareta II. 1972 m. sausio 14 d., mirus Margaretos tėvui karaliui Frederikui IX, jai atiteko Danijos karalienės sostas. Margareta II yra pirmoji Danijos karalienė moteris. 

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Folketingu. 179 parlamento nariai renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema. Tarp parlamento narių yra du atstovai iš Grenlandijos ir du iš Farerų salų.  Formaliai vykdomoji valdžia priklauso Danijos monarchui, tačiau praktiškai ją atstovauja ministrų kabinetas, kuriam vadovauja ministras pirmininkas. Ministras pirmininkas yra skiriamas karaliaus, tačiau turi turėti parlamento daugumos paramą. 

BVP pagal sektorius:

Danijoje turistų pamėgti yra atostogų nameliai ir kempingo aikštelės. Svarbus šalies turizmo faktorius yra pakrantė, kuri palyginus su šalies dydžiu yra gana ilga. 2007 m. buvo užregistruoti 45 603 826 pernakvojimai.  Turistam patrauklios vietos yra regionas prie Baltijos jūros ir dvi didžiausios Danijos salos Zelandija ir Fiūnas. Taip pat turistų pamėgtos vietos yra įdomūs miestai, muziejai ir istoriniai statiniai.

Danija yra labai išsivysčiusi pramoninė šalis. Daugiau nei trys ketvirtadaliai eksportuojamų prekių yra pramoninės prekės arba mašinos.  Pramonės ir paslaugų firmos telkiasi daugiausia Sostinės regione, o palyginti Jutlandijoje yra jų nedaug. Pramonė įneša apie 24,9 % į šalies BVP ir joje dirba apie 24 % visų dirbančiųjų, tuo metu paslaugų sektorius įneša apie 71,5 % ir jame dirba apie 73 % visų dirbančiųjų.  Pramonės šakos: maisto apdorojimas, mechanizmai ir įranga, tekstilė ir drabužiai, chemijos produktai, elektronika, statyba, baldai ir kiti medienos produktai, laivų statyba, malūnai. 

Žemės ūkis šalyje yra labai modernizuotas. Jis įneša apie 2,3 % į šalies BVP ir jame dirba apie 3 % visu dirbančiųjų.  Daugiau nei puse šalies teritorijos, neskaitant Grenlandijos ir Farerų, yra naudojama žemės ūkiui. Danija yra viena didžiausiu kiaulienos gamintojų pasaulyje.  Didžiausią gyvulių skaičių sudaro kiaulės, galvijai ir arkliai. Nuo 2000 rugpjūčio 1 d. Danija yra pripažinta, Europos Sąjungos, kaip vyndarystės regionas. Nuo to laiko daniškas vynas gali būti, komerciniams tikslams, gaminamas ir parduodamas.

Pagrindinė Danijos Mokesčių agentūros veiklos užduotis yra surinkti mokesčius, darbo rinkos įnašus, akcizus, PVM ir t. t. Jeigu asmuo atvyksta į Daniją dirbti, tokiu atveju privalo turėti asmeninę mokesčių mokėtojo kortelę ir mokesčių mokėtojo kodą bei mokėti mokestį nuo gaunamų pajamų. Naudingos informacijos rasite ir sužinosite, kaip mokėti mokesčius Danijoje šiame vadove .

Pasak oficialių 2007 m. duomenų, 91,1 % Danijos gyventojų yra danų kilmės.  Daugelis likusių gyventojų yra imigrantai arba neseniai imigravusių žmonių palikuoniai, daugiausiai iš Bosnijos, kaimyninių valstybių, pietų ir vakarų Azijos. Daug žmonių į Daniją atvyko naudodamiesi 1983 m. priimtu „Ateivių įstatymu“, kuris leidžia šeimos narių imigraciją. 2001 m. buvo priimti nauji imigracijos įstatymai, kurie yra vieni iš griežčiausių Europos sąjungoje. 

Pasak oficialios 2012 m. statistikos, 79% Danijos populiacijos priklauso liuteronų bažnyčiai, kuri, pasak konstitucijos, yra nacionalinė Danijos bažnyčia. Neskaičiuojant imigrantų ir imigrantų palikuonių, liuteronų bažnyčios narių dalis yra dar didesnė – 90,3%. Mažiau nei 2% Danijos populiacijos yra musulmonai.

Bendrai paėmus, danai yra nelabai religingi. Pasak 2005 m. metų Zuckermano tyrimo, Danija yra trečia šalis pagal ateistų ir agnostikų procentą pasaulyje. Tyrimo duomenimis, nuo 43% iki 80%  danų nepraktikuoja jokio tikėjimo. 2005 m. Eurobarometer apklausa pateikė panašius duomenis: 31% Danijos gyventojų sakė, jog jie „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49% – kad „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“, 19% – kad „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. 

Nors Kalėdos Danijoje yra laikomos pačia didžiausia švente, taip yra labiau dėl kultūrinių, o ne religinių priežasčių. Daugelis gyventojų lankosi bažnyčioje per krikštynas, vestuves ir laidotuves.

Oficiali šalies kalba yra danų, kuria yra kalbama visoje šalyje. Taip pat 86 % danų moka angliškai, 58 % – vokiškai ir 12 % – prancūziškai. 

Danų architektūra susikūrė viduramžiais, pagal Prancūzijos ir Vokietijos pavyzdžius. Svarbiausi architektai, reprezentuojantys danų architektūrą, yra Arne Jakobseno (), kuris suprojektavo daugybė rotušių, Danijos nacionalinio banko pastatą, Peder Vilhelm Jensen Klint, Jørn Utzon, kuris suprojektavo garsųjį Sidnėjaus operos pastatą, Erik Møller ir Johan Otto von Spreckelsen.

Sidabrininkas Georg Arthur Jensen sukūrė savitą pramonės dizainą Skandinavijos šalyse. Taip pat garsus sidabrininkas buvo Kay Bojesen, bet jis išgarsėjo dėl savo sukurtų medinių žaislų, įrankių ir indų. Kitas garsus sidabrininkas buvo Svend Weihrauch, kuris su savo darbais buvo vienu svarbiausiu Funkcionalizmo atstovu.

Danų muzikos kultūra darė įtaką vokiečių, italų ir anglų muzikos kultūros. Užsienio kompozitoriai: John Dowland, Heinrich Schütz ir Dietrich Buxtehude, ilgą laiką kūrė Danijoje. Žymūs XX a. kompozitoriai buvo Carl Nielsen, kurio operos ir simfonijos pasiekė užsienį, Poul Schierbeck, Knudåge Riisager, Jørgen Bentzon, Finn Høffding, Herman David Koppel, Vagn Holmboe ir Niels Viggo Bentzon.

Žymūs populiariosios muzikos atlikėjai yra eurodance grupė Aqua, pop grupė Lukas Graham, šlagerių dainininkė Gitte Hænning, Olsen Brothers, kurie 2000 m. laimėjo Euroviziją. Lars Ulrich, grupės Metallica būgnininkas, yra kilęs iš Danijos.

Vienas garsiausių danų rašytojų buvo Hansas Kristianas Andersenas, kuris savo kūriniais tokiais kaip Princesė ant žirnio, Nauji karaliaus drabužiai, Coliukė ir kt., įėjo į pasaulio literatūros istoriją. Pasauliniu mastu taip pat žinomas yra teologas, filosofas, rašytojas ir egzistencializmo pradininkas Siorenas Kirkegoras. Taip pat labai garsus buvo poetas Liudvikas Holbergas (), kuris rašė daugiausiai komedijas ir satyrinius romanus.

Paveikta kaimyninių šalių pavyzdžių, XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje danų dailė įgavo naujų impulsų per dailininkus Nicolai Abildgaard, Jens Juel ir Christoffer Wilhelm Eckersberg. Po to XIX a. kūrė Christen Købke, Peter Severin Krøyer, Anna Ancher ir Viggo Johansen. XX a. žymūs danų abstraktieji ekspresionistai buvo Richard Mortensen, Else Alfelt, Ejler Bille, Asger Jorn, vienas iš CoBrA įkūrėjų, ir Per Kirkeby, kuris taip pat buvo skulptorius.

Du žinomi Danijoje dirbę vėlyvųjų viduramžių skulptoriai buvo Bernt Notke ir Claus Berg. Vienas žymiausių danų skulptorių buvo Bertel Thorvaldsen (1770−1844). Jis, kartu su italu Antonio Canova, laikomi ryškiausiais klasicizmo skulptoriais. Tais pačiais laikais taip pat kūrė Hermann Vilhelm Bissen ir Jens Adolph Jerichau. Žymūs XX a. skulptoriai buvo Kai Nielsen, Robert Jacobsen ir Gunnar Westmann.

Danijos valdžios institucijų tinklalapiai:

Danijos profilis:

Danija žemėlapiuose:

Bendros nuorodos apie Daniją:




#Article 70: Informatika (483 words)


Informatika (kompiuterija, , , ,  = „kompiuterių mokslas“, JAV – ) – mokslas bei technikos šaka, kuri nagrinėja informacijos apdorojimą bei jos saugojimą, panaudojant kompiuterius.

Informatika (Informacinės technologijos) skatina intensyvų informacijos apsikeitimą tarptautiniu mastu. Praktikoje informatika apima tiek abstrakčius algoritmų, formalių gramatikų ir panašius tyrimus, tiek ir konkretesnes sritis – programavimo kalbas, programinę, techninę įrangą bei kompiuterio sudėtines dalis.

Naudojant šį žodį junginyje su konkrečios disciplinos vardu (pvz., ekonominė informatika, bioinformatika ir panašiai) jis nurodo tam tikras informatikos specializacijas, kurios yra skirtos valdyti ir apdoroti duomenis, informaciją ir žinias atitinkamos disciplinos ir kartu įtraukia informatikos koncepcijas bei teorijas į šias disciplinas. Analogiškai informatika turi ryšių su bibliotekininkyste.

Prancūzų žodį () 1962 m. pirmą kartą panaudojo Filipas Dreifas () kartu su vertimu į anglų kalbą () bei informatica (itališkų, ispaniškų, portugališkų, olandų kalbas), naudodamas jį, kalbant apie kompiuterių taikymus, skirtus saugoti ir apdoroti informacijai.

Vystantis technikai, augant skaičiavimo operacijų apimčiai bei sudėtingėjant skaičiavimams ši informacijos apdorojimo sritis pradėjo varžyti žmones, todėl buvo palaipsniui vystoma skaičiavimo teorija ir technika.

Jau antikiniais laikais egzistavo skaičiavimus palengvinančios priemonės tokios kaip abakas ar skaitliukai. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje buvo sukurti pirmieji mechaniniai skaičiavimo įrenginiai. Pirmąją mechaninę skaičiavimo mašiną, kuri galėjo atlikti sudėties ir atimties operacijas, 1623 m. sukonstravo Tiubingeno universiteto profesorius Vilhelmas Šikardas (, 1592–1635). Deja, ši mašina greitai sudegė. 1642 m. prancūzas Blezas Paskalis (, 1623–1662), būdamas 19 metų, sukonstravo sumavimo mašiną – aritmometro prototipą. Tarp 1837 ir 1901 m. Čarlzas Babidžas (, 1791–1871) – anglų matematikas ir išradėjas, padedant Adai Lovelasei (, 1815–1852), suprojektavo Skirtumų mašiną, kurią galima laikyti pirmuoju šiuolaikinių kompiuterių prototipu. Apie 1900, IBM pardavė pirmąsias perfokortines mašinas. Tačiau visos šios mašinos buvo sukurtos atlikti atskirus uždavinius arba, geriausiu atveju, jų tam tikrą aibę.

Iki 1940 buvo sukurta ir kitų našesnių skaičiavimo mašinų, kurioms pavadinti buvo pradėta naudoti sąvoka kompiuteris (). Kadangi tuo metu tapo aišku, kad kompiuteriai gali būti naudojami matematiniams skaičiavimams atlikti, tai kompiuterių mokslas tapo platesnis nei bendrai skaičiavimas. Kompiuterių mokslas kaip atskira akademinė disciplina atsirado 1960.

Toliau plečiantis kompiuterių panaudojimui ir su jais susijusių uždavinių ratui, kompiuterių mokslas buvo praplėstas teorinėmis disciplinomis ir galiausiai iš jo 1970 m. susiformavo ir buvo pripažinta informatika kaip atskira mokslo šaka. Iki tol informatika vystėsi matematikos, elektronikos ir kitų techninių disciplinų sudėtyje. Jos užuomazgų galima buvo rasti net ir lingvistikoje. Pirmasis informatikos fakultetas buvo įkurtas 1962 m. Pardų universitete.

Šis naujas terminas buvo priimtas naudoti visoje Vakarų Europoje, išskyrus anglų kalboje, ir verčiant jo reikšmė atitinka ( arba ) žodžių reikšmę. Nors žodis () yra laikomas sąvokos () sinonimu.

Pirmasis lietuviškas kompiuteris „EVP80-2 Rūta“ buvo sukurtas 1963 m. , vadovas Gintautas Grigas. Prof. Laimutis Telksnys šeštajame dešimtmetyje sukūrė pirmąją Lietuvoje elektroninę skaičiavimo mašiną, vėliau ir pirmąjį Europoje rašto ženklus skaitantį automatą „Rūta-701“, kuris atpažindavo bei nuskaitydavo ir ranka rašytus ženklus. Su komanda sukūrė sistemą „LIEPA“ – skaitmeninio lietuvių kalbos atpažinimo bei elektroninio teksto skaitytuvą lietuvių kalba . Lietuvoje informatikos terminas paplito nuo 1986 m., kai mokyklose atsirado toks kursas.

Informatika yra glaudžiai susijusi su keletu sričių.




#Article 71: Ispanijos pilietinis karas (256 words)


Ispanijos pilietinis karas vyko nuo 1936 liepos iki 1939 m. balandžio, jame kovojo generolo Francisko Franko vadovaujami pučistai (vadinami nacionales, nacionalistai arba facciosos, fašistai) ir demokratiškai išrinkta Antrosios Ispanijos respublikos su vyriausybė bei ją remiantys partizanai respublikonai (priešų vadinti rojos, raudonieji). Pilietinis karas baigėsi respublikonų pralaimėjimu bei Francisko Franko diktatūros, kuri truko iki 1975 m., įsigalėjimu.

Pilietinio karo priežastys susijusios su ypač aštriais socialiniais, politiniais bei kultūriniais pasikeitimais Ispanijos visuomenėje. Nuo XIX a. vidurio šalyje kilo daugybė smurtinių konfliktų, kurie liko neišspręsti. Jie kaupėsi ir paaštrėjo, kai po pralaimėjimo Ispanijos-JAV kare senosios institucijos prarado savo pagrindą ir buvo sunaikintos.

Šito „pilietinio“ karo metu daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: Hitlerio Vokietija ir Musolinio Italija iš vienos pusės, Stalino Tarybų Sąjunga iš kitos pusės. Prancūzija ir Didžioji Britanija tiesiogiai kare nedalyvavo, bet leido Tarptautinėms brigadoms kovoti respublikonų pusėje. Kai kurių istorikų nuomone tai, kad Ispanijos Respublika pralaimėjo 1936–1939 pilietinį karą, didžiąja dalimi buvo nulemta to, kad JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija kare išliko neutraliomis, tuo tarpu kai Vokietija ir Italija fašistų sukilimui teikė didelio masto pagalbą.

Prancūzijos neutralumas daugiausia buvo sąlygotas Prancūzijos politinės sistemos nestabilumo to karo metu. Karo pradžioje Prancūzijai vadovavo premjeras Leon Blum, Prancūzijos Liaudies Fronto, kairiųjų partijų koalicijos, valdžiusios Prancūziją, lyderis.

Maištą pradėjo F. Franko kariniai daliniai Meliloje ir Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Maištininkai patraukė į savo pusę didesnę dalį sausumos pajėgų ir 1936 m. liepos 18 d. jie užpuolė keliolika Ispanijos miestų. Karinis jūrų laivynas ir karo aviacija liko ištikimi respublikonams ir tai sutrukdė marokiečiams ir svetimšalių legionams patekti į Ispaniją.




#Article 72: Kriptografija (288 words)


Kriptografija (iš  'paslėptas' +  'rašyti') – mokslas, tiriantis informacijos užšifravimo ir iššifravimo metodus. Kriptografija yra sudėtinė kriptologijos mokslo dalis.

Senovėje kriptografija naudota apsaugoti ypač slaptoms bendravimo formoms – šnipų ar diplomatų siunčiamiems pranešimams ir panašiai. Šiais laikais kriptografija plačiai naudojama ypač slaptai informacijai saugoti ir jai siųsti atvirais tinklais, tokiais kaip internetas.

Kriptografijos negalima priskirti nė vienai platesnei mokslų kategorijai. Ši sritis gali būti laikoma informacijos teorijos, matematikos ar net inžinerijos dalimi.

Pirmasis sąvoką kriptografija 1661 m. pavartojo Džonas Viljamsas. Pradinė informacija, kurią norima kriptografiškai apsaugoti, vadinama pradiniu tekstu (). Šifravimas – tai procesas, kurio metu pradinis tekstas paverčiamas į neskaitomą formą, vadinamą šifruotu tekstu () arba kartais kriptograma (). Iššifravimas – tai atvirkštinis procesas, kai iš šifruoto teksto atstatomas pradinis. Šifras – tai šifravimo ir iššifravimo algoritmas. Dažniausiai šifras valdomas raktu – slapta informacijos dalele, kuri turi įtakos šifruoto teksto kūrimui. Protokolas detaliai apibrėžia, kaip šifrai (ir kiti kriptografiniai primityvai) turi būti naudojami siekiant norimų rezultatų. Protokolų, šifrų, raktų valdymo bei vartotojo vykdomų veiksmų visuma sudaro kriptosistemą.

Kriptoanalizė gali pasirodyti kaip natūrali kriptografijos priešingybė, tačiau dažnai šios sritys viena kitą papildo – geras kriptoanalizės supratimas leidžia kurti saugesnius kriptografijos metodus.

Kriptoanalitinės atakos gali būti klasifikuojamos į kategorijas:

Jei kriptosistema naudoja raktą ar slaptažodį, tai dažniausia būna silpniausia sistemos vieta; atakuojant tokias kriptosistemas naudojama nuosekli paieška. Simetrinio rakto kriptografijai daugiausia taikomi tiesinės ir diferencinės kriptoanalizės metodai.

Egzistuoja kai kurie kriptoanalizės apribojimai: jei šifruojant naudojamas raktas, kurio ilgis yra ne mažesnis už teksto ilgį (Bloknoto metodas), kriptoanalizė tampa negalima: perrinkus visus įmanomus raktus, gaunami visi įmanomi tekstai. Be to, sudėtingų raktų analizė yra sunkiai įmanoma dėl praktinių energijos sąnaudų: yra įrodyta, kad Saulės per metus išspinduliuojamos energijos pakaktų tik 187 bitų raktui perrinkti. Tiesa, manoma, kad pastarąjį apribojimą leistų apeiti kvantiniai kompiuteriai.




#Article 73: Techninė įranga (376 words)


Techninė įranga (aparatinė įranga, , ) informacinėse technologijose – informacijos apdorojimo sistemos fizinių komponentų visuma arba tos visumos dalis.
Kompiuterių techninė įranga apima ir visas fizines kompiuterio dalis, bet ne programinę įrangą, valdančią šias dalis. 

Riba tarp programinės ir techninės įrangos nėra visiškai aiški – pavyzdžiui, nėra vieningo požiūrio ar kompiuterio detalėse įmontuotoji programinė įranga (firmware) yra programinė įranga ar techninės įrangos dalis: kiekvienam inžinieriui ar programuotojui akivaizdu, kad () yra programinė įranga, tačiau ji dažnai būna tiek giliai susijusi su įrenginiu, kad techniškai jos neįmanoma atskirti – įrenginys be tokių programų dirbti negali. Kita vertus, šios programos būna bevertės ir nedarbingos be įrenginių, kurioms jos skirtos. Dėl šių priežasčių firmware teisiškai dažniausiai priskiriama techninei, bet ne programinei įrangai. Kitas diskutuotinas atvejis – ar programa, vykdanti pilną įrenginio emuliaciją, savo pagrindinėmis (funkcinėmis) savybėmis atitiktų įrenginį ar programą?

Kompiuterio techninė įranga loginiu požiūriu yra labai paprasta – bet koks kompiuteris susideda iš šių dalių:

Paskutiniai iš minėtų įrenginių būna labai įvairūs ir dažnai sudaro daugiau, nei 80 procentų kompiuterio kainos. Tipiški išoriniai įrenginiai:

Duomenų magistralė kai kada irgi priskiriama išoriniams kompiuterio įrenginiams, tačiau, skirtingai nuo daugumos kitų, yra praktiškai neatskiriama kompiuterio dalis, tam tikru būdu egzistuojanti net tada, kai kompiuteris neturi jokios atminties, išskyrus procesoriaus registrus. Kai kuriose kompiuterių realizacijose atmintis irgi galėjo veikti, kaip atskiras kompiuterio įrenginys, tačiau tokios kompiuterių realizacijos nepapilto.

Tipiškas asmeninis kompiuteris susideda iš dėžės („sisteminio bloko“), kurioje yra motininė plokštė (kartais dar vadinama sistemine ar pagrindine plokšte) bei maitinimo blokas. Dažniausiai kaip atskiri įrenginiai, prie kompiuterio jungiami:

Funkciškai viena iš svarbiausių kompiuterio dalių būna motininė plokštė, kuri atlieka dvi funkcijas:

Periferine įranga dažniausiai vadinami įrenginiai, kurie yra ne kompiuterio dėžėje („sisteminiame bloke“), o jo išorėje, nors architektūros požiūriu dauguma viduje esančių įrenginių niekuo nesiskiria: pvz., kietasis diskas yra toks pat duomenų įvedimo/išvedimo įrenginys, kaip ir spausdintuvas. Kai kurie periferiniai įrenginiai, tokie, kaip klaviatūra ar monitorius, yra tiesiog būtini, kiti – reikalingi tik specialistams (pvz., elektroniniai mikroskopai). Šiais laikais daugelis įprastų namų apyvokos daiktų, pvz., telefonas, televizorius, fotoaparatas gali būti prijungti prie kompiuterio ir veikti, kaip periferiniai įrenginiai.

Kompiuterio dalims galima priskirti visus įrenginius, esančius kompiuterio dėžės („sisteminio bloko“) viduje:

Kompiuterio priedai – įrenginiai, kurie paprastai būna jungiami prie kompiuterio (dalis – kaip išoriniai įtaisai, dalis – kaip įtaisai, esantys dėžės viduje), pvz.:




#Article 74: Transportas (172 words)


Transportas, transportavimas – žmonių ar krovinių perkėlimas iš vienos vietos į kitą; taip pat ekonomikos šaka, kurioje prekės ir keleiviai gabenami iš vienos vietos į kitą. Žodis kilęs iš lotyniškų žodžių trans (per, skersai) ir portare (nešti, gabenti).

Transportas skirstomas į tris kategorijas:

Taip pat transporto priemones skirstomos į dvi pagrindines grupes: 

Esant transporto sutrikimams, sumažėja žmonių komunikacinės galimybės, patiriami ekonominiai nuostoliai pačiose įvairiausiose veiklos sferose. Kai transporto sistemos sutrikimai tampa nuolatiniais (pvz., grūstys miestuose, parkavimo vietų stoka), tai sudaro kliūtis racionaliam išteklių panaudojimui, mažina darbo pasidalinimą, neigiamai veikia aplinką, mažina žmonių ekonominę gerovę bei gyvenimo kokybę. Dalį susisiekimo poreikio, esant nepakankamiems transporto sistemos pajėgumams, gali kompensuoti elektroninės ryšio priemonės, tačiau ta dalis kol kas nedidelė.

ES politika transporto srityje nukreipta dviem pagrindinėmis kryptimis:

Šiems tikslams pasiekti pasitelkiamas transporto įmonių licencijavimas ir bendrų standartų nustatymas. Licencijavimas yra priemonė, kuria vykdomas kokybinis transporto verslo ribojimas: tiktai nustatytus kriterijus atitinkančios įmonės gauna leidimą užsiimti šiuo verslu. Šie kriterijai yra kvalifikacija, reputacija ir finansinis pajėgumas. Taip pat transporto priemonės turi atitikti techninius bei gamtosauginius standartus.




#Article 75: Namibija (1164 words)


Namibija (, , ), oficialiai – Namibijos Respublika (, , ) – valstybė pietvakarių Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Namibija šiaurėje ribojasi su Angola ir Zambija, rytuose su Botsvana, bei pietuose su Pietų Afrikos Respublika.

Šalies pavadinimas kilęs nuo Namibo dykumos, kuri dengia visą šalies pakrantę. Pavadinimas buvo parinktas po nepriklausomybės, kaip neutralus, nes Namibijoje nei viena tauta nesudaro ženklios daugumos.

Pirmaisiais šalies gyventojais laikomi bušmėnai, damarai ir namai. XIV a. bantų migracijų metu į regioną atsikraustė bantai. Pirmieji europiečiai išsilaipinę ir ištyrę regioną buvo Portugalijos keliautojai Diogo Cão 1485 ir Bartolomeu Dias 1486 metais. Tačiau skirtingai negu į kitas Afrikos vietas, atradusios šalies (šiuo atveju Portugalijos) pretenzijos į regioną nebuvo reiškiamos. Kaip ir dauguma Subsacharinės Afrikos regionų, Namibija europiečių nebuvo tyrinėjama iki XIX a., kai atvyko pirmieji pirkliai ir kolonistai, dauguma iš Vokietijos ir Švedijos. 1884 m. visa Namibija (išskyrus Volvį Bėjų, kuris buvo Britų imperijos kolonija) tapo Vokietijos imperijos kolonija, vadinama Vokietijos Pietvakarių Afrika (Deutsch-Südwestafrika).

Valdymo forma – prezidentinė atstovaujamoji demokratija. Šalies vadovas – prezidentas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Dabartinis prezidentas – Hafe Geingob.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas, sudarytas iš – Nacionalinės tarybos (26 vietų, du nariai išrenkami iš kiekvienos regioninės tarybos, 6 metų kadencijai) ir – Nacionalinės asamblėjos (72 vietų, nariai renkami visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai). Paskutiniai Nacionalinės tarybos rinkimai vyko 2004, o nacionalinės asamblėjos – 2009 m. lapkritį. Dabartinis ministras pirmininkas yra Nahas Angula.

Namibijoje veikia apie 40 politinių partijų, kuriose vyrauja tam tikros etninės grupės dauguma. Didžiausia ir įtakingiausia partija yra kairiosios pakraipos – SWAPO. Joje daugumą sudaro ovambų tautos atstovai. 2009 m. per Nacionalinės Asamblėjos rinkimus SWAPO iš 72 vietų gavo 54. O per 2004 m. vykusius Nacionalinės Tarybos rinkimus iš 26 vietų gavo 24.

Namibija yra padalinta į 13 regionų. Kiekvienas regionas yra valdomas regiono tarybos (regional council) ir dar priklausomai nuo regiono dydžio, regionai yra toliau dalijami nuo 6 iki 10 rinkiminių apygardų (constituencies).

Namibijos plotis yra apie 825 418 km². Pakrančių ilgis yra 1 572 km (Atlanto vandenyno), sausumos sienų ilgis 3 824 km. Šiaurėje Namibija ribojasi su (skliausteliuose – sienos ilgis) Angola (1 376 km) ir Zambija (233 km), rytuose su Botsvana (1 360 km), o pietuose su Pietų Afrikos Respublika (855 km).

Šalies krantus skalauja Atlanto vandenynas. Didžiausios šalies upės yra: Oranjė, Kunenė, Okavangas ir Kvandas.

Namibijos klimatas yra karštas ir sausas. Jis yra subtropinis žemyninis klimatas, didelė šalies dalis dengiama dykumų, nes šalyje driekiasi 2 didelės dykumos. Didžioji šalies dalis yra tropinio lietaus teritorijoje. Lietus gana nepastovaus, atsitiktinis ir labai stiprus tarp lapkričio ir balandžio. Atsižvelgiant į ypatingas klimato sąlygas, žemės ūkiu užsiimti šalyje galima tik nedideliu mastu.

Derlingiausios sritys ir didžiausias gyventojų tankumas yra šalies šiaurinėje dalyje, įskaitant Kaprivio ruožą. Ši teritorija yra gausiai drėkinama upių, atitekančių iš šiaurės, kurios lietinguoju sezonu sukuria pelkynus ir užtvindo didelę regiono dalį. Vanduo suteikia sąlygas žemdirbystei ir sėsliam gyvenimui. Kaprivio regione krituliai yra dažni. Regione yra tanki upių sistema, tankūs tropiniai miškai. Oro drėgmė čia, priešingai nei kitose šalies dalyse, labai didelė. Nors šis regionas sudaro tik nedidelę dalį visos Namibijos teritorijos, čia susikaupę daugiau nei pusė šalies gyventojų.

Visa vakarinė šalies dalis yra padengta atšiaurios Namibo dykumos. Čia krituliai yra labai reti. Kiaurus metus pučia sausas, stiprus vėjas. Net žiema, temperatūra dažnai pasiekia 25 °C ir daugiau. Temperatūrų kaita tarp dienos ir nakties yra labai didelė, nuo 25 °C iki 30 °C diena, o naktį gali atvėsti net iki užšalimo. Ryte ir vakare temperatūra gali šokinėti 20 °C kelių valandų laikotarpyje.

Atlanto vandenyno pakrantėje orus lemia šalta Bengelos srovė. Ji stipriai atvėsina vyraujančius pietvakarių vėjus, o tai stabdo kondensaciją ir neleidžia susidaryti lietaus debesims, dėl to reguliariai pažemėje susidaro tirštas rūkas. Vasara temperatūra yra vėsi, o žiemą kartkartėmis būna net šalta. Vandens temperatūra retai pasiekia daugiau nei 15 °C. Čia įsikūrę svarbiausi Namibijos uostai: Volvis Bėjus ir Liudericas, kurie laikomi vienais sausiausių pasaulio miestų.

Šalies vidurinę dalį sudaro plokščiakalnis, skiriantis Namibo ir Kalahario dykumas. Plokščiakalnyje, dėl didelio aukščio, naktimis gali pašalti ir labai retai pasitaiko, kad gali net pasnigti. Dienomis nėra taip karšta kaip dykumoje. Čia įsikūrę svarbiausi šalies miestai, taip pat ir sostinė Vindhukas.

Kalaharyje, kuris yra šalies rytuose, yra panašiai kaip ir Namibo dykumumoje, tik krituliai yra šiek tiek dažnesni, bet kaip ir kitose dykumose, reti.

Dėl nepakankamo kritulių kiekio auginama nedaug pasėlių. Ožkos ir avys auginamos šalies pietuose, o galvijai šalies šiaurėje. Apie pusę šalies gyventojų dirba žemės ūkyje. Nedarbingumo lygis aukštas ir dauguma žemių liko baltųjų žemdirbių rankose. Tai sukėlė diskusijas dėl žemės perskirstymo. Namibija, kartu su Svazilendu, PAR, Lesotu, Botsvana, priklauso Pietų Afrikos muitų sąjungai (SACU).

Labai svarbus šalies ekonomikos sektorius yra žemės ūkis, kuriame dirba apie pusė šalies dirbančiųjų. Gyvulininkystės srityje daugiausia yra veisiami galvijai ir avys, tarp avių labiausiai dominuoja karakulio avys. Hoodia gordonii kaktusai yra auginami Namibijos pietuose.

Šalies gamintojai daugiausia apdirba maisto produktus. Svarbi yra kalnakasybos pramonė, kuri sudaro apie 20 % valstybės BVP. Namibijoje yra išgaunama daug geros kokybės brangakmenių. Kiti svarbūs mineralai yra uranas, varis, švinas, auksas, cinkas, sidabras, alavas, volframas. Žvejybos laivynas žvejoja Atlanto vandenyne. Žvejyba ir turizmas vaidina vis svarbesnį vaidmenį. Pagrindinė šalies mainų partnerė yra Pietų Afrika.

Namibija turi išvystytą tarptautinį oro susisiekimą, atitinkančius poreikius kelius. Įvairūs peizažai ir gyvūnų gausa traukia turistus. Daugelis miestų ir bendrovių organizuoja įvairias keliones, ekskursijas, ekstremalius sporto renginius bei kitokias pramogas.

Labiausiai turistų pamėgtos vietos yra Kaprivio ruožas (Kaprivio regionas), Etošos duburys, Žuvų upės kanjonas, Svakopmundas, Volvis Bėjus ir Epupos krioklys.

Namibijos gyventojų tankumas yra vienas iš mažiausių pasaulyje. Vienam kvadratiniam kilometrui vidutiniškai tenka vos 2,5 žmogaus. Palyginimui, viso pasaulio sausumos tankumas yra 45 žm./km². Namibijos gyventojai yra susitelkę derlingojoje šalies šiaurėje. Šalies pietuose gyvena tik 7 % valstybės populiacijos.

Baltaodžiai, kurių dauguma yra kilę iš portugalų, olandų, vokiečių, britų ir prancūzų, sudaro 6-7 % visų šalies gyventojų. Tai antras pagal dydį procentas tarp visų subsacharinės Afrikos valstybių po PAR. Daugelio baltųjų ir beveik visų maišytųjų kilmė, kultūra, religija ir genealogija yra panaši į PAR juodųjų ir maišytųjų.

Valstybinė Namibijos kalba yra anglų, bet ji yra gimtoji tik mažai daliai šalies gyventojų. Iki 1990 metų vokiečių ir afrikanų kalbos taip pat buvo oficialios, bet šaliai tapus nepriklausomai, valdžia nenorėjo būti apkaltinta pirmenybės teikimu vokiškai ir afrikaniškai kalbančių grupių interesams. Vokiečių, afrikanų ir ošivambo kalbos tapo pripažintomis regioninėmis kalbomis.

Pusės Namibijos gyventojų gimtoji kalba yra ošivambo, bet plačiausiai suprantama kalba yra afrikanų. Ją, kaip ir anglų kalba, dauguma gyventojų moka kaip antrą kalbą, nors yra ir nedidelis procentas žmonių, kuriems ji yra gimtoji. Tarp jaunimo plačiausiai suprantama kalba yra anglų. Daugelis baltųjų kalba afrikaniškai arba vokiškai. Komercijoje daugiausiai naudojama vokiečių kalba.

Kultūra yra įvairi, nes šalyje gyvena daug tautų. Namibijos kultūrai daugiausiai įtakos turėjo Vokietija ir PAR, kurioms šalis priklausė gana ilgą laikotarpį.

Didžiausi Namibijos dienraščiai leidžiami trimis skirtingomis kalbomis: The Namibian (anglų kalba), Republikein (afrikanų kalba) ir Allgemeine Zeitung (vokiečių kalba).

Labiausiai pamėgtos sporto šakos Namibijoje yra regbis, futbolas ir riedučių ritulys.

Namibijos futbolo asociacija () buvo įkurta 1990 m. 1992 m. tapo FIFA ir CAF nare. Namibijos vyrų futbolo rinktinė 1998 ir 2008 metais įveikė kvalifikaciją į Afrikos Tautų taurės turnyrą.

Garsiausias Namibijos sportininkas yra lengvaatletis Frankie Fredericks.




#Article 76: Valerijus Čkalovas (290 words)


Valerijus Pavlovičius Čkalovas (Валерий Павлович Чкалов; 1904 m. vasario 2 d. – 1938 m. gruodžio 15 d.) – sovietų lakūnas bandytojas, Tarybų Sąjungos didvyris.

Valerijus Čkalovas gimė 1904 metų sausio 20 (vasario 2 d.) dieną Vasilevo kaime (dabar Nižnij Novgorodo gubernijos Čkalovsko miestas). Čerepoveco amatų mokykloje mokėsi tekintojo specialybės. Tačiau jau po metų Valerijus grįžo namo ir pradėjo dirbti žemkasėje pečkuriu.

Nuo 1930 metų jis vėl tarnavo kariuomenėje. 1930–1933 metais KOP MTI lakūnas – bandytojas. 1930–1931 metais dalyvavo naikintuvo I-5 valstybiniuose bandymuose, 1931–1932 metais V. Vachmistrovo „Grandies“ bandymuose (TB-1 ir du I-4 naikintuvai ant sparnų). 1933 metais išleistas į atsargą. Per visą laiką Čkalovas išbandė virš 70 lėktuvų tipų (I-15, I-16, I-180, VIT-2, NV-1), sukūrė naujas aukštojo pilotažo figūras: kylantį sraigtą ir sulėtintą „statinę“.

Nuo 1933 metų dirbo N. Polikarpovo KB ir aviacijos gamyklos Nr. 39 lakūnu bandytoju. Jis bandė I-14, I-15, I-16 naikintuvus.

Už šį skrydį 1936 metų liepos 24 dieną jam suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.

Po šios skrydžio tęsė bandytojo darbą N. Polikarpovo KB, bandė VIT-1 ir VIT-2 lėktuvus.

Gyveno Maskvoje. Žuvo 1938 m. gruodžio 15 d. Pamaskvės aerodrome bandydamas nutupdyti eksperimentinį Polikarpovo lėktuvą I-180. Tai buvo pirmasis naujojo lėktuvo skrydis. Jis buvo rengiamas skubotai, todėl Polikarpovas net atsisakė pasiraštyti aktą apie lėktuvo tinkamumą skrydžiui. Vietoje jo tai padaręs D. Tomaševičius buvo areštuotas.

V. Čkalovo mirtį gaubia įvairios legendos – teigiama, kad jo mirtis galėjo būti organizuota Berijos ar Ježovo, kuris lakūno žūties metu jau buvo pašalintas iš Vidaus reikalų komisariato vadovo posto.

Lakūnas palaidotas Maskvoje, Kremliaus sienoje. Jo vardu pavadinti miestai Rusijos Nižnij Novgorodo ir Tadžikistano Chudžanos srityse, aukštoji karo aviacijos mokykla Orenburge, Centrinis aeroklubas, aviacijos gamyklos Taškente ir Novosibirske. Vankuveryje (JAV Vašingtono valstija) yra Čkalovo gatvė. Nuo 1938 iki 1957 metų Orenburgas vadintas Čkalovo vardu.




#Article 77: Ivanas Kožedubas (550 words)


Ivanas Nikitovičius Kožedubas (Иван Никитович Кожедуб, 1920 m. birželio 8 d. – 1991 m. rugpjūčio 8 d.) – SSRS aviacijos maršalas, tris kartus Sovietų Sąjungos didvyris (1944, 1944, 1945).

Ivanas Kožedubas gimė 1920 m. birželio 8 d. Ukrainos Sumų srities Šostkos rajono Obražievkos kaime, valstiečio šeimoje. Pasak kai kurių šaltinių tikroji jo gimimo data 1922 m. birželio 6 d., dveji metai jam buvo reikalingi, kad galėtų įstoti į technikumą. Pagal tautybę – ukrainietis, nuo 1943 m. – Komunistų partijos narys.

Baigė chemijos-technologijos technikumą ir Šostkos aeroklubą. Raudonojoje armijoje – nuo 1940 metų. 1941 m. baigė Čugujevo karo aviacijos mokyklą. Vėliau dirbo joje instruktoriumi.

Prasidėjus karui kartu su aviacijos mokykla buvo evakuotas į Vidurinę Aziją. Po daugybės raportų su prašymu jis buvo pasiųstas į frontą. 1942 m. lapkričio mėnesį seržantas Kožedubas atvyko į formuojamos 302 naikintuvų aviacijos divizijos 240 pulką, kuris bazavosi Ivanovo mieste. 1943 m. kovo mėnesį kartu su visa divizija išskrido į Voronežo frontą.

Pirmasis kovinis skrydis įvyko kovo 26 dieną. Jis buvo nesėkmingas: jo La-5 (borto numeris 75) buvo pažeistas oro mūšyje, o grįžtant apšaudė sovietinė zenitinė artilerija. Vargais negalais pasiekęs aerodromą Kožedubas nutūpė. Visą mėnesį skraidė senais lėktuvais, kol gavo naują La-5. Vėliau kariavo Stepių fronte.

Leitenanto Kožedubo kovinė sąskaita atidaryta 1943 m. liepos 6 d. Kursko lanke. Jis numušė vokiečių bombonešį Ju-87. Kitą dieną numušė dar vieną, o liepos 9 d. oro mūšyje numušė du naikintuvus Me-109. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį paskirtas eskadrilės vadu. 1944 m. vasario 4 d. už 146 kovinius skrydžius ir 20 numuštų lėktuvų jam suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.

Nuo 1944 m. gegužės mėnesio skraidė lėktuvu La-5FN (borto numeris 14), kuris buvo pastatytas už Stalingrado srities kolūkiečio V. Konevo lėšas. Jau po kelių dienų Kožedubas numušė dar vieną Ju-87. Per kitas 6 dienas jis numušė dar 7 lėktuvus. Liepos pabaigoje savo La-5FN perdave K. Jevstignejevui (vėliau jis tapo Dukart Sovietų Sąjungos didvyriu), o pats perėjo į mokomąjį pulką. Tačiau rugpjūčio mėnesį paskiriamas 176 Gvardijos pulko vado pavaduotoju. Tuo metu pulkas buvo perginkluojamas naikintuvais La-7. Kožedubui teko lėktuvas Nr. 27, kuriuo jis kovėsi iki karo pabaigos.

Antruoju Aukso Žvaigždės medaliu 176 Gvardijos aviacijos naikintuvų pulko vado pavaduotojas Gvardijos kapitonas Ivanas Kožedubas apdovanotas 1944 m. rugpjūčio 19 d. už 256 kovinius skrydžius ir 48 numuštus priešo lėktuvus.

Vieno oro mūšio virš priešo teritorijos metu Ivano Kožedubo La-7 buvo pamuštas. Kai užgeso variklis, Kožedubas, nenorėdamas pasiduoti į nelaisvę pasirinko taikinį žemėje ir ėmė pikiruoti į jį. Kai iki taikinio buvo likę visai nedaug, variklis vėl pradėjo veikti. Tuomet pilotas sėkmingai išvedė lėktuvą iš pikiravimo ir grįžo į savo aerodromą.

Karo pabaigoje Kožedubas buvo atlikęs 330 kovinių skrydžių ir 120-yje oro mūšių numušė 62 priešo lėktuvus (neskaitant 2-jų amerikiečių P-51, kuriuos jis numušė 1945 m. pavasarį, po to kai jie jį užpuolė). Paskutinis oro mūšis buvo virš Berlyno. Jo metu Kožedubas numušė 2 FW-190. Per visą karą jis nė karto nebuvo numuštas. Laikomas geriausiu sąjungininkų aviacijos asu. Pagal kai kuriuos kriterijus jis laikomas geriausiu Antrojo Pasaulinio karo asu.

Ivanas Kožedubas mirė 1991 m. rugpjūčio 8 d. Po trijų dienų buvo palaidotas Maskvoje Novodevičės kapinėse. Jo La-7 Nr. 27 eksponuojamas KOP muziejuje Monino. Apie savo pergalių skaičių Kožedubas kalbėjo, kad jį reiktų peržiūrėti. Jis teigė numušęs virš 100 vokiečių lėktuvų, tačiau dėl įvairių priežasčių jie nebuvo priskirti jam. Jis kalbėjo, kad niekada neskaičiavo grupėje numuštų lėktuvų.




#Article 78: Peru istorija (1140 words)


Šis straipsnis apžvelgia tik Peru istoriją nuo XVI a. (ispanų kolonizacijos). Apie ikikolumbinę teritorijos istoriją skaitykite straipsniuose Senovės Peru ir Centriniai Andai.

Peru istorija - dabartinės Peru teritorijoje klestėjusių valstybių, tautų istorija.

Taip pat skaitykite pagrindinį straipsnį Peru užkariavimas

Stabilios kolonijinės vyriausybės sukūrimui kurį laiką trukdė vietinių gyventojų maištai ir tarpusavyje kariaujančios konkistadorų gaujos. Užkariautojai pradėjo valdyti šalį pagal enkomjendos sistemą, iš vietinių indėnų rinkdami duoklę, kurios dalis buvo persiunčiama į Seviliją. Indėnai taip pat buvo krikštijami. Pagal enkomjendos sistemą, Fransiskas Pisaras savo kovos draugams suteikdavo žemės plotus ir neribotą valdžią juose gyvenusiems indėnams, taip kūrėsi feodalinė žemėvaldos struktūra. Pasipriešinimas buvo žiauriai malšinamas.

Kovai su neramumais valdžia 1544 m. paskyrė Blasko Nunjesą Velą (Blasco Núñez Vela) pirmuoju Peru vicekaraliumi. Jis netrukus buvo nužudytas Pisaro brolio Gonsalo Pisaro (Gonzalo Pizarro), ir tik naujas vicekaralius Pedras de la Gaska (Pedro de la Gasca) jį sugavo, nubaudė mirties bausme ir atstatė krašte tvarką.

Inkų imperijoje atliktas surašymas parodė, kad imperijoje buvo apie 12 mln. gyventojų. Po 45 m. vicekaraliaus Toledo surengtas surašymas jau priskaičiavo tik 1,1 mln. indėnų. Tai nebuvo sąmoningas genocidas, bet rezultatai buvo panašūs. Inkų miestams buvo duodami ispaniški vardai, jie perstatomi pagal ispanišką planą – tik kai kuriuose miestuose, pvz., Kuske, senoji statyba išliko pastatų pamatuose. Kai kurie inkų miestai kalnuose buvo apleisti.

Įkūrus Peru vicekaralystę, auksas ir sidabras iš Andų praturtino užkariautojus ir Peru tapo pagrindiniu ispanų turto ir galybės šaltiniu Pietų Amerikoje. Visi Pietų Amerikos turtai keliavo į Limą, o iš čia per Panamos sąsmauką – į Seviliją.

Kita vertus, indėnai nebuvo iki galo pavergti. Inkų imperatoriai kalnuotuose rajonuose nepasidavė iki 1572 m. (tais metais ispanai nužudė paskutinį inkų imperatorių Túpac Amaru). O vien per XVIII a. įvyko 14 stambių indėnų sukilimų (tarp jų Juan Santos Atahualpa sukilimas 1742 m. ir Túpac Amaru Antrojo vadovautas Sieros sukilimas 1780 m.).

Kova už nepriklausomybę prasidėjo ispanų dvarininkų pajėgų, kurioms vadovavo Chosė de San Martinas (José de San Martín) iš Argentinos ir Simonas Bolivaras (Simón Bolívar) iš Venesuelos, sukilimu. 1821 m. liepos 28 d. San Martinas paskelbė Peru nepriklausomybę nuo Ispanijos. Išsilaisvinimas užbaigtas 1824 gruodį, kai generolas Antonijus Chosė de Sukrė (Antonio José de Sucre) sumušė ispanų pajėgas Ajakučo mūšyje, tuo užbaigdamas ispanų valdžią Pietų Amerikoje. Ispanija dar bandė atgauti savo buvusias kolonijas, bet 1879 m. galutinai pripažino Peru nepriklausomybę.

Po nepriklausomybės Peru ir jos kaimynai įsitraukė į teritorinius ginčus. 1879 balandžio mėnesį Peru kartu su Bolivija įsitraukė į Ramiojo vandenyno karą (1879–1883) su Čile. Pralaimėjusi jį, 1881 m. rugsėjo 28 d. – 1883 m. spalio 23 d. Peru buvo Čilės okupuota, o pasirašius taikos sutartį Peru neteko dalies savo teritorijos: Tarapakos provincijos ir 10 metų Taknos (grąžino 1929) bei Arikos miestų.

Po 1941 metų Ekvadoro-Peru karo, Rio protokolu (1942 m. sausio 29 d.) pabandyta nustatyti šių valstybių tarpusavio sieną (Peru aneksavo dalį Ekvadoro rytinės teritorijos). Tačiau pasienio nesutarimai tęsėsi, 1981 pradžioje ir 1995 pradžioje (Senepos karas) kilo trumpi karai. 1998 m. Peru ir Ekvadoro vyriausybės pasirašė istorinę taikos sutartį ir demarkavo sieną. 1999 pabaigoje Peru ir Čilės vyriausybės taip pat galų gale įgyvendino paskutinį 1929 sienų sutarties straipsnį.

Siekdama atstatyti šalį po pralaimėto Ramiojo vandenyno karo, valdžia inicijavo įvairias socialines ir ekonomines reformas.

XX a. viduryje pagrindinės Peru politikos figūros buvo Víctor Raúl Haya de la Torre (Amerikos liaudies revoliucinio aljanso, APRA, įkūrėjas) ir José Carlos Mariátegui (Peru komunistų partijos vadovas). Šie du ideologiniai priešai buvo pirmieji, sukūrę politines partijas, siekiančias spręsti šalies socialines ir ekonomines problemas. Haya de la Torre dukart buvo išrinktas prezidentu, tačiau kariškiai jam neleido užimti šių pareigų.

Prezidentas Bustamante y Rivero, išrinktas su APRA parama, siekė demokratiškesnės valdžios ir kariškių bei ologarchijos įtakos ribojimo. Tačiau išsiskyrus jo ir APRA pozicijoms, jis sudarė vyriausybę daugiausiai iš kariškių. 1948 m. ministras Manuel A. Odria pasiūlė uždrausti APRA, prezidentui nesutikus – atsisatydino. Tačiau jau spalio 29 d. tas pats generolas Odria surengė karinį perversmą ir tapo prezidentu. Jo valdymas išsiskiria represijomis prieš APRA (tam pritarė oligarchija ir dešinieji), ekonomikos pakilimas leido priimti ir populistinius socialinius sprendimus. Tuo pat metu žmogaus teisės buvo varžomos, klestėjo milžiniška korupcija.

Kariškiai visada užėmė svarbų vaidmenį Peru istorijoje. Pučai nuolat keitė civilines konstitucines vyriausybes. Paskutinis karinės valdžios laikotarpis (1968-1980) prasidėjo, kai generolas Juan Velasco Alvarado nuvertė išrinktą prezidentą Belaúnde. Kaip dalį karinės vyriausybės vadinamojo „pirmojo etapo“ Velasco atliko plačiai apimančią agrarinę reformą ir nacionalizavo žuvų pramonę, kai kurias naftos kompanijas ir keletą bankų ir kalnakasybos bendrovių.

Generolas Francisco Morales Bermúdez pakeitė Velasco 1975 m., remdamasis Velasco ekonomikos valdymo klaidomis ir prasta sveikata. Morales Bermudez pastūmėjo revoliuciją į konservatyvesnį „antrąjį etapą“, sušvelnindamas autoritarinius pirmojo etapo metodus ir pradėjo ekonomikos atstatymą. Morales Bermudez vadovavo iki civilinė vyriausybė neperėmė valdžios pagal naują konstituciją, sudarytą 1979 m.

Rimtos karinės vyriausybės laikų ekonominės problemos išliko ir situacija dar pablogėjo po „El Niño“ orų fenomeno 1982-83, kuris sukėlė potvynius vienose šalies dalyse ir dideles sausras kitose. Po daug žadančios pradžios Belaunde populiarumas sumenko, visų pirma dėl infliacijos, ekonominių sunkumų ir terorizmo.

Garcia administracijos ekonominės nesekmės privedė prie hiperinfliacijos tarp 1988 ir 1990 (1990 m. infliacija siekė 7649 %, o nuo 1958 iki 1990–2 200 200 %), tai destabilizavo ekonomiką. 1985 m. vietoje nuvertėjusio solio buvo įvesta nauja valiuta – inti, o šiai irgi nuvertėjus, 1990 m. įvestas naujasis solis (1991 m., 1 naujasis solis buvo lygus milijardui senųjų solių). Per Garcia valdymą Peru bendrasis vidaus produktas sumažėjo 20 % (iki 720 JAV dolerių 1 gyv.; žemiau nei 1960 m. lygis).
 
Ekonominė krizė didino socialinę įtampą ir prisidėjo prie maoistų sukilėlių grupuotės Sendero Luminoso sustiprėjimo. Valdžia prieš sukilėlius kovojo karine jėga, pati darydama daug žmogaus teisių pažeidimų.

Susirūpinę ekonomika, augančia teroro ir kaltinimais korupcija, 1990 m. rinkėjai savo prezidentu išrinko nelabai žinomą buvusį matematiką Alberto Fujimori (Albertą Fuchimorį). Fujimori pritaikė drastiškas priemones, kurios sumažino infliaciją nuo 7650 % 1990 m. iki 139 % 1991 m. Susidūręs su pasipriešinimu jo reformų pastangoms, Fujimori 1992 m. balandžio 5 d. paleido Kongresą. Tada jis peržiūrėjo Konstituciją, surengė naujus Kongreso rinkimus ir įgyvendino rimtas ekonomines reformas, įskaitant daugelio valstybinių įmonių privatizaciją, investicijoms palankaus klimato kūrimą.

Fujimori konstituciškai ginčytinas sprendimas siekti trečios kadencijos ir po to sekusi pergalė (lydima kaltinimų rinkimų klastojimu) 2000 birželį sukėlė politinį ir ekonominį sąmyšį. Kyšininkavimo skandalas, prasidėjęs praėjus kelioms savaitėms po jo atėjimo į postą liepos mėnesį, privertė Fujimori surengti naujus rinkimus, kuriuose jis nebedalyvautų. Fujimori pabėgo iš šalies ir atsistatydino iš posto 2000 lapkritį. Laikinoji vyriausybė vadovaujama Valentín Paniagua prisiėmė atsakomybę už naujų prezidento ir kongreso rinkimų organizavimą. Rinkimai surengti 2001 balandžio mėn. ir stebėtojų įvertinti kaip laisvi ir teisingi. 2001 m. liepos 28 d. pradėjo darbą nauja vyriausybė, vadovaujama prezidento Alejandro Toledo (Alechandro Toledo).

Naujoji vyriausybė pradėjo grįžimą prie demokratijos, buvo pradėta kova prieš korupciją, atsleidžiami kovos prieš terorizmą (1980-2000) metu padaryti nusikaltimai. Tačiau ir naująją vyriausybę lydi skandalai, dėl jų ir dėl rinkėjų nepasitenkinimo socialine padėtimi prezidento reitingai smuko. 2003 m. gegužę, po mokytojų streikų ir žemdirbių surengtų kelių blokadų buvo įvesta nepaprastoji padėtis kai kuriuose regionuose.




#Article 79: Tiesioginė demokratija (337 words)


 
Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus. Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes: tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).

Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėja bent keletas demokratijos modelių (teorijų):

Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas.

Paprastai tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt. Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius sprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę, patys įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.

Klausimų kėlimas ir referendumų iniciavimas yra svarbi partijų veikla, kurią jos vėliau mini prieš rinkimus.

Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesų grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašus siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei laiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų organų rinkimais.

Tarp trūkumų nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau priima sprendimus, nei atstovaujamoji demokratija.

Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamos nurodant, kad žmonės balsuoja galvodami vien apie savo interesus. Tačiau referendumais priimmama ir nepopuliariais atrodančių sprendimų (pavyzdžiui, Šveicarijoje 2012 m. atmestas atostogų pailginimo iki šešių savaičių referendumas).

Tiesioginė demokratija antikine prasme taip pat sunkiai įmanoma, nes valstybės gyventojus surinkti į vieną vietą nėra galimybės. Dalyvavimo demokratijos modelis šią problemą siūlo spręsti panaudojant šiuolaikines technologijas, ypač internetą.

Paprastai nurodoma Šveicarija, taip pat Kalifornija ir Oregonas, kurie turi šimtametę tiesioginės demokratijos tradiciją. JAV valstijoms, tiesa, trūksta suvereniteto lyginant su Šveicarija, nes JAV valstijoms suverenitetas yra perduodamas iš federalinės valdžios.




#Article 80: Natūralusis skaičius (412 words)


Natūralusis skaičius (ankstesnėje literatūroje galima rasti terminą natūrinis skaičius) – aibės dydis. Čia turima omeny netuščią baigtinę aibę, kuri sutinkama natūralioje gamtoje. Natūralieji skaičiai simboliškai žymimi skaitmenimis, pavyzdžiui, romėniškais skaitmenimis (vienas – „I“, penki – „V“) arba arabiškais skaitmenimis (vienas – „1“, penki – „5“).

Natūraliųjų skaičių visuma, papildyta tuščios aibės dydžiu (nuliu), sudaro natūraliųjų skaičių aibę. Iš tiesų nėra visuotinio sutarimo dėl nulio įtraukimo į natūraliųjų skaičių aibę. Kartais sakoma, kad šią aibę sudaro tik teigiami skaičiai {1, 2, 3…}, kartais – kad neneigiami skaičiai {0, 1, 2, 3…}. Pirmasis apibrėžimas yra tradicinis, o antrasis atsirado tik XIX a. Lietuvos mokyklose mokoma pirmojo, tradicinio apibrėžimo.

Natūraliųjų skaičių aibė matematikoje žymima raide N arba  (Unikodu rodoma kaip ℕ). Tai yra skaiti begalinė aibė.

Tarp Lietuvos matematikų nėra nesutarimo dėl natūraliųjų skaičių aibės žymėjimo, nes beveik visi naudoja tokį (būtent šis žymėjimas naudojamas ir daugumoje užsienio matematikos knygų, bent jau anglų, rusų ir vokiečių kalbomis):

Tam, kad būtų išvengta nesusipratimų dėl nulio įtraukimo arba neįtraukimo į aibę, viršuje arba apačioje kartais parašomas indeksas:

Natūralieji skaičiai turi sudėties ir sandaugos kompozicijas, kurios pagal tam tikras taisykles kiekvienai aibės elementų porai priskiria trečią tos pačios aibės elementą:

kur a, b ir c yra natūralieji skaičiai.

Sudėties (+) ir daugybos (·) veiksmai su natūraliaisiais skaičiais turi kelias aritmetinės savybes:

Natūraliųjų skaičių aibė, pagal algebrinę struktūrą, yra komutatyvus monoidas sudėties ir sandaugos kompozicijų atžvilgiais.

Lyginiai skaičiai yra tie natūralieji skaičiai, kurie gali būti išreikšti kaip dviejų natūraliųjų skaičių sandauga, kurioje vienas dauginamasis yra skaičius du:

a = 2 · b, kur a yra lyginis skaičius, b yra natūralusis skaičius.

Nelyginiai skaičiai yra tie natūralieji skaičiai, kurie negali būti išreikšti kaip dviejų natūraliųjų skaičių sandauga, kurioje vienas dauginamasis yra skaičius du.

Sudėtiniai skaičiai yra tie natūralieji skaičiai, kurie gali būti išreikšti kaip natūraliųjų skaičių sandauga, kurioje visi dauginamieji yra mažesni už tą skaičių:

a = b · c · …, kur a yra sudėtinis skaičius, b ir c yra natūralieji skaičiai, visi mažesni už a.

Pirminiai skaičiai yra tie natūralieji skaičiai, kurie negali būti išreikšti kaip natūraliųjų skaičių sandauga, kurioje visi dauginamieji yra mažesni už tą skaičių. Pirminiai skaičiai gali būti išreikšti tik viena sandauga:

a = 1 · a, kur a yra pirminis skaičius.

Fibonačio skaičiai yra natūraliųjų skaičių seka, kurioje kiekvienas sekos narys Fn+1 yra dviejų prieš jį einančių narių suma: Fn+1 = Fn + Fn-1. Du pirmieji sekos nariai yra F0 = 0 ir F1 = 1, taigi seka yra (0,1,1,2,3,5,8,…)

Pirminiai skaičiai, surikiuoti pagal dydį, sudaro pirminių skaičių seką (2,3,5,7,11,13,17,…).




#Article 81: Topologija (1180 words)


Topologija ( 'paviršius, vieta' + λογος = logos 'mokslas') yra mokslas apie tolydžius (netrūkius) paviršius, apie erdvės savybes, kurios nepakinta, atliekant tolydžias deformacijas, pavyzdžiui, transformuojant (tempiant, lenkiant, bet ne perplėšiant ar suklijuojant) paviršius ir keičiant paviršiaus elementų susietumą ir (ar) orientuojamumą. Griežtai matematiškai tai yra atvirų aibių rinkinių tyrimas, kai tam tikra aibė vaizduojama kaip topologinė erdvė. Svarbios topologinės savybės yra susietumas ir kompaktiškumas.

Topologijos tyrimų sritis atsiskyrė jungiant tam tikrus geometrijos dalykus ir aibių teoriją, siekiant išsiaiškinti tokias sąvokas kaip erdvė, jos matavimai ir transformacijos. Pirmines idėjas sutinkame Gotfrydo Leibnico veikaluose, kuris jau XVII a. kalbėjo apie  (graikų ir lotynų kalbų hibridinis darinys, reiškiantis „vietos geometriją“) ir  (vietos analizė). Oilerio Septynių Karaliaučiaus tiltų problema ir briaunainio savybė neginčytinai yra pirmosios teoremos, kuriomis grindžiama topologija. Topologijos terminą XIX a. įvedė Johanas Listingas (Johann Benedict Listing), bet pati topologinės erdvės idėja buvo suformuluota tik pirmame XX a. dešimtmetyje. Nepaisant neskubios pradžios, XX a. viduryje topologija jau tapo svarbia matematikos šaka.

Šiuolaikinę topologiją sudaro kelios specializuotos šakos:

Topologiniai tyrimai prasidėjo nuo specifinių geometrijos uždavinių. 1736 metais Leonardas Oileris paskelbė tyrimą apie Septynių Karaliaučiaus tiltų problemą, kuris laikomas viena iš pačių pirmutinių akademinių šiuolaikinės topologijos publikacijų.

Pačią topologijos sąvoką 1847 m. Vokietijoje įvedė Johanas Listingas (Johann Benedict Listing), paskelbdamas Vorstudien zur Topologie (Parengtinę topologijos studiją). Jis jau dešimtmetį iki šios publikacijos vartojo topologijos terminą susirašinėdamas su kitais matematikais. Bet tuometinė topologijos samprata dar buvo nutolusi nuo dabartinio turinio.

Šiuolaikinė topologija griežtai remiasi idėjomis pagrįstomis aibių teorijoje, kurią XIX a. pabaigoje išplėtojo Georgas Kantoras (Georg Cantor). Kartu su pamatinėmis aibių teorijos idėjomis, jis, tirdamas Furjė eiles, jau nagrinėjo ir euklidinės erdvės taškų aibes.

Anri Puankarė 1895 m. publikavo veikalą „Analysis Situs“, kuriame pirmą kartą aprašė homotopijos ir homologijos savybes, šiuo metu laikomas algebrinės topologijos objektais.

Toliau topologija ėmė skaidytis į dabar žinomas atskiras šakas, kaip taškų aibių topologija, algebrinė topologija ir kt.

Formaliai topologiją galima apibrėžti kaip matematikos sritį, nagrinėjančią tam tikrų objektų (vadinamų topologinėmis erdvėmis) kokybines savybes, kurios yra invariantiškos kai kurioms transformacijoms, ypač homeomorfinėms.

Topologija taip pat naudojama aptariant struktūrą, sukurtą iš aibės X, kuri iš esmės apibūdina pačią aibę X kaip topolginę erdvę, kai transformacijos metu deramai išlaikomos jos savybės: aibės ribos (konvergencija), susietumas ir tolydumas.

Topologinės erdvės visai natūraliai randamos kone kiekvienoje matematikos šakoje. Todėl šiuo metu topologija yra tapusi galinga apibendrinančia matematinių disciplinų priemone.

Plačiai taikyti topologiją skatina įžvalga, kad nemažai geometrinių problemų yra priklausomos ne nuo paties konkretaus objekto pavidalo, o labiau nuo būdo, kaip tas pavidalas susidaro, nuo jo sandaros ypatybių. Pavyzdžiui, kvadratas ir apskritimas turi daug bendrumo: jie abu yra (topologiniu požiūriu) vienmačiai, abu dalija plokštumą į dvi dalis – vidinę ir išorinę.

Vienoje pirmųjų topologijos publikacijų Leonardas Oileris parodė, kad neįmanoma pereiti visus septynis Karaliaučiaus tiltus vieną paskui kitą, nė karto nepereinat per kažkurį tiltą du kartus. Šis rezultatas nepriklauso nei nuo tiltų ilgio, nei nuo atstumo tarp jų, o vien nuo to, kaip jie susiję tarpusavyje (nuo jų susietumo savybės): kuris tiltas ką sujungia (salas ar krantus). Ši problema, dabar žinoma kaip Septynių Karaliaučiaus tiltų problema, laikoma įžanginiu grafų teorijos pavyzdžiu.

Panašiai, algebrinėje topologijoje teigiama, kad neįmanoma sušukuoti plaukuoto kamuolio, nesudarant verpetų. Šis faktas gana akivaizdus kiekvienam bandančiam praktiškai, nors ne matematikas gali nepastebėti apibendrinančios šio reiškinio galios: sferos paviršiuje neįmanoma nubrėžti neatitrūkstančių liestinių vektorių. Kaip ir Karaliaučiaus tiltų atveju, rezultatas nepriklauso nuo sferos pavidalo – taisyklė galioja bet kokiam tolydžiam gniužului (burbului), jei tik šis neturi kiaurymių.

Kad būtų išspręstos tokios užduotys, kai jos nepriklauso nuo konkretaus objekto pavidalo, reikia tik aiškiai žinoti, nuo kokių savybių iš tiesų priklauso sprendimas. Toks poreikis privertė suformuluoti homeomorfizmo sąvoką. Įrodžius, kad Karaliaučiaus tiltų neįmanoma pereiti einant išimtinai tik po vieną kartą per kiekvieną tiltą, kartu įrodoma, kad bet kokios konfigūracijos, homeomorfinės šių tiltų išsidėstymui, apėjimui galioja ta pati taisyklė, o sferos sušukavimo taisyklė galioja bet kuriai erdvei, kuri yra homeomorfinė sferai.

Intuityviai suvokiame, kad dvi erdvės yra viena kitai homeomorfiškos, jei iš vienos galima suformuoti kitą paprasto transformavimo būdu, nekerpant ir neklijuojant. Yra tradicinis anekdotas, kad topologas neskiria kavos puodelio nuo riestainio, nes pakankamai tąsų riestainį visai įmanoma performuoti į puodelį vien tik išduobus jį ir atitinkamai ištempus bei suspaudus kilpą, kad būtų patogi rankenėlė.

Homeomorfizmą dera laikyti labiausiai pamatiniu topologiniu ekvivalentiškumu. Kita dažna atitiktis yra homotopinis ekvivalentiškumas. Nesileidžiant į matematines išraiškas, jį apibrėžti yra sunkiau, bet esmė ta, kad du objektai yra homeotopiški, jei jie abu gaunami „minkant“ didesnį objektą.

Dažnai duodamas pradinis pratimas, kurio metu reikia suklasifikuoti didžiąsias lotynų abėcėlės raides pagal jų homeomorfiškumą ir homotopiškumą. Žinoma, rezultatai neišvengiamai yra šiek tiek priklausomi nuo naudojamo šrifto. Lentelėje pateikiamas suskirstymas, kai raidės parašytos „Myriad“ šriftu. Homotopinis ekvivalentiškumas yra mažiau detalizuotas; homotopinės klasės gali apimti kelias homeomorfines klases. Aiškiausias homotopijos pavyzdys čia yra „O“ ir „P“ raidės: O telpa į P kilpą, o P uodegėlę galima ištempti iš O šono.

Neformaliai, topologija rodo, kaip aibės elementai yra tarpusavyje susiję erdvėje. Iš tos pačios aibės galima gauti skirtingas topologines konfigūracijas. Pavyzdžiui, koordinatinė realiųjų skaičių ašis, kompleksinių skaičių plokštuma ir Kantoro aibė gali būti laikoma viena ir ta pačia aibe, išreikšta skirtingais topologiniais būdais.

Formaliai, tegul X yra aibė ir tegul τ yra X aibės poaibių šeima. Tuomet τ yra vadinama X aibės topologija, tuomet:

Kai τ yra topologija aibei X, tuomet pora (X, τ) yra vadinama topologine erdve. O užrašu Xτ galima žymėti aibę X, kai jai yra suteikta konkreti topologija τ.

Aibė, kurios topologija yra nusakyta, yra vadinama topologine erdve.

Topologinės erdvės gali būti nepaprastai įvairios ir netgi keistos, todėl daugelyje topologijos sričių pasitelkiamos geriau išnagrinėtos erdvės, vadinamos daugdaromis (). Daugdara yra tokia topologinė erdvė, kurios kiekvieno taško aplinka primena euklidinę erdvę. Jei formuluosime tiksliau, kiekvienas n-matės daugdaros taško aplinka yra homeomorfiška n-matei euklidinei erdvei. Tiesės ir apskritimai yra vienmatės daugdaros, bet aštuoniukės kreivė tokia nėra. Dvimatės daugdaros dar yra vadinamos paviršiais. Pavyzdžiai gali būti plokštuma, sfera ir toras, kuriuos visus galima realizuoti trimatėje erdvėje, bet dvimatės daugdaros yra ir Kleino butelis bei realioji projekcinė plokštuma, kurių realizuoti trimatėje erdvėje neįmanoma.

Topologijos šaka mazgų teorija yra naudojama biologijoje tiriant kai kurių fermentų poveikį DNR. Šie fermentai padeda karpyti, pasukti ir kitaip sukabinti DNR fragmentus, leisdami deramai keisti molekulės susimazgymo pobūdį. Be topologijos negali apsieiti ir evoliucinė biologija, kurioje reikia patikimai nustatyti ryšius tarp fenotipo ir genotipo. Fenotipinės variacijos, kurios išoriškai gali atrodyti skirtingos, genotipiškai gali skirtis tik keliomis mutacijomis, priklausomai nuo to, kaip rūšies raidos metu genetiniai pokyčiai veikia fenotipą – tai padeda nustatyti topologija.

Topologinės duomenų analizės metu naudojami algebrinės topologijos metodai, leidžiantys nustatyti didelių struktūrų aibes (pavyzdžiui, rasti, ar taškų debesis yra sfera, ar toras). Šios analizės metu naudojami tokie metodai:

Fizikoje topologija naudojama labai plačiai, ypač kvantinėje mechanikoje ir kosmologijoje. Yra net išskiriama atskira topologinė kvantinių laukų teorija, kurioje tiriami topologiniai invariantai. Beje, nors pastarąją teoriją sukūrė fizikai, ji smarkiai sudomino ir matematikus, kadangi atvėrė naujovių mazgų teorijoje ir keturmačių daugdarų tyrimuose bei kitose srityse. Topologinės lauko teorijos srityje dirbantys mokslininkai yra sulaukę ypatingo pripažinimo pasauliniu mastu (apdovanoti Fildso premija).

Kosmologijoje topologija pasitelkiama mėginant apibrėžti visatos pavidalą ir būsenas. Ši sritis dar vadinama erdvėlaikio topologija.

Skirtingas robotų veikimo padėtis galima formalizuoti pasitelkiant daugdarų, vadinamų konfigūracijos erdve, galimybes. Taip projektuojami robotų lankstų (sąnarių) judesių algoritmai, leidžiantys kurti atitinkamas pozas ir padėtis.




#Article 82: Imperatorius Karolis V (334 words)


Karolis V (1500 m. vasario 25 d. Gente – 1558 m. rugsėjo 25 d. Yuste, Ispanijoje) buvo Šv. Romos imperijos imperatorius (1519–1555), taip pat Ispanijos karalius, kur oficialiai vadinamas Karoliu I (Carlos I), ir Sicilijos, kur vadintas Karoliu IV, karalius (1516–1558).

Karolis buvo Filipo I Gražiojo ir Joanos Kastilietės sūnus bei Ferdinando II Aragoniečio ir Izabelės Kastilietės anūkas. Jis gimė Gente ir iki 1517 m. gyveno Nyderlanduose, kur mokėsi pas Adrianą iš Utrechto, būsimąjį popiežių Adrianą VI. Mokėjo prancūzų ir flamandų kalbas, vėliau išmoko ir ispanų kalbą. 1506 m. po tėvo mirties Karolis paveldėjo Nyderlandus ir Franš-Komte. 1515 m. jis buvo paskelbtas pilnamečiu ir pradėjo valdyti Flandriją.

Po savo senelio Ferdinando mirties 1516 m. Karolis tapo Kastilijos karaliumi kartu su savo motina ir taip pat paveldėjo Aragoną, Navarą, Grenadą, Neapolį, Siciliją, Sardiniją ir ispanų valdas Amerikoje. Jis buvo pirmasis monarchas karūnuotas Aragono ir Kastilijos karūnomis, dėl to laikomas pirmuoju Ispanijos karaliumi. 1519 m., po kito savo senelio Maksimiliano mirties, jis paveldėjo Habsburgų teritorijas Austrijoje ir tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi.

Karolis V vedė Izabelę, Portugalijos karaliaus Jono III seserį, o Jonas II šiek tiek anksčiau vedė Karolio seserį Kateriną.

Karolio V valdos buvo išskaidytos – Ispanijos, Italijos, Austrijos ir Nyderlandų valdos buvo atskirtos viena nuo kitos, o jų suvienijimui labiausiai trukdė Prancūzija. Savo valdymo metu Karolis kariavo keletą karų su Prancūzija, kurių pirmasis buvo šiaurės Italijoje 1521 m. 1527 m. jo kariuomenė nusiaubė Romą ir dėl šio įvykio sukėlė didelį popiežiaus nepasitenkinimą, bet tai sutrukdė popiežiui anuliuoti Anglijos karaliaus Henriko VIII santuoką su Karolio teta Katerina Aragoniete.

Ilgus metus Karolis kovojo su Osmanų imperija ir jos sultonu Suleimanu Didžiuoju. Osmanų pajėgų išpuoliai palei viduržemio jūros pakrantę grėsė Habsburgų valdoms ir taikai Vakarų Europoje. 1529 m. turkų skverbimasis iš pietryčių Europos pasiekė net Vieną.

Kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V pakvietė Martiną Liuterį į Vormso suvažiavimą 1521 m. garantuodamas jam laisvę, jei jis atvyks. Tais pačiais metais jis pasmerkė Liuterį ir jo šalininkus, bet buvo pernelyg užimtas kitomis problemomis, kad rimtai pasipriešintų protestantizmo plitimui.




#Article 83: Azija (3337 words)


Azija – didžiausia pasaulio dalis (~33 % viso Žemės paviršiaus be Antarktidos), čia gyvena apie 60 % pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Riba tarp Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiškai apibrėžta. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Nuo Afrikos – Sueco kanalas.

Kaip ir Europos, Azijos samprata kultūrinė, o ne geografinė, todėl riba tarp Azijos ir Europos neaiški. Žodis „Azija“ () Senovės Graikijoje reiškė mitinę okeanidę. Geografine prasme šį žodį pirmąsyk žinomuose šaltiniuose pavartojo Herodotas. Šiuo žodžiu jis nusakė Anatoliją (dab. Mažąją Aziją) ir Persiją. Homeras „Iliadoje“ taip pat mini du frygus vardu Asijus (), taip pat Lydijoje minima šlapynė pavadinimu . Strabonas savo „Geografijoje“ mini, kad riba tarp Azijos ir Europos eina Dono upe.

Vietovardis kildinamas iš asirų kalbos žodžio asu, reiškiančio „rytai“. Pasak kitos versijos, vietiniai gyventojai taip vadinę Efeso lygumas, kurias graikai ir romėnai pirmiausiai ir pradėję vadinti Azija. Azijos pavadinimą bandyta sieti ir su hetitų vietovardžiu Assuwa (taip vadinta konfederacija) bei akadų žodžiu (w)aṣû(m) („išeiti, pakilti“). Dabartinė Azijos samprata atsirado tik po didžiųjų geografinių atradimų, kai šis graikų žodis pritaikytas ne tik Vakarų Azijai, bet visai pasaulio daliai. XVIII a. buvo nustatyta apytikslė Europos ir Azijos riba. Kai kurios geografiškai Azijoje esančios valstybės (pvz., Izraelis, Užkaukazės šalys, Turkija) save kultūriškai sieja su Europa.

Europocentristiniu požiūriu Azija tapatinta su Orientu – egzotiškais, „barbariškais“ kraštais, į kuriuos buvo linkstama projektuoti visas europietiškai sąmonei svetimas blogybes (žr. orientalizmas).

Aziją iš trijų pusių supa vandenynai – šiaurėje Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandenynas, pietvakariuose – Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Egėjo, Marmuro, Juodoji ir Azovo). 92 km pločio Beringo sąsiauris skiria Aziją nuo Amerikos. Sueco sąsmauka jungia Aziją su Afrika (riba tarp jų eina Sueco kanalu). Vakaruose Azija ribojasi su Europa, su kuria sudaro Eurazijos žemyną. Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos eina Uralo kalnų rytinėje papėdėje, Embos upe ir Kumos–Manyčiaus įduba, šiauriniu Kaukazo kalnų pakraščiu (Kaukazas priskiriamas Azijai). Pietryčiuose Malajų salynas Aziją skiria nuo Australijos (riba vedama per Timoro jūrą, Arafuros jūrą bei Dampiro sąsiaurį, tarp Malajų salyno ir Naujosios Gvinėjos).

Azijos plotas – 43,4 mln. km² (kitais apskaičiavimais – 44,4 mln. km², 44,57 mln. km² ar 44,61 mln. km²).

Tolimiausi Azijos sausumos taškai yra:

Dėl neaiškių ribų bei geografinės projekcijos įnešamų paklaidų nustatyti Azijos geografinį centrą tiksliai neįmanoma. Yra keletas vietovių, kurios pagal vienokius ar kitokius apskaičiavimus nurodomos kaip šios pasaulio dalies centras: Kyzylas arba Saldamas (Tuva, Rusija), Urumčio apylinkės (Sindziangas, Kinija).

Praktiškai visa Azija, išskyrus Malajų salyną, išsitenka šiaurės pusrutulyje.

Azijos krantų ilgis ~62 800 km. Apie 8 mln. km² Azijos ploto tenka pusiasaliams ir ~2 mln. km² – saloms. Plačiausioje vietoje (iš šiaurės rytų į pietryčius) Azija yra 11 455 km pločio. Gurbantiungiuto dykumoje Sindziange (šiaurės vakarų Kinija) yra toliausiai nuo jūrų nutolusi ne tik Azijos, bet ir viso pasaulio vieta.

Prie Azijos šiaurinių krantų yra Karos jūra, Laptevų jūra, Rytų Sibiro jūra ir Čiukčių jūra (Arkties vandenynas), prie rytinių – Beringo jūra, Ochotsko jūra, Japonijos jūra, Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra, Pietų Kinijos jūra (Ramusis vandenynas); pietryčiuose tarp Malajų salyno ir Filipinų salų – Sulu jūra, Sulavesio jūra, Molukų jūra, Seramo jūra, Bandos jūra, Floreso jūra ir Javos jūra. Prie Azijos pietinių krantų yra Andamanų jūra, Bengalijos įlanka, Arabijos jūra (Indijos vandenynas).

Didžiausi pusiasaliai: Jamalo, Taimyro, Čiukčių, Kamčiatkos, Korėjos, Indokinijos ir Malakos, Indostano, Arabijos, Mažosios Azijos.

Salos sudaro ~7 % Azijos ploto (užima ~2 mln. km²). Daugiausia stambių salų yra Pietryčių Azijoje. Didžiausios salos ir salynai:

Taip pat geografiškai prie Azijos priskiriama Kipro sala Viduržemio jūroje.

Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8850 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė -400 m) ir sausa Turfano įduba (-154 m). Krantai mažai išraižyti.

Azijos paviršių sudaro daugiausia kalnai ir plokščiakalniai – jie užima ~3/4 viso žemyno ploto. Patys aukščiausi iš jų yra Pietų ir vidurio Azijoje. Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas. Pirmoji juosta prasideda nuo Mažosios Azijos, Armėnijos kalnynais ir eina į rytus per Irano kalnyną, Pamyrą, Karakorumą, Hindukušą Tibeto plokščiakalnį ir jį supančius Himalajų ir Kunluno kalnus, toliau pasuka į pietus ir pereina į Malajų salyną. Antroji juosta eina šiaurės rytų kryptimi per Tian Šanį, Pietų Sibiro kalnus (Altajų, Sajanus, Stano kalnyną), Džugdžūrą, Kolymos kalnyną iki Čiukčių pusiasalio. Šiaurės vakaruose prie jos šliejasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, atsišakoja Verchojansko ir Čerskio kalnagūbriai.

Tarp abiejų kalnų juostų plyti Centrinės Azijos aukštosios lygumos ir plokščiakalniai; iš rytų Centrinę Aziją supa Kinijos–Tibeto, Taichangšano, Janšano, Didžiojo Chingano kalnagūbriai. Azijos rytiniame pakraštyje yra Koriakų kalnynas, Sichote Alino, Mandžiūrijos–Korėjos, Nanlingo ir Anamo kalnai. Salų, juosiančių Ramiojo vandenyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas. Indostano ir Arabijos pusiasalius užima Dekano ir Sirijos-Arabijos plokščiakalniai.

Azijos paviršiaus vidutinis aukštis 990 m; po Antarktidos – aukščiausia pasaulio dalis. Himalajų–Karakorumo linijoje išlikę aukščiausi Azijos ir viso pasaulio kalnai – Džomolungma (8848 m), Čogoris (8611 m), Kančendžanga (8586 m), Lotsė (8516 m).

~1/5 Azijos ploto užima lygumos (iki 200 m aukščio). Didžiausia lyguma – Vakarų Sibiro, pietuose pereinanti į Turano žemumą. Kitos lygumos užima jūrų pakrantes (Šiaurės Sibiro, Janos–Indigirkos, Kolymos, Didžioji Kinijos) arba priekalnių įdubas (Mesopotamijos, Indo–Gangos). Aukščiau iškilusios Centrinės ir Vidurinės Azijos tarpukalnių lygumos (Kašgarijos, Džungarijos, Gobio, Caidamo, Ferganos).

Žemiausia Azijos ir viso pasaulio sausumos vieta yra Negyvosios jūros pakrantė (jūros vandens paviršiaus altitudė –405 m).

Pagrindiniai Azijos kalnų ir lygumų bruožai susiformavo mezozojinės ir alpinės kalnodaros metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, vertikaliųjų ir horizontaliųjų Žemės plutos judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Senoviniai denudaciniai paviršiai geriausiai išliko Azijos kalnų vidinėse dalyse, Dekano, Sirijos–Arabijos, Vidurinio Sibiro plokščiakalniuose. Stipriausi neogeno ir kvartero vertikalieji judesiai buvo Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kopetdage, Ferganos kalnagūbryje, Tian Šanyje, Gisaro Alajuje. Intensyvi erozija daugelį senųjų plokščiakalnių labai suskaidė; gilių tarpeklių yra Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kunlune, Vakarų Sajane, Stano kalnyne, Čerskio kalnagūbryje, Vakarų Azijos kalnynuose. Didelius Vidurinės ir Centrinės Azijos plotus (ypač Chvangchės baseine) dengia liosas. Yra vadinamų prastųjų žemių (bedlendų), dykumose – eolinių, klinčių ir gipso paplitimo vietose – karstinių reljefo formų. Šiaurės vakarų Azija į šiaurę nuo 60° š. pl. kvartere buvo apledėjusi. Į rytus nuo Chatangos upės buvo tik pavienių apledėjimo židinių. Kitose Azijos dalyse senovinių ledyninės kilmės reljefo formų yra aukštikalnėse. Didelę įtaką reljefo formavimuisi turėjo vulkanizmas. Senųjų lavų paviršių ir magmos klodų intarpų yra Indostane ir Vidurio Sibire.

Dabar veikiančių ugnikalnių daugiausia Rytų Azijos salose (Fudzijama, Pektusanas, Asas ir kt.), Kamčiatkoje (Kronokų Sopka, Kliučių Sopka, Avačos Sopka), Filipinuose (Pinatubas, Majonas, Taalio ugnikalnis), Didžiosiose ir Mažosiose Sundos salose (Krakatau, Bromas, Semeru, Tambora ir daug kt.).

Žemės plutą Azijoje sudaro dvejopos struktūros: seniausi branduoliai – Sibiro plokštė (žemyno šiaurėje), Kinijos-Korėjos plokštė, Pietų Kinijos plokštė (rytuose), Indijos plokštė (pietuose), Arabijos plokštė (pietvakariuose; Afrikos platformos dalis) ir tarp jų ar atskirų jų dalių raukšlėtosios sritys. Sibiro plokštę iš pietų ir vakarų juosia vėlyvojo proterozojaus ir ankstyvojo paleozojaus konjunkcijos zonos. Panašaus amžiaus yra Pabaikalė, Sajanai, Jenisiejaus kalvagūbris, Kuznecko Alatau, Kalnų Altajus, didesnioji Mongolijos Altajaus, Changajaus ir Tanu Olos dalis. Kaledonidų yra vidurio Kazachstane, Tian Šanio šiaurėje, pietryčių ir centrinėje Kinijoje. Šių regionų nuogulos labai dislokuotos; gausu intruzijų. Tarp kaledonidų yra didelių tektoninių įdubų: Kuznecko, Minusinsko, Vidurio Tuvos; jose susiklosčiusios kontinentinės nuogulos dislokuotos t. y. devone, karbone ir perme. Hercinidai eina plačiu lanku: Taimyras, Uralas, Kazachstanas, Salairo kalvagūbris, Altajus, Tian Šanis, Kunlunas, Nanšanas. Vakarų Sibire ir Turgajaus įlinkyje juos dengia horizontalūs mezozojaus ir kainozojaus sluoksniai. Mezozojinio Žemės plutos metu iškilo Verchojansko, Kolymos, Čiukčių pusiasalio, Sichote Alino, Indokinijos pusiasalio kalnai. Jų raukšles kerta granitų intruzijos. Tarp jų yra paleozojinių masyvų. Altajuje, Tian Šanyje ir kitur yra iškilusių paleozoidų. Kainozojaus metus vyko Alpių ir Himalajų kalnų formavimasis.

Azijos rytinis pakraštys yra tektoniškai aktyvus, nes įeina į Eurazijos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių sandūros (subdukcijos) zoną. Šioje zonoje Ramiajame vandenyne yra gilių povandeninių lovių (Kurilų–Kamčiatkos, Japonijos, Bonino, Marianų, Filipinų), ties kuriais vandenyno litosferos plokštė stačiu kampu grimzta (7–8 cm per metus) ir panyra po Eurazijos žemyno kraštu iki 600 km gylio. Tai sukelia viso Azijos rytinio pakraščio seisminį ir vulkaninį aktyvumą. Dėl to žemyne formuojasi didžiulės vulkaninių kalnų grandinės, o vandenyne, netoli Azijos krantų – salų lankai. Panašūs tektoniniai ir kalnodaros procesai vyksta ir Azijos pietrytiniame pakraštyje, kur Indijos vandenyno plokštė panyra po Azijos pakraščiu palei Sundos povandeninį lovį. Žemyno viduje yra riftų; į pietus nuo Rytų Sibiro yra Baikalo riftų sistema (apie 2000 km), kurios didžiausioje įduboje telkšo Baikalas.

Kitos naudingosios iškasenos:

Kadangi Azija tęsiasi nuo pat Arkties iki pusiaujo, joje driekiasi visos klimato juostos. Didžiojoje Azijos dalyje (ypač, vidutinių platumų juostoje) būdingas žemyninis klimatas su šaltomis žiemomis ir karštomis vasaromis. Čia metinis kritulių kiekis neviršija 300 mm, žiemą atšąla žemiau –40 °C (žemiausia temperatūra (iki –70 °C – Š. pusrutulio šalčio polius) yra buvusi Azijos šiaurės rytuose – Verchojanske ir Oimiakone). Vasarą sušyla iki +40 °C. Labiausiai žemyninis yra Šiaurės rytų Sibiro klimatas; čia absoliučioji temperatūrų amplitudė daugiau kaip 100 °C (Verchojanske 101,7 °C). Vidutinių platumų juostoje žiemą, atšalus sausumai, virš Šiaurės ir Centrinės Azijos susiformuoja aukšto atmosferos slėgio sritis (Azijos anticiklonas) su giedrais, šaltais ir be vėjo orais. Jos centras būna virš Mongolijos. Pačioje šiaurėje vyrauja arktinis klimatas. Poliarinė naktis trunka 110 parų; vidutinė temperatūra žemesnė nei –40 °C; liepos vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip 10 °C, metinis kritulių kiekis 150–300 milimetrų.

Jūrinis oras iš Atlanto pasiekia Azija jau pavirtęs kontinentiniu, o Ramiojo vandenyno įtaka jaučiama tik Azijos rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės kartais patenka arktinis oras; į žemyno gilumą jis neprasiskverbia, nes užstoja lygiagrečių krypties kalnagūbriai.

Pietų ir Pietryčių Azijos klimatas musoninis, žiema sausa; kritulių per vasaros pusmetį iškrinta apie 1000 mm, vidutinė metinė temperatūra iki 20 °C, pavasarį ir rudenį būna taifūnų. Pietvakarių Azijos Viduržemio jūros pakrantėse (Mažojoje Azijoje) klimatas sausas, metinis kritulių kiekis mažiau kaip 250 mm (įdubose mažiau kaip 100 mm), liepos vidutinė temperatūra daugiau kaip 30 °C; žiema šilta, vėjuota, būna dulkių audrų. Vasarą ypač karšta Arabijos pusiasalyje, Levante, Irane, kur oras įkaista 50 °C (aukščiausia užfiksuota temperatūra +54 °C Ahvaze Irane ir Tirat Cvi Izraelyje). Didžiuosiuose Azijos kalnynuose (Himalajai, Tibetas, Karakorumas ir kt.) klimatas šaltas ir sausas, šlaituose, esančiuose priešais drėgnąsias oro mases, gausu kritulių. Ypač gausiai lyja per musoną pietryčių Himalajų papėdėse – Indijos šiaurės rytuose, Čerapundžyje vidutinis metinis kritulių kiekis 11 777 mm (didžiausias Žemėje). Šiauriniuose šlaituose būdingas sausas ir kontrastingas žemyninis klimatas.

Didžioji dalis Azijos patenka į holarktinę floristinę ir zoogeografinę sritį. Arabijos pusiasalio pietūs, Indostano, Indokinijos pusiasaliai ir Malajų salynas yra paleotropinėje floristinėje srityje, o Pietų Azijoje išskiriama savita Indijos–Malajų zoogeografinė sritis. Arabijos pietūs yra Etiopijos zoogeografinėje srityje.

Azijoje sutinkamos beveik visos gamtinės sritys. Arkties vandenyno pakrantėje driekiasi tundros juosta, iš pietų juosiama siauros miškatundrės. Toliau pietuose beveik per visą Sibirą (taip pat Mongolijos, Mandžiūrijos pakraščius) driekiasi miškingiausia Azijos sritis – taiga. Toliau į pietus yra miškastepės augalijos zona, ši pereina į bemiškę stepių zoną (kserofitinės žolės ir puskrūmiai). Pagrindinė Azijos stepių juosta vadinama Ponto stepe (Kazachstanas, pietų Sibiras). Azijos vakaruose ir vidurinėje dalyje stepės pereina į pusdykumes ir dykumas. Šios labiausiai paplitusios vidinėse Azijos srityse: Gobio dykuma, Karakumai, Taklamakanas, Kyzylkumai, Dešte Lutas, Dešte Keviras, Tharo dykuma, Sirijos dykuma, Arabijos dykuma. Vidurinės Azijos aukštikalnės yra daugiausia bemiškės, tik jų išoriniai (priešvėjiniai) šlaitai (pvz., Tibeto rytuose, Himalajų pietuose) apaugę daugiausia spygliuočių miškais. Vakarų subtropikuose (Viduržemio jūros pakrančių srityje) būdingi subtropiniai krūmynai ir giraitės (pistacijos, kadagiai, alyvmedžiai, makija ir kt.), o rytuose – musoniniai plačialapių ir mišrieji miškai. Pietryčių Azijoje auga daugiausia drėgnieji visžaliai miškai (ypač Malajų salyne), juose gausu įvairių medžių rūšių. Į šiaurę nuo jų, beveik iki Pietų Kinijos, auga visžaliai miškai. Salose ir pusiasaliuose paplitę lapus metantys musoniniai miškai. Indokinijos pusiasalio sausiausiose vietose auga savanų augalija, pelkėtose jūrų pakrantėse – mangrovės. Kalnuose ryškiai išreikštas vertikalusis zoniškumas.

Dideli Azijos plotai (ypač Rytų ir Pietų Azijoje) sukultūrinti. Iš Azijos kilę ryžiai, sojos, arbatmedžiai, tikrieji ir apelsininiai citrinmedžiai, bananai, kokospalmės, cukranendrės, kviečiai, avižos, miežiai, kanapės, agurkai.

Azijos tundroje gyvena šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai, Arkties jūrų pakrantėse – baltieji lokiai, ruoniai, peri jūriniai paukščiai (alkos, kirai, narai), taigoje veisiasi rudieji lokiai, vilkai, lūšys, elniai, briedžiai, bebrai, barsukai, šernai, erniai, sabalai, peri tetervinai, kurtiniai. Stepėse būdingi vilkai, šakalai, antilopės, švilpikai, starai, dykumose – saigos, gazelės, džeiranai, kulanai, kupranugariai. Tibeto kalnynui ir aplinkiniam masyvams būdingi jakai, Rytų Azijai – tigrai, mangutai, fazanai, Artimiesiems Rytams – vienkupriai kupranugariai. Į pietus nuo Himalajų esančioje Azijos dalyje gyvūnija labai įvairi ir gausi. Gausu beždžionių (gibonų, makakų, orangutanų), yra azijinių dramblių, baltaliemenių tapyrų, raganosių, buivolų, tigrų, įvairių antilopių, vietomis išlikę gepardų, azijinių liūtų. Daug roplių rūšių (pitonai, kobros, driežai, varanai).

Daugelis Šiaurės Azijos vandenų priklauso Arkties vandenyno baseinui (~25 % Azijos paviršiaus). Šio baseino upės labai vandeningos, o tinklas tankus. Į Arkties vandenyną teka Jenisejus (su Angara, Žemutine Tunguska), Obė (su Irtyšiumi, Išimu), Lena (su Aldanu, Viliujumi), Indigirka, Kolyma, Jana, Oleniokas). Rytų ir dalis Pietryčių Azijos patenka į Ramiojo vandenyno baseiną (~18 %). Jos taip pat vandeningos, patvinsta per vasaros liūtis (Amūras, Chvangchė, Jangdzė, Mekongas, Sidziangas, Hongha). Pietų, dalis Pietryčių ir Vakarų Azijos upių teka į Indijos vandenyną (baseinas užima 26 % ploto). Daugelis jų būna vandeningos tik dalį metų (Pietų Azijoje – per musoną, Vakarų – po liūčių, tirpstant ledynams), sausrų metu smarkiai nusenka; Pietryčių Azijos upės vandeningos visus metus. Šiam baseinui priklauso Tigras, Eufratas, Indas, Ganga (su Jamuna), Brahmaputra, Iravadis, Salvinas, Godavarė, Narmada, Krišna. Vakarinių Azijos pakraščių upės teka į Atlanto vandenyno baseiną (Kyzylyrmakas, Orontas). Centrinės žemyno dalies upės teka į nenuotakius baseinus. Nenuotakios sritys sudaro daugiau kaip 30 % viso paviršiaus; tai daugiausia Kašgaro, Džungarijos lygumos, Turano žemuma, Gobis, Arabijos pusiasalis. Į Kaspijos jūrą, Aralo ir Balkašo ežerus įteka: Kura (su Araksu), Emba, Amudarja, Syrdarja, Ilis, Tarimas, Ču, Hilmendas. Daugelis šių upių nevandeningos, atskirose atkarpose visai išdžiūsta.

Didžiausi Azijos ežerai: Kaspijos jūra, Baikalas, Aralo jūra, Balchašas, Dongtinghu, Isyk Kulis, Urmijos ežeras, Vanas, Mirties jūra, Tonlesapas, Taimyro ežeras, Chanka, Chubsugulas, Kukunoras, Ubsu Nuras, Pojanghu. Kaspijos jūra, Aralo ežeras yra paleogeno ir neogeno jūros likučiai. Baikalas telkšo gilioje tektoninėje įduboje ir yra giliausias pasaulio ežeras ir didžiausias tūriu gėlo vandens telkinys. Daugelis Centrinės Azijos ežerų (Aralas, Kukunoras, Balchašas ir kt.) nenuotakūs, druskingi, išdžiūstantys (dalies jų plotas gerokai sumažėjo dėl vandens panaudos). Mongolijos, Kazachijos, Irano plokščiakalnių nenuotakiose srityse gausu druskingų ežerų ir druskožemių. Aliuvinėse žemumose yra didelių seklių ežerų (Chanka, Dongtinghu, Pojanghu, Tonle Sapas). Gausybė ežerų telkšo arktinėse Sibiro srityse.

Vakarų Sibire ir kitur gausu pelkių (pvz., Vasiuganė). Jų taip pat yra prie didžiųjų Rytų ir Pietryčių Azijos upių, ypač jų deltose (Gangos–Brahmaputros, Iravadžio, Mekongo, Amūro).

Apledėjusios sritys Azijoje užima apie 118 000 km² (arktinės salos, aukščiausios Himalajų, Karakorumo, Pamyro, Tian Šanio kalnų dalys). Didžiausi ledynai: Siačeno, Baltoro, Hisparo (Karakorumas), Fedčenkos (Pamyras). Sniego ribos aukštis Himalajuose 4500–6000 m, Pamyre 4400–5200 m, Kaukaze vidutiniškai 3200 m. Arktinėse salose sniego riba nusileidžia iki jūros lygio. Apie 11 mln. km² užima amžinojo įšalo žemės (praktiškai visas Sibiras, Rusijos Tolimieji Rytai, dalis Mongolijos).

Azija pasižymi labai didele tautine įvairove, daugelis šalių yra daugiatautės, o tautų ribos dažnai nesutampa su valstybių sienomis. Išlikę daug negausių tautų, gyvenančių tradicinį gyvenimo būdą gamtoje. Daugelis didžiųjų tautų dažnai sudarytos iš labai skirtingų kultūrinių grupių, kurias vienija bendra kalba ir/arba religija. Azijoje skiriama daugiau kaip 1000 etninių bendrijų.

Rytų ir iš dalies Pietryčių bei Pietų Azijoje paplitusios kinų-tibetiečių tautos: kinai, tibetiečiai, mjanmai (birmiečiai), kajinai, nevarai. Pietų Azijoje ir Viduriuose Rytuose gyvena indoeuropiečiai: indai (hindustaniai, pandžabai, marathai, bengalai, orijai, nepalai, gudžaratai, radžasthaniečiai, sindhai ir kt.), persai, tadžikai, kurdai, puštūnai, beludžai ir kt., Sibire – rusai, Užkaukazėje – osetinai, armėnai. Centrinėje ir Vakarų Azijoje indoeuropiečiai daug kur gyvena pramaišiui su tiurkais: turkais, uzbekais, uigūrais, kazachais, turkmėnais, kirgizais, azerbaidžaniečiais, afšarais. Jų taip pat gyvenama Sibire: jakutai, tuviai, chakasai, totoriai, altajiečiai. Didžiąją Pietryčių Azijos gyventojų sudaro austroneziečiai: indoneziečiai (javiečiai, ačehai, sundai, baliečiai, bandžarai, madūriečiai, bugiai), malajai, filipiniečiai (tagalai, visajai ir kt.), Taivano aborigenai. Taip pat Pietryčių Azijoje ir Pietų Kinijoje įsimaišiusios tajų grupės tautos (tajai, laosiečiai, šanai, li, kamai, šujai), austroazijiečiai (vietnamiečiai, khmerai, monai, mundai, khasai), hmongų-mienų grupės tautos (hmongai, miao, jao). Indijos pietuose gyvena dravidai: tamilai, telugai, kanadai, malajaliai, tulai (taip pat brahujai Pakistane). Vakarų Azijoje paplitę semitai-chamitai arabai, žydai, drūzai. Sibiro autochtonai priklauso tungusams (evenkai, evenai, nivchiai), paleosibiriečiams (čiukčiai, koriakai), finougrams (chantai, mansiai) ar kitoms negausioms etnolingvistinėms grupėms (selkupai, ketai, aleutai, inuitai, jukagyrai). Pietų Sibire ir Azijos stepėse gyvena mongolai ir buriatai. Rytų Indonezijoje yra papuasų tautų (Halmaheros gyventojai, Aloro–Pantaro tautos ir kt.).

Dalies tautų lingvistinė priklausomybė neaiški. Tarp jų ir tokios didelės tautos kaip japonai, korėjiečiai ir negausūs burušai, andamaniečiai, ainai.

Svarbiausios Azijos kalbinės grupės yra kinų-tibetiečių, indoeuropiečių, semitų-chamitų, austronezinės ir austroazinės kalbos.. Taip pat paplitusios dravidų, Altajaus kalbos bei prie kitų kalbų grupių nepriskiriamos japonų ir korėjiečių kalbos.

Rytų Azijoje daugiausia vartojamos kinų, japonų, korėjiečių kalbos; Pietryčių Azijoje – indoneziečių, vietnamiečių, tagalų, tajų kalbos; Pietų Azijoje – hindi/urdu, bengalų, tamilų, pandžabų kalbos; Vidurinėje Azijoje – uzbekų, kazachų kalbos; Vakarų Azijoje – arabų, persų, turkų, hebrajų kalbos; Šiaurės Azijoje – rusų kalba.

Kaip kolonijinių laikų paveldas dalyje Azijos valstybių oficialiai arba šnekamuoju lygmeniu tebevartojamos iš Europos kilusios kalbos: anglų kalba (Indijoje, Pakistane, Nepale, Šri Lankoje, Filipinuose, Honkonge, Singapūre), prancūzų kalba (Indokinijoje, Pudučeryje), portugalų kalba (Goa, Rytų Timore, Makao), ispanų kalba (Filipinuose), olandų kalba (Indonezijoje), rusų kalba (Vidurinėje Azijoje, Užkaukazėje).

Iš Azijos kilusios visos pasaulio didžiosios religijos. Tikslūs duomenys apie religijų išpažinėjų skaičių Azijoje negalimi, nes Rytų, Pietų, Pietryčių Azijoje labai paplitęs religinis sinkretizmas.

Vakarų ir Vidurio Azijoje bei Malajų salyne labiausiai paplitęs islamas (kilęs iš Arabijos pusiasalio). Dauguma Azijos musulmonų yra sunitai, tačiau Irane, Azerbaidžane, Bahreine ir Irake vyrauja šiitai. Levante ir Anatolijoje yra nuo kanoninio islamo nutolusių religinių grupių – drūzų, alavitų, alevitų. Didžiausia musulmonų dalis yra Maldyvuose (100 %), Afganistane (99,6 %), Irane (99,4 %), Jemene (99,1 %), Turkijoje (98,6–99,8 %), Palestinoje (97,5 %), Jordanijoje (97,2 %), Saudo Arabijoje (97,1 %). Indonezija, Pakistanas ir Indija yra didžiausios pasaulyje šalys pagal musulmonų skaičių. Islamas Azijoje sparčiausiai plito IX–XIV a., per šilko kelią, prekybinius ryšius bei užkariavimus. Azijoje yra svarbiausi islamo centrai – Meka, Medina, Jeruzalė.

Rytų ir vietomis Pietryčių Azijoje paplitęs budizmas, kilęs iš Indijos. Šri Lankoje, Tailande, Mianmare, Kambodžoje, Laose paplitęs theravados budizmas, o Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje – mahajana. Tibete ir Himalajų priekalnėse susiklostė savitas Tibeto budizmas (vadžrajana), vėliau pasiekęs Mongoliją, Buriatiją, Tuvą. Labiausiai budistinės šalys yra Kambodža (96,9 %), Tailandas (93,2 %), Mianmaras (80,1 %), Butanas (74,7 %), Šri Lanka (69,3 %), Laosas (66,1 %), Mongolija (55,1 %), didžiausios budistų populiacijos gyvena Kinijoje, Tailande, Japonijoje. Svarbiausi budizmo centrai yra Indijoje, Nepale, Tibete (Bodhgaja, Lumbinis, Lasa, Dharamsala).

Hinduizmas yra skėtinė sąvoka, kuria aprėpiamos tradicinės indų tikybos. Be pačios Indijos (79,8 % gyventojų hinduistai) hinduizmas dar paplitęs Nepale (81,3 %), dėl imigrantų bendruomenių – Butane (22,6 %), Katare (13,8 %), Kuveite (12 %), kitose Persijos įlankos šalyse, Singapūre. Indijoje taip pat susidarė džainizmas (0,37 % gyventojų Indijoje) ir sikhizmas (tarp pandžabų, 1,72 % Indijos gyventojų).

Levante paplitusi žydų religija judaizmas (74,2 % Izraelio gyventojų). Irane ikiislaminiais laikais buvo paplitęs zoroastrizmas. Vėliau kraštas buvo islamizuotas ir išliko negausios zoroastrų bendruomenės Irane, Indijoje (parsiai), Pakistane. Jam artimos yra kurdų tradicinės religijos (jazidizmas, jarsanizmas).

Kinijoje susiklostė daoizmas, o 136 m. pr. m. e. oficialia religija buvo paskelbtas konfucianizmas (X–XIII a. susiformavo neokonfucianizmas). Daugelis šių religijų bei budizmo bruožai šalyje persipynė į sinkretinį tikėjimą, kuris dar vadinamas „kinų liaudies religija“. Japonijoje taip pat sinkretiškai paplitusi tradicinė religija šintoizmas.

Krikščionybė kilo iš Palestinos, bet savo pirminio paplitimo srityse išliko daugiausia negausiomis bendruomenėmis Libane (38–41 %), Sirijoje (10 %), Jordanijoje (6 %), Palestinoje (1–2,5 %), Irake (3 %). Dėl karinių konfliktų, radikalaus islamo šios krikščionių bendruomenės sparčiai mažėja. Armėnija yra seniausia valstybė, kurioje krikščionybė tapo valstybine religija (98,5 % gyventojų krikščionys). Vėliau krikščionybę po Aziją platino misionieriai. Dabar 85 % Filipinų, 27,6 % Pietų Korėjos, 18 % Singapūro, 11,8 % Honkongo, 10 % Indonezijos, 9,2 % Malaizijos, 8,2 % Vietnamo, 6,2 % Mianmaro gyventojų yra krikščionys. Skaitlinga krikščionių bendruomenė gyvena Indijoje (ypač Keraloje). Dauguma Šiaurės Azijos gyventojų taip pat krikščionys. Senosios krikščionių bendruomenės yra Rytų apeigų ortodoksai, Rusijoje, Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje – stačiatikiai, Indijoje, Filipinuose – katalikai, Indonezijoje, šiaurės rytų Indijoje, kitur Pietryčių Azijoje – įvairios protestantų atšakos (daugiausia pastarųjų dešimtmečių konvertitai).

Tarp Sibiro tautų, mongolų vietomis praktikuojamas šamanizmas, Tibete – bonas, savo tradicines religijas išlaikiusios įvairios Pietryčių Azijos, Indijos, Himalajų, Indonezijos tautos.

Japonijoje, Korėjoje paplitę naujieji religiniai judėjimai, XIX a. Irane kilo bahaizmas (didesnės bendruomenės Indijoje, Izraelyje). Šiaurės Korėjoje oficiali doktrina yra ateizmas, religinė raiška ribojama ir Kinijoje.

Apskritai, vieno tyrimo duomenimis – Azijos gyventojai vieni religingiausių pasaulyje (ypač Bangladeše, Jemene, Šri Lankoje, Afganistane, Filipinuose, Katare, Bahreine), nors Rytų Azijos šalys (Japonija, Honkongas, Vietnamas, Pietų Korėja) – tarp mažiausiai religingų.

Azija skirstoma į Šiaurės, Vidurio, Pietvakarių, Pietų, Rytų ir Pietryčių regionus. Seniau tradicinis Azijos skirstymas buvo į Artimuosius Rytus, Vidurinius Rytus, Tolimuosius Rytus ir Indiją (plačiąja prasme).

Kai kurių šalių (Rusija, Egiptas, Turkija) tik dalis priklauso Azijai, o Kipras savo kultūra artimesnis Europai. Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas yra paminėti, bet galėtų būti laikomos Europos šalimis.

Faktiškai savivaldžios teritorijos:




#Article 84: Jungtinės Amerikos Valstijos (7240 words)


Jungtinės Amerikos Valstijos (sutrumpintai JAV arba Jungtinės Valstijos; angl. The United States of America, sutrumpintai USA) – valstybė Šiaurės Amerikoje. JAV yra federacinė respublika, sudaryta iš penkiasdešimties valstijų ir federalinės apygardos. JAV taip pat priklauso keletas teritorijų bei užjūrio autonomijų, esančių Karibų jūros regione ir Ramiajame vandenyne. Valstybės teritorija daugiausia išsidėsčiusi žemyninėje centrinės Šiaurės Amerikos dalyje, kur yra 48 valstijos bei sostinė Vašingtonas (federalinė Kolumbijos apygarda). Aliaskos valstija yra šiaurės vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje, o Havajai – salynas Ramiajame vandenyne. Didžiausias miestas – Niujorkas. JAV šiaurėje ribojasi su Kanada, pietuose – su Meksika.

Pagal  (9,83 milijonų km²) ir  (apie 330 milijonų), JAV yra trečia pagal dydį pasaulio valstybė. JAV užima 40 proc. Šiaurės Amerikos žemyno.

Pirmieji gyventojai į dabartinę JAV teritoriją atvyko iš Azijos mažiausiai prieš 15 000 metų, o nuo XVI a. prasidėjo europiečių kolonizacija. Jungtines Amerikos Valstijas įkūrė trylika susijungusių britų kolonijų. Nesutarimai tarp šių kolonijų ir Didžiosios Britanijos karalystės sukėlė Nepriklausomybės karą, kurio metu kolonijų atstovai 1776 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. 1783 m. JAV galutinai pasiekė pergalę Nepriklausomybės kare. 1787 m. buvo priimta Konstitucija, 1791 m. – Teisių bilis, kuris ženkliai apribojo vyriausybės įgaliojimus piliečių atžvilgiu. XIX a. septintajame dešimtmetyje dėl prieštaravimų tarp vergvaldinių pietinių (Konfederacijos) ir pramoninių šiaurinių valstijų (Sąjungos) kilo ketverius metus trukęs JAV pilietinis karas. Karą laimėjus šiaurinėms valstijoms, JAV visuotinai uždrausta vergovė.

Dėl nuolatinio imigrantų iš Europos, o vėliau ir Azijos, srauto, teritorinės ekspansijos į Vakarus, išstumiant vietinius gyventojus ir aneksuojant didelę dalį Meksikos, taip pat industrializacijos XIX a. pab. JAV tapo viena iš didžiųjų pasaulio valstybių. Vadovaujantis 1823 m. suformuota Monro doktrina, iki pat Pirmojo pasaulinio karo JAV užsienio politikos aktyvumas pasireiškė tik JAV interesų Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje gynimu. Po Pirmojo pasaulinio karo Kongresas neleido JAV stoti į tarptautines organizacijas (pvz., Tautų Sąjungą), o tai apribojo JAV vaidmenį pasaulio politikoje. JAV vaidmuo vėl sustiprėjo jai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą antihitlerinės koalicijos pusėje, o nuo XX a. antrosios pusės jos tapo kapitalistinės stovyklos šerdimi. 1945 m. JAV tapo pirmąja branduoline valstybe.

JAV yra didžiausia pasaulio ekonomika pagal nominalųjį BVP (17,3 trln. dolerių 2014 m.)

Senieji vietiniai JAV žmonės, įskaitant ir Aliaskos vietinius gyventojus, atvyko į šią teritoriją iš Azijos. Jų migracija į šiuos kraštus prasidėjo prieš ne daugiau kaip 40 000 metų (mažiausiai prieš 12 000 metų). Keletas ikikolumbinių kultūrų, gyvenusių dabartinėje JAV teritorijoje, išvystė gan pažangų žemės ūkį, pasižymėjo architektūros srityje. Minėtoms kultūroms taip pat buvo būdinga valstybinio lygmens visuomenės. Prasidėjus europiečių kolonizacijai, milijonai čionykščių amerikiečių mirė nuo atvežtų ligų epidemijų, pavyzdžiui, nuo raupų. 

Revoliuciniu laikotarpiu XVIII amžiaus 7-8 dešimtmečiuose įtampa tarp Amerikos kolonijų ir Britanijos privedė prie JAV nepriklausomybės karo, vykusio nuo 1775 iki 1783 metų. 1775 m. birželio 14 d. Kontinentinis kongresas, susirinkęs Filadelfijoje, įkūrė kontinentinę kariuomenę, vadovaujamą Džordžo Vašingtono. Šis Kontinentinis kongresas, skelbdamas, kad „visi žmonės yra sukurti lygūs” ir jiems yra suteiktos „tam tikros nenusavinamos teisės”, 1776 m. liepos 4 d. priėmė nepriklausomybės deklaraciją, kurios didžiąją dalį parašė Tomas Džefersonas. Ši data šiais laikais yra švenčiama kaip JAV nepriklausomybės diena. 1777 m. priimti Konfederacijos straipsniai leido susikurti silpnai federalinei valdžiai, kuri veikė iki 1789 m.

JAV pajėgoms, kurioms talkino prancūzai, nepriklausomybės kare sutriuškinus Didžiąją Britaniją, ši turėjo pripažinti Jungtinių Valstijų nepriklausomybę ir šalies suverenitetą iki Misisipės upės. 1787 m. asmenys, norėję sukurti stiprią nacionalinę valdžią, sušaukė Konstitucinį suvažiavimą. Jungtinių Valstijų konstitucija buvo ratifikuota 1788 metais. Pirmieji nauji respublikos Atstovų rūmai, Senatas ir pirmasis prezidentas Džordžas Vašingtonas pradėjo darbą 1789 metais. JAV teisių bilis, draudžiantis asmens laisvių suvaržymą ir garantuojantis įvairią teisinę apsaugą, buvo priimtas 1791 m.

Požiūriai į vergiją keitėsi. Konstitucija gynė prekybą vergais tik iki 1808 metų. Šiaurinės valstijos uždraudė vergiją 1780–1804 metų laikotarpiu. Pietinės vergovinės valstijos liko vienintelės gynusios vergiją. Antrasis Didysis Pabudimas, prasidėjęs 1800 m., leido evangelikalizmui tapti ta jėga, kuri paskatino įvairių socialinių reformų siekiančių judėjimų, įskaitant ir abolicionizmą, atsiradimą.

Amerikiečių noras plėsti savo teritoriją į vakarus paskatino pradėti ilgai trukusius karus su indėnais. Taip pat buvo vykdoma indėnų pašalinimo iš jų gimtųjų žemių politika. 1803 m., valdant prezidentui Tomui Džefersonui, iš prancūzų nusipirkus Luizianą, šalies teritorija padidėjo beveik dvigubai. 1812 m. kare, paskelbtame Britanijai dėl įvairių nuoskaudų, buvo pasiektos lygiosios, tačiau tai vis tiek sustiprino nacionalizmą Jungtinėse Valstijose. Daugybė JAV kariuomenės įsiveržimų į Floridą 1819 m. Ispaniją privertė užleisti šias teritorijas Jungtinėms Valstijoms. 1845 m. Jungtinės Valstijos aneksavo Teksaso respubliką. Tuo laikotarpiu išpopuliarėjo Likimo manifesto idėjos.  1846 m. Oregono sutartis su Britanija Jungtinėms Valstijoms leido kontroliuoti šių dienų šalies šiaurės vakarų teritoriją. Po JAV pergalės JAV-Meksikos kare, 1848 m. šaliai buvo perleista Kalifornija ir dalis šiandieninės JAV pietvakarių teritorijos. 1848–1849 m. Kalifornijos aukso karštinė dar labiau paskatino migraciją šalies viduje. Naujoji geležinkelių sistema palengvino naujakurių persikėlimą ir paaštrino konfliktus su Amerikos indėnais. Per maždaug 50 metų dėl odos ir mėsos buvo nužudyta daugiau nei 40 milijonų bizonų. Tai taip pat paspartino geležinkelių tiesimą. Bizonų, kurie buvo pagrindinis lygumų indėnų išgyvenimo resursas, išmedžiojimas buvo skaudus egzistencinis smūgis daugeliui indėnų kultūrų.

Įtampa tarp vergovinių ir laisvųjų valstijų padidėjo dėl valstijų ir federalinės valdžios nesutarimų. Įtampa didėjo ir dėl konfliktų, kilusių vergijai plintant į naujas valstijas. 1860 metais prieš vergiją nusistačiusios respublikonų partijos narys Abraomas Linkolnas buvo išrinktas JAV prezidentu. Prieš jam pradedant eiti prezidento pareigas, septynios vergovinės valstijos paskelbė atsiskiriančios nuo JAV. Atsiskyrimą federalinė valdžia laikė nelegaliu. Atsiskyrusios valstijos sukūrė Amerikos Valstijų Konfederaciją. Konfederatams užpuolus Samtero fortą, įsiplieskė JAV pilietinis karas, o prie Konfederacijos prisijungė dar keturios valstijos. Linkolno vergų Išlaisvinimo aktas įpareigojo Sąjungą panaikinti vergiją. Po 1865 m. Sąjungos pergalės išleistos trys JAV konstitucijos pataisos užtikrino laisvę beveik keturiems milijonams afroamerikiečių, kurie buvo vergai.  Afroamerikiečiai gavo pilietybę ir įgijo balsavimo teisę. Karas ir po jo priimti nutarimai leido iš esmės padidinti federalinės valdžios galias. 

Po karo, kai buvo nužudytas Linkolnas, buvo radikalizuota Respublikonų partijos rekonstrukcijos politika, kurios tikslas buvo reintegruoti ir atstatyti pietines valstijas, tuo pat metu užtikrinant išlaisvintų vergų teises. Po 1876 m. ginčijamų prezidento rinkimų pasirašytas 1877 m. kompromisas baigė rekonstrukcijos politiką. Džimo Krou įstatymai (past. Džimas Krou – įžeidžiama juodaodžių pravardė ) iš daugelio afroamerikiečių greit vėl atėmė pilietines (ypač rinkimų) teises. Šalies šiaurėje prasidėjusi urbanizacija ir beprecedentis imigrantų antplūdis iš pietų ir rytų Europos paspartino šalies industrializaciją. Imigracijos banga, kuri tęsėsi iki 1929 m., aprūpino šalį darbo jėga ir pakeitė Amerikos kultūrą. Nacionalinės infrastruktūros plėtra pagreitino šalies ekonomikos augimą. Šalies ekspansija žemyninėje dalyje baigėsi 1867 m., kai JAV iš Rusijos įsigijo Aliaską. Sužeisto kelio skerdynės 1890 m. buvo paskutinis rimtas ginkluotas konfliktas kare su indėnais. 1893 m. tenykštė Ramiojo vandenyno Havajų karalystės monarchija buvo nuversta vietinių amerikiečių surengto perversmo metu. Jungtinės Valstijos aneksavo salyną 1898 metais. Tais pačiais metais pergalė Ispanijos-Amerikos kare pademonstravo šalies įtaką ir galią. Vėliau buvo aneksuotas Puerto Rikas, Guamas ir Filipinai.  Po pusės amžiaus Filipinai iškovojo nepriklausomybę. Puerto Rikas ir Guamas ir toliau priklauso Junginėms Valstijoms.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai 1939 m. nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga okupavo Lenkiją, Jungtinės Valstijos iš esmės išlaikė savo neutralitetą. 1941 m. kovą JAV savo sąjungininkėms, su Vokietija kariavusioms šalims, pagal Lendlizo programą pradėjo tiekti karinius techninius įrenginius, rėmė šias šalis pinigais. 1941 m. gruodžio 7 d., po netikėtos Japonijos atakos Perl Harbore, Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą prieš Ašies valstybes. Dalyvavimas kare paspartino turto investicijas ir pagerino pramonės pajėgumą. Iš visų didžiųjų karo dalyvių, Jungtinės Valstijos buvo vienintelė valstybė, dėl karo tik tapusi turtingesnė, o kitos šalys dėl karo finansiškai labai nukentėjo.  Sąjungininkų konferencijos Breton Vudse ir Jaltoje nubrėžė naujus tarptautinių organizacijų sistemos kontūrus, pagal kuriuos Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga atsidūrė pačiame pasaulio reikalų centre. Laimėjus karą Europoje, 1945 m. San Franciske buvo surengta tarptautinė konferencija, kurioje buvo pasirašyta Jungtinių Tautų chartija, įsigaliojusi po karo.  Jungtinės Valstijos, sukūrusios pirmuosius branduolinius ginklus, 1945 m. rugpjūčio mėnesį panaudojo juos Japonijos miestams Hirošimai ir Nagasakiui bombarduoti. Japonija pasidavė 1945 m. rugsėjo 2 d., ir taip baigėsi Antrasis pasaulinis karas. 

Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga kovojo dėl įtakos sferų pasaulyje, dominuodamos Europos kariniuose reikaluose ir priklausydamos dviem skirtingiems kariniams blokams – NATO (JAV) ir Varšuvos sutarties organizacijai (SSRS). JAV propagavo liberalią demokratiją ir kapitalizmą, Sovietų Sąjunga – komunizmą ir centrinės valdžios kontroliuojamą planinę ekonomiką. Abi šalys palaikė diktatorių režimus ir dalyvavo vietiniuose karuose. 1950–1953 m. Amerikos pajėgos dalyvavo Korėjos kare prieš komunistines kinų jėgas.

Po 1961 m. Sovietų Sąjungos surengto pirmojo žmogaus pilotuojamo kosminio laivo paleidimo į kosmosą, Jungtinės Valstijos pasiryžo išlaipinti žmogų Mėnulyje. Šį tikslą amerikiečiai įgyvendino 1969 metais. Kilus tikram branduolinio karo su Sovietų Sąjungos pajėgomis Kuboje pavojui, JAV prezidentas Džonas Kenedis sugebėjo taikiai sureguliuoti įtemptą situaciją. Tuo metu prasidėjo ilgalaikis JAV ekonomikos augimas. Stiprėjantis pilietinių teisių judėjimas, kuriam vadovavo tokie afroamerikiečiai, kaip Roza Parks ir Martinas Liuteris Kingas, kovojo su segregacija ir diskriminacija. Po Kenedžio nužudymo 1963 m., Lyndono Džonsono valdymo laikotarpiu, 1964 m. buvo išleisti pilietinių teisių ir 1965 m. balsavimo teisių aktai. Džonsonas ir jo įpėdinis Ričardas Niksonas išplėtė JAV dalyvavimą vietiniuose karuose pietryčių Azijoje, tai yra pradėjo nesėkmingą Vietnamo karą. Suaktyvėjo didelio masto kontrkultūrinis judėjimas, sukėlęs pasipriešinimą karui, juodaodžių nacionalizmą ir seksualinę revoliuciją. Betė Friedan, Gloria Steinem ir kitos moterys vadovavo naujai feminizmo bangai. Moterys siekė politinės, socialinės ir ekonominės lygybės.

Dėl Votergeito skandalo, 1974 m. Ričardas Niksonas tapo pirmuoju JAV prezidentu, atsistatydinusiu iš prezidento posto. Niksonas buvo kaltinamas trukdymu teisingumui ir piktnaudžiavimu prezidento galiomis. Už tai jam grėsė apkalta. Po prezidento atsistatydinimo, prezidento pareigas perėmė  Džeraldas Fordas. Prezidento Džimio Katerio administracija, dirbusi 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, pasižymėjo stagfliacija ir įkaitų krize Irane. Ronaldo Reigano išrinkimas prezidentu 1980 m. skelbė apie pasikeitimus JAV politikoje. Dėl Reigano politikos labai pasikeitė šalies mokesčių ir išlaidų prioritetai. Reigano antroji kadencija žinoma dėl Irano-Kontros skandalo ir diplomatinių santykių su Sovietų Sąjunga pagerėjimo. Vėlesnis Sovietų Sąjungos žlugimas baigė šaltąjį karą.

Lyderių vaidmuo, priimtas Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių Jungtinių Tautų sankcionuotuose Persijos įlankos kare, valdant Džordžui Bušui vyresniajam, ir Jugoslavijos karuose, valdant Bilui Klintonui, leido išsaugoti supervalstybės statusą. Ilgiausias ekonominis pakilimas šiuolaikinėje JAV istorijoje truko nuo 1991 m. kovo iki 2001 m. kovo. Šiuo laikotarpiu valdė Klintono administracija.   1998 m. civilinė byla ir sekso skandalas Klintoną privedė prie apkaltos, vis dėlto jis išsilaikė poste. 2000 metų prezidento rinkimų rezultatas buvo vienas iš pačių lygiausių JAV istorijoje. Sprendimą dėl pergalės priėmė JAV Aukščiausiasis teismas – Džordžas Bušas jaunesnysis tapo naujuoju JAV prezidentu.

Jungtinės Amerikos Valstijos yra seniausia pasaulyje egzistuojanti federacija. Tai konstitucinė respublika, kurioje dominuoja daugumos valdymas, tačiau mažumos teises gina įstatymas.  Valstybė iš esmės yra sudaryta laikantis atstovaujamosios demokratijos principų, nors JAV piliečiai, gyvenantys ne JAV teritorijoje negali balsuoti už federalinius pareigūnus.  Patikrinimų ir atsvaros sistema, apibrėžta aukščiausiame šalies teisiniame dokumente – JAV konstitucijoje, kontroliuoja federalinę valdžią. Pagal Amerikos federalinė sistemą, piliečiai paprastai yra pavaldūs trims valdžios lygiams: federalinei, valstijos ir vietinei valdžiai. Vietinės valdžios pareigos dažniausiai yra padalinamos apygardos valdžiai ir miestų savivaldoms. Dauguma atveju, vykdomosios ir leidžiamosios valdžios pareigūnai yra renkami apygardoje gyvenančių piliečių daugumos balsais. Federaliniame lygyje nėra proporcinio atstovavimo sistemos, o dar žemesniuose lygiuose ši sistema yra labai reta. Federaliniame ir valstijų lygmenyje teisėjų ir aukštų pareigūnų kandidatūras paprastai iškelia įstatymų vykdomosios institucijos, o įstatymų vykdomieji organai sprendžia, ar pritarti, ar atmesti pateiktą
kandidatūrą. Tačiau keletas valstijų teisėjų ir pareigūnų vis dėlto yra renkami piliečių.

Federalinė valdžia yra sudaryta iš trijų šakų:

JAV Atstovų Rūmuose dirba 435 nariai. Kiekvienas narys atstovauja savo kongresinę apygardą. JAV Atstovų Rūmų nariai yra renkami dvejiems metams. Rūmų vietos yra proporcingai paskirstomos valstijoms, remiantis valstijų gyventojų skaičiumi. Vienas toks paskirstymas galioja 10 metų. Po dešimties metų vietų skaičius valstijoms yra nustatomas, remiantis naujausiais valstijų gyventojų skaičiaus duomenimis. Pagal 2000 m. skaičiavimą, 7 valstijos turi po vieną vietą JAV Atstovų Rūmuose, o Kalifornija, daugiausiai gyventojų turinti valstija, turi 53 vietas. Jungtinių Valstijų Senate dirba 100 narių, po du iš kiekvienos valstijos. Senatoriai yra renkami šešerių metų kadencijai. JAV prezidentas yra renkamas ketveriems metams. Žmogus negali būti išrinktas prezidentu daugiau nei du kartus. Prezidentas yra renkamas netiesioginiu balsavimu. JAV prezidentas yra renkamas, naudojantis netiesiogine rinkikų kolegijos sistema, pagal kurią lemiami rinkėjų balsai yra paskirstomi proporcingai su rinkikų kolegijos balsais. JAV Aukščiausiajam teismui vadovauja . Aukščiausiąjį teismą sudaro 9 nariai, renkami iki gyvos galvos. Valstijų valdžios institucijos yra sudaromos panašiu principu kaip ir federalinė valdžia, išskyrus Nebraskos valstiją, kurios įstatymų leidžiamoji institucija turi tik vienerius rūmus. Valstijų gubernatoriai yra renkami tiesioginiu balsavimu.

Tiek valstijų, tiek federalinės valdžios išleisti įstatymai yra peržiūrimi. Bet kurį įstatymą, išleistą, pažeidžiant JAV konstituciją, JAV Aukščiausiasis teismas anuliuoja. Originalus JAV konstitucijos tekstas nustato federalinės valdžios struktūrą ir funkcijas. Konstitucijoje taip pat yra nustatytas federalinės valdžios santykis su atskira valstija. Pirmajame JAV konstitucijos straipsnyje teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę būti pristatytas į teismą, kad būtų išsiaiškintas žmogaus suėmimo teisėtumas. Trečiasis JAV konstitucijos straipsnis baudžiamosiose bylose kiekvienam žmogui garantuoja teisę į prisiekusiųjų teismą. Norint priimti JAV konstitucijos pataisas, reikalingas trijų ketvirtadalių valstijų pritarimas. JAV konstitucija buvo taisyta 27 kartus. Pirmosios dešimt pataisų, kurios sudaro Teisių bilį, ir 14-oji JAV konstitucijos pataisa sudaro Jungtinių Valstijų žmogaus teisių pagrindą.

Beveik visą Jungtinių Valstijų egzistavimo laikotarpį šalyje veikė dvipartinė sistema. Visų lygių renkamiems (neskiriamiems) pareigūnams išrinkti atskirose valstijose rengiami pirminiai rinkimai, juose iš didžiųjų partijų išrenkami visuotinių rinkimų kandidatai. Nuo 1856 m. visuotinių rinkimų šalyje dominavo dvi didžiosios partijos: JAV demokratų partija, įkurta 1824 m., ir JAV respublikonų partija, įkurta 1854 metais. Po pilietinio karo, nuo 1912 m., vienintelis kitos – Progresinės partijos – kandidatas į prezidentus Teodoras Ruzveltas surinko 20 % rinkėjų balsų.

Jungtinių Valstijų politinėje kultūroje Respublikonų partija laikoma centro dešiniosios arba konservatyviosios pakraipos, o demokratų partija laikoma centro kairiosios arba liberalios pakraipos partija. Šiaurės rytų, vakarų pakrantės ir prie Didžiųjų ežerų esančios valstijos vadinamos „Mėlynosiomis valstijomis“. Dauguma šiose teritorijose gyvenančių žmonių yra gan liberalių pažiūrų, todėl demokratai čia turi didžiausią palaikymą. „Raudonosiomis valstijomis“ vadinamos pietinės valstijos ir teritorijos, esančios Didžiosiose lygumose ir netoli Uolinių kalnų. Šių teritorijų gyventojai laikosi gan konservatyvių pažiūrų ir dažniau balsuoja už respublikonus.

Jungtinės Amerikos Valstijos yra įtakinga ekonominiu, politiniu ir kariniu atžvilgiais pasaulio valstybė. Šalis yra nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narė. Pagrindinė Jungtinių Tautų organizacijos būstinė įsikūrusi Niujorke. Beveik visos pasaulio valstybės turi savo ambasadas Vašingtone ir daugybę konsulatų visoje šalies teritorijoje. Taip pat beveik visose pasaulio valstybėse įsikūrusios JAV diplomatinės atstovybės. Tačiau Iranas, Šiaurės Korėja, Butanas, Sudanas ir Kinijos Respublika (Taivanas) nėra užmezgę jokių oficialių diplomatinių santykių su Jungtinėmis Valstijomis.

JAV turi ypatingus santykius su Jungtine Karalyste ir stiprius ryšius su Kanada, Australija, Naująja Zelandija, Japonija, Izraeliu ir karinio bloko NATO narėmis. Šalis artimai bendradarbiauja su savo kaimynėmis. JAV aktyviai dalyvauja Amerikos Valstybių organizacijos veikloje. Šalis su kitomis valstybėmis sudariusi daug laisvosios prekybos sutarčių, pavyzdžiui, trišalę Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartį su Kanada ir Meksika. 2005 m. oficialiai plėtros pagalbai finansuoti Jungtinės Valstijos išleido daugiausia pasaulyje – 25 milijardus JAV dolerių. Tačiau tais pačiais metais JAV vyriausybė prie bendrųjų nacionalinių pajamų dydžio augimo prisidėjo vos 0,22 procento, tad pagal šį rodiklį šalis užėmė 20-ąją vietą tarp 22-iejų valstybių. Nevyriausybiniai šaltiniai, pavyzdžiui, privatūs fondai, korporacijos, švietimo ir religinės institucijos prie nacionalinio pajamų augimo prisidėjo 96 milijardais JAV dolerių. Iš viso Jungtinių Valstijų bendrosios nacionalinės pajamos sudaro 123 milijardus JAV dolerių (daugiausia pasaulyje). Pagal procentinį bendrųjų nacionalinių pajamų rodiklį valstybė užima 7-ąją vietą pasaulyje. 

Jungtinės Valstijos yra federacinė penkiasdešimties valstijų sąjunga. Trylika dabartinių valstijų yra trylikos kolonijų, sukilusių prieš Britanijos valdymą, įpėdinės. Daugelis kitų valstijų buvo sudarytos iš teritorijų, gautų po karo arba įsigytų JAV vyriausybės. Vermontas, Teksasas ir Havajai yra išimtys – prieš jų prijungimą kiekviena šių teritorijų buvo nepriklausomos respublikos. Kitos išimtys – valstijos, susidariusios iš pirmųjų trylikos kolonijų teritorijų. Ankstyvajame JAV istorijos etape tokiu būdu susidarė 3 valstijos: Kentukis (iš Virdžinijos), Tenesis (iš Šiaurės Karolinos) ir Meinas (iš Masačiusetso). JAV pilietinio karo metu nuo Virdžinijos atsiskyrė Vakarų Virdžinija. Vėliausiai, 1959 metų rugpjūčio 21 dieną, valstijos statusą gavo Havajai. Valstijos neturi teisės pasitraukti iš sąjungos.

Valstijos sudaro didžiąją Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos dalį. Dvi kitos teritorijos – Kolumbijos apygarda (federalinė apygarda, kurioje yra šalies sostinė Vašingtonas) ir Palmyros atolas (negyvenama, bet JAV priklausanti teritorija Ramiajame vandenyne), yra laikomos neatskiriamomis šalies dalimis. Jungtinėms Valstijoms taip pat priklauso penkios pagrindinės užjūrio teritorijos: Puerto Rikas ir Mergelių salos (Karibų jūroje), Amerikos Samoa, Guamas, Šiaurės Marianų salos (Ramiajame vandenyne). Gimusieji minėtose teritorijose (išskyrus Amerikos Samoa) turi JAV pilietybę.

Jungtinės Amerikos Valstijos skirstomos į 9 regionus:

JAV turi sausumos sieną su Kanada (8 895 km, iš kurių 2 477 km yra siena tarp Aliaskos ir Kanados) ir Meksika (3 326 km). Valstybę skalauja du vandenynai – Atlanto ir Ramusis. Bendras pakrantės ilgis sudaro 19 924 km.

Bendras JAV plotas yra 9 826 630 km². Aliaska, Kanados atskirta nuo vientisosios JAV, yra didžiausia JAV valstija (jos plotą sudaro 1,717 milijono km²). Havajai, kuriuos sudaro salynas centriniame Ramiojo vandenyno regione, yra šiek tiek daugiau nei 29 311 km² ploto. Po Rusijos ir Kanados, Jungtinės Valstijos, nedaug lenkiančios Kiniją, yra 3 didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė.

Atlanto vandenyno pakrantės lyguma tęsiasi tolyn į žemyno gilumą iki lapuočių miškų ir Pjemonto aukštumų. Apalačių kalnai atskiria rytų pakrantę nuo Didžiųjų ežerų ir Didžiųjų ir Centrinių lygumų. Misisipės ir Misūrio upės, sudarančios ketvirtą pagal ilgį upių sistemą pasaulyje, teka iš šiaurės į pietus per šalies centrinę dalį. Lygios ir derlingos Didžiųjų lygumų prerijos driekiasi į vakarus iki pietryčių aukštumų regiono. Uoliniai kalnai, esantys Didžiųjų lygumų vakariniame pakraštyje, driekiasi iš šiaurės į pietus ir Kolorado valstijoje pasiekia didesnį nei 4 300 metrų aukštį. Toliau į vakarus driekiasi uolingas Didysis Baseinas ir dykumos, pavyzdžiui, Mohavė. Siera Nevados ir Kaskadinių kalnų grandinės tęsiasi netoli Ramiojo vandenyno pakrantės. Aliaskoje esantis aukščiausias šalyje Makinlio kalnas yra 6194 metrų aukščio. Aktyvūs ugnikalniai būdingi Aliaskos Aleksandro ir Aleutų saloms. Havajai sudaryti iš vulkaninės kilmės salų. 

Jungtinėse Valstijose, išsiskiriančiomis savo dydžiu ir geografine įvairove, yra keletas klimato juostų. Į rytus nuo 100-ajame meridiane esančių šiaurinių teritorijų vyrauja drėgnas žemyninis klimatas. Pietinei Floridos valstijos daliai bei Havajams būdingas tropinis klimatas. Didžiosios lygumos, besidriekiančios į vakarus nuo 100-ojo meridiano, pasižymi pusiau sausu klimatu. Daugumai kalnų, esančių šalies vakaruose, būdingas alpinis klimatas. Didžiajame Baseine klimatas sausas. Kalifornijos pakrantei būdingas subtropinis Viduržemio tipo klimatas, o Oregonui, Vašingtonui ir pietų Aliaskai – jūrinis klimatas. Pastarajai valstijai būdingesnis subarktinis ir arktinis klimatas. Ekstremalios oro sąlygos šalyje pasitaiko gan dažnai. Valstijose, kurias skalauja Meksikos įlanka, dažnai pasitaiko uraganų. Daugiausia tornadų pasaulyje pasitaiko būtent JAV, dažniausiai vidurio vakaruose esančioje Tornadų alėjoje.

JAV ekologija yra labai įvairi: vientisoje šalies dalyje ir Aliaskoje užfiksuota apie 17 000 induočių augalų rūšių, Havajuose atrasta per 1 800 gaubtasėklių augalų rūšių, kurių iš jų galima rasti ir žemyninėje šalies dalyje.  Jungtinėse Valstijose gyvena daugiau nei 400 žinduolių, 750 paukščių ir 500 roplių bei amfibijų rūšių. Yra aprašyta 91 000 šalyje gyvenančių vabzdžių rūšių.  1973 metų Nykstančių rūšių aktas saugo nykstančius gyvūnus ir jų gyvenamąsias vietas. Saugojimu rūpinasi Jungtinių Valstijų Žuvų ir Laukinės gamtos tarnyba. Šalyje yra 58  ir šimtai kitų federalinės valdžios prižiūrimų parkų, miškų ir dykumų teritorijų.  Iš viso šalies valdžiai priklauso 28,8 % šalies žemių.  Dauguma šių žemių saugomos, o dalis naudojamos naftos ir gamtinių dujų išgavimui, naudingųjų iškasenų kasybai, miško ruošai, galvijų auginimui; 2,4 % žemių naudojamos kariniams tikslams. 

Jungtinėse Amerikos Valstijose vyrauja mišri kapitalistinė ekonomika, kurią nuolat gyvina gausūs gamtiniai ištekliai, gerai išvystyta infrastruktūra ir aukštas produktyvumas.  Pasak Tarptautinio Valiutos fondo, Jungtinių Valstijų bendrasis vidaus produktas, siekiantis 14,3 trilijonus JAV dolerių, sudaro 23 % bendro pasaulinio produkto (rinkos valiutos kurso atžvilgiu). 2007 metais didžiausias pasaulyje Jungtinių Valstijų BVP buvo vos 4 % mažesnis už Europos Sąjungos BVP perkamosios galios pariteto atžvilgiu.  Šalis pasaulyje užima septynioliktą vietą pagal nominalų BVP vienam žmogui ir šeštą vietą pagal bendrąjį vidaus produktą vienam žmogui perkamosios galios atžvilgiu.  Jungtinės Valstijos importuoja daugiausia prekių pasaulyje, be to, šalis yra trečia didžiausia pasaulyje prekių eksportuotoja, nors eksporto mastas vienam žmogui gan žemas. Kanada, Kinija, Meksika, Japonija ir Vokietija yra svarbiausia Jungtinių Valstijų prekybiniai partneriai.  Svarbiausio Jungtinių Valstijų importo prekės – elektros prietaisai, o eksporto – transporto priemonės.  Jungtinės Valstijos užima aukščiausią vietą bendrame pasaulinės konkurencijos ataskaitos reitinge.  2007 m. gruodžio mėnesį, po daugiau nei šešerius metus trukusios JAV ekonomikos bumo, šalis patyrė ekonominį nuosmukį. 

Apskaičiuota, kad 2009 m. Jungtinių Valstijų privatus sektorius sudarys 55,3 % visos ekonomikos, federalinės valdžios veikla – 24,1 %, o valstijų ir vietinės valdžios veikla likusius 20,6 procentus.  Jungtinių Valstijų poindustrinis ekonomikos paslaugų sektorius prie šalies BVP augimo prisideda 67,8 procento. Pagal bendrąsias verslo įplaukas dominuojančia Jungtinių Valstijų verslo sritimi laikoma didmeninė ir mažmeninė prekyba, o pagal grynąsias pajamas – finansai ir draudimas.  Jungtinės Valstijos išlieka industriškai galinga valstybe, kurioje dominuoja chemijos pramonė.  Jungtinės Valstijos yra trečia pagal dydį naftos išgavėja pasaulyje ir didžiausia pasaulyje šio gamtinio produkto importuotoja.  Šalis yra didžiausia pasaulyje elektros ir branduolinės energijos, skystųjų gamtinių dujų, sieros, fosfatų ir druskos gamintoja. Šalies žemės ūkis sudaro šiek tiek mažiau nei 1 procentą šalies bendrojo vidaus produkto,  tačiau nepaisant to, JAV išlieka dominuojančia pasaulyje kukurūzų  ir sojų pupelių  gamintoja. Niujorko fondų birža pagal JAV dolerių sumą yra didžiausia pasaulyje.  Coca-Cola ir McDonald's yra du labiausiai pripažinti prekiniai ženklai pasaulyje.

Pagal Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biuro duomenis, 2007 metais vieno JAV namų ūkio pajamų mediana (neatskaičius mokesčių) siekė 50 233 JAV dolerius. Mediana svyravo 68 080 JAV dolerių Merilendo valstijoje iki 36 338 JAV dolerių Misisipėje.  Remiantis perkamosios galios pariteto valiutų kursų rodikliais, Jungtinių Valstijų bendroji mediana iš visų išsivysčiusių šalių yra aukščiausia. Po to, kai XX amžiaus viduryje JAV ekonomika smarkiai smuko, skurdo rodikliai pradėjo stabilizuotis tik nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Nuo to laiko kasmet žemiau skurdo ribos atsiduria 11-15 % amerikiečių. Apskaičiuota, kad 58,5 % 25-75 metų amžiaus amerikiečių nors metus gyvena skurde.  2007 metais skurde gyveno 37,3 milijono amerikiečių. Gerovės padėtis Jungtinėse Valstijoje iš visų išsivysčiusių pasaulio šalių yra pati prasčiausia, mat Jungtinių Valstijų valdžia vargšais rūpinasi mažiau nei kitos Vakarų šalys. Jungtinėse Valstijose daug daroma, norint sumažinti skurstančių senų žmonių skaičių, tačiau jaunimas gauna palyginti mažai pagalbos.  2007 m. UNICEF vaikų gerovės tyrimo ataskaitoje industrializuotų valstybių sąraše Jungtinės Valstijos užėmė 20-ąją vietą (iš 21 šalies). 

Nepaisant aukšto produktyvumo lygio, mažo nedarbingumo ir žemos infliacijos, pajamų augimas nuo 1980-ųjų metų buvo žymiai lėtesnis nei praeituose dešimtmečiuose. Toks sulėtėjimas dažnai lydimas padidėjusio ekonominio nesaugumo. 1947–1979 m. grynųjų pajamų mediana išaugo beveik 80 % visoms visuomenės grupėms. Vargingiau gyvenančių amerikiečių pajamos augo greičiau nei turtingųjų.  Namų ūkio pajamų mediana visoms visuomenės klasėms augo nuo 1980 metų. Daugiausia tai vyko dėl namų ūkių, kuriuose uždirba du žmonės, dėl lyčių atotrūkio išnykimo ir ilgesnių darbo valandų, tačiau ekonomikos augimas buvo lėtesnis.  Turtas, toks kaip pajamos, yra labai sutelktas – 10 % šalies gyventojų sudarantiems turtingiems žmonėms priklauso 69,8 % šalies namų ūkių pajamų. Tarp išsivysčiusių šalių tai antra pagal dydį dalis. 

Nuo XIX amžiaus antrosios pusės Jungtinės Valstijos pasaulyje pirmauja mokslinių tyrimų ir technologinių naujovių srityse. 1876 m. Aleksandrui Grahamui Belui buvo suteiktas pirmasis Jungtinėse Valstijose patentas telefonui. Tomo Edisono laboratorijoje buvo sukurtas gramofonas, pirmoji ilgalaikė elektros lemputė ir pirmoji perspektyvi filmavimo kamera. Nikola Tesla buvo pirmasis atradęs kintamąją elektros srovę. Tesla išrado radiją ir kintamosios elektros srovės energijos varomą variklį. XX-ojo amžiaus pradžioje Ransomo Oldso ir Henrio Fordo automobilių kompanijos išpopuliarino konvejerių liniją. 1903 m. broliai Raitai įvykdė pirmąją ilgalaikį sunkesnio už orą pilotuojamo motorinio lėktuvo skrydį.  XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje į Vokietijos valdžią iškilus naciams, daugelis Europos mokslininkų, tarp jų ir Albertas Einšteinas ir Enrikas Fermis, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Antrojo pasaulinio karo metu pagal Manheteno projektą buvo sukurti branduoliniai ginklai, pradėję branduolinę erą. Kosminės lenktynės su Sovietų Sąjunga paspartino progresą raketinės technikos, medžiagotyros ir kompiuterių srityse. Jungtinės Valstijos daugiausia prisidėjo prie Arpanet‘o ir jo įpėdinio – interneto – tobulinimo. Šiandien privatus sektorius finansuoja daugumą mokslinių tyrimų ir plėtros programų.  Jungtinės Valstijos pirmauja pasaulyje pagal mokslinių tyrimų pranešimų ir žurnalų skaičių. Amerikiečiai turi daugiausia pasaulyje plataus vartojimo technologinių prekių.  Beveik pusė JAV namų ūkių turi prieigą prie greitaeigio interneto.  Jungtinės Valstijos yra pagrindinė genetiškai modifikuoto maisto gamintoja. Daugiau nei pusė pasaulio laukų, kuriuose auginamas biotechnologinis derlius, yra Jungtinėse Valstijose. 

Jungtinių Valstijų energijos rinka sunaudoja 29 000 teravatvalandžių energijos per metus. Naudojant energiją, kiekvienam žmogui tenka 7,8 tonos naftos per metus (Vokietijoje 4,2 tonos, Kanadoje 8,3 tonos). 2005 metais 40 % šalies energijos buvo išgauta iš naftos, 23 % iš anglies, 22 % iš gamtinių dujų. Likusi energijos dalis buvo gaunama iš branduolinės energijos ir atsinaujinančių energijos šaltinių.  Jungtinėse Valstijose sunaudojama daugiausia naftos.  Šalyje ištisus dešimtmečius branduolinė energija, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, nevaidino didelio vaidmens. 2007 m. buvo įregistruoti keletas prašymų naujoms branduolinės energijos jėgainėms statyti. 

Dėl didelio masto imigracijos JAV esama daug įvairių etninių grupių ir kultūrų atstovų. 

Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biuras yra apskaičiavęs, kad šalyje gyvena 306 759 000 žmonių , įskaitant ir 11,2 milijono nelegalių imigrantų. Jungtinės Valstijos yra trečia didžiausia pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė, šiuo atžvilgiu nusileidžianti tik Kinijai ir Indijai. Šalies gyventojų augimo rodiklis siekia 0,89 procento,  o Europoje šis rodiklis tesiekia 0,16 procento. Jungtinėse Valstijose tūkstančiui žmonių tenka 14,16 naujagimio. Toks gimstamumas yra 30 procentų mažesnis už pasaulio vidurkį, tačiau aukštesnis už visų Europos valstybių (išskyrus Airiją ir Albaniją) gimstamumo vidurkį.  2008-aisiais biudžetiniais metais 1,1 milijono imigrantų gavo leidimą nuolat gyventi Jungtinėse Valstijose.  Jau daugiau nei du dešimtmečius daugiausia imigrantų į JAV atvyksta iš Meksikos. Nuo 1998 m. Jungtinėse Valstijose paprastai apsigyvena imigrantai iš Meksikos, Kinijos, Indijos ir Filipinų.  JAV yra vienintelė industrinė pasaulio valstybė, kurioje fiksuojamas didelis gyventojų skaičiaus augimas. 

Junginėse Amerikos Valstijose gyvena labai įvairios kilmės gyventojų – 31 tautinė grupė turi daugiau nei milijoną tam tikros tautos gyventojų.  Baltieji amerikiečiai yra didžiausia JAV rasinė grupė, kurią sudaro trys iš keturių didžiausių tautinių grupių – vokiečių, airių ir anglų kilmės amerikiečiai. 

 , Europos kilmės baltieji amerikiečiai save priskiria šioms etninėms grupėms (žemiau nurodytos etninės JAV baltųjų žmonių kilmės grupės, kurių nariai sudaro daugiau nei pusę milijono, bet šiame sąraše nenurodytas ispanų, katalonų kilmės amerikiečių skaičius, kurių atstovų turėtų būti daugiau nei po pusę milijono):

Latvių kilmės amerikiečiais save laiko 94 341, estų kilmės amerikiečiais – 27 446 JAV piliečių.

Afroamerikiečiai (Afrikos kilmės amerikiečiai) yra didžiausia šalyje rasinė mažuma ir trečia pagal dydį grupė kilmės atžvilgiu.  Azijos kilmės amerikiečiai sudaro antrą pagal dydį rasinę mažumą. Kinai ir filipiniečiai sudaro Azijos kilmės amerikiečių grupės daugumą.  2008 metais JAV buvo apie 4,9 milijono indėnų ir Aliaskos tautų kilmės amerikiečių, kurių 3,1 milijono žmonių buvo nemaišytos kilmės. Tais pačiais metais JAV buvo 1,1 milijono vietinių Havajų ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų, kurių 0, 6 milijono buvo nemaišytos kilmės. 

Šalies ispanakalbių (arba latino) gyventojų skaičiaus didėjimas yra pagrindinė demografinė tendencija. 46,9 milijono amerikiečių yra ispaniškai kalbančių tautų kilmės  (kurių 64% yra kilę iš Meksikos ). 2000–2008 m. ispaniškai kalbančių tautų kilmės gyventojų skaičius padidėjo 32 procentais, kitų tautų kilmės gyventojų skaičius išaugo tik 4,3 % . Labiausiai ispanakalbių daugėjo dėl imigracijos: 2007 m. 12,4% JAV gyventojų buvo gimę užsienio valstybėse, 54% iš jų –Lotynų Amerikoje.  Gimstamumas taip yra svarbus gyventojų skaičiaus augimo veiksnys: viena Lotynų Amerikos ispanakalbių kilmės moteris per savo gyvenimą vidutiniškai pagimdo 3 vaikus. Ne ispanakalbių tautų kilmės juodaodės moterys vidutiniškai pagimdo 2,2 vaiko, o neispanakalbių tautų kilmės baltaodės moterys – 1,8.  Gyventojų mažumos (pagal Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biurą visi, išskyrus neispaniškai kalbančių tautų kilmės ir nedaugiarasius (nemaišytos kilmės) gyventojus) sudaro 34% Jungtinių Valstijų gyventojų. Apskaičiuota, kad iki 2042 metų ši gyventojų dalis taps dauguma. 

Apie 79 % amerikiečių gyvena miesto teritorijose (įskaitant ir priemiesčius). Apie pusė šių žmonių gyvena miestuose, kurių gyventojų skaičius viršija 50 000.  2006 m. 254-iuose miesto statusą turinčiuose miestuose gyveno daugiau nei 100 000 gyventojų. Devyniuose miestuose gyveno daugiau kaip vienas milijonas gyventojų. Keturių miestų (Niujorko, Los Andželo, Čikagos ir Hiustono) gyventojų skaičius viršijo du milijonus.  Jungtinėse Valstijose yra 50 metropolinių sričių (didmiesčių su aplinkiniais miestais), jų gyventojų skaičius viršija vieną milijoną.  23 Iš 50 greitai augančių metropolinių sričių išsidėsčiusios šalies vakaruose, 25 – šalies pietuose. Visų metropolinių Atlantos, Dalaso, Hiustono ir Finikso sričių gyventojų skaičius 2000–2006 m. išaugo trimis ketvirtadaliais milijono žmonių. 

Anglų kalba Jungtinėse Valstijose yra faktiškai nacionalinė. Nors federaliniu lygmeniu oficialios kalbos nėra, keletas įstatymų, tokių kaip JAV pilietybės įstatymas, laiko anglų kalbą normine kalba. 2005 m. apie 216 milijonų arba 81 procentas vyresnių nei penkerių metų amžiaus šalies gyventojų namuose kalbėjo tik angliškai. Ispanų kalba, kuria namuose kalbėjo 12 procentų šalies gyventojų, yra antra labiausiai šalyje vartojama kalba. Ispanų kalba šalies mokyklose populiariausia kaip užsienio kalba.  Dalis amerikiečių palaiko idėją, kad anglų kalba šalyje gautų oficialios kalbos statusą, nes teisiškai ji oficiali mažiausiai 28 valstijose.  Havajuose, pagal valstijos įstatymą, tiek anglų, tiek havajiečių yra oficialios kalbos.  Nors nei Naujojoje Meksikoje, nei Luizianoje nėra jokios oficialios kalbos, tačiau abiejose valstijose priimti atitinkami įstatymai, Naujojoje Meksikoje leidžiantys vartoti anglų ir ispanų, o Luizianoje – anglų ir prancūzų kalbas.  Kitos valstijos, pavyzdžiui, Kalifornija, yra įsipareigojusios publikuoti ispaniškus tam tikrų valdžios ir teismo dokumentų vertimus.  Keliose užjūrio teritorijose kartu su anglų kalba oficialiai pripažįstamos ir vietinės kalbos. Samoa ir čamoro kalbos yra oficialios atitinkamai Amerikos Samoa ir Guame. Karolinų ir čamoro kalbos yra oficialios Šiaurės Marianų salose. Puerto Rike oficiali kalba yra ispanų .

Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai yra pasaulietinė valstybė. Pirmoji Jungtinių Valstijų konstitucijos pataisa garantuoja laisvą religijos išpažinimą ir draudžia religinės valdžios šalyje įvedimą. Pagal 2002 m. tyrimą, 59 % amerikiečių teigė, kad religija jų gyvenime vaidina svarbų vaidmenį. Tai daug aukštesnis skaičius nei bet kurioje kitoje turtingoje šalyje.  Pagal 2007 metais vykdytą apklausą, 78,4 procento suaugusiųjų amerikiečių laiko save krikščionimis (1990 m. – 86,4 %).  51,3 procento (iš 78,4 %) krikščionių yra protestantai, o 23,9 % priklauso Romos Katalikų Bažnyčiai. Taigi šalyje dominuoja protestantų religinė bendruomenė. 2007 m. nekrikščioniškąsias religijas šalyje išpažino 4,7 % gyventojų (1990 m. – 3,3 %).  – 1,7 % gyventojų išpažino judaizmą, 0,7 % – budizmą, 0,6 % – islamą, 0,4 % – hinduizmą, 0,3 % įvardijo kitas religijas. 2007 metais 16,1 % gyventojų (1990 m. – 8,2 %) teigė esantys agnostikai, ateistai arba neturintys jokios religijos. 

Jungtinių Valstijų švietimo sektorių valdo valstijų ir vietinės valdžios, kurių darbą reguliuoja Jungtinių Valstijų Švietimo departamentas. Šis departamentas atsakingas už federalinių lėšų, skirtų švietimui, paskirstymą valstijoms. Daugumoje valstijų šešerių ar septynerių metų amžiaus vaikams privaloma lankyti mokyklą (paprastai nuo pirmosios klasės arba vaikų darželio), kol jiems sukaks 18 metų (paprastai vidurinėje mokykloje baigus 12 klasių). Kai kuriose valstijose 16-17 metų amžiaus moksleiviams taip pat yra leidžiama baigti mokyklą.  Apie 12 % vaikų lanko parapines arba privačias pasaulietines mokyklas. Kiek daugiau nei 2 % vaikų mokomi namuose. Jungtinėse Valstijose yra daug tarpusavyje konkuruojančių privačiųjų ir viešųjų aukštojo mokslo institucijų, įskaitant ir dvimečius koledžus (kolegijas), kur vykdoma atviro stojimo politika. 84,6 procentai 25-erių ar vyresnio amžiaus amerikiečių yra baigę vidurinę mokyklą. 52,6 % to paties amžiaus amerikiečių lankė tam tikrą koledžą, 27,2 % yra gavę bakalauro laipsnį, 9,6 % turi magistro arba daktaro mokslinius laipsnius. Pradinis JAV raštingumo rodiklis siekia maždaug 99 %. Jungtinių Tautų nustatytas JAV švietimo indeksas siekia 0,97. Pagal šį rodiklį Jungtinės Valstijos užima dvyliktą vietą pasaulyje.

Jungtinėse Valstijose vidutinė gyvenimo trukmė siekia 77,8 metus, o tai vieneriais metais trumpiau, palyginti su bendruoju Vakarų Europos vidutiniu gyvenimo trukmės rodikliu. Pagal šiuos rodiklius, JAV taip pat 3-4 metais atsilieka nuo Norvegijos, Šveicarijos ir Kanados. Per pastaruosius du dešimtmečius šalis, pagal vidutinės gyvenimo trukmės rodiklį, krito iš 11-os į 42-ą vietą pasaulyje. Naujagimių mirtingumas Jungtinėse Valstijose siekia 6,37 iš tūkstančio. Pagal šį rodiklį, iš 221-os šalies JAV užima 42-ąją vietą ir atsilieka nuo visų Vakarų Europos šalių. JAV mirtingumo nuo vėžio rodikliai yra žemiausi visame pasaulyje. Apie trečdalį JAV gyventojų yra nutukę, o dar vienas trečdalis turi problemų su antsvoriu. Jungtinių Valstijų gyventojų nutukimo rodikliai yra aukščiausi visame pramoniniame pasaulyje. Šie rodikliai per paskutinį amžiaus ketvirtį padidėjo daugiau nei dvigubai. Daugelis sveikatos apsaugos specialistų su nutukimu susijusį antrojo tipo diabetą laiko pasiekusiu epideminį lygį. JAV paauglių nėštumo rodiklis siekia 79,8 paaugles tūkstančiui moterų. Tai beveik keturis kartus daugiau nei Prancūzijoje ir penkis kartus daugiau nei Vokietijoje. Abortai, kuriuos pageidaujant darytis legalu, yra gan ptieštaringa tema. Daug valstijų draudžia viešą dirbtinio nėštumo nutraukimo procedūros finansavimą ir riboja abortus vėlesnėse nėštumo stadijose. Norint atlikti abortą nepilnamečiams, apie tai būtina pranešti paauglio tėvams. Nors abortų dažnio rodikliai ir krenta, tačiau šie rodikliai (241 abortas tūkstančiui gimimų; 15 iš 1000 moterų, kurių amžius svyruoja nuo 15-os iki 44-erių metų) išlieka aukštesni už daugelį kitų Vakarų pasaulio tautų.

JAV sveikatos apsaugos sistema gerokai lenkia kitas šalis, tiek pagal išlaidas vienam asmeniui, tiek ir pagal procentinį BVP rodiklį. Pasaulio sveikatos organizacijos reitinge JAV sveikatos priežiūros sistema 2000 metais užėmė pirmą vietą pagal reagavimą, tačiau pagal bendruosius rodiklius užėmė tik 37-ią. Jungtinės Valstijos pirmauja medicinos naujovių srityje. 2004 metais JAV nepramoninis sektorius išleido triskart daugiau lėšų nei Europa išleido biomedicininiams tyrimams.

Kitaip nei kitose išsivysčiusiose šalyse, sveikatos priežiūros draudimas Jungtinėse Valstijose nėra universalus. 2004 metais privatūs sveikatos draudimo fondai apmokėjo 36 % gyventojų sveikatos priežiūros išlaidų, 15 % išlaidų privatūs asmenys turėjo sumokėti grynaisiais pinigais, o federalinė, valstijų ir vietinė valdžios padengė 44 % asmens išlaidų sveikatos apsaugai. 2005 metais 46,6 milijono amerikiečių, kas sudaro 15,9 % visų JAV gyventojų, buvo neapsidraudę, o tai buvo 5,4 milijono daugiau nei 2001 metais. Pagrindinė tokio padidėjimo priežastis – amerikiečių, kuriems sveikatos draudimą apmoka darbdaviai, skaičiaus sumažėjimas. Neapsidraudusių arba nepilnai apsidraudusių amerikiečių, kurių skaičius nuolat keičiasi, problema yra viena iš pagrindinių politinių vidaus problemų. Harvarde atliktas tyrimas parodė, kad JAV per metus beveik 45 000 mirčių yra susiję su sveikatos draudimo trūkumu. 2006 metais Masačiusetsas tapo pirmąja JAV valstija, garantavusia universalų sveikatos draudimą.

Už įstatymų priežiūrą Jungtinėse Valstijose tiesiogiai atsakinga vietinė policija ir šerifo departamentai, jiems talkininkauja valstijos policija, kuri atlieka daugiau funkcijų. Federalinės agentūros, tokios kaip Federalinis tyrimų biuras ir JAV maršalų tarnyba turi savo specifines pareigas. Federaliniame lygmenyje ir beveik kiekvienoje valstijoje jurisprudencija yra valdoma pagal bendrąją įstatymų sistemą. Valstijų teismai nagrinėja daugumą baudžiamųjų bylų. Federaliniai teismai nagrinėja tik pagal tam tikrus nusikaltimus iškeltas baudžiamąsias bylas ir apeliacinius skundus.

Tarp išsivysčiusių šalių Jungtinės Valstijos išsiskiria aukštesniais nei vidutinio lygio smurtinių nusikaltimų rodikliais, o ypač aukštais smurto, įvykdyto naudojant šaunamąjį ginklą, ir žmogžudysčių rodikliais. 2007 metais JAV tūkstančiui žmonių teko 5,6 žmogžudysčių, o tai tris kartus viršija kaimyninės Kanados rodiklius. Žmogžudysčių skaičius, kuris intervale nuo 1991 iki 1999 metų sumažėjo 42 procentais, pastaruoju metu vėl sparčiai auga. Ginklų nuosavybės teisė yra tapusi viena iš dažniausiai ginčytinų politinių temų.

Jungtinės Valstijos pasaulyje pirmauja pagal faktinių (nelygtinių) įkalinimų skaičių ir pagal bendrą kalėjimuose kalinčių žmonių skaičių. 2008 metų pradžioje JAV kalėjo daugiau nei 2,3 milijono žmonių. . Dabartinis rodiklis yra septyniskart aukštesnis už 1980 metų rodiklius. Afroamerikiečiai vyrai yra įkalinami šešiskart dažniau nei baltieji ir triskart dažniau nei ispanų kilmės vyrai. 2006 metais JAV įkalinimo rodikliai buvo triskart aukštesni už Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalies narės – Lenkijos, turinčios aukščiausią įkalinimo dažnį iš visų šios organizacijos narių, rodiklius. Pagrindinė tokių aukštų įkalinimo rodiklių priežastis – bausmių ir nusikaltimų, susijusių su narkotikais, politika. Nepaisant to, kad mirties bausmė daugumoje Vakarų šalių yra panaikinta, 36 JAV valstijose už tam tikrus federalinius ir karinius nusikaltimus vis dar taikoma mirties bausmė. Nuo 1976 metų, kai JAV Aukščiausiasis teismas po ketverių metų moratoriumo atnaujino mirties bausmės vykdymus, Jungtinėse Valstijose buvo įvykdytos daugiau nei 1000 egzekucijų. 2006 metais šalis užėmė 6 vietą pagal daugiausiai įvykdytų mirties bausmių skaičių, nusileisdama Kinijai, Iranui, Pakistanui, Irakui ir Sudanui. 2007 metais Naujasis Džersis tapo pirmąja valstija po 1976 metų aukščiausiojo teismo sprendimo įstatymiškai panaikinusia mirties bausmę. Šios valstijos pavyzdžiu 2009 metais pasekė Naujoji Meksika.

Jungtinės Amerikos Valstijos – daugiakultūrė šalis. Šalyje gyvena labai daug įvairių etninių grupių, vyrauja tų tautų tradicijos ir vertybės. Išskyrus dabar jau gan mažą JAV gyventojų skaičių sudarančius vietinius indėnus ir havajiečius, beveik vis amerikiečiai ir jų protėviai atvyko arba imigravo į dabartinę šalies teritoriją per pastaruosius penkis šimtmečius. Kultūra, kurios laikosi dauguma amerikiečių – vadinamoji, vyraujanti Amerikos kultūra () – yra laikoma Vakarų kultūra, kuri didžiąja dalimi kilo iš Europos imigrantų ir Afrikos vergų atsivežtų tradicijų. Vėliausiai įvykusi masinė imigracija iš Azijos ir ypač iš Lotynų Amerikos prisidėjo prie kultūrinio susimaišymo, kuris dažnai vadinamas įvairiarūšiu „tautų katilu”, kuriame imigrantai ir jų palikuonys išsaugo charakteringus kultūrinius bruožus.
Pasak Gerto Hofstedės kultūrinių dimensijų analizės, Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų individualizmas yra aukščiausias iš visų šalių dalyvavusių tyrime. Nors pagal vyraujančią kultūrą Jungtinėse Valstijose yra beklasė visuomenė , mokslininkai nustatė, kad skirtumas tarp šalyje esančių socialinių klasių yra gan didelis, o tai daro įtaką socializacijai, kalbai ir vertybėms.

JAV vidurinė ir profesinė klasės davė pradžią daugeliui šiuolaikinių socialinių srovių, tokių kaip modernusis feminizmas, gamtosauga ir daugiakultūriškumas. Amerikiečių įvaizdis, socialiniai požiūriai ir kultūriniai lūkesčiai yra neįprastai artimai yra susiję su jų profesija, užsiėmimais. Tuo tarpu kai amerikiečiai yra labai linkę vertinti socialinius-ekonominius pasiekimus, žmogaus buvimas eiliniu (neišsiskiriančiu iš kitų) dažniausiai yra laikomas teigiamu bruožu. Nors „amerikietiška svajonė”, tai yra suvokimas, kad Jungtinėse Valstijose egzistuoja itin aukšto lygio socialinis mobilumas, turi didelės reikšmės pritraukiant imigrantus, keletas analitikų nustatė, kad Jungtinėse Valstijose socialinis mobilumas (gyvumas) yra žemesnis už Vakarų Europos ar Kanados rodiklius.

Šiais laikais moterys dažniausiai dirba ne namuose ir gauna didžiąją daugumą bakalauro laipsnių. 2005 metais 28 % namų ūkių sudarė susituokusios, tačiau vaikų neturinčios, poros. Tos pačios lyties asmenų santuoka Jungtinėse Valstijose yra ginčytina tema. Keleto valstijų įstatymai vietoje santuokos leidžia vienodų arba skirtingų lyčių asmenims pasirašyti civilinės sąjungos sutartį. Nuo 2003 metų, keturių valstijų aukščiausieji teismai priėmė nutarimus, kad tos pačios lyties santuokų draudimas prieštarauja konstitucijai. Tuo tarpu daugiau nei dvylikos valstijų rinkėjai pritarė, kad tos pačios lyties santuokos būtų draudžiamos. 2009 metais Vermontas, Meinas ir Naujasis Hempšyras tapo pirmosiomis valstijomis, įstatymiškai leidusiomis tos pačios lyties asmenų santuoką. 2015 m. visoje JAV įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka.

Pirmasis pasaulyje komercinis filmo pristatymas vyko Niujorke 1894 metais, naudojantis Tomo Edisono sukurtu kinetoskopu. Kitais metais įvyko taip pat Niujorke ir pirmasis komercinis projektinio filmo demonstravimas. Per ateinančius kelis dešimtmečius Jungtinėse Valstijose buvo sukurtas ir garsinis kinas. Nuo XX amžiaus, didžioji dalis JAV kino industrijos buvo sukoncentruota Holivude ir jo apylinkėse. Režisierius Deividas Grafitas buvo centrinė figūra, kuriant kino kūrybos techniką. Orsono Velso filmas „Pilietis Keinas” (1941) yra dažnai minimas kaip geriausiais visų laikų filmas. JAV kino aktoriai Džonas Veinas ir Merlin Monro tapo įsimintinomis figūromis. Prodiuseris ir verslininkas Voltas Disnėjus lyderiavo tiek animacinio kino, tiek ir filmų pardavimo srityse. Per visą istoriją didžiosios Holivudo kino studijos pagamino daugiausiai komerciškai sėkmingų filmų, tokių kaip  ir „Titanikas” (1997). Holivudo filmai šiandien dominuoja pasaulinėje kino industrijos rinkoje.

Amerikiečiai yra daugiausiai televiziją žiūrintys žmonės pasaulyje.  Televizijos žiūrėjimo laikas nuolat auga, o 2006 metais šis rodiklis pasiekė 5 valandas per dieną. Keturi didieji transliuotojų tinklai yra komercinio tipo privačios įmonės. Šiek tiek daugiau nei dvi su puse valandos per dieną (vidurkis) amerikiečiai klausosi komercinių radijo stočių. Be internetinių portalų ir interneto paieškos sistemų, Jungtinėse Valstijose populiariausi internetiniai puslapiai yra Facebook, Youtube, MySpace, Wikipedia ir eBay. 

Ritminiai ir lyriniai Afrikos amerikiečių muzikos stiliai iš esmės labai smarkiai paveikė JAV muziką, kuri skyrėsi nuo europinių tradicijų. Ypatingi atskyrų tautų kultūros elementai, tokie kaip bliuzas ir tai kad yra žinoma, kaip senųjų laikų muzika, buvo perimti ir paversti populiariąja muzika, susilaukusią pripažinimo visoje planetoje. XX amžiaus pradžioje novatoriai Luisas Armstrongas ir Djukas Elingtonas išvystė džiazo stilių. Kantri muzika, ritmenbliuzas (RB) ir rokenrolas iškilo 1920–1960 metais. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, kantri muzikos atgimimo laikotarpiu, Bobas Dylanas iškilo ir tapo vienu iš geriausių JAV dainų autorių. Džeimsas Braunas prisidėjo prie fank stiliaus išvystimo. Hip hopas ir House – tai vėliausi Jungtinėse Valstijose sukurti muzikos stiliai. JAV pop žvaigždės, tokios kaip Elvis Preslis, Maiklas Džeksonas ir Madona, tapo pasaulinio garso įžymybėmis.

XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pradžioje Amerikos menas ir literatūra sekė Europos pavyzdžiu. Tokie rašytojai kaip Natanielis Hotornas, Edgaras Alanas Po, Henris Deividas Toro iki XIX amžiaus vidurio sukūrė savitą Jungtinių Valstijų literatūrinį balsą. XIX amžiaus antroje pusėje pagrindinės JAV literatūros asmenybės buvo Markas Tvenas ir poetas Voltas Vitmanas. Savo gyvenimo metais iš esmės nežinoma Emily Dickinson dabar yra laikoma svarbia Amerikos poete. Literatūrinis darbas, kuriame įžvelgiami esminiai nacionaliniai patyrimai ir amerikietiškas charakteris, gali būti vadinamas „Didžiuoju amerikietišku romanu”. Hermano Melvilio „Mobis Dikas” (1851 m.), Tveno „Heklberio Fino nuotykiai” (1885 m.) ir Frencio Skoto Fidžeraldo „Didysis Getsbis” (1925 m.) yra laikomi būtent tokio romano pavyzdžiais.

Vienuolika Jungtinių Valstijų piliečių yra laimėję Nobelio literatūros premiją. Toni Morison, laimėjusi Nobelio literatūros premiją 1993 metais, yra kol kas paskutinė amerikietė Nobelio literatūros premijos laureatė. 1954 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Ernestas Hemingvėjus yra dažnai vadinamas vienu iš įtakingiausių XX amžiaus rašytojų. Populiariosios literatūros žanrai, tokie kaip vesternas ir atvirojo tipo detektyvas, išsivystė būtent Jungtinėse Valstijose. Bytnikų kartos rašytojai, kaip ir postmodernistinių knygų autoriai, tokie kaip Džonas Bartas, Tomas Pinčonas ir Donas Delilo, atvėrė naujus literatūrinius kelius.

Transcendentalistai, vadovaujami Ralfo Emersono ir Henrio Toro, pradėjo pirmąjį Jungtinėse Valstijose didesnį filosofinį judėjimą. Po pilietinio karo Čarlzas Pyrsas, o vėliau ir Viljamas Džeimsas kartu su Džonu Diuei ženkliai prisidėjo prie pragmatizmo vystymosi. XX-ajame amžiuje Vilardo Van Ormano Kvino ir Ričardo Rorčio darbas iškėlė analitinę filosofiją į JAV akademinio gyvenimo priekį

Hadsono upės mokyklos vaizduojamojo meno srovė buvo XIX amžiaus vidurio judėjimas, kuris tęsė Europos natūralizmo tradiciją.

Vienas iš pirmųjų pagrindinių amerikietiškojo teatro populiarintojų buvo impresarijus F. T. Barnumas, kuris 1841 metais pradėjo dirbti žemajame Manhetene esančiame pramogų komplekse. Edvardo Harigano komanda Niujorke nuo XIX amžiaus 8 dešimtmečio pabaigos pastatė eilę populiarių muzikinių komedijų. XX-ajame amžiuje moderniojo miuziklo forma iškilo Brodvėjuje. Miuzikluose atliktos, tokių kompozitorių, kaip Irvingas Berlinas, Koulas Porteris ir Styvenas Sodhaimas, sukurtos dainos tapo populiariosios muzikos etalonais. Dramaturgas Judžinas O‘Nylas 1936 metais laimėjo Nobelio literatūros premiją. Kiti pripažinti amerikiečių dramaturgai – Pulicerio premijos laimėtojai Tenesis Viljamsas, Edvardas Olbis ir Ogastas Vilsonas.

Ilgą laiką nepastebėta Čarlzo Aivzo XX amžiaus 2-ajame dešimtmetyje vykdyta veikla leido jam tapti pirmuoju iš pagrindinių Jungtinių Valstijų klasikinės tradicijos kompozitorių. Kiti novatoriai, tokie kaip Henris Kauelas ir Džonas Keidžas, sukūrė savitą Amerikos požiūrį į klasikinę kompoziciją. Aronas Koplandas ir Džordžas Geršvinas išvystė unikalią populiariosios ir klasikinės muzikos sintezę. Choreografės Izadora Dankan ir Marta Greham daug prisidėjo kuriant modernųjį šokį. Džordžas Balančinas ir Džeromas Robinsas lyderiavo XX-ojo amžiaus balete. Amerikiečiai gan ilgai buvo svarbūs vystant moderniąją meninę fotografiją. Žymiausi amerikiečių fotografai – Alfredas Styglicas, Edvardas Steichenas ir Anselas Adamsas. Komiksai yra JAV išradimas. Supermenas, svarbiausias komiksų knygų superherojus, tapo Amerikos ikona.

Pagrindinis straipsnis: Amerikietiška virtuvė

Jungtinėse Valstijose vyraujančios kulinarinės tradicijos panašios į kitų Vakarų šalių tradicijas. Kviečiai yra pagrindinė JAV grūdinė kultūra. Tradicinėje amerikietiškoje virtuvėje naudojama kalakutiena, baltauodegių elnių mėsa, bulvės, batatai, kukurūzai, moliūgai, klevo sirupas. Amerikietišką virtuvę taip pat sudaro indėnų ir ankstyvųjų europiečių naujakurių virtuvė. Ant barbekiu lėtai kepama kiauliena ir jautiena, krabų paplotėliai, bulvių traškučiai ir sausainiai su šokolado gabaliukais yra charakteringi Jungtinių Valstijų maisto kultūros pavyzdžiai. Vadinamasis sielos maistas () – Afrikos vergų sukurta virtuvė, šiuo metu populiari tarp afroamerikiečių, ypač JAV pietuose. Sinkretinės virtuvės, tokios kaip Luizianos kreolų virtuvė, akadų virtuvė, Teks-Meks virtuvė, yra svarbios regioniniu atžvilgiu. Būdingi Jungtinėms Valstijoms valgiai, tokie kaip obuolių pyragas, keptas viščiukas, pica, mėsainiai ir dešrainiai, kilo iš kitų tautų imigrantų receptų. Prancūziškos bulvytės, meksikietiški patiekalai, tokie kaip buritos ir takos, ir makaronų patiekalai, lengvai perimti iš italų virtuvės, šalyje yra labai populiarūs. Dažniausiai amerikiečiai vietoje arbatos renkasi gerti kavą. Jungtinių Valstijų pramonės rinkodaros dėka, apelsinų sultys ir pienas tapo dažnais pusryčių gėrimais. XX amžiaus 9 ir 10 dešimtmečiuose amerikiečių kalorijų suvartojimas išaugo 24 procentais. Dažnas pietavimas greito maisto restoranuose yra susijęs su tuo, ką sveikatos apsaugos pareigūnai vadina amerikiečių „nutukimo epidemija”. Smarkiai saldinti gaivieji gėrimai yra taip pat labai populiarūs. Tokie gėrimai sudaro 9 procentus vidutinio amerikiečių kalorijų suvartojimo.

Nuo XIX amžiaus antrosios pusės Jungtinių Valstijų nacionaliniu sportu yra laikomas beisbolas. Amerikietiškasis futbolas, krepšinis ir ledo ritulys yra kiti trys vyraujantys profesionalaus komandinio sporto žaidimai. Amerikietiškasis futbolas ir krepšinis pritraukia didžiulį žiūrovų dėmesį. Amerikietiškasis futbolas išlieka populiariausiu žiūrovų sportu.  Kadaise daugiausiai žiūrovų pritraukdavę boksas ir žirgų lenktynės buvo išstumti golfo ir automobilių lenktynių, ypač NASCAR. Futbolą dažnai žaidžia jaunimas arba mėgėjiško lygio žaidėjai. Tenisas, kaip ir daugelis lauko sportų, yra taip pat gan populiarus.

Nors daugelis pagrindinių JAV sporto žaidimų išsivystė remiantis Europos tradicijomis, krepšinis, tinklinis, riedlenčių, snieglenčių sportai yra Išrasti Jungtinėse Valstijose. Lakrosas ir banglenčių sportas kilo iš Amerikos indėnų ir vietinių havajiečių žaidimų, atsiradusių dar prieš kontaktą su Vakarų kultūra. Aštuonerios Olimpinės žaidynės vyko Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje. Vasaros olimpinių žaidinių metu Jungtinėms Valstijoms atstovavę sportininkai laimėjo 2 301 medalį, daugiausiai nei bet kuri kita šalis,  o Žiemos olimpinių žaidynėse – 216 medalių ir pagal šį skaičių užima pirmąją vietą. 




#Article 85: JAV politinė sistema (159 words)


Jungtinės Amerikos Valstijos yra federacinė demokratinė respublika. JAV sudėtyje yra 50 valstijų ir Kolumbijos federacinė apygarda, kurioje yra sostinė Vašingtonas.

Tiek federaliniame lygmenyje, tiek valstijose pagal valdžių atskyrimo principą skiriamos įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios šakos.

Federalinei vykdomajai valdžiai atstovauja Prezidentas ir jo sudaroma vyriausybė (administracija). Prezidentas yra valstybės ir vyriausybės galva, ginkluotųjų pajėgų vadas.

Federalinė įstatymų leidžiamoji valdžia – dviejų rūmų Kongresas, susidedantis iš Atstovų rūmų ir Senato.

Federalinė teisminė valdžia susideda iš Aukščiausiojo teismo ir žemesnių federalinių teismų.

JAV prezidentą renka rinkikų kolegija. Rinkikai į šią kolegiją renkami kiekvienoje valstijoje – valstija išrenka tiek rinkikų kiek turi atstovų Senate (po 2) ir kiek turi vietų Atstovų rūmuose (priklauso nuo gyventojų skaičiaus).

Visose valstijose, išskyrus Meiną ir Nebraską, visi kolegijos narių balsai tenka daugiausia šioje valstijoje balsų gavusiam kandidatui. Nei vienam kandidatui nesurinkus daugumos rinkikų balsų, prezidentą renka Atstovų Rūmai.

Kiekviena valstija turi savo konstituciją, įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, gubernatorių.

JAV politiniame gyvenime dalyvauja Respublikonų, Demokratų ir kitos (smulkios) partijos.




#Article 86: Evoliucija (556 words)


Evoliucija (iš lotyniško žodžio evolutio – „išvyniojimas“, „išsirutuliojimas“, kuris kilęs iš žodžio evolvo – „išvynioju risdamas“, lietuvių kalboje – „raida“) mokslų apie gyvybę kontekste yra gyvų organizmų bruožų pokyčiai per kartas, apimant ir naujų rūšių atsiradimą. Susiformavus moderniajai genetikai (1940-ieji), evoliucija buvo apibrėžta konkrečiau – alelių dažnių pasikeitimas populiacijoje nuo vienos kartos į kitą.

Visi šiuolaikiniai organizmai yra siejami bendros kilmės, o jų įvairovė atsirado dėl milijardus metų trunkančios evoliucijos.

Šiuolaikinė evoliucijos samprata pradėjo formuotis 1858 m. Čarlzui Darvinui ir Alfred Russel Wallace paskelbus straipsnį apie natūraliąją atranką ir 1859 m. išleidus šią teoriją išpopuliarinusią Č. Darvino knygą The Origin of Species. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Darvino natūraliosios atrankos teorija buvo sujungta su Mendelio paveldimumu į moderniąją evoliucijos sintezę, taip pat žinomą kaip neodarvinizmas.

Moderni evoliucijos sintezė plačiai pripažįstama mokslinės bendruomenės ir pakeitė ankstesnes rūšių kilmės teorijas, pvz., lamarkizmą. Ją paremiantys įrodymai randami anatomijoje, morfologijoje, homologijoje, vystymosi fiziologijoje, paleontologijoje, elgesio biologijoje, parazitologijoje, citologijoje ir biochemijoje.

Viena iš pirmų biologinės evoliucijos teorijų buvo pasiūlyta Jean-Baptiste Lamarck’o XIX a. pradžioje. Lamarkas, XIX a. pr. sudarė pirmąjį filogenetinį gyvybės medį. Pagal Lamarką, pagrindinis evoliucinių kitimų mechanizmas – tai organizmų vidinis siekis tobulėti ir organų lavinimas ar nelavinimas. Gavę didesnius krūvius organai stiprėja ir vystosi, mažiau apkrauti – ilgainiui nunyksta. Pagrindinė šios teorijos klaida buvo teiginys, kad individai savo gyvenimo metu įgautas savybes gali perduoti palikuonims.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje mokslininkai Darvino natūraliąją atranką sujungė su Gregor Mendel pasiūlyta paveldimumo teorija ir sukūrė moderniąją evoliucijos teoriją. Modernioji evoliucijos sintezė biologijos moksle pilnai pakeitė ankstesnes rūšių atsiradimo teorijas, įskaitant kreacionizmą ir lamarkizmą.

Kimura, neutraliosios evoliucijos autorius, teigia, kad svarbiausias veiksnys yra atsitiktiniai įvykiai populiacijose.

Jei grupė organizmų turi bendrą protėvį, sakoma, kad jie yra bendros kilmės. Biologijoje visuotinės bendrosios kilmės teorija teigia, kad visi Žemės organizmai yra kilę iš bendro protėvio arba genų šaltinio (gene pool).

Bendros kilmės įrodymai yra bendros visų gyvųjų organizmų savybės (bruožai). Darvino laikais, bendrų savybių (bruožų) įrodymas buvo tik akivaizdžiai matomi morfologiniai panašumai, pvz., tai, kad visi paukščiai, net ir tie, kurie neskraido, turi sparnus. Šiais laikais evoliucijos teoriją patvirtina DNR genetikos mokslas. Pvz., visi gyvieji organizmai kaip genetinę medžiagą naudoja nukleino rūgštis, taip pat naudoja tas pačias 20 aminorūgščių baltymams sudaryti. Visi organizmai naudoja tą patį genetinį kodą (išskyrus ypač retas ir nedideles išimtis) nukleino rūgštims paversti baltymais. Šių bruožų universalumas yra svarbi prielaida teigti, kad šie organizamai yra bendros kilmės.

Be to, abiogenezė – gyvybės atsiradimas iš negyvos materijos – niekada nebuvo stebimas, o tai rodytų, kad gyvybės atsiradimas iš negyvos materijos yra ypatingai retas reiškinys ir gali vykti tik specifinėmis aplinkybėmis, kurios mažai tikėtinos šiuolaikinėje Žemėje. 1953 m. vykdytas Miller-Urey eksperimentas leidžia daryti prielaidą, kad senovinėje Žemėje galėjo būti susidariusios sąlygos, tinkamos abiogenezei.

Kadangi evoliucinis procesas yra labai lėtas, dabartinė rūšių įvairovė ir gyvybės formų sudėtingumas reikalauja, kad Žemė būtų labai sena (milijardai metų). Tai atitinka geologijos duomenis, pagal kuriuos Žemės amžius yra apie 4,6 milijardus metų.

Informacija apie ankstyvąją gyvybės raidą gaunama iš geologijos ir planetų mokslo. Šie mokslai pateikia informaciją apie ankstyvąją Žemės istoriją ir gyvybės sąlygotus pasikeitimus. Didelė dalis informacijos apie ankstyvąją Žemės istoriją laikui bėgant buvo sunaikinta vykstant geologiniams procesams.

Žinomi du esminiai evoliuciniai procesai: naujų genų atsiradimas bei esamų genų perkombinavimas.

Atskiras straipsnis: Mutacija

Mutacijomis vadinami atsitiktiniai paveldimi pasikeitimai genome. Jos gali atsirasti tiesiog dėl „kopijavimo klaidų“ ląstelei dalijantis, dėl radiacijos, kai kurių chemikalų ar virusų.

Natūralios atrankos neveikiamos mutacijos vadinamos neutraliomis.

Mutacijos yra vienintelis būdas atsirasti naujiems genams.




#Article 87: Baltijos jūra (1680 words)


Baltijos jūra – Atlanto vandenyno baseino vidinė jūra, esanti Europos šiaurėje. Iš vienos pusės ją supa Skandinavijos pusiasalis, iš kitos – Rytų ir Centrinės Europos šalys ir Danijos salos. Didžiojo Belto (16 km pločio), Mažojo Belto (600 m) ir Eresuno (3,5 km) sąsiauriais susisiekia su Kategatu, o per Kategatą ir Skageraką – su Šiaurės jūra. Kanalais Baltijos jūra yra sujungta su Baltąja jūra (Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas) ir Šiaurės jūra (Kylio kanalas).

Romėnai žinojo Baltijos jūrą, nes iš jos pietinių pakrančių gaudavo gintaro. 5 m. e. m. Romos laivynas apiplaukė Jutlandijos pusiasalį ir pasiekė Baltijos jūrą. Tacitas Baltijos jūrą vadino Mare Suebicum pagal germanų gentį svebus. Ptolemėjus (II a.) Baltijos jūrą vadino Venedų jūra. Kiti romėnų naudoti pavadinimai buvo Sinus Codanus, Sinus Venetus (Venedus) ir Oceanus Sarmaticus. Pirmasis dabartiniu vardu pavadino XI a. vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis (Mare Balticum). Persas Al Birūnis (973–1048 m.) Baltijos jūrą vadino Bahr Varank (Varingų jūra), taip pat ir Nestoras (IX a.) ir kai kurie kiti rusų kronikininkai. Viduramžiais jūra vadinta įvairiais vardais, o Baltijos pavadinimas nusistovėjo tik nuo XVI a.

Dabartinio Baltijos jūros pavadinimo kilmė nėra aiški. Pavadinimas gali būti siejamas su germanišku žodžiu belt, kuris naudojamas dviejų Danijos sąsiaurių Beltų pavadinimuose, taip pat su  'juosta'. Pats Adomas Brėmenietis palygino jūrą su juosta, nes ji neva tęsiasi per žemę kaip juosta (Balticus, eo quod in modum baltei longo tractu per Scithicas regiones tendatur usque in Greciam). Jam įtaką galėjo turėti Plinijus Vyresnysis (I a.), kuris pirmasis panaudojo Baltijos (Baltia) vardą, rašydamas, kad Ksenofontas iš Lampsako atradęs Baltijos salą, kurią Pytheas vadinąs Basilia.

Pasak kitų tyrinėtojų jūros pavadinimas kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *bhel (iš jos kilę , ). 1688 m. Preatorius savo darbe „Orbis gothicus“ Baltijos jūros pavadinimą taip pat kildino iš . Pagal kitą versiją iš tos pačios indoeuropietiškos šaknies kilę žodžiai įvairiose indoeuropiečių kalbose susiję su pelkėse stebimomis spalvomis, o Baltijos jūros pavadinimas reikštų „žeme apsuptą jūrą“, „įlanką“ kaip priešingybę atvirai jūrai.

Vakarinių Baltijos jūros pakraščių gyventojai Baltijos jūrą vadina Rytų jūra (, , , ). Iš jų jūros pavadinimą perėmė suomiai (), nors jiems, kaip ir estams () ji yra Vakarų jūra.

Kitų Baltijos jūros pakraščių tautos jūrą vadina Baltija.

Baltijos jūra yra apie 1600 km ilgio, vidutiniškai 193 km pločio bei vidutiniškai 50 m gylio. Didžiausias gylis 459 m. Plotas: 386 tūkst. km². Bendras Baltijos jūros vandens tūris – 21 000 km³. Pakrantės ilgis – apie 8000 km.

Vandens spalva drumzlinai žalsva, jo spalva priklauso nuo fitoplanktono. Vanduo mažiau skaidrus nei Atlanto vandenyno.

Baltijos jūros vanduo yra apysūris. Druskingumas siekia nuo 1,7 % Belto sąsiauriuose iki 0,3–0,5 % šiaurės rytų dalyje (Suomijos įlanka). Kai kuriose uždarose Baltijos jūros lagūnose vanduo išvis gėlas. Gilus Skagerakas yra žymiai sūresnis, tačiau druskingas jo vanduo į Baltijos jūrą negali patekti per negilų Kategatą ir seklius Beltus bei Zundą. Jūros sūrumą mažina gėlas didelių upių, lietaus ir sniego vanduo, stipriai atskiedžiantis iš vandenyno patenkantį sūrų vandenį. Be to, Baltijos jūra mažai garuoja, o tai taip pat mažina jos sūrumą. Vandens sūrumas mažėja iš vakarų į rytus ir prie upių žiočių. Sūrus vanduo grimzta gilyn, ir Baltijos jūros gelmėse yra didesnis nei paviršiuje. Daugelyje vietų druskingumas nepastovus. Vakarinėje dalyje (sąsiauriuose) vanduo yra sūresnis tada, kai pučia šiaurės vakarų vėjai, kurie atvaro sūrų vandenį iš Skagerako; sūrumas sumažėja pučiant pietryčių vėjui. Dėl mažesnio druskingumo greičiau užšąla šiaurinė ir rytinė Baltijos dalis.

Baltijos jūros dugnas negiliose vietose ir arčiau krantų sudarytas iš smėlio, žvyro, žvirgždo ir nuosėdinio dumblo. Plikos uolos randamos tik šiaurinėje dalyje: Estijos ir pietų Švedijos pakraščiuose kalkakmeniai, Suomijos ir šiaurinės Švedijos vandenyse granitai ir gneisas. Gilesnių vietų ir ramesnių įlankų dugnas sudarytas iš nuosėdų dumblo, kuriame yra mergelio, molio, smulkaus smėlio ir įvairių augmenijos ir gyvūnijos liekanų. Suomijos įlankos ir Švedijos pakraščiai Stokholmo apylinkėse turi daug povandeninių uolų.

Dugnas gana lygus, yra tik kelios gilios duobės. Baltijos jūra negili, daugiau nei 60 proc. jos dugno ploto nenusileidžia giliau 100 m. Išimtį sudaro tik keturios nedidelės duobės: viena 459 m pusiaukelėje tarp Gotlando ir Stokholmo į vakarus nuo Gotska Sandoe salos; antroji 301 m tarp Alandų salų ir Švedijos kranto; trečioji 294 m Botnijos įlankoje prie Ulfoe salos; ketvirtoji 249 m tarp Ventspilio ir Gotlando. Gylis: vidutinis – 56 m, Suomijos įlankoje – 38 m, didžiausias – 459 m (Landsorto įduba), Suomijos įlankoje – 121 m. Giliausia Mažojo Belto vieta yra 80 m, Didžiojo Belto – 55 m, Zundo – 38 m. Šiuose sąsiauriuose bei Meklenburgo įlankoje daug seklumų. Tarp Riūgeno ir Bornholmo salų yra pavojingos Adlergrundo povandeninės uolos.

Saremos sala sąsiauris su Muhu sala 1890 m. buvo užpiltas ir padarytas plentas. Muhu sąsiauryje, tarp Estijos salų ir žemyninės dalies yra daug mažų salelių, seklumų ir povandeninių uolų. Sąsiauriais tarp Saremos ir Hijumos, Vormsi ir Hijumos gali plaukti tik nedideli laivai. Dėl to susisiekimas su Rygos įlanka yra daugiau per Irbės sąsiaurį tarp Saremos salos pietinės dalies ir Kuršo kranto.

Baltijos jūros vanduo, ypač Lietuvos-Latvijos pakrantėje turėtų užšalti vidutiniškai -0,3 – -0,4 °C temperatūroje. Kadangi Baltijos jūra yra negili ir nesūraus vandens, dalyje jos kasmet susiformuoja jūrinis ledas. Kasmet užšąla Botnijos ir Suomijos įlankos. Rytinėje pakrantėje vidutinis užšalimo laikotarpis trumpėja iš šiaurės į pietus. Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio ir Baltijsko uostai jau laikomi neužšąlančiais, nes čia nors ir susiformuoja ledas, tačiau jis yra plonas ir laivyba galima be ledlaužių, kurie naudojami Rygos, Talino ir kt. šiauresniuose uostuose. Vakariniai jūros pakraščiai neužšąla, nes yra labiau įtakojami šiltosios Golfo srovės paveiktų orų.

Visoje Baltijos jūroje vandens lygio skirtumas nėra didesnis nei 30 cm. Šalia didelių intakų vandens lygis padidėja 4-8 cm. Daugiausia vandens per Kategatą ir Zundą išteka gegužės mėnesį, o daugiausia įteka lapkričio mėnesį ir dėl to rudenį pakyla Baltijos jūros vandens lygis.

Srovės Baltijos jūroje susidaro dėl vėjų, įvairių sluoksnių netolygaus sūrumo (svorio), skirtingos temperatūros ir intakų. Sūriosios gelmių srovės, slinkdamos iš vakarų į rytus, pasiekia Botnijos ir Suomijos įlankas bei padidina jų sūrumą. Stiprūs vakarų vėjai Kategate ir Beltuose kartais pakreipia paviršinę srovė į rytus. Suomijos ir Botnijos įlankose pavasarį ir vasarą vėjai išstumia dalį vandens, o rudenį – įstumia papildomai. Dėl Žemės sukimosi aplink savo ašį, šios srovės pakrypsta dešinėn ir Botnijos įlankoje eina arčiau Suomijos krantų, o Suomijos įlankoje – arčiau Estijos.

Pavasarį, nepaisant sniego tirpimo ir upių potvynių Baltijos jūros lygis būna žemiausias, nes upių suneštas vandens perteklius greit išteka per sąsiaurius į Šiaurės jūrą. Aukščiausias paviršiaus horizontas būna rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, išskyrus Botnijos įlanką, kur šis maksimumas pasiekiamas sausio mėnesį. Nedidelis vandens horizonto pakilimas sausio mėnesį pastebimas ir kitose Baltijos jūros dalyse. Vasario-balandžio mėn. pietryčių vėjai stumia vandenį iš Skagerako į Šiaurės jūrą ir taip sustiprina ištekančią paviršiaus srovę bei numuša vandens lygį. Kitais metų laikais vyrauja pietvakarių vėjai, kurie į Kategatą ir Skageraką suvaro daugiau vandens ir pakelia Baltijos vandens lygį.

Mėnulio sukeliami potvyniai Baltijos jūroje yra visai nežymūs. Skagerake ir Kategate šie potvyniai siekia iki 20 cm, prie Kopenhagos – 10 cm, nuo Danijos-Švedijos iki Liepojos 1,5-3 cm, prie Kronštato – 1 cm.

Baltijos jūra turi apie 250 didesnių intakų. Šiauriniai ir vakariniai Baltijos jūros intakai turi mažesnius baseinus ir duoda mažiau vandens, nei pietiniai ir rytiniai intakai. Toliausiai Baltijos jūros baseinas siekia pietuose, kur prieina prie šiaurinių Karpatų kalnų šlaitų (Vysla).

Didžiausius baseinus turi Nemunas (98 000 km²), Dauguva (87 900 km²), Narva (56 225 km²), Neva (282 000 km²), Kiumijokis (37 107 km²), Oulujokis (22 841 km²), Kemijokis (51 000 km²), Tornė (37-40 000 km²), Lulėjas (25 240,5 km²), Umėjas (26 700 km²), Ongermanelvenas (31 860 km²), Indalselvenas (26,720 km²), Dalis (29 200 km²), Norstremas (22 650 km²), Oderis (118 861 km²) ir Vysla (194 424 km²).

Šiauriniai ir vakariniai intakai (Švedija ir Suomija) teka stačiau ir greičiau, todėl gerai tinka hidroelektrinėms statyti. Pietiniai intakai (Vokietija, Lenkija, Lietuva, Latvija) lėtesni, geriau tinka navigacijai.

Svarbiausios upės įtekančios į Baltijos jūra:

Šiauriausias taškas yra Botnijos įlankoje netoli poliarinio rato (65° 40′ š.pl.), piečiausias – Vismaro apylinkėse (53° 45′ š.pl.), labiausiai į vakarus nutolęs taškas yra netoli Flensburgo (9° 10′ r.il.), ryčiausias – Suomijos įlankoje, Sankt-Peterburgo apylinkėse (30° 15′ r.il.).

Nors Kategatas ir nėra Baltijos jūros dalis, tačiau dažnai su Baltijos jūra susijusių organizacijų laikomas jos dalimi, pvz., Helsinkio komisija Baltijos jūros aplinkos apsaugai (HELCOM).

Baltijos jūra, kurioje yra daugybė įlankų, fiordų, sąsiaurių bei daugybė įvairaus dydžio salų, grubiai gali būti skirstoma į šias dalis: paprastai Baltijos jūrai nepriskiriamas Kategatas, Beltas, tikroji Baltijos jūra, šiaurės rytų Baltija, šiaurinė Baltija.

Baltijos jūra susiformavo po paskutinio ledynmečio, prieš maždaug 12 000 metų ištirpus milžiniškiems regioną dengusiems ledynams. Dabartinę savo formą Baltijos jūra įgavo per keletą stadijų, keičiantis vandens lygiui:

Baltijos jūra ir jos pakrantės patenka į vidutinio klimato juostą. Pietiniai pakraščiai yra šiltesni už šiaurinius, o vakariniai drėgnesni (ir šiltesni) už rytų pakrantes. Vandens temperatūra kartais labai svyruoja veikiant vėjams, nustumiantiems paviršinį įšilusį vandenį ir iškeliantiems šaltą gelmių vandenį. Kadangi vasarą pučia daugiausia vakarų vėjai, rytinėje (ir Lietuvos) pakrantėje vandens temperatūra būna 2-3 laipsniais aukštesnė nei Švedijos pakrantėje. Tam poveikį turi ir šaltoji srovė, slenkanti iš Botnijos įlankos palei Švedijos pakrantę.

Audrų pasitaiko daugiausia žiemą, mažiausia vasarą ir dažniau rudenį nei pavasarį. Palyginus su kitomis Europos kontinentinėmis jūromis Baltijos jūroje yra stipresni vėjai. Jūroje ir atviruose pajūriuose vėjo greitis tris kartus didesnis nei toliau nuo vandens. Negili Baltijos jūra turi trumpas bangas, kurios pavojingesnės mažiems laivams.

Baltijos jūros baseine atmosferos kritulių kiekis labai svyruoja. Didžiojoje dalyje kritulių kiekis yra apie 600–700 mm per metus. Vakarinėje dalyje, taip pat Kategate ir Skagerake, kai kuriose Švedijos ir Norvegijos vietose jų iškrinta 1500 mm. Kritulių kiekis į rytus mažėja. Sausiausias klimatas yra šiaurės Suomijoje ir šiaurės rytų Švedijoje. Gotlando, Alandų salose, Karlskronos-Kalmaro apylinkėse iškrinta 300–500 mm. Rūkas kyla dažniausiai rudenį ir žiemą, kai yra didžiausias skirtumas tarp atšalusio oro ir dar šilto vandens. Mažiausia rūkų būna rugpjūčio mėnesį.

Baltijos jūroje nedideliais kiekiais išgaunama nafta, pakrantėje (Kaliningrado srityje) kasamas gintaras, išvystyta žvejyba. Baltijos jūroje gyvena apie 70 jūrų žuvų rūšių (plekšnės, vėjažuvės ir kt.) ir apie 30 gėlavandenių, t. y. upinių (lašišos, unguriai ir t.k.)

Baltijos jūros pakrantės savo forma yra žemos ir turinčios aukštus krantus. Žemos pakrantės paprastai yra plokščios ir mažai raižytos. Pakraščių jūros dugnas leidžiasi gilyn lėtai, turi plačią atabradą, kuri yra nepatogi navigacijai, tačiau labai tinka rekreaciniams tikslams. Toks lėkštasis (akumuliacinis) krantas būdingas pietiniam Baltijos jūros pakraščiui nuo Oderio žiočių iki Piarnu pietinėje Estijoje su nedidelėmis išimtimis Vokietijoje, kur žemas pajūris turi stačius krantus.

Baltijos jūroje vyrauja tokie krantai:

Kai kurie šaltiniai Baltijos jūrai taip pat priskiria Zelandijos salą. Tokiu atveju ji yra pati didžiausia sala šioje jūroje.

Baltijos jūroje yra trys nerijos:




#Article 88: Vilnius (1932 words)


Vilnius – Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas, Vilniaus apskrities, rajono ir miesto savivaldybės centras. Įsikūręs šalies pietryčiuose, Neries ir Vilnios santakos. Vilnius yra arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės. Vilniaus senamiestis 1994 m. yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Vilnius yra pietrytinėje Lietuvoje. Išsidėstęs Vilnios ir Neries santakoje. Apie 20 km į pietus nuo geografinio Europos centro. Vilnius yra 312 km nuo Baltijos jūros. Miesto plotas yra 402 km². Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, o vandenys 2,1 %.

Vilnius įsikūręs pačioje Baltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotą Medininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringą Aukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys – Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plyti Neries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakas Vilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais. Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz., Pūčkorių atodanga, Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).

Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).

Vilniaus Šeškinės mikrorajono teritorijoje, yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas – Šeškinės ozas. Kiti raiškesni ledyniniai kraštovaizdžiai – Panerių kalvynas, Gariūnų sufozinis cirkas, Rasų-Ribiškių kalvynas.

 
Visas miestas patenka į Neries baseiną. Upė maždaug viduriu kerta skersai visą miestą. Iš rytų Nerin labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa, Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas – Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakas Riešė, be to, Nerin miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių – Antavilis, Veržuva, Upelė (su Dvarčione), Verkė, Turniškė, Cedronas, Sudervėlė).

Mieste yra keletas ežerų: ežeringiausia yra šiaurės rytinė dalis, kur Antavilių miškuose telkšo Balžio, Antavilio, Juodžio, Tapelių, Skarbelio ežerai bei šiaurėje, šalia Verkių Riešės esantis Žaliųjų ežerų ežerynas (Balsys, Gulbinas, Mažasis Gulbinų ežeras, Raistelis ir kt.). Vakariniame pakraštyje, prie Pilaitės, telkšo Gelūžės, Salotės, Baltiešos ežerai. Keli smulkesni ežerėliai (Kairėnų ežeras, Naujųjų Verkių ežeras) bei tvenkiniai (Cedrono tvenkinys, Jeruzalės tvenkinys, Rokantiškių tvenkinys) telkšo kitur mieste.

Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.

Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantis Lavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyrauja šilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ir eglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasi Panerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasideda Girulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų: Vingio parkas, Kalvarijų parkas, Bernardinų sodas, Kalnų parkas, Misionierių sodai, Sapiegų rūmų parkas ir kt.

Mieste išlikę senų, saugomų medžių (Sapiegų parko liepa, Žvėryno liepa, Vingio parko liepų alėja, Kaštonų ratas Pilių parke, Aštuonių klevų ratas Vileišių sodyboje ir kt.), retų augalų rūšių augaviečių (Baltupių augavietė, kardalapio garbenio augavietė. Vaizdingiausios miesto vietos saugomos Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, be to, įsteigta daug draustinių.

Vilniuje klimatas yra pereinamasis. Šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia būna sausį, kai vidutinė temperatūra būna -4 °C, o šilčiausia liepa, kai vidutinė temperatūra būna 17 °C. Vidutinis kritulių kiekis – 688 milimetrai.

Vilniuje pasitaiko šiltų vasarų, kai įšyla per 30 laipsnių. Taip pat galimos sausros, kurios gali tęsti savaites.

Būna ir šaltų žiemų, kai naktimis atšąla net iki -30 °C. Tada užšąla upės.

Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitose Lietuvos vietose.

Vilniuje oro temperatūra yra matuojama nuo 1770 metų (duomenys išlikę nuo 1777 m.), o krituliai nuo 1887 m. 

Vilniaus pavadinimas kilęs nuo Vilnios upės, kuri teka pro miestą. Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m.kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų LDK miestų. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.

Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastmasės, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.

Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Tai yra vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, kuri apima ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.

Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.

Vilnius – vienas didžiausių finansinių centrų Baltijos šalyse ir pagrindinis Lietuvos ekonominės plėtros variklis, pasižymintis aukščiausiu BVP  tenkančiu vienam gyventojui ir sparčiausiais augimo tempais. Vilniaus potencialą didžia dalimi lemia sostinės statusas, atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios institucijų bei užsienio investicijų koncentracija, veikiančios didžiosios bendrovės ir pagrindinės finansinės institucijos.

Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. EUR, arba 41,8 proc., viso šalies BVP. Sostinės regione sukurtas BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.

Vilniuje pagaminama 16 proc. visos Lietuvos pramonės produkcijos. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti strateginiai šalies objektai.

Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.

Apgyvendinimo įstaigos -Viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės , didžiausias numeris yra 116. Pirmoji linija nutiesta 1955 m., pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.

Mieste yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas, Vilniaus autobusų stotis.

Taip pat Vilniuje keleivių pervežimo paslaugos teikia ir privatus vežėjai. Didžiausi iš jų yra:

Vilnius visais laikais buvo kultūros ir mokslo lopšys. Čia gyveno, dirbo, kūrė daugybė žymių žmonių, tokių kaip, Laurynas Stuoka-Gucevičius, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Simonas Stanevičius, Žemaitė, Simonas Daukantas, Liudas Gira, Petras Cvirka. Vilniuje gimė ir gyveno pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas Jascha Heifetzas, savo vaikystę Vilniuje praleido drabužių parduotuvių tinklo Marks and Spencer vienas įkūrėjų Mikelis Marksas.

Vilnius suskirstytas į 21 seniūniją, kurios sudarytos iš smulkesnių administracinių vienetų vadinamų rajonais arba mikrorajonais. Viso yra 41 tokios Vilniaus miesto dalys.

Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°-40°).

Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra, taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkurti XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.

Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.

Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už J. K. Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.

Trys Kryžiai – paminklas Kalnų parke, ant Plikojo kalno. Priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą, paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.

Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias Lietuvos statinys, kurio aukštis siekia 326,4 metro. Statinys yra Karoliniškių rajone, prie Neries upės šlaito. 165 m aukštyje yra įrengta kavinė „Paukščių takas“.

Vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1796 metais. Čia ramybėje ilsisi tokios istorinės asmenybės, kaip, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.

Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 m. atidarytas Europos bokštas – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.

Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.

Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Bouffalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.

Nevalstybinės aukštosios mokyklos:

Kitos aukštosios mokyklos:

Vilniaus senamiestis yra urbanistikos paminklas, 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir neretai laikomas didžiausiu Europos senamiesčiu. Čia išlikę nemažai autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių. Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir architektūros laikomas viena gražiausių senojo žemyno sostinių.

Vilniuje yra net 23 vienuolynai – daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje.

Mieste išliko apie 40 įvairių stilių bažnyčių (daugiau apie miesto bažnyčias žr. , koplyčias – ):

Vilniuje sentikiai įsikūrė apie 1825–1830 metus. Šiuo metu tai yra viena didžiausių sentikių bendruomenių Baltijos šalyse. Jiems priklauso Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė (pastatyta 1904–1905 m.), nuo XIX a. pradžios veikiančios kapinės.

Mieste yra Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra su vienuolynu ir kitos stačiatikių cerkvės (daugiau apie miesto cerkves žr. ), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, dvi žydų religinės bendruomenės, morse stiliumi statyta Žydų sinagoga, musulmonų sunitų bendruomenė ir kt.

Mieste yra Žalgirio stadionas, LFF stadionas, Vingio parko stadionas, Kalnų parko stadionas, taip sporto ir pramogų Siemens arena, Pramogų arena, universali sporto arena Sportima. Didžiausias miesto plaukimo baseinas yra sportinis 50 metrų ilgio Lazdynų baseinas.

Vilniui atstovauja „Ryto“, „Sakalų“ ir „Perlo“ krepšinio klubai, taip pat Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas.




#Article 89: Litas (753 words)


Litas (Lt) – oficiali Lietuvos valiuta nuo 1922 m. spalio 1 d. iki 1941 m. kovo 25 d. ir nuo 1993 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pinigų leidybą prižiūrėjo Lietuvos Bankas.

Iki paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m., Lietuvos teritorijoje vyko Pirmojo pasaulinio karo kovos, joje cirkuliavo nestabilios kariaujančių šalių valiutos: rublis, ostmarkės ir ostrubliai.

Po karo prastėjant situacijai Vokietijoje, jos markė pradėjo smarkiai nuvertėti. Tai privertė Lietuvos valdžią galvoti apie nacionalinės valiutos įvedimą. Pirmieji pasiūlymai atsirado iškart po auksinų įvedimo, dar 1919 m. Naujų pinigų eskizus buvo pateikęs Antanas Žmuidzinavičius. Ministrų kabinetas buvo nusprendęs pinigus pavadinti muštiniais, net planuose buvo numatyti skirtingų 9 nominalų pinigų planai. Taip pat buvo svarstomas jų vertės padengimas pasiskolinant iš Anglijos 10 milijonų svarų sterlingų. Toks variantas būtų leidęs pasiekti valiutos vertę 1 muštinis = 1 frankas arba 1/25 svaro.

Už muštuko pavadinimo pinigus aktyviai pasisakė tautiškai nusiteikę asmenys bei vyriausybės atstovai, kurie teigė, kad tai valstybiškumo ir lietuviškumo simbolis. Dar 18 a. muštukais lietuviai vadino LDK cirkuliavusius dukatus. Tai, anot jo šalininkų, būtu valstybingumo tradicijų tąsa.

Nepaisant tokių argumentų, laimėjo litas, nes jį buvo paprasčiau ištarti užsieniečiams. 32 balsais prieš 16, lito pavadinimas laimėjo per surengtą balsavimą Seime. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“ ir Seimo ekonominės komisijos sekretoriaus Vaclovo Vaidoto teikimu, valiuta pavadinta litais, kurių šimtoji dalis buvo įvardyta centais.

Prasidėjus sovietų okupacijai, 1941 m. kovo 25 d. litai oficialiai buvo uždrausti. Juos pakeitė TSRS rubliai, o lietuviškų pinigų banknotai sunaikinti Lietuvos banko šildymo krosnyse.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. birželio 25 d. litai vėl pradėti spausdinti, jie pakeitė laikinuosius Lietuvos pinigus talonus. Atkūrus senąją valiutą, 100 laikinųjų talonų buvo keičiami į 1 litą (1 talonas = 1 centas).

Nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4 su 1.

Vėliau banknotai buvo spausdinami Anglijoje, naudojant lietuvių ranka graviruotas plienines spausdinimo plokštes. Pinigus kūrė: Adomas Galdikas, Vilius Jomantas ir A. Žmuidzinavičius.

Labiausiai paplitusių ostmarkių ir ostrublių keitimo kursas buvo nustatomas pagal tos dienos valiutų kursą. Juos buvo leidžiama išsikeisti iki 1922 m. gruodžio 31 d. O nuo spalio vidurio visos valstybinės įstaigos privalėjo priimti tik litus. Ostmarkių keitimo kursas spalio pradžioje buvo 1 litas = 175 ostmarkės, gruodžio pabaigoje šis santykis tapo 1 litas = 850 ostmarkių.

Kitų valiutų keitimas buvo nustatytas Lietuvos banko raštu:

Smulkesni kaip pusė rublio ar markės pinigai nebuvo keičiami ar sumuojami.

Lietuvos finansų ministras Vytautas Petrulis ir anglų firmos atstovas N. Nevilis 1924 m. rugsėjį pasirašė sutartį. Joje buvo numatyti monetų nominalai, jų diametrai, tiražai ir darbų atlikimo terminai. Gavusi modelius, „King’s Norton Metal Works“ įmonė per septynias savaites privalėjo pateikti pavyzdžius, o juos patvirtinus, per devynias savaites nukaldinti ir atgabenti į Lietuvą pirmąją monetų siuntą. Joje turėjo būti 10 mln. monetų vienetų, tačiau buvo nukalta dviem trečdaliais mažiau, tik 3 milijonai 205 tūkstančiai monetų, nes įmonėje buvo sugedusi pagrindinė pinigų kalimo mašina.

Pirmoji 3 mln. vnt. siunta laivu iš Londono į Klaipėdą buvo išsiųsta 1925 m. sausio 21 d., o monetos apyvartoje pasirodė tų pačių metų vasario 2 d., pakeisdamos to paties nominalo popierinius pinigus.

Londone buvo kalamos sidabrinės, Birmingeme bronzinės monetos.

Apie 1926 m. Lietuvos planuose buvo mintis išleisti auksinę monetą. Jos kūrimo darbams buvo skirta 500 tūkst. litų, o darbus turėjo atlikti J. Zikaras. 1926 m. jis pagamino monetos modelį iš plastelino, kuris dabar yra saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tačiau reali moneta niekada nebuvo nukalta.

Modernių litų istorija prasidėjo dar LTSR laikais, 1989 m. rugsėjo 11 d. Istorijos institute susirinkę žymūs mokslininkai, bankininkai ir dailininkai aptarė planus, kad greitai gali prisireikti nacionalinės valiutos. Tų pačių metų gruodžio 13 d. buvo paskelbtas oficialus konkursas, kuriuo siekta gauti menininkų eskizus apie jų įsivaizduojamus litų ir centų projektus. Konkursą paskelbė Lietuvos TSR kultūros ministras Dainius Trinkūnas ir TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko pirmininkas Zenonas Žilevičius.

Pirmosios derybos dėl litų banknotų spausdinimo įvyko 1990 metais, su Prancūzijos kompanija „Francois Charles Oberthur“. Tačiau įmonei patyrus didelį spaudimą iš TSRS, ji atsisakė vykdyti užsakymą, o nugabenti spaudai Lietuvai grąžinti tik 1997 m. Lietuvai nenuleidus rankų, kitas variantas buvo JAV įsikūrusi įmonė „US Banknote Corporation“. Ji sutiko ir atliko savo darbą, tačiau labai atmestinai. 1991 m. išleisti 10, 20 ir 50 litų banknotai buvo tik ofseto, be giliaspaudės, būdu atspausti popierėliai. Dėl didesnės vertės pinigų problemų neiškilo. Tačiau dėl 10, 20 ir 50 litų vyko teismo procesas, Lietuva jį laimėjusi gavo perspausdintus pinigus tik 1993 m.

Tik nuo 1997 m. kaldinamos monetos gavo žymę apie jų kalimo datą, iki tol visos monetos turėjo „1991“ metų datą.

Nuo 1993 m. iki 2014 m. Lietuvos bankas išleido 88 kolekcinių (proginių) ir 18 kolekcinių (proginių) apyvartinių litų monetų.




#Article 90: Hercegovina (727 words)


Hercegovina arba Hercogovina ( arba Hercegovina) yra istorinis regionas Dinarų Alpėse, sudarantis pietinę Bosnijos ir Hercegovinos (Bosna i Hercegovina) valstybės dalį. Pavadinimas kilęs nuo „hercogo“ arba „hercogystės“. Didžiausias miestas ir regiono centras – Mostaras, liūdnai pagarsėjęs po to, kai kroatų nacionalistai Bosnijos ir Hercegovinos pilietinio karo metu susprogdino garsųjį Osmanų laikų tiltą.

Vakarinėje Hercegovinos dalyje daugiausia gyvena kroatai, o rytinėje – serbai, palei Neretvos upę gyvena bosniai, įskaitant Mostaro, Konico ir Stolaco miestus. Hercegovinos gyventojų tautinė sudėtis buvo marga tiek prieš Jugaslavijos karus, tiek prieš Antrąjį pasaulinį karą, per kurį regione vyko masiniai „etniniai valymai“.

Hercegovinos istorinis regionas apima dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos pietinį kampą, taip pat dalį prisiglaudusių teritorijų dabartinėje Juodkalnijoje (taip vadinama Senoji Hercegovina). Senoji riba tarp Hercegovinos ir istorinės Juodkalnijos (Duklios regiono) ėjo ties Kotoro įlanka. Tikslią šiaurinę ribą su Bosnija nustatyti sunku, kadangi šios sritys dabar nesudaro atskirų politinių vienetų. Teritorija aplink Livną (Livno) osmanų laikais priklausė ne tuometiniam Hercegovinos sandžakui, bet Bosnijai, kas iki šiol atsispindi katalikų vyskupysčių ribose. Geografiniu požiūriu, sieną būtų galima brėžti per vandenskyros liniją tarp Dunojaus intakų ir Adrijos jūros intakų (šiuo atveju Livnas patenka į Hercegoviną).

Seniausiais laikais regionui priklausė ir Adrijos pajūris, tačiau nuo XIII a. pajūryje viešpatavo Jūrinė Venecija ir Ragūzos respublika, vėliau – Kroatija. Nuo 1699 m. siauras priėjimas prie jūros ties Neumo miestu buvo atiduotas Osmanų imperijai, o vėliau paveldėtas Bosnijos ir Hercegovinos.

Hercegovina yra kalnuotas kraštas. Faktiškai ji yra išsidėsčiusi Dinarų kalnuose, išskyrus Neretvos upės slėnį. Būdingi karstiniai kraštovaizdžiai su panašiomis į oazes derlingomis žemumomis. Žiemos Hercegovinoje švelnios, skirtingai nuo Bosnijos, Mostare sninga retai.

Pagrindiniai Hercegovinos miestai:

Kaip atskiras regionas Hercegovina ėmė formuotis tada, kai šioje vietoje serbų gentys sukūrė Zahumlės ir Travunijos kunigaikštystes (jų riba ėjo ties Dubrovniku). Jas valdė kunigaikščiai, tituluojami županais. Šios kunigaikštystės nepriklausomybę turėjo su pertrūkiais, kartais priklausydamos Bizantijai, Dukliai, Bosnijai ir Raškai. Vakarinė Hercegovinos dalis tuo metu priklausė Kroatijos karalystei.

XII a., gretimą Rašką valdant Nemaničių dinastijai, Travunija ir Zahumlė galutinai aneksuotos šios valstybės, kuri ilgainiui peraugo į Serbijos imperiją.

Nuo XIII a. pr. Hercegovinos pajūryje įsitvirtino Venecijos Respublika (1205–1358 m.), o vėliau – Ragūzos respublika (1358–1808 m.). Tokiu būdu regionas atskirtas nuo pajūrio, čia įsitvirtino etniniai veneciečiai, vėliau – kroatai.

Nuo 1320 m., Serbijos imperijai silpstant, jos šiaurinės dalys atsiskyrė kaip Bosnijos karalystė. Nuo tada Hercegovinos regionas buvo jos sudėtine dalimi. 1355–1373 m. čia egzistavo Humo kunigaikštystė, vėliau atitekusi Serbijos despotatui, o 1448–1483 m. ji buvo valdoma kaip Hercegovinos kunigaikštystė. 1448 m. sausio 20 d. Frydrichui III siųstame dokumente Stjepanas Vukčičius Kosača save vadino Šventojo Savos hercogu, Humo ir Primorjės valdovu, Bosnijos karalystės didžiuoju kunigaikščiu (Herzog vokiškai – kunigaikštis), dėl to šios žemės pradėtos vadinti „hercogo“ žemėmis arba Hercegovina.

Hercegovina išbuvo osmanų rankose mažiau nei keturis šimtmečius, kas labai stipriai pakeitė krašto kultūrą, religiją. Nepaisant Osmanų pastangų islamizuoti kraštą, didelė dalis gyventojų išlaikė stačiatikybę (pietų Hercegovina) ir katalikybę (vakarų Hercegovina).
 

Berlyno kongresą 1878 m. istorinė Hercegovina buvo padalinta: didžioji Hercegovinos dalis atiteko Austrijai-Vengrijai, o rytinė dalis – Juodkalnijai (ši dalis – Senoji Hercegovina – jai priklauso iki šiol).

Austrijoje-Vengrijoje Hercegovina tapo Bosnijos-Hercegovinos administracinio vieneto dalimi (kaip Mostaro rajonas, vienas iš 6). Austrų valdymas sukėlė bosnių ir serbų gyventojų pasipriešinimą, kuris truko iki 1882 m. Austrai siekė sukurti bosnų naciją, kuriame nebūtų teikiamas dėmesys religijai. Tuo tarpu Serbija, Juodkalnija, Kroatija propagavo pietinių slavų nacijos idėją.

Prasidėjus II pasauliniam karui, 1941 m. regionas okupuotas Vokietijos kariuomenės, o 1941 m. balandžio 10 d. – 1945 m. gegužės 6 d. buvo Nepriklausomos Kroatijos dalimi. Vėliau sukurtoje socialistinėje Jugoslavijoje regionas priklausė Bosnijos ir Hercegovinos Socialistinei Respublikai, kuri 1992 m. paskelbė nepriklausomybę.

Balkanų konflikto metu Hercegovina buvo vienas iš pagrindinių karo veiksmų teatrų. Iš čia 1991 m. buvo apšaudomas Dubrovnikas. 1992 m., kai kilo karas ir Bosnijoje, čia prasidėjo kruvini susidūrimai, iš pradžių tarp serbų iš vienos pusės ir bosnių bei kroatų iš kitos pusės. Vėliau, kai kroatų nacionalistai paskelbė Herceg-Bosna respubliką, prasidėjo kovos ir tarp kroatų ir bosnių (musulmonų). Šių kovų metu, pvz., Stolac miestas praktiškai buvo sulygintas su žeme ir vykdomi „etniniai valymai“. Mostaras buvo padalintas į bosnių rytinę ir kroatų vakarinę dalis. Ryšys tarp šių dalių buvo visiškai nutrauktas. Tik 2004 metų pradžioje Paddy Ashdowns spaudimo dėka priimti sprendimai miestą vėl padaryti vieningu valdymo vienetu, turinčiu ypatingą statusą ir griežtas saugumo sąlygas.

Šiuo metu Hercegovina politiškai yra padalinta į tris dalis: rytinė dalis aplink Trebinje priklauso Serbų respublikai (Republika Srpska). Vakarinė, centrinė ir šiaurinė dalis priklauso Bosnijos-Hercegovinos federacijai, ir yra padalinta į kroatų kantoną Vakarų Hercegoviną (Zapadno-hercegovački kanton) ir šiaurėje bei centrinėje dalyje esantį dvitautį (bosnių ir kroatų) kantoną Hercegovina-Neretva (Hercegovačko-neretvanski kanton).




#Article 91: Motyvacija (1229 words)


Motyvacija psichologijoje, vadyboje ir etologijoje – visus organizmo veiksmus skatinanti jėga. Gali būti naudojamas kaip poreikio sinonimas.

Psichologijos moksle motyvacija suprantama kaip visuma faktorių, kurie sukelia, išlaiko ir valdo elgesį, kuris leidžia pasiekti tam tikrą tikslą. Pats žodis motyvacija atsirado tik apie dvidešimtuosius praeito amžiaus metus. Iki tol psichologai kalbėjo apie motyvus, kurie sukelia tai „kas verčia veikti“. Pradinė motyvacijos sąvoka reiškė visumą veiksmų, įtakojančių ekonomikos veikėjų, o ypatingai vartotojų, elgesį.

Motyvacijos teorijas sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:

Skirtingi autoriai pateikia atskirą motyvacijos teorijų klasifikavimą: R. Šimukonytė (2005) išskiria keturis motyvacijos modelius: racionalųjį – ekonominį; socialinį; poreikių ir kompleksinį modelį [13]; R. Adomonienė, A. Sakalas ir kt. (2002) motyvacijos teorijas skirsto į ankstyvąsias ir šiuolaikines. F. Taylor „Tradicinis modelis“, E. Mayo „Žmonių santykio modelis“ bei D. Mc. Gregogor „Žmonių išteklių modelis“ priskiriami ankstyvosios motyvacijos teorijoms, šiuolaikines motyvacijos teorijos skirstomos į dvi pagrindines: turinines ir procesines. Turininės teorijos yra grindžiamos žmonių poreikiais, nuo kurių priklauso jų elgsena. Jos taip pat vadinamos poreikių teorijomis. Čia stengiamasi rasti atsakymą, kodėl atsiranda motyvacija, kas ją lemia. 
Teorijos, pagrįstos žmonių elgsena, kurią sąlygoja jų lūkesčiai, bei savo elgesio pasekmių suvokimas – vadinamos procesinėmis teorijomis. Joms priskiriamos lūkesčių, bei teisingumo teorijos. Šios teorijos paaiškina, kaip veikia motyvacija, kaip ji keičiasi ir lemia darbuotojų specifinį elgesį. [2, p.85] 

Poreikių teorijos

Poreikių teorija, pagrįsta tuo, jog asmuo yra motyvuotas tol, kol jis dar nepasiekė tam tikro pasitenkinimo lygio. Jei poreikis yra patenkintas, jis nebemotyvuoja.
Viena iš populiariausių poreikių teorijų yra A. Maslow poreikių hierarchija.

Maslow poreikių hierarchija

Maslow teorija teigia, jog motyvacija yra penkių pagrindinių poreikių – fiziologinių, saugumo, socialinių, pagarbos, saviraiškos – funkcija. Poreikiai atsiranda pakopa po pakopos. Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo, kai patenkinami šie, atsiranda socialiniai ir taip laiptais aukštyn. 
Maslow poreikių teorijos silpnoji pusė ta, jog skirtingose kultūrose vyrauja skirtingi prioritetai. Fiziologinis poreikis nebūtinai yra pirmas iš tenkintinų, atsižvelgiant į tautos mentalitetą. Šis modelis taikytinas vartotojiškai visuomenei.

F. Herzberg motyvacijos teorija

Herzberg dviejų veiksnių motyvacijos teorija teigia, kad individų pasitenkinimas didžiąja dalimi priklauso nuo darbo esmės, atsakomybės, pasiekimų, pripažinimo, paaukštinimo bei tobulėjimo galimybių, o nepasitenkinimas – nuo kompanijos politikos ir valdymo, vadovavimo kokybės, pavaldinių ir vadovų santykių, darbo sąlygų, atlyginimo, santykių su kolegomis, asmeninio gyvenimo, statuso, saugumo. Nepasitenkinimą sukeliantys veiksniai vadinami higieniniais. Pasitenkinimą lemiančių veiksnių nebuvimas dar neįtakoja nepasitenkinimo, tačiau darbuotojas nebus pakankamai motyvuotas darbui, todėl šie veiksniai vadinami motyvatoriais. F. Herzberg teigia, jog pasitenkinimą sąlygojantys veiksniai (motyvatoriai) yra atskiri ir nepriklausomi nuo nepasitenkinimą sąlygojančių veiksnių (higieninių) (Wikipedija, 2006).
Herzberg tyrimai turėjo įtakos naujam motyvacijos, kaip procesas proceso, supratimui. Vadovas, norėdamas sužadinti energiją, nukreiptą į užduoties atlikimą, kad būtų pasiekta maksimaliai gerų rezultatų, turi pateikti darbuotojams tokį higieninių ir motyvuojančių veiksnių rinkinį, kad darbuotojai jaustų visų individo poreikių patenkinimą

Psichologas C. Alderferis savo teorijoje poreikius suskirstė į tris grupes: egzistencijos, bendravimo, ir augimo. Nepatenkinus aukštesnės pakopos poreikių svarbą įgyja žemesnės pakopos poreikiai, kurie jau buvo patenkinti. Autorius teigia: „jei pastangos pasiekti vieną poreikių pakopą žlunga, individai dažniausiai nusileidžia į žemesnį lygmenį”.
Motyvacija yra sąlygojama: laimėjimo, valdžios ir artimo bendrumo poreikių. Šiais poreikiais J. W. Atkinsons apibūdina Trijų poreikių teoriją. Šią poreikių teoriją papildė McClelland, teigdamas, kad poreikis laimėti yra ypač svarbus, atliekant darbines užduotis. Darbuotojai prisiima atsakomybę, vertina grįžtamąjį ryšį.

Proceso teorijos

Teisingumo teorija remiasi principu, kad už atliekamą darbą turi būti atlyginama pagal rezultatus, vadovaujantis teisingumo ir nešališkumo principais. Šioje teorijoje atlygį dažniausiai laiko pinigais. Jei įdėtas darbas ir gautas pinigų kiekis yra proporcingi, tai skatina motyvaciją, priešingu atveju motyvacija yra neigiama. „Darbuotojas, manantis, kad jo atlyginimas yra per mažas, stengiasi pataisyti situaciją, įdėdamas mažiau pastangų”. (Adomonienė, Sakalas, 2002)
Lūkesčių teorija teigia, kad žmogaus motyvaciją lemia: lūkesčiai, instrumentalumas ir valentingumas. V. Wroom motyvaciją aprašė kaip jėgą, susidedančią iš šių trijų minėtų veiksnių. W. Porter ir E. E. Lawler išvystė V. Wroom teoriją, pabrėždami dedamų pastangų, gabumų ir būtinų sėkmei asmeninių savybių, bei vaidmens organizacijoje suvokimo svarbą motyvacijai.
Pastiprinimo teorija pagrįsta rezultatų, kurie yra teigiami kartojimu, o neigiamų vengimu. Jei rezultatai kelia malonumą, tai jie bus nuolat kartojami motyvo patirti malonumą iš naujo. Jei jie kels negatyvius prisiminimus, motyvacija bus neigiama. 
E. Locke suformavo tikslų nustatymo teoriją, kurioje dėmesys skiriamas užsibrėžtų tikslų pasiekimui. Motyvas darbuotojams atsiranda, kai jie siekia savo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo. Pavieniai asmenys yra motyvuoti, kai elgiasi taip, kad artėtų prie tam tikrų aiškių tikslų, kuriuos patys priima ir tikisi protingai pasiekti.

Šios teorijos analizuoja kaip žmogus paskirsto savo pastangas įvairių tikslų įgyvendinimui ir kaip pasirenka konkretų elgesio būdą. Labiausiai žinomos yra lūkesčių ir teisingumo teorijos.

Lūkesčiai – tai pageidaujamojo būsimojo įvykių ar faktų rezultatų apibūdinimas. Lūkesčių teorija, analizuodama darbo motyvaciją, pabrėžia trijų tarpusavyje susijusių ryšių svarbą:

Ji paaiškina, kad žmonės subjektyviai nustato santykį tarp įdėtų pastangų ir atlygio, o po to jį sugretina su kitų žmonių atlygiu.

Jeigu darbo sąnaudų ir atlygio už jį palyginimas išreiškia neteisybę, t. y. žmogus mano, kad už tą patį darbą kolega gavo didesnį atlyginimą, tuomet pasireiškia psichologinė įtampa.

Pagrindinė teisingumo teorijos išvada: tol, kol darbuotojai nebus tikri, jog darbas yra atlyginamas teisingai, jie stengsis sumažinti darbo produktyvumą. Tačiau teisingumo suvokimas yra subjektyvus: žmogus lygina save su su kitais organizacijos nariais arba kitų organizacijų darbuotojais, vykdančiais analogiškas funkcijas. Kadangi darbuotojų, galvojančių, kad jų darbas atlyginamas neteisingai, darbo našumas sumažėja, tai vadovas privalo jam paaiškinti, kodėl yra skirtumai tarp atlyginimų.
 
Apibendrinant motyvacijos teorijas reikia pabrėžti, kad motyvacija bus efektyvi tik tuo atveju, jeigu bus įvertinta:

Turinio motyvacijos teorijos pirmiausia siekia apibrėžti poreikius, kurie priverčia žmones dirbti. Poreikių identifikavimas iš šios pusės svarbus tuo, jog šie poreikiai verčia žmogų pasirinkti atitinkamą elgesį. Šios motyvacijos krypties atstovų sukurtos ir įvestos sąvokos - poreikis, stimulas, impulsas, tikslas, motyvas,- naudojamos žmogaus elgesiui tirti, įvertinti ir pagrįsti. Turinio motyvacijos teorijose motyvacija apibrėžiama kaip tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairus motyvai. Kuriant šiuolaikinių motyvacijos teorijų pagrindus didžiausią svarbumą turi Abraham Maslow, Frederick Herzberg ir David McCleland darbai.

Procesinės teorijos tiria kaip žmogus paskiria savo pastangas tikslų pasiekimui, ir kokį elgesio tipą jis pasirenka. Procesinės teorijos nepaneigia poreikių egzistavimo, bet laiko, jog žmogaus elgesį apibrėžia ne tik jie. Pagal procesinės teorijas žmogaus elgesys yra pirmiausia laukimo ir suvokimo funkcija, taip pat surištų su tam tikra situacija pasekmių ir pasirinkto elgesio tipu. Motyvas procesiniuose teorijose apima tokias sąvokas kaip stimulas, potraukis, polinkis, veržimasis. Nežiūrint į šių sąvokų reikšmių atspalvius, šių terminų reikšmės parodo veiklos kryptingumo dinamiką į tam tikras tikslines būsenas, kurias nepriklausomai nuo jų specifikos, subjektas stengiasi pasiekti įvairiausias keliais ir priemonėmis. Dažniausiai nagrinėjamos procesinės motyvacinės teorijos yra laukimo teorija bei organizacijos elgsenos modifikacijos modelis.

Proceso teorijos nepaneigia žmogaus poreikių svarbos, bet manoma, kad žmogaus elgesys yra jo suvokimo ir laukimo, susijusio su situacija ir galimomis jo pasirinkto elgesio pasekmėmis, funkcija.

Šios teorijos pradininku laikomas V. Vroom. Jis ištyrė, kad žmogaus motyvaciją lemia trys veiksniai: „Lūkesčiai - tai suvokta tikimybė, kad pastangos sąlygos efektyvų darbo procesą; instrumentalumas - išreiškia darbuotojo įsitikinimą, kad atlikus darbą atlygis bus gautas. Jei darbuotojas mato, kad skatinimas vyksta iš karto po atlikto darbo, instrumentalumas bus didelis, jeigu skatinimo realybė nėra aiški, suinteresuotumas bus mažas; valentingumas - susijęs su noro pasiekti tikslą, gauti atlygį stiprumu. Atlygio poveikio individui jėga taip pat vadinama valentingumu. Žmonės gali turėti teigiamus ir neigiamus darbo pasekmių polinkius, todėl valentingumas gali būti teigiamas ir neigiamas. “

Atsižvelgiant į tai, kad lūkesčių teorija teigia, jog žmonės pasirenka kaip elgtis iš keleto alternatyvų, vadovaudamiesi lūkesčiais, ką jie iš kiekvieno gali gauti.

Skirtingos motyvacijos teorijos neprieštarauja viena kitai iš esmės, motyvacijos teorijų genezė tik papildė jau esančius požiūrius į motyvacijos organizacijoje problemą.




#Article 92: Aritmetika (225 words)


Aritmetika (iš  'skaičius') – seniausia matematikos sritis, nagrinėjanti veiksmus su skaičiais bei jų savybes. Pagrindiniai ir anksčiausiai atsiradę aritmetikos veiksmai – sudėtis, atimtis, daugyba ir dalyba, tačiau ilgainiui pradėta naudoti ir sudėtingesnius – tai įvairūs reiškiniai su procentų skaičiavimu, šaknimis, laipsniais bei logaritminėmis funkcijomis.

Galima išskirti natūrinių, sveikųjų, racionaliųjų bei realiųjų skaičių aritmetikas.

Kiekvieną natūrinį skaičių, išskyrus vienetą, galima išreikšti pirminių daugiklių sandauga vieninteliu būdu. Pavyzdys: 45 = 5 × 3 × 3.

Primityviausios aritmetinės operacijos yra sudėtis, atimtis, daugyba ir dalyba, nors yra ir sudėtingesnių operacijų (procentai, šaknies traukimas, kėlimas laipsniu ir logaritmavimas).

Sudėtis – vienas pagrindinių aritmetikos veiksmų. Paprasčiausiu atveju sudėtis du skaičius (dėmenis) paverčia vienu – suma. Sudedant daugiau nei du skaičius, sudėtis taikoma dviem skaičiams, tada rezultatas sudedamas su sekančiu ir t. t. Pvz:

Atimtis – priešinga operacija sudėčiai. Pagrindinis tikslas – gauti skirtumą tarp dviejų pasirinktų skaičių, tačiau pirmasis skaičius(turinys) turi būti didesnis. Jei taip nėra, tuomet iš antrojo skaičiaus(atėminio) turime atimti pirmąjį ir prirašyti minusą. Pvz.:

Daugyba – būlinė aritmetinė operacija. Pirmasis jos operandas vadinamas dauginiu, antrasis – daugikliu, o rezultatas – sandauga. Dauginys rodo pasirinktą skaičių, o daugiklis kiek kartų jį pridedame prie jo paties. Operacijoje galime apkeisti skaičius(a·b=b·a) Pvz.:

Yra sudaryta daugybos lentelė.

Dalyba – aritmetinė operacija, atvirkščia daugyba. Pasirinktąjį skaičių(dalinį) suskirstome į tam tikrą skaičių dalių(tas skaičius – daliklis). Gautas atsakymas vadinamas dalmeniu. Pvz:

Atvirkščiai nei daugyboje, dalyboje paėmus bet kokius du skaičius ne visada gaunamas sveikasis skaičius.




#Article 93: Pirminis skaičius (154 words)


Pirminis skaičius yra bet kuris natūralusis skaičius, didesnis nei 1, kuris dalinasi tik iš savęs ir vieneto. Vienetas nelaikomas nei pirminiu skaičiumi, nei sudėtiniu.

Keletas mažiausių pirminių skaičių:

Pirminių skaičių yra be galo daug.

Graikų matematikas Eratostenas dar II a. pr. m. e. pasiūlė paprastą metodą kaip rasti visus pirminius skaičius nuo 2 iki n. Metodas labai paprastas – reikia surašyti visus skaičius nuo 2 iki n ir pradurti sudėtinius skaičius. Tokiu būdu lieka 'rėtis', kuriame liko tik pirminiai skaičiai.

Pradūrimas vyksta taip: iš pradžių niekas nėra pradurta. Pradedant nuo 2, ieškome nepradurto skaičiaus – randame 2. Tada praduriame visus dvejeto kartotinius. Vėl ieškome pirmo nepradurto skaičiaus – randame 3. Praduriame visus trejeto kartotinius. Dabar ieškodami jau randame 5, nes 4 yra pradurtas.

Žymus prancūzų fizikas ir mokslo populiarintojas M. Mersenas (1588–1648) pastebėjo, kad daugelio pirminių skaičių pavidalas yra 2p-1 (p – pirminis skaičius).

Visi tokio pavidalo skaičiai vadinami Merseno skaičiais. Tačiau ne visi Merseno skaičiai yra pirminiai.




#Article 94: Prancūzija (3038 words)


Prancūzija (, tariama [fʁɑ̃s]), oficialiai Prancūzijos Respublika () – šalis Vakarų Europoje, turinti užjūrio teritorijų visame pasaulyje. Šalis iš pietų į šiaurę driekiasi nuo Viduržemio jūros iki Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros, iš rytų į vakarus nuo Reino iki Atlanto vandenyno. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį kartais vadina šešiakampiu ().

Pietuose Prancūzija ribojasi su Ispanija, Andora ir Monaku, šiaurėje su Belgija ir Liuksemburgu, šiaurės rytuose su Vokietija, rytuose su Šveicarija ir Italija. Prancūzijos vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas, pietinius Viduržemio jūra. Prancūzijos užjūrio departamentai turi sienas su Brazilija ir Surinamu (Prancūzijos Gviana), taip pat su Nyderlandų Antilais (San Marteno saloje). Prancūziją su Jungtine Karalyste jungia Eurotunelis.

Prancūzija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą ir yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių Europos Sąjungos šalis. Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, turinti išvystytą pramonę ir paslaugų sferą, ją kasmet aplanko 83 mln. užsienio turistų. Prancūzija yra Europos Sąjungos, OECD, NATO, ESBO, PPO, Frankofonijos bei G8 narė. Prancūzija yra viena iš JTO įkūrėjų ir turi nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje.

Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Francia, kuris pažodžiui reiškia „frankų žemės“. Yra įvairių teorijų apie frankų pavadinimo kilmę.

Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Viduramžių Prancūzijos istoriją sudaro palaipsninis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas kryžiaus žygiuose, eretikų judėjimų (pvz., albigiečių) persekiojimas, taip pat miestų augimas, scholastikos ir gotikinės architektūros plėtra.

Prancūzija iš feodalinės šalies pasidarė centralizuota valstybe (nors ir su daugybę regioninių skirtumų), organizuota aplink absoliutinę monarchiją, kuri rėmėsi Dieviškos karalių teisės doktrina ir valstybinės Bažnyčios parama. Prisijungus Burgundiją ir Bretanę Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę.

Kovos su Habsburgais, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistų hugenotų vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės (Baltramiejaus naktis), didikai susiskaldė tarp protestantų Burbonų ir katalikų Gizų. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią ir Henrikas IV tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.

Prancūzijos revoliucija prasidėjo 1789 m. liepos 14 d. Bastilijos šturmu Paryžiuje (dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1792 m. rugpjūtį po Tiuilri rūmų šturmo karalius buvo atstatydintas ir monarchiją pakeitė respublika. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo ancien régime (pusiau feodalinės luominės santvarkos) prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos. Revoliucija tęsėsi iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė.

Po Napoleono valdymo Prancūzijoje restauruota Burbonų monarchija, kuri nuversta 1830 m. liepos revoliucijos. Karaliumi tapo Liudvikas Pilypas, kuris savo ruožtu buvo nuverstas 1848 m. revoliucijos. Buvo įsteigta antroji respublika, kuri 1852 m. pertvarkyta į imperiją, valdomą Napoleono III. 1870−1871 m. Prancūzija pralaimėjo karą su Prūsija, jos dalys Elzasas ir rytų Lotaringija buvo aneksuotos susikūrusios Vokietijos imperijos. 1870 m. dar karo metu buvo panaikinta imperija ir Prancūzija grįžo prie respublikos valdymo formos.

XX a. pradžioje Prancūzija pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, kuomet valdė apie 12 347 000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914−1918) Prancūzija kariavo Antantės sąjungos pusėje prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes. Mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinumu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai: Pirmasis Marnos mūšis, Verdeno mūšis, Somos mūšis, Antrasis Marnos mūšis. Karas baigėsi Antantės pergale, Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją iš Vokietijos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos invazija į Lenkiją privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą. Bet sąjungininkai nepradėjo masinės atakos, o laikėsi gynybines pozicijos, tad karą vadino „Keistuoju karu“ (). 1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo Mūšis dėl Prancūzijos. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. 1944 m. Prancūzija buvo išvaduota.

Po trumpo laikinos vyriausybės, vadovaujamos de Golio, valdymo, 1946 m. spalio 13 d. buvo priimta nauja konstitucija. Buvo įkurta Ketvirtoji respublika, kuriai vadovavo parlamentu besiremianti vyriausybė. Per kitus 16 metų iširo Prancūzijos kolonijinė imperija.

Indokinijoje prancūzai kovojo su nacionalinio išsilaisvinimo judėjimu Viet Min ir per Pirmąjį Indokinijos karą po Dien Bien Phu mūšio prarado visą regioną: Vietnamas buvo padalintas į dvi valstybes, o Laosas ir Kambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis. 1958 m. gegužės mėn. Alžyre valdžią užgrobė Prancūzijos armija ir kolonistai, kurie priešinosi nuolaidoms arabų nacionalistams. Prancūzų vyriausybė žlugo, o Šarlio de Golio dėka buvo išvengta pilietinio karo. 1962 m. baigėsi Alžyro karas, po kurio Alžyras tapo nepriklausomas. Nuo 1958 iki 1969 m. Prancūzijos prezidentu buvo Šarlis de Golis. 1958 m. rugsėji prancūzai priėmė Penktosios Prancūzijos respublikos konstituciją ir taip susilpnino prezidento valdžią.

Prancūzijos respublika yra unitarinė valstybė su stipria prezidento valdžia. Penktosios Respublikos konstitucija buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d. Ji smarkiai padidino prezidento ir vykdomosios valdžios galias, atimdama jas iš parlamento. Prezidentas renkamas tiesioginių visuotiniu balsavimu 5 metams. Vyriausybei vadovauja prezidento pasiūlytas Ministras pirmininkas.

Prancūzijos parlamentas yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantis Nacionalinę asamblėją (Assemblée Nationale) ir Senatą. Nacionalinės asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galią patvirtinti arba paleisti ministrų kabinetą, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą asamblėjoje, įtakoja vyriausybės sudarymą.

Senatoriai renkami rinkėjų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atveju Nacionalinė asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriais lois organiques (įstatymai, kurie yra tiesiogiai numatyti konstitucijos) atvejais.

Prancūzija suskirstyta į 13 žemyninės Prancūzijos regionų (régions de France métropolitaine) ir 5 užjūrio regionus (régions d’outre-mer); regionus sudaro 96 departamentai. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (collectivités territoriales) bei Pietų ir Antarktikos teritorijos.

Žemyniniai regionai (skliausteliuose nurodomos sostinės):

Prancūzijos Pietų Sritys (Terres australes et antarctiques françaises)

Prancūzijos žemyninė dalis, kuri savo teritorijos forma primena šešiakampį (), yra 547 030 km², su visomis užjūrio valdomis − 674 843 km². Prancūzijos krantus skalauja Viduržemio jūra pietryčiuose ir Atlanto vandenynas (Biskajos įlanka) vakaruose. Prancūzija ribojasi su (skliausteliuose − sienos ilgis): Andora (56,6 km), Belgija (620 km), Vokietija (451 km), Italija (488 km), Liuksemburgu (73 km), Monaku (4,4 km), Ispanija (623 km) ir Šveicarija (573 km). Už Europos ribų Prancūzija dar ribojasi su (skliausteliuose kilometrai): Nyderlandais (Nyderlandų Antilais) Karibų saloje San Martene (10 km), Brazilija (673 km) kaip ir su Surinamu (510 km) užjūrio departamente Prancūzijos Gvianoje. Pakrančių ilgis: 3427 km (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros). Sausumos sienų ilgis: 4082 km.

Prancūzijos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvairūs, vieni seni ir žemi, kiti − jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas (pvz., Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yra aukščiausia Europoje smėlio kopa − 114 m.

Jau 10 000 metų regione nėra veikiančių ugnikalnių, beliko daug užgesusių kūgių, uolienų atodangų ir smailiaviršūnių kalvelių.

Aukščiai:

Dauguma didžiųjų upių − Luara, Sena, Garona, Dordonė − teka į Atlanto vandenyną, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius, o žiotyse − ilgas estuarijas. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungta kanalais. Nėra abejonių, kad Prancūzija turi ilgiausia kanalų tinklą visoje Europoje − net 8000 km. Iš Alpių į Viduržemio jūrą teka vandeningiausia Prancūzijos upė − Rona. Šiaurės rytuose šalies siena teka Reinas, šiaurėje yra Mozelio, Maso, Šeldės aukštupiai. Dauguma upių prasideda Centriniame masyve. Alpių ir Pirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Upėms kurios teka per lygumas būdinga lietaus vandens mityba, o kurios išteka iš Alpių − sniego ir ledynų tirpsmo.

Didelių ežerų šalyje nėra. Didžiausi ežerai telkšo Alpėse, tarp jų ir didžiausiu laikomas Ženevos ežeras, tačiau didžioji jo dalis priklauso Šveicarijai. Nedideli ežerai telkšo Alpėse, Centriniame masyve. Lygumose natūralių ežerų beveik nėra. Tuo tarpu Atlanto vandenyno pakrantėse, Garonos žemumoje, Ronos deltoje gausu druskingų ežerų ir maršų. 

Miškai dengia 27 % šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miškai, kuriuose auga kaštonai, ąžuolai, beržai, liepos, bukai, aukščiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose auga palmės, pinijos, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamos lapės, elniai, stirnos, miškuose yra šernų. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gausūs būriai praskrendančių paukščių.

Europinėje Prancūzijoje yra įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone ir Gvadelupoje). Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.

Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir reljefo, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10 °C (šalies šiaurėje, Lotaringijoje, Žuroje, Alpėse ir žemiau) ir 16 °C (Viduržemio jūros pakrantėje, Korsikoje).

Klimato skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse:

Šiaurės vakaruose, ypač Normandijoje ir Bretanėje, vyrauja jūrinis klimatas. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos.

Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. Ypač Lotaringijoje ir Vogėzų kalnuose, žiemos gali būti šaltos. Reino ir Mozelio upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai.

Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yra Centriniame masyve.

Pietvakariuose klimatą lemią Atlanto vandenynas, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudenį iškrenta daugiau kritulių.

Pietryčiuose vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užklupti sausra.

Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Turėdama 1744,4 mlrd. dolerių BVP (2003) Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, po JAV, Japonijos, Vokietijos, Kinijos ir Jungtinės Karalystės. Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, Prancūzija pagal eksporto apimtis 2003 m. užėmė penktą vietą. Bendrasis vidaus produktas augo nuo 1995 iki 2005 m. kasmet vidutiniškai 2,1 %, o 2005 m. pasiekė 1689,4 mlrd. Palyginant su Europos Sąjungos BVP, pagal perkamosios galios paritetą, Prancūzija pasiekė 111,4 indeksą (ES-25: 100) (2003 m.).  90 % jos ploto dirbama, todėl ji pirmaujanti šalis žemės ūkio produkcijos srityje. Prancūzija taip pat yra stambi pramoninė valstybė, turinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą. Valstybinis minimalus darbo užmokestis užtikrina darbuotojams 8,71 € valandinį užmokestį.  Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybės. Prancūzija yra svarbi branduolinės energijos gamintoja. Šalyje apie 80 % elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse. Taip Prancūzija, šalia Lietuvos, 2005 m. pradžioje pagamino didžiausią procentą branduolinės energijos pasaulyje. Vyno gamyba yra viena iš svarbiausių Prancūzijos pramonės šakų. Taip pat joje yra išplėtota sunkioji, chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja vaistų, parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanterijos prekėmis.

Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Šalį 2007 m. aplankė 81,9 milijonų užsienio turistų Prancūzija, yra labiausiai turistų lankoma pasaulio šalis, po jos eina Ispanija (58,5 milijonų 2006 m.) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (51,1 milijonų 2006 m.). Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yra Paryžius), paplūdimiais, pajūrio kurortais, slidinėjimo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų grožiu ir ramybe. Į Aukštutinių Pirėnų departamento miestą Lurdą taip pat atvyksta religiniai piligrimai, kurių čia per metus apsilanko apie kelis milijonus. Labiausiai turistų lankomos vietos (pagal 2003 reitingą  lankytojų per metus) yra: Eifelio bokštas (6,2 mln), Luvras (5,7 mln), Versalio rūmai (2,8 mln), Orsė muziejus (2,1 mln), Paryžiaus Triumfo arka (1,2 mln), Žoržo Pompidu centras (1,2 mln), Sen Mišelio kalnas (1 mln), Šamboro pilis (711,000).

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio.  Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje.  Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yra armėnų, portugalų, italų ir ispanų.

Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų yra katalikai, 31 % − agnostikai arba ateistai, 10 % − kitų religijų atstovai, 4 % − musulmonai, 3 % − protestantai, 1 % − budistai, 1 % − judėjai. Anot 2005 m. apklausos, 34 % Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.  Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32 % šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32 % teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.

Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (Il de Fransas). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaro Marselis, Lilis ir Lionas. Dešimt didžiausiu Prancūzijos miestų (dešinėje pusėje aglomeracijos) pagal gyventojų skaičių 2006 m.:

Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausių Europos kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjo viduramžiais ir ypač XVII a. XVII a. madas ir taisykles Europai diktavo Paryžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo prancūzų. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas − impresionizmas.

Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:

Viduramžiais, atskiruose Prancūzijos regionuose autoriai rašė savo stiliumi ir gramatika. Svarbus XVI a. rašytojas buvo François Rabelais kuris įtakojo prancūzų žodyną ir metaforas. XVII a. pjeses rašė Pierre Corneille, Jean Racine, Moljeras. Filosofines ir moralines knygas rašė Blezas Paskalis, Renė Dekartas, kurios paveikė aristokratiją.

Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo XVIII ir XIX a. XVIII a. garsiausi autoriai buvo Volteras, Denisas Didro ir Žanas Žakas Ruso. Šarlis Pero buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai: „Batuotas katinas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“. Garsiausi XIX a., gerai žinomi autoriai ir jų kūriniai Prancūzijoje ir už jos ribų, buvo Viktoras Hugo („Paryžiaus katedra“), Aleksandras Diuma („Trys muškietininkai“ ir „Grafas Montekristas“) ir Žiulis Vernas („20 000 mylių po vandeniu“).

Prancūzija turi stiprius istorinius ryšius su kinu. 1895 m. kiną išrado prancūzai broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai.  Prancūzijoje paprastai sukuriama daugiausiai kino filmų iš visų Europos šalių.  Kanų kino festivalis yra vienas reikšmingiausių ir garsiausių kino festivalių pasaulyje. 

Prancūzijoje gimė keli svarbūs kino judėjimai, tarp jų Naujoji banga. Šalyje dirba ne tik garsūs prancūzų režisieriai, bet ir menininkai iš kitų Europos bei pasaulio valstybių, todėl Prancūzijos kinas neretai persipina su kitų šalių kinematografija. Prancūzų kino kūrėjai taip pat padarė nemažą įtaką kitų šalių kinui.

Prancūzijos kino teatruose dominuoja Holivudo filmai, tačiau lyginant su kitomis Vakarų pasaulio šalimis (išskyrus JAV), Prancūzijoje pajamos, gaunamos iš amerikietiškų filmų, sudaro mažiausią visų kino teatrų pajamų dalį – 50,1 % (palyginimui, Vokietijoje – 77,3 %, Japonijoje – 69,4 %.  Pajamos iš prancūziškų filmų sudaro 34,8 % visų Prancūzijos kino teatrų pajamų – geriausias nacionalinio kino rezultatas iš visų išsivysčiusių šalių (išskyrus JAV; palyginimui Ispanijoje – 13,7 %, JK – 8,3 %.

Nėra atskiros prancūziškos architektūros, ji vystėsi kartu su kitomis kaimyninėmis Europos šalimis. Prancūzijoje yra statinių iš įvairių epochų ir laikotarpių kaip Romos imperijos laikų, romanikos, gotikos, renesanso, baroko, rokoko, ampyro ir modernistinių.

Prancūzijos renesanso dailė XVI a. pradėjo vystytis veikiama italų ir flamandų dailininkų įtakos, kuriuos kvietėsi Prancūzijos karaliai. Prancūzijoje gyvenimo pabaigoje gyveno ir mirė Leonardas da Vinčis. Svarbiausiais prancūzų renesanso tapytojais minimi Žanas Klujė ir jo sūnus Fransua. XVII a. garsiausiais Prancūzijos klasikinio baroko dailininkais buvo Italijoje kūrę Nikola Pusenas ir Klodas Lorenas. Prancūzijoje kūrė Simonas Vujė, Žoržas de La Turas. XVII a. pabaigoje Prancūzijos dailėje didelę reikšmę turėjo pirmasis Liudviko XIV oficialus dailininkas Šarlis Le Brenas.

XVIII a. Prancūzijoje išsivystė rokoko stilius, kurio garsiausiai atstovais buvo Antuanas Vato, Fransua Bušė, Žanas Šardenas, Žanas Onorė Fragonaras. Populiaria XVIII a. tapytoja moterimi buvo Elizabet Vižė Lebren. XVIII a. pabaigoje napoleoninės eros klasicizmo reikšmingiausiu dailininku buvo Žakas Luji Davidas, XIX a. klasikinės dailės tradicijas pratęsė Ž. O. D. Engras. Ryškiais XIX a. pradžios prancūzų romantizmo kūrėjais buvo Eženas Delakrua ir Teodoras Žeriko. XIX a. viduryje suklestėjo prancūzų realistinė tapyba, kūrė Gustavas Kurbė, Kamilis Koro ir Barbizono mokyklos tapytojai. XIX a. Prancūzijos akademizmo garsiais tapytojais buvo Viljamas Adolfas Bugro, Aleksandras Kabanelis, Žanas Leonas Žeromas.

XIX a. pabaigoje Prancūzijoje susiformavo impresionistinė dailė, kurios garsiausiais atstovais buvo Eduaras Manė, Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Kamilis Pisaro, Edgaras Dega. Po to sekė neoimpresionistinė dailės fazė, kurią atstovavo Žoržas Sera, bei postimpresionistiniai tapytojai Polis Sezanas, Polis Gogenas ir Anri de Tulūz-Lotrekas. XIX a. pabaigoje kūrė primityvistas Anri Ruso, simbolistinės krypties tapytojai (Odilonas Redonas, Gustavas Moro ir nabių grupės dailininkai). Tuo metu iškilo Prancūzijos skulptūros menas. Skulptorius Ogiustas Rodenas tapo garsiausiu moderniųjų laikų Europos skulptoriumi, garsėjo skulptoriai Aristidas Majolis, Antuanas Burdelis.

XX a. pirmojoje pusėje Paryžius tapo pasaulio meno centru. Jame susiformavo modernistinio meno srovės fovizmas, kubizmas, siurrealizmas. Daug Prancūzijos XX a. dailininkų vertinami vienais reikšmingiausių XX a. menininkų. Tai Anri Matisas, Žoržas Brakas, Marselis Diušanas, Roberas Delonė, Fransis Pikabija, Fernanas Ležė, Morisas Utrilo ir kiti. Po antrojo pasaulinio karo Paryžiaus reikšmė meno pasaulyje sumenko. XX a. antroje pusėje Prancūzijos dailę atstovavo Balthus, Žanas Diubufė, Ivas Kleinas, Nikė de San Fal.

Paryžiuje įsikūręs lankomiausias pasaulio meno muziejus − Luvras. Kiti vieni populiariausių muziejų: Orsė muziejus ir Pompidu centras Paryžiuje.

Prancūzija ilgai buvo laikoma Europos meno ir muzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje XII a. pabaigoje dirbo vieni iš anksčiausiai vardais žinomų Europos kompozitorių Leoninas ir Perotinas. XIV a. garsėjo poetas ir kompozitorius Gijomas de Mašo.

Klasikinės muzikos srityje, Prancūzijoje kūrė daug žymių kompozitorių. XVII a. svarbiausiu Prancūzijos baroko kompozitoriumi buvo iš Italijos kilęs Žanas Batistas Liuli. Po jo garsiais baroko kompozitoriais buvo Markas Antuanas Šarpantjė, Fransua Kuperenas, Žanas Filipas Ramo. XIX a. romantizmo epochos metu iš Prancūzijos iškilo keletas garsių kompozitorių. Tai Hektoras Berliozas, Žoržas Bizė, Šarlis Guno, Žakas Ofenbachas, Kamilis Sen Sansas, Danielis Oberas, Žiulis Masnė, Emanuelis Šabrijė, Leo Delibas. Prancūzijoje kūrė iš Italijos kilęs Luidžis Kerubinis ir iš Belgijos kilęs Sezaras Frankas. XIX ir XX a. sandūroje kūrė Klodas Debiusi, Morisas Ravelis, Gabrielis Forė, Erikas Sati, Polis Diuka. XX a. elektroninės muzikos pionieriumi buvo Edgaras Varezas, išgarsėjo kompozitoriai Fransis Pulenkas, Olivjė Mesianas, Pjeras Bulezas.

Šiuolaikinė populiarioji muzika yra prancūzų hip hopas, elektroninė muzika ir popmuzika. Vienas žinomiausių prancūzų elektroninės muzikos atlikėjų yra Žanas Mišelis Žaras, kurio muzika pasiekė plačią prancūzų auditoriją. Prancūzų elektroninės muzikos atlikėjai „Air“, „Daft Punk“, Laurent Garnier, David Guetta, „Stromae“ ir „Justice“ sulaukė sėkmės tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu. Dainininkės Mylène Farmer, Patricia Kaas, Nolwenn Leroy gerai žinomos frankofoniškame pasaulyje.

Prancūzijoje 1938 m. vyko III pasaulio futbolo čempionatas, 1960 m. – I Europos futbolo čempionatas, 1984 m. – VII Europos futbolo čempionatas, 1998 m. – XVI pasaulio futbolo čempionatas, 2016 m. XV Europos futbolo čempionatas.




#Article 95: Europos Sąjunga (748 words)


Europos Sąjunga (ES) – dvidešimt septynių Europos valstybių ekonominė bei politinė bendrija. Europos Sąjunga buvo sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.). Jos pirmtakė buvo 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB).

Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 447 mln. Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių) ir apie 19 proc. pagal paritetinę perkamąją galią (16,1 trln. dolerių).

Sąjunga priima įstatymus (direktyvas, įstatyminius aktus ir nutarimus) teisingumo ir vidaus reikalų srityse, taip pat formuoja bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, žvejybos ir regioninio vystymosi srityse.

Būdama tarptautinės viešosios teisės subjektu Europos Sąjunga turi įgaliojimus dalyvauti tarptautiniuose santykiuose ir sudaryti tarptautines sutartis. Yra suformuota bendra užsienio ir saugumo politika, numatanti užsienio ir gynybos politikos derinimą. Visame pasaulyje veikia nuolatinės diplomatinės ES misijos, veikia atstovybės JTO, Pasaulio prekybos organizacijoje. Europos Sąjungos delegacijoms vadovauja Europos Sąjungos pasiuntiniai.

Jungtinė Karalystė 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavo Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukianti iš Bendrijos po to, kai referendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė galutinai pasitraukė iš sąjungos.

Pagrindiniai straipsniai:  Europos Sąjungos valstybės narės, Kopenhagos kriterijai

Dabartinės ES narės:

Sąjungoje dalyvaujančių valstybių skaičius nuo pirmųjų šešių – Belgijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos – iki dabartinių 27 išaugo per keletą plėtimosi etapų: prisijungdamos prie sutarčių, šalys ribojo savo suverenitetą mainais į galimybę būti atstovaujamomis Sąjungos institucijose, kurios veikia bendrų interesų labui.

Norinti įstoti į Europos Sąjungą valstybė–kandidatė turi atitikti Kopenhagos kriterijus, kurie buvo priimti 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje ir patvirtinti 1995 m. gruodį Europos Sąjungos posėdyje Madride. Šie kriterijai apima reikalavimus, kad valstybėje veiktų konkurencinga rinkos ekonomika, būtų pripažįstamos bendros ES taisyklės ir standartai.

Šiuo metu kandidato statusą turi Albanija, Islandija, Makedonija, Serbija, Turkija ir Juodkalnija, nors Albanija ir Makedonija dar nėra pradėjusios stojimo derybų. Bosnija ir Hercegovina įeina į oficialią plėtros programą.

Europos Komisija yra Sąjungos vykdomasis organas, įstatymų leidžiamoji valdžia, atsakinga už kasdienę jos politiką. Komisija atstovauja visai Europos Sąjungai ir oponuoja Vadovų Tarybai, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai, ginantys savo valstybių nacionalinius interesus. Komisija taip pat reguliuoja Europos integraciją, jai atstovauja po vieną eurokomisarą iš kiekvienos šalies narės, taigi jų šiuo metu yra 27.

Komisijos pirmininką ir komisarus skiria Vadovų Taryba, tačiau tiek vadovą, tiek pačią Komisiją dar turi patvirtinti Parlamentas.

Europos Parlamentas sudaro pusę Sąjungos įstatymų leidžiamojo organo. 751 jo narius (europarlamentarus) kas penkeri metai tiesiogiai renka ES piliečiai. Nors Europos Parlamento nariai yra renkami nacionaliniu pagrindu, Parlamente jie sudaro daugiau politines nei tautines grupes. Kiekviena ES priklausanti valstybė turi atitinkamą vietų skaičių Parlamente (jis priklauso nuo šalies dydžio, neoficialiai – ir dėl įtakos). Parlamentas ir Taryba kuria bei leidžia įstatymus bendradarbiaudami, o atskirose politinėse sferose – vieningu sutarimu. Parlamentas taip pat turi teisę atmesti Komisijos sprendimus ar netvirtinti Europos Sąjungos biudžeto. Europos Parlamentui vadovauja ir jam atstovauja Parlamento pirmininkas. Pirmininką ir vicepirmininkus kas 2,5 metų renka Parlamentas.

Europos Sąjungai politiškai vadovauja Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Šalis narė gali pasirinkti, ką išrinkti sau atstovauti – valstybės ar vyriausybės vadovą – pavyzdžiui, prezidentą arba ministrą pirmininką. Taryba susitinka mažiausiai keturis kartus per metus viršūnių susitikimuose, jai vadovauja pirmininkaujančios ES valstybės atstovas. Šios ES institucijos nereikėtų maišyti su Europos Taryba, kuri yra tarpvyriausybinė organizacija, nepriklausoma nuo Europos Sąjungos.

Du pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra šalių integracija ir plėtra. Pastarasis uždavinys – labiausiai politikuotas dalykas, mat jos rėmėjai, pavyzdžiui, Europos Komisija, teigia, jog Sąjunga skatina demokratinę santvarką ir atskirų valstybių ekonomiką, o priešininkai baiminasi, kad ES gali tapti sunkiai valdoma dėl skirtingų kultūrų poveikio ir politinės sistemos galimybių. Viešoji ir kai kurių politinių partijų nuomonė šiuo klausimu tapo gana skeptiška po 2004-ųjų, kai per metus, tiesiog impulsyviai ir mažai teatsižvelgiant į teisės aktus bei kitus kriterijus, buvo priimta dešimt naujų narių. Norinčios įstoti į Sąjungą Turkijos atžvilgiu, tai komplikuota situacija.

Euroskeptikai nerimauja ir dėl paties integracijos proceso, mat pasak jų, ilgainiui, Sąjungą sudarančios šalys galėtų prarasti suverenumą.

Europos Sąjungoje gyventojų skaičius siekia 508,2 milijonų žmonių. 2013 m. registruota 5 075 000 gimimų bei 4 999 200 mirčių. Migracijos neto ES siekė +653 100. 2010 m. gyveno 47,3 milijonų žmonių, kurie gimė ne savo gyvenamoje ES šalyje. Tai sudaro 9,4 % visos ES populiacijos. Iš jų 31,4 milijonai (6,3 %) gimė ne ES, o 16 milijonų (3,2 %) gimė kitoje ES šalyje. Daugiausiai gyventojų, kurie gimę už ES ribų, yra Vokietijoje (6,4 mln.), Prancūzijoje (5,1 mln.), Ispanijoje (4,1 mln.), Italijoje (3,2 mln.) ir Nyderlanduose (1,4 mln.).




#Article 96: Antarktida (690 words)


Antarktida – penktasis pagal plotą žemynas. Plyti aplink Pietų ašigalį. Žodis Antarktida arba Antarktika reiškia „priešingas Arktikai“, šiauriausiai Žemės rutulio sričiai. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas.

Žemyną skalauja Antarkties (Pietų) vandenynas, kurį sudaro pietinės Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų dalys, tačiau Antarkties vandenynas dažnai laikomas atskiru vandenynu dėl žemesnės jo vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo.

Antarktidą 1820 m. atrado keletas keliautojų ir tyrinėtojų (žiūr. Antarktidos istorija).

Nors skirtingais laikotarpiais įvairios valstybės skelbė, kad joms priklauso kuri nors Antarktidos dalis (pvz., 1933 m. gegužės 26 d. Australija oficialiai pareiškė pretenzijas į trečdalį Antarktidos), tačiau faktiškai Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Politinį Antarktidos statusą reguliuoja Antarkties sutartis. 1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone buvo pasirašyta sutartis, nurodanti, kad, kol galios sutartis, nė viena valstybė negali reikšti jokių pretenzijų į Antarktidą ar laikyti kurią nors jos dalį sava. Šiuo metu sutartį yra pasirašę 50 pasaulio valstybių.. Pirmaisiais pamačiusiais Antarktidos krantus daugelio organizacijų (National Science Foundation, NASA, San Diego Kalifornijos universiteto, ir kt.) laikomi Fadėjus Belingshauzenas, Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas, ir jo įgula.

Antarktidos plotas yra apie 13,2 mln. km² (13 979 000 km² su šelfiniais ledynais ir prie jų prisišliejusiomis salomis), t. y. 2,7 mln. km² didesnė už Europą.

Žemynas skiriamas į vakarinę ir žymiai didesnę rytinę dalį. Aukščiausi kalnai yra iki 5 140 m aukščio iškylantis Vinsono masyvas su Vinsono kalnu (kartais nurodomas 4 897 m aukštis).

Kadangi žemynas yra ašigalio rajone, čia susiformavo stora ledo danga, kurios vidutinis storis apie 2000–3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Tik 2,4 % žemyno nėra apledėję. Dėl šio ledo sluoksnio Antarktida laikoma aukščiausiu planetos žemynu.
Aukščiausia vieta – 4776 m Vilkso (Wilkes) Žemėje.

Didesnė žemyno krantų dalis – lediniai keliolikos dešimčių metrų aukščio skardžiai. Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų iki –2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1 km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4–5 km gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972 m, Australijos – Antarktidos iki 6089 m, Belingshauzeno iki 5395 m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės.

Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo arktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki –80 °C, o vasarą pakyla iki –30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90 % Saulės radiacijos, ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės.

Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30–50 mm, pakrantėje 700–1000 mm. Krituliai – tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai – Roso (538 000 km²) ir Filchnerio (483 000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje būna poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo ir visai nešildo aplinkos. Tada temperatūra nukrinta iki –60–70 °C. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi – jos metu temperatūra pasiekia apie –20–30 °C. Antarktidos vidutinė temperatūra –50 °C.

Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje – tai −89,2 °C.

Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Gyvūnija yra susijusi su žemyno krantus skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai. Jie minta moliuskais, vėžiagyviais ir žuvimi.

Pagal tektoninių plokščių teoriją prieš milijonus metų Antarktida buvo nustumta į pietų poliaračio sritį ir ten pasiliko iki šiol.

Geologinius tyrimus Antarktidoje trukdo tai, kad beveik visas žemynas nuolat padengtas storu sluoksniu ledo. Tačiau naujų technologijų, tokių kaip nuotolinis aptikimas, radarai po žeme ir palydovinės nuotraukos naudojimas padėjo atskleisti struktūrą po ledu.

Žemėlapiuose:




#Article 97: Vokietija (2557 words)


Vokietija (), oficialiai – Vokietijos Federacinė Respublika, VFR (, BRD) – federacinė parlamentinė respublika Vakarų Europoje. Vokietija susideda iš 16 federacinių vienetų (žemių). Sostinė ir didžiausias miestas – Berlynas. Vokietija – didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~83,15 mln. gyv.).

Šiaurėje ribojasi su Danija, Šiaurės ir Baltijos jūra, rytuose – su Lenkija ir Čekija, pietuose – su Austrija bei Šveicarija, vakaruose – su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais.
 
Antikos laikotarpiu šiaurinė dabartinės Vokietijos dalis buvo apgyvendinta įvairių germanų genčių. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu germanų gentys apgyvendino teritorijas ir pietinėje dabartinės Vokietijos dalyje. Nuo X a. vokiečių teritorijos sudarė centrinę Šventosios Romos imperijos dalį. XVI a. šiaurinė Vokietija tapo protestantiškosios reformacijos centru.

Pagal BVP dydį Vokietija yra ketvirta pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Viena iš Europos Sąjungos steigėjų. Be to, JTO, OECD, NATO, ESBO bei G8, kitų tarptautinių organizacijų narė ir svarbi paramos teikėja.

Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 700 000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 500 000 metų. Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaip Nebros dangaus diskas () rastas dabartiniame Saksonijoje-Anhalte. Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. teritorijos kairiau Reino ir piečiau nuo Dunojaus priklausė Romos imperijai, taip pat maždaug nuo 80 iki 260 m. dalis Heseno (Wetterau) ir šiandieninis Badenas-Viurtembergas, į pietus nuo Limo. Pirmąją visos Germanijos istoriją parašė romėnų istorikas Tacitas, 98 m.

Po kruvinų prijungimų ir prievartinio saksų krikšto, Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninės Austrijos. Frankų galios pavyzdžiu tapo Karolio Didžiojo karūnacija imperatoriumi Romoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prie Verdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta 962 m. buvusiose Rytų Frankų karalystės žemėse. Nuo 1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimu Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV–XV a. Dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija. Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.

Po Reino konfederacijos sudaromojo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių. Konfederacijos protektoriumi paskelbtas Napoleonas Bonapartas. 1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Leipcigo mūšyje konfederacija žlugo.

Šiuolaikinės Vokietijos ištakos siekia XIX a. II pusę, kai Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Nuo pat susivienijimo 1871 metais Vokietijos imperija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Trilypė sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo prieš Antantę. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietijos imperija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą, todėl turėjo mokėti reparacijas.

Periodas nuo 1919 m. iki 1933 m. Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro respublikos periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kuriame po Vokietijos Imperijos panaikinimo ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo priimta naujoji konstitucija. Bet 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Trečiasis Reichas buvo 1933–1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Lenkijai nesutikus patenkinti A. Hitlerio ultimatumo, 1939 m. rugsėjo 1 d. vermachtas įžengė į Lenkijos teritoriją. Neilgai trukus – 1939 m. rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė Jungtinė Karalystė bei Prancūzija. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. gegužės 8 d. pralaiminčios Vokietijos kariniai vadai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija, buvo padalinta į keturias okupacines zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (1949–1963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai 1954 m. buvo leista įstoti į NATO, o 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajai Varšuvos pakto organizacijai. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena, kuri buvo nugriauta 1989 m. lapkričio 9 d. Vokietija su dabartinėmis sienomis buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

Pirmą kartą, po Antrojo Pasaulinio karo, Vokietija į ginkluotą konfliktą, įsikišo 1999 m. Tai buvo Kosovo karas. Tai pažymėjo užsienio politikos kaitą šalyje. Po Rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis užtikrino JAV „visišką paramą“. Vokietija palaikė JAV operacijoje Tvirta taika ir Afganistano kare, bet neįsitraukė į Irako karą 2003 m.

Euro zonos skolų krizė, 2013 m. įsiplieskęs Tarptautinis šnipinėjimo skandalas, Karas prieš terorą ir nuo 2015 m. įsiplieskusi Pabėgėlių krizė Europoje yra pagrindinės Vokietijos vidaus ir užsienio politikos temos pastaraisiais metais. Dabartinės valdančiosios koalicijos tvarkymasis su šiomis krizėmis yra vertinamas gana kritiškai. 2015 m. lapkričio mėnesį rengtoje apklausoje 57 % apklaustųjų nepatenkinamai vertino vyriausybės darbą.

Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Vokietijos Konstitucija buvo priimta 1949 metais. Valstybės vadovas – federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi. Prezidentas skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 3 frakcijos – krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD) ir Žalieji. Vyriausybei vadovauja federalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.

Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių, kartu su Prancūzija, Italija ir Jungtine Karalyste daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).

Vokietijos didžiosios politinės partijos ir jų laimėtos vietos Bundestage:

Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių (, dgs. Bundesländer). Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):

Vokietijos plotas yra 357 111,91 km²  jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš šiaurės rytų Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis): Danija (67 km), Lenkija (442 km), Čekija (811 km), Austrija (815 km), Šveicarija (316 km), Prancūzija (448 km), Liuksemburgu (135 km), Belgija (156 km), Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.

Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %. Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

Vokietijos pakrantėse susiformavę daug plokščių, žemų salų, salynų, nerijų ir pusiasalių, įlankų, užutėkių, Šiaurės jūros pakrantėse būdinga labai didelė potvynių ir atoslūgių amplitudė. Svarbiausios salos: Rytų Fryzų salos, Helgolandas (Šiaurės jūra), Fėmarnas (Baltijos jūra), Riugenas, Uzedomo sala.

Vokietijos paviršius palaipsniui kyla einant iš šiaurės į pietus. Šiaurėje plyti ledynmečio laikais susiformavusi pelkėta ir ežeringa Šiaurės Vokietijos žemuma (žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), su moreninėmis kalvomis ir zandrinio reljefo ruožais. Centre – sudėtinga kraštovaizdžio sistema, kurią sudaro aukštumos, neaukšti (600–800 m), seni, miškais apaugę kalnagūbriai – Harcas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Reino skalūniniai kalnai, Švarcvaldas, Šumava ir kt. Pietinėje dalyje – Bavarijos Miškas ir Alpių kalnai. Juose yra aukščiausia Vokietijos viršukalnė Cūgšpicė () (2962 m).

Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui: Reinas (su intakais Mainu, Nekaru), Elbė (su intakais Zale, Hafeliu), Vėzeris, Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklauso Juodosios jūros baseinui – ten prasideda Dunojus (su intakais Izaru, Inu, Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausanti Oderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras – Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose: Bodenas (536 km²), Kimo ežeras (82 km²), Amerio ežeras ir kt.

Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta – paversta dirbamais laukais, ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais. Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės, pušys, bukai, ąžuolai, skroblai ir kt.), upių slėniuose auga alksnių, gluosnių, tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyrauja viržynai. Kalnuose, saugomuose plotuose yra elnių, lapių, stirnų, šernų, vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.

Vokietijoje vyrauja švelnus vidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daro Golfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis 1961–1990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2 °C iki +4 °C, Alpėse – iki -5 °C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20 °C, aukštikalnėse – vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9 °C, užfiksuota ji buvo 2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3 °C, užfiksuota ji buvo 2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige () Saro krašte.

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta  pasaulyje. Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. €. Itin išplėtota pramonė. Pagrindinės ūkio šakos – chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Gaminamos elektronikos prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės. Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen, BMW, Audi, Opel, Mercedes), fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoveryje, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3 %, taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7 % (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.

Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).

Didžiausių Vokietijos įmonių pajamos 2018 m.:

Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni – 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų. Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4 %), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai. Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų), Brazilijoje (5 milijonai), Kanadoje (3 milijonai) ir Argentinoje (2 milijonai). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.

Pasiskirstymas pagal religiją (2019):

Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose. Buvęs popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose. Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos. Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar – 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.

Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dvidešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių:

Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė (Vokietijos imperija) buvo sukurta palyginti vėlai, 1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo bendros Vokietijos valstybės, kultūrą jungė vokiečių kalba. Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (, ). Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios – Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt.

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojai gavę Nobelio literatūros premijas – Teodoras Momzenas (1902 m.), Paulius Heizė (1910 m.), Gerhartas Hauptmanas (1912 m.), Tomas Manas (1929 m.), Hermanas Hesė (1946 m.), Heinrichas Bėlis (1972 m.) ir Giunteris Grasas (1999 m.), XXI a. – Herta Miuler (2009 m.).

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Tarp žymiausių vokiečių baroko meistrų buvo Kosmas Damianas Asamas. Kiti žymūs menininkai buvo: romantikas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Richardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus yra Karlas Orfas, Karlheinz Stockhausen ir Hans Zimmer.

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė ( taip pat Königshalle) rodo architektūros vystymąsi romanikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia () Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia () ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus () Berlyne, Šarlotės rūmai () Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (1840–1900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra ().

Bendros nuorodos

Vyriausybė

Žemėlapiai




#Article 98: Antanas Smetona (540 words)


Antanas Smetona (1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnyje, Taujėnų valsčius, Vilkmergės apskr. – 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende, JAV) – tarpukario Lietuvos Respublikos politikas, prezidentas.

Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija), 1893 m. baigė Palangos progimnaziją, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet persigalvojo ir įstojo į Mintaujos gimnaziją. Mintaujos gimnazijoje kartu su Jonu Jablonskiu ir Vincu Kudirka priklausė slaptai lietuvių organizacijai. Iš gimnazijos pašalintas už tautinius reikalavimus bei atsisakymą melstis rusiškai.

Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto I vicepirmininkas, pirmininkas.

Persekiojo politinius priešininkus. Jo valdymo metu, 1929 m. gegužės 6 d. Kaune pasikėsinta į A. Voldemarą, tuometinį Ministrą pirmininką. Pasikėsinimo metu buvo nušautas premjerą pridengęs adjutantas Pranas Gudynas. Vėliau A. Voldemaras buvo nušalintas iš ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų ir internuotas Plateliuose, Žemaitijoje. Tuo pat metu Varnių koncentracijos stovykloje kalėjo buvęs ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, universiteto profesorius Juozas Eretas, Adolfas Damušis ir daugelis kitų.

Po Maskvos ultimatumo, ankstyvą 1940 m. birželio 15 d. rytą sušauktame ministrų kabinėto posėdyje A. Smetona ragino bent simboliškai priešintis TSRS reikalavimams ir Raudoniosios armijos ekspansijai į Lietuvos teritoriją, tačiau jo siūlymams nebuvo pritarta.  1940 m. birželio mėn. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV.  Savo prisiminimuose šį savo poelgį aiškino asmeniniais apskaičiavimais: Jei būčiau palikęs savo krašte, sakau, bolševikai būtų atėmę, kaip ir iš kitų atima, mano turtą, o mane ir mano šeimą būtų ištrėmę Rusijos gilumon ir ten būtų mus badu nukankinę ar nužudę. Žmogus, kol gyvas, ieško sau vietos padangėje. Man, kaip ir daugeliui kitų, sunku jį rasti. 

Išvertė keletą klasikinių veikalų iš graikų kalbos, buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos stilistų.

Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“. Redagavo „Lietuvos ūkininką“, leido „Viltį“, leido ir redagavo „Vairą“, „Lietuvos aido“ leidėjas ir atsakingasis redaktorius. Yra paskelbęs originalių bei verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų.

Mirė 1944 m. sausio 9 d. 10 val. 20 min. ryte uždusęs nuo anglies monoksido apsinuodijimo savo namo gaisre. 1975 m. jo palaikai buvo perkelti iš Klivlando Knollwood Cemetery Mausoleum į All Souls kapines Čardone, Ohajo valstijoje.

A. Smetona gana palankiai vertino korporatyvizmą, jo atsiradimą siedamas su liberalizmo santvarkos ar net epochos pabaiga. Kritikavo liberalizmą už egocentriškumo aspektą jame, buvo griežtas antikomunistas, dėl to vėliau tiek liberalų, tiek komunistų buvo apibūdinamas kaip fašistas. Paradoksalu, tačiau po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo su Maskva, 1939 m. spalio 11 d. kalboje, jis kalba apie Lietuvai „draugingą valstybę Sovietų Rusiją”.

Pats A. Smetona mieliau propagavo savitą kelią teigdamas, kad negalima aklai kopijuoti fašizmo ar kitų svetimų santvarkų, nes kiekviena tauta gyvenanti savitomis sąlygomis, ir jai tinkanti tik savita prie tų sąlygų pritaikyta politinė sistema. Griežtai kritikavo nacizmą ir jo rasinio bei tautinio elitarizmo nuostatas, teigė kiekvieną tautą esant vertybe savaime.

Smetonos įsivaizduojamos autoritetinės santvarkos bruožai ryškėja iš keleto jo pasisakymų. Kreipimesi į Tautininkų Sąjungą „Tauta ir jos valdžia“ A. Smetona atmeta vienpartinės sistemos galimybę. Prezidentas negalįs būti varžomas nei partijų nei vienos kurios partijos. Tiktai vieningos disciplinos būdu galima užtikrinti atsakomybę, kuri prapuolanti kolektyviai priimant sprendimus, kadangi konkurencija skatinanti sumaištį, o nesant vieno atsakingo asmens, neįmanoma ir pareikalauti atsakomybės iš valdžios institucijų. Tačiau konkrečiau apibūdinti, kaip turi atrodyti autoritetinė santvarka kaip viena iš alternatyvų liberalizmui šalia fašizmo ar komunizmo, A. Smetona niekur nesiėmė.




#Article 99: Valdas Adamkus (631 words)


Valdas Adamkus (iki 1955 m. Voldemaras Adamkavičius; g. 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune) – politikas, , aplinkosaugininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

Gimė Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas – Ignas Adamkavičius, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau – Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje.

Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros gimnazijoje. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacius kartu su mokslo draugais leisdamas pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!“. 

Pirmąjį kartą nuo artėjančios Raudonosios armijos su tėvais į Vokietiją pasitraukė 1944 m. liepos mėnesį. Tačiau šeimai susiradus prieglobstį netoli Vroclavo (tuometinio Breslau) įkurtoje karo pabėgėlių stovykloje, grįžo atgal į Lietuvą prisijungti prie Žemaitijoje formuojamos lietuvių savanorių Tėvynės apsaugos rinktinės kovai prieš Raudonąją armiją. Ten buvo paskirtas bataliono štabo vertėju. Galutinai iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. spalio mėn., kaip rašo savo atsiminimuose, pasislėpęs po tanku besitraukiančiame nacių kariuomenės traukinio ešelone.

Vokietijoje 1946 m. baigė Eichšteto lietuvių gimnaziją (kurioje taip pat mokėsi būsimoji žmona Alma Nutautaitė), įstojo studijuoti į Miuncheno universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Tačiau po metų studijų, 1947 m., persikėlė gyventi į Augsburgą, kur įsidarbino Pasaulinėje jaunųjų krikščionių sąjungoje.

Gyvendamas JAV, tapo Respublikonų partijos nariu ir septintajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Iš pradžių Ilinojaus valstijos vietos valdžios rinkimuose dalyvavo vietinio Respublikonų partijos kandidato rinkimų kampanijoje. Vėliau, 1968 m. būdamas Respublikonų partijos kandidatu, dalyvavo Čikagos sanitarinės patikėtinių tarybos rinkimuose ir rinkimus pralaimėjo Demokratų partijos kandidatui.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti JAV federalinėje tarnyboje. 1969 m. vandens taršos mokslinio tyrimo centre Sinsinatyje buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju, po to - direktoriumi. 1971 m. pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Joje paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) administratoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo šio regiono administratoriumi ir šias pareigas užėmė iki 1997 gegužės mėn.

Gyvendamas JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje, rengė protesto akcijas prieš Lietuvos okupaciją, organizavo įvairias peticijas, kurios būdavo įteikiamos ir aukščiausių pareigų JAV federalinės valdžios politikams. 1958 m. išeivių jaunimo organizacijų vardu išsiuntė protesto telegramą į Vatikaną, pasisakančią prieš popiežiaus Jono XXIII sprendimą uždaryti Lietuvos pasiuntinybę Vatikane. 

Taip pat buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius, jam priklausė 100 m bėgimo . 1948 m. Niurnberge įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius, buvo vienas iš Vyriausiojo fizinio auklėjimo ir sporto komiteto (Vyr. FASK), vienijusio lietuvių karo pabėgėlių sporto klubus Vokietijoje, steigėjų ir vadovų. Gyvendamas JAV, dalyvavo sporto klubų „Grandis“ ir „Lituanica“ įsteigime, buvo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) pirmininku, organizavo Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio rinktinės išvykas į Pietų Ameriką ir Australiją, vadovavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, įvykusių 1983 m., organizaciniam komitetui.

Nuo 1972 m. kasmet, kartais keletą kartų per metus, atvykdavo į Lietuvą. Čia bendravo su vietinės inteligentijos atstovais, domėjosi gamtos apsaugos problemomis okupuotoje Lietuvoje, atgabendavo aplinkos apsaugos bei Sovietų Sąjungoje buvusios nelegalios išeivijos literatūros, taip pat galėjo aplankyti savo ir savo žmonos šeimų narius. Per vizitus užmezgė artimus ryšius su J. Kubiliumi, Č. Kudaba, R. Lekevičiumi. 1992 m. įsteigė kasmetinę Valdo Adamkaus premiją, skirtą Lietuvos aplinkosaugininkams.

Nuo 1993 m. pradėjo aktyviai dalyvauti atkurtos Lietuvos politiniame gyvenime. 1993 m. Lietuvos prezidento rinkimuose buvo kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovu. 1996 m. aktyviai dalyvavo Seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Valdas Adamkus vedė 1951 m., žmona - Alma Nutautaitė-Adamkienė (g. 1927 m.), visuomenės veikėja, labdarė, savo vardo paramos bei labdaros fondo steigėja, vadovė. Su būsima žmona susipažino mokydamasis lietuvių gimnazijoje Eichštate, vėliau abiem išvykus į JAV pažintį iki vestuvių tęsė lietuvių organizacijų renginiuose.

Nuo 2010 m. birželio mėn. Valdas Adamkus yra VDU tarybos pirmininkas. 2011 m. Kaune įsteigtas Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, veikiantis viešosios įstaigos pagrindais. 

Prezidentas V. Adamkus yra pagerbtas šiais Lietuvos ir užsienio šalių valstybiniais apdovanojimais:

Valdas Adamkus yra įvairių Lietuvos bei kitų šalių universitetų garbės daktaras:




#Article 100: Suomija (2301 words)


Suomija (; ), oficialiai Suomijos Respublika (; ) – valstybė Šiaurės Europoje, Fenoskandijos regione. Suomija šiaurėje ribojasi su Norvegija, rytuose su Rusija, vakaruose su Švedija. Pietvakariuose Suomiją skalauja Baltijos jūra, vakaruose – Botnijos, o pietuose – Suomijos įlanka. Tarp Suomijos ir Švedijos esančios Alandų salos priklauso Suomijai, tačiau turi plačią savivaldą. Suomija yra viena iš rečiausiai apgyvendintų šalių Europoje (15,47 žm./km²). Didžioji dalis gyventojų susitelkę šalies pietuose. Šalies sostinė yra Helsinkis. Suomijoje yra dvi oficialios kalbos – suomių ir švedų.

Suomija yra Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų Organizacijos, Šiaurės Tarybos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ir Eurozonos narė.

Suomijos teritorija, kuri šimtmečiais buvo retai gyvenama, nuo XII a. priklausė Švedijai, kol 1809 m. po Švedijos-Rusijos karo iš Švedijos buvo atimta ir prijungta prie Rusijos. 1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją, o 1917 m. gruodžio 6 d. – nepriklausomybę. 1995 m. tapo Europos Sąjungos nare. 

Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje, apie 8500 m. pr. m. e., pasitraukus ledynui. Anksčiausi gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to, ką galėjo rasti miške ir jūroje. Pagal vieną iš teorijų, finougrų kalbomis kalbantys žmonės į Suomiją atvyko jau akmens amžiuje, galbūt su pirmosiomis mezolitinėmis kultūromis. Nuo maždaug 5300 m. pr. m. e. randama keramikos dirbinių. Kartu su kovinių kirvių kultūros paplitimu Pietų Suomijoje apie 3200 m. pr. m. e. greičiausia atsiranda žemdirbystė.

Bronzos ir geležies amžiaus archeologiniai radiniai rodo glaudžius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi, teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karalių.

Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

Po Rusijos-Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. 1809 m. rugsėjo 17 d. sudaryta personalinė unija. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo ir 1892 m. pasiekė pergalę – suomių kalba buvo pripažinta lygiateise švedų kalbai.

Socialinė atskirtis tarp valdančiosios ir darbininkų klasės Suomijoje buvo žymiai didesnė nei daugelyje panašių šalių. Iki XIX a. akivaizdus buvo kalbinis barjeras; XIX a. Suomijoje susiformavo sluoksnis universitetinį išsilavinimą turinčių meritokratų, kurie jautėsi atstovaują liaudį, nes kalbėjo liaudies kalba ir daugelio jų protėviai buvo kilę iš valstiečių.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija dukart kariavo su Tarybų Sąjunga: Žiemos kare (1939–1940 m.), kuris buvo atnaujintas 1941–1944 m. (padedant Vokietijai). Po jo sekė Laplandijos karas (1944–1945 m.), kurio metu Suomija išstūmė vokiečius iš šiaurinės Suomijos dalies bei Vyborgo operacija 1944 m. 

Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975 m. ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė. 1995 m. Suomija įstojo į Europos Sąjungą. 2002 m. euras pakeitė tuometinę šalies valiutą Suomijos markę.

Suomija yra unitarinė valstybė su stipriomis gana nepriklausomomis savivaldybių valdžios tradicijomis. Suomijos politinė sistema aprašyta Suomijos konstitucijoje (1919) ir Parlamento įstatyme (1928). Suomijoje vyrauja atstovaujamoji demokratija, kurią sudaro pusiau prezidentinė parlamentinė sistema. Suomijos gyventojai renka tiek valstybinio, tiek savivaldybių, tiek Europos Sąjungos lygmens politinių institucijų atstovus.

Pagal Suomijos konstituciją, valstybės vadovu laikomas Suomijos prezidentas, kuris kartu su savo kabinetu yra atsakingas už užsienio politikos reikalus (išskyrus su ES susijusius reikalus). Prezidentas taip pat yra vyriausias Suomijos ginkluotųjų pajėgų vadas. Suomijos prezidentas gali leisti dekretus, skirti kai kuriuos pareigūnus. Prezidentas renkamas tiesioginiu rinkimų būdu šešerių metų kadencijai, ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.

Politinė sistema daugpartinė, o vyriausybė dažniausiai sudaroma koalicijos. 200 narių Suomijos parlamentas () turi aukščiausią Suomijoje įstatymų leidžiamąją valdžią. Parlamentas gali keisti įstatymus, konstituciją, gali paleisti Šalies tarybą, atmesti prezidento veto. Parlamento išleisti aktai nepriklauso nuo teismų peržiūrėjimo. Įvairūs parlamento komitetai tariasi su ekspertais ir ruošia įstatymų projektus. Daugiamandatėse rinkimų apygardose naudojama proporcinė parlamento rinkimų sistema. Parlamentas yra renkamas ketverių metų kadencijai. Trys didžiausios partijos pastaruoju metu: socialdemokratai, Nacionalinė koalicija (konservatoriai) ir Centro partija (anksčiau - agrarinė).

Vyriausybė (Suomijos šalies taryba) turi daugumą įstatymų vykdomųjų galių. Vyriausybės kabinetui vadovauja Suomijos premjeras. Kabinetą sudaro įvairūs ministrai ir Teisingumo kancleris. Vyriausybės sudėtį nustato parlamento dauguma. Vyriausybės sudėtį gali keisti balsavimas dėl nepasitikėjimo.

Regionai savo ruožtu susikirstyti į 70 subregionų. Subregionai yra suskirstyti į 320 komunų, kurios yra gana skirtingų dydžių. Mažiausia komuna Kauniainen užima tik apie 6 km², o didžiausia Inari užima 17,321 km².

Suomija yra septinta pagal plotą Europos šalis. Nors paprastai priskiriama Skandinavijos šalims, ji tik šiaurėje ribojasi su Skandinavijos pusiasaliu. Šalis išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 laipsnių šiaurės platumos ir dėl to laikoma viena iš šiauriausiai esančių pasaulio šalių. Ketvirtadalis šalies teritorijos yra už šiaurės poliaračio. Plačiai žinomas Suomijos pietuose esantis ežerynas.

Suomija yra vandeninga šalis. Joje gausu ežerų, upių ir pelkių. Suomijoje daugiausia ežerų ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje – apie 188 tūkst. Didžiausi šalies ežerai yra Saima (4400 km²), Peijenė (1 080,63 km²), Inaris (1040 km²). Didžiausios šalies upės yra Kemijokis, Tana, Yjokis, Ounasjokis, Kitinenas, Oulujokis, Simojokis.

Didžioji Suomijos dalis – mažai kalvota, šiauriniais miškais apaugusi lyguma ant kristalinio pamato. Laplandijos, šiauriausiai esančios provincijos, reljefas – aukštos apskritos kalvos. Aukščiausia Suomijos viršukalnė yra Haltis, kurios aukštis 1324 m.

Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lygumos: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai (drumlinai), iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai. Didelių kalnų Suomijoje nėra, nors šiaurėje yra vadinamosios kalnų salos (Tunturis), kurios iškyla iš plokščios tundros.

Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra, nes krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.

Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai procesai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11 000, o visai ištirpo prieš 8000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).

Krašte gausu naudingųjų iškasenų. Esama geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.

Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3 °C. Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30 °C. Žiemos mėnesiais, ypač sausį-vasarį, temperatūra gana dažnai nukrinta iki -20 °C. Tolimoje šiaurėje, už speigračio, Saulė nesileidžia apie 73 paras – tuomet ateina baltosios vasaros naktys, matomos šiaurės pašvaistės. Saulei nepakylant virš horizonto būna poliarinės nakties () laikotarpis.

Suomija – stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją, Italiją.

Iki XX a. Suomija buvo laikoma viena neturtingiausių šalių Europoje. Nors jau pirmojoje XIX a. pirmoje pusėje pramonė vystėsi (daugiausiai tai buvo popieriaus ir medvilnės fabrikai, metalurgijos gamyklos), bet daugelis suomių iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyveno iš žemės ūkio. Tik po karo industrializacija buvo spartesnė. Per dvidešimt metų išsivystė skirtingų šakų ekonomika. Tai buvo elektros pramonė, naftos chemija, mašinų ir transporto įrangos gamyba. Dar svarbi pramonės šaka buvo laivų statyba.

Svarbiausi ekonomikos sektoriai: medienos, metalų gavyba, inžinerija, telekomunikacijos, elektronikos pramonė. Šios šalies eksportas sudaro net du trečdalius BVP. Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Šalis priklausoma nuo daugelio žaliavų, išskyrus medieną ir keletą mineralų, importo. Šalies klimatas neleidžia pagaminti labai daug žemės ūkio produkcijos, tačiau vidaus poreikius vietiniai gamintojai patenkina. Didelė dalis eksporto pajamų gaunama iš miškininkystės, šioje šakoje dirba didelė dalis kaimo gyventojų. Didelė integracija į Vakarų Europos ekonomiką – Suomija viena iš 13 Europos Sąjungos šalių, priklausančių Europos pinigų sąjungai (EMU). 2003 metų ekonomikos augimo sulėtėjimą sąlygojo pasaulio ekonomikos stagnacija, tačiau ji vėl pradėjo kilti 2004 m. Viena iš didžiausių dabartinių problemų – nedarbas, siekiantis 8,9 proc.

Suomija yra klestinti Europos Sąjungos šalis. 2005 m. Suomijos perkamoji galia pasiekė 111, lyginant su Europos Sąjungo vidurkiu 100. Suomijos užsienio prekybos balansas turėjo lengvą perteklių. 2006 m. eksportas sudarė 61,40 mlrd €, o importas 55.89 mlrd €. Pagrindiniai prekybos partneriai yra Vokietija (prekybos dalis nuo 11,3 %), Švedija (10,5 %) ir Rusija (10,1 %).

Suomijoje turizmas labai išpopuliarėjo XX amžiaus 9-tajame dešimtmetyje. 2006 m. apgyvendinimo įmonės užregistravo 14 519 605 nakvynių. Tai 5,7 % daugiau nei ankstesniais metais. Ketvirtį nakvynių sudarė apie Uusimaa provinciją Helsinkio regione, kur atvyksta daug turistų.

Netankiai apgyvendintoje Laplandijos provincijoje buvo užregistruota 1,5 mln. nakvynių. Ekonomiškai silpnai išsivysčiusiam regionui turizmas vaidina svarbų vaidmenį. Daugiausia turistų atvyksta žiemos mėnesiais. Turistai lanko žiemos sporto centrus, kaip Ruka, Levi arba Ylläs. Kitose šalies dalyse labai svarbus turizmas vasarą, ypač liepos mėnesį, kai svečiai iš Suomijos bei užsienio atostogauja vasarnamiuose () prie vieno iš tūkstančių Suomijos ežerų, lanko .

Maždaug ketvirtis poilsiautojų yra užsieniečiai. Didžiąją dalį turistų iš užsienio sudaro (2006 m. užregistruota 600 000 nakvynių) svečiai iš Rusijos, kurių skaičius padidėjo 34 %. Dar daug turistų atvyksta iš Švedijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės.

Suomiai sudaro daugiau kaip 93 % šalies gyventojų, o švedai – 6 %. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1 %. Gyventojų tankumas mažas – apie 17 žm./km². Didžioji dalis – apie 65 proc. – gyvena miestuose. Helsinkis, Espo ir Vanta sudaro sparčiai augantį Helsinkio metropolinį regioną, kuriame dabar gyvena apie penktadalis šalies gyventojų (1 mln.). Kiti didesni miestai – Tamperė, Turku, Oulu, Lahtis, Kuopio, Poris, Jyväskylä, Kotka.

Pagal gyventojų tankumą Suomija yra viena rečiausiai apgyvendintų Europos šalių.

Suomijoje yra apie 1,5 mln. šeimų. Tarp šeimų, auginančių vaikus, vidutinis palikuonių skaičius yra 1,8 (nors dar 1960 m. siekė 2,27). Darbo rinkoje moterų yra mažiau (48 proc.) nei vyrų, o jų vidutinis uždarbis siekia apie 82 proc. vidutinio vyrų uždarbio. Tačiau suomės gyvena ilgiau už vyrus: jų vidutinė gyvenimo trukmė 81 m. (vyrų – 75 m.). 1999 m. parlamento rinkimuose jos laimėjo 73 vietas iš 200 (36,5 proc. – vienas aukščiausių rodiklių Europoje).

Suomių kalba yra finougrų kalbų šeimos narė; vienai šios šeimos atšakai priklauso suomių, estų ir keletas kitų kalbų, o kitai šakai priklauso vengrų kalba, didžiausia ugrų grupės kalba. Oficialios kalbos Suomijoje yra suomių ir švedų – pastaroji yra gimtoji kalba maždaug 6 proc. šalies gyventojų. Dar viena vietinė kalba – samių (arba lapių), kuria kalba samiai (lapiai) – tautelė, gyvenanti Laplandijoje. Oficialus švedų kalbos statusas turi istorines šaknis, siekiančias laikus, kai Suomija priklausė Švedijos karalystei nuo XIII a. pr. iki 1809 m.
Suomiai patys save vadina suomalaiset (suomalainen: suo – pelkė, maa – kraštas), o savo kalbą – suomi (neaiškios kilmės žodis).

Nuo 1923 m. Suomijoje įteisinta visiška tikėjimo laisvė. Daugiausia tikinčiųjų priklauso evangelikų liuteronų bažnyčiai (68,7 proc. gyventojų pakrikštyti liuteronais), 1,1 proc. priklauso Suomijos stačiatikių bažnyčiai. Krikščionybė Suomiją pasiekė apie IX–X amžių, tačiau įsitvirtino tik XII a. Vėliau įvyko misionierių žygis į pietryčių Suomiją. Jam vadovavo Švedijos karalius Erikas, lydimas Anglijoje gimusio vyskupo Henriko. Stačiatikių bažnyčios įtaka paplito iš rytų.

Kiekvienas vaikas Suomijoje nuo 7 iki 16 metų gauna privalomą pagrindinį išsilavinimą. Nuo 16 metų išsilavinimas nėra privalomas: tai gali būti 3-4 metų kursas aukštesniojoje vidurinėje mokykloje arba 2-5 metai profesinio lavinimo mokykloje. Šalyje yra 21 universitetas ir aukštojo mokslo institucijos, kuriose mokosi apie 135 tūkst. studentų (daugiau nei pusė – moterys). 56 proc. gyventojų turi aukštesnį nei pradinį išsilavinimą, 13 proc. – universiteto baigimo laipsnį arba atitinkamą kvalifikaciją.

Didžiausias šalies miestas yra Helsinkis, kuriame 2009 m. gyveno 578 126 žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, yra Tamperė ir Turku. 20 didžiausių Suomijos miestų:

Jau nuo senų laikų Suomijos kultūra buvo veikiama kitų Europos šalių. Didelę įtaką Suomijos kultūrai turėjo Švedija, kuriai Suomija ilgą laiką priklausė, taip pat Vokietija, su kuria Suomiją siejo prekybiniai ryšiai. Rytų Suomijos ir Karelijos kultūrą paveikė Rusijos kultūra. Po Pasaulinių karų Suomijos kultūrą taip pat veikė populiarioji kultūra. Urbanizacija Suomijoje yra labai pažangi, bet provincijos gyvenimas ir gamtos artumas taip pat kasdienis ėjimas į pirtį vaidina svarbų vaidmenį suomių gyvenime.

Vis dar yra skirtumų tarp regionų, ypač dialektuose ir žodyne. Mažumos, tokios kaip samiai, Suomijos švedai, romai bei totoriai, išlaiko savotišką kultūros charakteristiką.

Suomijos muzika remiasi tūkstantmetėmis suomių liaudies muzikos tradicijomis. Liaudies muzika dar dažnai vadinama Kalevalos muzika, buvo perduodama iš kartos į kartą. Kai Suomija buvo pakrikštyta, suomių muzika susimaišė su europietiška muzika ir prisidėjo prie jos vystimosi. Iš pradžių tai buvo sakralinė, o vėliau liaudiška ir meninė muzika. XX a. atsiradus naujoms technologijoms kaip patefonas ir radijas, išsivystė populiarioji suomių muzika. Šiais laikais Suomiją garsina nemažai garsių roko ir popmuzikos atlikėjų, tokių kaip HIM, The Rasmus, Nightwish, Apocalyptica ir 2006 m. Eurovizijos dainų konkurso nugalėtojai Lordi. Taip pat kitų muzikos žanrų atstovai – Bomfunk MC’s ir Darude.

Suomijos dailė susiformavo po sakralinio meno, tapybos ant sienų bažnyčiose ir kt. atsiradimo viduramžiais. Tarptautinį lygį pasiekusios tapybos ir skulptūros tobulėjimas ir atsiradimas Suomijoje susijęs su Švedija, kuriai Suomija priklausė ilgus šimtmečius. Ypatingai laikotarpis nuo 1880 m. iki 1910 m., kai kūrė dailininkai Albert Edelfelt, Akseli Gallen-Kallela, Eero Järnefelt, Pekka Halonen, Magnus Enckell, Hugo Simberg, Helene Schjerfbeck ir skulptoriai Ville Valgren, vadinamas „Suomijos meno aukso amžiumi“. Suomių dizainas tapo populiarus Alvar Aalto projektų dėka.

Dar iki Suomijos krikšto suomiai turėjo turtingą žodinę liaudies poeziją, kurios motyvai buvo pagoniška suomių mitologija. Literatūra atsirado XIII a. prasidėjus Suomijos krikštui, tačiau buvo labai menka, tai buvo daugiausiai lotyniški sakraliniai tekstai. Pirmieji tekstai suomių kalba atsirado XVI a. po Reformacijos, kuri skelbė, kad Dievo žodį reikia skelbti žmonių kalba. Garsūs suomių rašytojai yra Frans Eemil Sillanpää, Tuvė Janson, Mika Waltari ir kiti.

Suomijos architektūrai didelę įtaką darė jos padėtis šiaurėje ir retas šalies apgyvendinimas. Tik XIX a. pabaigoje pradėjo vystytis savarankiškos architektūros tendencijos. Seniausi išlikę Suomijoje statiniai yra akmeninės viduramžių bažnyčios ir pilys. XVII a. ir XVIII a. atsirado naujos tradicijos statyti medines bažnyčias (pvz., Petejevesio bažnyčia). Tradicinės, medinės architektūros pavyzdžių, tokių kaip Raumos senamiestis, Suomijoje yra išlikę nedaug. XIX a. pradžioje vokiečių architektas Carl Ludwig Engel visoje Suomijoje, bet ypač sostinėje Helsinkyje, suprojektavo daug reprezentacinių, klasicistinių pastatų. XX a. funkcionalizmą reprezentuoja tarptautiniu mastu žinomo architekto Alvaro Alto statiniai. Pokario metais pradėjo dominuoti modernizmas.

Bendrosios nuorodos:

Žemėlapiai:

Suomijos naujienos:

Suomijos orai ir laikas:




#Article 101: Valiuta (254 words)


Valiuta – sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas. Tai viena iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų vyksta nustatant valiutos kursus - kainas, kuriomis valiutos (taip pat atitinkamų valiutos zonų prekės ir paslaugos) perkamos ar parduodamos. Priklausomai nuo valiutos kurso reguliavimo metodo valiutos klasifikuojamos į kintančias ir fiksuotas.

Dažniausiu atveju, kiekviena šalis turi vietinės valiutos leidimo ir spausdinimo monopoliją. Tarp išimtinių šalių būtų šalys, priklausančios Europos Sąjungos Ekonominei ir Monetarinei Sąjungai, kadangi jos pinigų leidimo ir valdymo funkciją yra perdavusios Europos Centriniam Bankui.

Tais atvejais, kai šalis nekontroliuoja savo valiutos, kontrolę vykdo centrinis bankas arba finansų ministerija. Abiem atvejais, institucija įpareigota vykdyti pinigų politiką yra vadinama monetarine valdžia. Monetarinėm valdžiom, jas įkūrusios vyriausybės suteikia skirtingo lygio autonomijas. JAV, Federalinė Rezervo Sistema veikia be tiesioginės įstatymų leidžiamųjų ar vykdomųjų organų intervencijos, tačiau įgaliojimai gali būti apriboti naujų įstatymų rinkiniu. Nežiūrint to, praktikoje apie įgaliojimų atėmimą kalbama nėra. Beveik visose Vakarų valstybėse monetarinė valdžia yra sąlyginai nepriklausoma nuo vyriausybės.

Skirtingos šalys gali valiutą vadinti tuo pačiu pavadinimu (pvz., Kanados doleriai, JAV doleriai etc.), taip pat skirtingos šalys gali naudoti tą pačią valiutą (pvz., euras) arba viena valstybė gali paskelbti kitos valstybės valiutą vidaus vertybiniu popieriumi. Pavyzdžiui, Panama ir El Salvadoras pasklebė JAV dolerį vidaus vertybiniu popieriumi, o 1791-1857 m. JAV viduje cirkuliavo Ispanijos sidabrinės monetos.

Svarbiausiomis pasaulio ūkiui valiutomis laikomos šios – JAV doleris, ES euras, Japonijos jena, Šveicarijos frankas ir D. Britanijos svaras sterlingų.




#Article 102: Krikščionybė (2483 words)


Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente. Ją sudaro trys pagrindinės srovės – katalikybė, stačiatikybė (šios dvi persiskyrė 1054 m.) ir protestantizmas (atsiradęs per reformaciją XVI a.). Protestantai skilo į gausybę mažesnių grupių, vadinamų denominacijomis. Ją išpažįsta apie 2,2 milijardo tikinčiųjų. Krikščionys sudaro trečdalį visų pasaulio gyventojų. Ji laikytina didžiausia pasaulyje. Keliose valstybėse tai ir valstybinė religija.

Krikščionybė atsirado kaip judaizmo atskila, ir klasifikuojama kaip abraominė religija šalia judaizmo ir islamo. Atsiradusi Viduržemio jūros baseino rytinėje dalyje, ji sparčiai išaugo ir IV a. tapo Romos imperijos vyraujančia tikyba. Viduramžiais apsikrikštijo didžioji dalis Europos. Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, kai kuriose Indijos dalyse gyveno krikščionių mažumos. Po Atradimų amžiaus misionieriai ir kolonizatoriai paskleidė krikščionybę į Ameriką, Australiją ir visur kitur. Tuo būdu ji buvo vienas iš Vakarų civilizacijos formavimosi pradų.

Krikščionys tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, žmogumi tapęs Dievas ir žmonijos Išganytojas; jo atėjimo pranašystę jie mato Senajame Testamente, todėl vadina jį Mesiju – Kristumi. Krikščionių teologijos pagrindai išreikšti ankstyvuosiuose visuotiniuose tikėjimo išpažinimuose. Jų turinys – kad Jėzus kentėjo, mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, kad atvertų dangų tiems, kurie juo tiki ir pasitiki iš jo kylančiu nuodėmių atleidimu (išganymu); po to Jėzus esą su kūnu įžengęs į Dangų ir ten valdąs šalia Dievo tėvo. Daugelis konfesijų moko, kad Jėzus grįš teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir suteikti amžinąjį gyvenimą visiems savo sekėjams. Jėzus laikomas dorybingo gyvenimo pavyzdžiu, ir Dievo apsireiškimu, ir jo įsikūnijimu. Jėzaus Kristaus atneštą žinią krikščionys vadina Evangelija (gr. „geroji naujiena“). „Evangelijomis“ taip pat vadinami ankstyvi Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymai. Šie tekstai įeina į Naująjį Testamentą, kuris drauge su Senuoju Testamentu sudaro Bibliją – krikščionių tikėjimo šaltinį.

Katalikų Bažnyčia apima vyskupų vadovaujamas vietines bažnyčias, kurios pripažįsta Romos Popiežių savo aukščiausiu autoritetu tikėjimo, moralės ir bažnyčios valdymo klausimais.  Kaip Rytų stačiatikiai, katalikai laiko save apaštališkosios perdavos dėka ta pačia bendruomene, kurią įsteigė Jėzus Kristus. Katalikai skelbia, kad „viena šventoji visuotinė ir apaštališkoji bažnyčia“, įsteigta Jėzaus, pilnatviškai „laikosi“ Romos Katalikų Bažnyčioje, bet jie pripažįsta ir kitas krikščionių bažnyčias ir bendruomenes ir veikia visų krikščionių sutaikymo link. Katalikų tikyba išdėstyta Katalikų Bažnyčios katekizme.

Vienuolystė iškilo tik po Romos imperijos žlugimo, kai  šv. Benediktas Nursietis įvedė vienuolių gyvenimo būdo taisykles knygoje „Regula. Vienuoliai, besilaikantys šių taisyklių, buvo vadinami benediktinais (vienuolių ordinas), kurie chaotiškuose viduramžiuose savo išprusimu ir turtais turėjo didžiulę įtaką. Kai kurios sekmininkų ir nedenominacinės bažnyčios, pabrėžiančios apvalančią Šv. Dvasios galią, išaugo iš metodistų. Sekmininkai, metodistai ir kiti evangelikai pabrėžia būtinybę priimti „Jėzų kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją“ – tai J.Veslio akcentas, kad būtina „gimti iš naujo“. Dėl to jie dažnai vadina save atgimusiais (born-again Christians).

Protestantų tikrasis skaičius neaiškus, iš dalies ir dėl to, kad sunku priskirti atskiras denominacijas kuriai nors kategorijai, bet daugmaž aišku, kad protestantai yra antra pagal dydį grupė po katalikų (nors stačiatikių daugiau, nei bet kurios protestantų denominacijos narių atskirai).

Atskirą kategoriją sudaro anglikonų bažnyčios, kilusios iš Anglijos Bažnyčios ir susibūrusios į Anglikonų Bendruomenę. Kai kurios anglikonų bažnyčios laiko save ir katalikais, ir protestantais. Kai kurie anglikonai suvokia save kaip atšaką „Vienos Šventosios Katalikų Bažnyčios“, kuriai taip pat priklauso katalikai ir Rytų stačiatikiai. Šį modelį atmetė Katalikų bažnyčia ir dalis Rytų stačiatikių.

Kai kurios pavienių asmenų grupės save laiko tiesiog krikščionimis arba „atgimusiais“ krikščionimis (born-again). Tipiška jų laikysena – nusišalinimas nuo konfesinių ar doktrinių nesutarimų tarp kitų denominacijų. Šiuo atžvilgiu jie vadina save nedenominalistais. Dažnai šias bendruomenes įsteigia pavieniai pastoriai, ir kilmė iš tradicinių denominacijų jose mažai tepastebima.

Unitais (lot. unitas – vienybė), arba Ukrainos graikų apeigų katalikais, vadinti Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 m. sudarę su Romos Katalikų Bažnyčia Bresto bažnytinę uniją. Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, skirtingai nuo visos Europos, prasidėjo daugiau kaip trimis šimtmečiais laikmetį pralenkęs krikščionių vienijimosi procesas. Jo atnaujinimo pastangos deklaruotos 1964 m. II Vatikano susirinkimo metu, tai yra praėjus 368 metams po Bresto bažnytinės unijos. 

Lietuvos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios nariai buvo ir yra ukrainiečių, baltarusių ir rusų tautybės žmonės, labai mažai unitų yra lenkų ir lietuvių. Šiuo metu Lietuvoje yra 5 unitų bendruomenės, apie 150 aktyvių Bažnyčios narių. 1992 m. unitams grąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia. 

Kultūriniais krikščionimis apibūdinami žmonės su etniniu ir religiniu krikščionišku paveldu, kurie gali ir netikėti krikščionybės doktrina, bet palaiko jos tęstinumą kultūroje, mene, muzikoje ir pan.

Krikščionybės svarbos Vakarų kultūrai dėka bei dėl to, kaip plačiai švenčiamos krikščioniškos Velykos, Kalėdos ir kt. šventės, kultūriniais krikščionimis galima pavadinti didžiąją dalį Vakarų pusrutulio gyventojų.

Krikščionybės istorija neatsiejamai susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Jis yra krikščionybės pradininkas, kurio kančios, nukryžiavimas ir prisikėlimas įkvėpė jo pasekėjus skleisti Jėzaus mokymą ir paskatino prisijungti prie krikščionių daugybę žmonių.

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Jo motina – skaisti mergelė Marija, pagimdžiusi Jėzų iš Šventosios Dvasios. Biblijoje Jėzaus gimimas papasakotas Luko ir Mato evangelijose.

Apie Jėzų daugiau žinoma nuo tada, kai jam suėjo 30 metų ir jis pradėjo skleisti savo mokymą ir daryti stebuklus. Jėzaus mokymas papiktino judėjų dvasininkus, kurie perdavė Kristų romėnų teismui. Jėzus Kristus buvo nuteistas už erezijos skleidimą ir nukryžiuotas.

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus trečią dieną po nukryžiavimo prisikėlė iš mirusiųjų. Prisikėlusį jį matė daug Kristaus mokinių. Tikima, kad Jėzus po prisikėlimo įžengė į dangų.

Istorikai sutinka, kad Jėzus Kristus yra reali asmenybė .Tačiau Jėzaus stebuklų ir prisikėlimo mokslininkai patvirtinti negali, o krikščionims patvirtinimas nėra reikalingas, nes krikščionybė remiasi ne įrodymais, o tikėjimu.

Prie krikščionybės plitimo daug prisidėjo Apaštalas Paulius, kuris skleidė Jėzaus mokymą ir ragino kitų religijų atstovus prisidėti prie krikščionių.

Krikščionybei plisti padėjo daugelis Jėzaus pasekėjų: apaštalai, misionieriai ir dvasininkai. Krikščionybei išpopuliarėti padėjo ir kitos priežastys:

Apaštalas Paulius steigė bažnyčias visoje Romos imperijoje, kur krikščionys buvo persekiojami, nes kėlė grėsmę senajai pagoniškajai religijai, smerkė gladiatorių kovas, atsisakė garbinti imperatorius. Kaip didžiausi persekiotojai garsėjo romėnų imperatoriai Neronas ir Diokletianas.

Persekiojimai baigėsi, kai kovą dėl valdžios laimėjo Konstantinas Didysis. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo tarpusavyje susietos. Konstantinas Didysis 313 m. Milano ediktu įteisino krikščionybę ir 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, kuris suformulavo ir susistemino pagrindines tikėjimo tiesas.

Krikščionybei įsigalėti padėjo imperatorius Teodosijus, 392 m. paskelbęs krikščionybę valstybine religija. Taip pat Teodosijus uždraudė arijonų sektas, ėmė persekioti pagonis.

Jau nuo 395 m., kai Romos imperatorius Teodosijus padalijo Romos imperiją į dvi dalis, ėmė ryškėti skirtumai tarp rytų ir vakarų krikščionių. 476 m., kai žlugo Vakarų Romos imperija, atsirado prielaidų skilti Krikščionių Bažnyčiai, nes tikinčiųjų valstybiniai ryšiai jau nebevienijo. Buvo ne vienas laikinas Bažnyčios skilimas, tačiau 1054 m. krikščionys galutinai suskilo į vakarų ir rytų atšakas (įvyko Didžioji schizma). Vakarų krikščionis iki reformacijos galima vadinti katalikais.

X–XI a. atsirado poreikis reformoms, nes dvasininkai nesilaikydavo bažnytinių reikalavimų. Tikintieji vis labiau piktindavosi dvasininkų elgesiu. Todėl Kliuni vienuolynas paskelbė Bažnyčios reformos idėją. Kliuni reformas įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kliuni reformos vykdytos tik Katalikų Bažnyčioje.

XI–XIII a. katalikai skelbė Kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus, o XIII–XV a. jie kovojo su baltų pagonimis. Pirmąjį Kryžiaus žygį 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Per visą Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus laikotarpį surengti aštuoni Kryžiaus žygiai.

Viduramžiais tarp katalikų atsirasdavo religinių srovių (erezijų), prieštaraujančių Bažnyčiai. Siekiant sustabdyti erezijas, įsteigta inkvizicija (bažnytinis teismas). Inkvizitoriai persekiojo, surasdavo ir žiauriai tardydavo eretikus.

XVI a. Katalikų Bažnyčia ir didelė dalis Europos patyrė dideles permainas. Nepasitenkinimas Katalikų Bažnyčia (indulgencijomis, simonijomis, didelėmis bažnytinėmis rinkliavomis, dvasininkų savivaliavimu) XVI a. peraugo į reformaciją. Šio judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai Martynas Liuteris ant bažnyčios durų iškabino „95 tezes“. Šiose tezėse jis pateikė savo idėjas, kaip pertvarkyti Bažnyčią (pasmerktas indulgencijų pardavinėjimas, teigė, kad Bažnyčiai nereikia Popiežiaus ir kad dvasininkams nebūtinas celibatas, neigė dvasininkijos, kaip tarpininko tarp žmonių ir Dievo, vaidmenį, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją). Prasidėjusi Vokietijoje, reformacija greitai paplito kitose Europos valstybėse. Protestantizmas įsigalėjo Anglijoje (anglikonybė), Šveicarijoje (kalvinizmas), Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Nyderlanduose ir kitur.

Katalikų Bažnyčia ėmėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.

Dėl aktyvios misijinės veiklos ir natūralios krikščionių migracijos, krikščionybė tapo didžiausia pasaulio religija, kurios pasekėjais save įvardina apie 2 milijardus žmonių.
Dėl radikaliosios reformacijos atsirado naujieji religiniai judėjimai, tokie kaip: iš baptistų kilę sekmininkai, vėliau charizmatai. Charizminis judėjimas palietė ir katalikų bažnyčia, atsiranda tokios bendruomenės kaip tarptautinė Taize, lietuviški „Gyvieji akmenys“.

Atsiranda kai kurie judėjimai kilę iš krikščionių ir skelbiantys save krikščioniškais – Jehovos liudytojai, Susivienijimo bažnyčia (munistai), mormonai. Krikščioniško pasaulio jie dažniausiai nėra prįpažistami krikščionimis dėl esminių doktrinų skirtumo (Trejybės klausimas, kitokia kristologija).

Paskutiniais laikais egzistuoja didžiulė grupė žmonių, kurie vadina save krikščionimis tik formaliai, be kokio nors gilaus tikėjimo krikščioniškomis dogmomis ar ateities eschatologija, nedalyvauja matomame Kristaus garbinime ir traktuojantys krikščionybę greičiau kaip tradiciją, kurioje jie gimė ir kuriai jie formaliai priklauso. Todėl dažniausiai tokio išpažinimo krikščioniškas tikėjimas svyruoja priklausomai nuo tikinčiojo įsitikinimų ir žinių, taip pat aplinkos įtakos. Paskutiniais šimtmečiais, sparčiai plintant materialistinei pasaulėžiūrai, vakarų krikščionybėje plečiasi ateistiniai požiūriai, vis daugiau žmonių palieka bažnyčią ir priima agnosticizmo ir atviro ateizmo pozicijas. Taip pat krikščionybėje atsirado nemažai erezijų ir sektų.

Ir vis dėlto, krikščionybė lieka dominuojančia pasaulio religija, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose ir Azijoje pasireiškia matomas atsivertimas į krikščionybę.
Šiuo metu viso apie 2 106 962 000 žmonių 238 pasaulio šalyse arba apie 33 % Žemės gyventojų išpažįsta krikščionybę.

Justino Kankinio „Pirmojoje apologijoje“ – veikalas adresuotas imperatoriui Antoninui Pijui – pateikiamas krikščionių liturgijos aprašymas, jau turintis pamatinę krikščionių liturginės dievogarbos struktūrą:

Taigi Justinas rašo, kad krikščionys susirenka bendrai dievogarbai sekmadienį, prisikėlimo dieną, nors kitos liturginės praktikos į tai neįeina. Skaitomos ištraukos iš Senojo ir Naujojo Testamentų, bet ypač iš Evangelijų. Dažnai skaitiniai sudaro metų ciklą ir būna surašyti tam skirtoj knygo – lekcionarijuje. Skaitinį lydi pamokymai – pamokslas arba homilija. Į liturgiją įsiterpia įvairios maldos (užtarimo, padėkos, išpažinimo), jos sakomos kiekvieno ar visų atitariamos skaitant kam nors vienam, tyliai ar giedant. Dažniausia – vad. Viešpaties malda (Tėve mūsų). Eucharistija arba Šv. Komunija, arba Viešpaties vakarienė) – tai liturgijos dalis, kurioje naudojamas pašventintas maistas, paprastai duona ir vynas. Justinas Kankinys Eucharistiją aprašo taip:

Vienos krikščionių denominacijos praktikuoja uždarą komuniją, t. y. teikia Eucharistiją tik tos bendruomenės ar bažnyčios nariams. Katalikai reikalauja, kad tikintysis dar ir neturėtų neatleistų mirtinų nuodėmių. Daugelis kitų bažnyčių laikosi atviros komunijos principo, nes komuniją traktuoja kaip sąjungos būdą, o ne tikslą, ir todėl leidžia ja pasinaudoti visiems tikintiems. Kai kurios grupės nusišalino nuo tradicinės liturgijos ir, pvz., renkasi šeštadienį (Septintosios dienos adventistai) arba neteikia reikšmės jokiai konkrečiai dienai. Charizmatikų ir Sekmininkų kongregacijose linkstama kliautis spontanišku jausmingumu, kurį esą valdo Šv. Dvasia, užuot laikiusis kokios nors formalios tvarkos; jose ir meldžiamasi spontaniškai. Kvakeriai tyliai sėdi, kol pasijunta Šv. Dvasios skatinami kalbėti. Kai kurių evangelikų ceremonijos primena roko ar popmuzikos koncertus su šokiais ir garsintuvais. Pamaldoms grupių, kurios nepripažįsta kunigystės kaip atskiro instituto, vadovauja pamokslininkas, pastorius ar pan. Dar kiti neturi formalaus vadovo – vienais atvejais tai diktuoja aplinkybės, kitais tikintieji sąmoningai to vengia. Kai kuriose bažnyčiose giedama tik akapela – Rytų Ortodoksams tai tradicijos dalykas, o vad. Kristaus Bažnyčios tam iš principo nepritaria.

Gali skirtis atskiros tikėjimo praktikos – krikšto, santuokos apeigos, pasninkai. Ankstyvojoje Bažnyčioje tie, kurių iniciacija nebaigta, atsiskirdavo prieš eucharistinę pamaldų dalį. kai kuriose bendruomenėse prie visų ar dalies pamaldų, kol įgis tinkamą apmokymą. Vaikų dievogarba dažnai vykdoma vad. sekmadieninėse (ar šeštadieninėse) mokyklėlėse.

Krikščionys apibrėžia sakramentą kaip Kristaus įsteigtą išorinį ženklą, kuris perduoda vidinę, dvasinę malonę per patį Kristų. Ne visos denominacijos sutaria, kas yra, o kas nėra sakramentas, ir kas būtent daro sakramentais šiuo terminu vadinamus ritualinius veiksmus. Plačiausia pripažįstami sakramentai – krikštas ir Eucharistija. Dauguma krikščionių laikosi septynių sakramentų – krikšto, sutvirtinimo, eucharistijos, kunigystės, sutaikinimo (išpažintis), ligonių patepimo ir santuokos – šie septyni galioja Romos Katalikų, Rytų Stačiatikių, Vakarų Stačiatikių, Anglikonų, daugelio Liuteronų bažnyčiose. Daugelis kitų denominacijų pripažįsta tik krikštą ir Eucharistiją, o, pvz., kvakeriai apskritai atmeta sakramentinę teologiją. Daugelis protestantų netiki, kad šie veiksmai perduoda malonę, ir pažymi tai naudodami ordinacijos terminą vietoj žodžio sakramentas.

Katalikų, anglikonų, Rytų krikščionių bendruomenės ir tradiciniai protestantai savo dievogarbą veda laikydamiesi liturginio kalendoriaus. Jame išskirtos šventės, susijusios su Jėzaus gyvenimu bei šventaisiais, taip pat pasninkai ir kt. Kiti laikosi tik kelių švenčių – Kalėdų, Velykų, Sekminių. Nedidelė dalis bažnyčių ir visai neturi liturginio kalendoriaus.

Plačiausiai žinomas krikščionybės simbolis – kryžius. Jį tikintieji naudojo nuo seniausių laikų. Tertulianas knygoje De Corona paliudija, kad jis jau rado krikščionių tradiciją kryžiumi žymėtis kaktas. Nors pirmieji krikščionys žinojo kryžių, bet krucifiksai pasirodė tik nuo V a.

Iš paminklų matome, kad vienas svarbiausių pirmiesiems krikščionims simbolių buvo žuvis. Taip galėjo būt dėl plačiai paplitusio akrosticho: žodžiai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas (gr. Iesous Christos Theou Yios Soter) sudaro santrumpą Ichthys (gr. žuvis).

Nuo pat pradžių krikščionys puošdavo kapus Kristaus, šventųjų atvaizdais, Biblijos scenomis ar alegorinių figūrų grupėmis. Katakombos buvo krikščioniškojo meno lopšys, o spėjimą, kad jie turėję baimintis naujakrikštų stabmeldystės, atremia gausūs pavyzdžiai I a. krikščionių piešinių ir net statulų. Kiti svarbūs krikščionių simboliai – chi-ro monograma, karvelis (Šv. Dvasia), aukojimo avinėlis (Kristus), vynmedis (ryšio tarp tikinčiojo ir Kristaus būtinybė) ir kt. Visi jie kilo iš Naujojo testamento.

Keturi evangelistai taip pat turi savo simbolius ir atributus: Matas – angelą, Morkus – liūtą, Jonas – erelį, Lukas – jautį.

Krikštas – tai apeiga su vandeniu, kurios metu žmogus tampa Bažnyčios nariu.

Mokyme, kurį Jėzus išsakė Kalno pamoksle, maldos išoriniams aspektams neteikiama svarbos, o susirūpinimas, kaip konkrečiai reikėtų melstis, laikomas pagonišku – vietoj to kviečiama paprastai kliautis Dievo tėvišku gerumu. Kitur Naujajame Testamente akcentuojama analogiška prieigos prie Dievo laisvė.

Vėlesnės krikščionių tradicijos teikė reikšmės fiziniams gestams, įskaitant nuo Viduramžių mus pasiekusius klaupimąsi, žegnonę. Tradiciškesnių krikšionybės srovių tikintieji klaupiasi, nusilenkia, gulasi veidu į žemę. Vakarų krikščionys sudeda delnus prie krūtinės – tai Viduramžių komendacijos ceremonijos palikimas. Kartais priimama orans (lot. besimeldžiantysis) pozicija – alkūnės prie šonų, delnai aukštyn

Už kitus žmones meldžiamasi užtariamąja malda. Biblijoje daug tokios maldos pavyzdžių: žmones prieš Dievą užtaria ST pranašai, Petras meldžiasi už ligonius. NT Jokūbo laiške nedaromas skirtumas tarp paprastų tikinčiųjų maldų ir ST didžiojo pranašo Elijo maldos. Maldos galia kildinama ne iš tikinčiojo statuso, bet iš Dievo galybės.

Senovės Bažnyčioje išsivytė tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionybėje išlikęs paprotys prašyti (mirusių) šventųjų užtarimo. Protestantiškosios bažnyčios atmetė maldas šventiesiems remdamosi idėja, kad Kristus esąs vienintelis tarpininkas. Reformacijos veikėjas H.Zwinglis yra paliudijęs, kad meldėsi šventiesiems iki Biblija jį įtikino, kad tokia praktika stabmeldiška.

Pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, „malda – tai minčių ir širdies Dievop pakylėjimas ar meldimas iš Dievo gėrybių“. Anglikonų tradicinis maldynas yra veikiau vadovas bažnyčios tarnystėms, į jį įeina maldos šalia Šventraščio skaitinių, himnų ir giedamųjų psalmių.

Beveik visi krikščionys švenčia sekmadienį, kurį laiko Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Taip pat švenčiamos Kalėdos – Kristaus gimimas ir Velykos – Kristaus prisikėlimas. Romos katalikai ir rytų stačiatikiai turi daug kitų švenčių.

Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m., žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais.

XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti protestantiški judėjimai, ypač tarp ponų ir bajorų, amžiaus viduryje beveik visi bajorai išpažino šias religijas, apie pusė LDK bažnyčių tapo protestantiškomis, tačiau skirtingai nei kitose Europos šalyse, protestantizmą jau kitam šimtmetyje išstūmė katalikybė, liko tik pavienės protestantų bendruomenės.

Statistikos departamento gyventojų 2001 metų surašymo rezultatais 




#Article 103: Estija (780 words)


Estijos Respublika () – valstybė šiaurės Europoje (kaip ir kitos Baltijos šalys), viena iš Baltijos šalių. Ribojasi su Latvija (pietuose) bei Rusija (rytuose). Bendras sausumos sienų ilgis – 633 km. Baltijos jūra skalauja Estijos krantus vakaruose, šiaurėje Suomių įlanka, pietvakariuose – Rygos įlanka.

Estija yra ES, NATO, JTO, OECD narė.

Estija jau XIII a. pradžioje vadinta estų genties apgyventa teritorija, kurią sudarė 8 žemės. Per pirmuosius kryžiaus žygius į baltų ir finų žemes (XIII a. pradžia) Estija buvo padalyta. Pietų Estija pateko į Livonijos konfederacijos sudėtį, o šiaurės Estija nuo 1219 m. iki 1346 m. priklausė Danijai, kuri po estų Jurginių sukilimo (1343–1345) pardavė šiaurės Estiją Teutonų ordinui. Po metų valdyti šiaurės Estiją pavesta Livonijos ordinui. Livonijos konfederacijoje nebevartotas ir Estijos vardas. Jis atgaivintas 1583 m., kai šiaurinė Estija atiteko Švedijai ir įėjo į jos sudėtį kaip atskirai valdoma Estijos kunigaikštystė (vėliau provincija). Pietų Estija 1561 m. atiteko LDK (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikai). Po Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karo (1600–1629) pietų Estija atiteko Švedijai, tačiau nebuvo sujungta su Estijos provincija, o kartu su šiaurinėmis latvių žemėmis (Vidžeme ir Rygos miestu) įėjo į Livonijos provincijos sudėtį.

Nuo 1645 m., kai Švedija bei Norvegija atėmė iš Danijos Saremos salą, iki Šiaurės karo pabaigos (1721) visa estų apgyventa teritorija priklausė Švedijai (paskutiniai švediškai kalbantys gyventojai buvo repatrijuoti į Švediją per vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu).

Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d., nors netrukdomai kurti nepriklausomą respubliką kliudė vokiečių okupacija, trukusi nuo 1918 m. vasario iki lapkričio mėn. Po Vokietijos kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. lapkričio 11 d., savo veiklą atnaujino Estijos Laikinoji Vyriausybė, vadovaujama Konstantino Petso.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1940 m. birželio mėnesį, pagal ankstesnį SSRS susitarimą su Vokietija, šalį okupavo Sovietų Sąjunga, o po mėnesio buvo paskelbta Estijos Sovietų Socialistinė Respublika (est. Eesti Nõukogude Sotsialistlik Vabariik). 1940 m. rugpjūčio mėn. Estija prijungta prie Sovietų Sąjungos. Nuo 1941 iki 1944 m., kai šalis buvo okupuota vokiečių kariuomenės, Estija buvo pavaldi Ostlando generaliniam komisariatui ir patyrė Trečiojo Reicho genocidinę politiką.

Valdymo forma – parlamentinė demokratija.  Šalies valdovas yra prezidentas. Jį renka parlamentas 2/3 balsų dauguma, penkeriems metams. Jei parlamente prezidento išrinkti nepavyksta, jis renkamas antrame ture, kuriame dalyvauja parlamento nariai ir 273 savivaldybių atstovai. Pagrindinė prezidento funkcija – ministro pirmininko skyrimas, kurį tvirtina parlamentas. Dabartinė prezidentė yra Kersti Kaljulaid, išrinkta 2016 m. rugsėjo 30 d. Kiti rinkimai vyks 2021 m. Įstatymų vykdomąją valdžią sudaro ministras pirmininkas ir 14 ministrų. 

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Riigikogu. 101 parlamento narys renkamas visuotiniuose rinkimuose ketverių metų kadencijai. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2007 m. kovo 4 d. Į parlamentą patenka partijos surinkusios ne mažiau 5% rinkėjų balsų.  Aukščiausiasis teismas yra Riigikohus, kuriame yra 17 teisėjų su parlamento iki gyvos galvos skiriamu pirmininku. Pirmininko kandidatūrą teikia prezidentas.  Europos parlamente Estiją atstovauja 6 nariai: 2 Centro, po vieną socialdemokratų, Reformų ir Tėvynės Sąjungos partijų atstovą. Per paskutinius rinkimus į Europos parlamentą juose dalyvavo 43,9% rinkėjų. 

Estija yra suskirstyta į 15 apskričių (maakond), o šie – į valsčius (vald).

Estijos apskritys (pavadinimai pagal Europos vietovardžių žodyną):

Estija yra miškinga šalis, miškai dengia 49% šalies teritorijos. Klimatas – vidutinis drėgnas. Didžiausias ežeras – Peipus (3600 km²). Ilgiausia upė – Emajogis, kurios ilgis – 218 km. Estijai priklauso taip pat keletas šalia esančių salų, iš kurių didžiausia – Sarema. Aukščiausia vieta – Munamiagio k. (318 m). Įkurti keturi nacionaliniai parkai.

Estija yra nauja Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos narė, sėkmingai perėjusi prie efektyvios rinkos ekonomikos, turinti tvirtus ryšius su Vakarų valstybėmis. Po Rusijos krizės 1998–1999 m. Estijos, kaip ir kitų Baltijos šalių ekonomika nuolat auga (vidutiniškai 5 proc. per metus, 2004 m. – 6,2 proc.). Infliacija 2004 m. sudarė 3 proc.

Pagrindinės ekonomikos šakos – tai elektronika, telekomunikacijos. Išvystyta transporto infrastruktūra. Ypač didelę įtaką daro atkeliavusios naujos technologijos iš Suomijos, Švedijos ir Vokietijos, trijų pagrindinių prekybos partnerių. Nepaisant to, kad einamosios sąskaitos deficitas išlieka didelis, šalies biudžetas turi apie €151 mln. perviršį (2004 m.).

Nuo 2011 m. sausio 1 d. Estijos krona pakeista Euru.

Estijos statistikos departamento duomenimis, 2000 m. kovo 31 d. Estijos tautinė gyventojų sudėtis buvo:

Šalyje nemažai nuolatinių gyventojų, turinčių Rusijos pilietybę (7%).

Oficiali šalies kalba yra estų. Pasak 2000 m. surašymo, ji yra gimtoji 83,4 % Estijos piliečių.  Tai yra viena iš nedaugelio Europos kalbų, kurios nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Tai reiškia, kad nepaisant skolinių iš kitų kalbų, estų kalbos kilmė yra nesusijusi su artimiausių kaimynų – rusų, švedų, latvių, lietuvių kalbomis, kurios visos priklauso  indoeuropiečių kalbų šeimai, o estų kalba – Uralo kalboms.

Estija yra viena iš nereligingiausių valstybių pasaulyje.  2000 m. surašyme tik 32 %  gyventojų priskyrė save tam tikrai konfesijai, tarp jų:

Pasak 2005 m. apklausos, 16% Estijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49% „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 10% „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.  Pagal šiuos duomenis, Estija turi mažiausią tikinčių Dievu gyventojų procentą Europos sąjungoje.

Valdžios institucijos:

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Estijos naujienos:

Estijos orai ir laikas:




#Article 104: Velykos (437 words)


Velykos arba Šventos Velykos, Kristaus prisikėlimas – seniausia ir svarbiausia krikščionių šventė.

Švenčiama paminėti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kuris laikomas viso krikščioniškojo mokymo pagrindu. Naujajame Testamente rašoma, kad tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Velykų data nustatoma pagal Mėnulio-Saulės kalendorių ir Vakarų bažnyčiose Velykos visada švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario (po pavasario lygiadienio) pilnaties. Toks būdas apskaičiuoti Velykų datą nustatytas 325 m. Pirmojo Nikėjos susirinkimo metu. Pagal Grigaliaus kalendorių ši data anksčiausiai būna kovo 22 d., o vėliausiai balandžio 25 dieną. Rytų krikščionių bažnyčios naudoja Julijaus kalendorių, kurio kovo 21 d. atitinka Grigaliaus kalendoriaus balandžio 3 d. Dėl to Rytų krikščionių bažnyčiose Velykų data gali būti nuo balandžio 4 d. iki gegužės 8 d. Pagal Velykų datą nustatomos ir kitos kintamos datos Velykų laikotarpio šventės.

Su Velykomis siejami įvairūs papročiai, tarp jų ir pagoniškos kilmės, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, kiaušinių ridenimas. Velykų metu valgomi tradiciniai Velykų valgiai, kurie įvairiuose regionuose yra skirtingi.

Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didįjį Ketvirtadienį ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis. Didįjį Penktadienį Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną. Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė – prisipažinti esant kaltiems ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kuri nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant, kad nesame nusidėję. Šių apeigų metu skaitoma ypač daug Šventojo Rašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Velyknakčio kulminacija – prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didįjį Tridienį.

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.

Likę papročiai – marginti kiaušiniai, lalavimai ir kt. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Daugelyje Europos kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su aramėjų pas-cha, iš kurio kilęs hebrajų k. žodis pessach, reiškiantis izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senajį Testamentą: albanų pashkët, , (Πάσχα), italų pasqua, , prancūzų pâques, rusų пасха, rumunų paşti, švedų påsk, , suomių pääsiäinen.

Anglų Easter ir vokiečių Ostern siejami su senovės germanų aušros deive Ostara ar Eostra. 

Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). Latvių kalboje slaviškas skolinys „didžiosios dienos“ tapo Lieldienas.




#Article 105: Judaizmas (655 words)


Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai viena seniausių ir vis dar praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V–IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a.pb.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. skirtingų Toros interpretacijos mokyklų, kurių viena išsivystė iki atskiros religijos, krikščionybės. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės veikiamas atsirado ir islamas. Šios religijos dar vadinamos abraominėmis. Judaizmas pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. m. e.). Judaizmo tikintieji vadinami žydais arba judėjais, ir ši religija, kaip ir kitos pasaulinės religijos, paplitusi įvairiose pasaulio šalyse. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Žodis „Tora“ hebrajiškai reiškia „mokymas“.

Pats žodis Tora reiškia mokymas. Šis žodis paprastai vartojamas Penkiaknygei pavadinti, tačiau neretai šiuo žodžiu yra vadinamas visas šventų judaizmo tekstų rinkinys.

Maimonidas Mišnos komentare suformulavo 13 tikėjimo principų, kurie laikomi judaizmo tikėjimo pagrindu.

Judaizmo teisė vadinama Halacha.
Tikintys judėjai privalo laikytis 613 Įsakymų, į kuriuos įeina ir 10 Dievo įsakymų, ir Septyni Nojaus įsakymai.

Judaizme yra labai daug įvairių maldų ir palaiminimų. Religingi judėjai meldžiasi tris kartus per dieną.
Čia pačios svarbiausios maldos:

Įvairias judaizmo kryptis išpažįstantys judėjai meldžiasi vis kitaip, pavyzdžiui, tikintysis gali melstis pagal aškenazių arba pagal sefardų maldaknygę, arba net pagal „Edut HaMizrach“ maldaknygę. Taip pat konservatyviosios ar progresyviosios krypties judėjai meldžiasi irgi pagal skirtingas maldaknyges.
Rytinė malda vadinama Šacharit, po pietų – Mincha, o vakarinė – Maariv.

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda:

Kartu su Brit Milah būna ir panardinimas į ritualinę vonelę su vandeniu – Mikvah.

Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš  kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu, kurį vartodami judėjai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dažnai vartojamos daržovės, vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Pačios svarbiausios šventės:

Pamaldos laikomos sinagogose, jose taip pat skaitomas ir aiškinamas Tanachas.

Egzistavo ir egzistuoja daug judaizmo krypčių, savaip aiškinančių tradicijas ir Torą, bet, nepaisant to, išlaikiusių bendrąją nuostatą – Torą kaip viso dvasinio ir praktinio gyvenimo centrą. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:

Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po to VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš 587 m. pr. m. e. sunaikintos Judo karalystės). Šis monoteistinis  judėjimas paskatino autorius, vadinamus „įkvėptaisiais“, pasitelkus įvairios kilmės senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius, rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Nuo V a. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, Tora, buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingo šių knygų pritaikymo ir interpretacijų. Kaip ir ankstyvieji antikiniai istorikai, kurie tikriausiai padarė įtaką, Šventojo Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus, galinčius bendruomenei padėti geriau suvokti savo tapatybę, ir būdavo nurodomos įvykių priežastys, tačiau istorija buvo suvokiama ne šiuolaikine prasme: įvykiai pasakojami laikantis teologinių principų, todėl šiandien istorikai Šventojo Rašto knygų nebelaiko patikimu istoriniu šaltiniu. Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, susidarė šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą ir dėl to tapo neįmanoma atnašauti aukų, o kunigai negalėjo eiti iki tol turėtų pareigų.




#Article 106: Graikija (1787 words)


Graikija (, ), oficialiai – Graikijos Respublika () – valstybė Pietų Europoje, prie Viduržemio jūros. Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir turi daugiau negu 100 salų, kurios užima 19 % visos šalies teritorijos. Graikija šiaurės vakaruose ribojasi su Albanija, šiaurėje su Makedonija ir Bulgarija, šiaurės rytuose su Turkija. Šalies pakrantę skalauja Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros.

Moderniųjų laikų Graikija kūrėsi remdamasi idėja, kad ji esanti Senovės Graikijos palikuonė ir tuo pačiu Vakarų pasaulio kultūros lopšys. Šį palikimą iš dalies atspindi 17 Graikijos istorinių objektų, kurie yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Graikija yra pramoninė šalis su aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu ir gyvenimo standartu. Šalis yra Europos Sąjungos, NATO, TEBIPO, ESBO, Europos kosmoso agentūros ir Frankofonijos narė. Ji turi Balkanų, Viduriniųjų Rytų ir Viduržemio jūros šalių bruožų.

Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. m. e. Senovės Graikų kolonijos apėmė daug platesnes teritorijas, nei šiuolaikinė Graikija. Vėliausiai nuo VII a. pr. m. e. graikai pradėjo kolonizuoti dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikai užvaldė Anatoliją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kol Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų, vyravo helenizmas.

Romos imperijai pasidalijus į Rytų ir Vakarų Romos imperijas, graikų svarba buvo didesnė Rytų Romos imperijoje, dar vadinamoje Bizantija. Konstantinas Didysis pavertė Konstantinopolį nauja Bizantijos-Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki šių laikų. Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867 m.) imperiją puolė seni priešai: persai, langobardai, avarai ir slavai) bei pirmąkart istorijoje pasirodę arabai ir bulgarai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis. Priešai dažnai įsiverždavo toli į imperijos žemes, taip keldami grėsmę pačiai sostinei.

Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusi Renesanso pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus. Mileto sistema, atskyrusi Osmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo prie graikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant osmanams.

Osmanai valdė Graikiją iki XIX a. pradžios. 1821 m. kovo 25 d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik 1829 m. Kelis kartus atrodė, jog osmanai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginis Prancūzijos, Britų ir Rusijos imperijų įsiveržimas. Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras graikas Ioannis Kapodistrias grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas iš Bavarijos, o antruoju – Jurgis iš Danijos. XIX a. – XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. Jonijos salas grąžino britai 1863 m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos. Po Balkanų karų 1912–1913 m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo 1947 m.

Graikijos pilietinis karas vyko 1944–1949 m. Graikijoje tarp Jungtinės Karalystės, o vėliau JAV remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapo NATO nare, o tai nustatė jėgų balansą Egėjo jūros regione per visą Šaltąjį karą.

Dabartinė Graikijos konstitucija buvo priimta 1975 m. birželio 11 d., bet 1986 ir 2001 metais buvo gerokai reformuota. Ji apibrėžia Graikiją kaip parlamentinę respubliką, grindžiamą socialiniais ir konstituciniais principais. Valdymo forma yra parlamentinė demokratija.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas /Voulí ton Ellínon. 300 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2009 m. spalio 4 dieną.

Graikiją sudaro 13 periferijų (Graikija taip pat yra suskirstyta į regionus), suskirstytų į 54 nomus, ir Atono kalno vienuolių respublika. Periferijos (skliausteliuose sostinės):

Graikija yra išsidėsčiusi Pietų Europoje, Balkanų pusiasalio pietuose ir Peloponeso pusiasalyje, kurį nuo žemyninės dalies skiria Korinto kanalas, ir daugybėje salų. Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra). Šiaurėje Graikija ribojasi su Albanija (282 km), Makedonija (228 km), Bulgarija (494 km), Turkija (206 km), vakaruose jos krantus skalauja Jonijos, pietuose – Viduržemio, rytuose – Egėjo jūros. Gavdos sala yra piečiausias Graikijos bei Europos taškas.

Šalies plotas yra 131 957 km², iš jų 106 915 km² sudaro žemyninė dalis, o 25 042 km² (apie 19 %) sudaro 3 054 salos, iš kurių 87 yra gyvenamos. Dėl didelio salų kiekio Graikijos pakrantės ilgis yra labai įspūdingas – net 13 676 km, iš kurių tik apie 4000 km tenka Graikijos žemyninei daliai.

Nors šalis yra charakterizuojama kaip jūrų šalis, ji ir labai kalnuota. Kalnai užima net 79,9 % Graikijos teritorijos. Didžiausi šalies kalnai ir kalnagūbriai yra Pindas, Olimpas, Osa, Peliono kalnagūbris, kalnų masyvas Rodopai, Taigeto kalnynas Peloponeso pusiasalyje ir Psiloričio kalnų masyvas Kretoje. Aukščiausia šalies viršukalnė yra Olimpas (2918 m). Šalies lygumos plyti daugiausia Tesalijos, Makedonijos bei Trakijos regionuose.

Graikijos upės neilgos, vandeningos žiemomis, jų vanduo plačiai naudojamas drėkinimui. Svarbiausios upės: Vardaras, Marica, Strimonas, Nestas, Aliakmonas. Didžiausi ežerai: Prespos ir Trichonio.

Šalyje būdinga subtropinė augalija: dygialapiai krūmynai (makija, gariga), alyvmedžių giraitės, kalnuose – plačialapių ir spygliuočių miškai. Miškingumas (įtraukiant krūmynus) – 44 %.

Graikijoje vyrauja Viduržemio jūros klimatas: drėgnos, švelnios žiemos ir sausos bei karštos vasaros. Pajūryje žiemomis vyrauja švelnus oras, dažnai lyja, sniegas iškrenta labai retai. Vasaros yra gana karštos ir per jas retai siautėja audros. Šalies viduje žiemomis yra žymiai vėsiau. Naktį dažnai pasitaiko šalnų, bei retkarčiais iškrenta daug sniego. Vakarų Graikijos ir Peloponeso kalnai žiemą pasidengia storu sniego sluoksniu. Rudenį ir pavasarį lyja. Drėgniausia Graikijos dalis – Jonijos pakrantė. Makedonijoje ir Trakijoje kritulių kiekis per metus pasiskirstęs vienodai, o šiaurės Egėjo jūros įtaka mažina pakrančių temperatūros skirtumus. Aplink Atėnus vasarą karšta, o žiemą temperatūra retai nukrenta žemiau 0. Tuomet daugiausiai lyja. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Graikijoje yra 4–12 °C, liepos 25–27 °C.

Vasaromis yra panašiai kaip ir pakrantėse: karšta ir sausa. Vidutinis metinių kritulių kiekis svyruoja nuo 400–700 mm lygumose iki 1500 mm kalnuose. Dėl to, kad Graikija yra kalnuota, šalyje yra galimybė užsiimti žiemos sportu ir joje yra 19 žiemos sporto centrų.

Graikijos ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas (ypač kilęs iš JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis.

Šalis tapo dešimtąja EEB nare 1981 m. sausio 1 d., vėliau narystė buvo pertvarkyta į narystę ES. Per 25 narystės metus, ir ypač per paskutinįjį dešimtmetį, Graikija padarė didelę ekonominę pažangą. Plačiau paplito investicijos į pramonės įmones, o su ES struktūrinių fondų parama buvo plėtojama infrastruktūra. Be to, sparčiai augo biudžeto pajamos iš turizmo, laivininkystės bei aptarnavimo sektorių. 2001 m. Graikija įsivedė bendrą Europos valiutą – eurą. Pagal BVP 1 gyv. augimo tempus, šalis priskiriama prie pasiturinčių valstybių. 

Valstybės biudžeto išlaidos 2009 m. sudarę 145,2 mlrd. JAV dolerių, o biudžeto pajamos tuo tarpu 108,7 mlrd. JAV dolerių. Tai sudaro valstybės biudžeto deficitą pagal BVP 10,8 %. 2009 m. Šalies skolos sudarė 365 mlrd. JAV dolerių arba 108,1 % pagal BVP. 2011 m. šaliai iškilo bankroto grėsmė.

Graikija kasmet pritraukia daugiau nei 16 mln. turistų. Turizmo pajamos sudaro 15% BVP pajamų. Dėl turtingos, įvairiapusiškos, ilgos istorijos ir Viduržemio jūros paplūdimių valstybė yra patraukli turistams iš viso pasaulio. 2005 m. vien Graikijos sostinę Atėnus aplankė 6 088 287 turistų. Turizmo infrastruktūra Graikijoje smarkiai pagerėjo nuo 2004 m. vasaros olimpinių žaidynių Atėnuose ir toliau yra plėtojama, ypač masinis turizmas. 1981 m. 14-mečiai ir jaunesni žmonės sudarė 23,7 % Graikijos gyventojų, o 2009 m. – tik 14,3 %. Vyresnių nei 65 metai procentas per tą patį laikotarpį išaugo nuo 12,7 % iki 19,2 %. Taip pat krenta vedybų populiarumas. 1981 m. 1 000 gyventojų teko 71 vedybos, o 2004 m. – 51. Skyrybų dažnumas, atvirkščiai, auga. 1991 m. 1 000 santuokų teko 191,2 skyrybos, o 2004 m. – 239,5. Beveik du trečdaliai Graikijos populiacijos gyvena miestuose. Didžiausi jų yra Atėnai (3 686 371 gyventojų), Salonikai (763 468), Pirėjas (466 065), Patrai (222 460), Heraklionas (137 711), Larisa (126 076) ir Volas (82 439).

Apie 93,76 % šalies gyventojų yra graikai. 4,32 % Graikijos populiacijos sudaro albanai, kurie daugiausiai gyvena šiaurinėje šalies dalyje. Likę procentai tenka bulgarams (0,39 %), rumunams (0,23 %), ukrainiečiams (0,14 %), pakistaniečiams (0,14 %), rusams (0,12 %), gruzinams (0,12 %), indams (0,09 %) ir kitų tautybių gyventojams (0,65 %).

Dvidešimtame amžiuje apie 6 milijonai graikų emigravo į kitas šalis, bet devintame dešimtmetyje valstybės ekonominė situacija pagerėjo ir dabar daugiau žmonių imigruoja į Graikiją. Pasak 2001 m. gyventojų surašymo, 762 191 žmonių gyvena Graikijoje be Graikijos pilietybės. Dauguma jų yra iš kaimyninių valstybių.

Graikų ortodoksai sudaro 95 %-98 % šalies populiacijos ir šis tikėjimas turi „dominuojančios religijos“ statusą Graikijos konstitucijoje. Taip pat šalyje yra musulmonų mažuma, turinti nuo 98 000 iki 140 000 atstovų. Dauguma jų gyvena Trakijoje, kur musulmonai sudaro 28,88 % populiacijos. Taip pat yra apskaičiuota, kad šalyje yra nuo 200 000 iki 300 000 musulmonų imigrantų.

Pasak 2005 m. apklausos, 81 % Graikijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 3 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis, Graikija yra trečia labiausiai į Dievą tikinti valstybė Europos sąjungoje (po Maltos ir Kipro).

Oficiali kalba yra graikų, ja kalba 99 % šalies gyventojų

Senovės Graikija buvo Europos kultūros centras. Čia susiformavo įstatymai, valdymo sistema, gimė teatras, literatūra, mokslai, sportas, architektūra. Graikų architektūros darbus kopijavo ir vėlesnių laikų architektai. Taip pat graikai turi savitą graikišką abėcėlę, kuri plačiai vartojama matematikoje, fizikoje ir kituose moksluose.

Graikų literatūra yra skirstoma į senovės graikų literatūrą, kuri buvo rašoma senovės graikų kalba iki IV a., Bizantijos literatūrą (nuo IV a. iki XV a.) ir moderniąją graikų literatūrą (nuo XV a. iki dabar). Bizantijos literatūra gali būti laikoma viduramžių graikų literatūra, kuri buvo rašoma Bizantijoje arba už jos ribų. Tai sudaro antrąjį periodą graikų literatūros istorijoje.

Graikijos muzika yra labai savotiška ir skirtinga įvairiuose Graikijos regionuose. Liaudies muzika Graikijoje vis dar vaidina labai svarbią rolę – modernioji muzika taip pat yra paveikta folkloro. XX a. šalies muzikai didelę įtaką darė pabėgėliai iš Rytų. Graikijos muzika yra skirstoma į Antikos muziką, Bizantijos muziką, liaudies muziką ir moderniąją muziką.

Architektūra Graikijoje buvo išnykusi Graikijos tamsiaisiais amžiais nuo Mikėnų kultūros žlugimo (apie 1200 m. pr. m. e.) iki Archajinės Graikijos periodo (VII a. pr. m. e.). Tuometiniai pastatai daugiausia buvo mediniai, galima aptikti tik jų likučius. Senovės Graikijos civilizacijos klestėjimo architektūriniai šedevrai buvo daugiausia amfiteatrai ir šventyklos. Vienas žymiausių palikimų yra Akropolis. Toliau graikų architektūra buvo plėtojama Bizantijos laikais. Vienas žymiausių palikimų yra Sofijos soboras, kurį kaip Konstantinopolio patriarchato visuotinio prestižo išraišką ir simbolį liepė pastatyti Justinianas I. Modernioji Graikijos architektūra susidarė po Graikijos nepriklausomybės 1821 m. XIX a. buvo smarkiai paplitusi klasicizmo architektūra, kuria buvo remtasi statant ne tik viešuosius, bet ir privačius pastatus.

Graikų dailės istorija prasidėjo jau apie 2500 m. pr. m. e. priešistorinėse Kikladų ir Mino civilizacijose, kurios davė pradžią Vakarų klasikiniam menui antikos laikais (toliau šį plėtojant helenizmo periodu). Jis darė įtaką Rytų kultūroms ir naujai atsiradusiai ortodoksinei krikščionybei Bizantijoje. Kai kuriais atžvilgiais Bizantijos meno tradicijos tęsiasi Rusijoje ir kitose Rytų stačiatikių šalyse iki šių dienų.

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:




#Article 107: Atėnai (338 words)


Atėnai – Graikijos sostinė ir didžiausias miestas. Atėnų vardas kilęs iš graikų deivės Atėnės. Atėnai garsūs demokratija, Olimpinėmis žaidynėmis ir filosofija. 729,1 tūkst. gyventojų (2007 m.; su priemiesčiais – apie 4 mln.).

Miestas išsidėstęs didžiausioje Atikos lygumoje su Ilysos ir Kephisos upėmis. Iš trijų pusių miestą supa kalnų grandinės – Himetas (1 026 m), Pentelikonas (1 109 m) ir Parnas (1 413 m) bei Egalėjas (468 m). Iš ketvirtosios pusės prieš miestą atsiveria jūra, Sarono įlanka.

Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos laikais buvusi miesto riba. Jeigu šiandien atėniečiai norėtų šiuos vartus nukelti prie miesto ribos, tai jie atsidurtų mažiausiai už 15 mylių nuo šios vietos.

Turistai šį miestą laiko labai romantišku. Žavi jūra, žavūs kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, ir žavūs antikinio amžiaus balto marmuro griuvėsiai.

Atėnų akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis „Akropolis“ reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono įlanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmojoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie paties Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.

Atėnai – vienas seniausių miestų Europoje, savo istoriją skaičiuojantis nuo neolito. Jis gyvuoja jau 3500 metų. Didžiausią šlovę Atėnai pasiekė klasikiniu Graikijos laikotarpiu. Iš to meto išliko daug pastatų ir meno dirbinių.

Graikų civilizacijos klestėjimo laikotarpiu I a. pr. m. e. Atėnai buvo svarbiausias graikų miestas. Daugelis šiuolaikinės Vakarų civilizacijos bruožų atsirado būtent senovės Atėnuose. Čia gimė pirmoji demokratija, olimpiniai žaidimai ir idealistinė filosofija. Patekę romėnų valdžion Atėnai iki vėlyvojo Romos imperijos (Bizantijos) laikotarpio išliko klestinčiu miestu ir mokslo centru.




#Article 108: Panevėžys (1224 words)


Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija.

Yra įvairių tikėjimų bažnyčių, cerkvių, 7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Galinė Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžys – Anykščiai stotis. Svarbus pramonės ir kultūros centras. Dešiniajame Nevėžio krante yra Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.

Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.

Legenda byloja, kad Ldk Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 1565–1566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Mikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis Radviliškis–Daugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Panevėžys garsėjo savo gamyklomis ir fabrikais.

Po 1945 metų, pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 1955–1965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.

Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.

Panevėžys – didžiausias Aukštaitijos pramonės centras, turintis įtakos viso regiono plėtrai. Jame 2003 m. buvo pagaminta 5,1 proc. visos Lietuvos pramoninės produkcijos. Išvystyta maisto (miltų, cukraus, pieno, mėsos, aliejaus), tekstilės (linų) pramonė. Svarbiausios įmonės:

Didelį vaidmenį Panevėžio ekonomikoje vaidino AB „Ekranas“ – didžiausia kineskopų gamykla Baltijos šalyse. Įmonėje dirbo apie 4000 darbuotojų. 2006 metais bankrutavusi bendrovė pakėlė mieste socialinę įtampą (beveik dvigubai šoktelėjo nedarbo lygis).

Šiuo metu vykdomi stambiausi Panevėžio ekonominiai projektai – plečiamas daugiafunkcinis prekybos ir pramogų kompleksas „Babilonas“, šalia miesto pabaigtas kurti regioninis logistikos centras, pastatytas sporto kompleksas „Cido arena“ ir kt.

Panevėžyje sukurtas pramonės parkas arba Panevėžio  LEZ, veikia Panevėžio mokslo ir technologijų parkas.

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Kaip ir kitur Lietuvoje vyko urbanizacijos procesas, žmonės iš mažesnių miestelių perkelti dirbti į miestuose susitelkusią pramonę.

Panevėžyje formuotas stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl čia gyventojų skaičius didėjo itin sparčiai. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000. Vėliau dėl emigracijos gyventojų skaičius sumažėjo.

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), stačiatikių cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia, šalia veikia Panevėžio laisvųjų krikščionių bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.

Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, įkurtas 1925 m.), taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, teatras „Menas“, muzikinis teatras, dailės, fotografijų galerijos.
 
Rengiami simpoziumai: tarptautinis keramikos simpoziumas, tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“.

Panevėžys yra labai geroje geografinėje dalyje, todėl yra svarbių kelių:
Per Panevėžį eina magistralės:

Krašto keliai:

Panevėžys turi vakarinį aplinkkelį 

Panevėžio viešąjį transportą sudaro autobusai bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Miesto maršrutai. Mieste yra 19 autobusų maršrutų, kuriuos aptarnauja UAB „Panevėžio autobusų parkas“.

Tarpmiestiniai ir tarptautiniai maršrutai. Mieste jie kertasi Panevėžio autobusų stotyje, įkurtoje Savanorių aikštėje, šalia centro. Maršrutai aptarnaujami UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir kitų vežėjų.

Panevėžys, buvęs žymus geležinkelio mazgas XX a., dalį svarbos prarado – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą. Panevėžio geležinkelio stotis veikia S. Kerbedžio gatvėje. Panevėžyje – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio pradžia. Stoties prieigose stovi Siaurojo geležinkelio viadukas.

Pirmoji plačiojo geležinkelio linija Panevėžį pasiekė 1873 m. – buvo nutiestas Radviliškio–Daugpilio geležinkelis. Pirmoji siaurojo geležinkelio juosta nutiesta 1899 m. iš Panevėžio į Švenčionėlius.

Per miestą planuojama nutiesti Rail Baltica geležinkelį.

Per miestą pratekantį Nevėžį nutiesti automobilių transporto ir pėsčiųjų tiltai, tarp kurių:

 

Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviem Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Varšuva (Lenkija) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietinėms reikmėms. Apie 6 km į rytus nuo Panevėžio centro yra Pajuosčio aerodromas.




#Article 109: Kartografinė fantastika (355 words)


Kartografinė fantastika – fantastikos atmaina, kurios pagrindiniai komponentai yra:

Pirmieji kartografinės fantastikos (kartofantijos) požymiai pastebėti dar antikos laikų meninėje ir mokslinėje kūryboje (pvz.: įvairių šalių aprašymuose, kartografiniuose ir geografiniuose veikaluose, kur neretai pastebimi įvairūs pramanymai: aprašytos neegzistuojančios šalys ir jų gyventojai, miestai ir kita, buvo nubraižyti nerealūs žemėlapiai su nesančiais geografiniais ir visuomeniniais objektais.

Kartografinės fantastikos užuomazgų esama ir didžiųjų geografinių atradimų epochos žemėlapiuose, kelionių aprašymų knygose bei kituose geografijos veikaluose. Vėliau kartografinės fantastikos užuomazgų galima aptikti nagrinėjant Marso, Veneros ir Merkurijaus planetų tyrinėjimo istoriją, kai astronomai mėgino braižyti šių kosmoso kūnų žemėlapius (pvz.: „Marso kanalų“ istorija).

Šiuolaikinė kartografinė fantastika pradėjo formuotis XIX-ame amžiuje. Fentezi (fantasy) rašytojai, kurdami savo romanus, neretai neapsiėjo be fantastinių savo kuriamų pasaulių žemėlapių ir pasaulių aprašymų. Ryškiausias ikisisteminės kartografinės fantastikos pavyzdys – J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ ciklas, kurį kurdamas autorius nubraižė ir aprašė pramanytą fentezi pasaulį. Tolkieno kūrybos mėgėjai vėliau susistemino ir išnagrinėjo išgalvotą rašytojo pasaulį, sudarė specialias enciklopedijas. Visa tai labai artima teorinei ir tradicinei kartografinei fantastikai. Vėlesniais laikais kartografinės fantastikos pavyzdžių aptinkama kai kuriuose Vakarų Europos ir JAV fantastikos kūrėjų kūriniuose.

Gryna ir moksliškai apibrėžta kartografinė fantastika kuriama tik Lietuvoje . Jos ištakos – 1980 m. Lietuviškosios kartografinės fantastikos pradininkai – Arnoldas Kalnikas (nuo 1980 m.), Petras Jankauskas, Žaneta Gasytė, Jurga Židonytė, Saulius Budinas, Edvinas Klimenka (Fox), kuris dalyvavo visuose Lietuvoje organizuotuose kartografinės fantastikos konkursuose. Nemažai prie kartografinės fantastikos plėtojimo prisidėjo ir Jonavoje veikusio LCFMK „Transsferos“ fantastų klubas, kuriam vadovavo šios fantastikos entuziastas Aivaras Tamulaitis, sukūręs ne vieną fantastlapį apie 1993–1996 m., o klube skelbęs įvairius kartofantijai populiarinti skirtus konkursus. Vėliau kartografinę fantastiką pradėjo kurti ir kiti fantastikos mėgėjai. Labiausiai prie kartofantijos plėtotės prisidėjo Žemaitijos fantastų klubas „Fajetai“. Oficialiai organizuoti 8 kartografinės fantastikos konkursai per įvairius fantastikos mėgėjų suvažiavimus „Lituanicon’us“, organizuotus Kaune ir Vilniuje. Pirmasis toks konkursas surengtas 1996 m. Vilniuje per „Lituanicon – Baltcon – Eurocon“. Paskutinis – 2009 m.

Grynoji kartografinė fantastika šiais laikais retai kada yra kuriama. Labiau yra paplitę fantastlapiai ir kiti kartofantijos atvejai, pritaikyti įvairiuose fantastiniuose žaidimuose, dažniausiai stalo vaidmenų (RPG). Taip pat nemažai fantastinių žemėlapių braižyta, kuriant vadinamąsias alternatyvios žemės istorijas. Pastaruoju metu, taikant elementarias kompiuterinės grafikos ir kartografijos programas, sukurta iš ties nemažai kartofantijos kūrinių – labiau pavykusių, ir ne visai pasisekusių.




#Article 110: Lietuvos himnas (131 words)


Lietuvos himnas yra „Tautiška giesmė“. Žodžiai ir muzika Vinco Kudirkos (1858–1899).

Vincas Kudirka šį kūrinį parašė ir paskelbė literatūros, politikos ir mokslo dvimėnesiniame laikraštyje „Varpas“ 1898 m. lapkričio-gruodžio mėn. Nr. 6. Nuo tada „Tautiška giesmė“ buvo giedama lietuviškuose vakarėliuose, pirmą kartą oficialiai sugiedotas Miko Petrausko vadovaujamo choro 1905 m. birželio 6 d. Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte Vilniuje, nuo 1917 m. giedota viešose politinėse demonstracijose, susirinkimuose ir suvažiavimuose. 1917–1918 m. kūrinio žodžius ir muziką buvo siūlyta pakeisti, tačiau 1919 m. „Tautiška giesmė“ patvirtinta Lietuvos himnu.

Lietuvos valstybės himnas privalo būti giedamas arba grojamas: 

Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.

Lietuvos valstybės himnas negali būti naudojamas kaip taikomoji muzika – fonui, reklamai, pramoginiuose montažuose ir analogiškiems tikslams. Viešas pasityčiojimas iš Lietuvos valstybės himno baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.




#Article 111: Grigaliaus kalendorius (235 words)


Visame Vakarų pasaulyje naudojamas Grigaliaus kalendorius yra sukurtas Julijaus kalendoriaus pagrindu. Grigaliaus kalendorius yra Saulės kalendorius, besiremiantis Žemės apsisukimo apie Saulę reguliarumu.

Pirmą kartą pasiūlytas Neapolio daktaro Aloyzo Lilijaus, pradėtas naudoti nuo 1582 m. vasario 24 dienos popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu. Popiežiui kalendorių pasiūlė vokiečių astronomas Kristupas Klavijus. Reforma įvyko 1582 m. spalio 5 dieną. Ši diena buvo paskelbta spalio 15-ąja, kadangi buvo susikaupęs 10 dienų pavasario lygiadienio atsilikimas nuo tikrovės.

Ne visos šalys kalendorių pradėjo naudoti vienu metu. ATR, Ispanija ir Portugalija kalendorių priėmė iškart, gana greitai ir Prancūzija. Tačiau kadangi kalendorių paskelbė katalikų popiežius, protestantiškos šalys, tokios kaip Anglija, nepriėmė kalendoriaus iki pat XVIII a. (po 1752 m. rugsėjo 2 d. ėjo rugsėjo 14 d.). 1700 m. priėmė Vokietija, Nyderlandai, Danija. Rusijoje Grigaliaus kalendorius priimtas tik po 1917 m. Spalio revoliucijos. Dėl to spalio revoliucija pagal Grigaliaus kalendorių vyko lapkričio pradžioje. Kinija kalendorių priėmė taip pat po revoliucijos – 1911 m.

Grigaliaus kalendorius sukurtas tam, kad išspręstų Julijaus kalendoriaus netikslumą. Šiame kalendoriuje metai yra vidutiniškai 11 min 14 s per ilgi.
Atogrąžiniai metai trunka maždaug 365,2424 dienas, o Julijaus kalendoriaus metai – vidutiniškai 365,25 dienos.
Grigaliaus kalendoriaus padarytas pataisymas – per 400 metų atsisakyti 3 keliamųjų metų. Taigi vidutiniškai metai trunka 365,2425 ir tik per 3300 metų atsiranda 1 dienos nukrypimas.
Grigaliaus kalendoriaus neatitikimas atogrąžiniams metams – 26 s.

Grigaliaus ir Julijaus kalendoriaus skirtumas (Julijaus kalendorius atsiliekantis):

Grigaliaus kalendoriuje keliamieji metai skaičiuojami taip:




#Article 112: Faktorialas (106 words)


Natūraliojo skaičiaus n faktorialu vadinama visų natūraliųjų skaičių nuo 1 iki n sandauga, pavyzdžiui:

Sutarta, kad skaičiaus 0 faktorialas lygus 1 (0! = 1) (tuščioji sandauga). Matematikoje sandauga kurioje nėra dauginamųjų laikoma lygia vienetui (suma, kurioje nėra sudedamųjų, laikoma lygia nuliui).

Formaliai faktorialo funkciją galima apibrėžti kaip:

Apytiksliai suskaičiuoti didelių skaičių faktorialą galima naudojant Stirlingo formulę.

Faktorialo funkcija gali būti apibrėžta ir ne sveikiesiems skaičiams. Tokia funkcija yra vadinama gama funkcija ir yra žymima , kai z nėra 0 arba sveikas neigiamas skaičius. Gama funkcija yra apibrėžta visiems kompleksiniams skaičiams, išskyrus nulį ir neigiamus sveikus skaičius.

Gama funkcija kaip ir faktorialas tenkina tokius pat rekursyvinius sąryšius:




#Article 113: Austrija (1543 words)


Austrija (), oficialiai – Austrijos Respublika () – valstybė Centrinėje Europoje, sudaryta iš 9 federacinių vienetų – žemių. Austrija šiaurėje ribojasi su Vokietija ir Čekija, rytuose su Slovakija ir Vengrija, pietuose su Slovėnija ir Italija, vakaruose su Šveicarija bei Lichtenšteinu. Tai žemyninė valstybė, neturinti priėjimo prie jūros. Apie 60 % šalies teritorijos užima Rytinės Alpės.

Ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu dabartinės Austrijos šiaurės vakarų dalis iki Dunojaus buvo Romos imperijos sudėtyje. Vėliau Austrijos teritorija buvo hunų, langobardų, ostrogotų, bavarų ir frankų valstybių dalimi.

XVI a.-XVII a. Habsburgams iškyla Osmanų imperijos grėsmė. Ši grėsmė, kurios kulminacija – 1683 m. Vienos apgultis, buvo sėkmingai įveikta. Habsburgams atiteko buvusios turkų priklausomybėje teritorijos – Vengrija, Transilvanija. Po Utrechto sutarties gaunami Habsburgų Nyderlandai ir Milanas bei Dviejų Sicilijų karalystė. Austrija ima dominuoti Europos politikoje.

Lotynizuotas šios teritorijos pavadinimas Austria atsiranda rašytiniuose šaltiniuose nuo XIII a.

Iki XVIII a., lyginant su aplinkinėmis šalimis, Habsburgų monarchija atrodo išlaikiusi daug viduramžiškų bruožų, pačių Habsburgų valdžia silpna, jų valdose – gausybė tautų, religijų, politinių darinių.

XIX a. buvusi galinga ir didelė Austrijos-Vengrijos imperija, po Pirmojo pasaulinio karo pagal Sen Žermeno taikos sutartį 1918 m. buvo suskaldyta į keletą nepriklausomų valstybių. Austrijos respublikai iš Habsburgų imperijos teko aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Austrijos teritoriją sudarė daugiausia senosios austrų žemės. 1921 metais į jos sudėtį buvo įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujančiais gyventojais austrais (Burgenlandas).

Dabartinė Austrijos respublika susikūrė po Pirmojo Pasaulinio karo 1918 m., jos sienos galutinai susiformavo 1922 m.

Po sovietinio bloko žlugimo Austrija sušvelnino savo neutraliteto politiką ir 1995 m. įstojo į Europos Sąjungą bei 1999 m. tapo euro zonos nare.

Valdymo forma – federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Veikia 1920 metų konstitucija su 1929 ir 1945 metų pataisymais. Valstybės vadovas – Federacijos prezidentas (Bundespräsident), renkamas 5 metų kadencijai visuotiniu balsavimu. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi; skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso dviejų rūmų parlamentui: Žemesniesiems rūmams – Nacionalinei tarybai (Nationalrat), kurią sudaro 183 deputatai, renkami ketveriems metams, ir Aukštesniesiems parlamento rūmams – federalinei tarybai (Bundesrat), kurią sudaro 63 deputatai. Federalinė taryba pritaria įstatymams, kurie dažniausiai susiję su federalinių žemių kompetencijos pakeitimu (pvz., kultūros politika, švietimas) arba tiesiogiai susiję su žemių interesais (pvz., visi mokesčių įstatymai, įstatymai dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo). Negavus Federalinės tarybos pritarimo, įstatymas negali būti priimtas.

Įstatymų vykdomajai valdžiai vadovauja Federalinis Kancleris (Bundeskanzler). Kanclerį skiria Prezidentas, tradiciškai jis atstovauja nacionalinės tarybos daugumai, kiekviena federalinė žemė taip pat turi Parlamentą, kuris, vykdydamas konstitucijoje numatytus įgaliojimus, tvarko žemės reikalus. Provincijos vykdomajai valdžiai vadovauja gubernatorius (Landeshauptmann).

Austrija yra Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, OECD, ESBO narė.

Lietuvos Respubliką de jure Austrija pripažino 1924 m. vasario 7 d. 1991 m. rugpjūčio 28 d. Austrija pripažino atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę de jure, kartu užmegzti diplomatiniai santykiai.

Kaip federacinę respubliką, Austriją sudaro 9 žemės, anksčiau buvusios atskiros kunigaikštystės išskyrus Vienos miestą, kuris yra miestas-žemė (skliausteliuose – administraciniai centrai):

Apie 60 % šalies teritorijos užima Rytinės Alpės (Tirolio Centrinės Alpės, Aukštasis ir Žemasis Tauernas, Šiaurinės Alpės, Pietinės Klintinės Alpės, Vienos miškas), dėl to šalis kartais vadinama „Alpių respublika“. Rytinių Alpių kalnagūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Dunojų. Šiauriau Dunojaus, Aukštutinėje ir Žemutinėje Austrijoje driekiasi Čekijos masyvas, senas kalnynas, kuris siekia Čekiją ir Bavariją. Šalia rytinės sienos yra Mažieji Karpatai.

Per Austriją teka dvi didžiausios Europos upės: vakaruose, Šveicarijos pasienyje, – neilga Reino atkarpa, o šiaurėje – 350 km ilgio Dunojaus dalis. Beveik visa Austrija yra Dunojaus baseine. Tik didžioji Forarlbergo dalis priklauso Reino, o kai kurios pakraštinės teritorijos Elbės baseinui. Didžiausi dešinieji Dunojaus intakai yra Inas, Lechas, Loizachas ir Izaras.

Didžiausi Austrijos ežerai yra Noizydlis (356 km², 4 m gylio), Ateris (46,5 km², 171 m gylio), Gmundas (25,6 km², 200 m gylio).

Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos sienos virsta žemuma. Padunojo lygumai būdingos derlingos liosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų. Į pietryčius nuo Vienos, dešiniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinama Vienos baseinu. Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų neaukštų Alpių atšakų – Vienos Miško (iki 800–900 m aukščio) vakaruose ir Leito kalnų (480 m) rytuose.

Aukščiausias kalnas – Grosglokneris (3797 m). Kiti 5 aukščiausi Vienos taškai: Vildšpicė (3768 m), Veiskugelis (3739 m), Grosfenedigeris (3674 m), Similaunas (3606 m) ir Groses Viesbachhornas (3564 m). Žemiausiai virš jūros lygio esantis taškas – Hedvighofas (114 m).

Austrija ribojasi su Vokietija (784 km), Čekija (362 km), Italija (430 km), Vengrija (366 km), Slovakija (91 km), Slovėnija (330 km), Šveicarija (164 km) ir Lichtenšteinu (35 km).

Austrijos klimatas daugiausia alpinis. Aukščiausiuose kalnuose vidutinė metinė temperatūra yra žemiau 0 laipsnių ir netgi vasarą iškrenta sniego. Daugiausia atmosferos kritulių iškrenta šiaurinėse Alpėse (virš 2000 mm), mažiausia – slėniuose ir daubose (Admonte 623 mm, Insbruke 819 mm). Temperatūra ir vėjas labai priklauso nuo reljefo – pietinių ir šiaurinių šlaitų oras tuo pačiu metu dažnai yra labai skirtingas.

Austrijos ekonomika apibūdinama kaip socialinė rinkos ekonomika, turinti panašią struktūrą kaip ir Vokietijos ekonomika. Šalyje yra labai aukštas gyvenimo lygis, kurio pasiekimui didelę įtaką nuo pat 1945 m. turėjo vyriausybė, iki šiol vaidinanti didelį vaidmenį savo piliečių gyvenime. Šalis yra viena iš 12 turtingiausių šalių pasaulyje (išreiškus BVP vienam gyventojui).

Viena buvo penktas pagal turtingumą NUTS-2 regionas Europoje (žr. Europos ekonomika), BNP vienam gyventojui čia buvo 38 632 eurai; sąraše ją aplenkė tik Centrinis Londonas, Liuksemburgas, Briuselis - sostinės regionas ir Hamburgas.

Ekonomikos augimas pastaraisiais metais (2002–2006) buvo stabilus ir siekė tarp 1 ir 3,3 proc. Stabiliu ekonomikos augimu Austrija pasižymi nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Dirbamos žemės yra daugiausia palei Dunojų ir pietryčiuose. Vidurinėje dalyje yra miškų, o rytuose daug žemės ūkiui netinkamų žemių – kalnai. Kalnų pašlaitės naudojamos kaip ganyklos. Auginami rugiai, kviečiai, avižos, miežiai, kukurūzai, bulvės, cukriniai runkeliai. Svarbų vaidmenį turi vynuogynai, taip pat sėjama grikių, linų, žirnių ir kitų kultūrų. Išplėtota sodininkystė (ypač Aukštutinėje Austrijoje ir Štirijoje) – auginami obuoliai, kriaušės, slyvos. Kalnuotoje dalyje svarbiausia žemės ūkio šaka yra pieno ir mėsos gyvulininkystė.

Gyventojų ūkinė veikla:

Pagrindinės pramonės šakos: transporto ir žemės ūkio mašinų gamyba, kalnakasybos, metalurgijos, tekstilės, medžio apdirbimo, maisto pramonės įrengimų gamyba. Pagrindiniai centrai: Viena, Gracas, Lincas, Šteiras.

Pasak 2009 m. apskaičiavimų, Austrijoje gyvena 8,357 mln. gyventojų, daugiausia miestuose. Tankiausiai gyvenami yra rytiniai, šiauriniai ir pietiniai Austrijos pakraščiai, rečiausiai – vakarinė Alpių dalis. Vienoje ir jos priemiesčiuose gyvena apie 2,2 milijono gyventojų, kituose miestuose gyventojų skaičius nesiekia 300 tūkstančių:

Oficiali šalies kalba yra vokiečių, kuria kalba 88,6 % šalies gyventojų. Kitos paplitusios kalbos yra turkų (2,3 %), kroatų (1,6 %), vengrų (0,5 %) ir bosnių (0,4 %). Be to, pasak 2005 m. apklausos, 58 % gyventojų gali susikalbėti angliškai ir 10 % – prancūziškai.

Pasak 2001 m. surašymo, austrai sudaro 91,1 % šalies populiacijos, iš buvusios Jugoslavijos kilę žmonės – 4 %, turkai – 1,6 %, vokiečiai – 0,9 %, kiti – 2,4 %.

Pasiskirstymas pagal religijas (2001 m. surašymo duomenys):

Pasak 2005 m. apklausos, 54 % Austrijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 34 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 8 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.

Dabartinės Austrijos teritorijos ankstyvosios kultūros židiniais galima laikyti dar prieš mūsų erą klestėjusias Halštato ir Lateno kultūras. Tačiau iš tikrųjų moderniosios kultūros užuomazgos susiformavo Austrijai esant Šventosios Romos imperijos sudėtyje. 1156 m. Mino privilegija suteikė Austrijai kunigaikštystės statusą, kas itin paskatino kultūros vystymąsi. Austrijos kultūros raidai ženklios įtakos turėjo jos kaimynai – Italija, Vokietija, Vengrija ir Bohemija.

Nacionaliniai Austrijos simboliai – juodas erelis, augalas gencijonas.

XVIII a. ir XIX a. Viena buvo muzikos centras. Iki šiandien Vienoje tebėra išlikę daug operų, teatrų ir orkestrų, taip pat tradicijų, kaip antai Naujųjų metų koncertas Vienos filharmonijoje ir įvairūs festivaliai. Gyvuoja kabaretas. Vienoje susidarė kavinių kultūra, taip pat yra išlikę daug tradicinių patiekalų. Du Austrijos miestai yra buvę Europos kultūros sostinėmis – tai Gracas (2003 m.) ir Lincas (2009 m.). Austrijos kultūrą užsienyje populiarina Austrijos kultūros forumas (). 8 statiniai ar kraštovaizdžiai yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Iš Austrijos yra kilę ar čia gyvenę daug garsių žmonių:

Austrijos sostinė Viena ilgai buvo svarbus muzikos naujovių centras. XVIII a. ir XIX a. kompozitoriai buvo kviečiami į miestą ir globojami Habsburgu. Tai ir padarė Vieną Europos klasikinės muzikos kultūros sostine. Volfgangas Amadėjus Mocartas, Liudvikas van Bethovenas ir Johanas Štrausas be kita ko, buvo vieni garsiausių miesto garsintojų. Vienos, kaip kultūros centro, statusas pradėjo ryškėti jau XV a. pradžioje.

Austriją išgarsino prozininkai Arturas Šnicleris, Štefanas Cveigas, Tomas Bernhardas, Francas Kafka, Robertas Muzilis, poetai Georgas Traklis, Francas Verfelis, Francas Grilparceris, Raineris Marija Rilkė, Adalbertas Štifteris, Karlas Krausas, vaikų autoriai – tarp jų Eva Ibbotson.

Austrijos dailė aukštumas pasiekė apie 1900 m., kai Viena tapo Jugendo (moderno atmaina apie 1900 m.) centru. Žinomiausi dailininkai ar grafikai yra Ferdinand Georg Waldmüller, Gustav Klimt, Koloman Moser, Oskar Kokoschka, Egon Schiele, Alfred Kubin, Raoul Hausmann, Arnulf Rainer, Gottfried Helnwein, Franz West.

Antroje XX a. pusėje susikūrė Fantastinio realizmo Vienos mokykla (), vėlyvoji siurrealizmo atšaka. Šiam judėjimui, kuriam būdingi abstraktūs dekoratyviniai paveikslai, priklausė ir Friedensreich Hundertwasser. Savotiškas fenomenas yra akcionizmas, susikūręs 1960 m. Svarbūs šio judėjimo atstovai yra Günter Brus, Otto Muehl, Rudolf Schwarzkogler ir Hermann Nitsch.

Žymiausi skulptoriai buvo Niclas Gerhaert van Leyden, Franz Xaver Messerschmidt, Fritz Wotruba, Alfred Hrdlicka ir Bruno Gironcoli.

Austrija taip pat yra garsi savo architektūra. Šalyje kūrė ir kuria tokie architektai kaip Johann Bernhard Fischer von Erlach, Johann Lucas von Hildebrandt, Otto Wagner, Richard Neutra, Adolf Loos, Gustav Peichl, Hans Hollein, Clemens Holzmeister ir Roland Rainer. Zalcburgo, Graco ir Vienos senamiesčiai buvo įrašyti į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Vyriausybė

Turizmo tinklalapiai

Žemėlapiai




#Article 114: Vokietijos politinė sistema (262 words)


Vokietija yra federacinė respublika. Jos politinę sistemą nustato Pagrindinis Įstatymas (Federacijos Konstitucija, ). Sostinė – Berlynas, kuriame reziduoja Federalinė Vyriausybė. 

Vokietijos politinė sistema remiasi Konstitucijoje įtvirtintais žmogaus orumo (1 str.), demokratijos, respublikos, federalizmo ir socialinės valstybės principais (20 str.). Kiti Konstitucijos 20 str. užfiksuoti principai yra valdžių atskyrimas ir parlamentinė demokratija. Pripažįstamos ir ginamos žmogaus teisės. Federaciją sudarančių žemių lygmenyje taip pat yra vykdomoji, įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia.
Pagal VFR Konstitucijos 79 str. 3 paragrafą šie pamatiniai principai negali būti keičiami.

Didelę reikšmę politinėje sistemoje turi partijos. Tiesioginės demokratijos instrumentų Vokietijos konstitucijoje nėra numatyta.

Valstybės galva – Federacijos prezidentas, renkamas bendrai Bundestago ir Bundesrato 5 metams.
Paskutiniai rinkimai vyko 2010 m. birželio 30 d. 
Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi, skiria ambasadorius ir konsulus. Prezidento rezidencija yra Bellevue rūmai Berlyne ir prezidento vila Villa Hammerschmidt Bonoje.

Federalinių ministrų (Bundesministrų) kabinetui vadovauja Federalinis Kancleris. Vokietijos Federacinės Respublikos federalinis kancleris yra Vokietijos Vyriausybės vadovas. Tai yra svarbiausias politinis postas Vokietijoje. Kancleris renkamas ketveriems metams. Federalinio Kanclerio rezidencija yra Kanclerio kanceliarija Berlyne ir Palais Schaumburg kanceliarija Bonoje. Šiuo metu tai Angela Merkel, poste pakeitusi Gerhardą Šrioderį. Paskutiniai rinkimai vyko 2009 m. rugsėjo 27 d.

Nacionalinis parlamentas, kuris yra įsikūręs Berlyne, vadinasi Bundestagas. Tai yra vienintelis Konstitucinis organas, kuris piliečių yra renkamas tiesiogiai. Bundestago rezidencija yra Reichstago pastatas Berlyne. Įstatymiškas parlamentarų skaičius yra 598, bet deputatų skaičius dažnai būna didesnis. Dabartiniame, 17-tas Bundestagas susidaro 622 deputatų.

Konstitucinė Vokietijos institucija, atstovaujanti Vokietijos žemes yra Bundesratas. Rezidencija yra Preußisches Herrenhaus Berlyne. Bundesratas buvo įkurtas 1949 m. gegužės 23 d.




#Article 115: Afrika (1769 words)


Afrika – antrasis pagal dydį (po Azijos) žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų, bei Viduržemio ir Raudonosios jūrų. Užima 29,2 mln. km², su salomis – 30 244 050 km², Afrikos žemynas sudaro 20,3 % pasaulio sausumos ir jame gyvena septintadalis Žemės gyventojų (800 milijonų žmonių). Žemyno ilgis – apie 8000 km iš šiaurės į pietus, apie 7500 km iš vakarų į rytus.

Manoma, kad Afrikos pavadinimas kilo nuo Afridi genčių, gyvenusių šiaurės Afrikoje, Kartaginos apylinkėse. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų šiaurės Afrikoje, užėmusią dabartinio Tuniso teritoriją. Pati šaknis afri kildinama iš finikiečių afar („dulkės“) arba berberų ifri („urvas“). Yra ir keletas kitų pavadinimo kilmės versijų – iš lotynų, graikų, egiptiečių kalbų.

Didžiąją dalį Afrikos paviršiaus sudaro plokščiakalniai, stačiomis pakopomis besileidžiantys į pakrantės žemumas. Žemumos (iki 200 m) užima apie 10 % ploto, 200–500 m plynaukštės – 39 %, 500–1000 m aukščio plotai – 28 %, daugiau 2000 m – 3 %. Didžiulę Afrikos dalį užima savanos ir dykumos, iš kurių didžiausia – Sacharos dykuma, žemyno viduryje žaliuoja džiunglės ir drėgnieji atogrąžų miškai. Vidutinis aukštis virš jūros lygio 750 m, aukščiausia vieta – Kilimandžaras (5895 m), žemiausia vieta – Asalio ežero vandens paviršius (157 m žemiau jūros lygio).

Plokščiakalnius nuo pajūrio žemumų skiria kalnų masyvai: Viduržemio jūros pakrantėje – Atlaso kalnų, Raudonosios jūros – Atbajaus kalnagūbrio. Aukščiausi kalnai – Kilimandžaro, Kenija, Ruvenzoris, Meru, Virunga.

Beveik visas Afrikos žemynas (išskyrus Atlaso ir Kapo kalnus) išsidėstęs ant tektoninės Afrikos plokštės, platformos pamatas išeina į paviršių Nubijos, Achagaro, Regibato masyvuose. Nuosėdinė danga susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Žemynas pradėjo formuotis Pangėjai skylant triaso periode, juros periode suaktyvėjo vulkaniniai procesai, miocene prie šiaurės vakarinio pakraščio prisišliejo Atlaso kalnai, rytuose pradėjo formuotis riftai.

Rytų Afrikoje Žemės plutos plokštės tolsta viena nuo kitos. Veikiant plokščių slinkimo jėgoms, žemė įtrūko, o tarp lygiagrečių lūžių susidarė riftiniai slėniai.

Tai, kaip vyksta geologiniai procesai Rytų Afrikoje, labai ryškiai ir akivaizdžiai patvirtina plokščių tektonikos teoriją, teigiančią, kad Žemės plutą, arba litosferą, sudaro keliasdešimt atskirų tektoninių plokščių, plūduriuojančių ant išsilydžiusios vidinės astenosferos. Tos plokštės laiko granitinius žemynų pamatus, apsuptus nuolatos atsinaujinančių bazaltinių vandenynų dugnų.

Vienose planetos vietose plokštės slysta viena palei kitą, kitose – tolsta viena nuo kitos. Taip atsitiko Afrikos ir Arabijos plokščių sandūroje, kai prieš 20 mln. metų jos pradėjo skirtis – susidarė Raudonoji jūra ir Adeno įlanka. Šio judėjimo liudijimas akivaizdus pažvelgus į žemėlapį: matyti, kaip tiksliai sutaptų priešingi krantai, jeigu vėl suartėtų. Tik vienoje vietoje jie nesutampa – Džibutyje ir Afarų įduboje. Jėgą, skiriančią Žemės plutos plokštes, sukelia iš mantijos besiveržiančios išsilydžiusios uolienos, jos kyla į viršų ir užpildo centrinį plyšį formuodamos naują vandenyno dugną. Vienu metu ta įduba buvo Raudonosios jūros dalis, tačiau, iškilus Danakilių pajūrio kalnagūbriui, buvo atkirsta ir iš lėto išdžiuvo.

Tie patys procesai yra Didžiųjų lūžių Rytų Afrikoje ir Arabijoje priežastis. Nusidriekęs 6400 km nuo Negyvosios jūros iki Mozambiko, šis griovys kerta septintadalį Žemės perimetro. Per visą jo ilgį tęsiasi vulkanų ir žemės drebėjimų zona.

Etiopijoje ir Kenijoje išsilydžiusių uolienų veržimasis pakėlė ir suplonino žemyno plutą – susidarė didžiulės kalnuotos plynaukštės, ir kaip tik čia Didieji lūžiai įgavo įspūdingiausius pavidalus. Nepajėgdama atlaikyti tempimo, pluta silpniausiuose ruožuose įtrūko, ir žemė įsmuko į susidariusius 40–56 km pločio tarpeklius.

Dėl tam tikros dar neišaiškintos priežasties Didieji Afrikos lūžiai nusidriekė dviem skirtingom kryptim. Buvo suardyta senovės upių sistema, jos vakarinę šaką, vingiuojančią per Ugandą, Tanzaniją ir Zambiją, užliejo dideli ežerai, tokie kaip Alberto ežeras, Tanganikos ir Malavio. Tačiau rytinis lūžis, einantis per Etiopiją, Keniją ir Rytų Tanzaniją, turi lėkštas šarmingas atšakas, kaip Natrono ežeras, ir aukštus ugnikalnius, pavyzdžiui, Kenijos ir Kilimandžaro kalnus.

Manoma, kad Afrikos ragas gali atsiskirti ir dreifuoti į Indijos vandenyną. Tačiau kai kurie geologų teigimu, Atlanto vandenynas plečiasi, ir Afrika judės link Arabijos pusiasalio, todėl Raudonoji jūra gali vėl susitraukti.

Afrikos ištekliai:

Taip pat išgaunama auksas, deimantai ir kiti brangakmeniai. Naftos ir dujų gausiausia Sacharos baseine, šiaurės rytinėje Gvinėjos įlankos dalyje, metalų rūdų daugiausia pietinėje žemyno dalyje.

Afrikos kranto linija palyginus su kitų žemynų yra mažai vingiuota, nedaug tinkamų vietų uostams. Kiek giliau į žemyną įsiterpia tik Gvinėjos ir Didžiojo Sirto įlankos. Salų prie Afrikos krantų taip pat nėra daug: didesnė jų santalka yra ties šiaurės vakariniais krantais (vadinamoji Makaronezija – Žaliojo Kyšulio salos, Kanarai, Madeira) ir Indijos vandenyne (Madagaskaras, Maskarenų, Amirantų, Seišelių salos, Komorai, Europa, Zanzibaras, Pemba ir kt.). Dar keletas salų yra Gvinėjos įlankoje (San Tomė, Prinsipė, Biokas, Pagalu) bei daug smulkių salų Raudonojoje jūroje.

Kraštiniai Afrikos kyšuliai:

Kadangi pusiaujas kerta Afriką beveik ties jos centru, centrinėje žemyno dalyje yra drėgniausia ir nuolat karšta, o einant į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo klimatas tampa sausesnis ir kontrastingesnis. Afrika yra karščiausias iš visų žemynų. Šiaurės pusrutulyje vasarą vidutinė temperatūra siekia 25–30 °C, Sacharoje – dar karščiau. Čia taip pat yra pasaulio karščio polius – Libijos mieste Azizijoje užfiksuota 57,7 °C temperatūra. Žiemą temperatūra nukrenta iki 10–25 °C, o Atlaso kalnuose neretai pasitaiko ir žemesnių nei 0 °C temperatūrų bei sniego. Pietų pusrutulio vasarą temperatūros ten taip pat daug kur viršija 30 °C (ypač pietvakarių Kalaharyje), tačiau žiemą Pietų Afrikoje dažnai atvėsta žemiau 10 °C, o kalnuotose vietovėse ir pasninga. Ties pusiauju ištisus metus vyrauja 25–30 °C temperatūra.

Kritulių pasiskirstymas labai netolygus: Centrinėje Afrikoje iškrenta nuo 1500–2000 iki 3000–4000 mm (Gvinėjos įlankos pakrantėje) kritulių per metus, Sudano gamtinėje srityje, Vakarų, Rytų ir didžiojoje dalyje Pietų Afrikos iškrenta nuo 1500 mm (arčiau pusiaujo) iki 200 mm (toliau nuo pusiaujo) kritulių. Beveik visi jie iškrenta lietingojo laikotarpio metu. Sacharoje ir pietinėse dykumose (Namibe, Kalaharyje) per metus iškrenta mažiau 100 mm kritulių, dažnai gali nelyti kelerius metus iš eilės. Šiauriniame ir pietiniame žemyno pakraščiuose iškrenta 600–700 mm kritulių (didžioji dalis – kelių mėnesių bėgyje).

Centrinėje Afrikoje dažnos perkūnijos, šiame regione žaibuoja dažniausiai visame pasaulyje. Likusioje žemyno dalyje dažnos užsitęsusios sausros.

Didžioji dalis Afrikos upių priklauso Atlanto vandenynui. Į jam priklausančią Viduržemio jūrą savo vandenis neša ilgiausia pasaulio upė – Nilas. Šio vandenyno baseinui taip pat priklauso Kongas (vandeningiausia žemyno upė), Nigeris, Senegalas, Oranžinė, Volta, Gambija, Ogovė, Kvanza, Komoė ir kt. Svarbiausios Indijos vandenyno baseino upės yra Zambezė, Limpopas, Šebelė, Ruvuma, Rufidžis. Centrinėse Afrikos srityse yra nenuotakių baseinų, iš kurių didžiausias – Čado ežero baseinas (Šaris, Logonė). Dykumose būdingos tik po liūčių pasipildančios vagos – vadžiai. Dėl būdingų plokščiakalnių Afrikos upėse gausu krioklių – Viktorijos, Livingstono, Augrabio, Ruakanos, Tugelos (aukščiausias).

Afrikoje gausu didelių ežerų. Dauguma jų susitelkę Rytų Afrikos lūžių juostoje ir yra vadinami Afrikos didžiaisiais ežerais: Viktorijos ežeras (didžiausias), Tanganika (giliausias), Njasa, Turkana, Alberto ežeras, Kivu ir kt. Etiopijoje yra didelis Tanos ežeras, o Čade – sparčiai senkantis Čado ežeras.

Šiaurinis Afrikos pakraštys įeina į holoarktinę augalijos sritį, teritorija į pietus nuo Sacharos – į paleotropinę sritį, o pietinė dalis – į Kapo augalijos sritį.

Apie 80 % žemyno ploto užima savanos ir dykumos. Jos driekiasi visur, išskyrus Centrinę ir vietomis Vakarų Afriką, bei šiaurinį ir pietinį žemyno pakraščius. Didelius plotus šiaurėje užima Sacharos dykuma bei sparčiai dykumėjanti sausųjų savanų sritis – Sudanas. Pietuose svarbiausios dykumos yra Kalaharis ir Namibas. Savanos labai skirtingos – nuo žolių kuokštų ir skurdžių krūmokšnių dykumų pakraščiuose iki vešlių žolynų ir retmiškių arčiau pusiaujo. Pusiaujo srityse būdingi drėgnieji tropiniai miškai, kurių pagrindinis masyvas – Kongo džiunglės. Aukštikalnėse šios džiunglės pereina į savotiškus gigantiškų žolinių augalų (žilių, lobelijų) miškus. Šiauriniame ir pietiniame pakraščiuose lygumose būdingi subtropiniai krūmynai, pietuose vietomis – stepės, o drėgnuose kalnų šlaituose – visžaliai ir spygliuočių miškai.

Afrika pasižymi savita gyvūnija. Jos savanų plotuose ganosi įvairios stambių žolėdžių rūšys: afrikiniai drambliai, raganosiai, zebrai, žirafos, hipopotamai, įvairios antilopės ir gazelės, afrikiniai buivolai, karpočiai. Juos medžioja liūtai, leopardai, gepardai, hienos, Nilo krokodilai. Daug smulkių graužikų, įvairių paukščių. Džiunglėse stambių gyvūnų mažiau – okapijos, miškiniai drambliai, šimpanzės, gorilos. Sacharoje yra dvikuprių kupranugarių, fenekų, įvairių driežų.

Dideli Afrikos plotai paskelbti draustiniais, nacionaliniais parkais (Kriugerio, Kalahario-Gemsboko, Serengečio, Cavo ir kt.).

Didžiausia valstybė pagal gyventojų skaičių – Nigerija.
Didžiausia valstybė pagal plotą – Alžyras.
Afrikoje yra 46 šalys, įskaitant Madagaskarą, o su visomis salų grupėmis – 53.

 

Rasiškai ir kultūriškai išskiriama Šiaurės Afrika, kurioje gyvena daugiausia arabų ir berberų kilmės europidai bei negridų dominuojama Užsachario Afrika. Pastarojoje didelė tautų ir genčių įvairovė skirstoma į kelias pagrindines grupes: bantai (zulai, bakongai, kosai, bambai, tongai, kikujai, bagandai, šonai, tsongai ir kt.) yra apgyvendinę beveik visą Afriką į pietus nuo pusiaujo; Vakarų Afrikoje gyvena ne bantų grupės Nigerio-Kongo kalbomis kalbančios tautos (jorubai, volofai, fulbiai, soninkai, ašančiai, igbai, mandingai ir kt.); nilotai (dinkai, masajai, šilukai, samburai, luo, nubiai) gyvena vidurio–rytų Afrikos srityse. Sacharos dykumoje ir jos pietiniuose pakraščiuose gyvena rasiškai mišrios, dažnai klajokliškos tautos, kalbančios semitų-chamitų kalbomis: tuaregai, hausai, bedžai, somaliai, afarai ir kt.), šioms tautoms priklauso ir Etiopijos gyventojai amherai. Kalahario dykumoje yra išlikusių vietinių čiabuvių bušmenų, o Kongo džiunglėse – pigmėjų. Pietinėse Afrikos šalyse (PAR, Namibijoje, Botsvanoje, Mozambike, Zimbabvėje) bei salose yra nuo kolonijinių laikų išlikusios europiečių bendruomenės (afrikanai, britai, portugalai, vokiečiai). Rytų Afrikos pakrančių ir salų gyventojai yra daugiausia mišrios kilmės ir turi tiek afrikietiškų, tiek arabiškų bruožų (pavyzdžiui, svahiliai). Madagaskaro saloje gyvenantys malagasiai yra giminingi Malajų salyno ir Polinezijos tautoms. Mauricijuje, PAR gyvena didelės indų bendruomenės.

Žemynas pasižymi labai didele religine įvairove. Šiaurės Afrikoje, didelėje dalyje Vakarų ir Rytų Afrikos dominuoja islamas. Likusioje žemyno dalyje paplitusi krikščionybė (daugiausia protestantai, katalikai, Etiopijoje, Egipte – stačiatikiai). Tačiau didelė dalis Afrikos gyventojų išpažįsta vietinius tikėjimus ir kultus (pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje – vudu), dažnas religinis sinkretizmas. Taip pat yra hinduistų (ypač Mauricijuje), juodųjų judėjų (Etiopijoje, Ugandoje) ir žydų judėjų (PAR, Šiaurės Afrikoje), bahajų, budistų.

Afrikoje vartojama ~2000 skirtingų kalbų. Vietinės kalbos priklauso Nigerio-Kongo, Nilo-Sacharos, semitų-chamitų ir koisanų šeimoms. Tačiau labai nedidelė dalis šių kalbų peržengia šnekamosios kalbos lygį, todėl oficialiame lygmenyje dažniausiai vartojamos kolonizatorių kalbos: anglų, prancūzų, portugalų, arabų, vietomis ispanų, vokiečių, italų, afrikanų kalbos. Arabų kalba yra dominuojanti lingua franca žemyno šiaurėje, prancūzų – vakaruose, viduryje, šiaurės vakaruose, anglų – pietuose ir rytuose.

Vidutinis Afrikos gyventojų tankumas yra ~30 žm./km², tačiau iš tiesų gyventojai žemyne pasiskirstę gan netolygiai. Sacharos dykuma, Kongo džiunglės, atokiau nuo upių ir jūrų esančios savanų sritys gyvenamos retai. Tankiai apgyvendintos Vakarų Afrikos pakrantės (ypač Nigerio deltos sritis), Šiaurės Afrikos šiaurinis pakraštys (ypač Nilo delta ir žemupio slėnis), Transvalio kraštas Pietų Afrikoje.

Didžiausi Afrikos miestai (su aglomeracijomis):

Pilietiniai karai ir badas – įprastas reiškinys Afrikoje. Daugelis karų kyla dėl politinių nesutarimų, tačiau kai kuriuos sukelia konfliktai tarp genčių. Vienas ilgiausių pilietinių karų Afrikoje vyksta Sudane. Čade pilietinis karas, trukęs daug metų, vyko tarp dykumose gyvenančių tuaregų, kuriuos rėmė Libija, ir drėgnesniųjų rajono žemdirbių. Ruandoje ir Burundyje kovos tarp tutsių ir hutų nusinešė tūkstančius gyvybių. Neišspręstas politinis ir teisinis Vakarų Sacharos teritorijos statusas. Kita didžiulė nelaimė – badas. Afrikos maisto pramonė nespėja aprūpinti sparčiai gausėjančiu gyventojų. Todėl daug maisto produktų importuojama. Tradiciškai dauguma žmonių kiekvienais metais užsiaugina maisto tik tiek, kad jo užtektų iki kito derliaus. Jeigu javai neužaugtų ar nutrūktų importas, tūkstančiai žmonių per keletą mėnesių mirtų iš bado.

Daugelio Afrikos tautų plėtrą stabdo pagrindinių susisiekimo priemonių – kelių ir geležinkelių trūkumas, prastai tiekiama elektros energija. Daugelyje Afrikos valstybių klesti korupcija. Tik nedaugelis žemyno šalių parduoda užsienyje pakankamai prekių, kad galėtų susimokėti už gyvybiškai būtinus prekes ir paslaugas. Vis dėlto daugelis Afrikos šalių labiau pasikliauja Vakarų valstybių teikiamomis dovanomis ir paskolomis, tikėdamosi susimokėti už plėtros programas.

Žemėlapiai:




#Article 116: Medicina (931 words)


Medicina ( 'gydymo menas') – mokslo ir praktikos visuma apie žmogaus ir gyvūnų sveikatą, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Lygį lemia ekonominė ir socialinė šalies santvarka, gamtos ir technikos mokslų, kultūros laimėjimai. Medicina yra sritis padedanti užkirsti kelią ligai, ją diagnozuoti ir gydyti.

Šiuolaikinė medicina diagnostikai, gydymui ir susirgimui ar traumų prevencijai pritaiko biomedicinos mokslus ir tyrimus, genetikos ir medicinos technologijų žinias dažniausiai vykdant vaistų terapijas ar chirurgiją. Terapija yra gan įvairi: psichoterpija, išoriniai įtvarai ir trakcija, protezai, biologinės medžiagos, vaistai, jonizuojanti radiacija ar kitos priemonės.

Aukščiausias įvertinimas, kuriuo apdovanojama medicinoje yra Nobelio prizas Fiziologijoje ar Medicinoje. Juo apdovanojama nuo 1901 m. Nobelio asamblėjoje.

Klinikinėje praktikoje gydytojai asmeniškai ar komandoje įvertina pacientus tam, kad diagnozuotų, gydytų ir apsaugotų nuo ligos naudojant klinikinį nuosprendį. Gydytojo–paciento santykiai įprastai prasideda nuo paciento ligos istorijos nagrinėjimo ir medicininių tyrimų, sekami medicininės apklausos ir fizinio ištyrimo. Baziniai diagnostiniai medicininiai įrankiai (pavyzdžiui: stetoskopas, liežuvio nuleidėjas) yra dažnai naudojami. Po ištyrimo dėl požymių ir apklausus paciento simptomus gydytojas gali užsakyti medicininius tyrimus (pavyzdžiui, kraujo tyrimą), paimti biopsiją, ar išrašyti vaistų ar kitų terapijų. Diferencinės diagnostikos metodu yra išbraukiamos būsenos apibūdintos apklausos metu. Per susitikimą tinkamai informavus pacientą apie visus tiesiogiai susijusius faktus yra svarbus gydytojo–paciento santykiams bei tolimesnėje pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento plėtroje. Medicininis susitikimas tada būna dokumentuojamas į medicininius įrašus, kurie yra legalus dokumentas daugelyje jurisdikcijų. Po to sekantys susitikimai galėtų būti trumpesni, tačiau turi sekti tą pačią bendrą procedūrą.

Medicininę apklausą sudarantys komponentai:

Fizinis ištyrimas yra paciento ištyrimas dėl ligos požymių. Sveikatos apsaugos teikėjas panaudoja regos, klausos, lytos, ir kartais kvapo (pavyzdžiui, infekcijos, uremijos, diebetinės ketoacidozės atvejais) jutimus. Atliekami keturi pagrindiniai veiksmai per fizinį ištyrimą: apžiūra, apčiuopa, perkusija, auskultacija. Ši seka gali būti pakeičiama priklausomai nuo pagrindinių ištyrimo tikslų (pavyzdžiui: sąnarys gali būti apžiūrėtas naudojant tik „išvaizdą, pojūtį, judesį“.

Pilnos klinikinės apžvalgos metu nagrinėjama:

Gydytojas dažnai gilinasi į pagrindines, išryškintas interesų sritis medicininėje paciento istorijoje ir nebūtinai įtrauktų viską, kas buvo išvardinta aukščiau.

Medicininės laboratorijos ir diagnostikos tyrimų rezultatai gali būti surenkami esant būtinybei. Medicininio sprendimo sudarymo procesas susideda iš analizės ir sintezės visos sąraše aukščiau išvardintos informacijos tam, kad būtų galima įtarti galimas diagnozes (diferencinių diagnozių), kartu su tuo, kas turi būti padaroma tam, kad pasiekti galutinę diagnozę, kuri paaiškintų paciento problemą.

Gydymo planas galėtų susidaryti iš: papildomų laboratorinių tyrimų užsakymo, terapijos pradžios, siuntimo pas specialistą ar akylaus stebėjimo.

Šis procesas yra naudojamas ir bendrosios praktikos (šeimos medicinos) gydytojų ir specialistų. Diagnozavimas gali užtrukti kelias minutes, jei problema yra paprasta, ar iki keleto savaičių, jei pacientas buvo hospitalizuotas su įmantriais simptomais ar keleto organizmo organų sistemų sutrikimais, dirbant kartu su keliais skirtingais specialistais.

Buvo dvi medicinos rūšys:

 
Bei trys ligų nustatymo būdai:

Tikėjo animizmu.

Mesopotamijoje rastas seniausias Farmacijos tekstas – Nipūro dantiraštis – lentelė su 15 receptų.

Ši civilizacija tikėjo, jog žmogaus kūnas sudarytas iš keturių pradų:

Naudojamas valomasis gydymas () – vaistai skatinantys vėmimą, atsikosėjimą, vidurių laisvinamieji. Tikėjo gydymo dievu – Totu (vaizduojamas su Ibio snapu), Anubiu – jis išmokęs balzamuoti kūnus.

Ši civilizacija manė, kad organizmą sudaro 5 elementai:

Tikėjo vyrišku ir moterišku pradu – jan ir in. Nuo raupų (variola vera) gydėsi ypatingai – paimdavo pūslių pūlius, juos išdžiovindavo ir įtrindavo į nosį, toks žmogus persirgdavo lengva ligos forma. Įvairių ligų gydymui naudojo akupunktūrą (žinojo 388 aktyvius kūno takus), mokslą, masažus. Buvo leista skrosti lavonus.

Manė, jog žmogaus organizmas sudarytas iš:

Ligos diagnozavimui naudojo:

Tikėta medicinos dievu – Asklepijumi. Homeras rašė, jog jis turėjo du sūnus (Machaoną ir Podavilijų) ir dvi dukras (Higėją ir Panacėją). Asklepijaus garbei buvo statomos šventyklos – Asklepionai, kiparisų giraitėse, prie vandens šaltinių. Šventyklose būdavo patalpa abaton – skirta miegui, atliekamos fizinės ir protinės procedūros, rodomi spektakliai ligoniams. XII a. medicina atsiskyrė nuo filosofijos ir medicininės žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, taip susiformavo dvi amatininkiškos mokyklos:

Hipokratas – žymiausias graikų terapeutas, chirurgas, aprašė žaizdas, išnirimus, sugalvojo naują būdą galvai tvarstyti (Hipokrato kepurėlė), lūžiams tvarstyti – Hipokrato suolelis.

Aleksandrijoje buvo įkurti mokslininkų namai (NUSEION), į juos buvo kviečiami įvairūs mokslininkai (Archimedas, Ptolemėjus). Namuose gyveno ir du gydytojai – Herofilas ir Eristratas, abu aprašomosios anatomijos pradininkai.

Medicina užsiimdavo šeimos galva, nesveikus naujagimius mesdavo į Tiberio upę, paliegusius vergus tremdavo į Šv. Bartolomėjaus salą taip išvengdavo didžiulių epidemijų ir ligų. Buvo dviejų tipų gydytojai: laisvieji ir belaisviai.

Senovės Romos gydytojai:

Steigti medicinos mokslo įstaigas Lietuvoje gerokai delsta net ir įsteigus Vilniaus jėzuitų akademiją. 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro (1533–1586) suteikta privilegija už Vilniaus jėzuitų akademijos ribų paliko teisės ir medicinos mokslus. Jėzuitai buvo įsitikinę, kad, daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti „kenksmingų eretiškų“ knygų, o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją propaguoti ir Universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą (remiantis Pont-a-Mousson akademijos jėzuitus vizitavusio tėvo Jono Maldonato (SJ) nuomone, išsakyta 1579 m. balandžio 20 d. laiške Lotaringijos kunigaikščiui Karoliui III: …iš patirties žinome, kad viena dešimtis Teisės fakulteto studentų (kiek jų dabar yra Ponte) pridarė daugiau blogio ir nusižengimų per 1-erius metus kaip visi kiti studentai per 4-erius).  To siekė Jėzuitų ordino vadovybė (pvz., Ordino generolas 1615–1645 m. Mucijus Vitelskis ir kt.), norėdami „veikti profesorių drausmingumą“  dėl kovos prieš Reformaciją Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.

Feodalinėje Lietuvoje nuolatinio, centralizuoto valstybinio organo atsakingo už sveikatos apsaugą nebuvo. Nebuvo ir vyriausybės sistemos įstatymų tvarkančių medikų paruošimą ir veiklą, jų teises ir pareigas, gydymo įstaigų ir vaistinių veiklą. Tik Didysis kunigaikštis ir atskiri stambūs magnatai turėję savo dvaruose ir rūmuose gydytoją ir vaistininką, reguliuodavo jų veiklą, teises, pareigas individualiomis sutartimis bei privilegijomis. Pagal mecenato ir aukotojo norą buvo kontroliuojamos špitolės ir vaistinės.

XVII a. pab. iškilus buržuazijai, susidarė palankios sąlygos privačiai praktikuojantiems gydytojams, nes greitai turtėjantis aukščiausiasis miestiečių luomas pradėjo reikalauti profesionalios medicinos pagalbos, tačiau negalėjo savo lėšomis išlaikyti atskiro gydytojo. Tačiau naujai atsirandančias ligonines ir gydytojų teises bei pareigas, santykius su pacientais galėjo nustatyti tik valstybinė valdžia.




#Article 117: Vėžys (liga) (1734 words)


Vėžinės ligos (moksl. neoplazma, neoplazija) – didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes). Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo sveikos ląstelės skiriančios vėžinės savybės. Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikaupę genetinės medžiagos (DNR) pakitimai, arba/ir epimutacijos – išorinės chromatino modifikacijos. Dėl jų sutrinka ląstelės dauginimosi reguliavimas ir ji tampa piktybine. Vėžys gali pažeisti bet kurį organą ir audinį, kiekvienas piktybinis auglys yra skirtingas, būdingas skirtingas augimo greitis, polinkis plisti. Šie skirtumai yra svarbiausia kliūtis ieškant efektyvaus gydymo. Vėžio simptomai priklauso nuo jo rūšies ir išplitimo, organų ir audinių pažeidimo laipsnio. 
Vėžį, jo tyrimus, gydymą ir profilaktiką nagrinėjanti medicinos sritis yra onkologija.

Vėžys egzistavo visą žmonijos istoriją. Seniausias rašytinis šaltinis apie vėžį yra maždaug 1600 m. pr. m. e. parašytas Edvino Smito papirusas, kuriame minimas krūties vėžys. Hipokratas (apie 460–380 m. pr. m. e.) aprašė keletą vėžio rūšių ir patį susirgimą pavadino graikišku žodžiu καρκίνος karkinos, kurio reikšmė – krabas arba vėžys. Šis pavadinimas kilęs dėl kieto piktybinio naviko išvaizdos, kuriame išsišakojusios venos primena vėžio kojas. Kornelijus Celsus (apie 25 m. pr. m. e. – 50 m. m. e.) graikišką žodį karkinos išvertė į lotynų cancer, taip pat reiškiantį vėžį, ir rekomendavo operaciją kaip gydymo metodą.

Pasibaigus viduramžiams vėl tapo įmanomas kūnų skrodimas mirties priežasčiai nustatyti. Vokiečių profesorius Wilhelm Fabry manė, kad krūties vėžį sukelia pieno krešulys pieno latakuose. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius, Dekarto pasekėjas, tikėjo, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai ir kad rūgštinis limfos skystis yra vėžio priežastis. Jo amžininkas Nicolaes Tulp buvo įsitikinęs, kad vėžys yra užkrečiama liga.

Gydytojas John Hill 1761 m. paskelbė straipsnį, kad tabakas gali sukelti vėžį. Britų chirurgas Percivall Pott XVIII amžiuje pastebėjo, kad kapšelio vėžiu dažniausiai suserga kaminkrėčiai ir kaip priežastį įtarė suodžių ir dervų esančių dūmuose, poveikį. XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. Buvo nustatyti ryšiai tarp pirminio naviko ir vėžio metastazavimo – plitimo, taip pat pastebėtas hormonų poveikis kai kurių rūšių vėžio augimui.

XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus – vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja. Vėžiu sergantys ligoniai vis dažniau gali būti išgydomi arba su liga gyvena ilgiau.

Skaitant įvairią literatūrą sutinkama pačių įvairiausių vėžio ar su vėžiu susijusių apibrėžimų. Dažniausiai vartojamos sąvokos yra šios:

Medicininis vėžio pavadinimas dažniausiai sudaromas naudojant galūnę -karcinoma arba -sarkoma, rečiau -blastoma – parenkant pagal audinį, iš kurio išsivysto auglys. Priešais šią galūnę prirašomas graikiškas arba lotyniškas organo pavadinimas, šitaip apibūdinant organą, kuriame atsiranda auglys, ir jo rūšį, pavyzdžiui: osteosarkoma (kaulų vėžys), meduloblastoma (nervų sistemos vėžys), cholangiokarcinoma (tulžies latakų vėžys). Apibūdinti vėžį vien tik pagal organą (pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys) paprastai nepakanka, kadangi iš viename organe esančių audinių gali išsivystyti tiek sarkoma, tiek limfoma, tiek įvairių rūšių karcinoma, pvz., žr. storosios žarnos vėžys. Kadangi karcinoma yra dažniausias navikas, kasdienėje kalboje, o kartais ir tarp medikų kalbant apie organo vėžį dažniausiai galvojama apie to organo ar audinio karcinomą, pavyzdžiui skrandžio vėžys = skrandžio adenokarcinoma, nors 10% piktybinių skrandžio auglių atvejų sudaro kiti augliai.

Onkologijoje vartojamas apibrėžimas Nepiktybiniai navikai, kurie neplinta į kitas kūno vietas bei nepažeidžia aplinkinių audinių, yra sąlyginis. Paprastai „vėžiu“ vadinami tik piktybiniai augliai, tačiau kai kuriais atvejais ir neplintantys į kitas organizmo vietas gerybiniai navikai gali būti grėsmingi. Pavyzdžiui, gerybinis smegenų auglys didėdamas gali užspausti svarbius smegenų centrus ir sukelti sunkius neurologinius pakitimus ar net mirtį.
Piktybiniai navikai (vėžiai) perauga, infiltruoja aplinkinius audinius. Priklausomai nuo vėžio rūšies, augimas gali būti invazyvus, kas gali sukelti kraujavimą, organų perforacijas (pavyzdžiui, žarnos ar skrandžio sienelės trūkimą), arba ekspansyvus, kai gretutiniai organai arba audiniai spaudžiami. Dėl spaudimo sutrinka audinių ir organų aprūpinimas krauju ir jie žūva – vystytosi nekrozės. Vėžio ląstelės išskiria kraujagyslių augimą stimuliuojančias medžiagas, šitaip užtikrinant auglio aprūpinimą krauju – deguonimi ir maisto medžiagomis. Vėžio ląstelės kraujagyslių ir limfagyslių tinklu patenka į kitas organizmo vietas ir suformuoja antrinius auglius – metastazes.

Dažnai medicinoje išskiriamos tarpinės formos ir būklės tarp piktybinių ir gerybinių navikų.

Istoriškai ir pagal histologinius kriterijus vėžys klasifikuojamas pagal audinį, iš kurio ar kuriame išsivysto. Svarbiausios grupės yra šios:

Vėžiui atsirasti įtaką turi tiek paveldimi, genetiniai faktoriai, tiek išorinės aplinkos veiksniai. Išorinės aplinkos faktoriai, padidinantys vėžio riziką ar jį sukeliantys, vadinami kancerogenais. Išorės veiksniai daugeliu atvejų yra svarbesni už paveldimus, genetinius faktorius. Manoma, jog įgimti genetiniai pakitimai sąlygoja iki 10% visų vėžio atvejų. Šią hipotezę patvirtina daugelio tyrimų duomenys, rodantys kad imigrantams ir jų vaikams vėžio rizika greitai susilygina su vietinių šalies gyventojų ir skiriasi nuo jų gimtosios šalies rizikos. Pagrindinis daugelio vėžio rūšių rizikos faktorius yra amžius, kadangi senstant organizme daugėja genetinės medžiagos pakitimų. Vienas svarbiausių potencialiai modifikuojamų išorės faktorių, sukeliančių vėžį, yra tabako rūkymas. Vėžio sukėlimo rizikos veiksnius ir priežastis galima suskirstyti į tokias grupes:

Kokia kiekvieno konkretaus susirgimo vėžiu priežastis, atsakyti beveik niekada nėra įmanoma, kadangi visais atvejais piktybinės ląstelės atsiradimui būtina turimų genetinių pakitimų ir išorės veiksnių sąveika. Pavyzdžiui, galima įtarti, kad vartojusiam daug alkoholio ir daug rūkiusiam ligoniui susirgus stemplės vėžiu jį sukėlė alkoholis ir rūkymas, tačiau stemplės vėžys diagnozuojamas ir nevartojantiems alkoholio ir nerūkantiems asmenims, tik atitinkamai kur kas rečiau.

Ląstelės dauginimasis yra normalus fiziologinis procesas, vykstantis beveik visuose audiniuose – kaip normalus augimas ir mirusių ląstelių atnaujinimas, reakcija į sužalojimą, imuninė reakcija. Šis procesas griežtai reguliuojamas, saugant organų ir audinių vientisumą. Vėžinės ląstelės dauginasi tada, kai to nereikia, nesustoja daugintis, kai privalėtų ir nemiršta tada, kai joms priklauso. Šio nenormalaus elgesio priežastis yra genetinės medžiagos pakitimai. Vėžio atsiradimas, kitaip vadinamas kancerogeneze, nėra paprastas ir vieno žingsnio procesas, tai ilgas kelias, kurio metu ląstelė įgauna vis naujų savybių, kol tampa piktybine, kuriai budingos 10 vėžio savybių. Šis procesas gali būti suvokiamas ir klasifikuojamas dviem lygmenimis: ląstelėje ir audinyje. Ląstelės biologijoje vartojamos šios sąvokos, apibendrintai vadinamos Knudsono hipoteze (kelių smūgių hipoteze). Manoma, kad vėžio kamieninės ląstelės išsivysto iš normalių kamieninių ląstelių.

Vis daugiau duomenų sukaupiama apie epigenetinių pokyčių įtaką vėžio atsiradimui. Tai yra genetinės medžiagos pakitimai, neįtraukiantys DNR, ir susiję su nepaveldimomis genomo sekomis. Šių sekų pakitimai nekeisdami pačios DNR struktūros turi stiprią įtaką ląstelės dalijimuisi ir kitiems joje vykstantiems procesams, taip pat ir piktybinių auglių atsiradimui. Šie pakitimai vadinami epimutacijomis ir nustatomi visuose piktybiniuose navikuose. Epigenetiniai pakitimai vėžio atsiradimą įtakoja įvairiais mechanizmais: dažnai jos slopina už DNR struktūros taisymą atsakingų genų veikimą arba juos visiškai išjungia. Panašų poveikį gali turėti ir epigenetiškai pakitusios sritys, koduojančios specialias trumpas RNR atkarpas, vadinamasias mikro RNR. Tai trumpos RNR dalys, reguliuojančios įvairių genų aktyvumą. Pakitusios mikro-RNR gali slopinti naviko supresorinių genų poveikį ir šitaip prisideda prie vėžio susiformavimo.

Kiekvienas piktybinis navikas turi onkogenų, naviko supresorinių genų mutacijų ir epigenetinių pakitimų, kurių visuma suteikia jam daugiau ar mažiau išreikštas vėžio savybes.

Kol auglys nėra didelis simptomų dažniausiai nebūna, jie atsiranda navikui augant ar plintant (metastazuojant) į kitas organizmo vietas, audinius ir organus. Nė vienas iš simptomų nėra būdingas tik vėžiui, iš kitos pusės, daug vėžio simptomų yra būdingi kitoms ligoms, todėl neretai ligoniai iki vėžio diagnozės nustatymo būna aplankę ne vieną specialistą ir gydyti dėl kitų ligų. Pagal

Vietiniai simptomai priklauso nuo pirminio auglio vietos organizme. Auglys veikia aplinkinius audinius ir organus juos tiesiogiai spausdamas ir peraugdamas, išopėjęs navikas gali sukelti kraujavimą. Šitaip storosios žarnos vėžys gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, stemplės vėžiui būdingi rijimo sutrikimai, plaučių vėžys dažnai pasireiškia kosuliu, skrepliavimu ir dažnais plaučių uždegimais, prostatos vėžys sukelia šlapinimosi sutrikimus. Dėl spaudžiamų kraujagyslių sutrikus kraujo apytakai audinyje jis gali apmirti (formuojasi nekrozės), arba pažeistos kraujagyslės gali kraujuoti.

Jie priklauso nuo metastazių vietos organuose ir audiniuose. Tai gali būti padidėję limfmazgiai, hepatomegalija (padidėjusios kepenys), kaulų skausmai, vėžinio proceso paveiktų kaulų lūžiai, skysčio kaupimasis pleuros ertmėje arba pilvo ertmėje (ascitas).

Šiai grupei priskiriamas svorio kritimas, karščiavimas be aiškios priežasties, padidėjęs prakaitavimas (vadinamieji B simptomai), anemija (mažakraujystė), kacheksija, blogas apetitas, nuovargis ir jėgų trūkumas. Paraneoplastiniai sindromai (pavyzdžiui, trombozės, embolijos, dermatomiozitas, neuropatija ar endokrininiai (hormoniniai) pakitimai) taip pat priskiriami sisteminiams vėžio simptomams.

Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis 2000 metais visame pasaulyje tik 20% gyventojų buvo registruojami patikimi duomenys apie sergamumą vėžiu, tik 33% buvo registruojamos mirtys nuo vėžio. Iki 2008 metų duomenų šiek tiek padaugėjo, tačiau vistiek nepakako patikimai statistinei informacijai, todėl bendri duomenys apie sergamumą ir mirtingumą vėžiu pasaulyje yra išvestiniai, apskaičiuoti pagal turimus rezultatus. 2008 metais sergamumas vėžiu pasaulyje buvo 12,4 milijono, mirtingumas 7,6 milijono. Dažniausias vyrams diagnozuojamas piktybinis auglys buvo plaučių vėžys, moterims – krūties vėžys.

Lietuvoje vėžiu serga apie 70 tūkst. gyventojų, iš kurių kasmet miršta daugiau kaip 8 tūkst. pacientų. Kasmet šalyje užregistruojama apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų.

Suaugusiems žmonėms dažniausiai diagnozuojamos karcinomos, rečiau leukemijos ir limfomos, dar rečiau sarkomos.
Kai kurie suaugusiųjų piktybiniai navikai: šlapimo pūslės karcinoma, kraujo vėžys (leukemijos, mieloma), limfomos (Hodžkino limfoma, ne Hodžkino limfoma), smegenų navikai, krūties vėžys, gimdos kaklelio vėžys, kolorektalinė karcinoma, gimdos vėžys, plaučių vėžys, mezotelioma, burnos ertmės vėžys, kiaušidžių vėžys, kasos vėžys, prostatos vėžys, inkstų vėžys, odos vėžys, skrandžio vėžys, sėklidžių vėžys, skydliaukės vėžys, kepenų vėžys.

Sergamumas vėžiu didžiausias pirmaisiais gyvenimo metais. Beveik pusę visų vaikų piktybinių navikų (vėžių) sudaro leukemijos ir limfomos, toliau pagal dažnumą seka centrinės nervų sistemos navikai (pvz., meduloblastoma), inkstų (dažniausiai Wilmso navikas), kaulų, minkštųjų audinių, nervinio audinio (pvz., neuroblastoma) ir akių navikai (dažniausiai retinoblastoma). Mergaičių ir berniukų sergamumas praktiškai nesiskiria. Kai kurių tipų navikais (pvz., neuroblastoma) dažniau serga baltosios rasės vaikai.

Kiekviena vėžio forma gydoma skirtingai.

Dažniausiai taikomi šie vėžio gydymo metodai:

Šiandien taikomas gydymas vadinamas multimodaline vėžio terapija, kai kiekvienam ligoniui individualiai parenkamas optimalus gydymas kombinuojant visus žinomus ir efektyvius metodus.

Yra taikomi ir kiti alternatyvūs vėžio gydymo būdai arba papildomi vėžio gydymo būdai, naudojantys hipnozę, masažą ar augalus, turinčius priešvėžinių medžiagų. Žinoma pakankamai šarlatanizmo ar nepatvirtintų gydymo metodų taikymo atvejų atvejų, kai nekvalifikuoti, neaprobuoti  patarimai turėjo letalinių pasekmių.

ES ekspertų parengtos ir periodiškai peržiūrimos, taisomos ir papildomos profilaktinės rekomendacijos () yra geras pavyzdys, kaip paprastai ir suprantamai suformuluoti profilaktinius patarimus:




#Article 118: Leukemija (551 words)


Leukemija (iš  'baltas' +  'kraujas'), arba leukozė () – kraujo vėžio rūšis, kuriai būdingas nenormalių, nebrandžių, funkciškai nepilnaverčių vienos ar keleto rūšių leukocitų ar jų pirmtakų skaičiaus padidėjimas kraujyje ir kaulų čiulpuose, dėl to kiekybiškai ir kokybiškai pakinta kraujo sudėtis ir slopinama normali kraujodara. Leukemijos pagal ląstelių rūšį, simptomus, ligos eigą skirstomos į įvairias formas, kiekvienos iš jų gydymas ir prognozė skirtinga, tačiau per paskutiniuosius dešimtmečius ji ženkliai pagerėjo.

Manoma, kad pirmas leukemija sergantis ligonis buvo paminėtas prancūzų gydytojo Alfred Velpeau: jis aprašė skrodimą ligonio, kurio kraujas buvo „baltas nuo pūlių“, o blužnis padidėjusi. Nėra visiškai aišku, ar tai tikrai buvo leukemijos atvejis, tačiau tikimybė didelė. Pirmasis leukemijos terminą pavartojo vokiečių mokslininkas Rudolfas Virchovas 1845 metais. Tuo pat metu Edinburgo patologas John Hughes Bennett aprašė pirmąjį lėtinės mieloleukemijos atvejį Edinburgo medicinos žurnale ().

Iki 2008 metų ūminė leukemija buvo diagnozuojama nustačius 20 % ar daugiau nebrandžių baltųjų kraujo ląstelių ar jų pirmtakų – blastų iš visų branduolį turinčių ląstelių periferiniame kraujyje arba kaulų čiulpuose. Šiuo metu šis kriterijus tebegalioja, tačiau lemiami yra citogenetiniai ir molekulinės genetikos metodais nustatomi pakitimai piktybinėse ląstelėse. Juos nustačius, blastų skaičius nebeturi reikšmės ir diagnozė laikoma patvirtinta. Atskiri diagnostiniai kriterijai egzistuoja eritroblastinei leukemijai. Lėtinės leukemijos formos irgi turi atskirus diagnostinius kriterijus, visi jie remiasi periferinio kraujo ląstelių skaičiumi, kaulų čiulpų pakitimais, ląstelių morfologiniais požymiais ir citogenetiniais bei molekuliniais genetiniais radiniais.

Pagal klinikinę eigą ir ląstelių brandumo laipsnį leukemija skirstoma į dvi grupes: ūminę ir lėtinę formas.

Pagal bendro leukocitų skaičiaus kitimus leukemija gali būti skirstoma į:

Ši klasifikacija neturi didesnės praktinės reikšmės

Svarbi leukemijų klasifikacija į mieloidines, arba mielogenines, kurios kyla iš granulocitų kilmės ląstelių, ir limfogenines, kurios kilusios iš limfocitų ar jų pirmtakų ląstelių.

Ūminei leukemijai būdinga staigi pradžia ir greitas nebrandžių leukocitų (blastų) dauginimasis greitai sutrikdant normalių kraujo ląstelių brendimą. Šiuo atveju būtinas greitas ir intensyvus gydymas, jo netaikant ligoniai miršta per keletą savaičių. Istoriškai plačiai tebenaudojama 1976 metais paskelbta FAB () klasifikacija suskirstė visas ūmines leukemijas į 3 stambias grupes pagal vėžinių ląstelių kilmę. Kiekvienoje iš šių grupių dar buvo išskirti papildomi leukemijų tipai. Nors šiandien egzistuoja nauji leukemijos klasifikavimo principai, FAB klasifikacija tebėra plačiai naudojama klinikinėje praktikoje, kadangi jos pagrindas yra paprasti ir lengvai nustatomi leukemijai būdingų ląstelių – blastų morfologiniai požymiai.

Ūminė mielogeninė leukemija pagal FAB klasifikaciją skirstoma į šias grupes:

Ūminė mielogeninė leukemija šiandien pagal citogenetinius ir molekulinius žymenis skirstoma į kelias dešimtis formų. Kiekvienai rūšiai parenkamas atitinkamas gydymas, o šie molekuliniai ir citogenetiniai pokyčiai nulemia pacientų prognozę, išsami klasifikacija pateikiama ūminės mielogeninės leukemijos straipsnyje.

Lėtinės leukemijos ląstelės paprastai būna labiau subrendusios ir liga tęsiasi mėnesiais, metais ar net dešimtmečiais ir dažnai net neturi būti gydoma, kai kuriais atvejais pakanka stebėjimo. Pagal ląstelių kilmę išskiriama:

Leukemijos simptomai yra labai įvairūs ir nespecifiniai. Priklausomai nuo leukemijos formos (ūminė ar lėtinė), jie gali pasireikšti staiga ir greitai progresuoti arba vystytis palaipsniui per mėnesius ar metus.

Ūminės leukemijos formos gydomos priešvėžiniais vaistais, dažniausiai skiriama chemoterapija, kai kuriais atvejais būna reikalinga kamieninių kraujo ląstelių transplantacija. Išimtis yra ūminė promielocitinė leukemija – šiai leukemijos formai kai kuriais atvejais galimas efektyvus gydymas nenaudojant citostatinės chemoterapijos.

Lėtinė mieloleukemija labai sėkmingai gydoma tirozinkinazės inhibitoriais, kurie per pastaruosius dešimtmečius ją pavertė lėtine ir gana lengvai išgydoma ar kontroliuojama liga bei ženkliai pagerino pacientų prognozę.

Lėtinė limfoleukemija gali būti kurį laiką stebima neskiriant gydymo, progresuojančios ir simptomus sukeliančios ligos gydymo principai panašūs kaip neagresyvių limfomų.

 




#Article 119: Kamieninių kraujo ląstelių transplantacija (398 words)


Kamieninių kraujo ląstelių transplantacija, arba kaulų čiulpų transplantacija yra kamieninių ląstelių infuzija po aukštų dozių chemoterapijos, taikoma gydant kai kurias onkohematologines ligas (limfomas, leukemijas) ir agresyvius solidinius navikus (germinacinius navikus, sarkomas).

Prieš šimtą metų visi bandymai gydyti ligų (anemija, leukemija) pažeistus kaulų čiulpus buvo nesėkmingi. Tuo pat metu laboratorijose vykdomi eksperimentai su pelėmis, kurioms pažeisti kaulų čiulpai, parodė, kad galima sėkmingai gydyti taikant kaulų čiulpų, paimtų iš sveikų pelių, infuzijas. Tai leido iškelti hipotezę, kad galima sėkmingai transplantuoti vieno žmogaus kaulų čiulpus kitam (alogeninė transplantacija).

Kaulų čiulpų transplantacijos žmonėms nebuvo masiškai taikomos, kol nebuvo atrasta esminė žmogaus imuninės sistemos savybė – 1958 metais Žanas Dosė (Jean Dausset) aprašė pirmą iš daugelio žmogaus histokompatibilumo (histocompatibility) antigenų. Šie proteinai, randami ant daugelio organizmo ląstelių paviršiaus, vadinami žmogaus leukocitų antigenais arba HLA antigenais.

Pirmosios kaulų čiulpų transplantacijos pradėtos taikyti žmonėms – identiškų dvynių čiulpų transplantacijos. Pirmoji sėkminga transplantacija ne tarp identiškų dvynių buvo atlikta 1968 metais Minesotos universitete. Recipientas buvo vaikas sergantis sunkia imunodeficito liga, donoras – giminaitis.

Pirmoji negimininga kaulų čiulpų transplantacija atlikta Niujorke 1973 metais – penkiamečiui pacientui, sergančiam sunkia imunodeficito liga. Donoras rastas Danijoje.

Transplantacija būna trijų rūšių:

Donoro kamieninės ląstelės gali būti paimtos vienu iš trijų būdų:

Visi trys atvejai nėra pavojingi donorui – kamieninės ląstelės per kelias savaites pilnai atsistato.

Kamieninių ląstelių ėmimas iš kaulų čiulpų – nesudėtinga chirurginė procedūra. Donorui taikoma vietinė ar bendra nejautra ir dažniausiai iš klubakaulio centro sterilia adata imami kaulų čiulpai. Procedūra trunka kelias valandas, gali prireikti iki 100 dūrių.

Kamieninių ląstelių ėmimas iš periferinės kraujo sistemos vyksta daugmaž taip:

Paimtos kamieninės ląstelės intraveniniu būdų suleidžiamos pacientui.

Po transplantacijos pavojingiausios yra pirmosios dvi - keturios savaitės. Chemoterapijos metu sunaikinus kaulų čiulpus, sutrinka ir susilpnėja imuninės sistemos veikla. Kol persodintos kamieninės ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis imlus įvairioms infekcijoms, linkęs kraujuoti. Skiriamos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės siekiant apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti. Taikomos trombocitų, eritrocitų transfuzijos. Ligonis geria specialius vaistus, saugančius nuo tranplantato prieš šeimininką reakcijos išsivystymą.

Jei procedūra sėkminga ir organizmas neatmeta svetimų ląstelių, per 2-4 savaites kamieninės ląstelės prigyja ir pradeda gaminti kraują, palaipsniui nutraukiamas antibakterinis, priešvirusinis gydymas, mažėja kraujo preparatų perpylimas. Jei neišsivysto kitos komplikacijos ligonis po 4–8 savaičių išrašomas namo.

Po alogeninės transplantacijos ilgai duodami imunosupresantai (imuninę sistemą silpninantys vaistai), todėl gana ilgai (nuo 6 mėn. iki 2 metų) imuninė sistema būna nepilnai funkcionuojanti, dėl to reikia ypač saugotis įvairių ligų.




#Article 120: Chemoterapija (349 words)


Chemoterapija – gydymo būdas, kurio metu naudojami vaistai, kurie naikina infekcines, invazines ir vėžines ląsteles arba slopina jų augimą, dauginimąsi. Chemoterapijos pagrindinis tikslas yra sulėtinti ligos progresavimą arba pasiekti ligos remisiją (būklę, kai nebenustatomi ligos požymiai).

Pagal skiriamų vaistų skaičių chemoterapija skirstoma į:

Kai kurie navikai (ypač leukemija ir limfoma) gydomi vien tik chemoterapija, kitais atvejais ji derinama su kitais gydymo būdais – chirurgine operacija, radioterapija (švitinimu), hormonų terapija, imunoterapija, taikinių terapija. Toks vėžio gydymas vadinamas multimodaline ir individualizuota vėžio terapija, kai kiekvienam ligoniui parenkamas optimalus ir individualus gydymo planas.

Sveikų ląstelių augimas ir dalinimasis yra griežtai reguliuojamas. Išsivysčius vėžiui ląstelėje atsiranda pokyčiai, kurie nulemia greitą ir nekontroliuojamą ląstelės dalijimąsi, kurio metu pasigamina daug pakitusios ląstelės kopijų. Pagrindinis chemoterapinių vaistų tikslas – sustabdyti tokių ląstelių dauginimąsi.

Ląstelių dalijimuisi būtina genetinė medžiaga, esanti kiekvienos ląstelės branduolyje. Prieš pasidalinant kiekvienai ląstelei, ląstelės viduje vyksta sudėtingi procesai, kurių metu ląstelės genetinė medžiaga dvigubėja ir patenka į naujas ląsteles. Normalus genetinės medžiagos pasidalijimas yra būtinas naujų ląstelių susidarymui ir gyvavymui. Dauguma chemoterapinių vaistų veikia vėžinių ląstelių dauginimąsi darydami poveikį būtent ląstelės genetinei medžiagai (DNR ar RNR). Chemoterapija sukelia tokius genetinės medžiagos pokyčius, kurie neleidžia ląstelėms toliau daugintis arba jas sunaikina.

Chemoterapiniai vaistai skirstomi pagal savo veikimo mechanizmą:

DNR pažeidžiantys vaistai. Tai vaistai, kurie sunaikina vėžines ląsteles tiesiogiai pažeisdami ląstelių genetinę medžiagą (DNR). Šie vaistai dar vadinami alkilinančiais preparatais.

DNR sintezę slopinantys vaistai. Šie vaistai slopina DNR gamybą ir stabdo ląstelių augimą.

DNR pažaidų ištaisymą slopinantys vaistai. Šie vaistai veikia fermentus, kurie taiso genetinės medžiagos (DNR) pažaidas. Organizme gaminant DNR visada pasitaiko klaidų, kurias normaliai ištaiso tam tikri fermentai. Slopinant šių fermentų veikimą, galima padaryti vėžinę ląstelę labai jautrią įvairiems pažeidimams ir slopinti jos augimą.

Antimetabolitai. Tai vaistai, kurie yra labai panašūs į medžiagas, kurios būtinos genetinės medžiagos (DNR ir RNR) gamybai. Vėžinės ląstelės ima naudoti šiuos vaistus genetinės medžiagos gamybai, tačiau susidaro nenormali DNR ir RNR, todėl ląstelės žūva.

Priešvėžiniai „antibiotikai“. Šie vaistai įsiterpia į vėžinės ląstelės DNR ir sutrikdo jos normalią funkciją, todėl vėžinė ląstelė žūva.

Ląstelių dalijimąsi slopinantys vaistai. Šie vaistai sąveikauja su ląstelės sutrūkturomis, kurios būtinos ląstelės dalijimuisi. Dėl šio poveikio slopinamas vėžinių ląstelių dalijimasis.

Dažni chemoterapijos nepageidaujami poveikiai:




#Article 121: Bendrasis vidaus produktas (1016 words)


Bendrasis vidaus produktas (BVP) ( – GDP) – vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą.

BVP gali būti apskaičiuojamas trimis metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant: 

Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.

Kitaip, BVP – pajamos, gautos šalies viduje (kai neapskaitomas ekonominių užsienio ryšių saldas). Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui.

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.

Ekonominėje geografinėje praktikoje svarbiausiu vystymosi lygio rodikliu yra BVP vienam gyventojui. BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausi metodai:

Dažniausiai naudojamas BVP nominalinėje išraiškoje, kada BVP, paskaičiuotas nacionaline valiuta, perskaičiuojamas į dolerius pagal oficialų nacionalinės valiutos ir dolerio kursą. Toks skaičiavimas formalus: dolerio kursas ne visada atitinka realų perkamąjį valiutos pajėgumą įvairiose šalyse.

Pavyzdžiui, amerikietis pensininkas neišgyvens ir kelių dienų už maždaug 70-80 dol. pensiją, tenkančią per mėnesį vienam Baltarusijos pensininkui.
Šioje šalyje tokia suma nors ir „elgetiška“, bet visgi yra pragyvenimo šaltinis šimtams tūkstančių pagyvenusių žmonių.

Dėl paminėtų trūkumų, naudojamas rodiklis – BVP pagal faktinį perkamąjį pajėgumą (kartais jis vadinamas BVP pagal paritetinę perkamąją galią arba liaudiškai – perkamasis pajėgumas) – palyginti neseniai labai plačiai naudojamas tarptautiniuose palyginimuose ir labai greitai pakeitė supratimą apie valstybių ekonominį lygį. Daugelis išsivysčiusių valstybių, ypatingai mažosios privilegijuotosios Europos nacijos, kur nacionalinių valiutų kursai dirbtinai pakelti (todėl ten viskas brangu), pagal BVP vienam gyventojui reitingus nukrito kiek žemyn, o kai kurios besivystančios valstybės (kurių vidinėje rinkoje paprasčiausios prekės palyginti pigios, nors nacionalinė valiuta dolerio atžvilgiu kotiruojama labai žemai) reitingų sąrašuose kiek pakilo į viršų.

Realusis BVP (RBVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), suma, apskaičiuota bazinių metų (sugretinamosiomis) kainomis.

Nominalusis BVP (NBVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) suma, apskaičiuota faktiškomis kainomis.

BVP nustatymui yra naudojami kainų lygiai, kurių kitimui apskaičiuoti dažniausiai naudojami šie indeksai:

Lietuvoje šiuo metu VKI apskaičiavimams suformuotą „vartojimo krepšelį“ sudaro 532 vartojimo prekės ir 129 paslaugos.
Kiekvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama iš 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 3300 prekybos ir paslaugų sferos įmonių.

BVP gali būti apibūdinamas kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, suma. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta vartojimui; ji neduodama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti.

Galutinėmis prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės. Didėjant gamybos specializacijos lygiui, daugelis gaminamų produktų pereina kelias gamybos stadijas įvairiose firmose, kol galų gale tampa galutiniais produktais ar paslaugomis. Jei šalies metinio produkto apimtis būtų nustatoma kaip tais metais pagamintų visų prekių ir paslaugų kainų suma, tuomet dalies prekių ir paslaugų vertė būtų keliskart įskaičiuota į BVP. Taigi, apskaičiuojant BVP pagal nacionalinių sąskaitų metodiką, tarpinio produkto vertė turi būti eliminuojama (tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas). Pakartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei nustatant BVP sumuojama kiekviename gamybos etape sukurta pridėtinė vertė (pridėtinė vertė – skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos ir rinkos kainos bei gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų).

Visos šalies mastu BVP apimtį nustatant gamybos būdu, sumuojama pridėtinė vertė, sukurta tik kiekvienoje tos šalies ekonomikos šakoje.

Taigi, į BVP įskaičiuojama:

Į BVP apimtį neįskaičiuojama:

Išlaidų metodu BVP nustatomas kaip galutinė įvairios paskirties prekių paklausa, t. y. kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Šių išlaidų rūšys:

Taigi, susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas apskaičiuojamas BVP atviros ekonomikos sąlygomis:

Nustatant BVP apimtį pajamų būdu, sudedamos visos šalyje uždirbtos pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas. BVP glaudžiai susijęs su grynosiomis vidaus pajamomis (GVPaj), o tai yra visos gamybos veiksnių pajamos šalyje per metus.

Darbo ir kapitalo pajamos turi keturias sudedamąsias dalis:

Taigi, GVP nėra lygus BVP. Nustatant BVP pajamų būdu, prie vidaus pajamų dar pridedami du elementai, nesusiję su pajamų paskirstymu gamybos veiksniams: tai kapitalo nusidėvėjimo išlaidos (amortizacija) ir netiesioginiai mokesčiai (Ti – taxes indirect). Kadangi dalis galutinių prekių vertės įgyja amortizacijos (De – depreciation) formą, t. y. pasireiškia kaip suvartoto kapitalo atstatymas, rodantis per metus suvartoto kapitalo vertę, todėl amortizacinės lėšos nepriskiriamos kuriam nors gamybos veiksniui kaip jo pajamos; jos vėl investuojamos į gamybą, išsaugant pradinį gamybos priemonių darbinį pajėgumą. O netiesioginius mokesčius gaminamai produkcijai (mokesčius, kuriuos vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms) nustato vyriausybė, todėl jie įtraukiami į firmos gamybos kaštus ir jų dydžiu padidėja pagamintos prekės rinkos kaina. Šie mokesčiai apima: pridėtinės vertės mokestį, pardavimo mokestį, turto ir licencijų mokesčius, akcizus, muitus ir t. t. Netiesioginiai mokesčiai šalies požiūriu yra pirminės valstybės pajamos.

Taigi, BVP apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, palūkanų, rentos, pelno, nusidėvėjimo (amortizacijos) bei netiesioginių mokesčių suma. Tačiau jeigu vyriausybė teikia subsidijas iš valstybės biudžeto konkrečioms prekėms ar paslaugoms, tai tų subsidijų suma atimama iš netiesioginių mokesčių sumos, kadangi jos yra įskaitomos į pajamas, bet nėra gaminamo produkto kainos dalis:

BVP apskaitos išlaidų ir pajamų metodai – tai du skirtingi požiūriai į BVP, kadangi tai, ką vartotojas išleidžia įgydamas produktą, gauna kaip pajamas tie, kurie dalyvavo šį produktą gaminant. Lygybė tarp išlaidų ir pajamų visada yra todėl, kad balansuojantis elementas yra pajamos, kurios lieka padengus gamintojo išlaidas darbo užmokesčiui, nuomos mokesčiui bei palūkanoms.

Skaičiuoti nacionalinę gamybą XX a. 4-ajame d - metyje pradėjo ekonomistas Saimonas Kuznetsas (angl. Simon Kuznets), dirbęs JAV Komercijos departamente. Pirmieji nacionalinių pajamų paskaičiavimai padaryti Kuznetso 1934 metais. Tada pirmą kartą buvo apskaičiuotos nacionalinės pajamos. Jis apskaičiavo JAV nacionalines pajamas iki 1869 metų. Pirma ataskaita apie nacionalines pajamas ir gamybą už 1929–1935 buvo pateikta JAV Kongresui 1937 metais. Iki tol niekas neturėjo tikslesnių duomenų apie šalies ekonominį pajėgumą, terminas makroekonomika iki 1939 metų buvo nenaudojamas. 1971 metais Saimonui Kuznetsui paskirta Nobelio premija.
Iki 1991 metų bendrasis nacionalinis produktas buvo pagrindinis rodiklis makroekonominiuose tyrimuose. Bendrasis vidaus produktas tapo pagrindiniu rodikliu skaičiuojant atsiskaitymus su Jungtine Tautų Organizacija.




#Article 122: Europos socialistų partija (457 words)


Europos socialistų partija (, ) yra Europos socialistų, socialdemokratų ir darbininkų partijų sąjunga, kuri Europos Parlamente sudaro antrą pagal dydį frakciją. Partija jungia 31 socialistinę ir socialdemokratinę partiją iš visų Europos Sąjungos šalių bei Norvegijos. Partijos darbe be balso teisės taip pat dalyvauja asocijuotos narės ir narės – stebėtojos.

Įkurta 1992 m. Hagos kongrese vietoje Europos socialistų partijų parlamentinės grupės ir Europos Bendrijos socialistinių partijų konfederacijos.

Europos socialistų partijos parlamentinė grupė (PGPES, Group of the Party of European Socialists) sudaryta 1953 m. kaip Europos anglies ir plieno sąjungos (ESCS) asamblėjos socialistų frakcija. Iki 1979 m. jos nariai buvo skiriami partijų, ESCS narių. 1953 m. būstine pasirinktas Liuksemburgas, 1957 m. įsteigtas koordinacinis biuras, 1961 m. priimta Europos socialistų programa.

Grupėje buvo: 1979 m. – 113 iš 411 EP narių, 1984–164, 1989–180 iš 518 EP narių.

Europos Bendrijos socialistinių partijų konfederacija (EBSPK) buvo įkurta 1974 m., numačius nuo 1979 m. Europos Parlamentą rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Ji pratęsė 1953 m. įsteigtos Europos anglies ir plieno sąjungos parlamentinės socialdemokratų frakcijos ir 1958 m. sudaryto Europos ekonominės bendrijos Biuro ryšiams su socialdemokratų partijomis veiklą. Buvo Socialistų Internacionalo asocijuota narė.
 
Aukščiausias organas – kongresas, šaukiamas kas dveji metai. Kongrese buvo priimami programiniai dokumentai, deklaracijos ir rezoliucijos, renkami vadovaujantys organai. Kongrese partijos atstovaujamos proporcingai šalių vietų parlamente skaičiui: Vokietija, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija po 18 delegatų, Belgija ir Nyderlandai po 7, Danija ir Airija po 5, Liuksemburgas – 3.

Tarp kongresų vadovavo Biuras, susirenkantis kas 3 mėn., kurį sudarė po 2 kiekvienos partijos atstovus, Europarlamento socialistų frakcijos pirmininkas ir partijų deleguoti funkcionieriai. Biuras rengė pranešimus ir kitus kongreso dokumentus, kurie priimami buvo tik konsensusu. Kiti kongreso dokumentai buvo priimami 2/3 balsų dauguma. Be to, kasmet Biuras šaukdavo partijų lyderių konferenciją. EBSPK derino savo narių rinkimų platformas, kad vienos jų programa neprieštarautų kitai.

EBSPK pirmininkais buvo:

Po 1994 m. rinkimų PES tapo didžiausia EP grupe, laimėjusi 202 iš 567 vietų Europos Parlamente. 1999 m. PES turėjo 179 vietas iš 626 Europarlamente, 10 iš 20 vietų Europos Komisijoje, 7 iš 15 vietų Europos Taryboje, 86 narius iš 200 Regionų komitete, kuriam vadovavo A. Boras. Po 2004 m. rinkimų turi 201 vietą Europos Parlamente.

PES prezidentą renka kongresas. Berlyno kongrese buvo įkurta Prezidencija – 26 narių kolektyvinis kasdieninio vadovavimo organas, renkamas kongrese iš partijų ir organizacijų – tikrųjų ir asocijuotų PES narių atstovų, taip pat Europos Komisijos narių. PES sekretoriatas yra Briuselyje, Europos Parlamento būstinėje, jam vadovauja Generalinis sekretorius. PES kongresas šaukiamas kas 2 metai.

Kongresai vyko 1992 m. Hagoje, 1995 m. Barselonoje, 1997 m. Malmėje, 1999 m. Milane, 2001 m. Berlyne. 1993 m. Briuselyje vyko neeilinis kongresas, priėmęs Europarlamento rinkimų manifestą. Reguliariai susirenka partijų lyderių Konferencija, formuojanti PES politiką. Nuo 1996 m. renkasi ir socialistų – Europos Ministrų Tarybos narių taryba. PES tarybą sudarė 8 valdančiųjų partijų lyderiai.

Prie PES veikia Europos jaunųjų socialistų organizacija, ir Moterų komitetas. PES glaudžiai bendradarbiauja su Centrinės ir Rytų Europos socialdemokratines partijas jungiančiu Demokratijos ir solidarumo forumu.

 

 

 




#Article 123: Rentgeno aparatas (381 words)


Rentgeno aparatas – prietaisas, šviečiantis rentgeno spinduliais.

Rentgeno spindulių 1895 m. atradėju dažniausiai vadinamas Vilhelmas Konradas Rentgenas (Wilhelm Röntgen), nes jis pirmasis juos sistemingai studijavo, nors ir nepirmasis pastebėjo jų efektą. V. H. Rentgenas juos pavadino X spinduliais (). Rentgeno spinduliai gaunami bombarduojant paviršių dideliu greičiu judančiais elektronais (vakuume).

Pirmoji rentgeno nuotrauka buvo V. H. Rentgeno žmonos ranka. Nuotraukoje matomas jos vestuvinis žiedas ir rankos kaulai. 1896 m. sausio 18 d. rentgeno aparatą viešai pademonstravo H. L. Smitas. Po rentgeno spindulių atradimo 1895 m. jie buvo reklamuojami kaip naujausias mokslo stebuklas ir patraukė pramogų verslo dėmesį. Nors daugelis žmonių žavėjosi išradimu, kiti bijojo, kad šis išradimas leis nepažįstamiesiems žiūrėti kiaurai sienas ir duris.

Pirmieji labai svarbūs rentgeno spindulių tyrinetojai buvo Ivan Pulyui, William Crookes, Johann Wilhelm Hittorf, Eugen Goldstein, Heinrich Hertz, Philipp Lenard, Hermann von Helmholtz, Nikola Tesla, Thomas Edison, Charles Glover Barkla, Max von Laue, ir Wilhelm Conrad Röntgen.

Rentgeno aparato veikimas pagrįstas rentgeno spindulių generavimu. Vakuumo vamzdelyje sudaryta aukšta įtampa (20–600 kV) pagreitina iš kaitinamo arba šalto katodo sklindančius elektronus. Jie įgyja labai didelį greitį ir, atsitrenkę į anodą, savo judėjimo energijos pertekliaus nedidelę dalį (0,1–5 %) išspinduliuoja rentgeno spinduliuote. Rentgeno pluoštas nukreipiamas į tiriamąjį kūną. Dalis rentgeno spindulių prasiskverbia per švitinamą objektą. Apšvitinimo metu gaunamas šešėlinis vaizdas fiksuojamas fotojuostoje, puslaidininkių plokštėse arba vaizdo stiprintuvuose. Tokiu būdu gaunamos nuotraukos vadinamos rentgeno nuotraukos.

Rentgeno spindulių technologija naudojama medicinoje ir medžiagų analizėje. Rentgeno spinduliai yra labai skvarbūs, dėl to rentgeno aparatai naudojami fotografuojant kaulus ir dantis, jais galima diagnozuoti kaulų skilimus ir lūžius. Tai įmanoma, nes kaulai sugeria daugiau rentgeno spindulių nei minkštieji audiniai. Tos vietos, kurios sugeria daugiau spindulių, nuotraukoje matomos baltesnės. Virškinamojo trakto rentgeno nuotraukos daromos naudojant kontrastines priemones (pvz., bario sulfatą).

Rentgeno aparatai taip pat naudojami saugumo kontrolei oro uostuose, pasienio kontrolės postuose. Jais galima neatidarant bagažo ar transporto priemonių krovinių skyrių rasti bombas, ginklus ir kitus neleidžiamus objektus.

Didelės Rentgeno spindulių dozės yra kenksmingos organizmui. Dėl to nerekomenduojama dažnai (daugiau nei vieną – du kartus per metus) daryti rentgeno nuotraukas medicininiais tikslais. Tačiau, reikia pažymėti, kad rentgeno nuotraukos darymas organizme nepalieka jonizuojančios spinduliuotės, t. y. rentgeno aparatas veikia organizmą tik tada, kai yra įjungtas.
Nedidelę rentgeno spinduliuotę skleidžia televizoriai ir kineskopiniai kompiuterių ekranai, tačiau ši labai silpna spinduliuotė sveikatai nėra kenksminga. Skystųjų kristalų monitoriai rentgeno spindulių neskleidžia.




#Article 124: Karaliaučiaus istorija (1719 words)


Karaliaučius (, ), iki 1255 m. Senovės Prūsijos Sembos gyvenvietė ir pilis Tvanksta ar Tvangystė (, ), nuo 1255 m. Vokiečių ordino pilis ir miestas, nuo 1457 m. Vokiečių ordino valstybės sostinė, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės sostinė, nuo 1701 m. Prūsijos karalystės, nuo 1772 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, nuo 1918 m. Veimaro respublikos, nuo 1933 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos sostinė, nuo 1945 m. balandžio 9 d. Raudonosios Armijos okupuotas ir TSRS okupacinės zonos miestas, nuo 1946 m. liepos 4 d. oficialiai perpavadintas Kaliningradu (), nuo 1946 m. TSRS, nuo 1992 m. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities centras. 

Karaliaučius – miestas Priegliaus upės žiotyse prie Aistmarių įlankos šiaurės rytų pakrantės.

Karaliaučiaus apylinkėse archeologiniais duomenimis dar 3000–1500 m. iki m.e. klestėjo Virvelinės keramikos kultūra, būdinga baltų protėviams. Vėliau susiformavo savita Velbarko kultūra su skandinaviška priemaiša. Tai leidžia spėti, kad apylinkėse galėjo gyventi gotai, vėliau Tacito aprašyti aisčiai, vertęsi žemdirbyste, gintaro apdirbimu ir prekyba. Nuo VIII a.–X a. visi archeologiniai radiniai neabejotinai priskiriami baltų prūsų (Bruzi) sembų gentims, kurie vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba.

Prūsai kaip tauta minimi jau lenkų plėšikiškų žygių aprašymuose. Lenkijai apsikrikštijus šie žygiai buvo rengiami prisidengiant krikščionybės platinimu. Lenkijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis, nepajėgdamas kovoti su prūsais, paprašytas popiežiaus Honorijaus III, 1226 m. iš Vengrijos išvarytam Vokiečių ordinui atidavė valdyti Kulmo žemę. Nuo 1231 m. Vokiečių ordinas nuolat kovojo su prūsais. Prūsų gentys gynybai nuo plėšikaujančių riterių pradėjo statyti įtvirtintas gyvenvietes, o vėliau ir medines pilis. Viena iš tokių pilių, Tvanksta buvo pastatyta Priegliaus saloje ant kalvos. Pavadinimas greičiausiai kilęs nuo žodžio tvenkti, nes pilis buvo apsupta vandens.

Jau 1261 m. pabaigoje sembai apgulė Karaliaučiaus pilį, tačiau Karaliaučiaus apgultis ilgai netruko. Nors kryžiuočiai badavo ir rengėsi pasiduoti, bet jiems pagelbėti 1262 m. sausio mėn. atvyko Julicho prie Reino grafas Wilhelmas IV ir Brandenburgo markgrafas Engelbertas I su stipria kariuomene. Jungtinę sembų, notangų, varmių, bartų sukilėlių kariuomenę prie Karaliaučiaus pilies 1262 m. sausio pabaigoje atvedė Herkus Mantas. Sukilėliai keliskart šturmavo pilį, bet Herkų Mantą sužeidus ietimi, po kelių dienų sukilėliai pasitraukė. Vėliau sembai sugriovė aplink Šv. Mikalojaus bažnyčią netoli pilies ir besikuriantį vokiečių miestą. Dėl to Karaliaučiaus Senamiestis vėliau buvo perkeltas į pietus nuo pilies, arčiau Priegliaus.

Būsimojo miesto teritorijoje susikūrė trys savarankiškos gyvenvietės, kurioms buvo suteiktos Kulmo miesto teisės. Tarp pilies ir Priegliaus iškilo Senamiestis (Altstadt, 1286 m.), į rytus nuo pilies Liepininkai (Löbenicht, 1300 m.), arba Naujamiestis (Neustadt) ir Priegliaus upės saloje – Knypava (Kneiphof, 1327 m.). Nuo 1340 m. šie miestai, jau vadinti bendru Kenigsbergo vardu, tapo Hanzos nariais ir tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Nuo jo į rytus pro Sakaimio (Sackheim) priemiestį ėjo vadinamasis Lietuvos kelias, į šiaurės rytus – Kuršių kelias, į šiaurės vakarus pro Trakaimį (Tragheim) – Gintaro kelias. Šios prūsų gyvenvietės vėliau taip pat tapo miesto dalimi.

Vokiečių ordino laikais Karaliaučius, esantis prie strategiškai svarbių vandens ir sausumos kelių, buvo kryžiuočių puolimų į baltų, pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes vienas svarbiausių punktų. Nuo XIII a. antrosios pusės čia buvo Karaliaučiaus komtūro būstinė, nuo 1309 m. jame rezidavo Vokiečių ordino didysis maršalas, nuo 1457 m., iš Marienburgo į Karaliaučių perkėlus Vokiečių ordino sostinę – didysis magistras.

Albrechto Brandenburgiečio iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Po 1422 m. Melno taikos Karaliaučiaus uostas tapo svarbus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prekybai su Prūsija ir Vakarais. Per jį buvo išgabenami javai, miško medžiaga, per jį į LDK gabenta druska, prieskoniai, metalo dirbiniai, vynas, karaliaučinis alus ir kitos prekės. Mieste veikė gintaro manufaktūra. Nuo XVI a. pabaigos Karaliaučiaus uostas, naudodamasis Prūsijos valdovo privilegijomis, perėmė didele dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos, konkuravo su Dancigu, nustelbė Klaipėdą.

Tuo laikotarpiu Karaliaučius tapo vienu svarbiausių reformacijos Prūsijoje centrų, darė stiprų, tiesa, trumpalaikį poveikį reformacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Per 1600–1629 Abiejų Tautų respublikos ir Švedijos karą ir po jo, kai 1626–1635 m. uostą valdė švedai, miestas pagal lietuvių architekto T. Spynausko ir kitų projektą buvo apjuostas žiediniu gynybiniu pylimu su 26 bastionais. Pylimo rytinė ir šiaurės rytų bastionų sistema vadinama Lietuvių pylimu (Litthauer Wall). Jo svarbiausias įtvirtinimas – Kronprinco tvirtovė. Per 1655–1660 m. Šiaurės karą, 1657 m. miesto vakariniame pakraštyje pastatyta Frydrichsburgo citadelė. XVI a.- XVIII a. pastatyta naujų bažnyčių, 1698 m. įkurta Frydricho kolegija.

XVIII a. Karaliaučius buvo didžiausias Baltijos rytinės pakrantės miestas, vadintas gražiausiu Prūsijos karalystėje. 1701 m. ir 1861 m. jame karūnuoti Prūsijos karaliai. 1724–1818 m. Karaliaučius buvo Rytų Prūsijos departamento, 1818–1945 m. Karaliaučiaus apygardos centras. 1755 m. pastatyti operos ir dramos teatrai. 1724 m. įkurtas miesto archyvas.

Per 1757–1763 m. Septynerių metų karą Karaliaučių buvo okupavusi Rusijos imperijos kariuomenė, per 1807–1812 m. Prancūzijos-Rusijos karą jį buvo užėmusi Napoleono I kariuomenė.

Nuo 1818 m. Karaliaučius Rytų Prūsijos provincijos sostinė, čia rezidavo provincijos oberprezidentas. 1843–1864 m. miestas apjuostas 12 galingų fortų žiedu, įrengti nauji bastionai, ravelinai – vadinamasis „Antrasis pylimas“. Iki XIX a. pabaigos aplink miestą laukuose buvo įrengta dar 15 modernių fortų – vadinamasis „Apjuosiantis frontas“. Lietuvių pylime, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (Konigstor, 1765 m.), Sakaimio (1848 m.) ir Rosės sodo (Rossgarter, pavadinimas kilo nuo buvusios gyvenvietės Rosse). 1813 m. ant vakarų pylimo astronomas F. W. Beselis įkūrė observatoriją.

Karaliaučius labai išsiplėtė. Čia telkėsi ir Rytų Prūsijos centrinės įstaigos, 1862 m. pastatyti nauji universiteto rūmai (architektas A. Stuleris), 1880 m. vyriausybiniai rūmai. 1809 m. įsteigtas botanikos, 1896 m. zoologijos sodas. 1756 m. pastatyta pirmoji sinagoga.

Įsteigtos žemės ūkio mašinų, 1830 m. vagonų, lokomotyvų, chemijos, 28 medžio apdirbimo įmonės, laivų statyklos, du celiuliozės ir popieriaus, tekstilės, baldų, laikrodžių ir kiti fabrikai, išplėtota maisto pramonė. Nutiesti geležinkeliai į Piliavą, Naujuosius Kuršius, Krantą, Tilžę, Kauną, Dancigą. 1828 m. nutiestas kietos dangos plentas į Berlyną, 1832 m. į Tilžę, 1835 m. į Gumbinę, 1853 m. į Labguvą.

Vokietijos imperijoje Karaliaučius garsėjo tiltų, geležinkelių, pramonės įmonių statybos bendrovėmis, gintaro apdirbimu ir jo prekyba. Veikė žvejų, prekybinis, karinis jūrų uostai. Mieste stovėjo didelė įgula, buvo Prūsijos karinio laivyno vadavietė.

Pastatytos neogotikinė Panartų (Ponartherkirche 1897 m., dab. sporto salė) ir neoromaninė Karalienės Luizės (1901 m., architektas F. Heitmannas, nuo 1976 m. Lėlių teatras) evangelikų liuteronų bažnyčios, Miesto salės pastatas (1912 m., archit. R. Zėjelis). XIX a. ėjo 11 laikraščių.

XX a. pirmojoje pusėje Karaliaučius tapo didmiesčiu. Miesto pakraščiuose pastatyti nauji gyvenamųjų namų rajonai. Nuo 1895 m. mieste važinėjo autobusai ir tramvajai. 1926 m. įrengta ketvirtoji geležinkelio stotis, viena didžiausių ir moderniausių Vokietijoje, prie jos – didžiulė halė, kurioje vyko vadinamosios Vokiškųjų rytų mugės. Nuo 1919 m. veikė oro uostas.

Įsteigtos naujos Vokietijos imperijos valstybinės įstaigos, žemės ūkio, veterinarijos akademijos, keliolika aukštesniųjų mokyklų, Rytų Prūsijos ir Karaliaučiaus konservatorija, Krašto kultūros rūmai. 1927 m. įkurtas miesto istorijos, 1899 m. gintaro muziejus (universiteto Geologijos instituto patalpose) ir kiti muziejai. Veikė Karaliaučiaus mokslininkų, Gėtės, Kanto ir kitos draugijos.

Ėjo 5 laikraščiai (1939 m. tik – 3). Protestantai turėjo 22, katalikai – 2 parapijas. Iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiuje veikė 24 evangelikų liuteronų ir 4 katalikų bažnyčios. Iš jų po karo nepažeistų, nesugriautų liko 13 liuteronų ir 4 katalikų, bet iki XX a. pabaigos jos naudotos ne kaip maldos namai, o XX a. pabaigoje kai kurios paverstos cerkvėmis. Iki XXI a. išliko 6 buvusios liuteronų ir 3 katalikų bažnyčios, likusios nugriautos.

Stalino parankinio M. Kalinino garbei Karaliaučius nuo 1946 m. liepos 4 d. pavadintas Kaliningradu, tapo sudarytos Kaliningrado srities centru.

Mieste gyveno:

Karaliaučius buvo svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religinis centras. Iki XIII a. Tvankstoje gyveno autochtonai prūsai sembai. Net XVI a. pabaigoje, manoma, jų ir lietuvininkų dalis siekė iki 20 %. Tada baltai gyveno daugiausia priemiesčiuose atskirais kvartalais, dauguma – vargingieji. 1365 m. Karaliaučiuje buvo pakrikštytas iš Lietuvos pabėgęs kunigaikštis Butautas. Didžiajam kunigaikščiui Vytautui antrą kartą pasitraukus į Vokiečių ordino valdas ir būnant mieste, į jį 1390 m. atvyko 31 žemaičių bajoras ir, pripažindami Vytautą savo valdovu, krašto vardu su ordinu sudarė taikos ir prekybos sutartį. Vykstant reformacijai Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenbugiečio pastangomis Karaliaučiuje buvo telkiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos jaunuoliai mokslinimui, kad galėtų lietuvių ir prūsų kalbomis raštu bei žodžiu propaguoti valstybinę evangelikų liuteronų religiją, ugdyti raštiją. Į Karaliaučių iš Lietuvos atvykę lietuvių intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni Karaliaučiaus universiteto steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Studentas Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Čia 1545 ir 1561 m. išleisti du katekizmai ir prūsų kalba, 1582 m. pirmoji spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – Motiejaus Strijkovskio knyga. Karaliaučiaus spaustuvės išspausdino gana daug lietuviškų knygų.

Jau nuo 1531 m. Senamiesčio bažnyčioje lietuviškas pamaldas laikė iš Šilalės atvykęs kunigas Jonas Tartyla. Šteindamo bažnyčioje pamokslus sakė lietuvių raštijos ugdytojai: 1550–1587 m. Baltramiejus Vilentas, 1587–1602 m. Jonas Bretkūnas, 1604–1621 m. Lozorius Zengštokas, 1621–1629 m. Jonas Rėza. Liudvikas Rėza 1799–1816 m. buvo Karaliaučiaus įgulos kapelionas, nuo 1807 m. universiteto dėstytojas, kurį laiką ir vienas vadovų, 1818–1840 m. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro vedėjas. Frydrichas Kuršaitis 1841–1884 m. buvo lietuvių evangelikų liuteronų kunigas, 1841–1883 Lietuvių kalbos seminaro vedėjas.

XVII a. pradžioje – XVIII a. pradžioje Karaliaučiuje veikė katalikų misija – vienas ar du lietuviai ar lietuviškai moką kunigai jėzuitai, jie, pvz., 1651–1665 m. J. Jaknavičius, 1665–1670 m. P. Šrubauskis sakė lietuviškus pamokslus. 1657–1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatoriumi ir valdovo Frydricho Vilhelmo patarėju buvo Karaliaučiuje rezidavęs lietuvių kunigaikštis Boguslavas Radvila. (2009 m. lenkų restauratoriaia atkūrė Onos Marijos ir Boguslavo Radvilų paminklinę lentą buvusioje Karaliaučiaus katedroje). Mieste gyveno nemažai lietuvių bei prūsų kilmės žmonių – iki XVIII a. pabaigos veikė viena ar kelios lietuvių pradžios mokyklos. Sakaimio bažnyčioje lietuviškos pamaldos visiškai nutrūko 1915 m. prasidėjus I pasauliniam karui. 1832–1915 m. Karaliaučiuje leistas laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir paganų“, 1848–1880 m. ėjo „Keleivis“.

Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis Karaliaučiaus universiteto auklėtinių kunigų bei kitų profesijų žmonių, dirbančių Mažojoje Lietuvoje. Karaliaučiuje 1653 m. išleista D. Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1706 m. J. Šulco pirmoji grožinės literatūros knyga lietuvių kalba. 1747 m. išspausdintas P. Ruigio lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, lietuvių kalbos tyrinėjimų studija, 1727 m. jo su kitais lietuvių kalba parengti Naujasis Testamentas, 1732 m. giesmynas, 1735 m. Biblija, 1747 m. išleista jo sūnaus P. F. Ruigio lietuvių kalbos gramatika. 1775, 1780 m. išleisti G. Ostermejerio veikalai senprūsių ir lietuvių tematika, 1793 m. lietuvių giesmynų istorija, 1818 m. jo paskelbta K. Donelaičio poema „Metai“ ir 1824 m. – 6 pasakėčios, 1825 m. jo parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys su vertimu į vokiečių kalbą.

Prūsistikai, lituanistikai ir apskritai baltistikai nusipelnė, lietuvių tematika rašė daugelis Karaliaučiuje gimusių, išsimokslinusių ar dirbusių poetų, istorikų, kitų mokslininkų. Lituanistikos ir prūsistikos veikalų paskelbė Karaliaučiaus karališkoji vokiečių draugija (1741–1945?), daug šios tematikos medžiagos sukaupė mokslinė draugija „Prussia“ (1844–1944 m.), Karaliaučiaus pilyje turėjusi muziejų su biblioteka. Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo XVIII a. pabaigos sukomplektavo beveik visą Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją. Karaliaučiuje 1909 m. įkurtame etnografiniame Tėviškės muziejuje buvo ir lietuvių skyrius. XIX a. pabaigoje lietuviais užsirašė tik 470 miesto gyventojų. Retkarčiais jiems buvo sakomi lietuviški pamokslai. XX a. 3–4 dešimtmetyje čia stažavo žymūs Lietuvos kalbininkai, istorikai, kt. specialybių mokslininkai.

Karaliaučiuje kilo daug žymių žmonių. Jame gimė:

Taip pat mieste gyveno Martynas Mažvydas (1546-1549), Stanislovas Rapalionis (1544-1545), Abraomas Kulvietis (1542-1545), Abraomas Mapu (1867). 

Karaliaučiaus VfB Königsberg buvo stipriausia Rytprūsių futbolo komanda, bet iširo 1945 m. Raudonajai Armijai įsiveržus į Vokietiją.




#Article 125: Karaliaučius (666 words)


Karaliaučius (, ), iki 1255 m. Tvanksta (, ), 1946 m. liepos 4 d. vokiško pavadinimo buvo atsisakyta ir dabartinis miestas oficialiai perpavadintas Kaliningradu (, ), kuris vėliau visomis kalbomis oficialiai taip pradėtas vadinti. 

Tai Baltijos jūros uostas, nuo 1945 m. TSRS okupuotos Rytprūsių šiaurinės dalies, performuotos į Kaliningrado sritį, centras.

Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta, prūsiškai – Twangste, Tuwangste ar Twānksta. 1255 m. kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę, ir pradėjo statyti pilį. Piliai suteikė Kionigsbergo (karalių kalvos) pavadinimą. Taip ji pavadinta Bohemijos karalystės karaliaus Otokaro II-ojo, dalyvavusio kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen. Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytprūsių dalį, įamžinant 1946 m. mirusį TSRS partinį veikėją Michailą Kalininą. Oficialiai miestas Kaliningradu imtas vadinti nuo 1946 m. liepos 4 d., ir dabar taip vadinamas visomis kalbomis, įskaitant ir vokiškai.

Miestas išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių.

Kaliningradas dalinamas į tris dalis (kvartalus):

Istorinių laikų Karaliaučius turi tris, labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį arba prūsiškąjį, teutoniškąjį arba vokiškąjį ir tarybinį arba rusiškąjį.

Sembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1255 m.

Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų sembų genties pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta ar Tvangstė. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.

Teutoniškasis arba vokiškasis miesto laikotarpis gyvavo tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.

Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos (arba Tvangstė, Tvangystės) vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Liepininkai) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2005 m. – Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapalionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine Ordino rezidencija.

Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą.

Tarybinis arba rusiškasis miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi šiol.

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo sovietų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.

Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus. Vietoj pabėgusių, išžūdytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.

Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos.

Karaliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys „Jantar“.

Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.

Yra Kaliningrado zoologijos sodas, Gintaro muziejus, Pasaulinio okeano muziejus, Istorijos ir meno muziejus, Meno galerija, Dramos teatras, Karaliaučiaus katedra.

Mieste žaidžia FK Baltika Kaliningrad futbolo klubas. 




#Article 126: Žemutinis Naugardas (262 words)


Žemutinis Naugardas () – miestas Rusijoje, prie Volgos ir Okos upių santakos; srities centras. Didelis upių uostas, svarbus geležinkelio mazgas, yra oro uostas, metropolitenas (nuo 1985 metų).

Labiausiai išvystyta pramonės šaka mieste – mašinų gamyba („GAZ“), taip pat gaminamos staklės, laivybos reikmenys, televizoriai. Išvystyta elektros energijos, juodosios metalurgijos, prietaisų gamybos, vaistų pramonė. Yra chemijos, medžio apdirbimo, statybinių medžiagų įmonės, daug lengvosios ir maisto pramonės subjektų, varomas alus, gaminamas šampanas. Pro miestą nutiestas dujotiekis ir naftotiekis.

Yra trys universitetai, medicinos akademija, daug institutų, konservatorija. Teatrai (dramos, operos ir baleto, komedijos, lėlių), muziejai (dailės, liaudies amatų, architektūros, upių laivyno, M. Gorkio ir kt.). Architektūros paminklai: 1500–1511 m. statytas kremlius su Mykolo Arkangelo soboru (pastatytas 1631 m.), Благовещенский vienuolynas (XIII a.), Pečeros vienuolynas (XIV a.), Успения cerkvė ant Iljos kalvos (nuo 1672 m.), Рождественская cerkvė (nuo 1719 m.), daug išlikusių XVIII–XX a. pastatų.

Pirmieji slavai Okos ir Volgos santakoje įsikūrė XII a. Miestas įkurtas 1221 metais kaip Jurijaus Vsevolodičiaus tvirtovė Нижний. Dabartinis pavadinimas susiformavo XIV amžiuje. 1341 m. tapo Žemutinio Naugardo ir Suzdalės kunigaikštystės sostine. 1372 m. vietoje medinio kremliaus pradėta statyti akmeninė siena. 1392 m. žemės prijungtos prie Maskvos. XVI a. pradžioje pastatytas akmeninis kremlius. Nuo XVI a. 2-osios pusės – svarbus amatų ir prekybos centras pakeliui iš Maskvos į Vidurio Aziją, Indiją, Persiją. Nuo 1719 m. – gubernijos centras. 1896 m. mieste įvyko Pasaulinė paroda. 1932 m. miestui suteiktas Gorkio vardas, pagerbiant rašytoją M. Gorkį (1868–1936), gimusį šiame mieste. Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo pagrindinis gynybinės pramonės centras Rusijos europinėje dalyje. Todėl nuo 1941 m. Iki 1943 m. miestas buvo bombarduotas vokiečių aviacijos. 1980 m. į Gorkį ištremtas akademikas Andrejus Sacharovas. 1990 metais miestui sugrąžintas istorinis pavadinimas.




#Article 127: Lietuvos istorija (3824 words)


Šiame straipsnyje aprašoma Lietuvos istorija – nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo dabartinės Lietuvos teritorijoje iki dabartinių laikų.

Maždaug 10 000–9 000 p.m.e., nutirpus ledynui, iš kaimyninių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Ankstesnių žmonių gyvenimo šiame regione pėdsakų nėra, nes, jei jų čia ir būta, visus ankstesnių gyventojų pėdsakus sunaikino paskutinis ledynmetis. Seniausios stovyklos randamos pietvakarinėje šalies dalyje. Pagal Lietuvos priešistorės tyrinėtoją Mariją Gimbutienę tai buvo iš Jutlandijos pusiasalio ir dabartinės Lenkijos teritorijos atėję medžiotojai bei žvejai, kurie kartu atsinešė ir dvi vėlyvojo paleolito kultūras. Pirmieji gyventojai buvo klajokliai ir nuolatinių gyvenviečių nekūrė. Aštuntame-šeštame tūkstantmetyje pr.m.e. stovyklų gausėjo, jos kūrėsi palei Nemuną, Nerį, Merkį. Šie žmonės vertėsi medžiokle ir žvejyba, naudojo lankus ir strėles titnaginiais antgaliais, gremžtukus odos apdirbimui, tinklus ir kabliukus.

Ar pirmieji Lietuvos teritorijoje apsigyvenę žmonės gali būti siejami su baltų protėviais tarp archeologų ir Lietuvos priešistorės tyrinėtojų nėra vieningos nuomonės. Apie etninę gyventojų priklausomybę galima spręsti tik pagal skeletus ir kultūros paminklus.

Neolito laikotarpiu 4800/4600–1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos) Lietuvos teritorijoje pasirodė keramika. Žemdirbystė ir gyvulininkystė Lietuvos teritorijoje atsirado apie 3 tūkstantmetį pr.m.e. bei pirmiausiai įsigalėjo vakarinėje šalies dalyje. Nuo to laiko vystytis pradėjo ir amatai bei prekyba.

Pagal vieną iš versijų 3000–2500 m. pr. m. e. Rytų Baltijos jūros regione pasirodė baltai, kurie asimiliavo ir išstūmė vietinius gyventojus. Iš kur jie atvyko neaišku, kaip kad iki galo nėra išspręstas indoeuropiečių kilmės klausimas. Teritorija, kurioje apsigyveno (ar susiformavo) baltai apėmė apie 800 000 km²: nuo Baltijos jūros iki Volgos ir Dniepro aukštupių. Pagal kai kuriuos skaičiavimus šioje teritorijoje galėjo gyventi apie 500 000 žmonių.

Žalvario amžius Lietuvoje prasideda XVI a. pr. m. e., kai pasirodo pirmieji bronziniai dirbiniai (kirviai, ietigaliai, peiliai, papuošalai, kardai) – iš pradžių importuoti iš Skandinavijos, Vakarų Europos ir dabartinės Rusijos pietų, vėliau gaminami ir vietoje.

Geležies amžius Lietuvoje pakeitęs žalvario, prasidėjo pirmo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ir truko iki viduramžių. IX-XI a. baltų gyvenvietes Baltijos jūros pakrantėje puldinėjo vikingai, Danijos karaliai, bent laikinai, rinko duoklę. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusų kunigaikščių žygiai į Lietuvą, ji įvardijama kaip Kijevo duoklininkė, tačiau istorikai abejoja ar duoklė mokėta reguliariai, ar tai tik rodo Kijevo Rusios pretenzijas į lietuvių žemes. Nuo XII a. vidurio lietuviai šaltiniuose jau minimi kaip rengiantys žygius į kaimynines šalis, įskaitant rusų kunigaikštystes.

Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009 m. – Lietuva (lotyniška kilmininko forma Lituae, tad vardininkas turėjo būti Litua).

Pirmuoju valdovu, suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. 1251 m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Vėliau, apie 1260 m., Mindaugas sugrįžo prie savo protėvių tikėjimo. Lietuva su Mindaugu 1258 m. patyrė sunkų išbandymą – valstybė buvo siaubta Burundajaus vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio metu. 1263 m. Mindaugą nužudė sūnėnas Treniota. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis krikščioniškasis karalius Lietuvos istorijoje, nes po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę ir katalikiškasis karaliaus titulas buvo prarastas.

Po Mindaugo nužudymo 1263 m., valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus nužudyti ar išvyti keturi valdovai. Tik 1269 m. atkurtas valstybės stabilumas, į valdžią atėjus Kernavės kunigaikščiui Traideniui. Rašto šaltiniuose teigiama, jog Traidenis atkeršijo už Mindaugo sūnaus Vaišelgos nužudymą, taigi tikėtina, jog Traidenis ir Mindaugas buvo susieti giminystės ryšiais. 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes. 

XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo Vytenis, ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai, mainais gavę autonomiją. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Šalis išliko paskutine pagoniška valstybe Europoje, nors siūlymų ir derybų dėl krikšto ir būta.

Lietuva į rytus plėtėsi nuo pat valstybės susikūrimo. Tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir Vakarų Rusija. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos – Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV-XVI a. konkuravo su Maskva.

Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos ir Lenkijos unijai. 1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialaus Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai, o gal ir tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi.

Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet dar iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Kryžiuočių ir Livonijos (iki 1236 m. – Kalavijuočių) ordinų pretenzijos.

Jogailos pradėta personalinė Lietuvos – Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos 1569 m. Liublino unija.

Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.

XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.

XVIII a. viduryje Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas – buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas Seimo ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas liberum veto. Šios reformos nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar 1764 m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. 1767 m. susikūrė Rusijos remiama Radomo konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. 1768 m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė Prancūzija ir netiesiogiai – Turkija. Tais pačiais metais prasidėjo Rusijos karas su Turkija. Pasibaigus Rusijos – Turkijos karui, Rusija vėl aktyviai ėmė kištis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus.

Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti, atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius, vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos. 1795 m. Seimas papildė kardinalines teises. Bajorams buvo garantuoti dvarai, tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vietinis, sostas nepaveldimas. Seimo aktai skirstomi į politinius ir ekonominius, kurie gali būti priimami balsų dauguma.

Karaliui kontroliuoti sudaroma Nuolatinė Taryba, taip pat sudaroma Edukacinė komisija. Šios institucijos buvo bendros Lenkijai ir Lietuvai. Nuolatinė Taryba buvo vykdomosios valdžios institucija, vadovavo administracijai, teikė Seimui įstatymų projektus, vykdė įstatymus, siuntė pasiuntinius, siūlė karaliui po 3 kandidatus į valstybės postus. Karalius pirmininkavo Nuolatinės Tarybos posėdžiuose ir turėjo 1-2 balsus. Nuolatinę Tarybą sudarė 36 nariai, renkami Seimo dvejiems metams. Pusė jų buvo senatoriai, kita pusė – bajorų atstovai. Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo 1/3 narių. Visus aktus pasirašinėjo karalius, senatorius ir tarybos maršalka. 1776 m. Nuolatinės Tarybos funkcijos praplėstos įtraukiant prievolių teisės aiškinimą, įstatymų vykdymo kontrolę, teisės aiškinimą.

Po trijų padalijimų 1772–1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų.

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika.

XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831 m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.

Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu.

Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.

Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtu leisti laikraščiu „Aušra“ (1883–1886 m.). Vėliau jo idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889–1905 m.).

XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą. 1915 m. Rusijos kariuomenė patyrusi pralaimėjimą pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pramonės įmonės nutraukė darbą, nes trūko žaliavų. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų patys pasitraukė drauge su kariuomene arba buvo jos prievarta išvaryti. Pabėgėliai lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.
 
Vokiečių kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero  Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečiai okupavo visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizijų – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai. Lietuvių gyventojai buvo palenkti Rusijos pusėn.
 
Vokietija, užėmusi Lietuvą, turėjo ekonominių ir politinių tikslų: įsiviešpatavimas Baltijoje, įtakos stiprinimas Skandinavijoje, Rusijos atkirtimas nuo Baltijos jūros, Lietuvos, kaip žemės ūkio produktų šaltinio, išnaudojimas.

Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, trumpai vadinamą Oberostu. Čia visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.

Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti, ką Lietuva gali gauti iš karo. Dalis lietuvių veikėjų išreiškė lojalumą Rusijos imperijai, paskelbdami vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“. Lietuvą okupavus Vokietijai, persiorientuota į ją.

Šalia nepriklausomybės idėjos tebebuvo svarstomi ir kiti variantai:

Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją vyriausybę.

Į Valstybės Tarybą įėjo ir tautinės mažumos: žydai ir baltarusiai. Lenkai valstybės Tarybos veikloje dalyvauti atsisakė.

Dėl sudėtingos vidaus ir užsienio politinės situacijos Steigiamojo Seimo sušaukimas buvo ilgai atidėliojamas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo išleistas 1919 m. lapkričio mėn. Patys rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14-15 d., išrinkti 112 atstovų.

Iki Steigiamojo Seimo ir jame beveik visi politiniai veikėjai Lietuvoje sutarė, kad būsimoji Lietuvos santvarka bus demokratinė parlamentinė respublika, kas buvo įtvirtinta 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje. Bendra šios Konstitucijos nustatyta valdžios sąranga buvo klasikinė parlamentinė, pagal tuometinės Prancūzijos pavyzdį. Įstatymų leidimo teisė suteikta išimtinai Seimui, kuriam buvo atsakingas ministrų kabinetas. Respublikos prezidentui buvo paliktos reprezentacinės funkcijos.

Iki 1926 m. vyriausybes sudarinėjo krikščionys demokratai su koalicinėmis partijomis. 1926 m., po vyriausybės krizės, vyriausybę sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, kurių vyriausybė ėmė aktyviai veikti, sukeldama krikščionių demokratų pasipriešinimą. Socialdemokratų vyrausybė stengėsi mažinti dvasininkijos įtaką ir atskirti valstybę nuo bažnyčios, panaikinta nuo nepriklausomybės kovų galiojusi karinė padėtis, Švietimo ministerija leido įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi Antano Smetonos, kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. išrinktas prezidentu, rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. Gruodžio 27 d., bandant pateisinti perversmo būtinybę, už antivalstybinę veiklą, buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji „keturi komunarai“).

Seimas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik 1936 m. Tačiau šis Seimas tebuvo valdžios įrankis, o ne nepriklausoma institucija. Pagal 1936 m. gegužės 9 d. įstatymą, į Seimą kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A. Smetonos priimta 1938 m. gegužės 5 d. Konstitucija įteisino 1926 m. perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas.

A. Smetonai priešiškos jėgos kelis kartus nesėkmingai bandė suorganizuoti valstybinius perversmus: (1927 m. birželį – valstiečiai liaudininkai, 1927 m. lapkritį – krikščionys demokratai ir 1934 m. birželio 7 d. – vadinamieji voldemarininkai). 1936 m. vasario 1 d. paskelbtas draugijų įstatymas suvaržė draugijų veikimo laisvę. 1934 m. buvo sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis.

(Daugiau žr. Lietuvos santykiai su Estija ir Latvija 1918–1940).

Nuo 1935 m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos – Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. kovo 11 d. Lenkija paskelbė Lietuvai notą su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J. Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.

Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. 1939 m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribentropu buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo nualinta agrarinė šalis, industrializacijos lygis Lietuvoje buvo menkas. Atkovojus nepriklausomybę, 1920 m. Kaune įsikūrė 6 bankai, o per 1921–1924 m. įsikūrė 379 pramonės įmonės. Atgijus žemės ūkiui, „Maisto“ bendrovė sėkmingai eksportavo mėsos gaminius, „Pienocentras“ – sviestą, „Lietūkis“ – grūdus. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Vokietija, Anglija, vėliau Sovietų Sąjunga. Prekybiniai ryšiai labai priklausė nuo politinių santykių, ypač su Vokietija. Taip Anglija tapo pagrindiniu prekybos partneriu po 1935 m., kai pablogėjo santykiai su Vokietija. Tarpukariu pramonė lyginant su prieškariu išaugo keturis kartus] ir sudarė 20-25 % visos produkcijos, bet pramonės darbuotojų skaičius išliko du-tris kartus mažesnis nei kitose Baltijos šalyse.

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Nors 1939 m. rugsėjo 17 d., paskelbus dalinę mobilizaciją, surinkta 100 000 karių, spalio 2 d. kariuomenė demobilizuota. Ribentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista sovietams. Dabar jau SSRS politikai pradėjo ruoštis pajungti Lietuvą. Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje sovietai pareiškė norą „aptarti šalių santykius“. Spalio 9 d. ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis išvyko į Kauną pranešti vyriausybei apie derybų eigą. Pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: 1) arba ji pasirašo Sovietų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Sovietų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi, 2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konfliktą su Sovietų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konfliktas parodė Suomijos patyrimas. Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma vadinama „savitarpio pagalbos sutartis“, kurią įamžino ir du rusų fotografai. Vos ją pasirašius sovietų karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė karinėse bazėse Naujojoje Vilnioje, Gaižiūnuose (prie Jonavos), Prienuose ir Alytuje.

Žlugus Lenkijai Lietuva nebeteko galimybės balansuoti tarp didžiųjų regiono valstybių ir jos likimą nulėmė Molotovo-Ribentropo paktu pasiekti SSRS ir Vokietijos susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis atsidūrė Sovietų Sąjungos okupacinių siekių sferoje. 1939 m. spalio mėn. SSRS grąžino Lietuvai tik mažiau nei pusę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos Vilniaus krašto teritorijos, okupuotos želigovskininkų 1920 m. spalio mėn., kitą dalį atidavė Baltarusijos SSR, tuo 'de facto' aneksuodama nemenką dalį lietuvių etninių žemių su Gardino, Lydos, Ašmenos, Smurgainių ir kitais miestais bei daugeliu lietuvių gyvenamų plotų. Teritorijos grąžinimas Lietuvai buvo atliktas su ultimatyvaus reikalavimo tenkinimu dislokuoti Vilniaus krašte ir Lietuvos centre Raudonosios armijos karines bazes.

Išrinkti 78 „Liaudies Seimo“ atstovai susirinko į Valstybės teatrą ir dirbo liepos 21-23 d. juridiškai įteisindami sovietinę santvarką (okupaciją).

Pirmą „Liaudies Seimo“ posėdį atidarė einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Išrenkamas „Liaudies Seimo“ prezidiumas: Liudas Adomauskas – pirmininkas, Mečys Gedvilas – pavaduotojas, J. Grigalavičius – antrasis pavaduotojas, Petras Cvirka ir Antanas Venclova – sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas Seimo deklaracijas.

Pirmoji „Liaudies Seimo“ sesija išrinko 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija – perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį ir „parvežti Stalino saulę“: Lietuvos prezidentas Justas Paleckis, vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas, buvęs kunigas, vyriausias kontrolierius Liudas Adomauskas, žemės ūkio ministras Matas Mickis, švietimo ministras rašytojas Antanas Venclova, rašytojas Liudas Gira, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. Vincas Vitkauskas, profsąjungų pirmininkas Motiejus Šumauskas, kompartijos veikėjas Karolis Didžiulis-Grosmanas, rašytojas Petras Cvirka, poetė Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas, darbininkas Pranas Zibertas, S. Vaineikienė, Icikas Meskupas-Adomas, kareivis V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė, B. Abdulskaitė.

Okupantai įsteigė teismus, prokuratūrą ir ypatinguosius teismus, kurie perėmė visas žydų ir vokiečių bylas: aukščiausias teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros institucija; vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iš prokuroro arba policijos teismo.

Lietuvoje dėl SS karininkų – SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio ir SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamano suorganizuotos vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis nuošimtis žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus ir žydai negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje ir Kaune buvo įkurti žydų getai. Daug žydų tautybės asmenų žuvo holokausto metu Paneriuose ir Kauno IX forte.

Lietuvoje Vokiečių okupacijos metais veikė ir SSRS diversinės grupės, kurių veikla buvo koordinuojama iš Maskvos.

Lietuvos kontrolė buvo vykdoma per Lietuvos biurą, 1944 m. lapkričio 11 d. įsteigtą prie SSKP CK. Tai buvo svarbiausias politinių sprendimų lygmuo Lietuvos sovietizacijos metu. Šią politiką vykdė respublikinės komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, užėmęs šias pareigas nuo 1940 m. Pirmiesiems sekretoriams prižiūrėti buvo skiriami antrieji sekretoriai – rusai.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nemažai lietuvių buvo ištremti į Sibirą ar nužudyti, kitiems pavyko pasitraukti į Vakarų šalis. Nuo 1940 iki 1953 m. Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų, 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. vykusių trėmimų metu į Sibirą ir kitas atokias Sovietų sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 29 923 šeimų.

Stalino mirtis (1953 m.) nutraukė tolesnius trėmimus, ir daliai ištremtųjų buvo leista grįžti tuoj pat. Tačiau jiems buvo uždrausta registruotis Lietuvos SSR. Tremtiniams buvo pareikšta, jog jų nepriima atgal tuometinė Maskvai lojali Lietuvos SSR vadovybė. Tačiau grįžusiems tremtiniams apsistoti gimtinėje neleista ir Latvijoje bei Estijoje. Taigi greičiausiai būta kažkokios bendros instrukcijos, kaip su jais elgtis. Lietuvoje gyvena nemažai latvių, kuriems po Stalino mirties ir vėliau nebuvo leista registruotis Latvijoje, todėl jie pasirinko Lietuvą. Pačioje Latvijoje yra pakankamai daug tokių lietuvių.

Daug grįžusių tremtinių buvo priversti slapstytis nuo milicijos arba kurtis kaimyninėje Latvijoje ar Kaliningrado srityje. Panašaus likimo susilaukė ir tremtiniai iš kitų Baltijos šalių.

Organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai vyko iki 1953 m. Dalies mokslininkų nuomone, šios kovos sutrukdė okupanto užmačioms kolonizuoti šalį, vienintelėje Lietuvoje iš trijų naujai pavergtųjų Pabaltijo respublikų išliko aukštas lietuvių gyventojų nuošimtis.

Šiuo laikotarpiu uždrausti tautiškumo simboliai – tautinė vėliava bei Tautiška Giesmė (nors 1944–1950 m. ji buvo oficialus LSSR himnas) ir kiti, už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami.

Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams Rusijos gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.

Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę – veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune.

Sovietų Sąjunga priešinosi galimai Lietuvos nepriklausomybei ir konfrontacija su Lietuva apogėjų pasiekė 1991 m. sausio 13 d., kai sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą. Netrukus Islandija pirmoji pripažino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę.

Visame pasaulyje Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta po 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje. Lietuvoje tuo metu įvyko Medininkų tragedija – 1991 m. liepos 31 d. naktį ginkluota OMON grupuotė vagonėlyje išžudė Lietuvos pasieniečius – nušovė 7 muitinės, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ ir kelių policijos pareigūnus. Tąnakt poste budėjęs muitinės pareigūnas Tomas Šernas buvo stipriai suluošintas, tačiau liko gyvas. Po nepriklausomybės paskelbimo pietryčių Lietuvoje vyravo separatistinės nuotaikos ir siekta sukurti Vilniaus krašto autonomiją, tačiau žlugus pučui Maskvoje ir įvedus tiesioginį valdymą kai kuriuose rajonuose ši problema buvo išspręsta.

Prasidėję turto esančio Lietuvoje privatizacijos procesai bei Lietuvos pinigų sistemos įvedimas su talonais bei laikinais piniginiais vienetais, anaiptol nevyko sklandžiai ir skaidriai – jie buvo palydėti ir didžiulės infliacijos. Paskutiniai Rusijos kareiviai 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvą paliko prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą, tačiau netrukus prasidėjo stipri destabilizacija: Pakaunės įvykiai, kur vos pavyko išvengti dalies pasitraukusių į mišką savanorių ginkluotų veiksmų, Bražuolės diversija, Lietuvos bankų sistemos krizė ir griūtis bei kiti įvykiai. Savo indėlį į Lietuvos finansinių rodiklių blogėjimą įnešė ir ekonominė prekybos partnerio – kaimyninės Rusijos krizė, kilusi 1998 m. Netrukus Lietuvos prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus, pakeitęs šiame poste 1998 m. vasario 25 d. LDDP lyderį Algirdą Brazauską, kuris prezidentavo nuo 1993 m. vasario 25 d. Vidinė destabilizacija paaštrėjo, netrukus po to, kai Lietuvos prezidentu 2003 m. sausio 5 d. buvo išrinktas Rolandas Paksas, kuris 2004 m. balandžio 6 d. po pirmosios Europos istorijoje apkaltos prezidentui atstatydintas Seime. Vėliau, dar vienai kadencijai išrinktas prezidentas Valdas Adamkus.

Šių laikų Lietuva integruojasi į Vakarų karines bei ekonomines sąjungas: 2001 m. gegužės 27-30 d. Vilniuje įvyko pirmoji buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje NATO parlamentinė asamblėja, o 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo pilnateise NATO nare, bei po visuotinio referendumo dėl narystės – nuo 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos nare. Lietuvai Europarlamente jau atstovauja Lietuvoje išrinkti politikai, o 2006–2012 m. laikotarpiui suteikta 36 mlrd. eurų dydžio ES parama.




#Article 128: Rusija (2079 words)


Rusija (), oficialiai Rusijos Federacija () – federacinė valstybė šiaurinėje Eurazijos dalyje. Tai didžiausia pagal plotą pasaulyje valstybė, besidriekianti nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Rusija ribojasi su (iš vakarų į rytus): Norvegija, Suomija, Estija, Latvija, Baltarusija, Lietuva, Lenkija, Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, Kazachstanu, Kinija, Mongolija ir Šiaurės Korėja.

Vakarinė šalies dalis, esanti Europos žemyne, yra daug tankiau apgyvendinta nei rytinė – maždaug 77 % populiacijos gyvena vakarų Rusijoje. Šalis apima apie aštuntadalį apgyvedintos žemės ploto ir turėdama 144 mln. gyventojų užima 9 vietą pagal gyventojų skaičių pasaulyje, o taip yra viena iš rečiausiai apgyvendintų pasaulio šalių. Rusijos sostinė Maskva yra vienas didžiausių pasaulio miestų. Taip pat labai svarbus šalies miestas yra Sankt Peterburgas, kuris nuo 1712 m. iki 1918 m. buvo šalies sostinė. Kiti svarbūs šalies centrai ir  yra Novosibirskas Sibire, Jekaterinburgas Urale, Žemutinis Naugardas prie Volgos.

Šiandieninė Rusija išaugo iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, dalinės rytų slavų Kijevo Rusios kunigaikštystės. Augdama šalis apėmė ir daugelio kitų tautų gyvenamas teritorijas ir dabar yra daugiataute valstybe, nors etniniai rusai sudaro apie 80 % šalies gyventojų. Rusijos administracinis suskirstymas susidaro iš 9 federalinių apygardų ir 85 federacinių subjektų.

Pirmoji didelė slavų valstybė regione buvo Kijevo Rusia, susikūrusi apie 850 m. Ši valstybė išsiplėtė apimdama visas rytų slavų ir didelę dalį baltų žemių (Galinda driekėsi nuo Smolensko iki Maskvos), tačiau X a., po Jaroslavo Išmintingojo mirties ėmė skaidytis. 1078 m. baigėsi tiesioginė Kijevo valdovų linija, ir į valdžią atėjo Riurikaičių atšaka iš Perejeslavlio kunigaikštystės – Monomachai, kurie laikinai atkūrė dalinę Kijevo Rusios vienybę. XII a. susiformavo trys pagrindiniai centrai: Vladimiras, Volynė ir Novgorodas.

Šias valstybes labai susilpnino mongolų užkariavimas XIII a. viduryje. Po 1240 m. mongolų žygio visos rusų kunigaikštystės tapo mongolų duoklės mokėtojomis. Tuo pačiu metu rusų kunigaikštystėmis ėmė domėtis ir kitos kaimyninės valstybės: Švedija, Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Livonijos ordino ir švedų puolimą 1242 m. sustabdė Vladimiro didysis kunigaikštis ir Novgorodo valdovas Aleksandras Nevskis.

Kunigaikštysčių skaičius nuolat augo, tačiau XI a. vid. atsiradęs pirminis padalinimas į žemes išliko. Nepaisant susiskaldymo žemių viduje, taip vadinamosios dalinės kunigaikštystės išlaikė bendrą tapatumą ir neretai kartu stodavo prieš bendrą priešą iš kitos žemės.

XIV amžiuje, nors ir mongolų kontroliuojama, sustiprėjo Maskvos kunigaikštystė. Ivanas IV Rūstusis (1533–1584) tapo pirmuoju Rusijos caru, o kunigaikštystė prisijungė Kazanės ir Astrachanės chanatus bei retai gyvenamą Sibirą. Naująją Rusijos imperiją nuo 1613 m. valdė Romanovų dinastija. Dinastijos atstovas Petras I, valdęs nuo 1689 m., sugebėjo dar primityvioje šalyje pritaikyti Vakarų šalių idėjas ir kultūrą, žymiai modernizuodamas šalį. Jis taip pat perkėlė sostinę iš Maskvos į Sankt Peterburgą.

Rusijos imperijos pagrindus padėjo Rusijos caras Petras I, kuris savo reformomis 1695-1725 m. perorganizavo Maskvos Rusios luominę-atstovaujamąją monarchiją į absoliutinę monarchiją Vakarų valstybių pavyzdžiu (Prūsija, Olandija, Švedija).

Imperatorienė Jekaterina II, valdžiusi 1767–1796 m., sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiausioms Europos valstybėms. Tuo metu prie Rusijos prijungta ir didžioji dalis Lietuvos bei kitos padalintos Abiejų Tautų Respublikos teritorijos. Rusija buvo viena didžiausių imperijų pasaulio istorijoje (trečia pagal dydį po Mongolų imperijos ir Britų imperijos) ir tęsėsi nuo Arkties vandenyno šiaurėje ir Juodosios jūros pietuose iki Baltijos jūros vakaruose ir Ramiojo vandenyno rytuose. Imperijos vadovas – imperatorius – iki 1905 m. turėjo absoliučią, niekieno neribojamą valdžią.

XX a. pradžioje Rusijos imperijoje vyko keli perversmai – 1905 m. revoliucija buvo nuslopinta, 1917 m. vasario revoliucija nuvertė Pirmojo pasaulinio karo susilpnintą caro valdžią, o tų pačių metų Spalio revoliucija į valdžią atvedė bolševikus, 1922 m. sukūrusius naują valstybę – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą.

Tarybų Sąjungos pradžia – 1922 m. gruodžio 30 d., kai Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika su Užkaukazės TFSR, Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR pasirašė sąjungos aktą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą TSRS pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija, kuria taip pat pasidalino įtakos sferomis Rytų Europoje. 1941 m. Trečiajam Reichui sulaužius Nepuolimo sutartį, Tarybų Sąjunga įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, kurį kartu su Vakarų sąjungininkais laimėjo 1945 m.

Po karo prasidėjusiame Šaltajame kare Tarybų Sąjunga buvo viena pagrindinių konfliktuojančių šalių.

Valstybė galutinai iširo 1991 m. gruodį – gruodžio 1 d. Ukraina referendume pasisakė už nepriklausomybę, gruodžio 8 d. pasirašytas Belovežo susitarimas, gruodžio 21 d. pasirašyti Alma Atos protokolai ir įkurta NVS, gruodžio 25 d. atsistatydino TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, gruodžio 31 d. valstybė galutinai nustojo egzistuoti, o jos tęsėja tapo Rusijos Federacija. TSRS suskilo į 15 nepriklausomų valstybių.

Nuo 1991 m. gruodžio 12 d. gyvuoja nepriklausoma Rusijos Federacija.

Rusija yra prezidentinė federacinė respublika. Valstybės vadovas – Rusijos Federacijos prezidentas, kuris kartu yra Karinių pajėgų vyriausiasis vadas (renkamas 6 metams visuotiniu, slaptu, lygiu ir tiesioginiu balsavimu). Vykdomąją valdžią be prezidento vykdo ministrų kabinetas, vadovaujamas premjero, kurį skiria prezidentas su Dūmos pritarimu.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas – Federalinis susirinkimas, kuris susideda iš Dūmos ir Federacijos Tarybos. Dūmą sudaro 450 deputatų renkamų visuotiniu tiesioginiu balsavimu 5-iems metams. Visi nariai renkami proporcine sistema pagal partijų sąrašus. Federacijos Tarybą sudaro 178 nariai – po 2 atstovus iš 89 federacijos subjektų.

Rusija yra viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų (1991 m. gruodžio 8 d.), Eurazijos Sąjungos, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, APEC, BRICS, Europos Tarybos, Rytų Azijos viršūnių susirinkimo, G20, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, Pasaulio Prekybos Organizacijos bei daugelio kitų tarptautinių organizacijų narė.

Dūmos frakcijos (pagal 2016 m. rugsėjo 18 d. rinkimų rezultatus):

Šiuo metu Rusijos federacija sudaryta iš 85 federacijos subjektų (įskaitant aneksuotą Krymą ir Sevastopolį):

Rusijos Federacija nutįsusi per šiaurinę Eurazijos superkontinento dalį. Dėl valstybės dydžio, klimatas įvairiose valstybės dalyse labai skiriasi. Rytų Europos lygumoje nuo šiaurės į pietus atitinkamai plyti tundra, taiga, mišrieji ir plačialapių miškai, stepės bei pusdykumės. Pagal plotą Rusija yra pati didžiausia šalis pasaulyje. Jis siekia 17,075 mln. kvadratinių kilometrų. Šalis užima 11 % pasaulio ploto, tai būtų visa Europa ir Australija kartu sudėjus. Rusijos platybėse yra visos klimato juostos, išskyrus atogrąžines. Rusijos plotis iš šiaurės į rytus yra apie 9000 k. nuo 19 ° rytuose iki 169° vakaruose. Šalis driekiasi per du žemynus – Aziją ir Europą. 23 % šalies teritorijos yra Europos žemyne, o 77 % - Azijos. Iš pietų į šiaurę Rusija nusitęsusi apie 4000 km: nuo 41° iki 81° šiaurėje.

Rusijos teritorijoje daug ežerų ir kalnų, tarp kurių ir Baikalas, didžiausias gėlavandenis ir giliausias ežeras pasaulyje. 23 objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Rusija yra viena iš pasaulio šalių, kurios turi daugiausiai sienų su kitomis valstybėmis. Šalis ribojasi su 14 kitų valstybių. Bendras šalies sienų ilgis yra 20 017 km. Rusija turi priėjimą prie penkių jūrų, o pakrančių ilgis yra 37 653 km.

Pagrindinė Rusijos dalis (be Kaliningrado srities) ribojasi su Norvegija (196 km) ir Suomija (1340 km), piečiau yra palyginus nedidelė Baltijos jūros pakrantė. Dar piečiau eina siena su Baltijos šalimis Estija (334 km) ir Latvija (217 km). Pietuose ribojasi su Baltarusija (959 km) ir Ukraina (1576 km, be Krymo). Juodoji jūra skiria Rusijos europinę ir azijinę dalį. Kaukaze ribojasi su Gruzija (723 km) ir Azerbaidžanu (284 km). Ryčiau yra Kaspijos jūros pakrantė ir siena su Kazachstanu (6846 km). Rytų Azijoje Rusija ribojasi pirma su Kinija (apie 40 km) tada su Mongolija (3485 km) ir tada vėl su Kinija (3605 km). Dar toliau į rytus yra paskutinė žemyninė siena su Šiaurės Korėja. Po to driekiasi jūrinė siena su Japonija. Ji prasideda nuo Ochotsko jūros, eina per Ramųjį vandenyną ir baigiasi Beringo jūroje. Beringo sąsiauryje yra Diomido salos. Viena iš jų - Ratmanovo sala - yra labiausiai į rytus nutolusi Rusijos sala. Ji yra tik keturis kilometrus: nutolusi nuo Kruzenšterno salos, kuri priklauso JAV. Visa Rusijos šiaurinė dalis yra nusidriekusi palei Arkties vandenyną, kuriame yra daugybė Rusijai priklausančių salų. Pati šiauriausia iš jų yra Prano Juozapo Žemė.

Rusijai taip pat priklauso vienas eksklavas. Tai buvo šiaurinė Rytų Prūsijos provincijos dalis, šiandieninė Kaliningrado sritis. Ši šalies dalis Rusijai (prieš tai TSRS) priklauso nuo 1945 m. Kaliningrado sritis ribojasi su Lietuva (227 km) ir Lenkija (206 km).

Geografiškai Rusiją galima suskirstyti į šiuos geografinius regionus:

Pagrindinės eksporto prekės: nafta, gamtinės dujos, geležies ir kitų metalų rūda, mediena, akmens anglis, plienas, mašinos. Pagrindinės eksporto šalys: Vokietija, Baltarusija, Kinija, Ukraina, Italija, JAV, Prancūzija. 2004 m. eksporto apimtis (183,2 mlrd. USD) buvo dukart didesnė už importo apimtį (94,8 mlrd. USD). Nafta, dujos, metalų rūdos ir mediena sudaro 80 proc. eksporto, dėl to Rusija yra labai priklausoma nuo pasaulinių žaliavų kainų svyravimo (The World Factbook 2005).

Dėl aukštų žaliavų kainų 2004 m. labai išaugo Rusijos biudžeto pajamos. Biudžeto perviršis pervedamas į Stabilizacijos fondą, buvo išmokėtos visos skolos Tarptautiniam Valiutos Fondui, taip pat pradėtos išmokėti skolos Paryžiaus klubo šalims.

Neskiriant lėšų transporto infrastruktūros atnaujinimui, oro uostų skaičius Rusijos teritorijoje 1990–2010 m. sumažėjo nuo 1401 iki 328. Pagal valstybinę programą už 85,8 mlrd. rb. pavyko suremontuoti 36 oro uostų 38 kilimo–tūpimo takus ir pakeisti šviesos signalines sistemas 30 oro uostų, nors ją iš viso turi tik 65% oro uostų. Skubaus remonto reikia 46% oro uostų su dirbtine danga ir 18% – su grunto danga. iki 2015 m. planuojama skirti 306,6 mlrd. rb. ir suremontuoti 127 oro uostus. 

Rusijos Federacijoje žemės ūkiu daugiausia verčiamasi derlingose Rusijos lygumose, kurios driekiasi nuo vakarinės sienos iki Centrinės Azijos. Ten žemdirbiai augina kviečius ir kitus javus, mėsinius galvijus, pagaminama nemažai pieno produktų, medvilnės, vilnos. Rusijos Federacija yra viena didžiausių pasaulio grūdų augintojų, tačiau neretai ji nepasigamina net tiek maisto, kad išmaitintų savo gyventojus, tad grūdus tenka importuoti.Bet pastaraisiais metais šis rodiklis mažėja ir javų yra prikuliama vis daugiau.

Nors Rusija tarp valstybių užima aštuntąją vietą pasaulyje pagal gyventojų skaičių, dėl milžiniško šalies ploto gyventojų tankumas yra labai mažas – tik 8 žm/km².  Europinėje šalies dalyje tankumas daug didesnis nei azijinėje. Mažiausias tankis yra šiaurės rytų Rusijoje. Be maždaug 116 milijonų Rusijoje gyvenančių etninių rusų, dar apie 20 milijonų gyvena kitose buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse, daugiausiai Ukrainoje ir Kazachstane. 

 Rusija yra aštuntoje vietoje (2011 m.).

Dauguma Rusijos gyventojų yra rusų kilmės. Tačiau joje esama nemažiau kaip šimtas skirtingų etninių mažumų, tarp jų: totorių, ukrainiečių, baškirų ir čiuvašų. Kai kurie Rusijos gyventojai, kaip jakutai yra tiurkų kilmės; kitos gyventojų mažumos yra kilusios iš Azijos. Visoje didžiulėje šalies teritorijoje gyventojai nėra pasiskirstę tolygiai. Apie 75% gyventojų gyvena į vakarus nuo Uralo kalnų; mažiau kaip 25% – Sibire ir tolimesniuose rytiniuose šalies rajonuose.

Etninė sudėtis (2002 m. surašymo duomenys):

Tos pačios apklausos duomenimis, lietuvių Rusijoje yra 45 569.

Rusų kalba yra oficiali visoje šalyje, tam tikri regionai turi dar ir antrą oficialią kalbą. Iš viso tokių yra 27. Pasak 2002 m. apklausos, rusiškai moka 142,6 milijonai gyventojų, angliškai – 6,95 mln., totoriškai – 5,3 mln., vokiškai – 2,9 mln., ukrainietiškai – 1,8 mln., lietuviškai – 49 020 gyventojų.

Rusų kalba yra antra pagal paplitimą kalba internete po anglų kalbos, Iš tikrųjų praktikuojančių religijas žmonių procentas yra dar mažesnis. Anot CŽV pasaulio faktų knygoje pateiktų apskaičiavimų, 15–20 % gyventojų praktikuoja stačiatikybę, 2 % – kitų pakraipų krikščionybę, 10–15 % – islamą. Manoma, kad toks didelis nepraktikuojančių jokios religijos gyventojų procentas yra dėl Sovietų Sąjungos įtakos. Pasak Zuckermano tyrimo, 24–48 % Rusijos gyventojų yra ateistai, agnostikai arba netikintys ir pagal šiuos duomenis Rusija yra viena iš mažiausiai tikinčių pasaulio valstybių. apklausos rodo, kad jų yra tik 7–9 milijonai. Musulmonai yra dauguma tiurkiškai kalbančių Rusijos gyventojų. Daugelis slavų yra stačiatikiai. Budizmas yra tradicinė religija trijuose Rusijos regionuose: Buriatijoje, Tuvoje ir Kalmukijoje. Kai kurie rytinės Rusijos dalies gyventojai kartu su didžiosiomis religijomis praktikuoja šamanizmą, panteizmą ar atlieka pagoniškus ritualus.

Rusijos kultūra susidarė iš senosios Europos ir rusų liaudies kultūrų. Tam tikru laikotarpiu Rusija save net laikė „kita radikaliąja Vakarų kultūra“. Šią, palyginus su Vakarų kultūra, veikė ir kiti veiksniai - šalies geografinė padėtis, valstybės ištakos, o taip pat ir 1054 m. įvykęs krikščioniškosios bažnyčios skilimas. Po schizmos stačiatikiškoji Rusia nutolo nuo katalikiškosios Vakarų Europos. Šalies ir teisės pradmenys kilo iš bizantiškojo cezaropopizmo, o ne kaip Vakarų Europoje iš romėnų teisės. Tai taip pat padidino Rusijos ir Vakarų Europos kultūrynį atsiskyrimą.

Krikščioniškoji Rusijos kultūros istorija prasideda, kai Kijevo didysis, bei Naugardo kunigaikštis Vladimiras I-asis 988–989 m. pakrikštijo šalį. Tada Bizantijos kultūra buvo perimta į slavišką formą, kuri beveik septynis šimtus metų dominavo Rusijoje. Po krikšto įsivyravo savas raštas, menas ir architektūra.

Ypač stačiatikybė lėmė šalies tradicijas ir kultūrinį suvokimą. Religinė pasaulėžiūra ir bažnytinė įtaka lėtino Maskvos Kunigaikštystės vystymąsi. Nuo XV a. rusiška-stačiatiška kultūra patyrė stagnaciją, tai įvyko dėl Konstantinopolio žlugimo, po kurio ji neteko svarbaus partnerio. XVII a. Petras I vykdė šalies sekuliarizaciją ir stengėsi skleisti Europietišką kultūrą. Jis savo reformomis privertė didikus nusikirpti barzdas, dėvėti vakarietiškus rūbus ir apskritai priimti vakarietišką kultūrą. Rusijos europietinimas pasiekė tik dalį aukštuomenės ir tik XVIII a. Šalis plačiai įsiliejo į vakarietišką kultūrą ir apie 1900-sius įsiliejo į europietišką avangardą.  

Vienintelė kultūros forma, kuri buvo pripažinta TSRS, buvo socrealizmas. Šito pasekmė buvo europietiškos ir folklorinės kultūros nykimas šalyje. Rusijos Federacijoje XX pabaigoje kultūra išgyveno didelę krizę. Tuo metu šalies menininkai turėjo persiorentuoti, nes jiems nebereikėjo laikytis valstybinių nuostatų, o konkuruoti su populiariąją kultūra.

Šalyje vyko šie garsūs sporto renginiai:

Rusijos Federacijos valdžios tinklalapiai:

Kita informacija apie Rusiją:

Rusijos media:




#Article 129: Žemaitija (881 words)


Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai, ) yra Lietuvos etnografinis regionas, taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. , ). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai, dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Voluinės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m. Žemaitijos etnografinis regionas pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį apima 15 774 km² plotą.

Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs  Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.

Tradiciškai Žemaitijos pavadinimas kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio žemas. Pasak daugelio istorikų, Žemaitijos pavadinimas galėjo būti vartojamas kalbant apie žemę esančia už Nemuno ribų. Kita hipotezė teigia, jog jis kilęs iš lietuvių kalbos žodžio žemė, tačiau ji nėra labai populari.
Viduramžiais Žemaitija lotyniškai buvo žinoma bei užrašoma kaip Samaitiæ, Zamaitiae, Zamaytae, Samathae, Samethi; rusėnų šaltiniai mini regioną kaip жемотьская земля (); iš jo kilo ir lenkiškas regiono pavadinimas Żmudź ir tikriausiai vidurio vokiečių aukštaičių Sameiten, Samaythen. Tai nusako senesnę Žemaitijos pavadinimo formą, Žemaičiai. Patys žemaičiai Žemaitiją vadina Žemaitėjė.

Dauguma Žemaitijos gyventojų kalba lietuvių kalbos žemaičių tarme, kurią dalis žemaičių linkę laikyti atskira žemaičių kalba.

XX a. Lietuvoje susiformuoja ir įsigali dialektologinė Žemaitijos regiono samprata. LDK ir carinės okupacijos laikais „žemaičių kalba“ buvo vadinamos Žemaičių kunigaikštystėje vartotos tarmės t. y. etninių žemaičių ir vakarų aukštaičių. Pastarųjų potarme ir buvo parašyta pirmoji lietuviška/žemaitiška knyga: „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, M. Mažvydas. XVIII a. pradžioje vakarų aukštaičių potarmės pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta „žemaičių kalba“ (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šios lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) veikė ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2-3 dešimtmečio.

Žemaičių vardas pirmąkart minimas 1219 m. Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki Nevėžio.

Nuo XI a. Žemaitijos teritorijoje gyvenusios žemaičių gentys sudarė nemažą skaičių žemių – teritorinių vienetų, susijungusių gynybiniais tikslais ir vadovaujamų kunigaikščių. Tarp tokių žemių svarbios buvo Karšuva (vakariausia dalis), Knituva, Gaižuva, Šiauliai, Medininkai ir kt.

Kiti šaltiniai mini, kad XIII a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Knituva, Kolainiai, Kražiai, Kulėnai, Labūnava, Laukuva, Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip „Gedimino pilis“, – pastaroji archeologų siejama su Vilkų Lauko kaime netoli Kvėdarnos esančiu Kuplės piliakalniu, Medvėgalis, Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Upytė, Vangiai, Varniai (Medininkai), Veižiai, Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pr. buvo viena iš kelių pagrindinių Lietuvių žemių konfederacijos dalių. Ji (kaip Žemaitija) pirmą kartą netiesiogiai paminėta Voluinės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Voluinės taikos sutarties sudarymą. Pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Erdvilas ir Vykintas.

XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, siekdamas pašalinti visus konkurentus į sostą, stojo prieš savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, kuriuos tuomet užstojo Žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas apgulęs Vykinto pilį Tvirement (Tverai), kurioje glaudėsi Tautvilas ir Gedivydas, nužudė Žemaičių kunigaikštį Vykintą ir užrašė jo žemes Kalavijuočių ordinui bei Rygos vyskupui. Mindaugo donacijose minimos žemės praktiškai įeina į dabartinę etnokultūrinės Žemaitijos teritoriją.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius – Vykinto valdytas žemes – kryžiuočiams užrašė 1253 m., o „visus Žemaičius“ – 1259 m., Jogaila atidavė Žemaičius iki Dubysos – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas „visus žemaičius“ iki Nevėžio – 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams „padovanojo“ iš viso 6 kartus. Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253–1260 ir 1382–1409 m., t. y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Dubysos sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo, kurį iniciavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiųsti bajorai.

XIII–XIV a. Žemaičių vakarinis, pietinis ir šiaurinis pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo virtę dykromis.

Tuo metu, kai Žemaitija priklausydavo LDK (pradedant XIV a. 4 ar 5 dešimtmečiu iki 1398 m.), ji buvo administruojama iš Trakų kunigaikštystės.

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409–1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torūnės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę etnokultūrinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį, kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

XV–XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas; XV–XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis suskirstymas, – iki 1764 m. (t. y. iki vad. Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba vad. tijūnijas.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas.

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją.

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.




#Article 130: Sportas (298 words)


Sportas – pagal tam tikras taisykles organizuojama žmonių veikla, derinant fizinius ir intelektinius gebėjimus, skirta varžymuisi, laisvalaikio praleidimui, įvairių įgūdžių lavinimui, taip pat pasiruošimas šiai veiklai ir to pasiruošimo metu atsirandantys tarpusavio santykiai. Sportu siekiama varžytis, stiprinti sveikatą, gauti moralinį ir materialinį pasitenkinimą, taip pat atlygį, išreikšti save, tobulintis, siekti garbės ir šlovės.

Krepšinis ir futbolas yra populiariausios sporto šakos pasaulyje. Pagal 2018 m. KKSD duomenis, populiariausia Lietuvoje sportuojama sporto šaka tapo futbolas. Pastarasis su 25287 sportininkų aplenkė krepšinį, su 24832 sportuojančiųjų likusį antroje vietoje. Pastarosios sporto šakos pritraukia daugiausiai žiūrovų prie televizijos ekranų, taip pat į arenas, stadionus. Be jų į arenas daug žiūrovų surenka ir ledo ritulio varžybos.

Sporto šakos gali būti grupuojamos įvairiai (toliau pateikiama klasifikacija remiantis tik viena iš galimų sistema):

Ekstremalus sportas apima įvairias sporto šakas: BMX, parkūro, riedučių, riedlenčių, irklenčių, burlenčių, banglenčių (didelių bangų, ledinio vandens), jėgos aitvarų (sniego jėgos aitvarų), baidarių ir kanojų irklavimo (šniokščiančio vandens), snieglenčių, slidžių (kopimo į kalnus ir kalnų slidinėjimo sportą), alpinizmą, laipiojimo uoluomis (kopimą į užšalusius krioklius, uolas, riedulius) kalnų dviračių, treilo bėgiojimo (ultramaratonų bėgimas kalnuose), plaukimo (ilgų nuotolių plaukimą lediniame vandenyje), parasparnių, parašiutų (B.A.S.E. šuoliai), nardymo (giliame vandenyje be nardymo įrangos), žygiavimo, urvų, kanjonų nusileidimo sportą ir kita.

Populiariausia sporto šaka Lietuvoje yra krepšinis. Jis neretai dar vadinamas „antrąja Lietuvos religija“, o pati Lietuva – krepšinio šalimi. Lietuvoje krepšinis pradėtas populiarinti 1921 m.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės nariai triskart tapo Europos čempionais (1937 m. Rygoje, 1939 m. Kaune ir 2003 m. Stokholme), triskart tapo Europos vicečempionais (1995 m. Atėnuose, 2013 m. Liublianoje, 2015 m. Lilyje),  kartą laimėjo bronzą (2007 m. Ispanijoje). Iškovojo bronzos medalius XVI Pasaulio vyrų krepšinio čempionate (2010 m. Turkijoje).

Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narės 1997 m. tapo Europos čempionėmis. Pasaulio krepšinio čempionatuose moterų rinktinė dalyvavo 3 kartus, du kartus pasiekė 6 vietą.




#Article 131: Krepšinis (691 words)


Krepšinis – komandinė sporto šaka, kurioje žaidžiama kamuoliu. Krepšinis žaidžiamas aikštelėje, kurioje 2 komandų žaidėjai stengiasi surinkti kuo daugiau taškų, mėtydami kamuolį į specialų krepšį. Tai pati populiariausia sporto šaka Lietuvoje ir viena populiariausių sporto šakų JAV, pietų ir pietryčių Europoje, buvusiose Tarybų Sąjungos ir Jugoslavijos šalyse, Argentinoje, Filipinuose, Libane, Kinijoje, Angoloje, Senegale.

Krepšinio žaidimą sugalvojo kanadietis daktaras Džeimsas Neismitas (James Naismith) 1891 metais. Naujosios sporto šakos paskirtis buvo užimti studentus sportu žiemos metu, kai nėra sąlygų žaisti beisbolą ar amerikietišką futbolą. Pradžioje žaidime buvo naudojamas futbolo kamuolys ir krepšiai su dugnu, taigi po kiekvieno pataikyto metimo kamuolį reikėdavo ištraukti iš krepšio. Komandose buvo po 9 žaidėjus.

Pačių pirmųjų krepšinio rungtynių rezultatas buvo tik 1:0.

Pagrindinis straipsnis: Lietuvos krepšinio istorija

Lietuvoje krepšinis pradėtas populiarinti 1921 m. Pirmieji šia sporto šaka susidomėjo Lietuvos Fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) sportininkai. Pirmosios krepšinio rungtynės įvyko Kaune 1922 m. balandžio 23 d. tarp Kauno rinktinės ir LFLS komandos. Tais pačiais metais moterų komanda dalyvavo pirmajame nacionaliniame čempionate. Vyrų komanda nacionaliniame čempionate žaidė 1924 m. 1939 m. buvo pastatyta Kauno sporto halė (specialiai krepšiniui pritaikyta sporto salė).

Dabar Lietuvoje dirba 400 etatinių trenerių, krepšinio varžybose respublikoje teisėjauja 201 teisėjų, tarp jų 11 tarptautinės kategorijos, bei 7 FIBA komisarai. Apie 100 000 Lietuvos gyventojų žaidžia krepšinį savo malonumui.

Lietuvos krepšinis atstovaujamas daugelyje pasaulio ir Europos čempionatų – jaunučių, jaunių, suaugusiųjų, taip pat olimpinėse žaidynėse. Per neilgą Lietuvos krepšinio istoriją mūsų valstybės krepšininkai (vyrai) tris kartus tapo olimpinių žaidynių prizininkais (2000, 1996 ir 1992 metais jie iškovojo trečiąją vietą ir gavo bronzos medalius). Tris kartus Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais (1937 m. Rygoje, 1939 m. Kaune ir 2003 m. Stokholme), triskart tapo Europos vicečempionais (1995 m. Atėnuose, 2013 m. Liublianoje, 2015 m. Lilyje, Prancūzija ), ir kartą laimėjo bronzą (2007 m. Ispanijoje). Iškovojo bronzos medalius XVI Pasaulio vyrų krepšinio čempionate (2010 m. Turkija).

Lietuvos moterų rinktinė taip pat gali didžiuotis Europos čempionių (1997 m.) ir vicečempionių vardais. Europos čempionais prieš keletą metų tapo jaunimo ir jaunių komandos. 2005 m. Lietuvos jaunimo (vaikinų) komanda tapo pasaulio čempione. Sėkmingai žaidžia ir Lietuvos krepšinio veteranai, laimėdami nugalėtojų ir prizininkų vardus pasaulio ir Europos čempionatuose.

Garsiausia visų laikų Lietuvos krepšinio komanda yra Kauno „Žalgiris“, įkurta 1944 m. Kaune. „Žalgirio“ sąskaitoje daugybė titulų, tarp jų ir 1998–1999 m. laimėtas Eurolygos čempionatas.

Garsiausias visų laikų Lietuvos krepšininkas yra Arvydas Sabonis, tapęs Europos, pasaulio bei olimpinių žaidynių čempionu, išrinktas geriausiu Europos krepšininku, sužaidęs keletą sėkmingų sezonų NBA.

Komanda: treneris, trenerio asistentas, gydytojas, masažistas, žaidėjai.
Rungtynėms komandą sudaro 12 protokole registruotų žaidėjų. Aikštėje vienu metu žaidžia po 5 kiekvienos komandos žaidėjus.
Žaidėjai pagal pozicijas:
Vidurio puolėjas, sunkusis krašto puolėjas, lengvasis krašto puolėjas, nestandartinis krašto puolėjas, gynėjas, atakuojantis gynėjas, įžaidėjas.

Pagal FIBA taisykles yra žaidžiami 4 kėliniai po 10 minučių. Po dviejų sužaistų kėlinių yra ilgoji pertrauka, kurios trukmė 15 min., tarp kitų kėlinių yra dviejų min. pertraukos. Rungtynių pradžioje metamas ginčas dėl kamuolio, vėliau, kiekvieno kėlinio pradžioje, kamuolys atiduodamas kiekvienai komandai iš eilės. Po dviejų kėlinių komandos keičiasi krepšiais. Kiekvieną kartą, kai yra pažeidžiamos krepšinio taisyklės, susižeidžia žaidėjas arba iškyla techninių problemų, yra stabdomas laikas. Laikas vėl toliau paleidžiamas, kai kamuolį išmetus iš už galinės (šoninės) linijos jį pagauna kitas žaidėjas.

Žaidėjas rungtynių eigoje surinkęs 5 pražangas, sėdasi ant komandos atsarginių žaidėjų suolelio ir rungtynes stebi nuo jo. Jį keičia komandos draugas.

Komandinės pražangos: kiekvieno kėlinio metu, kai komanda prasižengia 5 ir daugiau kartų, varžovai įgyja teisę mesti du baudos metimus. Iki tol, jei buvo prasižengta metant iš dviejų taškų zonos, metami du baudos metimai, jei tritaškio zonoje metimo metu – trys baudos metimai. Jei žaidėjas įmeta kamuolį su pražanga, taškai užskaitomi ir jis gauna teisę į vieną papildomą baudos metimą.

Nesportinė pražanga skiriama žaidėjui už žaidimą ne į kamuolį – už pražangą, kuria siekiama įgauti pranašumą, arba labai grubų žaidimą.
 
Techninė pražanga skiriama tiek žaidėjui, tiek komandos treneriui arba atsarginių žaidėjų suoleliui už ginčus su teisėju, už teisėjų ir sekretoriato užgauliojimus. Priešininkų žaidėjas, nesvarbu kuris, gauna teisę mesti du baudos metimus, po to kamuolys yra atiduodamas tai pačiai komandai. Žaidėjas arba treneris, surinkęs dvi technines pražangas, yra išvaromas iš aikštės (iš sporto salės).
Minutės pertraukėlės ar keitimo gali prašyti tik treneris, priėjęs prie sekretoriato.

JAV Nacionalinė krepšinio asociacija (NBA) naudoja savas taisykles, kurios šiek tiek skiriasi nuo FIBA taisyklių. Pavyzdžiui:

Pagrindiniai krepšinio turnyrai pasaulyje:




#Article 132: Latvija (3196 words)


Latvijos Respublika () – valstybė Europos šiaurės rytuose, Baltijos jūros rytinėje pakrantėje. Latvija yra viena iš Baltijos šalių kartu su Estija (bendros sienos ilgis 343 km) ir Lietuva (588 km), kurios yra jos kaimynės iš šiaurės ir pietų. Rytuose Latvija ribojasi su Rusija (276 km), o pietryčiuose su Baltarusija (141 km). Jūros siena Latvija ribojasi su Švedija. Latvija priskiriama vidutinių platumų klimato zonai.

Latvija yra unitarinė parlamentinė respublika, kuri administraciniu atžvilgiu skirstoma į 118 savivaldybių (109 savivaldybės ir 9 miestai). Sostinė ir didžiausias šalies miestas yra Ryga. Latvija nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. yra Jungtinių Tautų, nuo 2004 m. balandžio 2 d. NATO, o nuo tų pačių metų gegužės 1-osios, kartu su Lietuva ir Estija, Europos Sąjungos narė. Nuo 2014 m. valstybė priklauso euro zonai. 2016 m. tapo OECD nare. Latvijos nacionaliniai simboliai – baltoji kielė, dvitaškė boružė, baltoji ramunė, liepa ir ąžuolas.

Pirmieji gyventojai į Latvijos teritoriją atklydo 9000 m. pr. m. e. Maždaug 3-iame tūkst. pr. m. e. Rytų Pabaltijyje pasirodė indoeuropiečiai, t. y., baltų genčių pirmtakai, kurie prie pat jūros sukūrė Pamarių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi į kuršių, žiemgalių ir sėlių gentis.. XII a. Latvijoje šalia baltų genčių taip pat gyveno finougrai lyviai, neaiškios kilmės vendai ir slavai krivičiai. Rytų Latvijos gentys mokėjo duoklę Polocko kunigaikštystei. Rusų misionieriai platino stačiatikybę, tačiau ji plačiau neįsitvirtino. Krikštyti šiaurės pagonių ėmėsi ir vokiečių misionieriai. 1185 m. buvo įkurta pirmoji vyskupystė Ikškilėje, o 1198 m. popiežius Inocentas II išleido bulę, skelbdamas kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis.

Nuo XIX a. vidurio, kartu su vadinamuoju jaunalatvių sąjūdžiu, prasidėjo latvių tautinis pabudimo judėjimas. Jo pradžia tradiciškai laikomi 1855 metai, kai Tartu universitete studijuojančių latvių studentų grupė ėmė organizuoti vadinamuosius latviškus vakarus. Jaunalatviai ragino priešintis germanizacijai, pasisakė už lygiavertės vokiečiams latvių moderniosios tautos kūrimą, latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.

Pirmasis nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. birželio 17 d., kaip 1939 m. pasirašyto SSRS ir Vokietijos susitarimo (Ribentropo-Molotovo paktas) slaptojo priedo padarinys. Išskyrus trumpą Vokietijos okupacijos periodą II pasaulinio karo metu, Latvija buvo tarybinė respublika iki SSRS valstybės reformų pradžios, kurios stimuliavo Latvijos nepriklausomybės judėjimą.

XX amžiaus 8-as dešimtmetyje buvo pradėta vykdyti Michailo Gorbačiovo politika – perestroika (pertvarka), kuria buvo siekiama demokratizuoti SSRS. 1988 m. leista naudoti nepriklausomos tarpukario Latvijos vėliavą, kuri buvo oficialiai pripažinta Latvijai tapus nepriklausoma. Per 1990 m. kovo demokratinius rinkimus Latvijos liaudies fronto kandidatai įgijo dviejų trečdalių daugumą Aukščiausioje Taryboje.

Paskelbus nepriklausomybę, Latvija tapo Jungtinių Tautų ir 1992 m. Tarptautinio valiutos fondo nare. 1993 m. atkūrus 1922 m. konstituciją, pirmuoju prezidentu tapo Guntis Ulmanis. 1994 m. pradėta NATO programa „Partnerystė taikos labui“. Latvijai tapus Europos vadovų tarybos nare, šalis tapo ES ir NATO narystės kandidate. Latvija buvo pirmoji iš trijų Baltijos valstybių, kuri buvo priimta į Pasaulio prekybos organizaciją. 1999 m. pabaigoje Helsinkyje Europos Sąjungos vyriausybių vadovai pakvietė Latviją pradėti derybas dėl prisijungimo prie Europos Sąjungos. 2004 m. balandžio 2 d. Latvija tapo NATO, o gegužės 1-ąją, kartu su Lietuva ir Estija, ES nare. Per 2003 m. referendumą dėl narystės ES, iš 72,5 % balsavusiųjų 67 % balsavo už.

Valdymo forma – parlamentinė demokratija. Ši sistema galiojo nuo nepriklausomybės paskelbimo iki Karlio Ulmanio įvykdyto perversmo (1918–1936 m.) ir nuo nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Šalies vadovas yra prezidentas. Jį renka parlamentas paprasta balsų dauguma, slaptu balsavimu, ketveriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Nuo 2019 m. Latvijos prezidentas yra Egilis Levitas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Saeima. 100 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose trejiems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema.

Prezidentas skiria premjerą, kuris formuoja ministrų kabinetą. Ministrų kabinetą sudaro 13 ministerijų atstovai, kuriems vadovauja . Latvijos Respublikos konstitucijos 57 straipsnis nusako, jog Ministrų kabineto dydis, jų atsakomybės ribos ir ryšiai tarp valstybės institucijų yra nustatomi įstatymų. Siekiant vykdyti savo pareigas, ministras pirmininkas ir ministrų kabinetas turi turėti parlamento pasitikėjimą. Jei išreiškiamas nepasitikėjimas ministru pirmininku, atsistatydinti turi visas ministrų kabinetas. Jeigu išreiškiamas nepasitikėjimas atskiru ministru, atsistatydinti reikia tik jam, o į jo vietą premjeras turi paskirti naują ministrą.

Latvijoje, kaip kitose Baltijos šalyse, susiformavo įcentrintas valdymo modelis, kurį sudaro unitarinės valstybės forma, rinkiminė sistema su proporciniu atstovavimu bei vyriausybės atsakomybe pagrįsta parlamentinė sistema. Tai lemia, jog vykdomoji valdžia ilgainiui tampa svarbesne už parlamentinę – parlamentinės partijos disciplinuojasi, o politinis procesas pasižymi profesionalizacija ir sudėtingumu. Tai apsprendžia, jog net ir keičiantis atskiroms vyriausybėms bendra reformų ir valstybės kurso trajektorija išlieka.

Šiuo metu Latvijos užsienio politika orientuota į ES, o santykiai su Rusija laikomi gan įtemptais.

Pagal Europos Sąjungos statistinę nomenklatūrą valsčiams buvo suteikti  kodai. Kiekviename valsčiuje yra renkama taryba, sudaroma administracija. 2009 m. liepos 1 d. įgyvendinant Latvijos administracinės teritorijos reformą ir taupant valdymo išlaidas, buvo panaikinti rajonai ir įsteigtos 109 savivaldybės bei 9 respublikiniai miestai, turintys savo tarybą ir administraciją.
 
Latvijoje išskiriami 5 istoriniai-etnografiniai regionai: Kuršas, Vidžemė, Žiemgala, Latgala, Aukšžemė. Nors grynai etnografinių Latvijos regionų yra penki, istoriniu požiūriu etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Aukšžemė (Sėla) traktuojami kaip vienas regionas ir vadinami dažniausiai vienu – Kuršo – vardu, nes 1561–1795 m. šios žemės buvo Kuršo kunigaikštystės, o kraštą užėmus Rusijos imperijai – Kuršo gubernijos dalys. Todėl Latvijos sritys tradiciškai vadinamos ne etnografiniais, o istoriniais-etnografiniais regionais ().

Latvijos plotas – 64 589 km². Sausuma ji ribojasi su Estija, Rusija, Baltarusija ir Lietuva, jūra – su Švedija. Sausumos sienų ilgis – 1 380 km; iš jų su Baltarusija – 173 km, su Estija – 343 km, su Lietuva – 588 km, su Rusija – 276 km. Jūros pakrantės ilgis – 498 km. Latvija plotu (64,6 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus, Belgiją, Daniją, Šveicariją, Estiją, mažesnė – už Austriją, Čekiją ir beveik lygi su Lietuva ir Airija. Iki 1940 m. Latvijos teritorija buvo didesnė. 1944 m., Latviją prijungus prie SSRS, Abrenės miestas ir šeši valsčiai (iš viso 1075,31 km²) buvo perduoti Rusijai ir 1944 m. rugpjūčio 23 d. įtraukti į naujai suformuotą Pskovo sritį.

Baltijos jūra prie Latvijos krantų gan sekli. Pakrantėje į vakarus nuo Kolkos rago gylis 35, o Rygos įlankoje – 26 metrai. Šalis yra Rytų Europos lygumoje. Pietryčiuose yra Baltijos aukštumų pakraštys, sudarantis Latgalos aukštumą. Šiaurės rytuose yra du izoliuoti aukštumų masyvai: Hanijos aukštuma ir Vidžemės aukštuma (joje yra aukščiausia šalies vieta – Gaizinkalnas, 311,5 m); vakaruose iškilusi Kuršo aukštuma. Pajūryje, centrinėje, pietinėje dalyse plyti lygumos. Gamtiniai ištekliai: smėlis, žvyras, durpės, klintys, dolomitas, gipsas, vandens ištekliai, hidroenergija, mediena. Žvalgomi naftos ištekliai Baltijos jūros šelfe ir vykdoma bandomoji naftos gavyba Kuržemės regione. Baltijos pakrantėje randami nedideli kiekiai gintaro.

Latvijoje teka apie 12 400 upių, iš kurių didžiausios yra Dauguva, Lielupė, Gauja, Venta, Nemunėlis ir Uogrė. Latvijos upės priklauso atviros Baltijos jūros (Venta), Rygos įlankos (Lielupė, Dauguva, Gauja, Salaca), Suomijos įlankos (Siniaja, Ludza, Utroja ir Velikaja) baseinams. Bendras upių ilgis 37 500 km. 880 upių ilgesnių nei 10 km, 17 ilgesnių nei 100 km Užšalusios būna gruodžio-kovo mėnesiais. Yra 3195 ežerai, didesni kaip 0,01 km² (1 ha) (jie užima 1,5 % Latvijos ploto), iš jų 802 didesni kaip 0,1 km² (10 ha). Didžiausi – Lubanas (80,7 km²), Raznos ežeras, Engurės ežeras, Burtniekas ir Liepojos ežeras. Latvijoje yra giliausias Baltijos šalių ežeras Drydzis (65,1 m). Dauguma ežerų ledyninės kilmės, tačiau pajūryje yra reliktinių (Liepojos, Engurės, Papės, Kanierio), Baltijos ledyninio ežero erozijos (Juglos, Kyšežero, Babytės) ežerų. Latvijos teritoriniuose vandenyse yra apie 800 dirbtinių vandens telkinių.

Apie 40 % Latvijos ploto dengia miškai. Didžiausi masyvai plyti Kuršo šiaurėje, šiaurės rytuose ir pietuose. Pakrančių miškuose vyrauja pušys, eglės, šalies gilumoje – drebulės, alksniai, beržai. Upių slėniuose, kalvose driekiasi pievų plotai. Nemažai pelkių. Didžioji dalis pelkių yra Pakrantės žemumoje Rytų Latvijoje. 46 % teritorijos užima žemės ūkio naudmenos.

Gyvūnija tipinė mišriųjų miškų sričiai (elniai, stirnos, šernai, lapės, briedžiai, kiškiai ir kt.), yra vilkų, kartais pasitaiko lokių. Iš viso yra suskaičiuojamos 62 žinduolių rūšys, iš kurių 19 gali netyčia atklysti iš kitų šalių, pvz., paprastasis ruonis arba paprastoji jūrų kiaulė. Šalyje suskaičiuojama apie 300 paukščių ir 29 žuvų rūšys, taip pat yra apie 12000 bestuburių rūšių. Dėl nepalankių klimato sąlygų roplių ir amfibijų yra nedaug rūšių (atitinkamai – 7 ir 13 rūšių). Latvijoje yra aprašytos 1 304 vietinės ir 633 įvežtos augalų rūšys. Šalies gamta  4 nacionaliniuose parkuose, 5 draustiniuose, bei 90-yje kitų gamtos parkų.

Latvijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Šalies klimatui įtaką daro vyraujantys pietvakarių vėjai, ateinantys iš Atlanto vandenyno. Per metus vidutiniškai būna 30-40 saulėtų dienų ir 150–180 apsiniaukusių dienų. Kritulių 550–800 mm per metus (~70 % vasarą). Vasaros būna vėsios (temperatūra siekia 16–17 °C) ir lietingos. Vidutinė temperatūra birželio mėnesį siekia apie 17 °C, nors kartais temperatūra šokteli iki 34 °C. Žiema ateina lėtai ir trunka nuo gruodžio vidurio iki kovo mėnesio vidurio. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo maždaug -2 °C pakrantėje iki maždaug -7 °C šalies rytuose. Retkarčiais temperatūra gali smarkiai kristi iki -40 °C šalčio.

Rygoje vidutinė metinė temperatūra yra apie 6 °C, per metus iškrenta 600 mm kritulių. Drėgniausia yra vasaros pabaigoje, sausiausia – pavasarį. Per metus saulė šviečia 1800–1900 valandų.

Baltijos jūros pakrantė žiemą paprastai neužšąla, rugpjūčio mėnesį vandens temperatūra pasiekia 17 °C.

Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijos vyriausybė ėmė pertvarkyti valstybės valdomą ekonomiką, paveldėtą iš TSRS, į rinkos ekonomiką. Kainų kontrolės panaikinimas ir privatizacijos įgyvendinimas buvo pagrindinės ekonominės reformos. Šalis skatino investicijas iš užsienio. Pieno perdirbimas ir gyvulininkystė išlieka neatskiriamomis žemės ūkio sektoriaus dalimis, kuriose dirba beveik 15 procentų šalies darbo jėgos. Grūdai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daržovės – kiti pagrindiniai žemės ūkio produktai. Šalis taip pat yra ir medienos šaltinis.

Latvija yra svarbus pramonės centras. Latvijos pramonės srityje dirba apie 20 procentų šalies darbo jėgos. Šalies pramonė yra labai įvairi, – tai maisto apdorojimas, autobusų, sunkvežimių, tramvajų, traukinių, sintetinių audinių, žemės ūkio technikos, trąšų, elektros prietaisų, vaistų ir tekstilės gamyba. Distiliacija ir laivų statyba yra taip pat svarbios Latvijos ekonomikos dalys. Turizmas tapo pajamų iš užsienio šaltiniu. Mediena ir jos produktai, elektros prietaisų, metalo, tekstilės ir maisto produktai yra pagrindinės eksporto prekės. Žaliava, technika, cheminiai preparatai, degalai ir transporto priemonės – pagrindinės importo prekės. Prekyba visų pirma vyksta su Lietuva, Vokietija, Estija ir Rusija.

Latvijos pereinamoji ekonomika atsigavo po 1998 metų Rusijos finansinės krizės dėl griežtos biudžeto politikos ir tolygaus Latvijos eksporto perorientavimo į Vakarų Europos šalis, šitaip mažinant ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Didžioji dalis valstybei priklausiusių kompanijų, bankų ir kito nekilnojamojo turto jau yra privatizuota, nors valstybės valdžioje dar yra keletas stambių verslo įmonių. Einamosios sąskaitos ir biudžeto deficitai išlieka pagrindinėmis šalies problemomis, tačiau vyriausybės pastangos padidinti biudžeto pajamas ateityje biudžeto deficitą turėtų sumažinti.

Tarp svarbiausių ūkio šakų yra mašinų ir transporto priemonių gamyba. Be to, didelę reikšmę turi okeaninė žvejyba, baldų ir tekstilės pramonė. Svarbiausi prekybos partneriai yra Šiaurės Europos šalys. Bendro vidaus produkto pasiskirstymas (2005 m.): žemės ūkis – 12,1 %, pramonė – 25,8 %, paslaugos – 61,8 %. 2005 m. rugsėjo mėnesį Latvijoje užfiksuota 1,5 proc. metinė infliacija – tai didžiausias kainų augimas nuo 1997 m. sausio.

Pagal 2011 m. gyventojų surašymą Latvijoje buvo 2,068 mln. gyventojų. Nuo 1935 m. iki 1989 m. Latvijos gyventojų skaičius išaugo nuo 1,0 mln. iki beveik 2,7 mln. Pastaruosius du dešimtmečius Latvijos gyventojų skaičius mažėja. Dėl žemo gimstamumo lygio ir emigracijos nuo 1989 iki 2011 m. gyventojų sumažėjo 600 000 ir pasiekė maždaug XX a. ketvirtojo dešimtmečio lygį. Išliekant tokioms pačioms tendencijoms pagal US Census Bureau prognozę Latvijos gyventojų skaičius iki 2050 m. sumažės iki 1,54 mln.

Natūralusis gyventojų prieaugis Latvijoje yra -0,614 % (2009 m.). Maždaug 99,7 % vyresnių nei 15 metų gyventojų yra raštingi. 2009 m. duomenimis, 68 % žmonių gyvena miestuose, bet šis procentas po truputį mažėja. 49 % latvių gyvena 7 didžiuosiuose , kiti 51 % gyventojų gyvena kaimo vietovėse. Tankiausiai gyvenama Žiemgaloje ir rytų Latvijoje, rečiausiai – Kuršo pusiasalio šiaurėje. Amžiaus mediana – 40,1 metų (moterų – 43,3 m.; vyrų – 37,1 m.). Vidutinė gyvenimo trukmė – 72,15 m. (moterų – 77,59 m.; vyrų – 66,98 m.). 2009 m. apskaičiavimais šalyje daugiausiai 15-64 m. amžiaus žmonių. Vyresni negu 65 m. sudaro 17%, o jaunesni nei 15 m. 13,3% visų šalies gyventojų. 2009 m. duomenimis Latvijoje vienai moteriai vidutiniškai tenka 0,86 vyro. Vyresniems nei 65 m. žmonėms vienai moteriai tenka tik 0,49 vyro.

Latvijoje daugumą sudaro nuo seno gyvenanti baltų tauta – latviai (62,1 %), yra didelė rusų (26,9 %) mažuma, mažesnės baltarusių (3,3 %), ukrainiečių (2,2 %), lenkų (2,2 %) ir lietuvių (1,2 %) populiacijos.. Šiandien gausiausia etninė mažuma yra rusai, kurie daugiausiai į Latviją atvyko tarybinės okupacijos metu (1940–1990 m.). Rygos įlankos pakrantėje gyvenanti finougrų tauta lyviai (170 žmonių) bei estai (0,1 %), vokiečiai (0,1 %), čigonai (0,3 %) ir žydai (0,3 %) yra mažiausios Latvijoje gyvenančios etninės grupės. Kuržemės vakaruose gyvena katalikiška suitų bendruomenė. Kitų tautybių žmonės sudaro 1,3 % gyventojų (jų iš viso yra 26 298).

Tarp 1940 ir 1990 m. latvių dalis tarp šalies gyventojų mažėjo, nuo 77 % 1935 m. iki 52 % 1989 m. Tuo pačiu metu rusų gyventojų dalis padidėjo iki 34 %. Sovietų okupacijos metu atvykusiems gyventojams ir jų vaikams atkūrus nepriklausomybę nebuvo automatiškai suteikta Latvijos pilietybė. Latvijos piliečiais tapo tik tie, kurie gimė Latvijoje iki 1940 m. arba buvo tiesioginiai jų palikuonys. Taip apie 14 % gyventojų liko be pilietybės.

Sovietų okupacijos metu dominuojantį vaidmenį Latvijoje turėjo rusų kalba. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo rusų kalba prarado oficialų statusą ir nuo 1991 m. vienintelė oficiali šalies kalba yra latvių, kuri, kaip ir lietuvių kalba, priklauso baltų kalbų grupei, indoeuropiečių kalbų šeimai. Įstatymai saugo dar dvi kalbas – finougrų šeimai priklausančią, į estų kalbą labai panašią ir beveik išnykusią lyvių kalbą bei latgalių kalbą, kuri nuo XVIII a. turi išsaugotą savo rašto tradiciją. Latgalių kalba laikoma ir tarme, ir kalba, panašiai, kaip žemaičių tarmė. Sostinėje Rygoje, kur kas antras gyventojas yra rusų kilmės, pagal Latvijos statistikos departamentą, kasdienio vartojimo kalbos yra latvių ir rusų.

Pasak 2000 m. surašymo, 58,2 % (1 311 093) gyventojų gimtoji kalba yra latvių, 37,5 % (891 451) – rusų, o likusių 4,3 % – kitos kalbos. Latvių kalba antroji yra 20,8 % gyventojų, o rusų – 43,7 %. 71 % latvių moka kalbėti rusiškai, o 52 % rusų moka latviškai.  Eurobarometro apklausa parodė, kad iš viso latviškai moka 79 %, o rusiškai – 81 %. Be šių kalbų, 15 % populiacijos dar moka angliškai ir 7,5 % – vokiškai.

Didžiausia šalies religija yra krikščionybė, bet tik 7 % gyventojų lanko bažnyčią bent kartą per savaitę. 2006 m. duomenimis, didžiausios krikščionių grupes sudaro liuteronai (450 000), Romos katalikai (450 000) ir stačiatikiai (350 000). Stačiatikiai, kurių dauguma yra rusai, daugiausia susitelkę didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu daugelis katalikų gyvena rytinėje šalies dalyje (Latgaloje). Nors nėra tikslios statistikos, manoma, kad didelė dalis gyventojų yra ateistai. Pasak 2005 m. apklausos, 37 % Latvijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 10 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Priklausymas vienai ar kitai religijai, pastebimai padidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau dauguma pasekėjų savo tikėjimą praktikuoja nereguliariai.

Kadaise viena didžiausių judėjų bendruomenių buvo smarkiai išnaikinta holokausto (1941–1944) metu. 2006 m. duomenimis, 9743 asmenys save identifikavo kaip žydus. Iš jų 2009 m. duomenimis 667 save laiko judėjais. Šalyje yra apie 600 neopagoniško judėjimo Dievturyba pasekėjų.

Latvijos kultūrinį paveldą sudaro Baltijos vokiečių, latvių valstiečių ir pagonių tradicijos. XIII-XIX amžiuose, Baltijos vokiečiai suformavo aristokratų visuomenės klasę. Jie paliko išskirtinį kultūrinį palikimą, prie kurio sukūrimo prisidėjo tiek latviai, tiek vokiečiai. Tačiau daugelis vietinių (grynakraujų) latvių nedalyvavo būtent šiame kultūriniame gyvenime. Nepaisant to išliko daugiausiai vietinių valstiečių pagoniškas, iš dalies susimaišęs su krikščioniškomis tradicijomis, palikimas. Pavyzdžiui, šiomis dienomis viena populiariausių švenčių Latvijoje – Janių šventė (Jāņi; atitinka lietuviškąsias Jonines), pagoniškoji vasaros saulėgrįžos šventė, yra švenčiama šv. Jono Krikštytojo religinės šventės dieną.

XIX a. Latvijos tautiniai judėjimai pradėjo skleisti Latvijos kultūrą, ir skatino latvius aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Nepaisant to, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugelis Latvijos menininkų ir kitų kultūros elito atstovų pabėgo iš šalies, jie toliau tęsė savo kūrybos darbus daugiausiai Latvijos emigrantams. Po Latvijos įjungimo į TSRS, šalies menininkai ir rašytojai buvo priversti sekti socialistinio realizmo meno stiliumi. Po nepriklausomybės paskelbimo, teatras, scenografija, chorinė ir klasikinė muzika tapo ryškiausiomis Latvijos kultūros šakomis.

Latvių tautosakoje vyrauja lyrinės dainos. Latviškų tekstų atsiradimas susijęs su reformacija. XVI-XVIII a. latvių raštiją kūrė daugiausiai Latvijoje gyvenantys vokiečiai. Latviškų tekstų buvo 1525 m. Liubeke išspausdintoje, bet neišlikusioje liuteroniškoje knygoje. Seniausios išlikusios latviškos knygos – 1585 m. Vilniuje išspausdintas katalikiškas ir 1586 m. Karaliaučiuje liuteroniškas katekizmai. Latvių literatūros formavimasis susijęs su XIX a. 6-ame dešimtmetyje prasidėjusiu tautos atgimimo judėjimu – Jaunalatvių sąjūdžiu. Jaunalatvių poetai – Juris Alunanas, Fricis Brivzemniekas, publicistai – Kasparas Biezbārdis, Krišjanis Valdemaras, tautosakininkas – Krišjanis Baronas aktyviai rėmė nepriklausomybės siekį ir latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą. 

Tradiciniam latviškam folklorui, ypač liaudies dainoms, daugiau nei 1000 metų. Žinoma daugiau nei 1,2 milijono dainų tekstų ir apie 30 000 liaudies dainų melodijų. Į UNESCO „Pasaulio atminties“ registrą įrašyta K. Barono surinkta Dainų skrynia. Latvių liaudies dainos daugiausia vienbalsės, turi bendrų bruožų (diatoninės dermės, mišrusis metras) su lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų liaudies dainomis. Melodijos rečitatyvinės (apeiginės dainos) arba kantileninės (lyrinės dainos). Latvių liaudies instrumentais laikomi – styginiai – smuikas (vijole), kuoklės (kokles), pūslinė (dūda ar pūšļa vijole), vienstygė (vienstīdzis), pučiamieji – molinukas (svilpaunieks), lamzdelis (stabule), trimitas (taure), ožragis (āžrags), dūdmaišis (somas stabules ar dūdas), mušamieji – džingulis (trīdeksnis), būgnas (bungas), taip pat dambrelis (vargāns). XIII a. atsirado bažnytinė muzika. 1873 m. pradėtos rengti Visuotinės latvių Dainų ir Šokių šventės. Nuo to laiko iš viso šventė vyko 23 kartus. Jos vyko tiek Rusijos imperijoje, tiek TSRS, tiek nepriklausomoje Latvijoje. Latvija Eurovizijos dainų konkurse dalyvavo 10 kartų. Debiutavo 2000 m. Aukščiausias rezultatas – pirma vieta 2002 m., kurią pasiekė atlikėja Marie N.

Latviška virtuvė dėl Latvijos gamtinių ir istorinių sąlygų yra artimai susijusi su kitomis Rytų Europos virtuvėmis. Jai būdingos visos gamybos tradicijos, produktai, patiekalai, kurie aptinkami ir kitose aplinkinėse kulinarinėse tradicijose: Lietuviškoje, Rusiškoje, Estiškoje virtuvėse. Todėl kalbėti apie latvišką virtuvę, kaip apie išskirtinę tradiciją, yra sunku. Nėra vieningai sutariama, koks patiekalas galėtų būti nacionalinis valgis, sutinkamas tik Latvijoje. Kai kas juo laiko kmynų sūrį (), kai kas – latviškus koldūnus – pīrāgi. Vienas tik Latvijoje sutinkamas gėrimas yra Rygos balzamas, išrastas XVIII a., tampantis daugelio šiuolaikinių kokteilių sudėtine dalimi. Latviškoje virtuvėje galima išskirti dvi tradicijas. Viena jų yra vokiečių miestiečių tradicija, būdinga ir Estijai, kuri formavo kulinariją ilgus amžius ir atnešė tokius produktus, kaip rauginti kopūstai, marinuotos daržovės, rūkytos dešros, alus. Kita tradicija buvo primityvi latvių valstiečių mityba, pagrįsta gausiu grūdinių kultūrų, bulvių ir pieno produktų vartojimu.

Latvių tautinis kostiumas – reikšminga ir savita kultūrinio paveldo dalis. Tradiciniu tautiniu kostiumu vadinamas drabužis, kuris formavosi ir vystėsi iki XIX a. vidurio.

Nacionaline Latvijos sporto šaka laikomas ledo ritulys. Dėl to 2006 m. pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Rygoje. Latvijos ledo ritulio rinktinė dalyvavo 1936, 2002, 2006 ir 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse ir visuose pasaulio čempionatuose nuo 1997 m.

Latvijoje taip pat mėgstamas krepšinis ir futbolas, populiarus tautinis žaidimas novusas. Latvija tapo I Europos krepšinio čempionato aukso medalių laimėtoja ir 1937 m. rengė II Europos krepšinio čempionatą. Latvijos futbolo rinktinė dalyvavo 2004 m. Europos futbolo čempionate. Sėkmingiausias teniso žaidėjas iš Latvijos laikomas Ernestas Gulbis.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo, Latvija vasaros olimpinėse žaidynėse nuo 1992 m. laimėjo 14 medalių, įskaitant du aukso medalius, o žiemos olimpinėse žaidynėse laimėjo tik vieną bronzos medalį. Įskaitant sportininkus, kurie buvo įtraukti į carinės Rusijos ir SSRS rinktines, Latvijos vasaros olimpinėse žaidynėse laimėjo 68 medalių (tarp jų 17 aukso), o žiemos olimpinės žaidynės 10 medalių (iš jų 3 aukso) .

Pirmasis Latvijos olimpinis čempionas ir aukso medalio laimėtojas buvo ieties metikė Inese Jaunzeme, kuri apdovanojimą iškovojo 1956 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Melburne, Australija. 2008 m. vasaros olimpinėse žaidynėse aukso medalį ir čempiono titulą vyrų BMX dviračių rungtyje iškovojo Māris Štrombergs. Sidabro medalį laimėjo ieties metikas Ainārs Kovals, o bronzos – sunkiaatletis Viktoras Ščerbatihs .

Valdžia:

Žinynai:

Keliaujantiems į Latviją:

Latvijos naujienos:

Latvija žemėlapiuose:

Latvijos orai ir laikas:




#Article 133: Sostinė (144 words)


Valstybės sostinė (liet. nuo Sostas) – valstybės suvereno rezidavimo vieta (demokratijose – parlamento, monarchijose – monarcho). Paprastai sostinė ir vyriausybės rezidavimo vieta sutampa, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, Nyderlandai (sostinė Amsterdamas, vyriausybės rezidencija Hagoje). Paprastai valstybės sostinė įvardinta įstatymuose.

Sostinėmis dažnai vadinami ir teritorinių administracinių vienetų centrai. Žodis taip pat naudojamas nurodant tam tikros veiklos centrą, pvz., „kultūros sostinė“, „pramogų sostinė“.

Sostinė dažniausiai įvardijama valstybės konstitucijoje. Dažniausiai valstybinės valdžios ir sostinės vieta sutampa, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, Olandijos konstitucinė sostinė yra Amsterdamas, parlamentas, vyriausybė ir karalienė reziduoja Hagoje. Dažniausiai tai yra didžiausias (pavyzdžiui, Maskva Rusijoje) ar vienas didžiausių (Kitas Ekvadore) valstybės miestų. Dažnai valstybių sostinės yra ir seniausi miestai, pavyzdžiui, Atėnai Graikijoje, Roma Italijoje. Seniausia iš dabartinių sostinių yra Damaskas Sirijoje. Yra specialiai statytų sostinių, pavyzdžiui, Brazilija Brazilijoje, Kanbera Australijoje, Abudža Nigerijoje, Dodoma Tanzanijoje. Kai kur sostinė sudaro specialų administracinį vienetą, pavyzdžiui, Ulan Batoras Mongolijoje.




#Article 134: Scholastika (108 words)


Scholastika (t. p. scholasticizmas) (iš  – mokykla) – mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje (ir Bizantijoje) viduramžiais. Sąvoka naudojama apibūdinant tiek metodą, tiek sistemą. Paprastai kalbant apie scholastiką turima galvoje Vakarų filosofiją ir teologiją, nors kinų, indų, islamo filosofinėse sistemose taip pat galime atrasti kažką panašaus į scholastiką.

Scholastikos periodas Vakarų filosofijos istorijoje seka po patristinės filosofijos, o scholastiką keičia pozityvioji filosofija.

Vakarų krikščioniškojo pasaulio scholastikai (IX–XV a.) būdinga tai, kad mokslas ir filosofija remiasi krikščioniškosiomis tiesomis, kurios suformuluotos dogmose. Tačiau buvo išsakyta ir daug minčių, kurios nesutiko su krikščionybės dogmomis. Scholastikos vystymosi etapai:

Humanizmo, Renesanso ir Reformacijos laikotarpiu scholastika nustojo būti vienintele Vakarų mokslo ir filosofijos dvasine forma.




#Article 135: Vaidmenų žaidimas (1152 words)


Vaidmenų žaidimas (, sutrump. RPG) – žaidimas, kuriame žaidėjas susitapatina su fantastiniu, įsivaizduojamu veikėju, keliaudamas, kovodamas ir kitaip veikdamas už jį išgalvotame, fantastiniame pasaulyje. Žaidėjų tikslas yra kuo įtikinamiau atlikti savo vaidmenį žaidimo pasakojime. Tam prireikia ne tik tiesioginės vaidybos, bet gebėjimų priimti struktūriškai apibrėžtus sprendimus ir vystyti savo veikėją. Žaidėjo žaidime atlikti veiksmai gali nusisekti arba ne, atsižvelgiant į žaidimo taisykles ir gaires.

Egzistuoja keletas RPG žaidimo žanrų. Pirminis žanras, dažnai vadinamas stalo vaidmenų žaidimu (nors stalas nebūtinas), žaidžiamas diskutuojant. Tuo tarpu vaidybiniame vaidmenų žaidime (LARP) žaidėjai patys fiziniu būdu atlieka savo veikėjų veiksmus. Abiejuose šiuose žanruose už žaidimo pasaulį ir kitų žaidėjų sąveiką su juo atsakingas žaidimo meistras, kuris nustato žaidimo taisykles ir vyksmo vietą bei laiką ir eina tarsi teisėjo pareigas, tuo tarpu likusieji žaidėjai vaidina savo pasirinktą veikėją.

Keletas RPG žaidimų tipų egzistuoja ir elektroninėje terpėje. Tai būtų internetiniai tekstiniai MUD žaidimai ir jų grafiniai pasekėjai – daugelio žaidėjų interneto vaidmenų žaidimai (MMORPG). Taip pat yra ir ne internete žaidžiamų kompiuterinių vaidmenų žaidimų, kuriuose žaidėjas valdo vieną veikėją ar jų grupę ir progresuoja vykdydamas užduotis. Tokie žaidimai paprastai yra artimai susiję su stalo vaidmenų žaidimais, kadangi dalijasi su jais vyksmo vieta ir taisyklėmis, tačiau siūlo gilesnį veikėjo vystymą.

Nors egzistuoja plati RPG žaidimų įvairovė, tokie žaidimai kaip kolekcionuojamų kortų žaidimai ar karo žaidimai, kurie turi sąsajų su vaidmenų žaidimais, nėra jais laikomi. Juose kartais gali pasitaikyti vaidmenų žaidimų elementų, bet tai nėra esminė detalė.

Žaidimo meistras kuria įsivaizduojamą žaidimo pasaulį su visais ten tvyrančiais pavojais bei tikslais. Priklausomai nuo pasirinktų taisyklių ir bendro sutarimo tarp žaidėjų pasaulis gali būti panašus į tam tikros epochos tikrą pasaulį (pavyzdžiui, viduramžių Anglija, Vytauto Lietuva, dabartinis Irakas ar pan.), arba tai gali būti visiškai išgalvotas pasaulis (tolima planeta su bestuburiais gyvūnais, tolima ateitis ar pan.). Maginės fantastikos stiliaus vaidmenų žaidimuose veikėjai susiduria su galingų burtininkų ar karalių sąmokslais, su dievų planais, kaunasi su pabaisomis (nuo šiaip pavojingų žvėrių, kaip antai lokių ar liūtų, iki drakonų ar galingų nemirėlių), draugauja ir konfliktuoja su kitų protingų rūšių būtybėmis (elfais, nykštukais, gnomais ar orkais).
Žaidimo meistras kuo objektyviau valdo pasaulyje esančius padarus (tiek veikėjų priešus, tiek ir draugus). Taip pat jis stebi, kad būtų laikomasi iš anksto nustatytų taisyklių.

Dažnai vaidmenų žaidimuose naudojami lošimo kauliukai, dažnai ne tik šešiasieniai, bet ir su 4, 8, 10, 12, 20 sienų. Tai priklauso nuo pasirinktų taisyklių.

Vienas iš pagrindinių RPG žaidimų bruožų yra žaidimo meistro (vadovo) vaidmuo. Šį vaidmenį atliekantis žaidėjas yra atsakingas už fiktyvaus pasaulio bei kitų žaidėjų veikėjų atliktų veiksmų padarinių ir pačios žaidimo istorijos eigos nupasakojimą. Stalo ir vaidybiniuose RPG žaidimuose šią pareigą atlieka asmuo, kompiuteriniuose vaidmenų žaidimuose – žaidimo variklis. Tačiau kai kuriuose daugelio žaidėjų interneto žaidimuose vaidmenimis žaidėjams suteikiama galimybė atlikti žaidimo meistro vaidmenį, pasitelkiant vaizdinę sąsają, bet visgi žaidimo meistro veiksmus riboja turimos technologijos.

Kitas įprastas RPG žaidimų bruožas yra žaidėjo veikėjas (personažas), fiktyvaus žaidimo pasaulio veikėjas, kurio veiksmus valdo žaidėjas. Paprastai kiekvienas žaidėjas valdo po atskirą veikėją, iš kurių kiekvienas žaidimo istorijoje vaidina protagonisto vaidmenį.

Kaip priešingybė žaidėjo veikėjui egzistuoja ne žaidėjo veikėjai (personažai), kurie yra valdomi žaidimo meistro arba žaidimo variklio, arba asmenų, padedančių žaidimo meistrui. Ne žaidėjo personažai užpildo fiktyvaus pasaulio populiaciją ir gali eiti antagonisto, pašalinio ar žaidėjo personažo bendražygio vaidmenį.

Vienos pirmųjų vaidmenų žaidimų taisyklių buvo pavadintas „Dungeons  Dragons“ („Požemiai ir Drakonai“, 1974 m.), vėliau jis buvo patobulintas ir tapo „ADD“ – „Advanced Dungeons  Dragons“. Gan sparčiai šios taisyklės išpopuliarėjo visame pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje). Jų pagrindu buvo sukurta nemažai vaidmenų žaidimų kompiuteriui („Baldur's Gate“, „Newerwinter Nights“ ir kiti).

Šios taisyklės buvo pritaikytos tam tikram pasauliui (šiek tiek panašiam į J. R. R. Tolkieno Viduržemį) su įvairiomis fantastinėmis būtybėmis.

Tikroviškesnių pasaulių mėgėjams, o ypač mokslinės fantastikos fanams reikėjo kitokių pasaulių, taigi buvo sugalvota nemažai kitų taisyklių – tiek universalių (pvz.: „GURPS“), tiek skirtų tam tikriems žaidimų tipams (burtininkų pasauliui, kaip antai „Ars Magica“, planetų užkariavimui, siaubo žanro žaidimams, kaip antai „“, „Call of Cthulhu“ ir pan.)

Vaidmenų žaidimų populiarumas ženkliai sumažėjo XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje, pasirodžius kolekcionuojamų kortų žaidimams („“, vėliau gausybei kitų).

Vaidmenų žaidimai, kuriuos žaidžiama sėdint veidas į veidą (paprastai aplink stalą). Už žaidimo pasaulį ir žaidėjų sąveiką su juo yra atsakingas žaidimo meistras, kuris nustato taisykles ir nusako žaidimo pasakojimo eigą. Žaidėjai, laikydamiesi žaidimo taisyklių ir gairių, stengiasi kuo geriau suvaidinti savo veikėją, priimdami kritinius sprendimus ir atlikdami tam tikrus veiksmus. Paprastai tai atliekama žodiniu būdu, t. y. vaidinant.

Vaidybiniai vaidmenų žaidimai (LARP) nuo stalo vaidmenų žaidimų skiriasi tuo, kad nėra žaidžiami prie stalo, o veikiau fiziniu būdu atviroje erdvėje. Čia žaidėjai dar giliau susitapatina su savo žaidžiamu veikėju, kadangi jų atliekami veiksmai laikomi jų veikėjų veiksmais. Tokiuose žaidimuose paprastai dėvimi rūbai ir ginkluotė, kurie atitinka žaidimo vyksmo vietą.

Vaidmenų žaidimai, pritaikyti žaisti su kompiuteriu. Tai pats savaime labai platus žanras, apimantis gausybę požanrių. Vieni kompiuteriniai RPG žaidimai žaidžiami vieno žaidėjo, kiti − daugelio žaidėjų, tarpusavyje prisijungusių kompiuterių tinklu ar internetu.

Ne internetu žaidžiami kompiuteriniai vaidmenų žaidimai gali būti socialinio pobūdžio, kuomet pagrindinė tikslo siekimo priemonė yra ne grubi jėga, o bendravimas su ne žaidėjų personažais (NPC, ), kuriuos valdo žaidimo meistras (šiuo atveju kompiuteris). Taip pat tokiuose žaidimuose kovos yra sumažintos iki minimumo arba išvis pašalinamos. To pasiekiama arba mechanikos dėka (veikėjai labai lengvai miršta) arba pasaulio santvarkos dėka (nusikaltimai greitai išaiškinami ir baudžiami). Kaip priešingybė jiems egzistuoja vadinamosios skerdynės (hack and slash), didžiuma laiko veikėjai užsiima oponentų naikinimu ir geresnių daiktų bei pinigų rinkimu. Tokio tipo žaidimuose praktiškai nėra socialinio žaidimo elementų, o veikėjams keliamos užduotys paprastai skirtos tik skerdynių pateisinimui.

Dar kitaip vadinami MMORPG. Tai vienas labiausiai paplitusių internetinių žaidimų žanrų, kuriame galima žaisti grupėje draugų atliekant užduotis, renkant žaidimo pasaulio pinigus, kovojant prieš įvairius sutvėrimus. Dažniausiai tokiuose žaidimuose renkama patirtis, dėl kurios kyla žaidėjo lygis, galima išmokti naujų sugebėjimų, kurie praverčia kovoje su aukštesnio lygio sutvėrimais.

Tokie žaidimai perima daugelį žaidimo vaidmenimis taisyklių, tačiau „virtualus pasaulis“ čia pateikiamas ekrane. Jo tiek giliai įsivaizduoti nebūtina todėl fantazija lavinama mažiau.

Taktiniai (arba strateginiai) vaidmenų žaidimai vienija RPG ir strateginių video žaidimų žanrus. Šie žaidimai paprastai turi siužetinę liniją, veikėjų charakterių tobulinimo sistemas, daug vaizdo intarpų, būringų RPG žaidimams. Iš taktinių žaidimų bruožų naudojama ėjimų kovos sistema ir kiekvieno kovos dalyvio atskirai naudojamos izometrinės erdvės. Tarp žinomiausių tokių žaidimų pavyzdžių minimos „Final Fantasy Tactics“, „Fire Emblem“, „Disgaea“, „Ogre Battle“ ir „Tactics Ogre“, „Shining Force“ žaidimų serijos.

Tai ne žaidimai, o fantastinių kūrinių žanras, kuriame aprašyti iš tikro egzistuojantys ar įsivaizduojami vaidmenų žaidimai. LitRPG – naujai atsiradęs fantastikos žanras, kuriame kūrinio siužetas pagrįstas kompiuterinių vaidmenų žaidimų žaidimu. Pvz., veikėjas, naudodamas virtualios tikrovės įrangą žaidimo metu atsiduria žaidimo pasaulyje, kartais jo kūnas miršta, o žaidimo pasaulyje atsiduria tik jo sąmonė (tokie kūriniai priklauso dviem žanrams – ir LitRPG, ir papuolenių fantastikai). Daliai LitRPG kūrinių būdinga tai, kad cituojami kompiuterio pranešimai apie turimas ar didėjančias prigimtis ir kitas charakteristikas, patirties taškų kaupimą ir pan.

Lietuvoje vaidmenų žaidimai fantastų klubuose populiarūs jau ne vieną dešimtį metų. Pagrindiniai fantastų klubai, kuriuose žaidžiami stalo vaidmenų žaidimai: Vilniuje – „Lauretaur“, Kaune – „Feniksas“. Vilniuje rengiami vaidmenų žaidimų turnyrai.




#Article 136: John Ronald Reuel Tolkien (1142 words)


Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (; 1892 m. sausio 3 d. Blumfonteine, PAR – 1973 m. rugsėjo 2 d. Bornmute, Jungtinė Karalystė) – filologas ir rašytojas. Geriausiai žinomas dėl knygų „Hobitas“, „Žiedų valdovas“ (pagal pastarąsias pastatyti filmai) ir „Silmariljonas“.

Dž. R. R. Tolkino tėvai Artūras Tolkien'as (Arthur Tolkien) ir Meibelė Tolkien (Mabel Tolkien, mergautinė pavardė Safild (Suffield)) iškart po vestuvių išvyko į Oranžo Laisvąją valstiją (dab. Pietų Afrika), kur Artūras gavo darbą banke. Čia gimė Džonas Ronaldas Ruelis ir jo brolis Hilaris Artūras Ruelis (Hilary Arthur Reuel). Ronaldui sulaukus trejų, Meibelė su abiem vaikais grįžo į Angliją, tačiau Artūras Blumfonteine mirė.

Šeima, likusi be pajamų, apsigyveno Birmingeme pas Meibelės tėvus. 1896 m. visi trys persikėlė į Serehoulą (Sarehole), miestelį Vorčesteršyre. Prisiminimai iš šio gyvenimo etapo darė didelę įtaką Tolkino kūrybai.

Abu savo sūnus Meibelė iš pradžių mokė pati. Iš jos Ronaldas (Tolkinas paprastai vadintas viduriniuoju vardu) išmoko lotynų kalbos pagrindus, piešti, perėmė motinos meilę augalams. Vėliau Ronaldas mokėsi Birmingemo Karaliaus Edvardo mokykloje, Šv. Filipo mokykloje bei, galiausiai, Oksfordo universitete.

Mirus motinai, Ronaldas ir Hilaris pateko į tėvo Frensio Ksavjero Morgano (Francis Xavier Morgan) globą. Ne kartą kraustęsi iš vienos vietos į kitą, galiausiai berniukai atsidūrė ponios Folkner (Faulkner) nuomojamame kambaryje. Aukštu žemiau gyveno trejais metais už Ronaldą vyresnė mergina, vardu Edita Meri Brat (Edith Mary Bratt). Jaunuoliai greitai susidraugavo, tačiau tėvas Morganas, netyčia sužinojęs apie šį romaną, uždraudė porai susitikinėti. Kurį laiką Ronaldas su Edita vienas kito nematė. Sulaukęs pilnametystės, Ronaldas susirado mylimąją, tačiau ši jau buvo susižadėjusi su kitu. Sužadėtuvės buvo nutrauktos, ir 1916 m. kovo 22 d. Ronaldas vedė Editą. Juodu sutuokė tėvas Morganas.

Po Pirmojo pasaulinio karo dirbo prie Oxford English Dictionary, 1920 m. gavo dėstytojo vietą Lidse, o 1925 m. tapo Oksfordo Pembrouko (Pembroke) koledžo anglosaksų kalbos profesoriumi. 1945 m. tapo Mertono koledžo anglų kalbos ir literatūros profesoriumi. Šiame poste liko iki 1959 m.

Gyvendamas ir dirbdamas Oksforde, Tolkinas priklausė diskusijų grupei, vadintai Inklingais.

Tolkinas buvo vidurinės anglų kalbos vakarinio dialekto specialistas. Šis dialektas jį patraukė tuo, kad iš juo kalbėjusios vietovės buvo kilusi jo motinos Meibelės giminė. Laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai, islandiškai, mokėjo senąsias germaniškąsias kalbas. Jį labai žavėjo suomių ir valų kalbos, pagal jas sukūrė dvi dirbtines kalbas Quenya ir Sindarin. Kaip lyginamosios kalbotyros specialistas, žinojo ir apie lietuvių kalbą – pavyzdžiui, Oxford English Dictionary prie žodžio wasp cituoja ir lietuvišką vapsvą. Nors publikacijų Tolkinas išleido daugiau grožinių nei mokslinių, iki šiol cituojama jo poemos „Beovulfas“ kritikos analizė, darbai apie „Ancrene Wisse“, „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ (Sir Gawain and the Green Knight) ir kt. Žinomas ir straipsnis „Apie pasakas“ (On Fairy-Tales), nagrinėjantis tiek pasakos reikšmę, tiek maginės fantastikos žanro galimybes.

Su žmona Edita susilaukė ketverto vaikų: sūnų John Francis Reuel (1918–2003), Michael Hilary Reuel (1920–1984), Christopher John Reuel (1924) ir dukters Priscilla Anne Reuel (1929). Vyriausiasis Džonas Frensis tapo kunigu, kartu su Priscila 1992 m. jie išleido The Tolkien Family Album. Kristoferis tapo pagrindiniu tėvo kūrinių redaktoriumi bei žemėlapių perpiešinėtoju. Po tėvo mirties jis sutvarkė įvairius rankraščius ir juos išleido daugiau nei keturiolikoje knygų.

Edita mirė 1971 m. Abu sutuoktiniai palaidoti Wolvercote kapinėse Oksforde. Ant antkapio po tikraisiais parašyti ir vardai Beren bei Lúthien – šių Tolkino mitologijų personažų istorija buvo įkvėpta paties Ronaldo romano su Edita.

Tolkinas dar būdamas vaikas ėmė kurti dirbtines kalbas, jos vis sudėtingėjo. Suprasdamas, kad kalbos bus negyvos, kol jomis niekas nekalbės, Tolkinas ėmė kurti pasaulį, vėliau pavadintą Arda, kuriame gyveno padermės ir tautos, turėjusios savo kalbas, istoriją, mitologiją ir t. t. Greitai buvo sukurta visa kalbinė etimologinė sistema. Dvi kalbos, Tolkino pasaulyje vartotos elfų, yra pakankamai išvystytos, kad jomis būtų galima kurti nesudėtingus tekstus (Quenya (kvenja) ir Sindarin, arba sindų kalba).

Šioms istorijoms kurti paskata buvo ir noras „sukurti mitologiją Anglijai, mano šaliai“. Tolkinas turėjo išskirtinę vaizduotę ir jam patiko literatūriniais bandymais bandyti atkurti tai, kas slepiasi už išlikusių senosios germaniškosios bei anglosaksiškosios mitologijų fragmentų. Pavyzdžiui, jis niekada nemėgo fėjų ir elfų, kokius juos vaizdavo airių mitologija ar Viljamas Šekspyras. Jam atrodė, kad, kai anglosaksų protėviai dar nebuvo įsikėlę į Britų salas, elfai buvo daug rimtesni ir svarbesni personažai. Tolkinas naudojosi edų, anglosaksų poemų, germanų, suomių ir kitų tautų mitologijų motyvais. Pavyzdžiui, jo istorija apie Tūriną Turambarą buvo įkvėpta Kulervo istorijos „Kalevaloje“.

Nors pats Tolkinas svarbiausiu gyvenimo kūriniu laikė niekaip nesibaigiantį „Silmarillion“, labiausiai žinomi kiti jo veikalai – „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“. „Hobitą“ jis pradėjo kaip pasaką vaikams prieš miegą, tačiau pamažu netyčia į ją įsipynė elementų iš mitologijų, pvz., Gendalfas ar elfai. Nors iš pradžių tai buvo tiesiog atsitiktinis vardų skolinimasis, vėliau, „Hobito“ gerbėjams reikalaujant tęsinio, Tolkinas atrado, kad gali susieti šią pasaką su mitologijomis. „Žiedų valdovą“ jis rašė septyniolika metų, nes trukdė akademinis darbas. Kuo toliau, tuo labiau „Žiedų valdovas“ tolo nuo „Hobito“, Tolkinas guodėsi leidėjams, kad knygos pobūdis bus jau nebe pasaka prieš miegą. Galiausiai paaiškėjo, kad knyga pasidarė per ilga. Leidėjai pareikalavo ją leisti ne visą iš karto. Nors „natūraliai“ knyga padalinta į šešias dalis, Tolkinas nenoromis sutiko jas sugrupuoti po dvi. Todėl „Žiedų valdovas“ buvo išleistas trimis tomais: „Žiedo draugija / brolija“ (The Fellowship of the Ring), „Du bokštai / Dvi tvirtovės“ (The Two Towers), „Karaliaus sugrįžimas“ (The Return of the King). „Žiedų valdovas“ neretai vadinamas „trilogija“, tačiau tai yra vientisas kūrinys; padalinimas į tomus buvo nesusipratimas, nulemtas leidėjų pageidavimų.

Tolkinas taip pat parašė įvairių su Viduržeme nesusijusių kūrinių. Tai – apsakymai „Lapas, nutapytas Niekelio“ (Leaf by Niggle), „Kalvis iš Didžiojo Vutono“ (Smith of Wootton Major), „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (Farmer Giles of Ham), pasakos vaikams.

Sutartinai Tolkino gerbėjai vadinami tolkinistais (). Egzistuoja ir įvairios tolkinistų organizacijos. Didžiausia draugija vadinama The Tolkien Society, jos padalinių esama įvairiose pasaulio šalyse, tame tarpe Lenkijoje ir Estijoje. Internete egzistuoja daug Tolkinui skirtų puslapių, konferencijų, forumų. Tolkinistai aptarinėja Tolkino knygas, žaidžia vaidmenų žaidimus, rašo „fanfiction„, kai kurie mokosi Tolkino sukurtų kalbų bei rašto sistemų ir kt.

Tolkino kūrybos buvo įkvėpti įvairūs dailininkai, muzikantai. Pauline Baynes iliustravo du mažiau žinomus Tolkino kūrinius, drauge su Donald Swann Tolkinas išleido dainų knygą „The Road Goes Ever On“. „Žiedų valdovui“ iliustracijas buvo piešusi (ir siuntė Tolkinui) Danijos karalienė Margareta II. Internete gausu tolkinistų piešinių. Vieni iš žymiausių dailininkų – Anke-Katrin Eismann, Katherine Katrina Chmiel, Inger Edelfeldt, Ted Nasmith. Karen Wynn-Fonstad išleido „The Atlas of Middle-eart',“ kuriame perbraižė įvairius žemėlapius, skaičiavo atstumus, susijusius su Arda ir Viduržeme. Muziką kūrė The Tolkien Ensemble, Blind Guardian, Led Zeppelin ir kt.

Sukurta įvairių Tolkino kūrinių parodijų. Garsiausia angliška parodija yra Henry N. Beard ir Douglas C. Kenney „Bored of the Rings“ (Nusibodo tie žiedai; 1968). Iš rusiškų galima paminėti „Zvirmarillion“ (aut. A. Sviridov), „Juodąją Ardos knygą“.

Tolkino įtaka fantastikai gali būti prilyginta Leonardo da Vinčio įtakai menui ar The Beatles muzikai. Viduržemės būtybės tapo neatsiejama šiuolaikinės tradicinės maginės fantastikos dalimi, jos figūruoja šimtuose knygų, filmų ar žaidimų, įskaitant RPG „Dungeons and Dragons“, kortų žaidimus „“, „Spellfire“, kompiuterinius žaidimus „Heroes of Might and Magic“, „Age of Wonders“, „“, „“, „Warcraft“. Epinio metalo grupė Summoning Tolkino kūrybai paskyrė ne vieną albumą.

Apie Tolkiną knygų prirašyta labai daug, čia minimos tik žinomiausios.

Anglų kalboje dažnai naudojamos santrumpos:




#Article 137: Žiniasklaida (165 words)


Žiniasklaida (terminas pasiūlytas JAV lietuvių; dar vadinama „visuomenės informavimo priemonėmis“) – priemonės, skirtos pateikti informaciją plačiajai visuomenei. Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas, televizija ir internetas. Žiniasklaidos aušroje komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t. y. be grįžtamojo ryšio iš informacijos gavėjo. Naujoji žiniasklaida tapo interaktyvia (sąveikaujamąja, abipuse).

Sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Lietuviškas pavadinimas „žiniasklaida“ yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti vartotas „masinių informacijos priemonių” arba iš anglų kalbos perimtas „medijos“ terminas.

Mūsų turimas realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Laikantis tokio požiūrio, įvykiai, kurių neperteikė žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę.

Nuo pat jos atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija (bent jau galinčia ja būti). Šią savo funkciją ji gali atlikti tik būdama nepriklausoma. Be valstybės institucijų kontrolės, žiniasklaida turi ir kitų svarbių funkcijų: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, piliečių įtraukimas į politiką ir supažindinimas su ja.




#Article 138: Vertybinių popierių birža (129 words)


Vertybinių popierių birža arba tiesiog birža – brokerių ir investicinių bankų organizacija, kurios tikslas – suteikti priemones prekiauti įmonių akcijomis bei kitais vertybiniais popieriais. Biržoje prekiauti gali tik nariai, o įsigyti ar parduoti vertybinius popierius biržoje galima tik per tarpininkus – finansų maklerio įmones arba komercinius bankus, turinčius leidimą prekiauti biržoje, tuo tarpu užbiržinėje rinkoje sandoriai sudaromi tiesiogiai tarp rinkos dalyvių. Įmonės, norinčios kad jų akcijomis būtų prekiaujama biržoje, turi įvykdyti tam tikrus reikalavimus, kurie skiriasi kiekvienoje biržoje.

Žodis ,,birža“ kildinamas iš Belgijos miesto Briugės turtuolių van der Berus pavardės. Aikštėje priešais jų namus pirkliai rinkosi pirkti ir parduoti savo prekių.

Seniausias biržos pastatas atidarytas 1531 m. Antverpene. Amsterdamo birža pradėjo veiklą 1602 m. Būtent čia išleista pirmoji pasaulyje vertybinių popierių emisija, kurią organizavo bendrovė „Olandų Rytų Indijos bendrovė“.




#Article 139: Internetas (250 words)


Internetas () – pasaulinis kompiuterių tinklas, jungiantis visuotinius ir vietinius kompiuterių tinklus.

Kompiuterių tinklai jungiami įvairiomis ryšio linijomis ir maršrutizatoriais (spec. įrenginiais arba kompiuterio programomis), kurie iš vieno tinklo gautus duomenų paketus modifikuoja ir nukreipia į kitą tinklą.

Interneto protokolai turi kelis lygius. Žemiausiame lygyje (kuris reikalingas visiems aukštesniems) naudojami IPv4 ar IPv6 protokolai, kiekvienam kompiuteriui suteikiant tuo metu unikalų IP adresą. Kitame lygyje, ryšiui tarp kompiuterių palaikyti naudojami TCP/IP ir UDP protokolai. Jie sukuria kanalą duomenims perduoti. Dar aukštesniame lygyje naudojami konkrečiam tikslui skirti protokolai (HTTP – tinklalapiams perduoti, SMTP – elektroniniam paštui, FTP – paskiroms byloms siųsti ir pan).

Naudotojo kompiuteris prie interneto gali būti jungiamas per modemą, ISDN įrangą, DSL įrangą arba skirtinę liniją (kai interneto paslaugą tiekia telefoninio ryšio bendrovė), kabelinį modemą (kai interneto paslaugą tiekia kabelinė televizija), radijo ryšį. Interneto vartotojo kompiuteryje turi būti įtaisyta tinklo plokštė, įdiegta speciali programinė įranga.

Prie interneto prisijungęs vartotojas gali naudotis elektroniniu paštu, pasaulinio informacijos tinklo (angl. W(orld) W(ide) W(eb), WWW) duomenų masyvais, iš tinklo kompiuterių atsisiųsti failų, juos naujinti, kopijuoti, šalinti (FTP), dalyvauti diskusijų grupėse, kreiptis į interneto žiniasklaidą, interaktyviai bendrauti pokalbių kambariuose (IRC), pirkti ir parduoti įvairias prekes, kurti tinklalapius ir kita.

Interneto veiklą koordinuoja, plečia ir tobulina specialios organizacijos.

Internetas yra vieno konkretaus (nors ir labai plataus) kompiuterinio tinklo pavadinimas (), taigi gali būti laikomas tikriniu daiktavardžiu, kuris anglų turėtų būti rašomas didžiąja raide. Tačiau ilgainiui plačiai vartojant anglų kalboje žodis daugelio pradėtas suvokti kaip bendrinis ir imtas rašyti mažąja raide.  Lietuvių kalboje laikomas bendriniu daiktavardžiu ir rašomas mažąja raide




#Article 140: Vikipedija (1891 words)


Vikipedija () – interneto enciklopedija. Joje paskelbta daugiau nei 55 mln. straipsnių 306 kalbomis. 2020 m. Vikipediją kas mėnesį skirtingais įnagiais aplankė 1,5 mlrd. lankytojų bei peržiūrėjo 15 mlrd. puslapių.

Nemokamą enciklopediją įvairiomis kalbomis, skirtingai negu tradicines mokslininkų enciklopedijas, kuria jos lankytojai – interneto naudotojai, kuriuos vienija gera valia, sutarimas, naudojant wiki įrangą. Svetainės pavadinimas kildinamas iš havajiečių kalbos žodžio „wiki“, reiškiančio „greitai“ bei graikiško žodžio paideia. Straipsniams kurti ir taisyti reikalinga tik interneto naršyklė.

Nepriklausomo tyrimo duomenimis, redaktorius-savanorius labiausiai prisidėti prie šios veiklos skatina pati idėja, jog jie prisideda prie visuomenės lavinimo. Taip pat paaiškėjo, kad per pirmąjį dešimtmetį (2001–2010 m.) 80 % angliškosios Vikipedijos turinio sukūrė 1 % veikliausių redaktorių, tačiau šio 1 % sudėtis keisdavosi, įsiliedavo nauji redaktoriai pakeisdami nebeveiklius.

Vikipedijos projektas anglų kalba pradėtas 2001 m. sausio 15 d. kaip priedas ekspertų kuriamam „Nupedia“ projektui. Vikipedijos administravimą koordinuoja ne pelno organizacija – Vikimedijos fondas („Wikimedia Foundation“), įsikūręs JAV. Vėliau buvo sukurti atitinkami projektai kitomis kalbomis, 2003 m. vasario 20 d. įsteigta lietuviškoji Vikipedija.

Vikipedijos straipsniai saugomi 370 serverių, esančių JAV, Tampoje ir Ašburne bei ES, Amsterdame, Nyderlanduose. 2014 m. duomenimis, jų išlaikymas kas mėnesį atsiėjo apie 70 tūkst. JAV dolerių. Vikipedija išlaikoma iš Vikipedijos skaitytojų bei įvairių bendrovių paaukotų lėšų. Tačiau pastarosios lėšos sudaro mažesnę dalį visų paaukotų lėšų sumos. Pavyzdžiui, „Google“ 2010 m. skyrė 2 mln. JAV dolerių. Vienas iš „Google“ įkūrėjų Sergey Brin tuo laikotarpiu apie Vikipediją atsiliepė teigiamai. Pasak jo, „tai neįkainojamas žinių lobynas“. 2015–2016 m. daugiau kaip 5 mln. Vikipedijos lankytojų, labdaros fondai ir bendrovės iš viso paaukojo 77,7 mln. JAV dolerių. „Google“, „Microsoft“, „Apple“, „PayPal“ ir kt. bendrovės bei labdaros fondai iš jų skyrė 9,5 mln. JAV dolerių.

Pagrindiniai Vikipedijos istorijos įvykiai yra šie:

Vikipedijos siekis – struktūriškai ir sistemiškai pateikti žmonijos sukauptas žinias enciklopedijos forma. Kokiomis temomis rašoma ir kaip, sprendžiama Vikipedijos bendruomenėje – tarpusavio sutarimu. Siekiama, kad vien tik statistiniai duomenys ar šiaip įdomi medžiaga neturėtų būti beatodairiškai talpinami enciklopedijoje. Visa tai turi būti struktūrizuojama, pateikiant apibrėžimą, atskirus faktus siejant į vieningą visumą ir nurodant tarpusavio ryšius bei sąsajas, priklausomybes ir panašumus.

Enciklopedijos straipsniuose pateikta informacija yra laisvai prieinama. Ją galima ne tik skaityti, bet ir kopijuoti, platinti pagal vad. „Kūrybinių bendrijų“ (Creative Commons) licenciją. Vikipedija neturi apibrėžto autorių būrio, siekiama kuo daugiau žmonių įtraukti į bendrą darbą. Todėl jai taikomos apribotos autorinės teisės, kurių niekas negali savintis.

Vikipedija nėra bendruomenei priklausantis ar jos valdomas projektas – tai yra Vikimedijos fondo, pelno nesiekiančios įmonės, valdomas projektas. Nors šis fondas linkęs pasitikėti bendruomenės sprendimais, prireikus, sprendžiama ir prieš bendruomenės valią. Atskirų naudotojų ar jų grupių įtaka yra ribota, nesvarbu koks rimtas būtų jų praeities indėlis.

Elektroninė enciklopedijos forma leidžia greitai surasti reikiamą informaciją, pereiti prie kitų temų straipsnių, perskaityti internetinėse nuorodose pateikiamą medžiagą, susijusią su straipsniu. Spausdintinėse enciklopedijose informacija pateikiama keliolikoje tomų, kurių sklaidymas ir vartymas nėra patogus.

Elektroninė forma leidžia greitai ieškoti reikiamos informacijos. Tačiau ne kiekvienoje elektroninėje enciklopedijoje pateikiama informacija gali būti greitai nukopijuota į tekstinę programą, kuria gali būti kuriamas naujas kūrinys (pavyzdžiui, informacijos, rastos el. enciklopedijoje, pagrindu).

Vikipedijoje esančią medžiagą skaityti, jos ieškoti ir ją kopijuoti yra paprasta. Spausdintinės enciklopedijos medžiagą reikėtų skenuoti arba suvesti informaciją klaviatūra, kas užimtų daug laiko.

Šiuo metu Vikipedija greičiausiai prieinama internete (adresu Vikipedija pastaruoju metu naudojamasi kone taip pat dažnai kaip ir populiariomis paieškos svetainėmis (kaip Google, Yahoo ir kitomis).

Vikipediją įmanoma gauti taip pat ir DVD ar CD forma, ją galima nusikopijuoti kaip vientisą dokumentą arba .

Kadangi kompiuteriais (tuo labiau internetu) šiuo metu negali naudotis didžioji dalis Trečiojo pasaulio šalių gyventojų, Vikipediją planuojama spausdinti kaip tradicinę („popierinę“) enciklopediją.

Atskiri Laisvosios enciklopedijos straipsnių rinkiniai platinami įvairiose šalyse (paprastai už simbolinę kainą). Visa Vikipedija ruošiama spausdinti kol kas tik vokiečių kalba (100 tomų). Ji bus išleista per 5 metus (2006–2010 metais).

Plačiau apie  leidimą skaitykite .

Ateityje bus siekiama sukurti tokią Atvirąją enciklopediją, kurioje esančią informaciją bus galima gauti įvairių jutimo organų pagalba. Vikipedija jau dabar neapsiriboja vien tik elektronine ar spausdintine forma. Jau kuriama ir Audiopedija – Atviroji enciklopedija, skirta nemokantiems (ar neturintiems laiko) skaityti, kuri taip pat prieinama neregiams arba silpnaregiams. Šiuo metu „audiopedizuojami“ pavyzdiniai bei rinktiniai straipsniai, kurie turėtų sulaukti ir didesnio plačiosios visuomenės dėmesio.

Vikipedija yra viena aktualiausiai informaciją pateikiančių enciklopedinių leidinių. Joje svarbūs įvykiai ir aktualijos kartais aprašomos kone įvykio atsiradimo dieną (ar net valandą). Tai, pavyzdžiui, buvo 2005 m. pabaigoje, kai kone kas valandą (angliškoje Vikipedijoje) buvo atnaujinamos žinios apie potvynio JAV mastus ir aukas. Atvirojoje enciklopedijoje taip pat netrunkama pranešti apie asmenybių gyvenimo įvykius, vingius ar informuoti apie mirtį.

Analogiškoje spausdintoje enciklopedijoje aktualūs pasaulinės reikšmės įvykiai lieka neišbaigti, neaprašyti dėl informacijos trūkumo. Taip pat dažnai neaišku, ar solidaus amžiaus sulaukę asmenys, minimi enciklopedijoje, dar gyvi. Elektroninėje – priešingai: niekada nevėlu atnaujinti informaciją. Ir tai daroma be didelių sąnaudų, kadangi nereikia naujai leisti visos enciklopedijos kaip yra spausdintinių enciklopedijų atvejais.

Vikipedijoje galima rasti ir klaidingų ar netgi sąmoningai tendencingų straipsnių. Tačiau klaidų pasitaiko ir profesionalų mokslininkų kuriamose enciklopedijose.
Vikipedija savo straipsnių kokybe bei pateikiamos informacijos išsamumu sparčiai vejasi tradicines ir garsiausias pasaulio enciklopedijas. Tačiau pažymėtina, kad Laisvosios enciklopedijos projektas kuriamas tik nuo 2001 metų, todėl Vikipedija negali prilygti visišku joje pateikiamo turinio teisingumu, išsamumu ir detalumu analogiškiems spausdintiems leidiniams, nes ji nuolat kuriama, taisoma, redaguojama bei kitaip tobulinama.

Vikipedija savo apimtimi keleriopai lenkia analogiškas komercines enciklopedijas. Pavyzdžiui, angliška Vikipedija 2006 m. turėjo daugiau negu 1 140 000 straipsnių – 10 kartų daugiau negu Britanika.

Greta straipsnyje minimų sąvokų, kurias pasiekti galima tiesiog paspaudus ant jų, Vikipedijoje pateikiami sąvokos aprašai, kontekstas bei priskiriama sąvoka tam tikrai kategorijai. Panaršius (ją pasiekus per teksto apačioje minimą kategoriją), galima rasti daugiau ieškomos susijusios informacijos.

Be to tokie įrankiai, kaip „susiję straipsniai“ bei „susiję keitimai“, straipsnio istorijoje minimi autoriai bei jų sukurti straipsniai (įrankis „naudotojo indėlis“) gali atvesti prie ieškomos tematikos šaltinių ir kitų nuorodų. Net jeigu straipsnis dar nėra sukurtas, pasinaudojus funkcija „susiję straipsniai“, galima atrasti su ieškomo straipsnio tematika susijusią medžiagą.

Spausdintinėse enciklopedijose nėra tiek daug nuorodų, dažniausiai apsiribojama literatūros sąrašu arba terminais, esančiais kituose tomuose; be to pasiekti tokią medžiagą (vien dėl fizinių kliūčių) nėra paprasta: reikia ieškoti bibliotekoje, gauti ir vartyti kitas knygas, kurios ne kiekvienam yra lengvai pasiekiamos kaip elektronine forma pateikiama informacija, esanti Vikipedijoje.

Vikipedija yra laisvai prieinama iš bet kurio kompiuterio, turinčio interneto prieigą. Online versija yra nuolat atnaujinama, todėl ja naudotis yra geriausia.

Neturint interneto prieigos, taip pat yra galimybių naudotis elektronine enciklopedija offline. Komercinės enciklopedijos platinamos CD, DVD diskuose, už kuriuos reikia mokėti nemažus pinigus. Vikipedijos atveju – yra galimybių keleto spustelėjimų dėka išsisaugoti aktualiausią Laisvosios enciklopedijos versiją (pavyzdžiui, anglų, vokiečių, artimiausiu metu – ir lietuvių kalba).

Vikipedijoje tą pačią informaciją galima rasti keliomis kalbomis. Tai kartu ir savotiškas žinių patikimumo garantas, kadangi galima palyginti pateiktą informaciją įvairiose Vikipedijose, sužinoti atitinkamų terminų atitikmenis užsienio kalba. Tokiu atveju Atviroji enciklopedija gali būti pagrįstai vadinama enciklopediniu žodynu, kadangi be dalykinės informacijos joje pateikiama ir nemažai atitinkamos srities sąvokų, padedančių orientuotis žinių okeane.

Vikipedijoje pateikiami vietovardžiai, pavardės, vardai (tikriniai daiktavardžiai) originalo kalba. Nežinant kokios nors sostinės (pvz., Paryžiaus) pavadinimo kuria nors kalba (pvz., prancūzų), jį galima rasti, pasinaudojus  (pvz., prancūziškoje Vikipedijoje pateikiama Paris straipsnio versija, greta jos yra aprašymas ar susijusi medžiaga, surandama, spaudžiant įrankius „susiję straipsniai“, esančius kairėje puslapio pusėje).

Elektroninė enciklopedijos forma leidžia nukopijuoti nesuprantamo kitakalbės Vikipedijos teksto dalį ir pasinaudoti internete esančiomis kompiuterinėmis vertimų programomis, kuriomis galima tą patį tekstą, interneto svetainę išversti į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, japonų kalbas. Pavyzdžiui, naudojantis  pateikiamais įrankiais.

Vikipedija neatstovauja kuriai nors žmonių grupei. Joje siekiama pateikti įvairiapusišką informaciją, kilus ginčams – argumentuotas nuomones. Tai leidžia apžvelgti įvairias temas daug plačiau bei giliau, negu įprastinėse enciklopedijose.

Naudojimasis elektronine Vikipedija – nemokamas. Straipsnius galima kopijuoti, naudoti juose pateikiamą medžiagą – tekstą, statistiką, iliustracijas, nuotraukas, garso ir vaizdo įrašus. Visi enciklopedijos autoriai rašo tekstus, įkelia nuotraukas ir iliustracijas už dyką. Tokius kūrinius galima naudoti, dauginti ir keisti be jokių apribojimų – tiek asmeniniais, tiek ir komerciniais tikslais. Vienintelis reikalavimas tiems, kurie naudoja informaciją – jie privalo paskelbti autoriaus vardą. Be to, pakeistą medžiagą taip pat privaloma skelbti nemokamai.

Naudojimosi sąlygas nustato Creative Commons licencija, todėl būtina laikytis joje numatytų sąlygų, nes joje apibrėžiamos neatlygintino naudojimo taisyklės. Tradicines enciklopedijas nemokamai galima paskaityti nebent bibliotekoje ar pas pažįstamus, o norint jas įsigyti nuolatiniam naudojimui, tenka mokėti nemažus pinigus.

Norint naudoti komercinės enciklopedijos straipsnius, juos leidžiama tik cituoti. Jų atkūrimas ar paskelbimas be autoriaus sutikimo negalimas. Gavus leidimą, straipsnių naudojimasis paprastai turi būti atlyginamas honoraru – užmokesčiu enciklopedijos autoriams, leidėjams. Vikipedijos atveju – naudojimasis enciklopedija yra nemokamas, jei nepažeidžiamos jos licencijos sąlygos.

Kiekvienas, užsukęs į svetainę, gali pradėti kurti naują straipsnį arba pataisyti, redaguoti kitų sukurtus tekstus. Dažniausiai, norint tai daryti, nereikia registruotis. Pataisius įrašą, senoji straipsnio versija niekur nedingsta – ji išsaugoma tam, kad reikalui esant, tekstą būtų galima sugrąžinti. Tokiu būdu Vikipedija apsaugoma nuo „vandalų“ bandymų sunaikinti kitų žmonių sukurtus įrašus. Geriausiu atveju piktavaliai gali sukurti tik dar vieną straipsnio versiją. Teisingą straipsnio variantą gali sugrąžinti bet kuris chuliganizmo atvejį pastebėjęs lankytojas.

Enciklopedijoje savo straipsnius yra paskelbę keli šimtai tūkstančių žmonių. Vikipedija skaičiuoja tik svetainėje prisiregistravusius autorius. Tačiau daugelį straipsnių galima keisti arba kurti net neprisiregistravus. Tokių bevardžių kūrėjų skaičiaus nežino niekas.

Vikipedijos kritikai teigia, esą ji pasmerkta nesėkmei. Dažniausiai yra minimos klaidos ir netikslumai, sielvartaujama dėl vandalizmų, politinio ir tautinio korektiškumo, neutralumo, nuomonių konfliktų bei jų gausos, dažno straipsnių keitimo.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kuriuose abejojama dėl pateikiamos informacijos išsamumo ir tikslumo, kokybės, autorių diletantiškumo, kaltinama dėl šmeižto, įžeidimo, autorių teisių pažeidimų.
Atsižvelgus į projekto gyvavimo laikotarpį ir dalyvių kvalifikaciją, Vikipedijai bei kitiems vikiprojektams savo globalumu, universalumu ir rezultatyvumu negali prilygti kiti projektai, kurių vien finansavimo klausimas neapsieina be viešojo sektoriaus pagalbos bei reklamos, investicijų iš privataus sektoriaus.

Vikipedijos kokybė nuolat gerinama. Skatinami produktyviai ir kokybiškai dirbantys autoriai, skelbiami pavyzdinių straipsnių rašymo konkursai, jų autoriai apdovanojami, nuolat analizuojama ir plečiama rinktinių straipsnių kategorija. Straipsniai kuriami pagal standartus ir pripažintus šablonus, jie apjungiami į portalus, kuriamos atskiros Vikipedijos naudotojų grupės, atsakingos už tam tikros kategorijos straipsnių kokybę.

Kai kurie interneto naudotojai tyčia gadina Vikipedijos straipsnius, trina jų turinį, iškreipia informaciją. Gana ilgą laiką buvo manyta, kad dėl to projektas žlugs. Tačiau metai parodė, kad žmonių, vertinančių žinias ir svetimą darbą yra daug kartų daugiau, negu vandalų, todėl ištrinti ar sugadinti straipsniai greitai atstatomi, vandalų padaroma žala nėra esminė. Be to kuriami įvairūs savisaugos mechanizmai. Kai kuriose Vikipedijose įvesta naudotojų registracija, nauji bendruomenės nariai kurį laiką negali taisyti ar trinti didelės apimties straipsnių, pavyzdiniai straipsniai yra „užrakinami“, taip pat palaikomi ryšiai su interneto incidentų tyrimų tarnybomis (tokiomis kaip CERT).

Teigiama, esą Vikipedija negali pateikti teisingos informacijos, kai daugumos nuomonė neatitinka objektyvių (mokslo) žinių: neišsilavinusi dauguma gali nepripažinti mokslo autoritetų ir skleisti neteisingą informaciją. Praktika rodo, kad tokių atvejų būna mažai, nes pagrįsta nuomonė ir argumentai, faktai leidžia pasiekti tinkamą kompromisą, moksliškai pateikiant požiūrį į vieną ar kitą tikrovės reiškinį. Laisvąją enciklopediją kuria šimtai tūkstančių žmonių. Tarp kuriančių ir taisančių yra nemažai specialistų, mokslininkų bei kitų žmonių, puikiai išmanančių tam tikras sritis. Todėl nuogąstavimai dėl visiško viki diletantiškumo nėra pagrįsti.

Teigiama, esą Vikipedija yra neatspari mažumų (seksualinių, religinių, tautinių ar kitų) kritikai, teigiančiai, kad vieni ar kiti faktai turi būti pateikiami specifiniu būdu arba iš viso nepublikuojami. Praktika rodo, kad tokie atvejai irgi pasitaiko nedažnai, be to, jie būdingesni komerciniams leidiniams.

Kaip vienas iš trūkumų pateikiamas faktas, kad Vikipedijoje neretai kyla ginčų dėl vieno ar kito straipsnio teisingumo bei dėl skirtingos faktų interpretacijos. Tačiau tokie atvejai leidžia sukaupti išsamesnę, neretai – ir objektyvesnę informaciją abejotinais klausimais. Skaitytojas neverčiamas aklai priimti kategorišką poziciją, kviečiamas įvertinti pateiktą medžiagą bei panagrinėti straipsnių aptarimuose pateikiamą medžiagą ir diskusijas.

Vikipedijos garbei pavadintas asteroidas 274301 Vikipedija.




#Article 141: Latvijos transportas (201 words)


Latvija – svarbi tranzitinė valstybė. Transporto srautai juda per šalį daugiausia tarp Rusijos ir ES. Nors šalies transporto sistemos būklė ilgą laiką buvo prastos kokybės, panaudojant ES fondų lėšas, kokybė spračiai gerinama.

bendras ilgis: 2412 km
platieji: 2379 km (271 km elektrifikuoti) (1992)
siaurieji: 33 km (2001)

bendras ilgis: 59 178 km
asfaltuoti: 22 843 km 
neasfaltuoti: 36 335 km (1998)

Didžioji dalis kelių iki pradedant naudoti ES fondų lėšas buvo labai susidėvėję, prastos kokybės, keliai net Rygos apylinkėse buvo prastos būklės. Dabar naudojant ES lėšas, svarbiausi ir labiausiai susidėvėję keliai rekonstruojami. Svarbiausias dėmesys – magistraliniai šalies keliai, nes jais pravažiuoja tranzitinis transportas, važiuojantys iš ES gilumos į Rusiją, Estiją, Suomiją.

Latvijoje yra 3 kategorijų kelių tipai:  (A-kategorijos), pirmos (regioniai; krašto) ir antros klasės (vietinės reikšmės) keliai.

Oro uostai: 25 (2001)

Grįsti oro uostai:
iš viso: 13

mažiau nei 914 m: 4 (2002)

Negrįsti oro uostai:
iš viso: 12

mažiau nei 914 m: 7 (2002)

Vandens keliai: 300 km

Vamzdynai: naftos žaliavos 750 km; nafttiekių 780 km; dujotiekių 560 km (1992)

Uostai: Liepoja, Ryga, Ventspilis

Prekybos laivynas:
bendras: 6 laivai (1000 GRT ir didesnio tonažo) bendras tonažas 30119 GRT/30572 DWT 
pastaba: tarp jų trys Graikijos laivai registruoti plaukioti su Latvijos vėliava (2002)
pagal tipą: sausakrūviai 1, naftos tankeriai 1, refrežeratoriai 4.




#Article 142: Graikijos istorija (1200 words)


Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. m. e. Moderni Graikijos valstybė, susiformavo 1821 m.

Kalbėdami apie Graikijos istoriją iš principo kalbame apie graikų istoriją, nes graikų istorija apima platesnes teritorijas nei šiuolaikinė Graikija. Vėliausiai nuo VII a. pr. m. e. graikai pradėjo kolonizuoti dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikai užvaldė Anatoliją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Kaip Bizantijos imperijos dalys, šios teritorijos išliko graikų kultūros ir istorijos orbitoje iki pat XV a., kai visos graikų gyvenamos teritorijos pateko Osmanų imperijos sudėtin.

Visą Graikijos istoriją galima skirstyti į šiuos laikotarpius:

August Heisenberg Bizantijos istoriją apibūdino kaip „graikų tautos romėniškos valstybės, kuri tapo krikščioniška“, istoriją. Romos imperijos padalinimas į Rytų ir Vakarų bei Vakarų Romos imperijos žlugimas buvo veiksniai pabrėžę graikų svarbą imperijoje ir todėl jie su ja pradėjo save sieti. Konstantinopolio dominavimas prasidėjo, kai Konstantinas Didysis pavertė Bizantiją nauja Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki modernių laikų.

Konstantinas ir Justinianas I dominavo 324–610 m. Perimdami romėniškas tradicijas imperatoriai siekė sukurti pagrindą tolesnei plėtrai ir Bizantijos imperijos formavimuisi. Pirmais šimtmečiais svarbiausia užduotis buvo apginti sienas ir atgauti prarastas romėniškas teritorijas. Tuo pat metu susiformavo stačiatikių doktrinos ir vyko arši kova su erezijomis.

Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867 m.) imperiją puolė seni (persai, langobardai, avarai ir slavai) bei pirmąkart istorijoje pasirodę (arabai ir bulgarai) priešai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis ir jie dažnai toli įsiverždavo į imperijos žemes net keldami grėsmę pačiai sostinei. Taip pat atakos nustojo būti laikinos ir periodinės, nes priešai įkūrė savo valstybes, priešiškas Bizantijai. Šias valstybes graikai vadino Sklavinijomis. Imperijos viduje taip pat vyko pokyčiai. Prasidėjo smulkių laisvų žemdirbių viešpatavimas, buvo sukurta temų sistema. Tuo laikotarpiu imperija prarado daug teritorijų ir buvo ekonomiškai pažeista, nes prarado turtingas provincijas, bet ji tapo kultūriniu ir kalbiniu atžvilgiu vieningesnė.

Nuo VIII a. imperija atsigavo po užpuolikų žalos ir prasidėjo graikų atkariavimai. Slavai buvo išvyti arba asimiliuoti, Skavinijos sunaikintos. IX a. vidurį dėl padidėjusio saugumo ir centrinės kontrolės pradėjo atsigauti miestai.

Kai krizės laikotarpį užbaigė Komninų dinastijos atstovai Aleksijus, Jonas ir Manuilas XII a. graikai klestėjo. Šiuo laikotarpiu labai išaugo kaimo ekonomika, pradėti naudoti nauji žemdirbystės plotai. Daugybės kaimo vietovių bažnyčių statyba rodo, jog klestėjimas pasiekė net nuošaliausias vietas. Augant gyventojų skaičiui atsigavo miestai. Archeologiniai įrodymai rodo, jog viduramžių miestai, įskaitant Atėnus, Tesalonikus, Tėbus ir Korintą, greitai augo nuo XI iki XII a. pabaigos. Miestų klestėjimas patraukė Veneciją ir abipusė prekyba dar labiau sustiprino ekonominį klestėjimą.

Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusi Renesanso pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus. Mileto sistema, atskyrusi Osmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo prie graikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant turkams. Krikščionys graikai gyvenę lygumose valdant osmanams patyrė įvairius sunkumus dėl savo religijos arba apsimetinėjo tikinčiais musulmonais. Daugybė graikų apsimetinėjo musulmonais, kad išvengtų didelių mokesčių, bet palaikė slaptus santykius su Graikų ortodoksų bažnyčia. Tačiau į Islamą atsivertę graikai, nebendravę su Ortodoksų bažnyčia buvo laikomi turkais, nors ir nekalbėdavo turkiškai.

Osmanai valdė Graikiją iki XIX a. pradžios. 1821 m. kovo 25 d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik 1829 m. Europos didžiosios valstybės į Graikijos nepriklausomybės karą ir turkų vykdytas žudynes žiūrėjo romantinėje šviesoje. Daugybė ne graikų kilmės žmonių pasisiūlė savanoriais, tarp jų ir lordas Baironas. Kelis kartus atrodė, jog turkai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos įsiveržimas. Rusijos užsienio reikalų ministras graikas Ioannis Kapodistrias grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas iš Bavarijos, o antruoju – Jurgis iš Danijos.

XIX a. – XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. (Jonijos salas grąžino britai 1863 m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos). Po Balkanų karų 1912–1913 m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo 1947 m.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Graikija priklausė Antantei ir kovėsi su Centrinių valstybių sąjunga ir Turkija. Po karo ji buvo apdovanota teritorijomis Mažojoje Azijoje, įskaitant Izmiro miestą, kur tuo metu gyveno daug graikų. Tačiau turkų nacionalistai, vadovaujami Atatiurko, nuvertė Osmanų vyriausybę ir organizavo graikų karių užpuolimą ir juos nugalėjo. Iš karto po to apie vienas milijonas Turkijos graikų turėjo palikti namus, kaip ir šimtai tūkstančių musulmonų, gyvenančių Graikijoje.

Nepaisant to, jog šalies armija buvo nedidelė ir prastai ginkluota, Graikija smarkiai prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės per Antrąjį pasaulinį karą. Karo pradžioje Graikija buvo Sąjungininkų pusėje ir nepakluso Italijos reikalavimams. Italija įsiveržė į Graikiją 1940 m. spalio 28 d. per Albaniją, bet graikų kariai išvijo užpuolikus po nuožmaus mūšio. Tai buvo pirmoji Sąjungininkų pergalė kare.

Kad apsaugotų strategiškai svarbų pietinį flangą, Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris nenoriai įsikišo ir pradėjo Mūšį dėl Graikijos. Kariai iš Vokietijos, Bulgarijos ir Italijos sėkmingai įsiveržė į Graikiją per Jugoslaviją ir nugalėjo graikų, britų, australų ir Naujosios Zelandijos karius.

Okupacijos metais tūstančiai graikų žuvo tiesioginėje kovoje, koncentracijos stovyklose ir nuo bado. Naciai nužudė didelę dalį Graikijos žydų nepaisant Graikų Ortodoksų bažnyčios pastangų juos apsaugoti. Graikijos ekonomika buvo nuniokota.

Kai Raudonoji Armija įsiveržė į Rumuniją 1944 m. rugpjūtį, vokiečiai iš Graikijos pradėjo trauktis į Albaniją ir Jugoslaviją, kad nebūtų atkirsti Graikijoje. Taigi Graikijos okupacija baigėsi iki 1945 m.

Graikijos pilietinis karas (gr. Eμφύλιος πόλεμος Emfilios polemos) vyko 1944–1949 m. Graikijoje tarp Didžiosios Britanijos, o vėliau JAV remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapo NATO nare, o tai nustatė jėgų balansą Egėjo jūros regione per visą Šaltąjį karą.

Pirmoji pilietinio karo fazė buvo 1942–1944 m. Marksistinės ir nemarksistinės grupuotės kovojo tarpusavy brolžudiškoje kovoje dėl vadovavimo pasipriešinimui. Antroje fazėje (1944 m.) beveik visą šalį valdantys komunistai pasipriešino iš tremties grįžusiai vyriausybei, kuri buvo suformuota Kaire, globojant Vakarams, o jai priklausė net šeši ministrai komunistai. Trečios fazės metu 1946–1949 m. komunistų partizanai kovėsi su Vyriausybe, kuri buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės po rinkimų, kuriuos komunistai boikotavo. Nors visiems buvo žinoma, kad komunistai vadovauja sukilimui, partija buvo legali iki 1948 m. ir koordinavo atakas iš savo būstinės Atėnuose iki jos uždraudimo.

Po pilietinio karo Graikija liko politiškai poliarizuota. Graikija tapo Vakarų sąjungininke, o santykiai su komunistiniais šiauriniais kaimynais tapo įtempti.

Daugelis laiko Ioannides atsakingą už Kipro prezidento Makarios nuvertimą, kuris buvo pretekstas pirmai turkų invazijai į Kiprą 1974 m. Įvykiai Kipre ir protestas po kruvinino susidorojimo su Atėnų politechnikumo sukilimu nuvertė karinį režimą. Ištremtas politikas Konstantinos Karamanlis grįžo iš Paryžiaus ir tapo laikinu premjeru 1974 m. liepos 23 d. ir vėliau dukart vėl buvo išrinktas, kai vadovavo konservatyviai Nea Dimokratia partijai. 1974 m. rugpjūčio 14 d. graikų kariai pasitraukė iš NATO struktūrų protestuodami prieš Turkijos vykdomą šiaurės Kipro okupaciją.

Po demokratijos atkūrimo Graikija tapo stabilia ir ekonomiškai augančia šalimi. Graikija vėl tapo NATO nare 1980 m. Graikija tapo ES nare 1981 m., o euras buvo įvestas 2001 m. Nauja infrastruktūra, pinigai iš ES didėjančios pajamos iš turizmo, laivų, aptarnavimo, lengvosios ir telekomunikacijų pramonės pagerino graikų pragyvenimo sąlygas. Įtampa tarp Graikijos ir Turkijos dėl Kipro išliko, bet po dviejų žemės drebėjimų (pirma Turkijoje, po to Graikijoje) santykiai pagerėjo, kai šalys pradėjo viena kitai jausti simpatiją ir teikti pagalbą.




#Article 143: Būlio algebra (179 words)


Matematikoje bei informatikoje Būlio algebra (arba Logikos algebra) – sritis, tirianti loginius kintamuosius bei funkcijas. Loginės algebros svarbiausias taikymas – elektroninėse schemose.

Būlio algebra pavadinta anglų matematiko Džordžo Būlio (1815-1864 m.) vardu, nes jis pirmasis ją apibrėžė kaip loginės sistemos dalį, bandant panaudoti algebrines technikas loginiams skaičiavimams.

Matematikoje Būlio algebra apibrėžiama kaip algebra (B, *, +, ¬, 0, 1), kurią sudaro aibė B, turinti mažiausiai 2 elementus (0, 1), kurioje apibrėžtos tokios 3 operacijos: IR operacija (konjunkcija, loginė daugyba), ARBA operacija (disjunkcija, loginė sudėtis), NE operacija (inversija, neigimas).

Šiandien Būlio algebra turi daugybę pritaikymų elektroninėse schemose. Pirmą kartą Klodas Šenonas ją pritaikė XX amžiuje komutatoriuose.

Loginiai kintamieji (dar vadinami binariniais) gali turėti tik dvi reikšmes – 1 (taip) ir 0 (ne). Su jais galima atlikti logines operacijas.
Elementarios loginės operacijos su vienu, dviem loginiais kintamaisiais yra vadinamos unarinėmis (vieno kintamojo) ar binarinėmis (dviejų kintamųjų) loginėmis operacijomis.
Loginė operacija paprastai užrašoma formule arba jai sudaroma funkcijos būvio (teisingumo) lentelė.

Logine (Būlio) funkcija vadinama funkcija, kurios argumentai yra Būlio kintamieji ir kuri gali įgyti tik dvi reikšmes – 0 ir 1.




#Article 144: Lietuviška virtuvė (1308 words)


Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją.

Maistas ir valgymo kultūra Lietuvoje, kaip ir dauguma kitokių visuomenės reiškinių, buvo neabejotinai daugiakultūriai. Pažymėtina, kad maistas ir valgymo kultūra taip pat buvo ir socialinis reiškinys (maitinimosi produktai bei kokybė priklausė nuo turimų pajamų ir padėties visuomenėje). Socialiniu pagrindu Lietuvoje galima išskirti valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovo dvaro ir viešojo maitinimo įstaigų virtuves. Valdovo ir didikų (iš dalies ir bajoriškoje) virtuvėse ryškūs europinių – gotikinės, renesansinės, barokinės ir švietimo epochos virtuvių poveikis. 

Krašto žmonių maitinimosi pagrindą sudarė istoriškai susiklostę vidutinės klimato juostos gamtinių sąlygų nulemti sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai, neblogai žinomi iš XIX–XX a. pradžios valstietiškos virtuvės tyrimų.  Kaip rodo lyginamieji tyrimai, panašūs patiekalai valgyti ir kitose šios klimato juostos žemdirbiškuose regionuose. Pažymėtina, kad šiuo požiūriu Lietuvos teritorija patenka tarp Europos šalių, kurių dauguma gyventojų toleruoja laktozę (gali vartoti šviežio pieno produktus). Kadangi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sukūrė dabartinėje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje gyvenusi baltiška lietuvių gentis, tai ir LDK diduomenės maitinimosi įpročiai buvę stipriai paveikti šio regiono specifikos. Lietuvos kulinarinio paveldo pagrindas yra tipiškas miškingo, nederlingų žemių ir toli nuo jūros esančio regiono gyventojų maistas. Maiste vyrauja mėsa. Naminių gyvulių mėsa laikoma vertesne nei laukinių, o geriausia „namine“ mėsa laikoma jautiena. Grūdų valgoma mažiau ir jų tarpe vyrauja rugiai. Dėl maisto stokos neretai „prisiduriama“ gamtos gėrybėmis: gėlavandene žuvimi, vėžiais, grybais, medumi ar riešutais. Vėlesniais laikais, jau po krikšto, daug gėlavandenės žuvies valgoma per pasninkus. 

X–XII a. atsiradę glaudesni baltų kontaktai su Rytų (Bizantine) krikščionybe galėję atnešti į Lietuvos teritoriją patiekalus, būdingus Viduržemio jūros regionui. Neabejotinai tai įvyko LDK kunigaikščio Vytauto laikais, užėmus teritorijas Juodosios jūros pakrantėse (Viduržemio jūros kultūros įtakos erdvė nuo graikų kolonizaciojos laikų) ir įvykdžius šioje teritorijoje gyvenusių žmonių (totorių, karaimų) perkėlimą į Lietuvą. Persikėleliai atsivežė naujas žemės ūkio kultūras (agurkai) bei naujus maisto produktus. Kadangi totoriai ir karaimai buvo apgyvendinami įvairiose (dažniausiai strategiškai svarbiose Lietuvos vietose) – jų auginamos daržovės, kulinarinis paveldas sparčiai plito. Viduržemio jūros regiono įtakoms galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).

Kur kas problemiškesnė yra viduramžių laikotarpio „kulinarinė sąveika“ su Vidurio ir Vakarų Europa. Viena vertus, nemaža viso šio regiono virtuvių dalis buvo nulemta klimato sąlygų ir dėl to beveik identiška lietuviškajai. Atsekti tokių patiekalų kilmę yra sudėtinga, o ir nelabai yra prasmės. Masiškesnės migracijos iš Vakarų Europos į Lietuvą XIV–XV a. nebuvo, kitą vertus sąveikai pakankamai trukdė agresyvi Kryžiuočių ordino pozicija Lietuvos atžvilgiu. Vokiškos įtakos galėtume daugiau ieškoti latviškoje, gal iš dalies žemaitiškoje virtuvėje. Tačiau šiuo požiūriu labai iliustratyvus yra pastebėjimas K. Donelaičio „Metuose“, kuomet būrai, nors ir gyvendami nuo XIII a. Kryžiuočių ordino okupuotame regione, dėl visuomenės segregacijos tautiniu atžvilgiu, net XVIII a. nepakankamai suprato vokiečių ir prancūzų maitinimosi ypatumų. 

XVI a. maisto ir maitinimosi kultūros srityje įvyko esminių pokyčių. Tai susiję su „antrąja“ Viduržemio jūros regiono poveikio banga, kuri turėjo vieną esminį socialinį skirtumą nuo pirmosios. Totorių ir karaimų patiekalai padarė įtaką daugiau žemesniojo socialinio lygmens asmenų (valstiečiai, miestiečiai) virtuvei. Tuo tarpu antroji banga, plitusi per valdovo dvarą, labiausiai paveikė diduomenės virtuvę. Kertinė šio poveikio asmenybe yra itališkos kilmės didikė Bona Sforza, 1518 m. tapusi Lenkijos karaliaus ir LD kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona. XVI a. pradžios Italija buvo Europos kultūros židinys, todėl Bonos ir jos dvaro (tarp jų buvo ir virėjų) persikėlimas į regioną paskatino esmines permainas, pradedant stalo įrankių naudojimu ir baigiant Valakų reforma. Itališkas „madas“ LDK palaikė ir vėlesni monarchai – Žygimantas Augustas, Vazų dinastija. 

XVIII–XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei nemenką įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstietiškajai virtuvei reikšminga žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų užlaikomas smukles. Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, kurių tarpe karaliauja tradicinis žydiškas kugelis, kuris iki bulvių išplitimo buvo gaminamas iš ropių.

Lietuvių bajorų virtuvė kokybiškai skyrėsi nuo kitų Baltijos šalių virtuvių tiek savo patiekalais, tiek produktais, tiek jų derinimu. Taip pat gerokai skyrėsi XVI–XVIII a. bajorų bei didikų kasdieninis ir šventinis maistas. Galime teigti, kad bajoriškoji ir didikų virtuvė, greičiausiai dėl konservatyvių valgymo įpročių, buvusi vietinės „paprastosios“ ir užsienio „prašmatniosios“ (plitusios per valdovo dvarą) virtuvės mišinys. XV–XVI a., ypač kasdieninėje dietoje greičiausiai vyravusi vietinė virtuvė, tuo tarpu XVIII–XIX a., ypač per šventes – užsieninė. Tačiau, būtina pažymėti, kad net ir vietinis didikų maistas savo žaliavinių produktų ir parengimo kokybe iš esmės skyrėsi nuo žemesniųjų socialinių sluoksnių maisto.

XVI–XVIII a. lietuviškai virtuvei susiliejus su lenkiška, susiformavo turtinga ir brandi barokinė Abiejų Tautų Respublikos virtuvė, paplitusi didžiulėje Rytų Europos dalyje. Barokinėje virtuvėje buvo gausu mėsos, tačiau vyraujanti – jautiena. Pagal laikmečio supratimą riebus maistas buvo laikomas sveiku maistu, tad dažniausiai naudojama kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti šiaip jau liesiems jautienos patiekalams pariebinti. Taip pat valgyta nemažai žąsų, specialiai penėtų gaidžių – kaplūnų, paršelių. Žvėriena valgyta retai.

XIX a. Lietuvos bajorų virtuvė nyko, Lietuvai prarandant bajorijos sluoksnį. Bajorų kulinarinis paveldas didele dalimi išliko Lenkų virtuvėje, tuo tarpu Lietuvoje tėra aptinkami tik jo fragmentai.

Valstietiška virtuvė iki pat XIX a. liko primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškąja virtuve, ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Pirmiausia čia buvo gausus rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems laiko gamybai. 

Dar vienas valstiečių virtuvės bruožas buvo bulvės introdukavimas XVIII a., kuomet vokiečių virtuvės įtakoje plačiai paplito bulviniai patiekalai.

Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos Ruginė duona, košės, nuo XVIII a. – ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje žvėriena), ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka.

Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (laukinės uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).

Čia paplitę daugiau prieskonių, nei kitose Baltijos šalių virtuvėse: gausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas. Nuo seno vienintelis saldiklis buvo medus.

Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti.

Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.

Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.

Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV–XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai – koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt. 

Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai, obuolių sūris) – bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.

Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.

Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą. Įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka – turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas.

Skirtingose Lietuvos srityse mityba skyrėsi. Pavyzdžiui, Žemaitijoje dažniausiai valgydavo žuvį, košes, kastinį, šiupinį; rytų Aukštaitijoje – blynus, ragaišius, skrylius; Dzūkijoje – grikių, grybų, bulvių valgius; Suvalkijoje – rūkytą mėsą, didžkukulius, bulvines dešras.

Lietuvos tautinės mažumos (pvz., karaimai) turi savo nacionalines virtuves.




#Article 145: Radijas (402 words)


Radijas – technologija, kuri leidžia perduoti signalus elektromagnetinių bangų moduliavimu. Radiju taip pat vadinamas prietaisas radijo bangoms priimti.

Radijo bangos keliauja (sklinda) oru bei vakuumu visiškai vienodai nereikalaudamos papildomos energijos.

Radijo bangos atsiranda bet kada, kai krūvį turinti dalelė juda su pagreičiu radijo dažniu.
Už radijo bangas trumpesnės elektromagnetinės bangos – gama spinduliai, rentgeno spinduliai, infraraudonieji spinduliai, ultravioletiniai spinduliai ir regimoji šviesa, matoma žmonių.

Kai radijo banga pasiekia laidininką, ji sukelia kintamą elektros srovę (įtampą), kuri, jei reikia, gali būti elektronikos sustiprinta. Paprasčiausiu atveju siųstuvas periodiškai nutraukia bangų spinduliavimą, tokiu būdu perduodamas trumpus bei ilgus impulsus (Morzės abėcėlė). Perduodant garsą, radijo bangos stiprumas (amplitudinė moduliacija) arba jos dažnis (dažninė moduliacija) sutartose ribose keičiasi žemesnio (garsinio) signalo dažnio taktu.

Nors žodis „radijas“ dažniausiai yra vartojamas apibūdinant šitą reiškinį, kiti informacijos perdavimo būdai, tokie kaip televizija, radiolokacija ir telefonas, taip pat naudoja radijo veikimo principus.

Kaip ir regimoji šviesa, radijo bangos gali tapti imtuvui „nematomos“, jei siųstuvo antena „pasislepia už horizonto“ (sakoma – palieka tiesioginio matomumo zoną). Ilgos (žemesnio dažnio) bangos turi savybę šiek tiek „užlinkti“, todėl jomis galima signalą perduoti ir kiek didesniu atstumu. Trumposios bangos turi savybė atsispindėti žemyn nuo viršutinių atmosferos sluoksnių (jonosferos), todėl jomis palankiomis sąlygomis galima susisiekti praktiškai bet kuriuo atstumu. Tačiau ryšio kokybė ir galimybė labai priklauso nuo atmosferos būklės. Stabilaus ryšio spinduliui padidinti siųstuvo ir imtuvo antenas naudinga iškelti kuo aukščiau (bokšto viršūnė gali būti matoma virš horizonto ir kai jo papėdės jau nematyti). Štai Varšuvos radijo stiebas, stovėjęs iki 1991 m., siekė 646 m. aukštį. Itin trumpos (pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų) radijo bangos gali būti priimamos tik tiesioginio matomumo zonoje, todėl nestabiliai dirbant telefonui paprastai naudinga mėginti pakilti į aukštesnę vietą.

Oro pajėgos naudojo komercines viduriniųjų bangų radijo stotis navigacijai. Tai tęsėsi iki septintojo dešimtmečio pradžios, kai VHF Bekryptė Diapazono navigacijos sistema galiausiai tapo plačiai paplitusi (nors viduriniųjų bangų stotys vis dar pažymėtos Jungtinių Valstijų aviacijos diagramose).

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje radijo mėgėjai išrado vienos šalinės juostos ir dažnių moduliaciją. Dešimtmečio pabaigoje jie tapo pripažintu komercinių radijų veikimo metodu.

Aštuntajame dešimtmetyje LORAN tapo pagrindine radijo navigacine sistema. Netrukus JAV jūrų pajėgos eksperimentavo su palydovine navigacija, pasiekdami Visuotinės išsidėstymo sistemos (GPS) išradimą bei paleidimą 1987 m.

Dešimto dešimtmečio pradžioje radijo mėgėjai eksperimentuotojai pradėjo naudoti kompiuterius su garso plokštėmis radijo signalų apdorojimui. 1994 m. JAV armija ir JAV gynybos departamento pažangių tyrimų projektų agentūra (DARPA) pradėjo projektą, kurio metu buvo sėkmingai pagamintas skaitmeninis radijas. Skaitmeninės transliacijos pradėtos pačioje dešimto dešimtmečio pabaigoje.




#Article 146: Senovės Graikijos istorija (1739 words)


Senovės Graikijos istorija arba Antikinės Graikijos istorija apima laikotarpį nuo maždaug XII a. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e. (Graikijos įjungimas į Romos imperiją).

Apie 1200-uosius dorėnų įsiveržimas sugriovė Mikėnų civilizaciją ir Graikijoje prasidėjo vadinamieji „Graikijos tamsieji amžiai“, iš kurių išliko labai mažai žinių, išskyrus kai kurias Homero ir Hesiodo kūrybos dalis. Tamsiųjų laikų pabaiga tradiciškai laikoma pirmoji olimpiada 776 m. pr. m. e. suorganizuota graikų mitologijos dievų valdovo Dzeuso garbei. Archajiniu laikotarpiu (apie 700-500 m. pr. m. e.) galutinai susiformavo polių sistema ir prasidėjo didelio masto Viduržemio jūros regiono kolonizacija. Klasikiniu laikotarpiu (apie 500-336 m. pr. m. e.) atsirado pagrindinės su Senovės Graikija siejamos politinės sąvokos, pvz., demokratija, suklestėjo kultūra, kurios pagrindu vėliau vystėsi visas Vakarų pasaulis.

Tarp graikų kultūros pasiekimų svarbiausi buvo architektūriniai monumentai, pvz., Atėnų Akropolis, reikšmingos skulptūros, poezija, filosofija ir istoriniai Herodoto bei Tukidido darbai, taip pat matematikos žinių plėtra ir sportinės varžybos, pvz., Olimpiada.

Graikų Tamsieji Amžiai (apie 1200-800 m. pr. m. e.) yra Graikijos istorijos laikotarpis tarp tariamo dorėnų įsiveržimo ir Mikėnų kultūros žlugimo XI a. pr. m. e. ir IX a. pr. m. e., kai sustiprėjo graikų miestai-valstybės ar VIII a. pr. m. e., kai buvo užrašytos Homero epai iš finikiečių perimtu alfabetu.

Mikėnų kultūros žlugimas sutapo su kitų civilizacijų Artimuosiuose Rytuose žlugimu. Tarp jų hetitų ir Egipto. Priežastis galėjo būti jūrų tautų, turinčių geležinius ginklus, invazija. Atvykę dorėnai irgi turėjo geležinius ginklus ir lengvai nugalėjo nusilpusius mikėniečius.

Archeologija rodo graikų civilizacijos žlugimą. Mikėnų kultūros rūmai sugriauti ar apleisti. Paplito neraštingumas. Puodai puošti paprastomis geometrinėmis formomis, joms trūksta Mikėnų naudotų figūrų. Tų laikų Graikijoj buvo mažiau gyvenviečių ir jos buvo mažesnės. Galima įtarti badą ir nutrūkusią užsienio prekybą, nes radimvietėse neaptinkama užsienio prekių.

Visą laikotarpį valdė karaliai, kol juos pakeitė aristokratija, o vėliau kai kur aristokratijos aristokratija. Kariavimas pasisuko nuo kavalerijos link pėstininkijos. Dėl pigumo ir prieinamumo geležis pakeitė bronzą gaminant įrankius ir ginklus. Pamažu tarp žmonių grupių atsirado lygybė ir buvo nuversti karaliai.

Galingos šeimos bandė atkurti praeitį, susiedamos save su Trojos karo didvyriais ir ypač Herakliu. Nors tai dažniausiai buvo legendos, kai kurias surūšiavo Heziodo mokyklos poetai. Dauguma poemų prarastos, nors žymių „istorijų pasakotojų“ vardai išliko. Manoma, kad Homero poemose yra per Tamsiuosius Amžius perduotos tradicijos.

Laikotarpis baigėsi, kai gyventojams daugėjant sustiprėjo graikų miestai ir prasidėjo kelis šimtmečius trukus ekspancija į kaimynines teritorijas.

Archajiniu laikotarpiu daugeliu atžvilgių buvo padėti pagrindai klasikiniam antikinės Graikijos laikotarpiui. Po Graikijos „tamsiųjų amžių“ helenus siejo Homero epai Iliada ir Odisėja, kurie 750-730 m. pr. m. e. (Iliada) ir 720-700 m. pr. m. e. (Odisėja) buvo užrašyti. Dar prieš Homerą atsirado graikų mitologijai ir pasaulėžiūrai tirti svarbios Heziodo poemos.

Šiuo laikotarpiu Graikijoje pamažu formavosi nauja valstybių sistema, nors pats procesas prasidėjo greičiausiai jau XII a. pr. m. e., vėliausiai geometriniame laikotarpyje (apie 1050-700 m. pr. m. e.). Polis (miestas-valstybė) tapo vyraujančia valstybės forma (išskyrus dalyje šiaurinės Graikijos ir dalyje Peloponeso). Didesnę įtaką ėmė įgauti kilmingieji, o karalių valdžia silpnėjo ir daug kur išnyko.

VIII a. pr. m. e.

VIII a. pr. m. e. Graikija atsigavo po Tamsiųjų Amžių, kurie prasidėjo žlugus Mikėnų civilizacijai. Raštingumas ir Mikėnų raštas išnyko, bet graikai perėmė finikiečių alfabetą, jį šiek tiek pakeitė ir sukūrė savo abėcėlę. Nuo IX a. pr. m. e. randami graikiški užrašai. Graikija buvo padalinta į mažas savarankiškas bendruomenes, o pasidalinimas priklausė nuo geografinių aplinkybių.

VII a. pr. m. e.

Graikų miestai iš pradžių buvo monarchijos, nors daugelis iš jų buvo labai maži ir pavadinimas „karalius“ (basileus) jų valdovams buvo per daug išpūstas. Šalyje, kurioje nuolat trūksta dirbamos žemės, valdžia priklausė keletui žemvaldžių, kurie sudarė karių aristokratiją, kuri dažnai kovojo smulkiuose pilietiniuose karuose dėl žemės ir greitai panaikindavo monarchiją. Maždaug tuo metu sustiprėjusi pirklių klasė pradėjo klasių kovą stambiuose miestuose. Nuo 650 m. pr. m. e. aristokratija turėjo kautis, kad nebūtų pakeista populistų lyderiais, vadinamais tironais (turannoi). Šis žodis tada ne būtinai reiškė žiaurų diktatorių.

VI a. pr. m. e. pradžioj Graikijoje pradėjo dominuoti keli dideli miestai: Sparta, Atėnai, Korintas ir Tėbai. Kiekvienas iš jų pradėjo valdyti greta esančias kaimo vietoves ir mažesnius miestus, o Atėnai ir Korintas taip pat tapo didele jūrine ir prekybos galia. Atėnai ir Sparta pradėjo varžybas, kurios truko kelis amžius.

Spartoje žemvaldžių aristokratija išlaikė savo valdžią, o Likurgo konstitucija (apie 650 m. pr. m. e.) sutvirtino jos valdžią ir suteikė Spartai nuolatinį karinį režimą, valdomą dvigubos monarchijos. Sparta valdė visus Peloponeso miestus, išskyrus Argą ir Achają.

Atėnuose monarchija buvo panaikinta 683 m. pr. m. e., o Solono reformos įtvirtino nuosaikią aristokratų valdžią. Aristokratus nuvertė Peisistrato ir jo sūnų tironija, kuri miestą pavertė didele jūrine ir prekybos galia. Tironiją nuvertė Kleistenis, įkūręs pirmąją pasaulyje demokratiją (500 m. pr. m. e.), kurioj visa valdžia priklausė Liaudies susirinkimui, į kurį rinkdavosi visi suaugę piliečiai vyrai. Bet tik mažuma vyrų buvo piliečiai, nes jais nebuvo vergai, išlaisvinti vergai ir neatėniečiai.

Gyventojų daugėjo tokiais tempais, kad ariama žemė negalėjo jų visų išmaitinti (Pagal Mogens Herman Hansen 800-400 m. pr. m. e. gyventojų padaugėjo nuo 800 tūkst. iki 10-13 mln.). Nuo 750 m. pr. m. e. graikai pradėjo 250 metų trukusią ekspansiją, kurdami kolonijas visomis kryptimis. Pirmiausia buvo kolonizuotas Mažosios Azijos krantas palei Egėjo jūrą, po to sekė Kipras ir Trakijos krantai, Marmuro jūra ir pietinis Juodosios jūros krantas. Ilgainiui šiaurės rytuose graikai įsikūrė dabartinės Ukrainos ir Rusijos teritorijose. Vakaruose buvo apgyvendinti Ilyrijos, Sicilijos ir Italijos krantai, o po jų Prancūzijos pietinė dalis, Korsika ir net šiaurės rytų Ispanija. Graikų kolonijos buvo įkurtos Egipte ir Libijoje. Šiandienos Sirakūzai, Marselis, Stambulas ir Neapolis iš pradžių buvo graikų kolonijomis.

VI a. pr. m. e. Graikų pasaulis tapo kalbine ir kultūrine sritimi žymiai didesne už šiuolaikinę Graikiją. Graikų kolonijos nebuvo politiškai priklausomos nuo miesto įkūrėjo, nors dažnai išlaikydavo religinius ir prekybinius ryšius. Graikai gimtinėje ir užsienyje gyvendavo nepriklausomose bendruomenėse ir miestas (polis) tapo pagrindiniu politiniu vienetu.

Tuo metu vyko didelė ekonominė plėtra Graikijoje ir kolonijose, tokiose kaip Eolis, Kirėnė, Alalija. Pagerėjo gyventojų gyvenimo sąlygos. Kai kurie paskaičiavimai rodo, kad 800-300 m. pr. m. e. vidutinis graiko namų ūkis padidėjo penkis kartus, o tai rodo padidėjusias gyventojų pajamas.

Ekonominėj viršūnėje, IV a. pr. m. e., Senovės Graikija buvo pažangiausia ekonomika pasaulyje. Kai kurie ekonomikos istorikai teigia, kad ji buvo pažangiausia priešpramonine ekonomika. Senovės Graikijos darbininkas uždirbdavo per dieną tiek, kad galėtų nusipirkti 12 kg kviečių, o Egipto valstietis romėnų laikotarpiu - tik 3,5 kg.

Klasikinės Graikijos laikotarpis tęsėsi beveik visą V-IV a. pr. m. e. (nuo Atėnų tironijos nuvertimo 510 m. pr. m. e. iki Aleksandro Makedoniečio mirties 323 m. pr. m. e.)

Graikų-persų karai (499-449 m. pr. m. e.) baigėsi Kalijo (Callias) taika, pagal kurią Atėnai tapo Delo sąjungos lyderiai ir pradėjo konfliktuoti su Sparta ir jos vadovaujama Peloponeso lyga. 

Nesutarimas baigėsi Peloponeso karu (431-404 m. pr. m. e.).

Mantinėjos mūšyje Sparta nugalėjo jungtinę Atėnų ir sąjungininkų armiją. Atsinaujinusios kovos grąžino į valdžią karo šalininkus, vadovaujamus Alkibiado. 415 m. pr. m. e. Alkibiadas įtikino Atėnus pasiųsti į Sirakūzus, Spartos sąjungininką Sicilijoje, karinę ekspediciją, kuri baigėsi visiška katastrofa.

Sparta pradėjo kovas su Atėnų laivynu ir surado talentingą generolą Lysandrą, nugalėjusį Atėnų flotilę Egospotamų mūšyje (405 m. pr. m. e.). Atėnai pasidavė 404 m. pr. m. e. ir prarado Ilgąsias sienas, laivyną, užjūrio teritorijas. Lysandras panaikino demokratiją Atėnuose.

Nuo 404 m. pr. m. e. Sparta dominavo Graikijoje. Bet 395 m. pr. m. e. Spartos valdovai nušalino Lysandrą nuo pareigų ir Sparta prarado laivyno galią. Atėnai, Argas, Tėbai ir Korintas sudarė sąjungą ir pradėjo Korinto karą, kuris baigėsi lygiosiomis 387 m. pr. m. e. Visgi, tai nepabaigė Spartos viešpatavimo: ji savo hegemoniją išlaikė iki 371 m. pr. m. e.

Tėbų generolai Epaminondas ir Pelopidas laimėjo lemiamą pergalę Leuktros mūšyje 371 m. pr. m. e. Vietoj Spartos atsirado Tėbų hegemonija. Sparta liko įtakinga jėga ir kai kurie miestai norėjo ją sutriuškinti. Tarp jų buvo Mantinėja ir Tegėja, priklausę Arkadijos konfederacijai. Mantinėja gavo Atėnų paramą, o Tegėją - Tėbų. Tėbai laimėjo, bet pergalė buvo trumpalaikė, nes Epaminondas žuvo mūšyje. Tėbai atsisakė ketinimų užimti Peloponesą. Tėbai bandė išlaikyti savo pozicijas, kol juos užtemdė stiprėjanti Makedonija 346 m. pr. m. e.

Valdant Pilypui II (382–336 m. pr. m. e.) Makedonija užėmė ilyrų, pajonų ir trakų žemes. Nors Makedonija turėjo ryšių su centrinės Graikijos miestais-valstybėm, ji išlaikė daug archajiškų bruožų. Tokių kaip rūmų kultūra, kuri buvo panašesnė į Mikėnų kultūrą nei to meto Graikijos miestus valstybes.

Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. m. e.) išplėtė Makedonijos valdas ne tik graikų miestais, bet ir Persų imperija, Egiptu ir sritim, siekiančiom šių dienų Pakistaną. Po jo mirties prasidėjo helenizmas.

Aleksandro Makedoniečio nukariavimai turėjo daugybę pasekmių graikų miestams. Pralaimėjimas Filipui ir Aleksandrui graikų miestus įtikino, kad jie neatgaus politinės nepriklausomybės ir makedoniečiams ir jų įkurtoms valstybėms jie nepasipriešins, nebent susivienys. Graikai per daug vertino vietinę nepriklausomybę, kad iš tiesų susijungtų, bet jie kelis kartus mėgino suformuoti federaciją, kurios dėka atgautų nepriklausomybę.

Po Aleksandro Makedoniečio mirties jo generolai pradėjo kovoti dėl valdžios suardydami jo imperiją į keletą naujai įkurtų karalysčių, o Makedonija, valdžiusi visą Balkanų pusiasalį, su sostine Tesalonikuose, buvo viena jų. Šioje karalystėje tarpusavyje kovojo dviejų dinastijų, Antipatridų ir Antigonidų atstovai, iš kurių galutinai įsitvirtino pastarieji. Antigonidai Makedonijos soste buvo iki 146 m. pr. m. e., kai juos nugalėjo romėnai. 

Makedonų valdymas graikų miestuose buvo su pertraukomis, nes kiti valdovai, ypač Ptolemėjai, rėmė antimakedonietiškas grupuotes, norėdami susilpninti Antigonidų valdžią. Antigonas laikė Korinte, strateginiam Graikijos centre, įgulą, bet Atėnai, Rodas, Pergamas ir kiti graikų miestai atgavo realią nepriklausomybę ir suformavo Etolijos lygą jai ginti. Sparta irgi tapo nepriklausoma, bet atsisakė jungtis prie bet kokios sąjungos. 267 m. pr. m. e. Etolijos lygai pralaimėjus, Atėnai prarado politinę svarbą, nors jie liko didžiausiu, turtingiausiu ir kultūringiausiu Graikijos miestu. 
 
Vėliau susiformavo Achajos lyga, kuri ypač nesutarė su Sparta. Achajos lygos lyderiui Aratui labiau patiko toli esanti Makedonija, nei čia pat esanti Sparta ir jis tapo Makedonijos regento Dosono sąjungininku. Antigonas Dosonas 222 m. pr. m. e. nugalėjo Spartą ir ją okupavo. Tai buvo pirmas kartas kai kas nors sugebėjo tai padaryti. Filipas V, atėjęs į sostą po Dosono mirties 221 m. pr. m. e. buvo paskutinis didis valdovas. Jo globojama Naupakto taika (217 m. pr. m. e.) užbaigė konfliktą tarp Makedonijos ir graikų lygų.

Tačiau nuo 215 m. pr. m. e. Roma kišosi į Graikijos reikalus. Dėl to kilo Pirmasis Makedonijos karas, o 198 m. pr. m. e. - Antrasis Makedonijos karas. Graikijos sąjungininkai paliko Filipą ir jis pralaimėjo lemiamame Kinoscefalų mūšyje. Filipas turėjo atsisakyti laivyno ir tapti Romos sąjungininku, bet liko soste. Visi graikų miestai išskyrus Rodą, buvo įtraukti į naują Romos kontroliuojamą lygą, o demokratiją pakeitė Romai ištikimi aristokratijos režimai.




#Article 147: Japonija (2483 words)


Japonija (, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) – salų valstybė Rytų Azijoje, tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.

Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Hokaidas (北海道 – Hokkaidō), Honšiū (本州), Šikoku (四国), Kiūšiū (九州) ir sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas (富士山 Fudžisan), yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija  – joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.

Japonija yra  pagal nominalųjį BVP ir septinta pagal ginklavimosi biudžetą. Tai taip pat  eksportuotoja ir  importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė. JT ir PSO duomenimis, Japonijoje vidutinė gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje, o kūdikių mirtingumas – vienas mažiausių. Japonijoje itin aukštas gyvenimo lygis – pagal ŽSRI indeksą Japonija yra 10-a pasaulyje.

Manoma, kad pirmieji Japonijos gyventojai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės (縄文人 – Džōmondžin) priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra (縄文文化 – Džōmonbunka). Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis (弥生人 – Jajoidžin) ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą (弥生文化 – Jajoibunka). Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.

Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko(卑弥呼). Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato (大和) valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu (japoniškai 天照大神 Amaterasu-ōmikami), iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius 神武 天皇 – Džimmu Tennō. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra 応神天皇 (Ōdžin Tennō) Odžinas, valdęs apie 270–310 m. (kitais duomenimis – 270–300).

Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (古事記 – 712 m.), „Fudoki“ (風土記 – 713–740 m.) ir „Nihonšioki“ (日本書紀 arba „Nihongi“ 日本紀) (720).

Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šiōen(荘園). Po penkerius metus trukusio Genpei karo(源平 合戦 – Gempei kassen) tarp Minamoto (源) (Gendži 源氏) ir Taira (平) (Heike – 平家 arba Heiši – 平氏 – dar kitaip skaitoma Taira-ši) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto (源 頼朝 – Minamoto no Joritomo), kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogunu (jap. 将軍 šiōgun), 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią – Kamakuros šiōgunatą (jap. 鎌倉幕府 Kamakura bakufu). 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan (元) mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“ 神風) gimimas.

Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.

Labai greitai Tokugavų klano šiogunai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą – Nagasakį (長崎).

Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.

Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos (広島) numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti SSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje. Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.

Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 m., JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.

Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai – 国会.

Formali valstybės galva – imperatorius (Tennō), kurio galios labai apribotos. Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius – Akihito (明仁), po jo seks Naruhito (徳仁), karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院; Šiūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院; Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys. Nuo 1955 m., išskyrus trumpai egzistavusią koalicinę vyriausybę, suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turėjo liberalkonservatyvi liberalų demokratų partija. Po 2009 m. rinkimų jai teko pasitraukti į opoziciją, o valdančiąja tapo socialliberalioji Demokratų partija.

Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yra Shinzō Abe.

Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosi Edo laikotarpiu (pavyzdys – 1742 m. išleistas teisynas Kujikata Osadamegaki (公事方 御定書 – Kudžikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) teisė.

Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus. Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas: Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所; Saikō-Saibanšo) ir tris žemesniųjų teismų lygius. Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinys Roppō.

Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.

Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:

Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区 Tōkiō-ku), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daug miestų, miestelių ir kaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.

Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.

Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose – Japonijos jūra, pietuose – Rytų Kinijos, šiaurėje – Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.

Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro 6852 salos, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².

Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 18 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).

Apie 70–80 % visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti, žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena .

Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose. Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995, 2004 ir 2011 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.

Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:

Aukščiausia temperatūra Japonijoje, -40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.

Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.

Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose – nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.

Japonija yra  ekonominių jėgų pasaulyje po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal perkamosios galios paritetą.

Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.

Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia – čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.

Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, – tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven  I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.

Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8 %), Europos Sąjunga (14,5 %), Kinijos Liaudies Respublika (14,3 %), Pietų Korėja (7,8 %), Taivanas (6,8 %) ir Honkongas (5,6 %) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės, elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos. Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5 %), JAV (12 %), Europos Sąjunga (10,3 %), Saudo Arabija (6,4 %), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7 %) ir Indonezija (4,2 %) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.

Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui. Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių. Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamas muitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50 % atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visų G8 šalių.

Japonijoje gyvena apie 126,8 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.

Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.

Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 % – krikščionybę, 4 % – kitas religijas.

Apie 99 % visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji. Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai – 8.8 %. Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra vartojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.

Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaip Meidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti 1872 m. Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak Švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerijos, apie 75,9 % baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose. Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas. OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.

Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.

Tradiciniai Japonijos menai – amatai (ikebana (生け花 – japoniškai 華道 – kadō), origami (折り紙), ukijo-e (浮世絵), lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo (武道 Budō), architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma tokių animacinių filmų ir sukuriama Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar Kaiketsu Zorori.

Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.

Ankstyviausiais Japonijos literatūros kūriniais laikomos dvi istorinės knygos, Kojiki ir Nihon Shoki bei VIII a. poezijos knyga Man'yōshū (万葉集 – Man’jōšiū), visos parašytos kiniškais hieroglifais. Ankstyvuoju Heian laikotarpiu kaip fonogramos buvo sukurta transkripcijos sistema, vadinama kana (hiragana ir katakana). Pasaka apie bambukų kirtėją laikoma seniausia prozine knyga japonų kalba.

Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų Edo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos.

Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmis valgomosiomis lazdelėmis (箸), kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. per Tang dinastijos nuosmukį.

Japonijos populiariojoje kultūroje atsispindi ir praeities tradicijos. Sujungus tradicinę medžio graviūrą ir Vakarų meną, atsirado visame pasaulyje išpopuliarėjusi manga, po kurios sekė anime. Vakarų muzika, pristatyta XIX a., yra itin svarbi moderniosios kultūros dalis. Pokario Japoniją stipriai veikė modernioji Europos ir Amerikos muzika, kol galop susiformavo J-pop (japoniška pop muzika).

Šalyje labai populiarūs įvairūs televizijos šou, ypač komedinio pobūdžio, jais domimasi ir užsienio šalyse. Taip daugelyje valstybių išplito Japonijoje atsiradusių „Takeši pilies“ ar „Skylė sienoje“ analogų.

Dėl labai gerai išvystytų moderniųjų technologijų pramonės šalis garsėja ir kompiuterinėmis konsolėmis ir žaidimais. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.

Tradiciškai sumo (相撲 – sumō) yra laikoma nacionaline Japonijos sporto šaka. Kovos menai, tokie kaip dziudo (柔術 – džiūdžiucu), karate (空手 道 – karate-dō) ir kendo (剣道 – kendō), taip pat yra labai paplitę šalyje. Po Meidži restauracijos į Japoniją suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.
 
Profesionalų beisbolo lyga Japonijoje įkurta 1936 m. Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žadimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs Ichiro Suzuki, dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.
 

 
Šalyje vis populiaresnis tampa golfas, taip pat ir automobilių sportas, ypatingai Super GT ir Formula Nippon.




#Article 148: Stanislovas Leščinskis (387 words)


Stanislovas Boguslavas Leščinskis I (, 1677 m. spalio 20 d., Lvove – 1766 m. vasario 23 d., Liunevilyje, Prancūzija) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1704–1709 ir 1733–1736 m., Lotaringijos hercogas.

Kilęs iš Didžiosios Lenkijos didikų, vienos iš iškiliausių šalies giminių. Kai 1698 m. vedė Kotryną Opalinskaitę, tapo vienu turtingiausių Respublikos didikų.

Nuo 1699 m., kaip ir jo tėvas, buvo Poznanės vaivada. Per 1700–1721 m. Šiaurės karą vienas Lenkijos prošvediškos didikų grupuotės vadovų. Po Karolio XII įsiveržimo į Lenkiją 1702 m., 1704 m. liepos 12 d. švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos Elekcinis seimas karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Karūnuotas 1705 m. spalio 4 d. Varšuvoje Stanislovu I. Naujasis karalius laikėsi tik švedų kariuomenės palaikomas, bet bajorijos daugumos buvo nepripažįstamas. Realiai didesnę valdžią įgijo po 1706 m. rugsėjo mėn. Altranštadto sutarties, kuria Augustas II atsisakė Lenkijos karaliaus sosto.

Karoliui XII 1709 m. pralaimėjus Rusijos kariuomenei prie Poltavos, Stanislovas Leščinskis 1710 m. vasario 4 d. emigravo į Prūsiją, o po to į Prancūziją. 1725 m. išleido dukterį Mariją už Liudviko XV. 1733 m. vasario 2 d. mirė Augustas II. Nors bajorijos dauguma ir Prancūzija palaikė Stanislovą Leščinskį, Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą. Prancūzijos diplomatijai remiant 1733 m. rugsėjo 12 d. vėl buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Per Abiejų Tautų Respublikos įpėdinystės karą 1733–1735 m. buvo pašalintas iš sosto, pabėgo į Prūsiją, o Respublikos valdovu tapo Rusijos palaikomas Frydrichas Augustas.
 
Pagal 1738 m. Vienos taiką Stanislovas Leščinskis atsisakė pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Po 1736 m. abdikacijos (karūnos atsisakymo) gyveno Prancūzijoje, jos karaliaus iki gyvos galvos buvo paskirtas Lotaringijos ir Baro kunigaikščiu. Nansi mieste įsteigė Miesto biblioteką ir Stanislovo akademiją. Liunevilyje jo įkurdintą Kadetų karo mokyklą baigė ir grupė būsimų ATR politikų ir kariškių. Gyvendamas Prancūzijoje parašė politinių ir filosofinių veikalų, juose pagrindė pribrendusias Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformas. Nansi jo lėšomis įrengtoje Karaliaus (dabar – Stanislovo) aikštėje Leščinskiui 1831 m. pastatytas paminklas. Po mirties buvo palaidotas šio miesto Bonsekūro Švč. Dievo Motinos bažnyčioje, vėliau palaikai perkelti į Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčią Sankt Peterburge, o 1926 m. – į Vavelio pilį. 1938 m. perlaidotas Vavelio katedros Zygmunto (Žygimanto) kriptoje.  

Valdant S. Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus. Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo. 




#Article 149: Kinas (1069 words)


Kinas – kultūros sritis, apimanti kūrybinę, gamybinę, mokslinę, techninę, mokomąją, informacinę, švietėjišką veiklą, kurios pagrindinis tikslas – gaminti ir rodyti filmus.

Jis nusako filmų kūrybą kaip meno formą ar kaip pramogų verslo dalį. Vienas kūrinys paprastai vadinamas filmu ar kino filmu.

Kine vaidinantys artistai dažniausiai vadinami aktoriais.

Pagrindinis mokslinis principas, kuriuo rėmėsi daugelis, kino vystymuisi skirtų išradimų, buvo optinė apgaulė. Jau egiptiečiams buvo žinoma, kad pamatytas vaizdas kurį laiką išlieka akyse (vaizdo persistencija). Tačiau net Izaoko Niutono ir Chevalier d‘Arcy darbai neturėjo įtakos šiam faktui pripažinti. Tik 1824 m. Peteris Markas Rogetas (Peter Mark Roget) tinkamai apibrėžė šį reiškinį kaip akies tinklainės gebėjimą išsaugoti vaizdą nuo 1/2 iki 1/5 sekundės po to, kai objektas dingo iš regėjimo lauko.

Rogeto išvados, nors ir nebuvo labai tikslios, paskatino išrasti keletą animavimo prietaisų. O šie buvo lemtingi judančio vaizdo raidai. Pirmasis iš tokių optinių „žaislų“ buvo taumatropas (Thaumatrope; iš  – 'stebuklas'; tropos – 'posūkis') – kad ir įmantraus vaizdo, bet buvo labai paprastas. Tai buvo sero Džono Heršelio besisukančios monetos principu pagrįstas kartono diskas, kurį sukant ant siūlo abiejose kartono pusėse nupiešti paveikslėliai susilieja į vieną.

Svarbiausią šio žibinto sudedamąją dalį 1646 m. buvo aprašęs vokiečių jėzuitas Atanasijus Kircheris veikale „Ars Magna Lucis et Umbrae“. Praėjus dešimtmečiui šias žinias į visumą sutelkė veikiausiai olandų mokslininkas Christianas Heigensas. „Žibinto“ reginys, kurį 1666 m. teko matyti Samueliui Pipsui (Samuel Pepys), tikriausiai buvo gana primityvus, nes žvakės šviesa blyškiai teapšvietė storo matinio stiklo skaidrių spalvas.

W. J. Gravesande (1721 m.) ir Ami Argand (1780 m.) pritaikė aliejines lempas, o dar pranašesnė už jas buvo srove iš lempos besiveržianti balta karbitinių lempų šviesa, tad naudojant daug tokių žibintų ir lęšių, projektuojamiems vaizdams buvo galima suteikti gelmės ir tolygaus judėjimo įspūdį. Pasitelkęs šią techniką XVIII a. pab. belgų reginių meistras Étienne-Gaspard Robert sukūrė fantastinius efektus – fantasmogorijos atmosferą, dar efektą sustiprino dūmai, kamuoliais virstantys gotikinėje aplinkoje. Niemiec Philipstahl atvežė šį reginį į Londoną. Čia vienas jo mokinių, Henri Langdon Childe, amžiaus pabaigoje parodė pirmuosius „tirpstančius vaizdus“. Vaizdą perteikė mechaniškai judančios skaidrės, sumanytos jau 1739 m. Pieter van Musschenbroek. „Chromatrope“, „Eidotrope“ ir „Cycloidotrope“ prietaisų efektai buvo paremti krumpleračių, besisukančių diskų ir slydinėjančių stiklo langelių sistema. O „Choreutoscope“, užpatentuotas Londono optikos meistro L. S. Beale, buvo pirmasis nenutrūkstamo judančio vaizdo projektavimo įtaisas.

Visų žibintų išradėjus pralenkė prancūzas Emilis Reinodas (1844–1918). Jo „Praxinoscope“ (praksinoskopas) prietaise atvirus langelius pakeitė viduryje įtaisytas daugiakampis veidrodinis būgnas. Tas būgnas atspindėjo besisukančius paveikslėlius taip sukurdamas aiškų, ryškų judantį vaizdą. Reinodas ėmė naudoti ilgesnes persišviečiančias plokšteles bei vaizdo projektavimo objektyvą ir sukūrė „Praxinoscope a Projections“, kurio naudojosi savo Optikos teatre nuo 1892 m. rodydamas „Šviesos pantomimas“. Teatre sausakimšai prisikimšdavo norinčiųjų stebėti žavingus judančius vaizdus, o iki kino atsiradimo tebuvo vienas žingsnis. Tačiau didžioji Reinodo nelaimė, kad sėkmingai projektuoti judančias nuotraukas tebus išmokta tik po trejų metų.

Fotografija tapo realybe dėl Jopeph Nicephore Niepce ir Louis Daguerre – pastarasis 1839 m., praėjus šešeriems metams po partnerio mirties, pademonstravo dageriotipą Paryžiuje.

Serijinės fotografijos atsiradimą priartino dviejų labai skirtingų asmenybių darbai – anglo ekscentriko Eadweard Muybridge ir prancūzų mokslininko Étienne-Jules Marey gyvenusių XIX a. vid. – XX a. pr.

Juosta judėjo tolygiai trūkčiodama, įtaisius „Maltos kryžių“ – vokietis Oskar Messter sukūrė šį mechanizmą ir jis tebėra svarbus dabartinės kino įrangos elementas. Nors Marey ir neketino atradimo panaudoti komercijos tikslais, 1893 m. jis su savo padėjėju Georges Demeny nesėkmingai įsitraukė į mašinos, kuria būtų galima projektuoti judančias fotografijas, kūrimo lenktynes.

W. K. L. Dickson, kurio nuopelnai dažnai nepastebimi, 1890 m. pagamino fotoaparatą, pavadintą „Kinetograph“. O jame sujungė visų judančio vaizdo evoliucijos pakopų elementus. Kitais metais jis sukūrė žiūrėjimui skirtą įtaisą vadinamą „Kinetoscope“.

Raff ir Gammon „Kinetoscope“ salonai atsidarė 1894 m. ir išpopuliarėjo visoje Amerikoje, juose buvo rodomos pirmojoje pasaulyje studijoje „Black Maria“ nufilmuotos scenas. Tokie dalykėliai kaip „Fredo Oto čiaudulys“, „Raiso ir Irvino bučinys“ – tuzinai vodevilių bei bokso imtynių buvo nemontuojami, jų trukmė priklausė nuo veiksmo trukmės ar juostos atkarpos ilgio.

Išradimų amžiaus viršūnė buvo įvykis, tradiciškai žymintis kino gimimą – pirmasis brolių Liumjerų mokamas „Cinematographe“ seansas indiškame salone Paryžiaus „Grand cafe“ rūsyje 1895 m. gruodžio 25 d. Auguste ir Louis paprasčiausiai laimėjo lenktynes, suradę būdą sujungti „Kinetoscope“ prietaisą ir Laterna magica.

Liumjerų nuopelnai didesni už konkurentų. Jų nešiojamos ranka sukamos kameros, kuriomis buvo galima filmuoti, kopijuoti ir projektuoti vaizdą netrukus sukosi visame pasaulyje. Buvo kuriamas bendro pobūdžio, karinių, komiškų vaizdų, gamtos vaizdelių ir amžininkų portretų katalogas. Liumjerų studijiniai vaizdai buvo fotografiškai rimti, o ne teatrališki. Dėl vaizdo gelmės traukinys, įvažiuojantis į La Siota stotį, buvo dar tikroviškesnis. Jau net filmuke darbininkai, išeinantys iš Lumjerų fabriko apčiuopiami pagrindiniai pasakojimo elementai – pradžia, vidurys ir pabaiga.

Paprastai kino aparato išradėjais bei kino pradininkais laikomi broliai Liumjerai, kurie 1895 m. užpatentavo savo filmavimo bei projekcijos aparatą ir kovo 22 d. pademonstravo filmą „Darbininkų išėjimas iš Liumjerų fabriko“. Pirmasis viešas kino seansas, kuriame buvo rodomi trumpametražiai filmukai „Kūdikio pusryčiai“, „Tiuilri baseinas“, „Traukinio atėjimas“, „Kortavimas“, „Valtis išplaukia į jūrą“, „Aplietas laistytojas“ ir kt., įvyko tų pačių metų gruodžio 28 d. Greitai Liumjerų pramoga išpopuliarėjo.

Iš pradžių daugiausia buvo filmuojami kasdienio gyvenimo vaizdai, įvykiai, egzotiškos šalys, tačiau vėliau imta naudotis vis išradingesnėmis priemonėmis. Tam ypač pasitarnavo Žoržo Meljė atradimai. Pačioje XX a. pradžioje filmuose ėmė rastis siužetas: užuot filmavę iš konteksto ištrauktą vaizdą, autoriai ėmė derinti scenas, kad jomis perteiktų tam tikrą pasakojimą. Scenos vėliau imtos dalyti į atskirus kadrus.

Iki 3 dešimtmečio patys filmai būdavo begarsiai, tačiau seansuose visada grodavo pianistai ar net visas orkestras, atliekantis muziką, iliustruojančią filmo vaizdus. 3 dešimtmetyje prie daugumos didžiųjų filmų buvo pridedama specialiai jiems parašyta muzika.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kinas Europoje plito ir vystėsi gerokai lėčiau nei JAV, kur iškilo Holivudas. Tačiau 3-ajame dešimtmetyje Europos kino meistrai – tokie kaip Sergėjus Eizenšteinas ar Frydrichas Vilhelmas Murnau – pagerino padėtį.

Spalva kine atsirado pamažu. Jau pirmieji filmai kartais būdavo dažomi įvairiais būdais (atskirai po kadrą arba viskas viena spalva). Ištobulinus technologijas, po Antrojo pasaulinio karo spalva įsitvirtino kine.

XX a. 6–8 deš. kito kino kalba, stilius. Atsirando nepriklausomų, kino akademijose išauklėtų kino kūrėjų karta. Iškylo „Prancūzų naujoji banga“.

Paskutiniame XX a. deš. ir XXI a. pradžioje kine vis labiau įsitvirtino skaitmeninės technologijos.

Pirmasis tik kinui skirtas teatras atidarytas Pitsburge, Pensilvanijoje, 1905 m. Per kelerius metus atsirado tūkstančiai tokių teatrų. JAV jie buvo vadinami „nikelodeonais“, nes bilietas kainuodavo „nikelį“ (5 ct).

Iš pradžių visi filmai buvo kuriami su tikslu parodyti juos kino teatruose. Televizijos atsiradimas leido filmus transliuoti didesnėms auditorijoms. Prie kino išėjimo už kino teatro ribų prisidėjo ir video kasečių bei DVD atsiradimas, pastaruoju metu – legalus ar nelegalus filmų siuntimasis internetu. Todėl dabar yra filmų, kuriamų specialiai televizijai ar video juostoms.

Pirmosios kronikos imtos filmuoti 1909 m. 1931 m. sukurtas pirmasis lietuviškas pilnametražis filmas „Onytė ir Jonelis“.




#Article 150: Dailė (398 words)


Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią – tūrinę formą. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai). Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka.

Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji – dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai, savo ruožtu, darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja (iki dangoraižių atsiradimo), o tik kartojami ir varijuojami senieji stiliai (neobarokas, neogotika ir kt.), šiuo laikotarpiu pirmaujančia dailės šaka tampa tapyba.

Pirmieji rasti urvų piešiniai datuojami maždaug 40 000 prieš mūsų erą. Šių kūrinių pavyzdžiai galėtų būti Šovė, Lasko, Pėš Merl ir Altamiros urvuose aptinkami įspūdingiausi piešiniai. Šių piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais žinomais dailininkais. Priešistoriniais laikais daugiausia buvo piešiama ant urvų sienų. Radimvietėse aptinkami piešiniai stebėtinai panašūs visame pasaulyje, daugiausiai vaizduojami gyvūnai. Be kita ko, randama ir žymiai senesnių žmonių bei gyvūnų statulėlių, nors pastarosios gali būti ir gamtos suformuotos, tačiau primenančios žmogaus rankų darbo kūrinius.

Senovės Egipte menas užėmė svarbią vietą valstybės kultūroje, rūmų dailininkai gyventojų socialinėje piramidėje stovėjo aukštoje vietoje ir savo ruožtu buvo turtingi žmonės. Senovės Graikijoje labiau klestėjo skulptūra, tačiau dailininkų darbo galime rasti molinėse vazose bei kituose keramikos dirbiniuose.

Senovės Egipto dailė,
Senovės Graikijos dailė,
Senovės Romos dailė,
Senovės Mesopotamijos menas.

Dailė vėl suklestėjo Bizantijos laikotarpiu, dėl prasidėjusios ikonų tapymo eros, kuri vėliau suklestėjo viduramžių Rusijos kultūroje. Viduramžiais Europoje daugiausiai buvo kuriama religine tema (ikonos, freskos ant sienų, religiniai paveikslai).

Viduramžių menas,
Romanika, 
Gotika, 
Protorenesansas (Italijoje).

Renesansas (Italijoje 1400−1530 m., kitur nuo XV a. pabaigos)
Manierizmas apie 1530–1590 m.,
Barokas 1600–1770 m.,
Rokokas 1720–1770 m.,
Klasicizmas 1760–1830 m.,
Romantizmas 1790–1840 m.,
Istorizmas 1850–1895 m.,
Realizmas 1850–1895 m.,
Modernizmas 1842–1945 m.,
Postmodernizmas po 1950-ųjų m.

Dailės rūšys gali būti skirstomos pagal kelias klasifikacijos sistemas.

Vienas yra skirstymas pagal dailės paskirtį į tris rūšis į vaizduojamąją dailę, monumentaliąją dailę ir taikomąją-dekoratyvinę dailę.

Taip pat dailė gali būti skirstoma pagal profesionalumą:




#Article 151: Tasmanija (131 words)


Tasmanija () – sala, 240 km į pietryčius nuo Australijos žemyno. Sudaro Australijos Sandraugos Tasmanijos valstiją (Tasmanijos valstijai dar priklauso artimiausios salos ir toliau esanti Makvorio sala).

Salos plotas 68 332 km², 456 000 gyventojų (2001).

Hobartas yra valstijos sostinė ir didžiausias miestas. Kiti svarbesni miestai – Lonsestonas (Launceston), Devonportas (Devonport) ir Bernis (Burnie).

Apie 1/4 salos priklauso nacionaliniams parkams.

Tasmanijos klimatas yra stipriai veikiamas supančio vandenyno. Gana stabili vandenyno temperatūra palaiko palyginti nuosaikų klimatą su reguliariais krituliais, ypatingai žiemą.

Tasmanijos flora ir fauna panaši į Australijos. Sterbliniai yra dominuojantys sausumos gyvūnai. Sterblinis vilkas (arba sterblinis tigras) yra tipiškas pavyzdys (nors jie laikomi išnykusiais). Iš 1500 aukštesniųjų augalų rūšių apie 20 % yra endeminiai.

Seniausi Tasmanijos gyventojai buvo Tasmanijos aborigenai, kurie šiuo metu yra visiškai išnykę (išnaikinti). Kolonijinę praeitį mena UNESCO saugomos Australijos nuteistųjų kolonijos.




#Article 152: Lenkija (2061 words)


Lenkijos Respublika () – Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina ir Baltarusija, šiaurėje – su Lietuva ir Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra.

Lenkijos ištakos siekia 966 m., kai dabartinių Lenkijos žemių valdovas Mieško I pasikrikštijo. 1025 m. įkurta Lenkijos karalystė, o 1569 m. susijungė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kuri iki XVII a. buvo plotu ir gyventojų skaičiumi viena didžiausių Europos valstybių. ATR tapo pirmąja šalimi Europoje 1791 m. gegužės 3 d. išleidusi rašytinę konstituciją. Po padalijimų Lenkija liovėsi egzistavusi ir savo nepriklausomybę atkūrė tik 1918 m. Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po dviejų savaičių rytinę Lenkijos dalį užėmė SSRS, išeivijoje buvo paskelbta vieninga vyriausybė tremtyje. Karo metais žuvo daugiau nei šeši milijonai žmonių. Po karo 1947 m. SSRS iniciatyva įkurta SSRS satelitinė Lenkijos liaudies respublika. Dar XX a. devintajame dešimtmetyje Lenkijoje išpopuliarėjo Solidarumo judėjimas ir 1989 m. buvo atkurta suvereni demokratinė Lenkijos respublika.

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., valdant polianų kunigaikščiui Mieško I (Piastų dinastija), kuris pasikrikštijo 966 m. Jo sūnus Boleslovas I Narsusis buvo pirmasis Lenkijos karalius, karūnuotas 1025 m. Lenkija greitai tapo regiono galia, reguliariai bandanti išsilaisvinti iš Šventosios Romos imperijos įtakos. Lenkijos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. 

Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, vieną didžiausių Europoje. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinčią respubliką pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos imperijos ir Austrijos imperija (ATR padalijimai).

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai, buvo sudaryta vasalinė Lenkijos Kongreso karalystė.

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t. y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919–1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918–1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.

Po karo SSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė didžiulę buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). Lenkija pateko į Sovietų įtakos sferą – 1952 m. buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės SSRS vadovaujamos Varšuvos sutarties organizacijos nare.

XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą. Išsilaisvinusi iš komunistinio bloko Lenkija 1999 m. tapo NATO, o 2004 m. Europos Sąjungos nare.

Šiuo metu Lenkijos ekonomika yra viena dinamiškiausių Europoje. Ji buvo vienintele Europos šalimi, kuri nepatyrė recesijos per 2008 m. pasaulinę ekonominę krizę.

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Galioja 1997 m. priimta konstitucija. Šalies vadovas – prezidentas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudarytas iš aukštesniųjų – Senato (Senat) (100 vietų, renkami rinkimuose vaivadijose, 4 metų kadencijai) ir žemesniųjų – Seimo (Sejm) (460 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 4 metų kadencijai).

Prezidentas Lechas Kačinskis, išrinktas per 2005 m. spalio 23 d. vykusius rinkimus, žuvo 2010 m. balandžio 10 d. Kiti rinkimai, paskelbti skubos tvarka dėl žuvusio prezidento, vyko 2010 m. birželio 20 d. Antrasis rinkimų turas, kuriame susirungė žuvusio prezidento brolis Jaroslavas Kačinskis ir tuometinis Lenkijos parlamento pirmininkas Bronislavas Komorovskis. Rinkimus laimėjo B. Komorovskis, surinkęs 53 % rinkėjų balsų. J. Kačinskis surinko 47 % balsų.

Lenkijos kariuomenę sudaro penkių tipų pajėgos: Sausumos pajėgos (Wojska Lądowe), Karinės oro pajėgos (Siły Powietrzne), Karinės jūrų pajėgos (Marynarka Wojenna), Ypatingosios pajėgos (Wojska Specjalne) ir Teritorijos apsaugos pajėgos (Wojska Obrony Terytorialnej).

Lenkija gynybai skiria 2 % nuo BVP ir iki 2030 m. lėšas žada padidinti iki 2,5 %. 2017 m. gegužės mėn. gynybos ministras patvirtino, kad Lenkijos armijos kontingentas bus padidintas iki 250 000.

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo; nurodytos sostinės):

Šalies teritorija driekiasi per kelis geografinius regionus tarp 49° ir 55° šiaurės platumą bei 14° ir 25° rytų ilgumą.

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.

Aukščiausia viršūnė – Rysai (Rysy, 2499 m) (yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai 2015 m. duomenimis sudaro 30,01 % teritorijos (pirmykščiai miškai – 0,17%).

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai.

Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių.

Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas 13,5 mlrd. € iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.

Didėjantis eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. BVP vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie 10,7 mlrd. € paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.

Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

Šiuo metu dėl emigracijos ir smarkaus gimstamumo sumažėjimo Lenkijos gyventojų skaičius iš lėto mažėja. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą, nemažai lenkų emigravo į vakarų Europos šalis, daugiausiai į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ir Airiją. Kai kurios organizacijos tvirtino, kad emigracija vykusi visų pirma dėl didelio nedarbo lygio, kuris 2007 m. siekė 10,5 %. 2018 m. nedarbas Lenkijoje siekė 4,1 % ir buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Nors emigracija tęsiasi, vis daugiau žmonių į Lenkiją imigruoja, pvz., ukrainiečiai.

Anksčiau Lenkijoje buvo daug skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Iki antrojo pasaulinio karo ypač didelė buvo žydų populiacija, bet dėl holokausto žydų skaičius Lenkijoje smarkiai sumažėjo (nuo 3 milijonų prieš karą iki 300 000 po jo). Dėl teritorinių Lenkijos pokyčių ir deportacijų po karo sumažėjo ir kitų etninių mažumų. Pasak 2002 m. apklausos, 96,74 % šalies gyventojų laiko save lenkais. Didžiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai (173 153 gyventojai), vokiečiai (152 897; 70 % Lenkijos vokiečių gyvena Opolės vaivadijoje, 20 % – Silezijos vaivadijoje), baltarusai (48 737), ukrainiečiai (30 957) ir čigonai (12 855). Taip pat, pasak surašymo, šalyje yra 5 639 lietuviai, nors Lietuvos ambasada teigia, kad jų yra net 15 000. Daugelis Lenkijos lietuvių gyvena šiaurės rytinėje šalies dalyje, ypač Punske, kur jie sudaro net 80 % gyventojų ir Seinų valsčiuje, kur, pasak ambasados, 30-40 % visų gyventojų yra lietuviai. Iš kitų šalių piliečių daugiausiai Lenkijoje yra vietnamiečių, taip pat graikų ir armėnų.

Maždaug 20 milijonų lenkų kilmės arba save lenkais laikančių žmonių gyvena už Lenkijos ribų. Daugiausiai jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (~10 mil.), Brazilijoje (1 – 3 mil.), Kanadoje (984 565) ir Prancūzijoje (900 000). Lietuvoje 2017 m. lenkų buvo apie 160 000 (5,6 % visų Lietuvos gyventojų).

Oficiali šalies kalba yra lenkų. Pasak 2002 m. surašymo, ja kalba 97,8 % šalies gyventojų. Lenkų kalba priklauso Slavų kalbų grupei, vakarų slavų šakai. Iki paskutinių kelių dešimtmečių populiariausia antra kalba buvo rusų, bet dabar ją pakeitė anglų ir vokiečių kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, angliškai gali susikalbėti 29 % Lenkijos gyventojų (neskaitant tų, kuriems ji yra gimtoji), rusiškai – 26 %, o vokiškai – 19 %.

Lenkijoje oficialiai pripažinta viena regioninė kalba – kašubų. Taip pat 10 kalbų pripažįstamos kaip tautinių mažumų kalbos: armėnų, baltarusių, čekų, vokiečių, jidiš, hebrajų, lietuvių, rusų, slovakų ir ukrainiečių, o kitos – kaip etninių mažumų kalbos – karaimų, rusėnų, totorių bei du romų dialektai.

Dėl holokausto ir pokarinės vokiečių bei ukrainiečių deportacijos iš valstybės, beveik visi Lenkijos gyventojai yra Romos katalikai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso 89,8 % populiacijos (maždaug 75 % praktikuoja). Didžiausias religines mažumas sudaro ortodoksai (~506 800), įvairūs protestantai (~150 000) ir Jehovos liudytojai (126 827). Nors Lenkijos konstitucija garantuoja religijos laisvę, tik vienas procentas visų Lenkijos mokyklų leidžia pasirinkti etikos kursą vietoje krikščioniškos tikybos.

Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių. 2005 m. apklausoje 80 % Lenkijos gyventojų teigė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“ ir 15 % sakė manantys, jog „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.

Lenkijos kultūra glaudžiai siejasi su tūkstantmete šalies istorija, kurios eigoje grynasis slaviškasis koloritas buvo praturtintas kitų kultūrų, ypač germaniškosios, lotyniškosios, bizantiškosios, taip pat įtaką darant ir šalyje gyvenusioms etninėms grupėms ir mažumoms. Lenkija nuo seno buvo laikoma svetinga užsienio menininkams ir atvira kitose šalyse paplitusioms kultūros ir meno madoms. XIX–XX a. Lenkijos skiriamas dėmesys kultūrai dažnai būdavo precedentu politinei ir ekonominei veiklai. Šie veiksniai prisidėjo prie Lenkijos meno įvairiapusiškumo su visais jo niuansais.

Klasikinė Lenkijos kompozitorių muzika yra žinoma ir už šalies ribų. Garsiausi klasikai – Frederikas Šopenas, Arturas Rubinšteinas, Ignacas Janas Paderevskis ir Kšyštofas Pendereckis. Lenkijoje taip pat itin populiarus dainuojamosios poezijos žanras, o disco polo muzikos žanro atsiradimas apskritai siejamas su Lenkija. Be pop muzikos Lenkijoje populariausiais muzikos žanrais laikomi šokių muzika ir rokas.

Lenkijos muzikos istorija siekia III a.; Stary Sončio miestelyje rasti rankraščiai su polifonine kompozicija.

Menas Lenkijoje visuomet atspindėdavo Europos madas, taip pat išlaikydamas savitumą. Krokuvos vaizduojamojo meno akademijoje (vėliau pavadinta garsaus tapytojo Jano Matejkos vardu) buvo įprasta vaizduoti Lenkijai reikšmingus istorinius įvykius. Kiti institutai, pvz., Varšuvos vaizduojamojo meno akademija, buvo įnovatyvesni ir koncentravos tiek ties tradiciniu, tiek moderniuoju stiliais.

Lenkijos miestuose ir miesteliuose galima rasti įvairiausių Europos architektūrinių stilių. Romanikos stilių atspindi Krokuvos šv. Andriejaus ir Gdansko švč. Marijos bažnyčios. Puošnios renesanso architektūros pavyzdys – Poznanės miesto rotušė. Kurį laiką vėlyvasis renesansas (vadintas manierizmu) sugyveno kartu su ankstyvuoju baroko stiliumi (architektūrinis pavyzdys – Krokuvos Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia.

Daug miestų nukentėjo pasaulinių karų metų, ypač per Antrąjį pasaulinį karą ir ypač Varšuvoje. Dėl to nemažai žymiausių architektūros paminklų buvo kapitaliai rekonstruoti arba atstatyti iš naujo.

Anksčiausiu Lenkijos literatūriniu kūriniu laikoma XII a. užsieniečio vienuolio Galaus Anonimo lotynų kalba parašyta chronika apie Lenkiją. Pagal Lenkijos literatūrines tradicijas lenkiška literatūra įvardinama ir apie Lenkiją ne lenkų parašyti kūriniai.

Romantizmo srovės literatūroje žymiausi vadinamieji trys bardai, gimę pirmaisiais metais po paskutiniųjų ATR padalijimų: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ir Zigmuntas Krasinskis. Adomą Mickevičių lietuviai taip pat laiko savo rašytoju.

Lenkijos kinas turi pakankamai seną istoriją. Kai kurie lenkų kino režisieriai, prodiuseriai, animatoriai ir aktoriai yra pelnę kino pasaulio pripažinimą, ypač Holivude. Be to, lenkų išradėjai vaidino svarbų vaidmenį pasaulio kinematografijos ir šių laikų televizijos technologijų vystyme. Tarp garsiausių režisierių ir prodiuserių, dirbusių Lenkijoje ir užsienyje, – Romanas Polianskis, Andžėjus Vajda, Samuelis Goldvynas, Broliai Varneriai (Haris, Albertas, Semas ir Džekas), Maksas Fleišeris, Li Strasbergas, Agnieška Holan ir Kšyštofas Kiešlovskis.

Lenkijoje itin populiarūs tinklinis ir futbolas. Šalis turi turtingą dalyvavimo šių sporto šakų varžybose istoriją. Kitos šalyje populiarios sporto šakos – lengvoji atletika, krepšinis, rankinis, boksas, maišyti kovos menai, motociklų sportas, šuoliai su slidėmis, sportinis slidinėjimas, ledo ritulys, tenisas, fechtavimas, plaukimas ir sunkumų kilnojimas. Tarp žymiausių lenkų sportininkų – Robert Lewandowski, Lukas Podolski, Zbigniew Boniek, Joanna Jędrzejczyk, Marcin Gortat, Robert Kubica, Agnieszka Radwańska, Kamil Stoch, Justyna Kowalczyk ir Irena Szewińska.

Bendros nuorodos:

Pagrindinės žinių svetainės:

Žemėlapiai:




#Article 153: Interpretatorius (165 words)


Interpretatorius – programa, vykdanti kitas programas. Skirtingai nei kompiliatorius, kuris vieną kartą programinius išeities kodus paverčia kompiuteriui suprantamomis instrukcijomis ir gautą programą galima vykdyti neribotą kiekį kartų be kompiliatoriaus įsikišimo, interpretatorius išeities kodą verčia instrukcijomis kiekvieno vykdymo metu.

Interpretuojamo kodo privalumas – jį galima vykdyti daugelyje platformų, tuo tarpu kompiliatoriaus paruošta programa gali būti vykdoma tik tam tikruose gimininguose kompiuteriuose ir/ar operacinėse sistemose. Tačiau interpretuojamo kodo programos dažniausiai vykdomos lėčiau nei kompiliuotos programos.

Interpretatoriai leidžia nesunkiai panaudoti ir kai kuriuos programavimo metodus, kurie neįmanomi naudojant kompiliatorius, pvz., kurti save modifikuojančias programas. Interpretuojami metodai leidžia žymiai laisviau naudoti duomenų tipų konversiją, kurti universalias procedūras.

Klaidų, ypač loginių, paieška, naudojant interpretatorius, taip pat žymiai lengvesnė, todėl kuriami interpretatoriai, skirti kompiliuojamoms kalboms, pvz., C. Nepaisant to, interpretuojamos programos gali turėti specifinių klaidų, susijusių su sintaksine analize vykdymo metu: tokios klaidos kompiliuojamose programose neįmanomos.

Yra kelios sąlyginai naujos technologijos, daugiau ar mažiau artimos interpretavimui:

Kelios tipinės interpretuojamos kalbos:

Kai kurios kalbos pirma kompiliuoja kodą į pseudokodą, o vykdymo metu interpretuoja pseudokodą:




#Article 154: Valstybinė kalba (236 words)


Valstybinė kalba (arba oficialioji kalba) – konstitucijoje arba specialiame įstatyme nustatyta oficiali valstybės ar jos dalies kalba (kalbos).

Didžioji pasaulio šalių dalis turi valstybines kalbas. Kai kuriose valstybėse yra viena valstybinė kalba, pvz., Albanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje. Kitos valstybės turi daugiau nei vieną valstybinę kalbą, pvz., Baltarusija, Belgija, Kanada, Suomija, Afganistanas, Paragvajus, Bolivija, Indija, Šveicarija, Pietų Afrikos Respublika.

Kai kuriose šalyse, pvz., Irake, Italijoje, Ispanijoje, yra viena valstybinė kalba šalies mastu, bet kitos kalbos taip pat yra oficialios atskiruose regionuose. Dar kitose šalyse valstybė neturi nustatytos valstybinės kalbos, bet ją turi atskiros jos dalys (pvz., JAV).

Kai kurios šalys iš vis neturi valstybinės kalbos (tai yra ji nėra įtvirtinta konstitucijoje ar specialiame įstatyme), pvz., Australija, Eritrėja, Liuksemburgas, Švedija, Japonija arba Tuvalu. Šiuo atveju valstybine (oficialiąja) kalba galima laikyti tą kalbą, kuria piliečiai gali kreiptis į valstybines institucijas.

žr. pagrindinį Kalbos politika

Šiuolaikinėse industrinėse ir poindustrinėse valstybėse kalbai, kuri nevartojama viešajame gyvenime, išlikti yra labai sudėtinga. Dėl standartizuotos švietimo sistemos, aukštų raštingumo reikalavimų darbe ir dažnų kontaktų su valstybinėmis įstaigomis, bet kuri kalba, kuri nėra oficiali tampa marginalizuota ir gali išlikti tik tarp nedidelės elito grupės arba ritualizuota forma, o ne gyva ir besivystančia kalba.

Daugiareikšmę kalbos politikos sąvoką išsamiai yra aptaręs amerikietis mokslininkas H. Schiffmanas (Šifmanas). Pasak jo, kalbos politika – tai valstybės priimami sprendimai dėl kalbos (kalbų) statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir tų kalbų vartotojų teisių. Gali būti įvairių kalbos politikos rūšių.




#Article 155: Rusijos Federacijos subjektai (185 words)


Rusija yra federacinė valstybė. Federaciją sudaro 85 federacijos subjektai. 1993 m., priėmus Rusijos konstituciją buvo 89 federacijos subjektai, kurių skaičius vėliau sumažėjo sujungiant juos tarpusavyje. Po 2014 m. Krymo aneksijos buvo prijungti dar du subjektai – Sevastopolio federacijos reikšmės miestas ir Krymo respublika.

Federacijos subjektai yra lygiateisiai tuo, kad siunčia po du atstovus į Rusijos Federacijos tarybą, tačiau priklausomai nuo statuso subjektai turi skirtingus autonomijos laipsnius.

Federacijos subjektų sąrašas (skliausteliuose nurodomas administracinis centras):

Remiantis referendumo rezultatais, 2005 m. gruodžio 1 d. Permės sritis ir Permės-Komių autonominė apygarda buvo prijungtos prie Permės krašto.

Remiantis referendumo rezultatais, 2007 m. sausio 1 d. Taimyro ir Evenkų autonominės apygardos buvo prijungtos prie Krasnojarsko krašto.

Remiantis referendumo rezultatais 2007 m. liepos 1 d. iš Kamčiatkos srities ir Koriakų autonominės apygardos buvo sudarytas Kamčiatkos kraštas.

Remiantis referendumo rezultatais 2008 m. sausio 1 d. Ust-Ordos buriatų autonominė apygarda buvo prijungta prie Irkutsko srities.

Rusijai aneksavus Krymą, 2014 m. kovo 18 d. buvo prijungta Krymo respublika bei Sevastopolio federacijos reikšmės miestas.

Visi federacijos subjektai yra sujungti į 8 federalines apygardas (2010.01.19 RF prezidento sprendimas), kurioms vadovauja prezidento skiriamas įgaliotasis atstovas (skliausteliuose nurodomi centrai):




#Article 156: Programavimo kalba (194 words)


Programavimo kalba – dirbtinė kalba, skirta programoms užrašyti. Programavimo kalbų pagalba sukurtos programos valdo elektroninių įrenginių, o ypač kompiuterių veikimą.

Programavimo kalbos aprašymas susideda iš sintaksinių bei semantinių taisyklių, kurios, atitinkamai, nusako jos struktūrą ir prasmę. Daugumos programavimo kalbų sintaksinės ir semantinės taisyklės yra tam tikra forma aprašomos jų specifikacijose, kai kurių iš jų yra oficialiai paskelbtos – įgyvendintos (pvz., priimtais ISO standartais), tuo tarpu kitos yra įgyvendintos dominuojančiais sertifikatais (pvz., Perl).

Savybės, kurios paprastai yra keliamos kuriamoms programavimo kalboms:

Kalbos, kurios nėra skirtos atlikti skaičiavimams, tokios kaip žymėjimų kalbos, pavyzdžiui, HTML, arba formalios gramatikos, pvz., BNF, paprastai nėra laikomos programavimo kalbomis. Programavimo kalbos (pilnos arba ne visai pilnos Tiuringo kalbos) gali būti integruotos į šias ne skaičiavimais atlikti skirtas kalbas.

Kai tik atsirado pirmi (primityvūs) kompiuteriai, jiems pradėtos rašyti programos kalbomis, atitinkančiomis asemblerio kalbą.

Čia išvardinti keli programavimo kalbų klasifikavimo būdai.

Vykdymo tipas – būdas, kaip programos kodas paverčiamas kompiuteriui suprantamomis instrukcijomis ir vykdomas.

Kuo kalba abstraktesnė, tuo ji yra aukštesnio lygio.

Kai kurios kalbos dažniau sutinkamos tam tikrose, joms būdingose, nišose. Vienos kalbos buvo sukurtos specialiai tam tikros srities problemoms spręsti, kitos išpopuliarėjo savo srityje dėl istorinių aplinkybių.

Keletas išskirtinių sričių su joms būdingomis kalbomis:




#Article 157: Kaliningrado sritis (361 words)


Kaliningrado sritis (arba Karaliaučiaus sritis, ) – labiausiai į vakarus nutolusi Rusijos federacijos dalis, Šiaurės Vakarų federalinėje apygardoje.

Kaliningrado sritis sudaryta 1946 m. balandžio 7 d. Srities plotas – 15,1 tūkst. km² (13,3 tūkst. km² be Kuršių marių ir Aistmarių). Gyventojų – 937,9 tūkst. (2010 m. surašymo duomenimis). Atstumas iš šiaurės į pietus – 108 km, iš vakarų į rytus – 205 km. Pietuose Kaliningrado sritis ribojasi su Lenkija, šiaurėje ir rytuose – su Lietuva. Vakaruose Kaliningrado sritį skalauja Baltijos jūra.

Kaliningrado srities istorija iki 1945 m. – žr. Prūsijos istorija

Rytprūsiai, tiksliau šiaurinė jų dalis (apie 1/3 Rytų Prūsijos dalies), į Rusijos sudėtį pateko po Antrojo pasaulinio karo pabaigos pagal Potsdamo susitarimus. Iškart po Sovietų Sąjungos pergalės kare su Vokietija, buvo sukurta Specialioji Kionigsbergo karinė apygarda, kuri užsiėmė ir civiliniais klausimais. 1945 m. ši apygarda performuota į Kionigsbergo sritį Rusijos TFSR, 1946 m. rugsėjo 7 d. pervadinta į Kaliningrado sritį ir vienašališkai įtraukta (aneksuota) į RTFSR sudėtį. Buvusių gyventojų likučiai iki 1947 m. buvo deportuoti į Vokietiją. Kaliningrado sritis tapo labiausiai militarizuota Sovietų Sąjungos dalis, kartais vadinta „nepaskandinamu sovietų lėktuvnešiu“. Nuo 2009 m. stipriai militarizuojama.

Po 2007 m. administracinės reformos Kaliningrado srityje yra 22 municipaliniai dariniai: 15 municipalinių rajonų, dar skirstomų į savivaldžias miesto ar kaimo gyvenvietes, 6 miesto apygardos ir Kaliningrado miestas.

Kaliningrado srityje išvystyta transporto (vagonų gamykla) ir kėlimo įrenginių (gamykla „Baltkran“) mašinų gamyba, laivų statyba ir remontas (Kaliningrade ir Sovetske). Taip pat automobilių surinkimas, televizorių gamyba, statybinių medžiagų gamyba (Kaliningrado gelžbetonio kontrukcijų gamykla). Išvystyta maisto pramonė.

Kaliningrado srityje yra didžiausios gintaro atsargos (daugiau nei 90 %). Gintaras kasamas Jantarno gyvenvietės apylinkėse, ten pat gintaro kombinate gintaras apdirbamas. Kaliningrado srityje taip pat išgaunama nafta.

Išvystyta žvejyba, dideli žvejybiniai uostai yra Kaliningrade ir Pionerske, mažesni – Rybačyje ir Svetle.

Kaliningrade, Pionerske ir Baltijske yra dideli prekybiniai uostai, Černiachovske ir Sovietske – upių uostai. Kaliningrado uostą ir Sankt Peterburgą jungia keltų linija.

Kaliningrade yra tarptautinis aerouostas.

Kaliningradas geležinkeliu susijęs ne tik su pagrindiniais Rusijos miestais Maskva (traukinys „Jantar“) ir Sankt Peterburgu, bet ir su Gdyne Lenkijoje ir Berlynu Vokietijoje.

Lietuvos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities santykius apibrėžia 1991 m. pasirašytas Susitarimas dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje – kultūrinėje Kaliningrado srities raidoje.

Veikia Lietuvos ir Kaliningrado srities ilgalaikio bendradarbiavimo taryba.

Iki 2002 m. pagrindinis klausimas, susijęs su Kaliningrado sritimi, buvo tranzito problematika.




#Article 158: Programų inžinerija (139 words)


Programų inžinerija – mokslas, tiriantis programų sistemų kūrimą pritaikant informatikos, projektų valdymo ir kitų mokslo sričių žinias.

Programų inžinerija – taip pat ir specialybė, kai tos pačios žinios bei technologijos taikomos praktikoje.

Programų inžinerija – gana jauna sritis. Ši sritis atsirado XX a. 6-ojo – 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau rimtai šia sritimi pradėta domėtis nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio iki 9-ojo dešimtmečio. Kai programų apimtis smarkiai išaugo, dauguma projektų viršydavo biudžetą ir buvo nebaigiami laiku, tada prasidėjo „programų kūrimo krizė“. Tuo metu kai kurių programų kokybės kaina būdavo žmonių mirtys. Taip pat buvo padaryta ir kitos žalos.

Vėliau kurta kitų naujų madingų technologijų, kurios turėjo būti lyg panacėja – struktūrinis programavimas, objektinis programavimas, CASE įrankiai, Ada kalba, dokumentavimas, standartai, UML kalba. Pastaruoju metu madinga technologija – programų kūrimo gyvavimo ciklai, lankstusis programavimas.

Galima išskirti keletą programų inžinerijos sričių:

Susijusios sritys:




#Article 159: Viduramžiai (1818 words)


Viduramžiai () – istorinė Europos istorijos epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476 metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV–XVI a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu.

Kartais viduramžių terminas naudojamas kitų, neeuropinių, civilizacijų periodizavimui.

Viduramžiai yra vienas savičiausių Europos istorijos laikotarpių. Jo svarbiausi bruožai yra šie:

Pirmasis „viduramžių“ sąvoką pavartojo italų Renesanso humanistas Flavijus Biondo ( (1392–1463) veikale „Historiarium“ XV amžiaus viduryje. Sąvokos populiarumas tiek jo, tiek ir vėlesniais laikais parodo, jog humanistai nujautė kultūrinius pokyčius, troško susieti save su atgimstančiu Antikos palikimu bei reiškė vidinį poreikį oponuoti tebevyraujančiai scholastinei tradicijai. Toks neigiamas viduramžių vertinimas lėmė ir vėlesnių kartų požiūrį į šį laikotarpį kaip į barbarišką, dogmatišką, fanatišką ir visai nevaisingą metą.

Vėlesniais laikais, formuojantis istorijos mokslui ir galutinai įsivyraujant istorijos periodizacijai, kokią turim ir dabar, viduramžių sąvoka sąlyginai neteko to neigiamo atspalvio ir atsidūrė greta Antikos ir Naujųjų laikų kaip dar viena istorinė epocha.

Viduramžių (kaip ir jokios kitos epochos) bruožų negalima absoliutinti. Jokia istorinė epocha ar kultūra nėra vienalytė. Viduramžiai apima visą tūkstantmetį. Be to, tai yra įvairių idėjų, ideologijų plitimo metas. Geografinės priežastys taip pat neleidžia traktuoti viduramžių kaip homogeniškos epochos.

Ribotų komunikacijų laikais susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais ir trūkumais, todėl daug korektiškiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie Anglijos, Ispanijos ar Lietuvos viduramžius. Viduramžių „etalono“ pavyzdžių daugiausia galima rasti Prancūzijoje. Tai lėmė tiek anuometinis to regiono prestižas, tiek prancūzų indėlis į istorijos mokslą.

Dar viena viduramžių problema – tokio periodizavimo (Antika – viduramžiai – Naujieji laikai) eurocentriškumas. Giliau susipažinus su neeuropietiškomis civilizacijomis, suprasta, jog šis modelis dėl visai kitokių kultūrinių procesų dažniausiai kitur netinka. Todėl viduramžiai paprastai siejami su Europos istorija arba agrarinėmis šalimis, turėjusiomis stiprią karių kastą. Kadangi panaši situacija buvo ir tų laikų Japonijoje, „viduramžių“ sąvoka kartais taikoma ir jai.

Tradiciškai viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t. y. maždaug tarp 476 ir 1492 m.

Alternatyvūs viduramžių pradžios variantai yra šie:

Taip pat istoriografijoje yra diskusijų dėl vidurinių amžių pabaigos. Vieni ją sieja su Bizantijos žlugimu 1453 metais, spausdinimo išradimu (apie 1450 m.), Reformacijos pradžia (1517 m. Martino Liuterio „95 tezės“). Tarybinėje istoriografijoje viduramžių pabaigą žymi Anglijos revoliucija XVII amžiuje. Tačiau nereikia užmiršti, kad tai tik simbolinės datos žyminčios ilgų procesų pabaigą ir pradžią, pačios tebūdamos jų rezultatu.

Įprasta Viduramžius skirstyti į:

Prasidėjus Didžiajam tautų kraustymuisi ir politiniam, ekonominiam bei kultūriniam centrui iš Romos persikėlus į Konstantinopolį, Vakarų Europoje ėmė nykti senosios visuomenės struktūros. Nesibaigiantys barbarų antpuoliai bei naujų karinių valstybėlių kūrimasis visiškai nusmukdė ūkį, švietimą, sutrūko ryšiai su senosiomis Romos provincijomis. Bene vienintelė tęstinumą išlaikiusi visuomeninė struktūra buvo Krikščionių bažnyčia. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo ji nenusilpo ir toliau pamažu plėtė savo įtaką.

Vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių įvykių – frankų karaliaus Chlodvigo krikštas apie 496 m. Tai buvo vieningos krikščioniškos Europos kūrimosi pradžia. Chlodvigo valstybė išaugo į galingą Frankų imperiją, sustabdžiusią arabų ekspansiją iš Pirėnų pusiasalio ir Karolio Didžiojo (768–814 m.) valdymo metu išsiplėtusią iki didžiausios imperijos Europoje (nuo antikinės Romos iki Napoleono laikų). Su šio valdovo vardu siejama ne tik frankų karinės galios viršūnė, bet ir kultūrinis pakilimas, vadinamasis Karolingų Renesansas. Stipri centralizuota valdžia buvo palanki sąlyga klasikinei kultūrai nors ir trumpai atsigauti. Tačiau komunikacijų ribotumas neleido ilgai išlaikyti centralizuotos valdžios.

Po neramių Ankstyvųjų viduramžių gyvenimas Europoje (XI amžiuje) ėmė gerėti. Pakilimo viršūnė pasiekta XII ir XIII a. Tuo laikotarpiu itin augo gyventojų skaičius. Suklestėjus prekybai, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai (ypač Šiaurės Italijoje bei Flandrijoje). Tai leido suklestėti ir menui. Brandieji viduramžiai laikomi romaninio stiliaus vienuolynų ir gotikinių katedrų laikotarpiu.

XI amžius pažymėtas pokyčių krikščionybėje. Kaip atsvara moralinį autoritetą praradusiems vyskupams ėmė kurtis atsinaujinimo sąjūdis, kuriam vadovavo Kliuni vienuolynas. Įgavę didžiulę įtaką, vienuolyno auklėtiniai pradėjo Bažnyčios „apsivalymą“, pavadintą Kliuni reformomis. Buvo griežtai atskirta dvasinė bei pasaulietinė valdžia. Popiežių pradėta rinkti Bažnyčios viduje, centralizuota jo valdžia, įvestas griežtas celibatas, uždraustas bažnytinių pareigybių pirkimas bei pardavimas (indulgencijos).

Sustiprėjus popiežiaus valdžiai, kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinės hierarchijos viršūnėje. Istoriografijoje kova dėl pasaulietinės ir dvasinės valdžios dar žinoma kaip ginčas dėl investitūros.

Dar vienas krikščionybei reikšmingas įvykis – 1054 metais galų gale įvykusios Ortodoksų bei Katalikų Bažnyčių atskilimas (schizma).

Pagrindinis straipsnis: Kryžiaus žygiai
Dar vienas esminis Brandžiųjų viduramžių bruožas – Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ir eretikus. Nuo Jeruzalės užėmimo 1099 metais jie tęsėsi iki pat 1271-ųjų (tais metais surengtas paskutinis devintasis žygis). Viena šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siekis sumažinti trintį su riterių luomu. „Šventos misijos“ idėja turėjo padėti „asimiliuoti“ juos, paverčiant savo sąjungininkais, o ne konkurentais. Kryžiaus žygių metu europiečiai praturtėjo daugeliu įvairių sričių naujovių, ir tai labai ženkliai pakeitė kultūrinį žemyno veidą.

Nors ir apsivaliusi nuo korupcijos, Bažnyčia ir toliau skendo prabangoje, kilo puošnūs vienuolynai, kurių žemes dirbo baudžiauninkai. Praturtėjusią miestietiją slėgė giliai įsišaknijęs kaltės jausmas (prekyba ir lupikavimas tradiciškai buvo laikomi mirtinomis nuodėmėmis). Tai kirtosi su neturto idealais ir visuomenėje kėlė didelius prieštaravimus.

Po miestus klajojo Pasaulio pabaigą skelbę pranašai ir liaudies šventieji. Tuo metu taip pat kūrėsi religiniai sąjūdžiai, gyventojus kvietę asketiškai gyventi. Dėl tam tikrų kultūrinių priežasčių jie ypač populiarūs buvo pietiniuose Prancūzijos regionuose, kur tradicinių tikinčiųjų beveik nebeliko.

Kaip atsakas į tokią rimtą grėsmę Bažnyčios vienybei surengti keli Kryžiaus žygiai eretikų žemėse. Kita priemonė – naujo tipo vienuolių ordinų, skelbusių neturtą, įkūrimas. 1209 metais leidžiama įsteigti pranciškonų broliją, 1216-aisiais įsikuria dominikonai. Šių ordinų nariai negyveno uždaruose vienuolynuose, o keliaudami po žmones savo pavyzdžiu ir pamokslais skleidė tikėjimą.
Pati žinomiausia priemonė prieš ereziją, tapusi savotišku visų viduramžių simboliu buvo Inkvizicija. Šis popiežiaus bule 1084 metais įkurtas bažnytinis teisminio persekiojimo aparatas ėmė griežtai kontroliuoti viduramžių visuomenę. Tuo pat metu pradėtas formuoti ir parapijų tinklas, turėjęs palengvinti inkvizicijos darbą.

Popiežiaus pavedimas naujiesiems ordinams, ypač dominikonams, ginti krikščioniškąsias tiesas reikalavo atitinkamo išsilavinimo. Imta rengti vienuolius disputams su eretikais. Šie disputai privertė peržvelgti teologinius paties tikėjimo prieštaravimus, ėmė vystytis rafinuotas teologinis mokslas, persmelkęs visą viduramžių intelektinį pasaulį – scholastika. Pradėjo kurtis švietimo centrai, iš kurių žymiausi Bolonijoje (1088 m.), Paryžiuje(XII a. antr. pusė), vėliau Oksforde (1214 m.), pamažu peraugo į Vakarų Europos pirmuosius universitetus. Į Paryžių mokytis plaukė studentai iš viso krikščioniškojo pasaulio. XIII amžiuje Europa įstengė perimti Antikos palikimą. Buvo iš naujo atrastas Aristotelis, iki tol nežinoti Platono raštai.

Po dviejų pakilimo lydimų šimtmečių XIV amžiaus Europa susidūrė su gilia krize. Nors, kaip pažymi kai kurie istorikai, ši krizė greičiau buvo transformacija nei nuosmukis, ji nusinešė apie pusę tuometinės Europos gyventojų. XIV amžiaus pradžioje stipriai atvėso klimatas, todėl tas laikotarpis dar kartais vadinamas Mažuoju ledynmečiu. Su juo atėjo badmečiai, o 1348–1350 metais nusilpusius žmones užpuolė maro epidemija (Juodoji mirtis). Šias nelaimes lydėjo antisemitizmo bangos ir žydų pogromai, raganų medžioklė.
Vis dėlto sumažėjęs gyventojų skaičius stipriai pagerino valstiečių padėtį. XV amžiuje beveik nebeliko baudžiauninkų. Paplito trilaukė ūkininkavimo sistema, apskritai tobulėjo žemės ūkio technologijos, taigi padidėjo ir derliai.

XIV amžiuje popiežius prarado savo įtaką. Po Kliuni reformos tapęs faktiniu visos Europos „senjoru“, dabar pats atsidūrė stiprėjančių valdovų globoje. 1309 metais (iki 1376 metų) Šventasis sostas iš Romos perkeliamas į Avinjoną, čia tampa labai priklausomas nuo Prancūzijos karaliaus. Vėliau dėl Bažnyčios hierarchų vidaus kofliktų įvyko Didžioji schizma. 1378–1417-aisiais buvo renkami du popiežiai. Vienas Romoje, kitas Avinjone. Ir taip netvirtą Bažnyčios pamatą ėmė klibinti reformaciniai judėjimai. Tačiau pirmieji intelektualai, siekę tikėjimo reformų, Johnas Wyclifas (1320–1384) ir Janas Husas (1369–1415), buvo sudeginti inkvizicijos. Lūžis įvyko tik XVI amžiaus pradžioje.

Pats didžiausias Vėlyvųjų viduramžių karinis konfliktas buvo Šimtametis karas (1337–1453) tarp Prancūzijos bei Anglijos monarchų. Nepaisant pradžioje anglų turėtos persvaros Prancūzija sugebėjo laimėti. Kaip ir kiti monarchai feodalizmo suskaldytoje Europoje, Prancūzijos karalius iki šio karo teturėjo simbolinę valdžią. Karas karaliui padėjo vienyti šalį, XV amžiaus pabaigoje ji jau buvo centralizuota. Prancūzijos pavyzdžiu sekė ir Anglija, Ispanija.

Europoje dar tebeklestint gotikiniam menui (paskutinė iš didžiųjų viduramžių katedrų Strasbūre pabaigta tik 1439 metais), Šiaurės Italijos miestuose XIV amžiuje pradėjo atgimti klasikinė Antikos kultūra, o vėliau pasiekė ir kitus kraštus. Gutenbergo 1448 metais išrasta spausdinimo mašina visiškai pakeitė visuomenę. Viduramžiams įprastą žodinę kultūrą, kur raštas buvo tik saujelės intelektualų „nuosavybė“, pakeitė rašytinė. Taigi, daug dinamiškesnė ir ilgaamžiškesnė. Spauda stipriai prisidėjo prie reformatų ir humanistų idėjų sklaidos. Imta rašyti nacionalinėmis kalbomis, versti į jas Bibliją. Lotynų kalba neteko ankstesnės reikšmės.

Laivai XV amžiuje jau buvo pakankamai geri tolimoms kelionėms. Aušo Didžiųjų Geografinių atradimų amžius, išplėtęs tiek visuomenės pasaulėvaizdį, tiek monarchų lobynus. Trumpiau tariant, Europa XVI amžių pasitiko visiškai kitokia nei ankstesniuosius. Europiečiai išgyveno vieną intensyviausių laikmečių savo istorijoje.

pagrindinis straipsnis: Lietuva viduramžiais

Lietuvoje viduramžiais vykę procesai labai skyrėsi nuo „klasikinio“ Vakarų Europos modelio. Kalbėti apie Viduramžių Lietuvą galima tik su didelėmis išlygomis, o išskirti Ankstyvuosius, Brandžiuosius ar Vėlyvuosius viduramžius apskritai neįmanoma. Juk net procesai, bent kiek panašūs į Vakarų Europos, čia ėmė rastis tik XIV amžiaus antroje pusėje. V-XII amžiuje Lietuvos teritorijoje formavosi baltų genčių ir genčių junginių, žemių, sistema. Kontaktai su kitais kraštais tuo metu apsiribojo plėšikavimo žygiais į Rusios kunigaikštystes ir Lenkiją. Kuršių gentys IX-X amžiuje atremdavo vikingų antpuolius, vėliau pačios ėmė plėšti vakarines Baltijos jūros pakrantes. XIII a. pradžioje į baltų žemes paskui pirklius atsikėlė riterių ordinai. Vienas lyvių žemėse, Rygos įlankoje, kitas prūsų žemėse. Taip prasidėjo vokiečių kolonizacija Pabaltyje, paspartinusi Lietuvos valstybės atsiradimą apie 1240-uosius. Po nesėkmingo Mindaugo bandymo apkrikštyti valstybę ir įsilieti į krikščionišką pasaulį, tęsėsi ilgas izoliacijos ir karų su ordinais laikotarpis. Tuo pat metu vyko ir LDK ekspansija į rusų žemes. XIV a. pirmoje pusėje Didysis kunigaikštis Gediminas bandė pralaužti šią izoliaciją ir užmegzti diplomatinius santykius su Vakarais. Į Vilnių buvo pakviesti amatininkai, leista steigti vienuolynus.

Tačiau didesnės permainos į LDK atėjo tik XIV a. pabaigoje, po Krėvos sąjungos su Lenkija 1385 metais. Lietuva buvo pakrikštyta, baigė formuotis feodalinė sistema (kai Vakarų Europoje prasidėjo valstybių centralizacija). Tai LDK politinės galios viršūnės laikotarpis, kuris pelnytai siejamas su Vytauto Didžiojo vardu. Valstybės plotas siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros; 1410 metais kartu su lenkais Žalgirio mūšyje lietuviai įveikė didžiausią savo priešą – Kryžiuočių ordiną, kuris po to daugiau ir neatsigavo. Tačiau kultūriniu atžvilgiu valstybė, priversta beveik du šimtus metų kovoti dėl išlikimo, buvo beviltiškai atsilikusi. Po Vytauto mirties šalį susilpnino kovos dėl valdžios. Tuo naudojosi Lenkija, stiprindama savo įtaką šalyje. Pasibaigus kovoms ir valdovu paskyrus mažametį Kazimierą, prie valstybės vairo stojo per palyginti labai trumpą laiką Vytauto suformuota bajorija. Valstybiškai mąstę didikai iki pat Liublino unijos, o ir po jos kovojo prieš Lenkijos įtaką.

Tų laikų visuomenė buvo persmelkta tikėjimo Dievu. Viduramžių žmonės mažai rūpinosi materialine gerove ir praturtėjimu. Gyvenimas žemėje jiems buvo pasirengimas amžinajam gyvenimui po mirties. Trokšdami būti išganyti turtingieji aukojo vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus. Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčios „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodalų suskaldytą Europą.

Bažnyčia palaikė ir tuometinės visuomenės kultūrą. Vienuolynuose buvo kaupiami, perrašinėjami ir saugomi senieji raštai, nes skaityti ir rašyti mokėjo tik kunigai ir vienuoliai – ir tai ne visi.

Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių visiškai priklausantis valstietis, einantis tam tikras prievoles. Pagrindinė gamybos jėga – žmonių ir darbinių gyvulių. Viduramžiams būdingi natūrinis ūkis ir feodalinis susiskaldymas, kurie labai trukdė plėsti prekybą tarp atskirų šalies regionų. Tik brandžiųjų viduramžių pradžioje, prasidėjus centralizacijai, stiprėjant nepriklausomų miestų įtakai, pajungus atskirus feodus prie domeno valdžios, padėtis pasikeitė.




#Article 160: Bendroji žemės ūkio politika (722 words)


Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – Europos Sąjungos (ES) politikos sritis, apimanti žemės ūkio subsidijas (sudarančias 50-70 % visų ES išlaidų). Tikslas - garantuoti minimalias kainas gamintojams, užtikrinti ES žemdirbių ūkių stabilumą, o tuo pačiu ir tam tikrą žemės ūkio produkcijos kokybę.

Būtinybė sukurti bendrą žemės ūkio politiką numatyta 1958 m. pasirašytoje Romos sutartyje.

Nuo to laiko BŽŪP tapo vienu iš pagrindinių elementų Europos institucinėje sistemoje, „cementuojančių“ politinius ir ekonominius Bendrijos narių santykius.

Pagrindiniai Romos sutartyje įtvirtinti BŽŪP tikslai:

Pagrindinė BŽŪP kritika susijusi su jos protekcionistiniu pobūdžiu. Laisvosios rinkos šalininkai ypatingai nesutinka su vyriausybių kišimusi; pasak jų, laisva rinka (be valstybės kišimosi) žymiai efektyviau susitvarko su išteklių paskirstymu. Tarp BŽŪP kritikų yra ir kai kurie globalizacijos šalininkai bei antiglobalistų sąjūdis, nes jų teigimu, subsidijos prisideda prie problemos, kuri kartais vadinama „Europos Tvirtovė“; Vakarai kiekvienais metais išleidžia dideles sumas pinigų subsidijoms, o tai turi labai neigiamas pasekmes vargingesnėms šalims, kurios konkuruoja žemės ūkio rinkoje. Taip pat teigiama, kad BŽŪP sukuria žemės ūkio produkcijos perteklių, kuris parduodamas trečiojo pasaulio šalims ir ne tik neleidžia joms eksportuoti savo produkcijos Vakarams, bet netgi didina jų skurdą vesdami trečiojo pasaulio ūkininkus prie bankroto.

Žemės ūkio subsidijos taip pat palaiko dirbtinai aukštas maisto kainas Europos Sąjungoje. Kai kurių ekspertų teigimu, europiečiai moka už maistą apie 25 % daugiau nei mokėtų nesant BŽŪP.

BŽŪP yra neproporcingai palanki kai kuriems Europos Sąjungos regionams - Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai. Šios šalys gauna dideles sumas pinigų kitų šalių (ypatingai Vokietijos) sąskaita.

Daugelis ekonomistų mano, kad išsiplėtusioje Europos Sąjungoje BŽŪP ilgalaikėje perspektyvoje palaikyti nepavyks. Prisijungus 10-iai naujų narių BŽŪP palaikyti reikalingos lėšos drastiškai išaugs (ypač dėl Lenkijos, turinčios 2 mln. smulkių ūkininkų). Tačiau dėl politinių kliūčių kai kuriose šalyse BŽŪP reforma sekasi sunkiai.

Siekta, kad tiesioginės išmokos prisidės prie ūkininkavimo rėmimą visoje ES teritorijoje, užtikrinant stabilumą ir remiant ūkininkų pajamas, taip užtikrinant ilgalaikį ir mažiau pažeidžiamą ūkių ekonominį gyvybingumą, nepriklausomai nuo kainų svyravimų.  Teisiniais pasiūlymais siekiama pereiti nuo skirtingų sistemų bendrosios išmokų schemos ES-15 ir bendrosios išmokos už plotą schemos ES-12 (SAPS), prie naujos Pagrindinių išmokų schemos, kuri bus taikomos po 2013 m. Bus taikomi kompleksiniai paramos susiejimai (tam tikrų aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir kitų taisyklių laikymais), kaip ir yra šiuo metu. Tačiau bus įgyvendintas įvairių dabartinių reikalavimų supaprastinimas. Ketinama sumažinti neatitikimus  tarp ūkininkų gautų išmokų, pagal valstybes nares ir regionus. Visos valstybės narės bus įpareigotos unifikuoti mokėjimus už hektarą nacionaliniu ar regioniniu lygiu iki 2019 m. Komisijos pasiūlymai atitinka daugiametes finansines programas dėl tiesioginių išmokų. Išmokos bus padidintos tiems, kurie gauna mažiau nei 90 % vidutinio europinio dydžio išmoką už hektarą. 

Yra keli pasiūlymai dėl ekologiškumo. Tarp jų yra tiesioginės išmokos už ekologiškumą didinimas. Siūloma didinti poveikio aplinkai darnumą ir tuo būdu remti ūkininkų pastangas tvaraus žemės ūkio srityje. Komisija siūlo paskirti 30 % tiesioginių išmokų gamtinių išteklių naudojimo gerinimui. Ūkininkai turėtų būti įpareigoti tenkinti tam tikrus kriterijus, tai yra grūdinių kultūrų įvairinimą, daugiamečių ganyklų išlaikymą, aplinkos priežiūrą ir kraštovaizdžio išsaugojimą.

Siekiant pritraukti jaunimą (iki 40 metų), į žemės ūkio verslą. Europos Komisija siūlė, kad naujiems rinkos dalyviams bazinės išmokos pirmųjų 5 metų laikotarpyje turėtų būti didesnės iki 25 %. 

Ūkininkas dalyvaujantis smulkaus ūkininkavimo schemoje gaus metinį mokėjimą, nustatytą valstybės narės, kuris svyruos nuo € 500 iki € 1 000, nepriklausomai nuo ūkio dydžio. Dalyviai turės mažiau griežtus kompleksinio paramos susiejimo reikalavimus ir bus atleidžiami nuo ekologiškumo didinimo. Visi ūkininkai turės teisę į konsultacijas ir apmokymus pagal Farm Advisory System programą.

Šia nauja priemone siekiama panaikinti išmokas pareiškėjams, kurie naudojasi išmokomis, bet nevykdo žemės ūkio veiklos savo žemėje. Komisija siūlo, kad išmokos neturėtų būti teikiama pareiškėjams, kurių BŽŪP tiesioginės išmokos yra mažesnės nei 5% visų kitų ūkio veiklos pajamų, ši nuostata netaikoma ūkininkams, kurie gauna mažiau nei 5 000 eurų tiesioginių išmokų. 

Bet kuris ūkis gali gauti tik 300 000 EUR per metus. Tačiau, kad būtų atsižvelgta į užimtumą. Žemės ūkio bendrovė gali į tą sumą neįskaičiuoti išlaidas atlyginimams už praėjusius metus (įskaitant mokesčius ir socialinio draudimo). Sutaupytos lėšos bus perkeltos į Kaimo plėtros fondą toje šalyje. 

Visi mokėjimai ir toliau bus susiję su pagrindinių reikalavimų, susijusių su aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir augalų ir gyvūnų sveikatos standartų vykdymą. Tačiau, kompleksinis paramos susiejimas bus gerokai supaprastintos. Ūkininkai besinaudojantys sertifikavimo priemonėmis bus mažiau tikrinami.

Bus sukurtas vienas bendras Common Strategic Framework (CSF) fondas apimantis dabartinius EAFRD, ERDF, ESF, EMFF ir Europos Struktūrinį Fondą. Kiekvienai valstybei narei bus viena mokėjimo agentūra visoms BŽŪP priemonėms vykdyti. 




#Article 161: Slavai (995 words)


Slavai yra tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė. Ši grupė kartu su germanais ir romanais yra viena iš gausiausių indoeuropiečių kalbų šeimos grupių Europoje. Kalbančios slavų kalbomis tautos daugiausia gyvena Vidurio ir Rytų Europoje. Tai gausiausia Europos kalbinė ir tautinė grupė.

Dabartinės šalys, kuriose daugumą sudaro slavai:

Didelės slavų tautų mažumos gyvena Kazachstane, Kirgizijoje, Moldavijoje, Latvijoje ir Estijoje. Slavų tautos mažumas sudaro ir Lietuvoje, Uzbekijoje, Vokietijoje (sorbai), Austrijoje.

Slavų tautos pagal kalbas skirstomos į vakarų slavus, rytų slavus ir pietų slavus. Išnykusios yra Dakijos slavų, Panonijos slavų ir Palabio slavų grupės.

Pavadinimo slavas etimologija ir kilmė yra vis dar neaiški; nei vienas iš daugelio spėjimų, kuriuos pateikė filologai, neįsitvirtino. Kai kurių mokslininkų nuomone Tacito minimi venedai taip pat yra slavai.

Slavai pradedami minėti rašytiniuose šaltiniuose nuo VI a. Iki tol minimos romėnų istorikų tautos tarp galindų ir sarmatų taip pat kartais priskiriamos slavams. Netgi anksčiausiuose šaltiniuose slavai įvardinami gana skirtingai. Seniausi slavų paminklai mini Slovene (daugiskaita iš vienaskaitos Slovenin), jų šalis vadinama Slovensko, kalba – slovenesk jazyk, o žmonės slovensk narod. Graikai rašė Soubenoi, bet VI a. autoriai taip pat naudojo Sklabenoi, Sklauenoi, Sklabinoi, Sklauinoi pavadinimus. Romėnų autoriai naudojo Sclaueni, Sclauini pavadinimus. Vėlesni autoriai naudojo Sthlabenoi, Sthlabinoi pavadinimus, o romėnai rašė Sthlaueni, Sthlauini.

Apibūdinimas Slawus istoriniuose šaltiniuose yra paliudytas kaip „genties vardas“, o pagal Vita Methodii liudijimą senovės Moravijos valdovas Rostislavas siuntė Bizantijos imperatoriui raštą, kuriame jis save ir savuosius apibūdina kaip my sloveni (mes slavai).

Slavų genčių vardai, kaip liudija jau Kasiodoras ir Jordanas, daugeliu atveju išvedami iš jų gyvenamos vietos, todėl galime spėti, kad „slavai“ yra greičiau aplinkinių svetimų tautų primestas apibūdinimas, o ne pačių slavų save apibūdinti naudotas pavadinimas. Tautų formavimosi „priešistorėje“ slavai pirmiausia išorės stebėtojų laikomi nediferencijuota visuma, remiantis jų kalbų giminiškumu, analogiškai bendrai tendencijai svetimuosius jungti į didesnius vienetus.

Pasak kitos teorijos „slavas“ kilęs nuo žodžio „slovo“, t. y. žodis. Taip neva slavai save skyrė nuo germanų, kuriuos vadino „niemcy“, t. y. nebyliai. Taigi „slavai“ tai „šnekantis suprantamais žodžiais“, o kiti „nesugebantys šnekėti suprantamais žodžiais“. Ši etimologija tarp slavų laikoma viena įtikimiausių.

Per ilgus slavų karus su germanais nemažai slavų pateko į vergų rinką, dėl to žodžis „slavas“ kai kuriose kalbose labai artimas „vergui“ (, ).

Analogiškai teritorija, kurioje gyveno slavai ir kuriai tų laikų literatūroje nebuvo jokio specialaus pavadinimo, buvo Sclavia/Sclavinia, t. y. slavų teritorija. Kai tik su tautinėmis grupėmis, kurios iš tolo atrodė kaip viena homogeniška grupė buvo sueinama į artimesnius santykius – ar jie būtų taikūs ar kariniai – iš praktinių priežasčių „slavus“ jau reikėjo skirti. Iš pradžių verčiamasi geografiniais pavadinimais, vėliau perimami pačių genčių naudoti vardai. Iš bendro „slavų“ pavadinimo išsiskiria „Moravijos“, „Bohemijos“, „Lenkijos“ slavai, kol bendras apibūdinimas tampa nebereikalingu ir trumpinant kalbama apie lenkus, moravus ir čekus.

Slavai yra indoeuropiečiai. Slavų prokalbė susiformavo indoeuropiečių archeologinės virvelinės keramikos kultūros teritorijoje, kuri Europoje pasirodė apie 3000 m. pr. m. e. ir apėmė plotą nuo dabartinės Belgijos vakaruose iki Dnepro baseino rytuose bei pietų Švedijos ir pietų Suomijos šiaurėje. Vadinasi, tai buvo plotas, kuriame ilgainiui susiformavo germanų, baltų ir slavų kalbos.

Dėl slavų prokalbės kilmės yra trys hipotezės. Viena jų teigia, jog slavų prokalbė atsirado greta germanų ir baltų prokalbių dėl „virvelininkų“ tolesnės tarminės diferenciacijos. Kita hipotezė teigia, kad iš pradžių iš minėtosios šiaurinės indoeuropiečių tarmių grupės atskilo bendra baltų-slavų prokalbė, kuri vėliau išsišakojo į atskiras baltų ir slavų prokalbes. Šios hipotezės šalininkai remiasi dideliu baltų ir slavų kalbų panašumu ir šių kalbų bendrais faktais (ypač leksikos), kurių atitikmenų nėra kitose indoeuropiečių kalbose. Trečioji hipotezė slavų prokalbę kildina iš baltų periferinių (paprastai pietinių) dialektų. Ši hipotezė grindžiama daugiausia prūsų-slavų kalbų paralelėmis.

Tiksli slavų protėvynės vieta yra mokslininkų ginčijama. Tradiciškai laikoma, kad tai Volynė bei Dnepro baseinas, taip pat Vyslos ir Oderio aukštupiai. Iš ten slavai plito į pietus, rytus ir vakarus.

Tačiau yra ir daug prieštaraujančių šiai teorijų, pagal kurias slavų protėvyne laikoma dabartinė Lenkija ir Podolė (autochtoninė teorija), teritorija tarp Volgos ir Uralo, prie Aralo ežero, Dono, vidurio Dunojaus baseine. Be to, šiuolaikinė kalbotyra ir archeologija atmeta slavų protėvynę Dnepro baseino aukštupyje, nes jame iki VI m. e. a., t. y. iki didžiosios slavų migracijos gyveno baltų gentys. Taip pat priimta manyti, kad teritorija tarp Volgos ir Uralo buvo ištisai finougriška, ne slaviška.

Tad daugelis tyrinėtojų dabar linkę manyti, jog IV–III a. pr. m. e. slavų plotas dar nebuvęs didelis ir šiaurėje siekęs Pripetės upę (Dnepro dešinysis intakas), rytuose – Dnepro vidupį, pietuose – Karpatų prieigas, o vakaruose – Vyslos vidupį.

Tik VI-VII a., t. y. jau istoriniais laikais, pasirodo žinių apie slavus. Tuo metu prasidėjo intensyvi slavų ekspansija. Senovės autoriai – istorikas Jordanas[(istorikas)], aprašydamas gotus bei hunų karus, ir kiti, vis dažniau pradeda minėti slavų protėvius – antus ir sklavinus. 518–527 m. antai puolė Bizantiją. 551 metais sklavinai prie Adrianopolio sumušė Justiniano I kariuomenę. Antams ir sklavinams VII a. jau buvo pažįstama aria­moji žemdirbystė.

Avarų ekspansija trumpam sustabdė slavų plitimą. Avarai sumušė antus ir sklavinus, puolė frankus ir 567 m. sužlugdė gepidų valstybę. To laikmečio slavus charakterizuojanti archeologinė Prahos kultūra mokslinėje literatūroje kartais vaizduojama pašiepiamai skurdi, tačiau toks požiūris mažiausiai yra naivus – karo pabėgėliai ir aukos negali pasižymėti nei turtais nei prabangos reikmėmis.

VI ir VII a. sandūroje slavai tęsė ekspansiją net trimis kryptimis – šiaurės, traukdami į Dnepro baseiną, vakarų – kovodami dėl Vyslos baseino ir germanų žemių (asimiliavo dalį venedų, perėmę net jų vardą), bei pietų, į Balkanus. Slavų įtaką Balkanuose rodo tiurkų kilmės klajoklių bulgarų asimiliacija: 679 m. bulgarai nuo Juodosios jūros įsibrovė į slavų gyvenamas žemes, bet buvo greitai suslavinti, palikę tik savo vardą. Slavų brovimasis toliau į Graikiją, Kretą ir Mažąją Aziją baigėsi jų pačių asimiliacija šiose žemėse.

VIII-IX a. politiškai skirtingai organizuotos slavų tautos (kurios mažai skyrėsi savo kalba) užėmė plačią teritoriją nuo Juodosios ir Egėjo jūros iki Baltijos jūros, Ilmenio ežero, taip pat Elbės, Zalės, Bohemijos Miško, Ino, Alpių ir Adrijos jūros, taip pat iki Dono aukštupio ir Dnepro žemupio. Pietvakariuose slavai gyveno Zalcburge, Rytų Tirolyje, šiaurės Italijoje (Alpių slavai), pietuose dabartinės Graikijos teritorijoje iki Peloponeso (ezeritai, melingai) ir Bitinijoje (dabartinėje Turkijoje), tačiau šiose periferinėse teritorijose slavų gentys buvo palaipsniui asimiliuotos, jų palikuoniai iki šiol tegyveno Karintijoje, šiaurės Italijoje (slovėnai) bei Egėjo Makedonijoje (makedonai).




#Article 162: NATO (140 words)


Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija ( – North Atlantic Treaty Organization;  – OTAN) – tarptautinė politinė ir karinė gynybinio pobūdžio sąjunga, įkurta 1949 m.

Organizaciją 1949 m. įkūrė 12 šalių:

Vėliau prisijungė kitos 18 šalių:

Nuo 1990 m. birželio mėn. vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES. Pasikeitus padėčiai 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito reagavimo pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos (rezervinės) pajėgos.

NATO struktūroms išlaikyti yra sukurtas bendras civilinis ir karinis fondas. Jį sudaro valstybės, besiremiančios išlaidų pasidalijimo principu. NATO finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t. y. karinį ir civilinį biudžetus. Spręsti finansiniams išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji išteklių taryba (SRB).

Detalesnė veiksmų chronologija:




#Article 163: Stalo žaidimas (654 words)


Stalo žaidimas dažniausiai žaidžiamas ant žaidimo lentos ar kitaip pažymėto žaidimo ploto su specialiais žaidimo komponentais (kauliukai, figūrėlės, kortelės).

Stalo žaidimų yra labai daug ir įvairių, sukurtų skirtingoms amžiaus grupėms, reikalaujančių skirtingų žaidėjo savybių (strateginis mąstymas, diplomatiniai sugebėjimai, rankų miklumas, kūrybiniai gebėjimai) ir naudojančių skirtingus žaidimo komponentus. Tarp gausybės spalvingų žaidimų galima rasti tokių, kurie vysto vaiko raidą, padeda pažinti raides ir mokytis skaityti, lavina matematinius, loginius bei kūrybinius įgūdžius. Vis dažniau prie stalo žaidimų galima sutikti ir vyresnių, net ir garbaus amžiaus žmonių, susižavėjusių šia turininga ir užkrečiančia pramoga, kuri tampa lyg šeimos tradicija susirinkti prie bendro stalo. Neretai kalbant apie stalo žaidimus omenyje taip pat turimi ir klasikiniai žaidimai (šachmatai, šaškės, domino), kortų žaidimai ar vaidmenų žaidimai.

Stalo žaidimai užėmė gana svarbią vietą daugumoje senovės civilizacijų. Seniausiu stalo žaidimu laikomas egiptietiškas Senet, rastas 4 tūkstantmečio prieš mūsų erą kapavietėse. Iš senųjų stalo žaidimų dabar plačiausiai žaidžiami šachmatai ir go.

Ilgą laiką beveik išimtinai aukštuomenės pramoga buvę stalo žaidimai, kaip idealus šeimos laisvalaikio leidimo būdas, išpopuliarėjo JAV XX amžiaus viduryje. Didžiausias pagyvėjimas po vėliau prarastų pozicijų kompiuteriniams ir konsolių žaidimams, „gyvų“ žaidimų rinkoje buvo juntamas 9-ajame dešimtmetyje, atsiradus kolekcionuojamiems kortų žaidimams (pvz., ) ir padidėjus modernių stalo žaidimų populiarumui.

Daugelis iki XX amžiaus sukurtų žaidimų buvo abstraktūs (Go, Mancala, Tablut) ar beveik abstraktūs (Šachmatai, Kiniški šachmatai) ir skirti dviem žaidėjams. Dauguma jų turi gilias tradicijas ir yra išsikovoję sportinio žaidimo teises. Tokie žaidimai yra beveik išimtinai be atsitiktinumo elementų. Seniausias iki šiol žaidžiamas žaidimas, kuriame yra atsitiktinumo faktorius, yra Nardai, naudojantis du šešetainius kauliukus.

Šiuo metu populiariausiais įvardinami stalo žaidimai Monopoly, Risk ir Game of Life buvo sukurti JAV daugiau kaip prieš pusę amžiaus. 

Šiuolaikinius stalo žaidimus būtų galima dalyti į dvi grupes. Pirmojoje liktų vadinamo „amerikietiško stiliaus“ žaidimai. JAV, nepaisant išpopuliarėjusių anksčiau minėtų, nesudėtingų Monopoly ar Risk, buvo kuriami daug sudėtingesni ir strategine prasme „gilesni“ žaidimai. Acquire ir Diplomacy galima paminėti kaip tipinius tokių žaidimų pavyzdžius. JAV nuo aštuntojo dešimtmečio taip pat išpopuliarėjo kariniai žaidimai, kurie stengėsi kuo labiau priartėti prie tikros mūšio simuliacijos ir dėl to neretai užtrukdavę keletą ar net keliolika valandų. Tarp jų būtų galima paminėti ypač populiarų Squad Leader ir po jo sekusį Advanced Squad Leader.

Kitą stalo žaidimų grupę įprasta vadinti „vokiškojo stiliaus“, nors patys vokiečiai tokius žaidimus vadina Autorenspiele. Šie žaidimai dažnai orientuoti į šeimas, todėl apytikslis žaidimo laikas beveik nebūna didesnis nei 90 minučių. Dar kitaip vadinamuose „europietiškais“ žaidimuose, priešingai nuo Amerikoje kurtų produktų, ypač daug dėmesio skiriama žaidimo komponentų vizualinei pusei ir patvarumui. Čia taip pat daug lengviau varijuojama žaidimo temomis – nuo besistumdančių ant ledo pingvinų iki keliauninkų lenktynių traukiniais po Ameriką.

Paminėtini ir tokie pasaulinio populiarumo sulaukę stalo žaidimai, kaip: Ticket to ride, 2004 metais Vokietijoje pelnęs geriausio metų žaidimo (Spiel des Jahres) titulą ir iki šių dienų neprarandantis savo gerbėjų; lobių ieškojimo žaidimas Tobago, kurio dizainas buvo puikiai įvertintas; fantazija ir meniškumu persismelkęs vienas populiariausių vakarėlių žaidimų Dixit, taip pat pelnęs geriausio metų žaidimo titulą 2010 metais.

Be abejo, daugeliu atvejų šis skirstymas nėra visiškas tikslus. Europoje vis dažniau pasirodo rimtų karinių žaidimų, su puikia vizualine dalimi, o žaidimų kūrėjai iš Amerikos perima europietiškas tradicijas.

Kariniuose stalo žaidimuose stengiamasi atkartoti istorinį mūšį paliekant laisvės žaidėjų sprendimams, bet kuo mažiau nukrypstant nuo tikrovės. Mūšių mastai dažnai smarkiai skiriasi – simuliuoti bandomi ir atskiri mūšių epizodai, ir ištisos karinės kampanijos.

Daugiausia karinių žaidimų yra vadinamojo hex-and-counter pobūdžio. Tokio tipo žaidimuose lenta padalyta į šešiakampius laukelius, o atspindėti įvairaus tipo pajėgas naudojamos nedidelės kartono kortelės. Taip pat galima sutikti blokelių žaidimų, kuriuose detalės išdėstomos taip, kad savo pajėgas matytų tik pats žaidėjas. Trečias dažniau sutinkamas variantas yra figūrėlių žaidimai. Juose kareivių ir technikos miniatiūros pagamintos iš plastiko, metalo ar sintetinės dervos.

Veiksmų baigčiai kariniuose žaidimuose nustatyti dažniausiai naudojami kauliukai ir specialios kortų malkos.

Labai paplitusi žaidimų tema – Antrasis pasaulinis karas. Taip pat daug dėmesio skiriama Napoleono karams, Pirmajam pasauliniam karui, JAV pilietiniam karui. Egzistuoja ir kūrinių fantastiniuose pasauliuose, sukurtų pagal grožinę literatūrą, filmus ar kompiuterinius žaidimus.




#Article 164: Blood Bowl (160 words)


Blood Bowl – fantastinis stalo žaidimas, sukurtas britų žaidimų gamintojo „Games Workshop“ kaip amerikietiškojo futbolo parodija.

Žaidimą sudaro aikštė bei abiejų komandų spalvinamos miniatiūros, žaidžiama už įvairių fantastinių būtybių komandas – orkus, nykštukus, hobitus, goblinus, elfus, nemirėlius, amazones ir kt. Žaidimui naudojami kauliukai (paprasti šešiabriauniai bei unikalūs blokavimo), kortelės bei žymekliai. Žaidime netrūksta smurto.

Pirmas „Blood Bowl“ leidimas pasirodė 1986 m., iškart po to 1987 m. sekė praplėtimas „Death Zone“ (Mirties Zona).

Trečiasis „Blood Bowl“ leidimas pirmąkart pasirodė 1994 m. (perleistas 1998 ir 2000 m.).

Žaidimas išsiskiria iš kitų tuo, kad turnyruose, lygose ar čempionatuose gali dalyvauti ne du žaidėjai, bet bet koks norimas kiekis ir vis su tomis pačiomis komandomis – komandų žaidėjai tobulėja, miršta, perkami nauji. Tikriausiai dėl to visame pasaulyje yra susibūrę nemažai Blood Bowl lygų, kurios išgyvena ne po vieną sezoną.

Tokia lyga buvo susibūrusi ir Lietuvoje, „Legiono“ klube.

Taip pat yra susikūrusi ir Blood Bowl lyga, kur žaidimai vyksta naudojant Java programavimo kalba sukurtą programą ir dalyvauti gali žmonės iš viso pasaulio.




#Article 165: Vakarų slavai (261 words)


Vakarų slavai – slavų tautos. Dabartiniams vakarų slavams priskiriami lenkai, čekai, sileziečiai, slovakai, sorbai, kašubai ir polabai.

Maždaug V a. slavai plėtėsi į vakarus link Oderio-Vyslos ir į dabartinę Vokietiją iki Elbės bei Zalės. Vėliausiai iki V a. pabaigos slavai apsigyveno Viduriniame Dunojaus baseine (dabartinė Slovakija, Vengrija, taip pat dabartinė Pietų Moravija). Viskas vyko gerokai komplikuočiau, pvz., dabartinė Slovakija greičiausiai buvo apgyvendinama keliomis bangomis tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Antroje VI a. pusėje langobardams traukiantis nuo Dunojaus, slavai plito į Panoniją, Noriką ir Karintiją iki pat dabartinės Aukštutinės Austrijos, Štirijos, Karintijos ir Krainos, net iki Tirolio.

Pietiniai vakarų slavai apie 623 m. sukūrė Samo valstybę, kaip atsaką į avarų įsiveržimą į Panoniją. Prieš VIII a. pabaigą buvo susikūrusi Moravijos kunigaikštystė ir Nitros kunigaikštystė dabartinės Slovakijoje teritorijoje, joms susivienijus 833 m. susikūrė Didžioji Moravijos Kunigaikštystė, kuri greitai plėtėsi, tačiau X a. pirmoje pusėje buvo sužlugdyta iš Azijos kilusių vengrų (madjarų) klajoklių genčių. Centrinės Didžiosios Moravijos gyventojai slavų tekstuose vadinami slovieni (t. y., 'slavai') arba „moravų tautos“. Žodžiu slovieni vadinti ir slavai, gyvenę dabartinėje Vengrijoje, Slovėnijoje ir Slavonijoje – iš to kilę dabartiniai etnonimai slovakai ir slovėnai.

Į vakarus nuo Didžiosios Moravijos gyveno dabartinių čekų protėviai, daugiausia atskirose gentyse. XI a. didžiausia iš šių genčių čekus suvienijo į vieną tautą.

XI a. čekai užkariavo vakarinę buvusios Didžiosio Moravijos centro dalį (dabartinė Moravija). Jos gyventojai moravai apie XIX a. buvo sučekinti. Iš rytinės šios teritorijos dalies (dabartinė Slovakija), valdant vengrams X-XV a., susiformavo dabartiniai slovakai.

Lužicoje, padalintoje tarp Saksonijos ir Brandenburgo, tebegyvena sorbai, šiaurės vakarų slavų palikuonys, iki šiol išsaugoję savo archaišką kalbą.




#Article 166: Gyventojų tankumas (739 words)


Gyventojų tankumas yra gyventojų skaičius tenkantis tam tikros teritorijos plotui.

Paprastai gyventojų tankumas skaičiuojamas vienam kvadratiniam kilometrui, tokiu atveju imamas bendras gyventojų skaičius teritorijoje (valstybėje, regione ir pan.) ir dalinamas iš jos ploto, išreikšto kvadratiniais kilometrais. Tokiu būdu skaičiuojamas šalies, miesto, apskrities arba viso pasaulio gyventojų tankumas. Nurodant valstybės gyventojų tankumą paprastai skaičiuojamas tik valstybės sausumos plotas.

Bendras pasaulio gyventojų tankumas yra 44,7 žm./km².

Palyginimui Lietuvos gyventojų tankumas yra 48 žm./km².

Grenlandijoje gyventojų tankumas yra dar mažesnis nei Mongolijoje (0,025 gyv./km²), tačiau ji nėra savarankiška valstybė, o Danijos sudėtinė dalis. Rečiausiai gyvenamas žemynas yra Antarktida – 0,0001-0,0003 gyv./km².

Atskirai paimtas gyventojų tankumo dydis yra mažai sakantis, nes atspindi tik vidutinę vertę. Jame neatsižvelgiama į geografines sąlygas, pvz., negyvenamas sritis – dykumas, kalnus. Dėl to šalių mastu dideliu gyventojų tankumu nepasižymi tokios šalys kaip Egiptas, Saudo Arabija ar Kinija.

Valstybės viduje gyventojų tankumas labai skiriasi. Tankiausiai gyvenami yra miestai, kuriuose taip pat yra tankiau ir rečiau gyvenami rajonai. Pavyzdžiui, Makao (Kinija) yra labai didelis gyventojų tankumas – 16 521 gyv./kv.km. Makao miesto rajone Freguesia de Santo Antonio jis yra žymiai didesnis – čia vienam kvadratiniam kilometrui tenka beveik 100 000 gyventojų.

Galbūt didžiausias kada nors pasiektas gyventojų tankumas pasaulyje buvo Honkongo rajone Walled City, kuris 1993 m. buvo nugriautas. Čia 0,026  km² plote gyveno 50 000 gyventojų, o tai sudaro rekordinį 1 900 000 gyv./km² skaičių.

Europoje dideliu gyventojų tankumu pasižymi Paryžius (24 672 gyv./km²). 11-ame miesto rajone (11. Arrondissement), gyventojų tankumas siekia 40 672 gyv./km².

Miestų ar jų dalių gyventojų tankumo skaičiavimas vien pagal administracines ribas gali būti mažai atspindintis realią padėtį, nes priklauso nuo to kokie negyvenami plotai priskiriami tai teritorijai (miškai, parkai).

Retai gyvenamos vietos paprastai pasižymi itin nepalankiomis gyvenimo sąlygomis. Praktiškai negyvenamos sausumos vietos yra ledynai (Antarktida, didžioji Grenlandijos dalis, arktinės ir antarktinės salos), kadangi dėl pastovios ledo dangos ir neigiamų temperatūrų neįmanoma vystyti jokios ūkinės veiklos. Taip pat labai mažu gyventojų tankumu pasižymi dykumos (Didžioji Smėlio, Didžioji Viktorijos dykuma, Atakama, centrinė Sachara, Arabijos dykuma ir kt.), kadangi ten dėl vandens, augalijos stygiaus, aukštų ir kontrastingų temperatūrų išgyventi sunku, bene vienintelės gyvenamos vietos yra oazės. Kalnai taip pat gyvenami retai, kadangi ten sudėtingas susisiekimas, stinga derlingo dirvožemio, atšiaurus klimatas.

Miškų masyvuose nors ir pakanka tiek drėgmės, tiek derlingo dirvožemio, tiek statybinių medžiagų, tai retai gyvenamos vietos, dėl susisiekimo problemų, izoliacijos nuo visuomenės, sunkumų įsisavinant miškingus plotus (itin retai gyvenama Sibiro, Aliaskos ir Kanados taiga, Amazonijos miškai). Retai gyvenami ir bemiškiai dideli lygumų plotai – tundra, stepės, savanos. Pagrindinės priežastys gali būti nepalankus klimatas (kritulių stygius ar nepastovumas, dideli temperatūrų skirtumai), nederlingas dirvožemis, statybinių medžiagų trūkumas. Tarp tokių retai gyvenamų lygumų galima paminėti tundrų regionus, Patagoniją, Gran Čiaką, prerijas, Afrikos savanų ruožus, Centrinės Azijos stepes.

Dar retai gyvenamos ar išvis negyvenamos yra atokios salos dėl sudėtingo susisiekimo, labai riboto išteklių kiekio. Tokių salų pavyzdžiai gali būti Šv. Elenos, Tristano da Kunjos salos, Pitkernas, didelė dalis Okeanijos atolų, Malvinų salos ir kt.

Nuo seniausių laikų žmonės kūrėsi upių slėniuose ir deltose. Upės nuolat teikė vandenį, reikalingą žemdirbystei, kasmetiniai upių potvyniai palikdavo itin derlingą aliuvio sluoksnį, puikiai tikusį auginti kultūras. Be to upėmis nesudėtinga keliauti, vystyti prekybą. Taip pat geroms žemdirbystės ir prekybos vystimo sąlygomis pasižymi derlingos, palankiose klimatinėse sąlygose esančios lygumos ar neaukšti kalnai, jūrų pakrančių užutėkiai, tarpukalnių slėniai. Iš tokių tankiai gyvenamų vietų paminėtinas Nilo žemupys, Didžioji Kinijos lyguma, Indo-Gango žemuma, Vakarų Europos lygumos, JAV Pakrantės žemuma, Meksiko slėnis, Nigerio delta.

Taip pat itin tankiai gyvenamos palankiose gamtinėse sąlygose esančios ir ne izoliuotos salos – Java, Sumatra, Balis, Didžioji Britanija, Šri Lanka, Japonijos salos, Espanjola, Karibų salos.

Kadangi Lietuvos gamtinės sąlygos visoje teritorijoje yra panašios, todėl ir gyventojų tankumas visame plote tolygus. Tankiausiai gyvenami miestai, tačiau bendras gyventojų tankumas nebūtinai didžiausiuose miestuose, kadangi į didžiųjų miestų plotą įeina nemaži miškų, parkų masyvai, yra istorinės dalys, kuriose nėra gyvenamos, tuo tarpu neseniai išaugusiuose, pramoniniuose miestuose didžiąją dalį užima gyvenamieji kvartalai, todėl jų gyventojų tankumas didesnis; palyginimui – Vilnius (1354 žm./km²), Kaunas (2281 žm./km²), Klaipėda (1926 žm./km²), Marijampolė (2271 žm./km²), Panevėžys (2236 žm./km²), Mažeikiai (2956 žm./km²). Taip pat pakankamai tankiai gyvenamos priemiesčių teritorijos.

Bendrai paėmus Lietuvoje tankiausiai gyvenami centriniai ir vakariniai rajonai (45-60 žm./km²), kur vyrauja lygumų plotai ir palankiau verstis žemdirbyste. Rečiausiai gyvenami rytų ir pietryčių Lietuvos plotai (15-20 žm./km²), kur plyti nemaži miškų masyvai, gausu vandens telkinių, o paviršius kalvotas.

Užvis rečiausiai gyvenama Lietuvos teritorija yra Labanoro seniūnija, esanti Labanoro girioje (1,3 žm./km²). Kita retai gyvenama sritis – Marcinkonių seniūnija Varėnos rajone. Jos vidutinis gyventojų tankumas tik 3,6 žm./km². Beveik visą seniūnijos teritoriją dengia Dainavos giria.




#Article 167: Java (programavimo kalba) (416 words)


Java – bendrosios paskirties, objektiškai orientuota programavimo kalba, kurią 1991 m. sukūrė Džeimsas Goslingas ir kiti „Sun Microsystems“ inžinieriai, o 2010 m. ją įsigijo Oracle korporacija.

Apie Javą oficialiai paskelbta 1995 metų gegužės 23 d., o išleista tų pačių metų lapkritį. Java (pradžioje vadinta Oak) kalbos pirminis tikslas buvo pakeisti C++ kalbą.

Javos aplikacijos yra kompiliuojamos į baitkodą, kuris gali būti paleidžiamas bet kokioje Javos virtualiojoje mašinoje (JVM), nepriklausomai nuo kompiuterio architektūros.

Kuriant Java, pagrindiniai tikslai buvo šie:

Java platforma yra sudaryta iš trijų pagrindinių dalių:

Java kalba parašytos programos, į ekraną išvedančios tekstą „Sveikas, pasauli!“, pavyzdys:
 

public class SveikasPasauli {

	public static void main(String[] args) {
		System.out.println(Sveikas, pasauli!);
	}

Java programavimo sistemoje programuotojo parašytas kodas kompiliuojamas ne į procesoriui specifinę, o į tarpinę formą. Ši tarpinė forma nepriklauso nuo procesoriaus tipo ar operacinės sistemos, todėl iškart tinka vykdyti įvairiose aplinkose. Pirmosiose Java versijose tarpinis kodas buvo interpretuojamas, todėl Java pelnė lėtai dirbančios platformos reputaciją. Dabartinės sistemos tarpinį kodą paprastai prieš vykdydamos kompiliuoja (just in time compiling), todėl vykdymo greitis panašus ar tik nežymiai mažesnis. Java turi „natyvią sąsąją“, kurios pagalba nesunku ją jungti ir su esančiomis C, C++ ar FORTRAN bibliotekomis. Dažniausiai to prireikia jei būtina naudoti šiomis kalbomis parašytas matematines ar kitokias bibliotekas.

Masyvo rėžių tikrinimas Java programuotojams padeda išvengti sunkiai aptinkamų programavimo klaidų, sukeliančių atidėtą katastrofą.

Svarbi Java sistemos dalis yra šiukšlių surinktuvas. C ar C++ programuotojas turi rašyti kodą, kuris atėjus laikui „naikina“ nebereikalingas duomenų struktūras, išlaisvindamas jų užimamą atmintį. Klaidos neretai „pakabindavo“ programą, o senesniais laikais paprastai ir visą operacinę sistemą. Java šiukšlių surinkėjas pats nustato, jog struktūra nebenaudojama ir jos užimama atmintis gali būti panaudota kam kitam.

Įvairios Java programos dalys nesunkiai gali būti vykdomos lygiagrečiai (multithreading).

Java taip pat turi gerai išvystytą refleksijos sistemą.

Pradedant naujesne 1.5 versija, Java kalba taip pat palaiko „bendrybes“ (), kurios primena aiškesnį, paprastesnį praeityje kai kuriose kalbose buvusių makrokomandų variantą. Nuo 1.6 versijos java palaiko skriptus – galimybę vykdyti simbolių eilutės kintamajame esantį kitos programos tekstą, jam keičiantis duomenimis su gaubiančiąja programa.

Šiuo metu esama tiek komercinių, tiek ir atviro kodo (GNU Classpath, Apache Harmony) . Java sukūrusi Sun Microsystems 2006 m. lapkričio mėnesį paskelbė, jog per keletą metų palaipsniui pereina prie atviro kodo modelio, pateikiant visas Java programai vykdyti reikalingas dalis su GPL licencija, papildyta sujungimo išimtimi.

Google ir Android, Inc. pasirinko Java kalbą kuriant Android operacinę sistemą. Nors ir Android, veikianti Linux branduolio pagrindu, parašyta C kalba, Android SDK naudoja Java kaip Android aplikacijų pamatą. Tačiau tik sintaksei, o ne klasių bibliotekoms.

Susiję straipsniai:

Kiti šaltiniai:




#Article 168: Ksenofontas (172 words)


Ksenofontas (Xenophon; g. apie 450 – m. 354 m. pr. m. e.) – senovės graikų rašytojas, istorikas, Atėnų karvedys ir politinis veikėjas. Be istorinių knygų parašė ir filosofinių. Taip pat yra parašęs porą veikalų apie žirgus ir jų paruošimą („Apie jojimo meną“ laikomas pirmuoju jojimo vadovėliu).

Būdamas Sokrato mokiniu, siekė populiaria forma pateikti Sokrato asmenį ir jo mokymą. „Kiropedijoje“ – savotiškame tendencingame istoriniame romane, kuriame aprašoma Persijos valdovo Kiro Senojo gyvenimas ir veikla, Ksenofontas vaizduoja valdovo idealą, susiedamas filosofinius mokymus su realiu politinių santykių Rytuose supratimu. Po Ksenofonto taip pat išliko „Atsiminimai apie Sokratą“, „Sokrato apologija“, „Puota“, kuriuose Sokrato mokymas pateikiamas per jo pritaikymo gyvenime prizmę. Šiuose kūriniuose daugiau vietos skiriama Sokrato asmeniui, o ne jo filosofijai.

Jis taip pat buvo vienas žymiausių antikos laikų, graikų ekonomikos mąstytojų. Jo darbuose pirmą kartą bandoma teoriškai įprasminti ekonominę graikų visuomenės tvarką.
Ksenofonto žymiausias ekonomikos traktatas „Economicosas“ (arba „Apie namų ūkį“).
Pagrindinės Ksenofonto ekonominės mintys:

Galima teigti, kad Ksenofontas yra pakankamai svarbus antikos laikų ekonomikos mąstytojas, nes minimas šalia tokių garsių antikos filosofų kaip Platonas.




#Article 169: Laiko juosta (233 words)


Laiko juosta arba laiko zona – Žemės paviršiaus dalis (sausuma ir jūra), kur galioja vienodas laikas. Geografiškai laiko zonos dalina žemę į 24 lygias juostas, kur gretimose juostose laikas skiriasi 1 valanda. Tačiau realios laiko zonų ribos skiriasi nuo geografinių, nes jos sąlygotos sienų tarp valstybių, valstijų ar administracinių teritorijų.

Laiko zonos nusakomos pagal santykį su pasauliniu koordinuotuoju laiku (UTC). Pradinis laiko zonų atskaitos taškas – Pradinis meridianas (0° rytų ilgumos), einantis per Karališkąją Grinvičo observatoriją Londone. Dėl to vietoje visuotinai pripažinto UTC žymėjimo dar vis naudojamas ir GMT (Grinvičo laikas).

Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į UTC+1 laiko zoną (CET – Centrinės Europos Laikas), likusi dalis į UTC+2 laiko zoną, tačiau oficialiai Lietuvoje galioja vienas laikas (Lietuvos laikas) – visa Lietuva priskiriama UTC+2 zonai.

Teritorijos, kuriose galioja vasaros laikas, pažymėtos *. Vasarą tose šalyse pridedama viena valanda.

Naudojamas tik laivuose 7,5° į rytus nuo 180°

Žymėjimas: BEST (Beringo Standartinis Laikas)

Žymėjimas Šiaurės Amerikoje: PST (Ramiojo vandenyno Standartinis Laikas)

Žymėjimas Šiaurės Amerikoje: MST (Kalnų Standartinis Laikas)

Žymėjimas Šiaurės Amerikoje: CST (Centrinis Standartinis Laikas)

Žymėjimas Šiaurės Amerikoje: EST (Rytų Standartinis Laikas)

Žymėjimas Šiaurės Amerikoje: AST (Atlanto Standartinis Laikas)

Žymėjimas Europoje: WET (Vakarų Europos Laikas)

Žymėjimas Europoje: CET (Centrinės Europos Laikas)

Žymėjimas Europoje: EET (Rytų Europos Laikas)

P.S.: visa Kinija gyvena tuo pačiu laiku, dėl to šios laiko juostos plotis yra ypatingai didelis. Pačiuose Kinijos vakaruose saulė pasiekia aukščiausią tašką 15:00, pačiuose rytuose 11:00.

 




#Article 170: Italija (2516 words)


Italija, arba Italijos Respublika – valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos Apeninų pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.

Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, drabužių pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.

Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.

XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701–1714 m. Ispanijos pakilimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai. Nuo XVIII a. pabaigos Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.

Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922–1943) užgrobė Etiopiją (1935–1936) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį, dėl jų ryšių su fašistiniu režimu ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.

Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo Krikščionių demokratų partija, kuri 1945–1981 ir 1987–1992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 m. rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas. Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įsivedė eurą.

Nuo 1996 m. pradėjusi dirbti XIII-oji Italijos vyriausybė turėjo problemų dėl savo galių išlaikymo. Šioje vyriausybėje dirbo net trys ministrai pirmininkai – Romano Prodi iki 1998 m., Massimo d'Alema iki 2000 m. ir Giuliano Amato iki 2001 m. rinkimų. Naujus XIV-tos vyriausybės rinkimus laimėjo Silvio Berlusconi. Ši vyriausybė, vadovaujant S. Berlusconi, išsilaikė visą 5 metų kadenciją ir tapo ilgiausiai gyvavusi vyriausybė nuo II pasaulinio karo laikų. Šios vyriausybės valdymo metu Italija prisijungė prie karinių JAV pajėgų misijos Irake.

XV-oji Italijos vyriausybė vadovaujant Romano Prodi dirbo tik dvejus metus, kuomet 2008 m. premjeras pralaimėjo jam iškeltą interpeliaciją. Vadovauti naujai vyriausybei trečią kartą išrinktas Silvio Berlusconi.

Valdymo forma – parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yra prezidentas, renkamas 7 metams. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuris siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Prezidento mandatas gali būti atnaujintas neribotą skaičių kartų. Ilgiausiai poste išbuvo Italijos prezidentas Giorgio Napolitano, išrinktas 2006 m. gegužės 10 d., perrinktas 2013 m. balandžio 20 d. ir ėjęs šias pareigas iki atsistatydinimo 2015 m. sausio 14 d.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas, vadinamas Parlamento. Parlamento rūmai renkami 5 metams, visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 m. priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75 % vietų parlamente; likusius 25 % užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejuose rūmuose.

Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose. Pagrindinės Italijos politinės partijos yra Forza Italia (FI) ir Kairieji demokratai. Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.

Nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. lapkričio mėnesio trečią kadenciją Italijos ministru pirmininku buvo šalies milijardierius Silvio Berlusconi. 2011 m. lapkričio 8 d. praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą jis pasitraukė iš šio posto, leisdamas Italijai vykdyti ekonominę pertvarką. Naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas Italijos ekonomistas ir eurokomisaras Mario Monti.

Italija dalinama į 20 sričių (arba regionų, 5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes).

Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute; skliausteliuose nurodytos sostinės):

Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.

Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.

Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Strombolio ugnikalnis. Italijai priklauso ir vulkaninė sala Vulkano.

Italijos teritorijoje susiduria Euroazijos ir Afrikos tektoninės plokštės, tad ši zona yra seismiškai aktyvi. Kasmet šalyje įvyksta mažesni ar didesni Žemės drebėjimai. Vienas didžiausių Žemės drebėjimų Italijoje įvyko 1908 m. gruodžio 28 d. Mesinoje ir Kalabrijos Redže – tuomet 7,1 Mw stiprumo Žemės drebėjimas nusinešė nuo 75 000 iki 200 000 gyvybių. Buvo sugriauta apie 80 proc. šių miestų. 2016 m. spalį Italijos centrinėje dalyje įvyko trys Žemės drebėjimai – jie buvo didžiausi per pastaruosius 30 metų.

Ilgiausia Italijos upė yra Po, kurios ilgis 668 km; kitos ilgiausios upės yra Adidžė (410 km), Tibras (405 km), Arnas (221 km). Didžiausias Italijos ežeras yra Garda (370 km²), esantis šiaurinėje šalies dalyje; kiti didžiausi ežerai: Madžorė (212 km²), Komas (146 km²), Trazimenas (129 km²). Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.

Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).

Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600–1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).

Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.
 
Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulyje; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.

Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Gyvūnija: žvyrė, gemzė, stirna.
 
Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungia Šveicariją su Italija).

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20 % bedarbystės.

Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvuogių aliejaus, vyno (pirma vieta pasaulyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje. 2009–2011 m. šalį ištiko didelė krizė.

Po Antrojo pasaulinio karo labai pagerėjo Italijos ekonominė padėtis ir dėl to į šalį pradėjo važiuoti imigrantai, daug gyventojų iš kaimų išsikėlė į miestus. Iki aštunto dešimtmečio šalis pasižymėjo dideliu gimstamumu, bet tada jis smarkiai nukrito. Iš dalies dėl to, 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,5 %, o 65 metų ir vyresni – net 20,2 % šalies gyventojų. Vidutinė gyvenimo trukmė Italijoje yra viena iš didžiausių pasaulyje – 80,2 m. (2009 m. duomenys)

Viename kvadratiniame kilometre Italijoje vidutiniškai gyvena 190 žmonių (penktas didžiausias rodiklis ES), tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36 gyv./km². Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje gyventojų tankumas yra atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².

Italijos sudėtis pagal kilmę: (2014 m.)

Italijoje prasidėjo masinė emigracija netrukus po šalies suvienijimo 1861 m. Tarp 1898 ir 1914 m., didžiausios emigracijos laikmečio, kasmet iš Italijos išvažiuodavo apie 750 000 gyventojų.

Šiuo metu didelė dalis italų tautybės žmonių gyvena užsienio šalyse. Didžiausios italų bendruomenės yra Brazilijoje (25 milijonai), Argentinoje (20 milijonų), JAV (17,8 milijono), Urugvajuje (1,5 milijono), Kanadoje (1,4 milijono), Venesueloje (900 000) ir Australijoje (800 000).

Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to, dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, poksitanų ir sardų.

Be to, pasak 2005 m. apklausos, 25 % Italijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 17 % – ispaniškai ir 14 % – prancūziškai.

Pasiskirstymas pagal religiją:

Reikia pažymėti, kad tik 36,8 % Romos katalikų sakė esą aktyvūs bažnyčios nariai. Musulmonų skaičius auga dėl imigracijos ir tik nedidelė dalis jų turi Italijos pilietybę.

Pasak 2005 m. apklausos, 74 % Italijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ (likę 4 % neatsakė). Pagal šiuos duomenis Italija yra viena iš labiau religingų Europos Sąjungos valstybių.

Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo 1861 m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apima Apeninų pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinį Europos paveldą išlieka didžiulis. 2014 m. Italijoje buvo daugiausiai UNESCO saugomų paveldo objektų pasaulyje (51).

Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaip renesansas ir barokas. Italijoje kūrė vieni žymiausių visų laikų menininkų. Viduramžių Italijos dailėje buvo ryški Bizantijos meno įtaka, iš kurios pradėta vaduotis protorenesanso laikotarpyje (XIII a. pabaigoje ir XIV a.). Šiuo metu dirbo skulptoriai Nikola ir Džovanis Pizanai, Arnolfas di Kambijus, tapytojas Čimabujė, iškilo Florencijos dailės mokykla, vedama Džoto, ir Sienos mokykla, vedama Dučo. Džotas laikomas renesanso stilistikos įkvėpėju Italijoje, kurioje iki XIV a. pb. bizantijos, gotikos ir protorenesanso meno kryptys egzistavo lygiagrečiai.

XV a. pradžios Florencijoje, „renesanso lopšyje“, iškilo trys pagrindiniai menininkai: architektas Bruneleskis, skulptorius Donatelas ir tapytojas Mazačas. Buvo atrasti linijinės perspektyvos dėsniai, dailės kūriniuose pradėta vadovautis proporcijų, racionalumo kriterijais, tapyboje figūros įgavo tūrio ir svorio pajautimą. Jų atradimus mene pratęsė architektas Albertis, tapytojai Fra Andželikas, Učelas, Pjeras dela Frančeska, Mantenja, Perudžinas, Sandras Botičelis, Džovanis Belinis, skulptorius Andrea del Verokjas ir kiti. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje kūrė trys didieji italų renesanso menininkai: Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis, kurių kūriniai padarė milžinišką įtaką Europos menui. Bramantė pradėjo Šv. Petro bazilikos statybas Romoje. Kiti aukštojo renesanso atstovai − Koredžas, Andrea del Sartas. XVI a. klestėjo Venecijos koloristinė dailės mokykla (Džordžonė, Ticianas, Paolas Veronezė, Tintoretas), manieristinė dailė (Džulijus Romanas, Pontormas, Bronzinas, Parmidžaninas), kūrė didelę įtaką Europos užmiesčio vilų dizainui padaręs architektas A. Paladijas.

XVI a. pabaigoje Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika − barokas, kuriai atstovavo Karavadžas ir jo pasekėjai, bei labiau klasikinė Karačių mokykla. Barokas ypač pasireiškė Romos miesto architektūroje. Joje dirbo Berninis, Borominis ir kiti. XVII a. antroje pusėje Italijos ekonomika smuko, sumažėjo dailės užsakymų, XVIII a. vėlyvuoju baroku atsigavo Venecijos dailės mokykla, vedama sienų tapybos meistro Tjepolo ir vedutisto Kanaleto. XVIII ir XIX a. sandūroje kūrė iškiliausiu klasicizmo skulptoriumi įvardijamas A. Kanova.

XIX a. Italijos dailė nebevaidino žymesnio vaidmens Europos dailėje. Kai kurie iš žymesnių XIX a. dailininkų: F. Ajesas, Dž. Fatoris, Dž. Boldinis. XX a. pradžioje italų dailininkai pradėjo futurizmo modernistinę meno srovę, kūrė metafizinės tapybos atstovai (Dž. De Kirikas, Dž. Morandis). Vienu iš garsiausių moderniojo meno atstovų tapo Modiljanis. XX a. antroje pusėje išgarsėjo architektas Renzo Piano.

Šalia pagrindinio šiuolaikinės italų kalbos Dante Aligierio kūrinio „Dieviškoji komedija“ (itališkai Divina Commedia), Italija gali pasigirti ir kitais garsiais rašytojais, poetais ir literatais: Giovanni Boccaccio, Giacomo Leopardi, Alessandro Manzoni, Torquato Tasso, Ludovico Ariosto ir Frančeskas Petrarka. Pastarojo žinomiausia ekspresijos išraiškos priemonė, sonetas, buvo sukurta Italijoje. Rašytojas ir žurnalistas Carlo Collodi (g. 1826 m.) pasaulyje išgarsėjo sukurdamas pasaką vaikams „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“. Ši knyga išversta į daugiau nei 300 kalbų visame pasaulyje ir yra labiausiai verčiama ne religinė knyga pasaulyje.

Žinomi filosofai, tarp kurių yra Giordano Bruno, Marsilio Ficino, Niccolò Machiavelli ir Giambattista Vico. Šiuolaikiniai literatai ir Nobelio premijos laureatai yra poetas Giosu è Carducci (1906), realistinis rašytojas Grazia Deledda (1926), šiuolaikinis teatro autorius Luigi Pirandello (1936), poetai Salvatore Quasimodo (1959) ir Eugenio Montale (1975), satyras ir teatro autorius Dario Fo (1997).

Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidino muzika – nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusi operą, Italija įnešė didelį indėlį į klasikinės muzikos fondus. Instrumentai kaip pianinas ir smuikas buvo išrasti Italijoje. Daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaip simfonija, koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Tarp garsiausių Italijos kompozitorių: renesanso kompozitoriai Palestrina ir Claudio Monteverdi, baroko kompozitoriai Domenico Scarlatti, Arcangelo Corelli ir Vivaldi, Klasicizmo kompozitoriai Paganini ir Gioachino Rossini, bei romantizmo kompozitoriai Verdi ir Puccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, yra reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.

Pirmasis Italijos kino filmas buvo kelių sekundžių trukmės, vaizduojantis popiežiaus Leo XIII palaiminimą sukurtas 1895 m. Italijos kino pramonė susikūrė tarp 1903 ir 1908 metų, kuomet įsikūrė pagrindinės Italijos kino produkcijos kompanijos – Roman Cines, Ambrosio of Turin ir Itala Film.

Po karo Italijos kino kultūra sparčiai plėtėsi ir populiarėjo visame pasaulyje. Žymiausi to meto režisieriai buvo Vittorio De Sica, Federico Fellini, Sergio Leone, Pier Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni ir Dario Argento.

Pastaruoju metu Italijos kinas retai tampa populiarus visame pasaulyje. Tokiomis išimtimis galima vadinti 1997 m. Roberto Benigni sukurtą Gyvenimas yra gražus ir 1994 m. Il Postino (režisierius Michael Radford).

Mokslinės revoliucijos kryptimi pažangą padarė Galilėjo Galilėjus, o Leonardas da Vinčis laikomas archetipiniu Renesanso žmogumi. Italija buvo mokslininkų ir išradėjų šalis: fiziko Enrico Fermi (komandos, kuri pastatė pirmą branduolinį reaktorių, vadovas), astronomo Giovanni Domenico Cassini, fiziko Alessandro Volta, (elektrinės baterijos išradėjas), matematikų Lagrange ir Fibonacci, Guglielmo Marconi (radijo išradėjas, Nobelio fizikos premijos laureatas), Antonio Meucci (vienas iš telefono išradėjų) ir daugelio kitų.

Populiariausias sportas šalyje yra futbolas (Serie A lyga yra viena žinomiausių pasaulyje). Italijoje 1934 m. vyko II pasaulio futbolo čempionatas, 1968 m. – III Europos futbolo čempionatas, 1980 m. – VI Europos futbolo čempionatas, 1990 m. – XIV pasaulio futbolo čempionatas. Italijos vyrų futbolo rinktinė pasaulio čempione tapo keturis kartus – 1934, 1938, 1982 ir 2006 m.

Krepšinis tarp populiariausių antras. Taip pat populiarūs tinklinis, vandensvydis, fechtavimasis, regbis, dviračių lenktynės, ledo ritulys (daugiausia Milane, Trentino-Alto Adidžė ir Veneto regionuose) ir Formulės-1 lenktynės.

Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius – Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.

Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje Koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.

Italijoje nuo 1909 m. kasmet vyksta dviračių lenktynės Giro d'Italia – tai yra antros seniausios pasaulinio lygio dviračių lenktynės po Tour de France.

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:




#Article 171: Politinė sistema (319 words)


Politinė sistema – politinių sprendimų priėmimo (nepriėmimo) sistema.

Politinės sistemos sąvoka yra XX a. produktas. Tai susiję su politikos kaip platesnio lauko nei valstybė apibrėžimu, padarius išvadą, kad politikos raiška vyksta ir už „valstybės“ ribų. Politinės sistemos sąvoka bandoma aprėpti visą politikos lauką.

Politikos moksle politinės sistemos studijoms skiriama ypatinga vieta: didžiojoje daugumoje atvejų sutariama, kad politinė sistema yra politikos „šerdis“ ir tuo sudaro pagrindinį politikos mokslo analizės ir teorijos kūrimo objektą, tačiau šis sutarimas nereiškia, kad taip pat yra aišku, ką reiškia „politinė sistema“. Iš vienos pusės ši sąvoka yra tapusi beveik buitine: daugelio nacionalinių politinių sistemų aprašymai vengia įvardinti, kas būtent yra politinė sistema, t. y., laikoma, kad tai yra savaime suprantama. Iš kitos pusės yra bandymų išvystyti teoretinį aparatą, kurio pagalba vėliau analizuojama politinė sistema.

Politinė sistema tai pilietinės ir politinės visuomenės derinimas. Politinė sistema apima ir vyriausybės galvą, ir visuomeninę nuomonę, ir vyriausybę plačiąja prasme.

Politinės sistemos funkcijos:

Tradiciškai politinės sistemos skirstomos į demokratines ir nedemokratines. Smulkesnė klasifikacija remiasi santykių tarp individo ir visumos pobūdžio kriterijumi.

Demokratinei sistemai būdingas dialogas tarp individo ir jo politinės bendruomenės. Dialogas gali būti liberalus ir demokratinis. Šie atvejai skiriasi valstybės vietos politinėje sistemoje supratimu. Liberaliu atveju valstybė traktuojama tik kaip „naktinis sargas“ apsaugantis individo asmens veiklos laisvę. Demokratinis politinės sistemos atvejis valstybei skiria dar ir kontrolieriaus vaidmenį. Demokratinė politinė sistema yra kai valstybė leidžia piliečiams išsakyti savo nuomonę ir neišvengiamai į ją atsižvelgia. Tiesiog demokratinės politinės sistemos atveju sprendimas priimamas atsiklausiant visuomenės, tačiau valstybė pasilieka sau teisę priimti galutinį sprendimą. Liberali demokratinė sistema reiškia, jos visuomenės nuomonė valstybei yra privaloma. Grynų politinių sistemų tipų faktiškai nėra. Demokratiniam tipui būdingas atstovavimas, valdžių suskirstymas, nuomonių toleravimas, asmenybė viršumo principas.

Nedemokratinė politinė sistema, kai valstybės vaidmuo pernelyg išaukštinamas.

Kiekybiškai pasaulyje vyrauja autoritarinės valstybės ir politinės sistemos. Ir autoritarizmo, ir totalitarizmo atveju individo ir politinės sistemos dialogas nevyksta. Autoritarinėje politinėje sistemoje valstybė monopolizuoja tik politikos formavimosi sritį. Totalitarinė politinė sistema aprėpia visą politinę sistemą.




#Article 172: Valstybinis himnas (121 words)


Valstybės (Valstybinis) himnas – patriotinis muzikinis kūrinys, tam tikroje valstybėje įstatymais ar kitais teisiniais aktais paskelbtas oficialiu.

Himnas naudojamas įvairiuose oficialiuose renginiuose:

Daugelyje šalių valstybiniai himnai atsirado XIX a. Dažniausiai valstybiniai himnai turi melodiją ir tekstą, tačiau kartais grojami be teksto.

Grojant himnui daugelyje šalių priimta atsistoti, o tam tikrais atvejais ir giedoti kartu.

Valstybinis himnas keičiasi labai retai, tik esant esminiams pertvarkymams valstybėje, pvz., keičiantis visuomeninei sistemai.

Kai kuriose šalyse šalia oficialaus valstybinio himno yra dar keletas nacionalinių (tautinių) himnų, kurie turi tokią pačią simbolinę reikšmę ir kartais atliekami oficialiomis progomis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje šalia oficialaus „God Save the Queen“ egzistuoja himnai „Rule Britannia“ ir „Land of Hope and Glory“. Lietuvoje panašų į nacionalinio himno statusą turi „Lietuvninkais mes esam gimę“.




#Article 173: Algirdas Brazauskas (446 words)


Algirdas Mykolas Brazauskas (1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje – 2010 m. birželio 26 d. Vilniuje) – pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, LKP CK pirmasis sekretorius.

Pradėjęs karjerą kaip jaunas specialistas, A. Brazauskas komunistų partijoje sparčiai kopė hierarchijos laiptais ir 1988-aisiais, būdamas 56-erių, tapo aukščiausiu sovietų valdžios okupuotoje Lietuvoje vykdytoju – LKP CK I sekretoriumi. Šį postą jis užėmė iki nepriklausomybės paskelbimo 1990-ųjų kovo 11 d.

Vėliau jis vadovavo nepriklausomai Lietuvai kaip prezidentas (šias pareigas laikinai ėjo 1992–1993, išrinktas kadencijai 1993–1998), vėliau vadovavo šalies vykdomajai valdžiai kaip ministras pirmininkas (2001–2006).

Nepaisant jo komunistinės praeities, A. Brazauskas nepriklausomybės metais nuolat buvo vienas populiariausių politikų. Jo šalininkai akcentavo, kad valdant A. Brazauskui šalies ūkis bei politinė padėtis buvo stabilios.

Savo politinę karjerą A. Brazauskas susiejo su Lietuvos komunistų partija bei jos įpėdine Lietuvos demokratine darbo partija, vėliau − Lietuvos socialdemokratų partija. Nors ir pasitraukė iš partijos vadovybės organų, tačiau savo įtaką išlaikė.

Iš aktyvios politikos A. Brazauskas buvo pasitraukęs 1998–2001 metais, joje taip pat nebedalyvavo nuo 2007-ųjų.

Po sunkios kovos su limfos vėžiu mirė 2010 m. birželio 26 d. Liepos 1 dieną valstybinių laidotuvių metu palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. 2011 m. birželio 26 d. iškilmingai atidengtas paminklinis biustas.

A. Brazauskas savo giminės pėdsakus atseka XVIII a. Mikailiškių kaime (dab. Radviliškio raj.).

Tėvas Kazimieras Brazauskas (1906–1997), mama Sofija Perezilevičiūtė-Brazauskienė (1904–1979).

Postą politikas išlaikė ir po 2004 m. parlamento rinkimų, kai į koaliciją atėjo Darbo partija. Jis pasitraukė 2006 m. birželio 1 d. po to, kai vyriausybę bei ją rėmusią koaliciją netikėtai paliko Darbo partijos ministrai, taip ją sužlugdydami.

Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.

Gimė tarnautojų šeimoje. A. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene (1933–2011) išaugino dvi dukras dvynes (g. 1959 m.): Audronę Usonienę, gydytoją, ir Laimą Mertinienę, menotyrininkę. Su J. Brazauskiene išsiskyrė, 2002 m. vedė Kristiną Butrimienę. Brolis Gerardas Brazauskas (g. 1935 m.) Švedijos koncerno Euroc AB (statybinės medžiagos) atstovybės Lietuvoje vadovas. Tėvai lig pat mirties gyveno Kaišiadoryse (J. Biliūno g. 26). Abu palaidoti Kaišiadorių kapinėse. Jose palaidota ir A. Brazausko sesuo Regina Jurkonienė (1924–1995).

Komisijos prašyta išnagrinėti keturis klausimus: ar partnerystė su I. Paleičiku bei su juo susijusiomis įmonėmis buvo K. Brazauskienei naudinga plėtojant „Draugystės“ verslą, ar I. Paleičikas bei su juo susijusios bendrovės prisidėjo gaunant paskolas viešbučio rekonstrukcijoms bei plėtrai, ar šių paskolų ar jų dalies nėra grąžinę šie subjektai, taip pat ar I. Paleičikas ar su juo susijusios bendrovės padėjo K. Brazauskienei ar jos buvusiems šeimos nariams įsigyti „Draugystės“ akcijas.

Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo, buvo Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės narys. Aistringas medžiotojas, turėjo didžiulę medžioklinių peilių kolekciją. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas.

Sportavo lengvąją atletiką. Disko ir kūjo metikas. 1956 m. Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. 1957 m. ir 1958 m. kartu su Jurgiu Vilemu tapo žvaigždės klasės Lietuvos buriavimo čempionu.




#Article 174: Tokijas (1172 words)


Tokijas () – viena iš Japonijos prefektūrų ir Japonijos sostinė. Didžioji dalis išsidėsčiusi Kanto lygumoje, taip pat – Idzu ir Bonino salos. Nors joje gyvena daugiausiai gyventojų, pagal plotą ji yra viena mažiausių prefektūrų. 2014 m. duomenimis, Didžiojo Tokijo megapolis gyventojų skaičiumi buvo didžiausia aglomeracija pasaulyje.

Kadangi čia įsikūrę Japonijos vyriausybė ir imperatoriškieji rūmai, Tokijas nuo 1869 m. faktiškai yra Japonijos sostinė.

Tokijuje gyvena 38 mln. gyventojų, miesto BVP siekia 2,5 trilijonus JAV dolerių – jei Tokijas taptų nepriklausoma, atskira valstybe, jo ekonomika būtų aštunta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Tokijas konstituciškai vadinamas Tokijo miestu. Nepaisant dydžio, Tokijas neviršija šalies žemo nusikalstamumo lygio ir 2017 m. saugaus miesto reitinge įvertintas kaip pats saugiausias iš 60-ies vertintų didmiesčių.

Tokijuje vyko 1964 m. vasaros olimpinės žaidynės, 1979, 1986 ir 1993 m. Didžiojo aštuoneto susitikimai ir rengiamos 2020 m. vasaros olimpinės ir paraolimpinės žaidynės.

Tokijas senovėje buvo mažas žvejų kaimas, vadintas Edo. Manoma, kad miestas įkurtas apie XV a. vid. Edo pavadinimu. 1457 m. Ota Dokan čia pastatė Edo pilį. 1590 m., Tokugava Iejasu padarė Edo savo rezidencija ir, jam tapus šiogūnu 1603 m., miestas tapo visą šalį apimančios karinės vyriausybės centru. Vėlesniu Edo laikotarpiu, Edo miestas išaugo į vieną didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyveno daugiau nei milijonas gyventojų. Jis tapo de facto Japonijos sostine nepaisant to, kad imperatorius gyveno Kiote. 1869 m. iš Kioto į Edą buvo perkelta Japonijos imperatoriaus rezidencija ir miestas pervadintas Tokijumi (Rytų sostine, t. y. esančia į rytus nuo ankstesnės sostinės – Kioto).

XX a. Tokijų sukrėtė dvi katastrofos: 1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas ir bombardavimai Antrojo pasaulinio karo metais. Pirmosios atveju žuvusių ar dingusių be žinios skaičius siekė 140 000, antrojo – 100 000, sugriauta daug pastatų (antruoju atveju – maždaug pusė). Tokijo bombardavimas Antrojo pasaulinio karo metais aukų skaičiumi yra pats pragaištingiausias bombardavimas žmonijos istorijoje.

Vis dėlto po karo Tokijas buvo greitai atstatytas ir 1964 m. jau surengė vasaros olimpines žaidynes.

Tokijo teritorija tęsiasi 90 km iš rytų į vakarus ir 25 km iš šiaurės į pietus, rytuose ribodamasi su Čibos prefektūra, vakaruose – su Jamanašio prefektūra, pietuose – su Kanagavos prefektūra ir šiaurėje – su Saitamos prefektūra.

Tokijas suskirstytas į 3 pagrindines dalis: 23 Tokijo seniūnijas ir Tama sritį (), esančias žemyninėje Tokijo teritorijoje, ir salas. Tamos srityje įsikūrę miestai ir mažesnės gyvenvietės. Čia yra 2 salų grandinės: Idzu salos ir Ogasavaros salos, kai kurios nutolusios iki 1850 km nuo žemyninės Tokijo dalies.

Specialiosios Tokijo seniūnijos įsikūrusios teritorijoje, kurioje seniau buvo senasis Tokijo miestas. 1943 m. liepos 1 d. Tokijas buvo prijungtas prie Tokijo prefektūros, taip suformuojant dabartinę „metropolitinę prefektūrą“.

Kiekviena seniūnija yra savivaldybė, kurioje renkamas meras ir taryba (asamblėja), kaip ir kiti miestai Japonijoje. Specialiosios seniūnijos nuo kitų miestų skiriasi tuo, kad tam tikros vyriausybinės funkcijos yra valdomos Tokijo metropolijos vyriausybės.

Specialiosios Tokijo seniūnijos:

Tokijo Metropolijoje yra 26 gyvenvietės, turinčios miesto statusą:

Tokijo metropolijos kalnuotoje vietoje įsikūrusi viena vienintelė apskritis – Nišitama, kuriai priklauso 4 savivaldybės:

Idzu salos – grupė vulkaninės kilmės salų, priklausančios Fudžio-Hakonės-Idzu nacionaliniam parkui. Jose įsikūrę 2 miesteliai ir 6 kaimai. Salos pateiktos nuo artimiausios Tokijo centrui iki labiausiai nutolusios:

Idzu Ošimoje ir Hačidžiodžimoje įsikūrę miesteliai. Likusiose šešiose salose įsikūrę kaimai (Niidžima ir Šikinedžima sudaro 1 kaimą). Hačidžiodžimos saloje vartojama Hačidžio tarmė dėl skyrimosi nuo bendrinės japonų kalbos neretai laikoma atskira kalba.

Ogasavaros saloms priklauso Čičidžima, Nišinošima, Hahadžima, Šiaurės Ivo sala, Ivo sala ir Pietų Ivo sala, taip pat joms priklauso labiausiai į rytus Japonijoje ir nuo Tokijo centro (1850 km) nutolęs taškas – Minamitorišima bei piečiausias Japonijos taškas – Okinotorišima.

Tokijuje įsikūrę keletas nacionalinių parkų, tarp jų:

Tokijo miesto Ueno parke yra įsikūrę daug muziejų, tarp kurių Tokijo nacionalinis muziejus, Nacionalinis gamtos ir mokslo muziejus, Šitamači muziejus bei Vakarų meno muziejus.

Tokijui būdingas šiltas ir drėgnas subtropinis klimatas: karštos ir drėgnos vasaros ir švelnios sausesnės žiemos. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 1 380 mm. Nors sniego Tokijas sulaukia kone kasmet, jo iškrinta labai maži kiekiai. Tokijas yra puikus pavyzdys, kaip auganti miesto populiacija veikia klimatą. Čia kasmet sulaukiama taifūnų, nors tik dalis jų būna stiprūs. Paskutinis stipresnis buvo 2007 m. Fitou.

Tokijas patyrė pragaištingus žemės drebėjimus 1703, 1782, 1812, 1855, 1923 ir 2011 m. 1923 m. įvykusio 8,3 balo stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimo metu žuvo 142 000 žmonės.

Didelis finansų ir prekybos centras, pagamina apie 20 proc. visos Japonijos produkcijos. Išplėtota tiksliųjų mašinų ir prietaisų, elektrotechnikos ir elektronikos įrenginių gamyba, taip pat automobilių, lėktuvų, geležinkelio įrengimų gamyba, laivų statyba, tekstilės ir chemijos pramonė.

Labai išvystyta transporto infrastruktūra, yra greitieji traukiniai, metropolitenas, du tarptautiniai oro uostai (Haneda ir Narita), jūrų uosto metinė krovinių apyvarta virš 70 mln. tonų.

Virš 8 mln. žmonių gyvena 23 Tokijo seniūnijose. Dienos metu, į miestą atvykus kitose zonose gyvenantiems studentams ir darbininkams, šis skaičius padidėja iki daugiau kaip 2,5 mln. Didžiausia dienos ir nakties gyventojų skaičiaus amplitudė pastebima centrinėse Čijodos, Čiūo ir Minato seniūnijose, kur naktį bendras gyventojų skaičius nesiekia 300 tūkst., bet dieną viršija 2 mln. 2008 m. liepos 1 d. prefektūroje gyveno 12 886 838 gyventojų, iš jų beveik 8,7 mln. – seniūnijose. Žmonės sparčiai keliasi gyventi į Tokijo centrą dėl dramatiškai kritusių būsto kainų.

Tokijuje labai gerai išvystytas transporto tinklas. Veikia metropolitenas, daug geležinkelių, kelių, oro uostų. Prefektūroje gausiausiai keliaujama traukiniais (geležinkeliu ir metropolitenu). Pagrindinės milžiniškos traukinių stotys – Tokijo, Šinagavos ir Šindžiuku.

Įvairiose Tokijui priklausančiose salose yra įvairių oro uostų: Hačidžodžimoje – Hačidžodžimos oro uostas, Mijakedžimoje – Mijakedžimos oro uosats, Idzu Ošimoje – Idzu Ošimos oro uostas. Pagrindinę miesto dalį aptarnauja už prefektūros ribų esantis tarptautinis Naritos ir Oitoje įsikūręs Hanedos oro uostai.

Tokijuje daug universitetų, koledžų ir profesinių mokyklų. Būtent čia įsikūrę daugiausiai prestižiškiausių Japonijos universitetų, jų tarpe – prestižiškiausiu Japonijos universitetu laikomas Tokijo universitetas. Čia įsikūrę ir kiti nacionaliniai universitetai: Hitocubašio universitetas, Tokijo medicinos ir stomatologijos universitetas, Tokijo žemės ūkio ir technologijos universitetas, elektrokomunikacijų universitetas, Tokijo technologijos institutas. Čia tėra vienas ne nacionalinis viešasis universitetas: Tokijo metropolijos universitetas. Taip pat Tokijuje įsikūrę Kejo universitetas ir Vasedos universitetas laikomi geriausiais privačiais universitetais Japonijoje. Tokijuje yra ir keli universitetai, kuriuose paskaitos vyksta anglų kalba. Tai Tarptautinis krikščioniškas, Sofijos, Vasedos, ir šventyklos universitetai.

Tokijuje yra 56 privatūs universitetai.

Tokijuje yra 34 kolegijos.

Tokijas – svarbus kultūros centras, kuriame yra universitetai, mokslų akademija, menų akademija, daug teatrų, virš 30 muziejų (tarp jų – Tenri galerija, Bridžstono dailės muziejus, nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus, Tokijo nacionalinis muziejus). Daug paminklų: imperatoriaus rūmai, Rikušeno peizažų parkas, Ueno parkas su medine varpine (XVII a.), 1479 šintoistų šventyklos (tarp jų Tosegu iš XVII a., Meidži iš XIX a. pab.), Jasukunio šventykla (1919 m.), 2872 budistų šventyklos. Tokijuje taip pat yra 2448 įvairių konfesijų krikščioniškos bažnyčios (tarp jų katalikiška Tokijo šv. Marijos katedra, stačiatikių Prisikėlimo katedra, anglikonų katedra), bent keturios mečetės.

Tokijuje veikia didelė įvairovė sportinių komandų. Čia įsikūrę 2 profesionalūs beisbolo klubai, Yomiuri Giants ir Yakult Swallows, bei 2 profesionalios futbolo komandos, FC Tokyo ir Tokyo Verdy. Tokijuje yra ir Japonijos sumo asociacijos būstinė. Čia 1964 m. vyko XVIII vasaros olimpinės žaidynės (ta proga pastatytas Jojošo sporto kompleksas). Nacionaliniame stadione, dar žinomame kaip Tokijo Olimpinis stadionas, vyksta daugybė svarbių tarptautinių sporto renginių, tokių kaip plaukimo varžybos, maratonai, teniso, dziudo, karate turnyrai ir kt. Tokijas buvo vienas iš pretendentų į 2016 m. vasaros olimpinių žaidynių miestus šeimininkus.

Tokijuje 2020 m. vyks XXXII vasaros olimpinės žaidynės.

Miestai, su kuriais Tokijas yra užmezgęs partnerystės ryšius:

Be to, daugelis Tokijo seniūnijų ir miestų taip pat bendradarbiauja su kitais miestais.




#Article 175: Prefektūra (Japonija) (231 words)


Japonijos prefektūros () – Japonijos administraciniai vienetai, susiformavę 1888 m. Jų yra 47, ir dauguma vadinamos 県 ken. Kai kurie administraciniai vienetai turi kitokius pavadinimus: Osaka ir Kyoto vadinami 府 fu, Tokijas – 都 to, Hokkaido – 道 dō. 1871 m. įvedus prefektūras jų buvo virš 300, 1888 m. jų skaičius sumažintas iki 47. 1947 m. išleistu įstatymu prefektūroms suteikta didesnė autonomija ir politinė valdžia.

Sąraše prefektūros išvardintos nuo šiauriausiai esančios iki piečiausiai esančios. Toks vardinimas yra priimtas Japonijoje.

Tarpusavyje prefektūros yra grupuojamos į regionus 地方čihō.

Smulkesni prefektūrų padaliniai apibendrintai vadinami 市町村 šičiōson. Jų yra trys rūšys: miestas 市 ši, miestelis 町 čiō/mači ir kaimas 村 son/mura.

Nors šiuolaikinės prefektūros vaidina svarbų vaidmenį Japonijos gyvenime, jos susiformavo ant daugiau nei tūkstantį metų egzistavusios senosios Japonijos administravimo sistemos, kuri šalyje vis dar svarbi, ypač kalbant apie regionų kultūrą ir tradicijas.

Senoji administracijos sistema buvo sukurta VII a., vykdant Taika reformas, ir rėmėsi kinišku administracijos principu, paplitusiu Rytų Azijoje. Visa Japonija buvo padalinta į septynis 道 dō (ščidō), kurie dalinti į žemes 国 kuni, o šios savo ruožtu dalintos į smulkesnius vienetus (kio, ri), iki paties smulkiausio administracinio vieneto – 戸 to, atitinkančio vieną šeimą.

Žemės, kuni, ypač šalies susiskaldymo laikotarpiu tapusios uždarais pasauliais, vystė savitą kultūrą. Kiekviena jų garsėjo tam tikrais menais, tradicijomis ar produktais. Dar ir dabar plačiai naudojami tokie terminai, kaip Bizen keramika, Kaga audinių dažymas, Ečigo kardai ir pan.




#Article 176: Japonijos politinė sistema (348 words)


Japonijos politinė sistema – parlamentinė konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva yra imperatorius, kuris atlieka reprezentacines funkcijas ir yra valstybės simbolis, tačiau neturi realios politinės galios. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Parlamentui, kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų ir Patarėjų. Vykdomoji valdžia susideda iš ministrų kabineto, vadovaujamo ministro pirmininko. Detali valstybės sąranga yra aprašyta nuo 1947 m. galiojančioje Konstitucijoje.

Valdžia Japonijoje padalinta tiek horizontaliai (į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę), tiek ir vertikaliai (į valstybinę, prefektūrų ir savivaldybių).

Imperatorius () yra oficialus Japonijos vadovas. Pagal dabartinę Konstituciją jis yra „valstybės ir tautos vienybės simbolis“, turintis nedidelę politinę galią. Tarp imperatoriaus formalių atsakomybių yra:

Parlamentas () yra pagrindinis Japonijos įstatymų leidžiamasis organas. Jis susideda iš dvejų rūmų: žemesniųjų, vadinamų Atstovų rūmais (Shūgiin) ir aukštesniųjų, vadinamų Patarėjų rūmais (Sangiin). Abiejų rūmų nariai renkami visuotiniuose rinkimuose, taikant mišrią (tiek mažoritarinę, tiek proporcinę) rinkimų sistemą. Atstovų rūmai turi 480 vietų, į kurias nariai renkami ketveriems metams. Patarėjų rūmai – 242 vietas, o kadencija trunka šešerius metus, tačiau rinkimai vyksta kas trejus, išrenkant pusę narių.

Be teisės leisti naujus įstatymus, Japonijos parlamentas yra atsakingas už ministro pirmininko išrinkimą. Nuo 1955 m. (susikūrimo) su nedidele pertrauka 1993–1994 m. ir 2009–2012 m. parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija.

Kabinetas () yra pagrindinė Japonijos vykdomosios valdžios institucija, šalies vyriausybė. Jai priklauso ministerijų vadovai - ministrai, kuriems vadovauja ministras pirmininkas. Dabartinį kabinetą sudaro 19 narių.

Ministrą pirmininką skiria parlamentas su imperatoriaus patvirtinimu, o likusius ministrus skiria ir atleidžia ministras pirmininkas. Visi kabineto nariai turi būti civiliai Japonijos gyventojai, dauguma jų ir būtinai ministras pirmininkas - parlamento nariai. Kabinetas yra atsakingas parlamentui ir, Atstovų rūmams pareiškus nepasitikėjimą, turi atsistatydinti.

Kabinetas atsakingas už teisės aktų įgyvendinimą, užsienio ryšius, sutarčių pasirašymą, valstybės tarnybos administravimą, biudžeto rengimą, ir kita.

Yra daug teorijų, kuriomis siekiama paaiškinti Japonijos politikos ypatumus, galios pasidalijimą tarp valdžios šakų, verslo ir politikų santykius, skirtumus nuo Vakarų demokratijų ir kitus aspektus. Nemaža dalis autorių (pavyzdžiui, Karel van Wolferen, Maruyama Masao, Shohei Yonemoto ir kiti) akcentuoja Japonijos politikai būdingą vieningo galios centro nebuvimą, silpną atskaitingumą, tamprų ryšį tarp parlamento, biurokratijos, verslo ir spaudos, polinkį į derybas, konsensuso paieškas, sąlyginai stiprų ministerijų vaidmenį.




#Article 177: Japonijos geografija (330 words)


Japonija – salų valstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Vidinė Japonijos jūra. Didžiausios salos (iš šiaurės į pietus): Hokaidas, Honšiū (didžiausia), Šikoku, Kiūšiū, Okinava.

Jos plotas – 378 000 km², gyventojų skaičius – apie 127 mln.

Šiauriausias taškas – Etorofu, Hokaido pref.
Piečiausias taškas – Okinotorišima, Tokijo pref.
Ryčiausias taškas – Minamitorišima, Tokijo pref.
Vakariausias taškas – Jonagunidžima, Okinavos pref.

Šalį sudaro daugiau nei 6 800 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km². Pagrindinės salos: Honšiū (230 448 km²), Hokaidas (78 073 km²), Kiūšiū (36 554 km²), Šikoku (18 825 km²), jos sudaro 99,37 % šalies teritorijos. Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė.

Apie 70–80 % visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti, žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena .

Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose. Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995, 2004 ir 2011 m. Šalyje gausu karštųjų versmių (onsen), kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.

Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:

Aukščiausia temperatūra Japonijoje, -40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje.. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.

Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.

Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose – nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.

 




#Article 178: Japonijos demografija (350 words)


Japonijoje gyvena apie 127 mln. žmonių, pagal gyventojų skaičių šalis užima 10-ą vietą pasaulyje. Per paskutinius 100 metų Japonija pasižymėjo dideliu gyventojų skaičiaus augimu dėl mokslo, ekonomikos ir socialinių pokyčių, tačiau paskutiniais metais gyventojų augimas sumažėjo dėl mažėjančio gimstamumo.

Genetiškai tik apie 4,8 % japonų yra gryno japoniško tipo.

Japonija yra stipriai urbanizuota šalis, tik 4,4 % jos gyventojų dirba žemės ūkio sektoriuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra beveik visi didžiausi miestai.

Kasmet Japonijos sieną legaliai kerta apie 50 mln. žmonių, iš kurių 30 % nėra šios šalies piliečiai. Kasmet daugiau nei 40 000 iš jų Japonijoje apsigyvena ilgesniam laikui. 2008 metų duomenimis šalyje gyvena 2,2 mln. žmonių (1,74 % visos populiacijos), turinčių nuolatinio gyventojo arba laikino rezidento statusą. Daugiau nei tris ketvirtadalius jų sudaro Korėjos, Kinijos ir Brazilijos pilietybę turintys asmenys. Tarp likusiųjų vyrauja žmonės iš Filipinų, Peru bei JAV. 

Iki XX a. 9-tojo dešimtmečio didžiąją migrantų dalį sudarė žmonės iš Korėjos, kurie Japonijos kolonializmo metu neretai į šalį būdavo atgabenami priverstinai, kaip pigi darbo jėga. Po Antrojo Pasaulinio karo nemažai jų grįžo į Korėją, tačiau daugiau nei pusė milijono korėjiečių liko gyventi Japonijoje ir ilgą laiką buvo didžiausia šalies etninė mažuma. Iš kitų šalių kilusių imigrantų skaičius pradėjo sparčiau augti tik paskutiniaisiais dešimtmečiais. Kinų bendruomenė nuo 1990-tųjų išaugo daugiau nei 5 kartus ir šiuo metu yra didžiausia etninė mažuma Japonijoje. Trečioje vietoje pagal gausumą esantys brazilai skaitlingesni tapo taip pat tik nuo 9-tojo dešimtmečio, kuomet į Japonija pradėjo sugrįžti XX a. pradžioje į Braziliją emigravusių japonų palikuonys. Filipiniečių skaičius nuo 1990-tųjų iki 2005-tųjų pakilo nuo 36 000 iki 203 000, perujiečių - nuo 6 000 iki 60 000, kitų tautybių - nuo 92 000 iki 373 000.

Struktūra pagal amžių:

 
Gyventojų amžiaus mediana:

Metinis populiacijos prieaugis: -0,22 % (2010 m. apsk.)

Gimstamumas: 7,41 gimimų/1000 gyv. per metus (2010 m. apsk.)

Mirtingumas: 9,83 mirčių/1000 gyv. per metus (2010 m. apsk.)

Miestuose gyvenančių žmonių procentas: 66 % (2008 m. apsk.)

Miestuose gyvenančių žmonių procento metinis kitimas: 0,2 % (2005 m. apsk.)

Lyčių santykis:

Kūdikių mirtingumas per pirmuosius gyvenimo metus: 2,79 mirusiųjų/1000 gimimų (2009 apsk.)

Vidutinė gyvenimo trukmė:




#Article 179: Vietos savivalda (1308 words)


Vietos savivalda suprantama kaip teisė ir veiki galimybė vietos valdžios organams savo atsakomybe ir vietos gyventojų interesais tvarkyti ir valdyti žymią viešųjų reikalų dalį. Šią teisę įgyvendina tarybos arba susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu, lygiu, tiesioginiu ir visuotiniu balsavimu laisvai išrinkti nariai ir kurie gali turėti jiems pavaldžius vykdomuosius organus. Šios institucijos sukuriamos ne prieš piliečių susirinkimus, referendumus ar bet kokią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžiama įstatymu. (Europos vietos savivaldos chartija, 3 str.)

Dabartiniame Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas“.

Europos Vietos savivaldos chartija pažymi, kad vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai, įstatymų nustatytose ribose, turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Šią teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši nuostata neturi daryti įtakos galimybei piliečiams rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas.

Svarbią įtaką savivaldos evoliucijai padarė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje per pasaulį nuūžę evoliuciniai ir revoliuciniai įvykiai. Galutinai įsiviešpatavus kapitalistiniams santykiams ekonomikoje, neišvengiamai turėjo pakisti ir visuomeniniai, socialiniai bei administraciniai santykiai. Plėtojantis demokratijai pradėjo formuotis ir naujo tipo demokratinė savivalda, kokia galima tik neprievartinėje visuomenėje. Jos pagrindas – bendruomeninės iniciatyvos skatinimas, valdymo decentralizavimas ir valstybės kišimosi apribojimas.

Prancūzijos Didžioji revoliucija atvėrė kelius demokratijai pačia plačiausia prasme. Tačiau, kartu ji davė stimulą kurtis ir nacionalinėms centralizuotoms valstybėms. Buvo panaikinti luomai, feodalinė hierarchija ir priklausomybė, laisvais žmonėmis tapo ne tik laisvųjų miestų, privilegiją laisvei turėję piliečiai, bet ir valstiečiai, baudžiauninkai, vergai. Dauguma jų, ieškodami laimės, patraukė į miestus, ir tai labai paskatino miestų augimą. Bet kartu su kapitalistinės gamybos augimu miestai susidūrė ir su daugybe socialinių, komunalinių, higienos problemų. Privataus kapitalo šulams visiškai nerūpėjo jų darbo jėgos padėtis už fabriko vartų. Netrukus ir valstybių valdžia pajuto „malonumą“ rūpintis invalidais, benamiais, bedarbiais, jų lūšnomis, nuolat nuo išpilamų paplavų ir atmatų dvokiančių gatvių higiena. Todėl vis daugiau teisių ir pareigų valstybė patikėdavo vietiniams valdžios organams. Šalyse, pergyvenusiose ypač ryškų kapitalizmo vystymąsi, net ir tose, kur valdžia buvo labai centralizuota, prasidėjo negrįžtamas demokratizavimo „iš viršaus“ procesas.

XIX a. konservatyviojoje Anglijoje dar buvo išlikusi kiek reformuota karaliaus teisė suteikti privilegijas (royal charter) atskiriems miestams. Jie galėjo rinkti savo administracijas, tvarkyti miesto nuosavybę, rinkti savus mokesčius, skirti taikos teisėjus ir t. t. Tačiau visas visų lygių valdžias prižiūrėjo, jų funkcijas bei pagrindinę lėšų dalį skirstė Parlamentas. Netgi angliškas terminas local government reiškia ne tiek savivaldą, kiek vietinį valdymą.

Tik 1835 m. Parlamentas municipalitetams suteikė „privilegiją“ remontuoti ir prižiūrėti kelius, 1848 m. – tvarkyti sveikatos apsaugą, 1870 m. jiems buvo pavestos pradinio švietimo funkcijos. 1835 m. priimtas municipalinių korporacijų aktas 178 miestų rinkėjams suteikė teisę kontroliuoti municipalitetų veiklą ir rinkti municipalinius tarėjus, o šių tarybos turėjo posėdžiauti viešai.

Netrukus municipalitetams buvo patikėtas žemės sklypų skyrimas ir jų naudojimo kontrolė, vandens, elektros ir dujų tiekimas, keleivinis transportas. 1905 m. jiems pavesta steigti darbo biržas. Daugelis komunalinių paslaugų buvo municipalizuotos, atimtos iš privataus sektoriaus. Buvo siekiama sumažinti tiesioginį paslaugų tarifą vartotojui, todėl dalį sąnaudų pradėta dotuoti iš savivaldybės biudžeto.

Demokratizacijos „iš apačios“ pavyzdžiu galėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos. 1787 m. Konstitucija jose ne tik įteisino visų miestų, miestelių ir gyvenviečių savarankiškumą, bet ir nustatė demokratinės hierarchijos principus. Šiai valstybei, susikūrusiai kaip 13 valstijų konfederacija, nuo pat pradžių buvo deleguotos tik gynybos nuo išorės užpuolimo, (o valstijos prašymu – ir nuo vidaus priešų) funkcijos, bei bendrosios gerovės garantijos: vieningi pinigai, vienodi mokesčiai, vienodos ekonominės sąlygos, kitaip tariant, vienodos galimybės. Kaip jomis pasinaudojama – tai jau kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos, kiekvieno kaimo ar miesto reikalas. Tačiau kartu buvo įvestas ir apsidraudimas nuo bandymų pažeisti vienodas galimybes. Gyventojų renkamo valstijos gubernatoriaus viena iš svarbiausių funkcijų yra valstijos įstatymų, pažeidžiančių savivaldybių interesus, veto teisė.

Vokietijoje pagrindą moderniajai savivaldai padėjo 1808 m. barono fon Šteino įvykdyta reforma, įkūnyta Prūsijos miestų valdymo organizacijoje. Piliečių, turėjusių savarankišką verslą, žemę ar namus klasės galėjo rinkti miesto valdžią ir savarankiškai spręsti bendruomenės klausimus. Šiek tiek savivaldą suvaržė 1871 m. Otto fon Bismarko „geležimi ir krauju“ sukurta centralizuota imperija, tačiau jau Pirmojo pasaulinio karo metais municipalitetai buvo perėmę daugelį byrančios valstybės funkcijų, netgi leido laikinuosius vietinius pinigus, stabdydami infliaciją. Vėliau, sukūrus Reicho valdybą, valdymas vėl buvo centralizuojamas, vėl buvo sumažintos atstovaujamosios valdžios galios. Bet būtent labai išaugusios bendrosios valdymo išlaidos ir nulėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Savivaldybės praktiškai vieninteliu veiksmingu valdžios organu tapo ir žlugus nacionalsocializmui, kai Vokietijos, kaip valstybės ateičiai iš viso buvo iškilęs pavojus. Pergyvenusi superunitarizmo, totalitarizmo ir nacionalinio išskirtinumo masines psichozes, Vokietija galų gale pasirinko vieną iš demokratiškiausių valdymo struktūrų, tuo „aukščiau visko“ iškeldama ne nacijos vienybės ir galybės, o kiekvieno piliečio, kiekvieno kaimo, kiekvieno miestelio ar miesto, kiekvienos tarminės teritorijos ar tradicinės žemės laisvės ir savarankiškumo idėją.

Šveicarijos seniūnijai (Gemeinde), kaip pradiniam politinės bendrijos elementui, palikti visi klausimai, kuriuos bendruomenė gali išspręsti pati, be aukštesniųjų valdžios institucijų pagalbos. Seniūnijos stato ir remontuoja mokyklas, samdo mokytojus, tvirtina mokyklų tvarkaraščius. Bet mokymo planų tvirtinimas atiduotas kantonui, o bendrą švietimo politiką nustato federalinė valdžia.
Šveicarijos seniūnija savo lėšomis rūpinasi socialiai remtinais žmonėmis, moterų konsultacijomis, nepilnamečių globa, viešaja tvarka, visuomeninio transporto organizavimu, laisvalaikio zonų įrengimu ir, iš dalies, laisvalaikio organizavimu. Jai priklauso vandentiekis, kanalizacija, gaisrinė tarnyba, šiukšlių išvežimas ir kitos kasdieninės problemos.

Lėšas savo funkcijų vykdymui seniūnija gauna iš mokesčių, kuriuos nustato federalinis parlamentas. Tačiau seniūnija, atsižvelgdama į bendruomenės poreikius, pati gali reguliuoti jų dydį. Apie lėšų panaudojimą seniūnija periodiškai atsiskaito gyventojams. Nors daugelyje seniūnijų yra renkamas vietinis parlamentas, o nuolat dirba seniūnijos valdyba, nemažai klausimų pagal seną tradiciją yra sprendžiami gyventojų susirinkimuose ir referendumuose.

Europos Tarybos Direktyva 94/80/EB yra nustatyti tokie savivaldybių, t. y. teritorijų, galinčių turėti savivaldą, pavadinimai:

Vienas iš svarbiausių demokratinės savivaldos funkcinių – finansinių principų yra daugiametis programinis planavimas. Pagal šį principą savivaldybės biudžetas sudaromas remiantis iš anksto patvirtintomis programomis kiekvienam viešojo administravimo sektoriui, o valstybės dotacijos ir Europos struktūrinių fondų lėšos skiriamos ne konkretiems individualiems projektams, o kaip kasmetinė didelės programos dalis pagal sutartį tarp valstybės ir savivaldybės ar tarp valstybės ir Europos Sąjungos Komisijos. Programavimas gali būti trumpalaikis (veiklos) – 1-3 metai, vidutinis (strateginis) – 5-10 metų ir ilgalaikis (bendrasis) – 15 metų ir daugiau.

Subsidiarumo principas reiškia, kad tik tos funkcijos, kurių negalima išspręsti vietiniame lygmenyje yra perduodamos aukštesniajai valdžios grandžiai, o sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie veiksmingiausi. Parama pirmiausia skiriama kuo žemesniam lygmeniui – regionui arba savivaldybėms.

Lygių galimybių principas reiškia, kad visoms dabarties ir ateities kartoms, visiems visų regionų ir kitų teritorinių padalinių gyventojams turi būti užtikrintos vienodos galimybės naudotis ekonominio ir socialinio vystymosi rezultatais.

Susietumo (integralumo) principas: darnaus vystymosi aplinkosauginiai, ekonominiai ir socialiniai tikslai ir uždaviniai kiekvieno ūkinio sektoriaus ar regiono plėtros strategijose, programose, planuose turi būti pateikiami kaip visuma.

Partnerystės principas nustato, kad visi programinio planavimo lygiai turi būti derinami tarp Komisijos ir valstybės nustatytos nacionalinio, regioninio ir savivaldybės lygmens valdžios institucijos.

Pridėtinumo principas verčia valstybę, savivaldybę ar bet kurią kitą instituciją, ar ūkinį subjektą įsipareigoti įdėti ir savų lėšų į visų programų, subsidijuojamų valstybės ir Europos Sąjungos fondų lėšomis, finansavimą. Tai apdraudžia nuo lėšų švaistymo nereikšmingoms programoms.

Kofinansavimo principas leidžia patiems programų vykdytojams panaudoti tik nuo ketvirtadalio iki pusės programų įgyvendinimui reikalingų savų lėšų. Neapibrėžiama net šių lėšų kilmė. Tai gali būti ir biudžeto, ir skolintos, ir kooperuotos lėšos. Principas skatina savivaldybes aktyviau dalyvauti nacionalinėse ir paneuropinėse programose.

Kompensavimo principas nustato, kad pirmiausia turi būti investuojama, ir tik atlikus, priėmus bei įvertinus darbus, kompensuojama visa ar dalis jų vertės. Taip siekiama išvengti korupcijos bei paramos lėšų iššvaistymo, išvogimo ar netikslingo panaudojimo.

Panašus modelis rekomenduojamas ir nacionalinėms bei regioninėms struktūrinio išlyginimo programoms, taip pat ir savivaldybių lygmenyje, siekiant patempti labiausiai atsilikusių teritorijų socialinį – ekonominį lygį.




#Article 180: Regionas (296 words)


Regionas – teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius). Regionas yra pagrindinis regioninės geografijos tyrimo objektas.

Skirtingai nuo miestų, valstybių, šalių ir kt. teritorinių vienetų, kurie turi apibrėžtas ribas, regionas yra apibrėžiamas laisvai. Funkciškai padalinimas į regionus visada yra susijęs su tam tikru tikslu ar pagrindiniu aspektu: lemiantys gali būti gamtiniai – geografiniai, kultūriniai – istoriniai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai arba jų kombinacijos. Taip, pvz., ekonominiai regionai apibrėžiami visų pirma iš socioekonominės perspektyvos, turint tikslą geriau išnaudoti pridėtinės vertės kūrimo potencialą ir kurti darbo vietas. Skirstymo į regionus principas lemia kuris aspektas laikomas lemiamu.

Centrinės vyriausybės kuriami vienetai, siekiant vykdyti regioninę politiką. Tokio tipo regionai kuriami netgi labai centralizuotose valstybėse. Lietuvoje tokio tipo regionais galima laikyti apskritis.

Regionais vadinami administraciniai vienetai, pvz., Prancūzijos regionai, Belgijos regionai, Italijos regionai yra nustatomi politiniais sprendimais. Valstybių administracinio suskirstymo principus ir vienetus nagrinėja politinė geografija.

Be jų yra ir įvairūs statistiniai regionai, pvz., Europos Sąjungos NUTS regionai.

Šio tipo regionai apibrėžiami naudojant geomorfologinius, geologinius, hidrologinius ir dirvotyros kriterijus. Tokio tipo regionai gali būti persidengiantys, jie yra fizinės geografijos ir jos disciplinų tyrimo objekas. Tokie regionai gali būti tiriami ir kitais aspektais, pvz., apgyvendinimo istorija (gyventojų geografija), susisiekimo aspektai (susisiekimo geografija), nagrinėjami gamtos apsaugos ir turizmo (turizmo geografija) tikslais.

Pavyzdžiai:

Istoriniai – kultūriniai regionai atspindi tam tikrus istoriškai svarbius įvykius. Taip tiriant neolito revoliuciją naudojamos Levanto ir Derlingojo pusmėnulio sąvokos.

Regionai gali būti apibrėžiami ir remiantis tokiais sociokultūriniais kriterijais kaip kalba, dialektas, religija ar net regioninė virtuvė (kultūrinė geografija). Tokio pobūdžio regionų pavyzdžiai: Artimieji Rytai, Sinosfera, Mesopotamija, Persija. Žvelgiant iš ekonomikos istorijos perspektyvos galima apibrėžti pasaulio regionus pagal pinigų sistemas, prekybos kelius, ekonominę pažangą ir pan.

Juos vienija ekonominiai kriterijai, tokie kaip industrializacija, urbanizacija, atskirų ekonomikos šakų išsivystymas. Jie dažnai atitinka administracinius regionus valstybės viduje. Globalizacijos įtakoje formuojasi ir tarpvalstybiniai ekonominiai regionai.




#Article 181: Sokratas (378 words)


Sokratas (; 469 m. pr. m. e. Alopekėje, netoli Atėnų – 399 m. pr. m. e. Atėnuose) – senovės graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose. Vienas žymiausių pasaulio filosofų.

Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, mokėsi pas Anaksagorą. Išmoko ir skulptoriaus amato, bet skulptoriumi nedirbo, atsidėjo filosofijai, todėl gyveno skurdžiai. Sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Per Peloponeso karą kovėsi Poteidajos, Amfipolio ir Delijo mūšiuose, Poteidajos mūšyje išgelbėjo gyvybę kilmingam atėniečiui Alkibiadui. Aktyviai dalyvavo Atėnų visuomeniniame gyvenime, teismų, komisijų, tarybų darbe, bet užimti aukštas politines pareigas atsisakydavo. Buvo principingas, nepaperkamas, mėgiamas kilmingų atėniečių jaunuomenės. Oficialiai apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti. Žlugdė draugų pastangas išgelbėti jį iš kalėjimo, savo mirtimi norėjo parodyti, jog įstatymams būtina paklusti, net jei nuosprendis neteisingas. Mirė ryžtingai išgėręs nuodų taurę. Buvo vedęs Ksantipę, turėjo tris sūnus.

Pasak antikinių šaltinių, Sokratas buvęs bjaurios išvaizdos, panašus į sileną – kresnas, pilvotas, storasprandis, išsprogusiomis akimis, riesta nosimi, didele burna ir storomis lūpomis, nuplikęs, vaikščiodavo vargingai apsirengęs, basomis. Amžininkai stebėjęsi, kad jo išvaizda neatitinka „sielos grožio“. Jo bjauri figūra vaizduota karikatūrose (Aristofano „Debesyse“). Išliko daug Sokrato portreto kopijų: galva pagal amžininko skulptūrą Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje, pagal ją Lisipo jau po Sokrato mirties sukurtas portretas (romėnų kopija) Nacionaliniame romėnų muziejuje, biustas Vatikane, statulėlė Britų muziejuje.

Suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo sofistų reliatyvizmo. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.

Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią kai kurių logikos procedūrų (indukcijos, analogijos) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti. Šia linkme Sokrato filosofiją plėtojo Platonas




#Article 182: Lietuvos vėliava (1306 words)


Lietuvos valstybės vėliava – Lietuvos tautinė vėliava, oficialus valstybės simbolis – trispalvė vėliava, oficialiai naudota tarpukario nepriklausomybės metais, sovietų okupacijos metu uždrausta ir vėl naudojama nuo 1989 m. kovo 20 d.

Lietuvos valstybės vėliava yra tautinė vėliava – audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos.
        
Kai Lietuvos valstybės vėliava iškeliama vertikaliai, dešinėje heraldinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, kairėje – raudona.:

Lietuvos valstybės vėliava prie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų iškeliama šiomis dienomis:

Lietuvos valstybės vėliava prie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų iškeliama:

Greta valstybės vėliavos Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 8 d. įteisino Lietuvos valstybės istorinę vėliavą. Jos prototipas – per 1410 m. Žalgirio mūšį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos vėliavos. Pasak J. Dlugošo, 30 iš 40 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkų turėjo raudonas vėliavas su išsiuvinėtu šarvuoto raitelio, iškėlusio kalaviją, atvaizdu; kitų dešimties pulkų vėliavose buvo išsiuvinėti Gediminaičių stulpai.

Lietuvos valstybės istorinė vėliava – istorinis valstybės simbolis – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, dešinėje rankoje laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Raitelio kairįjį petį dengia mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi, žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni, kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai – auksiniai. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5.

Lietuvos valstybės istorinę vėliavą numatyta nuolat iškelti virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune. Istorinę vėliavą taip pat numatyta nuolat iškelti: vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – prie Signatarų namų pastato Vilniuje, kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – prie Respublikos Prezidento rezidencijos, liepos 15 d. – Žalgirio mūšio dieną – prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, spalio 25 d. – Konstitucijos dieną prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Prezidento rezidencijos ir Vyriausybės.

Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Lietuvos valstybės vėliava – tautinė vėliava – kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju – lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę.

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus: Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos 1794 m. gegužės 18 d. sprendimu mėlyna ir žalia tautine kokarda pasipuošė apie 3000 uniformuotų Vilniaus gvardiečių. Kokardos, segamos prie uniforminių kepurių ir kitų galvos apdangalų, iki 1863 m. sukilimo simbolizavo tautiškumą. Mėlyna spalva reiškė pastovumą, žalia – viltį.

Diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona, balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna – Lietuvą. Taip pat buvo siūloma balta ir raudona arba tik balta vėliava. 1831 m. vasario 7 d. Lenkijos karalystės seimas nutarė tautine laikyti baltą ir raudoną Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbų spalvos kokardą. Šį sprendimą kritikavo kairiųjų atstovas Joachimas Lelevelis, pavadinęs baltą ir raudoną Seimo spalvomis, atstovaujančiomis aristokratijai ir monarchijai, todėl vieni sukilėliai dėvėjo baltą ir raudoną, kiti – baltą, raudoną ir mėlyną kokardą.

Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą – sukilėlių jungtiniame herbe Lenkijos erelis pieštas raudoname, Lietuvos raitelis – mėlyname (turėjo būti raudoname), o Rusios arkangelas Mykolas – baltame lauke. Šias spalvas imta naudoti ne tik kokardose, bet ir vėliavose, vadinti jas tautinėmis spalvomis. Numalšinus 1863 m. sukilimą tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.

Pirmosios vėliavos, naudotos kaip tautinės, dėl Rusijos valdžios vykdomos priespaudos ir persekiojimų atsirado ne Lietuvoje, o užsienyje. Jau nuo XVII a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalia, balta ir raudona vėliava. Ją 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Lituania“, 1885 m. Birutės draugija Tilžėje. Nuo 1914 m. ją dažnai kėlė JAV lietuviai, pabėgėliai į Rusiją, 1918 m. lietuviai kariai Pirmojo pasaulinio karo Rumunijos fronte. Ypač daug vėliavų bei tautinių juostų sukūrė JAV lietuvių draugijos. 1894 m. sukurta mėlyna ir balta, balta ir mėlyna vėliava su raiteliu viduryje. Pastaroji – audeklas, padalytas į 2 lygias baltos (prie koto) ir mėlynos spalvos dalis, 1900 m. Susivienijimo lietuvių Amerikoje suvažiavimo paskelbta tautine. Kitos lietuvių draugijos turėjo mėlyną (1898 m., Vestvilis, Ilinojaus valstija), raudoną, geltoną ir mėlyną (1900 m., Niujorkas), raudoną, baltą ir mėlyną (1905 m., Čikaga), baltą, raudoną ir mėlyną (data nežinoma, Čikaga), raudoną, žalią ir mėlyną (data nežinoma, Baltimorė), raudoną, žalią ir geltoną (1912 m., Baltimorė), mėlyną, baltą ir raudoną (1914 m., pretendavo į tautines spalvas), geltoną, žalią ir raudoną (1914 m., Čikaga) ir kitokių vėliavų. Tokią įvairovę lėmė lietuvių grupelių susiskaldymas ir išsibarstymas – tautinės vėliavos idėjai įgyvendinti trūko stipraus vienijančio centro, galinčio suvienodinti tą ar kitą vėliavos variantą. 

Pirmą kartą pačioje Lietuvoje kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius „Vilniaus žiniose“ prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J. Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. 1917 m. birželio 6 d. lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime J. Basanavičius vėl siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, bet daugeliui susirinkusiųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava, be to, ji laikyta perdėm sudėtinga, nelengvai pasiuvama. Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja per konferenciją buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.

Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba ir nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečiai į bokštą sugrąžino savo vėliavą, o trispalvę leido kelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos Prezidiumas šios teisės atsisakė. Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus 1919 m. sausio 1 d. vakare Vilniaus komendanto K. Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė antrą kartą iškelta Gedimino pilies bokšte, prie jos pastatyta sargyba, vėliava pagerbta šūvių salve. Trispalvė pilies bokšte plevėsavo iki sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Raudonoji armija. 1997 m. liepos 3 d., Lietuvos Respublikos Seimas sausio 1 d. paskelbė Lietuvos vėliavos diena. 

Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis (ypač vasario 16 d.) žinomų ir nežinomų disidentų tautinė trispalvė kai kuriuose objektuose, viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas.

Devinto dešimtmečio pabaigoje Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių, Sąjūdžio ir kituose viešuose visuomenės renginiuose pradėta kelti tautinę vėliavą. 1988 m. spalio 7 d. ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Visuomenės spaudžiama 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LTSR Konstituciją ir geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikė valstybės vėliavos statusą. Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) atkurtos iš nepriklausomos Lietuvos vėliavų, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys. Geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. Lietuva pirmoji iš „sąjunginių respublikų“ atkūrė savo istorinę vėliavą. Sprendimas dėl vėliavos keitimo galiojo ir TSRS, todėl Maskvoje lietuviška trispalvė kabėdavo šalia kitų „sąjunginių respublikų“ vėliavų. Kadangi visų jų viršuje buvo raudona spalva, vėliavas kabinę darbininkai ne kartą yra suklydę ir pakabinę apverstą lietuvišką trispalvę.




#Article 183: Mindaugas (626 words)


Mindaugas (g. apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236–1253 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7–ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX–XII a.

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo () titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbuto“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis.

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio Živinbuto pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Halčio-Volynės kunigaikštystės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė hipotetinius kandidatus į paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją arba birželio 29-ąją (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258–1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.




#Article 184: Lietuvos Respublikos Seimas (320 words)


Lietuvos Respublikos Seimas (toliau Seimas) – Lietuvos parlamentas, nacionalinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Seimą sudaro tiesiogiai ir slaptu balsavimu ketveriems metams išrinktas 141 Seimo narys. Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta bent 3/5 Seimo narių. Naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas.

Jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui. Seimas kasmet renkasi į eilines pavasario bei rudens sesijas. Jos trunka nuo kovo 10 iki birželio 30 d. ir nuo rugsėjo 10 iki gruodžio 23 d.

Seimo Pirmininkas bent trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas gali sukviesti neeilines sesijas.

Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba vienas iš jo pavaduotojų. Po rinkimų pirmąjį Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.

Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo Statutas. Jis turi įstatymo galią.

Lietuvos Respublikos Seimas:

Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:

Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu bent 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:

Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu:

Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.

Pirmalaikių Seimo rinkimų metu naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.

Tokiu atveju Respublikos Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu.

Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Respublikos Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai, jeigu iki rinkimų praėjo daugiau kaip treji metai jo pirmosios kadencijos laiko.

Jeigu praėjo mažiau negu treji metai jo pirmosios kadencijos laiko – Respublikos Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja kadencija.

Jeigu tokie pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai esamas Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui.




#Article 185: Lietuvos apskritys (545 words)


Apskritis (istoriškai dar vadinta pavietu, ujezdu) – Lietuvos istorinis administracinis vienetas, egzistavęs nuo XIV a. Kaip administracinis vienetas su pertraukomis egzistavo iki 2010 m. Dabar Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių, kurios yra tik teritorinis, bet ne administracinis vienetas.

LDK apskritys ėmė kurtis naikinant dalines ir sritines kunigaikštystes, sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų luomams. Apskritys buvo sudaromos pagal Lenkijos administracinio suskirstymo pavyzdį. Iki 1564–1566 m. reformų apskritys buvo nestabilus teritorinis vienetas, jų ribos sutapo su valdovo skirta valstybės pareigūno feodaline valda.

Pagal lenkišką apskrities pavadinimą powiat, LDK apskritys vadintos pavietais. Pirmąkart šis terminas minimas 1388 m. Vytauto privilegijoje Bresto žydams, tačiau pavieto statusas dar nebuvo aiškiai suformuluotas, dokumentuose jis vadintas tai apskritimi, tai valsčiumi. 1495 m. jau minima Kauno apskritis, o 1496 m. – Trakų apskritis. XVI a. pradžioje žinomos tokios apskritys Lietuvoje:

Per XVI a. 2-ojoje pusėje atliktą administracinę reformą vaivadijose sudarytos tokios apskritys:

XVIII a. Žemaitijoje įkurtos apskritys:

Padalijus lietuviškas žemes 1795 m. Rusijai atiteko 122.853 km² ploto. Jos buvo suskirstytos į 6 gubernijas:

Didžioji dalis dabartinės Lietuvos teritorijos 1795–1797 m. ir nuo 1801 metų priklausė Vilniaus gubernijai, o 1797–1801 m. – Lietuvos gubernijai. Tačiau 1843 metais Lietuva suskirstyta jau į dvi gubernijas – Kauno ir Vilniaus. Be to, pietinė dabartinio Varėnos rajono dalis ir Druskininkų savivaldybė nuo 1801 m. įėjo į Gardino guberniją. Palanga ir Šventoji su apylinkėmis priklausė Kuršo gubernijos Gruobinios apskričiai (1795–1917 m.). Šios žemės pagal 1921 m. Lietuvos ir Latvijos sienų konvenciją grąžintos Lietuvai.

Gubernijos buvo suskirstytos į apskritis, kurių teritorijos atitiko senąsias LDK apskritis. 1843–1914 m. lietuviškas apskritis žr. čia (1843 m.) ir čia (1867–1914 m.).

Kuomet 1815 m. Rusijai perėjo Užnemunė (iki tol priklausė Prūsijai), joje sudarytos dvi apskritys – Kalvarijos ir Marijampolės. Jos abidvi priskirtos Augustavo vaivadijai, paskui – Augustavo gubernijai, o nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijai. 

Caro laikais apskritis buvo sudaroma vadovaujantis gyventojų policinės priežiūros, kurią vykdė ispravnikas, ir mokesčių rinkimo kriterijais. Po 1861 m. apskritys suskirstytos į valsčius.

Per vokiečių okupaciją 1915–1918 m. Lietuvos apskritys sudarė didesniąją Oberosto teritorijos dalį. Po karo Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai, o Klaipėdos kraštas – Lietuvai. 1919 m. pradžioje Lietuvoje buvo 31 apskritis (išsamiau čia). 1919 m. sausio 16 d. išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis, suformuojant 20 apskričių.

Vėliau sritys panaikintos ir buvo sudaryti rajonai, kurių skaičius buvo bemaž dvigubai didesnis nei anksčiau buvusių apskričių.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 m. liepos 19 d. priimtas įstatymas Nr. I-558 „Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas“. Juo atkurtos apskritys ir Lietuvos teritorija padalinta į 10 apskričių, kuriose buvo 56 savivaldybės. 1994 m. gruodžio 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos Apskrities valdymo įstatymas Nr. I-707. 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu Nr. I-711 „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo“ nustatyta funkcijų ir įgaliojimų perdavimo apskričių valdytojams tvarka.

Kiekviena apskritis turėjo Vyriausybės paskirtą viršininką, kurio administracijos pagrindinis uždavinys buvo užtikrinti, kad apskrities teritorijoje būtų laikomasi Konstitucijos bei įstatymų. Apskritys buvo pavaldžios valstybės administracijai. 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijos buvo panaikintos.

Lietuvos apskritis buvo Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizavo Vyriausybė. Apskrities valdymas buvo sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities ribas bei centrą nustatė ir keitė, pavadinimą jam suteikdavo ir keisdavo Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu.

Apskrities viršininko uždaviniai buvo:

Apskrities viršininkas bendradarbiavo su savivaldybių valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis, koordinavo bendras apskrities savivaldybių programas, bet savivaldybės jam nebuvo pavaldžios. Šiems tikslamas apskrities viršininkas inicijuodavo regiono plėtros tarybos sudarymą.




#Article 186: Lietuvos herbas (284 words)


Lietuvos Respublikos herbas yra Vytis. Šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu – Vytis – yra vienas seniausių herbų Europoje.  Tai vienas iš nedaugelio valstybinių herbų, kurie kilę iš portretinių valdovų antspaudų, o ne iš dinastinių herbų.

Herbinio skydo raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant sidabrinio žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su auksiniu dvigubu kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balnakilpė ir pentinas, makščių bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos – auksiniai.

Raitelis dar iki atsirandant herbui simbolizavo Lietuvos didįjį kunigaikštį ir jo giminę. Pirmą kartą raitelis ant žirgo kaip valstybės ženklas panaudotas 1366 m. Manoma, kad baltas raitelis su kalaviju ant balto žirgo simbolizuoja protėvių karžygio vėlę.  Nuo XV a. iki XIX a. vartotas pavadinimas „Pagaunė“ () arba „Waykimas“). Kaip valstybės simbolis „Pagaunė“ buvo naudojamas jau Didžiojo kunigaikščio Narimanto, tai ir mini Lietuvos ir Žemaičių kronika, rasta XVII a. Tobolsko archyvuose: „…tas Narimantas savo antspaude turėjo herbą, kažkokį raitelį, kurį padarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklu. Tame herbe buvo pavaizduotas narsus vyras ant balto žirgo raudoname dugne, apnuogintu kardu, lyg kažką vytųsi. Sulaukęs senatvės Narimantas mirė ir buvo palaidotas pagoniškai. Valstybės sostą perėmė jo brolis Algirdas.“{41:t.32,32}.

XVII a. karalius Žygimantas Augustas siūlė herbui du žemaitiškos kilmės pavadinimus: „waykitoias“ (vaikytojas) ir „waykimas“ (vaikymas). XVIII–XIX amžių sankirtoje herbą vadino „Vaikymas“. XIX a. viduryje S. Daukantas pasiūlė naujadarą – „vytis“ (mažąja raide, kirčiuojant pirmą skiemenį) pavadinti herbe pavaizduotą karžygį (tik karžygį). „Vytį“ didžiąja raide jau kaip herbo pavadinimą, vietoj „Pagaunės“, pradėjo naudoti Mikalojus Akelaitis 1884 m. Iki XIX a. pabaigos „Vytis“ tapo visuotiniu herbo pavadinimu, tačiau kilo nesutarimų dėl žodžio kirčiavimo (pirmą ar antrą skiemenį kirčiuoti), ir tik 1930-aisiais metais buvo sutarta kirčiuoti pirmą skiemenį.




#Article 187: Trakai (701 words)


Trakai – miestas Vilniaus apskrityje, už 30 km į vakarus nuo Vilniaus centro. Trakų rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Naujasodžio, Pietinė ir Šiaurinė).

Pietinėje Trakų dalyje veikia kultūros namai, Trakų rajono centrinė ligoninė ir poliklinika, paštas. Urbanistikos paminklas (nuo 1969 m.). Miesto dalys:

Seniausios archeologams žinomos gyvenvietės dabartinių Trakų vietoje gyvavo jau I tūkstm. pr. m. e. Tačiau pats Trakų vardas iš pradžių veikiausiai priklausė ne dabartiniams, bet Seniesiems Trakams – už 4 km į pietryčius nuo Trakų (minimi nuo 1337 m., tuo metu jau galėjusi būti kunigaikštystė). 1994–1997 m. archeologiniai tyrimai parodė, kad Senieji Trakai buvo įkurti apie XIII a. pabaigoje, tada tikriausiai paties Ldk Gedimino nurodymu visiškai „kultūriškai tuščioje“ vietoje iškirtus mišką ir sumūrijus gardinio tipo pilį. Tikėtina, kad būtent į šiuos Trakus 1316 m. Gediminas iš Kernavės ar kurios kitos vietos perkėlė savo kaip LDK monarcho sostinę, pastatydamas pilį (tiesa, jau 1323 m. perkeldamas sostinę į Vilnių). Tuo tarpu dabartiniai, arba Naujieji Trakai antruoju po Vilniaus LDK politiniu administraciniu centru (bet ne Lietuvos sostine) tapo tik apie 1375 m., LDK submonarchui Kęstučiui įsikūrus XIV a. II ketvirtyje ar viduryje pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje (pirmojoje Trakų pilyje), kuri buvo baigta XIV 8-ajame dešimtmetyje, tačiau sugriauta 1382–1383 m. vidaus kovų metu. 1409 m. baigta statyti Trakų salos pilis (antroji pilis Trakuose) buvo stipriausia ir didingiausia LDK. Ji iš karto tapo svarbiausia kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija.

XIV a. susiklostė linijinis miesto planas. Apie XV a. pradžią Trakams tapus nemažu miestu, 1409 m. jiems buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės, atidaryta parapinė mokykla ; šiek tiek vėliau tokias pačias teises – atskirai nuo krikščioniškosios miesto dalies – gavo ir Trakų karaimų bendruomenė. Miesto klestėjimo laikotarpiu laikomi XV ir XVI a., XV a. pastatyta rotušė.

Iki XVI a. pradžios Trakuose buvo saugomas LDK archyvas – Lietuvos Metrika. XVI–XVII a. Trakų kaip svarbaus politinio, prekybos ir kultūros centro reikšmė sunyko. Miestas labai nukentėjo XVII a. viduryje, vykstant Maskvos karui, kuomet Trakus kelerius metus niokojo Rusijos okupacinė kariuomenė, – būtent šio karo metu abidvi Trakų pilys virto griuvėsiais. 1654–1667 m. miestas apiplėštas ir sudegintas, 1700–1721 m. Šiaurės karo metu taip pat degė.  

Miesto vardo kilmė aiški – jis kilęs nuo žodžio trãkas („pakilesnė vieta miške, iškirsta ar išdegusi miško vieta; visuma krūmų veislių, sudaranti žemutinį miško ardą“) daugiskaitos.

Miestas apsuptas ežerų, kuriuose gausu įvairaus dydžio salų (šiaurinį miesto pakraštį skalauja Galvė, rytinį – Lukos, arba Bernardinų ežeras, pietinį – Gilušis, vakarinį – Totoriškių ežeras). Taip pat, ties pietiniu miesto pakraščiu telkšo Babrukas, Lovka, vakaruose – Plomėnų ežeras, rytuose – Nerespinka. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Trakai – viena mėgstamiausių trumpalaikio poilsio vietų. Čia tinkamos sąlygos pasimaudyti, galima pažvejoti, paplaukioti jachtomis, valtimis, platus įvairių kitų poilsio būdų pasirinkimas.

Trakų senamiestis yra vienas iš 5 valstybės saugomų Lietuvos senamiesčių (169 ha), saloje stovi pagrindinė miesto įžymybė – Trakų salos pilis. Įdomi ir informatyvi Trakų istorijos muziejaus ekspozicija Salos pilyje. Unikali karaimų etnografinė paroda. Yra Trakų alkakalnis.

Pačioje miesto šiaurėje, Galvės ežero Pilies saloje išlikusi gotikinė Trakų salos pilis (statyta nuo XIV a. II pusės iki Vytauto valdymo pabaigos), kurioje nuo 1962 m. veikia Trakų istorijos muziejus. 1977 m. per Galvę pėstiesiems nutiestas Trakų pilies tiltas.

Be salos pilies, yra daug kitų architektūros paminklų:

Karaimų g. 22 veikia Serajos Šapšalo rinkinių pagrindu sudaryta Trakų muziejaus karaimų parodos ekspozicija. Ji, po remonto, buvo atidaryta 1997 m. birželio 28 d., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines.

Kultūra:

Mieste vyksta Amatų dienos, muzikos festivalis „Čia mūsų namai“, kamerinės muzikos vakarai Užutrakio dvare.

 

Trakai – pagrindinis Lietuvos akademinio irklavimo centras su gerai išvystyta infrastruktūra. Galvės ežere nuo 1962 m. vyksta kasmetinė Gintarinių irklų regata, sutraukianti daugybę irkluotojų iš įvairių Europos bei Azijos šalių. 

Trakuose vyksta tarptautinė Galvės regata – tradicinės baidarių ir kanojų irklavimo varžybos.

Vilniaus jachtklubo steigiamasis susirinkimas įvyko 1926 m. sausio 19 d. Vilniuje. Jachtklubo nariai buriavo Trakų ežeruose. 1930 m. buriuotojams buvo perduota dalis Trakų pusiasalio ir pastatytas naujas jachtklubo pastatas. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Vilniaus jachtklubas su visu inventoriumi buvo perduotas Šaulių sąjungai. Po Antrojo pasaulinio karo Trakai tapo pagrindine buriavimo baze. Naudojantis išlikusiu prieškario inventoriumi buvo ruošiam­i pirmieji pokario buriuotojai, vyko Lietuvos buriavimo čempionatai. Vėliau įkurtas Vilniaus „Žalgirio“ jachtklubas. Išugdyta daug SSRS ir nepriklausomos Lietuvos čempionų. Pastoviai rengiamos miesto ir Lietuvos buriavimo regatos.

Vasaros sezono metu (birželio – rugpjūčio mėn.) kursuoja specialus turistinis autobusas, vežantis nuo Trakų autobusų stoties iki senamiesčio, Užutrakio, kempingo ir viešbučio. 

Miesto transporto funkciją atlieka priemiestiniai autobusai, aptarnaujami UAB „Trakų autobusai“.




#Article 188: Kaunas (3075 words)


Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji sostinė. Kauno miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras. Gyventojų skaičius (2019 m. sausio 1 d.) – 286,7 tūkst.

Gyvenvietė Neries ir Nemuno santakoje buvo įkurta vėliausiai X a. Manoma, kad Kaunas minimas 1030 m. arabų aprašymuose. 1140 m. arabų geografas al Idrisijus šiose vietose mini Qaynu arba Qanys gyvenvietę, kuri galėjo būti dabartinio Kauno vietoje. Santakos gyvenvietės teritorijoje XIV a. viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis. Kryžiuočių heroldo Vygando Marburgiečio kronikoje Kauno gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1361 m. 1362 m. Vokiečių ordinas Kauno pilį užėmė ir sugriovė. XV a. pradžioje pilis atstatyta. 

Dėl XVII a. viduryje prasidėjusių karų ir epidemijų, Kauno plėtra labai sulėtėjo. 1665 m. miestą kelis kartus puolė Rusijos kariuomenė, 1701 m. užėmė švedai. 1657 ir 1708 m. mieste siautė maras, 1731 ir 1732 m. dalį miesto sunaikino gaisras.

Kaunas buvo vienas dažniausiai minimų miestų vokiečių ordinų kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusijos kronikose.

Šiuo metu vyrauja kalbininkų nuomonė, kad miesto pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Kaunas; tokia pavardė ir dabar pasitaiko keturkampyje Jurbarkas–Jonava–Alytus–Vilkaviškis, į kurį patenka ir Kaunas. Šią versiją dar 1925 m. pateikė A. Senas, jai pritarė Pranas Skardžius ir P. Jonikas. Kas buvo tas Kaunas – nežinoma, svarstoma, kad veikiausiai tai galėjęs būti pilies valdovas. Tokią prielaidą leidžia daryti ir dabartinis pilies pavadinimas: net kauniečiai ją dažniau vadina Kauno pilimi, o ne tiesiog pilimi, nors kitos pilies Kaune ir nėra. Pats asmenvardis Kaunas kildinamas iš būdvardžio kaunus – „kuris mėgsta muštis, kautis“.

Kiek vėliau už A. Seną vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno pirminė reikšmė galėjusi būti ‘gilus’, ‘žemas’, ‘slėnyje esąs’. Jo nuomone, šaknis kaun- kilusi iš indoeuropiečių šaknies *kau-, *keu- ‘lenkti(s)’, ‘linkti’; iš čia išsirutuliojo ir reikšmė ‘žemas’ bei su ja susijusios kitos reikšmės, plg. gotų hauns ‘žemas’, vokiečių Hohn ‘pajuoka’, latvių kauns ‘gėda’. Vadinasi, šiuo atveju Kaunas kildinamas iš spėjamai buvusio, bet išnykusio būdvardžio kaunas ar kaunus ‘žemas’. Atvejų, kai vietovardis užkonservuoja anksčiau turėtus, bet jau nebevartojamus žodžius ar jų dalis, yra ne vienas, plg. Simnas (iš spėjamai išnykusio tokio paties ežeravardžio ar asmenvardžio), Stabingis (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio stabis ‘akmuo’), Kirsna (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio kirsnan ‘juodas’), Palanga, Kretinga (su kuršiškomis priesagomis -ang-, -ing-) ir kt.

Kauno vardas turi ir legendinius kilmės aiškinimus. Legendoje apie Palemoną (Bychovco kronika, XVI a.) Kauno vardas kildinamas iš Palemono viduriniojo sūnaus Kūno vardo: esą šis atsikėlęs prie Nevėžio (?) žiočių ir įkūręs miestą, kurį pavadinęs savo vardu. Istorikas Teodoras Narbutas XIX a. yra užrašęs (ar sukūręs?) legendą, jog lietuviai garbinę dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula esą stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu; Kaunį savo globėju laikę sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę auką: augalų ūglių, šaknų, porą avinų.

Miestas yra beveik pačiame Lietuvos centre, Lietuvos Vidurio žemumoje, išsidėstęs didžiausių šalies upių Nemuno ir Neries santakoje. Prieš miestą, užtvenkus Nemuną, suformuotos Kauno marios. Kitoje miesto pusėje telkšo Lampėdžio ežeras.

Kaunas iškilęs apie 70–80 m virš jūros lygio. Aukščiausias miesto taškas yra IX forte (100,1 m), žemiausias – Nemuno vagoje ties Lampėdžiais. Miesto centrinė dalis yra tarp Nemuno ir Neries upių, žemumoje, 30–35 m aukštyje virš jūros lygio, apsupta trijų – Žaliakalnio, Aleksoto ir Šilainių kalvų. Miesto centrą supančiuose šlaituose pastatyta dešimtys laiptų, kurie būtini dėl vietos reljefo ypatybių. Vieni žinomiausių – Stasio Kudoko projektuoti Kauko laiptai.

Miesto klimatas žemyninis, šalčiausias – sausio, šilčiausias – liepos mėnuo. Per metus iškrenta apie 630 milimetrų kritulių. Vyrauja pietvakarių krypties vėjai. Mieste yra daug saugomų teritorijų, draustinių, kuriuose aptinkami į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti gyvūnai. Gražiausi mieste parkai – Ąžuolynas, Pažaislio ir Panemunės šilai.

Pagrindiniai Kaune aplinkos teršėjai yra transportas, pramonės ir energetikos įmonės. Geriamajam vandeniui paruošti naudojamas gruntinis ir paviršinis vanduo, išgaunamas keturiose miesto vandenvietėse.

Seniausioji Kauno miesto dalis – Kauno senamiestis, kuriame susiformavo stačiakampis gatvių planas. Nuo 1847 m., suformavus naują carinio laikų tipo stačiakampę struktūrą, pradėtas planingas Kauno naujamiesčio užstatymas. Palaipsniui prie senosios Kauno dalies imta prijungti gretimas tankiai apgyvendintas teritorijas. Naujamiestis su Laisvės alėja yra laikomas dabartiniu miesto centru.

Miesto dalys dar yra skirstomos į smulkesnius vienetus – miesto teritorijas.

Kaunui tenka 14 proc. visos Lietuvos ekonominės veiklos, sukuriama 11 proc. BVP. Yra Kauno laisvoji ekonominė zona, mokslo technologijų parkas „Technopolis“, Kauno aukštųjų ir informacinių technologijų parkas, KTU regioninis mokslo parkas. Daugiau nei 1000 apdirbimo pramonės įmonių.

Kaunas yra lengvai pasiekiamas įvairiomis transporto priemonėmis. Seniausias, veikiantis nuo viduramžių – vandens transportas Nemunu.

Mieste veikia seniausia Lietuvoje keleivių tarpmiestinė/priemiestinė autobusų stotis, 2 keleivių upių uostai, 1 tarptautinis ir 2 vietiniai oro uostai, 2 funikulieriai – abu paskelbti technikos paminklais. Vienas didžiausių Lietuvos keleivių vežėjų autobusais – UAB Kautra veža keleivius tarptautiniais ir vietiniais maršrutais.

XIX a. antroje pusėje pro Kauną nutiestas geležinkelis.

Kaunas yra Lietuvos vidaus vandens transporto centras, turintis visą reikalingą infrastruktūrą – keleivių ir krovinių uostus, prieplaukas, laivų remonto teritoriją, taip pat administracines ir organizacines struktūras. 2008 m. Kauno Nemuno prieplauka buvo rekonstruota.
Mieste įsikūrusi Susisiekimo ministerijos Vandens kelių inspekcija, bei „Nemuno laivininkystės“ įmonė, užsiimanti keleivių bei krovinių pervežimu.

Kaune yra apie 1500 gatvių, bendras jų ilgis – apie 900 kilometrų. Miestiečiai 60 % kelionių atlieka visuomeniniu transportu, 23 % – lengvaisiais automobiliais, 17 % – pėsčiomis arba biotransportu.

Šiuo metu per Kauną eina Europos greitkelis:

Kauną su Vilniumi ir Klaipėda jungia:

Iš Kauno išeinantys kiti Lietuvos valstybinės reikšmės keliai:

Pirmoji Kaune viešojo transporto priemonė – arklių tramvajus, vadintas konke, veikė nuo 1892 m. iki 1929 m., kai buvo pakeistas miesto autobusais. Laikotarpiu nuo 1915 m. iki 1935 m. viešojo transporto paslaugas teikė ir Kauno siaurukas – civilinės paskirties siaurasis geležinkelis. 1965 m. gruodžio 31 d. Kaune pradėjo kursuoti troleibusai.

Šiuo metu Kaune veikia keturios viešojo transporto rūšys: autobusai, troleibusai, priemiestiniai maršrutiniai taksi ir taksi. Kaune eksploatuojama 154 troleibusai ir 267 autobusai, yra 15 troleibusų ir 45 autobusų maršrutai, jungiančių įvairius miesto rajonus ir jo artimuosius priemiesčius. Bendras maršrutų ilgis – 1854 km. Per metus pervežama apie 80 mln. keleivių. Per metus autobusai ir troleibusai mieste nuvažiuoja 21 mln. km. Miesto maršrutinių taksi nebėra nuo 2019 m. liepos 1 d.

Kauno viešajame transporte nuo 2007 m. įdiegtas elektroninio bilieto projektas. Autobusuose ir troleibusuose buvo įrengti borto kompiuteriai, naujos kartos kasos aparatai, komposteriai, informacinės švieslentės, trumpojo ryšio modemai. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno viešajame transporte nebegalioja terminuotieji mėnesiniai popieriniai bilietai, vietoj jų funkcionuoja elektroniniai aktyvuojamieji (3d., 7d,. 30d., 92d. ar 365d.) ir terminuotieji mėnesiniai (galioja nuo kalendorinio mėnesio pirmos iki paskutinės dienos).

Kauno urbanistinei ir gatvių tinklo plėtrai didelę įtaką turėjo tiltų statyba. Istorijos bėgyje miestas statėsi dviejų didžiųjų Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – santakoje ir jungėsi tiltais su kitomis dalimis centrinėje ir senamiesčio zonoje. Iš viso Kaune 2007 m. pabaigoje buvo 34 automobilių, pėsčiųjų ir geležinkelių tiltai bei viadukai.

Pastaraisiais metais Kaune rekonstruoti keli tiltai, įrengti nauji transporto mazgai. 2008 m. birželio 3 d. atidarytas automobilių eismui skirtas tiltas sujungęs A. Mickevičiaus gatvę ir Nemuno salą. 2008 m. atidaryta estakada virš geležinkelio, sujungusi Čiurlionio tiltą su Europos prospektu, užbaigtas Marvelės transporto mazgas, sujungęs Lampėdžių tiltą su Marvelės gatve, įrengtas Vytauto Didžiojo tilto kairiojo prietilčio mazgas.

Vytauto Didžiojo tiltas rekonstruotas 2005 m., Petro Vileišio tiltas 2008 m., Jiesios tiltas 2011 m., Panemunės tiltas 2015 m., Varnių tiltas 2018 m.
Miesto bendrajame plane ateityje numatyta pastatyti dar kelis tiltus: per Nerį, jungiantį Baltų pr. ir Žeimenos g., Kėdainių tiltą per Nemuną, jungiantį Kėdainių ir Brastos gatves Vilijampolėje su senąja Marvelės gatve Marvelėje. Šis tiltas sudarytų galimybę, aplenkiant miesto centrą, pasiekti Marvelės rajoną ir Via Baltica magistralę., taip pat pastatyti naują pėsčiųjų tiltą iš Aleksoto į Nemuno salą.

Kauno mieste gyvena 10,6 % visų Lietuvos gyventojų. Pagal tautybę apie 93 % miesto gyventojų yra lietuviai, 4 % – rusai, kitų tautybių – 3 %. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyvenančios tautinės mažumos (žmonių skaičius): rusai (16 622), ukrainiečiai (1906), lenkai (1600), baltarusai (1142), žydai (427), vokiečiai (378), čigonai (364), latviai – (211), totoriai (200), armėnai (141), kitų tautybių (534).

Kaunas šiuo metu yra vienas  apgyvendintų Lietuvos miestų. Pagal etninių gyventojų skaičių šis miestas didžiausias iš visų Baltijos šalyse esančių miestų. 1896 m. lietuviai Kaune sudarė tik 6 % gyventojų. 2001 m. 76,7 proc. gyventojų buvo katalikai, 2,5 proc. stačiatikiai, 0,7 proc. sentikiai, 0,3 proc. evangelikai liuteronai, 0,1 proc. evangelikai reformatai.

Kaune įvairiu laikotarpiu gyveno daug žymių asmenybių: Lietuvos prezidentai – Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, pirmasis atkurtos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, istorinės asmenybės – Steponas Darius – lakūnas, Atlanto nugalėtojas, sporto populiarintojas, Silvestras Žukauskas, generolas, pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas, Maironis – kunigas ir rašytojas, poetai ir rašytojai – Vincas Mykolaitis Putinas, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Salomėja Neris, Donatas Banionis – aktorius, Stanislovas Moravskis – memuaristas, gydytojas, keliautojas, etnografas ir teisininkas, Antanas Baranauskas – Žemaičių vyskupas, poetas, rašytojas, Vilhelmas Čepinskis – smuikininkas, Edvardas Gudavičius – istorikas, Jurgis Mačiūnas – menininkas, Abraomas Mapu – žydų kilmės rašytojas, Adomas Mickevičius – poetas, Ričardas Mikutavičius – kunigas, poetas, Hermanas Minkovskis – fizikas, Albertas Vijūkas-Kojelavičius – istorikas, Arvydas Sabonis – krepšininkas, Liudvikas Zamenhofas – oftalmologas, orientalistas, esperanto kalbos išradėjas, Vladislovas Starevičius – lėlinės animacijos pradininkas, Mariana Veriovkina – paskutiniojo Kauno gubernatoriaus sesuo ir dailininkė, ir kiti įžymūs žmonės.

Kokybiškai naujas švietimo raidos Kaune etapas susidarė atkūrus Lietuvos valstybingumą. 1920 m. sausio 27 d. Aukštųjų kursų draugija atidarė Aukštuosius kursus, parengusius dirvą universiteto sukūrimui. 1922 m. vasario 16 d., Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, iškilmingai atidaryta pirmoji Kaune aukštojo mokslo įstaiga – Lietuvos universitetas. Tarpukario metais Kaune buvo įkurta ir daugiau aukštųjų, taip pat vidurinių bei specializuotų mokyklų.

Šiuo metu septyniuose universitetuose ir akademijose, keturiuose kitų aukštųjų mokyklų padaliniuose ruošiami aukščiausios kvalifikacijos gydytojai, teisininkai, vadybininkai, inžinieriai, ekonomistai, programuotojai, žemės ūkio, sporto ir kitų sričių specialistai. Miesto visuomeniniam gyvenimui didelę įtaką daro aktyvios studentų organizacijos – akademinės korporacijos – Neo-Lithuania, KTU korporacija „Plienas“, LSMU korporacijos „Fraternitas Lituanica“ ir ateitininkų korporacija „Gaja“, skautai akademikai.

Kolegijose ir universitetuose veikia studentų atstovybės, atstovaujančios studijuojančių interesus šalyje ir užsienyje. Jos teikia pasiūlymus organizuojant studijas, keičiant stipendijų nuostatas, sprendžiant finansinio rėmimo bei buities klausimus, puoselėja sportą ir kultūrą.

Kaune veikia daug savarankiškų – Lietuvos energetikos institutas, Architektūros ir statybos institutas, Lietuvos tekstilės institutas, Transporto ir kelių tyrimo institutas, Valstybinis miškotvarkos institutas, Kauno aukštųjų ir informacinių technologijų parkas ir į miesto universitetų struktūras integruotų (Maisto institutas) mokslinių tyrimų įstaigų.

Kauno mieste išplėtotas vidurinio ir pradinio išsilavinimo švietimo ir ugdymo įstaigų tinklas:

Kauno miestas išsiskiria išplėtota asmens sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūra. Šalia valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų yra susiformavęs privačių gydymo įstaigų tinklas. 2004 m. mieste veikė 11 ligoninių, tarp jų – seniausia veikianti Lietuvoje – Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, (bendras ligoninių lovų skaičius siekė 5052), 14 ambulatorinio gydymo įstaigų, 222 privačios sveikatos priežiūros, 135 privačios odontologinės priežiūros, 2 laikino gyvenimo įstaigos, 5 įstaigos pagyvenusiems žmonėms, 14 vaikų globos įstaigų. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – stambiausia universitetinė medicinos ir farmacijos specialistų rengimo mokykla Lietuvoje. Nuo 1952 m. veikia Kauno respublikinė klinikinė ligoninė.

LSMU ligoninės Kauno klinikos – didžiausia gydymo įstaiga Lietuvoje. Jose įsikūrusios 34 profilinės klinikos, 11 poliklinikų skyrių; priimami pacientai iš visos Lietuvos (klinikų stacionare vienu metu gali būti gydoma iki 2000 pacientų, poliklinikose kasdien vidutiniškai apsilanko 2700 pacientų).

Keturi istorinės raidos etapai Kauno miesto kultūros paveldo teritorinėje sanklodoje paliko skirtingos urbanistinės morfostruktūros zonas. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis (XIII–XVII a.), gotikiniai Perkūno namai (XV–XVI a.), Šv. Gertrūdos ir Vytauto Didžiojo bažnyčios (pradėta statyti 1400 m.), „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė (XVI–XVIII a.) ir kt.

Kauno naujamiestyje ir Žaliakalnyje tarpukario metais buvo pastatyti Lietuvos banko rūmai, Karininkų ramovė, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Kauno centrinis paštas, Vyriausiojo tribunolo rūmai, Kauno gaisrinė, Žemės ūkio rūmai, Kauno sporto halė, įstaigų, komercinių bankų, muziejų, aukštųjų mokyklų pastatai. Kauno modernizmo architektūra įvertinta Europos paveldo ženklu.

XXI a. sporto kompleksas Kauno miesto Nemuno saloje iškilo Žalgirio Arena.

Miesto erdvėse įrengtos J. Mačiūno, Nepriklausomybės, Rotušės, Sąjungos, Vienybės aikštės, Tibeto skveras.

Kaunas – stambus kultūros centras. Kaune veikia Kauno apskrities viešoji biblioteka, Vinco Kudirkos biblioteka su 23 skyriais visame mieste, 7 profesionalūs, 10 mėgėjiškų teatrų, 20 folklorinių ansamblių, vieninteliai Lietuvoje profesionalūs cirko – Baltijos cirkas ir džiazo – Kauno bigbendas kolektyvai. Svarbiausi valstybiniai teatrai Kaune – muzikinis teatras, dramos teatras ir lėlių teatras. Mieste taip pat kuria moderniojo šokio teatras „Aura“, Kauno pantomimos teatras, Mažasis teatras, Kamerinis teatras. Nuo 1969 m. koncertuoja Kauno valstybinis choras, nuo 1974 m. Lyros choras, nuo 1981 m. Kauno styginių kvartetas, nuo 2005 m. – Kauno simfoninis orkestras. Nuo 2004 m. veikia Kauno įvairių tautų kultūrų centras.

Vykstančius renginius galima suskirstyti į keletą grupių: valstybinės šventės, festivaliai ir miesto šventės. Beveik visos valstybinės šventės Kaune vyksta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Pagrindinis valstybinių švenčių akcentas – Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija.

Kauniečiai ir miesto svečiai itin pamėgę tris vasaros mėnesius vykstantį tarptautinį Pažaislio muzikos festivalį, kuriame dalyvauja pasaulio muzikos elito atstovai. Džiazo mėgėjai susitinka „Kaunas Jazz“ festivalyje , netradicinio folkloro festivalis „Suklegos“, tarptautinis dramos teatrų festivalis, šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“, fotomeno festivalis „Kaunas Photo“, tarptautinis sakralinės muzikos festivalis, Kauno kino festivalis, vykstantis istoriniame kino teatre „Romuva“, nuo 1997 m. vyksta Kauno bienalė.

Vienas žymiausių Kauno kultūrinių renginių – miesto gimtadienis Kauno miesto dienos (paskelbtas 1998 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto tarybos nutarimu), švenčiamas gegužės 20 d. Būtent šią dieną 1463 m. kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir praplėtė miesto teises. Pagrindiniai šventės renginiai keletą dienų vyksta Senamiesčio gatvėse, prie Kauno pilies bei kitose miesto vietose.

Pirmasis Kauno miesto muziejus įkurtas 1897 m., vienas paskutinių – 2014 m. Šiuo metu Kaune veikia apie 40 muziejų ir jų padalinių, tarp kurių:

Taip pat veikia Lietuvos zoologijos ir Botanikos sodai. Iš buvusių muziejų tarpukaryje garsėjo Motinos ir vaiko muziejus.

Mieste veikia įdomūs technikos paveldo objektai – Žaliakalnio ir Aleksoto keltuvai. Pasikėlus ant Aleksoto kalno, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Kaune yra keturi saulės laikrodžiai – ant Pažaislio bažnyčios, VUKHF pastato, dar dveji – Kauno technologijos universiteto teritorijoje; vienas jų – didžiausias Lietuvoje, įrengtas ant Informacinių technologijų plėtros instituto sienos, antras, atidengtas 2009 m. birželio 25 d. Cheminės technologijos fakulteto teritorijoje – žmogaus šešėlio Saulės laikrodis. Saulės laiką juo galima nustatyti atsistojus ant tam tikro mėnesio žymos nugara į Saulę ir tereikia stebėti kurioje akmeninės skalės vietoje krenta šešėlis.

XIX a. antroje pusėje Rusijos caro valdžia dėl strateginės reikšmės Kauną pavertė pirmos klasės tvirtove. Nuo 1882 m. aplink miestą buvo įrengti 9 fortai, 12 baterijų, nutiesti keliai, karinė geležinkelio linija, pastatyti kareivinių miesteliai, dirbtuvės, laboratorijos, sandėliai, slėptuvės. 1912 m. patvirtintas naujas detalus Kauno tvirtovės išplėtimo planas, įrengtas pirmasis Lietuvoje aerodromas, pradėtas statyti antrasis tvirtovės fortų žiedas.

Pirmojo pasaulinio karo metu, priartėjus frontui, tvirtovės plėtimo darbai buvo nutraukti. 1915 m. rugpjūčio 18 d., po 11 dienų trukusių kautynių, Vokietijos kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę. Po Pirmojo pasaulinio karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, kai kurie fortai buvo tušti, kituose buvo įrengti butai, dirbtuvės, karinis kalėjimas. Antrojo pasaulinio karo metais VI, VII ir IX fortai buvo paversti koncentracijos stovyklomis.

Išlikę Kauno tvirtovės fortai:

nebaigti statyti fortai:

Mieste išlikę daug įvairių religijų maldos namų ir šventyklų. Daugiausia Kaune – katalikų bažnyčių (iš viso – 21; iš jų 18 priklauso Kauno arkivyskupijai, 3 – Vilkaviškio (kairiajame Nemuno krante):

Pažaislio vienuolynas – Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno pastatų ansamblis. Tai vienas gražiausių baroko architektūros ansamblių Lietuvoje. Iš viso Kaune yra 8 vienuolynai: buvęs basųjų karmelitų, benediktinių, buvęs ir esamas bernardinų, jėzuitų, kamaldulių, pranciškonų konventualų bei marijonų (anksčiau – rokitų ir šaričių).

Be katalikiškų bažnyčių taip pat yra ir kitų religijų šventovių :

Kaune iš viso yra 24 kapinės, aštuonios iš jų – neveikiančios. Pagrindinė gyventojų laidojimo vieta – Karmėlavos kapinės, nuo 2014 m. – naujosios Vainatrakio kapinės. Miestui nusipelnę žmonės laidojami Petrašiūnų ir Panemunės kapinėse, valstybės saugomu objektu paskelbtos ir Aukštųjų Šančių karių kapinės. Kauno Eigulių kapinėse yra Lietuvos cirko artistų panteonas. Mieste yra 5 senosios žydų kapinės (Aleksoto, Panemunės, Vilijampolės, Žaliakalnio).

Kaune yra daug paminklų bei skulptūrų, jų kompozicijų. Svarbiausios valstybės šventės vyksta Karo muziejaus sodelyje, kuriame įrengtas memorialas su Amžinąja ugnimi, skirtas pagerbti visus žuvusius už Lietuvos laisvę ir ypač jai nusipelniusius asmenis. Dauguma tarpukario metais Kaune pastatytų paminklų, sovietinės okupacijos metais buvo nugriauti, atkūrus Lietuvos valstybingumą – atstatyti. Okupacijos metais Kaune pastatyti paminklai buvo demontuoti ir yra eksponuojami Grūto parke.

Nuo 2015 m. miesto savivaldybės leidimu organizuojamas idėjų konkursas Kauno akcentas. Konkurso dalyviai, kurių pristatomi darbai laimi, gali papuošti įvairias Kauno vietas. Svarbiausias veiksnys – unikalumas, savitumas, originalumas, bendra dermė su aplinka. Tai analogijų Lietuvoje neturinti idėja. Skulptūros ar kitokie meno projektai puošia ne tik miesto centrą, bet ir miegamuosius rajonus, pvz., Žaliakalnį, Vilijampolę ir kt. Be to, meno kūriniai įprasmina miesto istoriją, kaip antai, litvakus, Fluxus meno srovę.

Kaune įvairios sporto šakos aktyviai kultivuoti pradėtos dar tarpukario metais. 1921 m. Kauno savivaldybė išnuomojo Lietuvos fizinio lavinimo sąjungai (LFLS) žemės sklypą, kuriame buvo įrengta futbolo aikštė ir bėgimo takai. 1924–1925 m. LFLS pirmininko Stepono Dariaus iniciatyva įrengtas pirmasis sporto stadionas Lietuvoje. 1934 m. šalia stadiono pastatyti Kūno kultūros rūmai – dabartinė Lietuvos kūno kultūros akademija, kurioje kultivuojamos beveik visos sporto šakos, įtrauktos į olimpiadų programą. 

Populiariausia Kaune sporto šaka – krepšinis. Pirmosios krepšinio rungtynės Kaune įvyko 1922 m. Krepšinis ypač populiarus tapo Lietuvai laimėjus 1937 m. vykusį antrąjį Europos krepšinio čempionatą. Seniausias ir tituluočiausias Kauno vyrų krepšinio klubas – „Žalgiris“.

Tarpukario metais Lietuvoje pradėtas žaisti ir futbolas. Lietuvos vyrų futbolo rinktinė pirmąsias tarptautines varžybas žaidė 1923 m. Kaune. Lietuvos futbolo čempionais daug kartų tapo Kauno klubai. Daugkartinis Lietuvos čempionas – FBK Kaunas. Siekiant parengti aukšto sportinio meistriškumo futbolininkus, kurie ateityje galėtų prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės, Kaune 2006 m. įkurta Nacionalinė futbolo akademija. Jos auklėtiniai ir meistrai naudojasi moderniu futbolo maniežu. 2019 m. įrengtas pripučiamas Vilijampolės futbolo maniežas.

Kaune gilias tradicijas turi ir rankinio sporto šaka. Kauno „Žalgirio“ moterų komanda yra 4 kartus laimėjusi SSRS rankinio čempionatą (1957, 1960, 1966 ir 1967 m.), vieną kartą SSRS taurę (1978 m.), du kartus laimėjo Europos taurę (1967 ir 1968 m.). 1963 m. SSRS čempionais tapo vyrų Kauno „Atleto“ komanda. Kauno „Granito“ vyrų rankinio komanda yra laimėjusi tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę 1987 m.

Kaune taip pat žaidžiamos komandinės sporto šakos: regbis (Regbio klubas Ąžuolas), beisbolas, ledo ritulys, tinklinis bei asmeninės sporto šakos: lengvoji atletika, badmintonas, boksas, tenisas, baidarių ir kanojų irklavimas, buriavimas, automobilių sportas. Šalia Kauno, Kačerginėje 1964 m. įrengtas Nemuno žiedas – vienintelė Lietuvoje speciali automobilių bei motociklų žiedinių lenktynių trasa. Kauno mariose vykdomos buriavimo varžybos. 2000 m. Lapėse atidarytas pirmasis Lietuvoje golfo aikštynas. Mieste veikia 5 plaukimo baseinai, daug įvairių sporto šakų klubų ir mokyklų:

Mieste veikia kelios televizijos – „Cgates“ (anksčiau Mikrovisata), „Telia“(anksčiau Teo), „Pūkas“, „Init“ ir radijo stotys. Veikė kanalai Kaunas plius TV, AR televizija.

Veikia radijo stotys Gaudeamus, Kauno fonas, Tau, Radijas „Kelyje“.

Kaune leidžiami laikraščiai Kauno diena, Ūkininko patarėjas, XXI amžius, Laikinoji sostinė ir kt. Visą tarpukario laikotarpį buvo leidžiami Lietuvos žinios, Lietuvos aidas, Lietuvos ūkininkas, Diena. Taip pat buvo leidžiami žydų laikraščiai Arbeter Vort, Arbeter Lebn, Arbeter Zeitung, Apžvalga, Cu Hilf, Idiše štime, Folksblat, Di Cait, Der Funk, Der Emes, Jugnt Front, Das Vort, taipogi vienas žymiausių tarpukario laikraščių rusų kalba Эxo (Echo),Vyšniauskas M. Septyneri emigranto metai: Arkadijus Buchovas Kaune, vėliau pakeitęs pavadinimą į  Echo Litvy. Laikraščiai lenkų kalba Goniec Kowieński, Dzień Kowieński ir Litwa. Baltarusių kalba leistas laikraštis Sialianskaja Dolia.

Kauno miestas turi savivaldybės statusą Kauno apskrityje. Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Kauno miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Kauno miesto savivaldybės administracija. Savivaldybės funkcijas įgyvendina atitinkami jos struktūriniai padaliniai. Kauno savivaldybę sudaro 11 seniūnijų – smulkesnių savivaldos administracinių vienetų.




#Article 189: Miestas (537 words)


Miestas – gyvenvietė, kurioje gyvena didelis skaičius gyventojų. Šiuo metu didžiausias pasaulio miestas yra Tokijas arba Meksikas (priklausomai nuo to, kurie priemiesčiai jiems priskiriami), o skaičiuojant be priemiesčių – Šanchajus.

Miestas paprastai susideda iš gyvenamųjų, pramoninių ir verslo rajonų bei atlieka administracines funkcijas, kurios gali būti platesnės nei paties miesto teritorija. Didžiąją miesto dalį paprastai užima pastatai, keliai ir gatvės.

Ypatingas vaidmuo miestams tenka civilizacijų istorijoje. Dėl savo specifikos miestai tapo svarbiausiais civilizacijų pažangos centrais. Čia susidaro sąlygos kurti svarbiausias civilizacines vertybes. Miestų atsiradimas rodo istorinių kultūrų gimimą, o jos gimsta kartu su didžiuoju žmonių pasitraukimu iš gamtos pasaulio. Civilizacija atsiranda kartu su miestu ir mieste (architektūra, raštas, teisė, kultas ir t. t.). Miestas egzistuoja kaip visuomenės integracijos forma.

Uždaroje, dažniausiai sienomis apribotoje miesto erdvėje, telkėsi ir bendradarbiavo sėslūs gyventojai, valdžia ir valdymas, vyko gamyba, mainai, materialinių gėrybių paskirstymas, kaupėsi turtai. Miestas tapo religinio gyvenimo centru, o jo šventyklos, kaip valdovo rūmai, – materiali ideologinės pirmenybės išraiška.

Kaip liudija archeologiniai duomenys ir rašytiniai šaltiniai, senovės miestų lopšys – Artimieji Rytai.

Pirmieji pasaulyje miestai ėmė kurtis Artimuosiuose Rytuose. Kas yra seniausias miestas įvardinti sudėtinga, kadangi sunku nuspręsti, kada atskira gyvenvietė tapo miestu. Pirma žinoma stambi gyvenvietė regione buvo Čatal Hiujukas (dab. Turkija), gyvavęs VII tūkstantmetyje pr. m. e., Jerichonas įkurtas dar IX tūkstantmetyje pr. m. e. ir tebėra gyvenamas iki šiol. Mesopotamijoje pirmasis miestas buvo Eridu, įkurtas VI tūkstantmetyje pr. m. e. ir yra laikomas pirmu tikru miestu. Vėliau iškilo kiti Šumero, Asirijos miestai – Ūras, Urukas, Ninevija (dab. Mosulas), Erbilis ir kt. Panašiu laiku miestai kūrėsi Levante (Biblas, Sidonas, Damaskas, Beirutas, Jeruzalė, Džafa ir kt.) Kiek vėliau miestai ėmė steigtis Egipte (Abydosas, Tinis, Memfis, Tėbai). III tūkstantmetyje pr. m. e. urbanizacijos banga kilo Indo slėnyje, ten įkurtas Mohendžo Daras, Harapa. Europoje pirmieji miestai IV–II tūkstantmetyje pr. m. e. kūrėsi Graikijoje (Atėnai, Mikėnai, Argas), stambios neolito gyvenvietės buvo dab. Ukrainoje. Panašiu metu Kinijoje įkurtas Luojangas, vėliau – Sianas, Pekinas. II tūkstantmetyje pr. m. e. Senovės Indijoje įkurtas Varanasis, Balchas. Amerikos žemyne miestai pradėjo kilti nuo I tūkstantmečio pr. m. e. ir I tūkstantmečio m. e. sandūros (Teotihuakanas, Čolula, San Lorensas, La Venta, Tihuanakas), nors Karalis įkurtas jau III tūkst. pr. m. e.

Mūsų eros pradžioje miestai klestėjo jau daugelyje pasaulio regionų. Tuo metu didžiausi pasaulio miestai buvo Roma (~800 tūkst.–1 mln. gyv.), Konstantinopolis (350–500 tūkst.), Ktesifonas (~0,5 mln.). Vėliau (maždaug nuo 1000 m.) didžiausi pasaulio miestai buvo Kinijoje: Kaifengas, Sianas (Čanganas), Hangdžou turėjo ~1 mln. gyv., panašiai žmonių gyveno Bagdade. Amerikoje didžiausias miestas buvo Tenočtitlanas. XV a. didžiausi pasaulio miestas buvo Pekinas, kiek vėliau jį prisivijo Stambulas (po 1 mln. gyv.). XIX a. iškilo Londonas, kurio gyventojų skaičius pasiekė 3–4 mln. gyventojų. Tuo metu pasaulyje dėl industrializacijos pradėjo vykti sparti urbanizacija. XX a. pirmoje pusėje Londoną aplenkė Niujorkas (7–10 mln. gyv.), o nuo XX a. antros pusės didžiausiu pasaulyje metropoliu yra Tokijas.

Jungtinių Tautų Organizacija prognozavo, kad 2010 metais 51,3 procento gyventojų gyvens miestuose. JAV Šiaurės Karolinos ir Džordžijos universitetų mokslininkai Ron Wimberley, Libby Morris ir Gregory Fulkerson, remdamiesi demografiniais modeliais teigia, kad 2007 metų gegužės 23-ioji tapo persilaužimo diena. Šią dieną miesto gyventojų pasaulyje apytiksliai skaičiavimais turėjo būti 3 303 992 253, o ne mieste gyvenančiųjų skaičius – 3 303 866 404.

Lietuvoje gyvenvietės skirstomos į miesto gyvenvietes (miestai)
ir kaimo gyvenvietes (miesteliai ir kaimai):




#Article 190: Delninis kompiuteris (274 words)


Delninis kompiuteris ( arba palmtop) – nedidelis mobilus nešiojamų kompiuterių rūšies įrenginys, galintis atlikti daugelį asmeninio kompiuterio atliekamų funkcijų. Tokiame įrenginyje paprastai būna laikrodis, skaičiuotuvas, kalendorius, priminimų bei adresų sąrašai, taip pat yra galimybė įdiegti įvairių taikomųjų programų – pašto programų, dokumentų redaktorių, žaidimų. Viena svarbiausių delninukų savybių – galimybė sinchronizuoti duomenis su asmeniniu ar nešiojamu kompiuteriu.

Labiausiai paplitę Pocket PC ir Palm delniniai kompiuteriai.

Pirmieji delniniai kompiuteriai buvo sukurti apie 1980 metus RadioShack firmoje, pirmieji, panašūs į šiuolaikinius – Apple Newton – buvo sukurti 1993 m., pirmieji smarkiai išpopuliarėję delniniai kompiuteriai – US-Robotics Pilot – buvo sukurti 1996 m. Pastarųjų įrenginių verslas vėliau atiteko 3Com, o dar vėliau – palmOne kompanijai, kuri 2005 m. gegužę vėl įgijo pilnas teises į rūšies pavadinimą „Palm“ ir pakeitė pavadinimą į Palm.

Pastaruoju metu išnyko ribos tarp delninių kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir skaitmeninių fotoaparatų: nauji telefonai ar sumanieji telefonai atlieka delninių kompiuterių funkcijas, į kai kuriuos delninius kompiuterius integruojami telefonai arba dedamos GSM kortelės, o sudėtingi fotoaparatai integruojami ir į vienus, ir į kitus.

Šiuo metu populiarėja kita delninių kompiuterių pritaikymo sritis – GPS navigacija. Įdiegus į „delninuką“ vieną iš žemėlapių programų bei prijungus GPS imtuvą, gauta įranga tampa kelrodžiu į bet kurį pasirinktą pasaulio tašką (tai priklauso tik nuo programinės įrangos). Nemažai delninių kompiuterių jau gaminami su integruotais GPS imtuvais.

Šiuolaikiniai delniniai kompiuteriai yra ne tik puikūs garso grotuvai, jais galima žiūrėti vaizdinę medžiagą (filmus, muzikinius klipus ir kt.). Jie gali tureti Wi-Fi, IrDA, BlueTooth jungtis.

Populiariausios delniniuose kompiuteriuose naudojamos operacinės sistemos: Palm OS bei Pocket PC (Windows CE), užimančios daugiau kaip 80 % rinkos. Po truputį plinta ir Symbian bei Linux operacinių sistemų naudojimas.

Pagrindiniai delninių kompiuterių gamintojai (skliaustuose – rinkos dalis 2003 metais):

Visi delninių kompiuterių gamintojai:




#Article 191: PHP (179 words)


PHP – plačiai paplitusi dinaminė interpretuojama programavimo kalba (en: Hypertext Preprocessor), sukurta 1995 m. ir specialiai pritaikyta interneto svetainių kūrimui.

PHP sintaksė panaši į daugelį struktūrinių kalbų, ypač į C bei Perl.

PHP kalba yra atviro kodo ir tai yra viena priežasčių, dėl ko kalba yra nors ir nesudėtinga, bet gana lanksti – veikia daugumoje operacinių sistemų, palaiko nemažai reliacinių duomenų bazių bei veikia su dauguma interneto serverių – CGI, FastCGI, ISAPI ir kitais protokolais.

Nors PHP yra dažniausiai naudojama interneto puslapių kūrimui, bet yra labai galingas įrankis atlikti kitas funkcijas komandinėje eilutėje.

Viskas prasidėjo 1994 metų rudenį, kai Rasmus Lerdorf'as (Danija) nusprendė patobulinti savo Home-Page (asmeninį puslapį) ir parašyti asmeninį varikliuką, kuris atlikinėtų paprasčiausius veiksmus. Šį varikliuką parengė 1995 metų pradžioje ir pavadino „Personal Home Page Tools“. Šie „tools'ai“ mokėjo ne itin daug, ir galimybės jo buvo tik pačios paprasčiausios, sudarė ją vos keletą makrosų. (Patį pirmajį Rasmus Lerdorf'o pranešimą į www konferenciją apie savo „Personal Home Page Tools“ pateikė 1995 metais.)

 

Išvestis būtų tokia: see if a submitted URL has a valid http response code and also if it responds quickly. 




#Article 192: Japonijos vėliava (1218 words)


Japonijos vėliava – oficialus Japonijos valstybės simbolis, kurį sudaro baltas stačiakampis su raudonu apskritimu viduryje, simbolizuojančiu saulę. Vėliavos istorija siekia kelis šimtmečius: žinoma, kad vėliavą Japonijos laivai naudojo jau XVI a., kaip valstybinė ji buvo įteisinta po Meidži restauracijos 1870 m., o po Antrojo pasaulinio karo naudota de facto ir teisiškai pripažinta kaip oficialus valstybės simbolis 1999 m. rugpjūčio 13 d. Japoniškai vėliava oficialiai vadinama nišioki ( – vėliava su saulės ženklu), tačiau kasdienybėje labiau paplitęs pavadinimas hinomaru ( – saulės apskritimas).

Saulės reikšmė japonų mitologijoje ir religijoje yra labai didelė, nes yra manoma, kad Imperatorius yra tiesioginis saulės deivės Amaterasu palikuonis. Amaterasu yra pati svarbiausia dievybė Šinto religijoje, iš kurios, kaip teigia legenda, kilo Japonijos imperatoriška šeima. Ji gimė iš kairiosios savo tėvo Idzanagio akies. Jai gimus, jis apdovanojo Amaterasu brangakmenių vėriniu ir paskyrė prižiūrėti Takamagaharą () – visų dievų ir dievybių buveinę. Šalies pavadinimas, taip pat kaip ir vėliavos dizainas, atspindi saulės svarbą japonų kultūroje. Antikinėje istorijoje Šioku Nihongi () rašoma, kad Imperatorius Monmu (, 683–707m.) naudojo vėliavą, vaizduojančią saulę nuo 701 m., ir tai yra pirmas kartas, kai buvo užfiksuotas jos naudojimas.

Tiksli Japonijos vėliavos atsiradimo kilmė nėra žinoma. Tačiau aptikti istoriniai šaltiniai rodo, kad dabartinės šalies vėliavos simbolika atsirado dar antikos laikais. XII a. apysakoje apie Heikę () teigiama, kad samurajai nešiojosi vėduokles, vadinamas gunsen (), ant kurių buvo nupiešti raudoni apskritimai – saulės simboliai. Taip pat senovinė legenda teigia, kad budistų vienuolis Ničirenas (, 1222–1282), per XIII a. vykusią mongolų invaziją davė šiogūnui saulės vėliavą, kad neštųsi ją į karą kaip šalies simbolį.

Anksčiausiai užfiksuotos vėliavos Japonijos istorijoje priklausė kiekvienam daimyo ir buvo daugiausia naudojamos kovose. Dažniausiai tokios vėliavos turėjo daimyo klano emblemas, vadinamas mon (). Tos pačios šeimos nariai, pavyzdžiui, sūnus, tėvas ar brolis turėjo ir į mūšio lauką nešėsi visiškai kitokias, nei valdovo, vėliavas. Jos buvo naudojamos kaip identifikacija ir buvo piešiamos ant arklių ir karių nugarų. Karo generolai taip pat turėjo savas vėliavas, kurios skyrėsi nuo paprastų karių tuo, kad buvo kitos formos.

Seniausia iki šių laikų išlikusi vėliava yra senesnė nei XVI a. ir antikinė legenda teigia, kad ji XI a. Unpodžio šventyklai buvo duota Imperatoriaus Go Reidzei (, 1025–1068 m.)

XV–XVI a. hinomaru taip pat buvo naudojama kaip karo simbolis. 1600 m. vykusį Sekigaharos mūšį vaizduojančiame paveiksle daug vėliavų naudojo hinomaru vėliavos motyvus turinčias vėliavas. Nors raudonas apskritimas baltame fone buvo naudojamas plačiausiai, tačiau turima įrodymų, kad pasitaikydavo ir tokių pavyzdžių, kai buvo piešiamas auksinis apskritimas tamsiai mėlyname fone.
 
Balta vėliava su raudonu apskritimu viduryje šiek tiek kitokią reikšmę įgavo tik XVI a. pab.–XVII a. pr. Tuo metu Tojotomi Hidejoši ir Tokugava Iejasu pradėjo ją naudoti kaip valstybės simbolį. Vėliava buvo keliama prekybiniuose laivuose, kurie keliavo į užsienį, kad Japonijos laivynas nebūtų supainiotas su užsieniečių prekybiniais laivais. 

Hinomaru naudojimas augo kartu su Japonijos imperija. Būtent ši vėliava buvo naudojama svarbiuose istoriniuose įvykiuose, tokiuose kaip laimėjus pirmąjį karą prieš Kiniją ir karą prieš Rusiją. Taip pat ji buvo naudojama propagandoje. Viename filme, pastatytame 1934 m., užsienio šalių vėliavos buvo traktuojamos kaip „brokuotos“, jų dizainai buvo netikę, tuo tarpu Japonijos vėliava, kaip ir dera propagandiniam filmui, buvo išaukštinta.

Nepaisant visų sankcijų, žmonės vis tiek labai nenoriai pripažino vėliavą ir himną. Tam įtakos turėjo Japonijos mokytojų asociacija ir žmonių prisiminimuose vis dar išlikę skaudūs prisiminimai. Pastaroji priežastis ypač paveikė Hirošimos ir Okinavos prefektūras, kurios karo metu buvo vienos labiausiai nukentėjusių. Kai kuriose mokyklose ši tema tapo stipriai diskutuojama ne tik mokytojų, bet ir mokinių, tėvų ir kitų vietinių gyventojų tarpe. Tikriausiai geriausiai žinomas buvo Tokorodzavos vidurinės mokyklos atvejis, kur studentai, tėvai ir mokytojai priešinosi direktoriaus spaudimui net keletą metų.

Kai 1870 m. Ministras Pirmininkas išleido įsakymą Nr. 57, jame buvo pabrėžtos dvi nuostatos. Viena iš jų teigė, kas galėjo naudoti vėliavą, o kita – kaip ji turi atrodyti. Vėliavos kraštinių santykis buvo nustatytas 7:10. Raudonas diskas pagal įstatymą yra centre. Tų pačių metų spalio 3 d. nuostatos dėl dizaino buvo pakeistos ir buvo priimti nauji įstatymai dėl prekybinių ir karinio laivyno vėliavų. Prekybiniams laivams vėliavų santykis buvo nustatytas 2:3. Raudono disko dydis išliko toks pat, tačiau jis buvo arčiau strypo krašto 1/20, priešingai nei anksčiau, kai jis buvo talpinamas 1/100 arčiau.

Kai 1999 m. išėjo įstatymas dėl nacionalinės vėliavos ir himno, matmenys buvo šiek tiek patobulinti, santykis išliko 2:3, tačiau raudonasis diskas buvo perkeltas į patį vėliavos vidurį, o jo dydis išliko toks pat. Vėliavos fonas yra baltas, o tikslus apskritimo atspalvis nustatytas nebuvo. Vienintelis dalykas, pasakytas šia tema, buvo tai, kad spalva yra sodraus raudono atspalvio.

Paprastai vėliavos kėlimo ceremonijos metu pirmenybė teikiama vėliavai, kurios šalyje atliekamas šis procesas. Ne išimtis yra ir Japonija. Tokioje situacijoje, kada yra keliamos trijų šalių vėliavos, Japonijos visada bus viduryje, o kitos dvi – pagal abėcėlės eilę, pradedant nuo kairės pusės. Lygiai tokia pat tvarka taikoma ir kai vėliavų skaičius yra nelyginis. Japonijos – visada viduryje. Kai keliamos dvi vėliavos, tekančios saulės šalies visada būna dešinėje pusėje. Taip pat, remiantis protokolu, todėl, kad Japonijos vėliava reprezentuoja visą šalį, ji neturėtų būti keliama kartu su vėliava, kuri atstovauja tam tikrą grupę. Tačiau jeigu tai yra neišvengiama, tuomet hinomaru privalo būti didesnė ir pakelta aukščiau. Iškilus situacijai, kada yra keliamos dvi vėliavos sukryžiuotais stiebais, užsienio šalies simbolio stiebas visada bus ant viršaus.

Gedulo metu, vėliava pakeliama į vidutinį aukštį. Paprastai nėra konkrečios taisyklės, kuri nurodytų, kad tokioje situacijoje vėliava turi užimti tam tikrą poziciją, tačiau valstybinėms laidotuvėms ar renginiams, atitinkantiems valstybinių laidotuvių svarbą, vyriausybė išleidžia įstatymą ir vėliavos privalo būti kabinamos vidutiniame aukštyje. 

Žmonių požiūris į nacionalinę vėliavą yra labai skirtingas. Dažnai japonai laiko šalies vėliavą svarbiu kultūriniu simboliu. Tačiau vėliava nėra dažnai demonstruojama dėl stiprios asociacijos su perdėtu nacionalizmu, patirtu praeityje.

Hinomaru naudojimas ir nacionalinis himnas buvo nesibaigianti problema valstybinėms mokykloms nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Okinavos ir Hirošimos gyventojams vėliava simbolizuoja Antrojo pasaulinio karo įvykius ir vėlesnį Jungtinių Amerikos Valstijų armijos buvimą šalyje. Kitoms šalims, kurias okupavo Japonija, raudonas apskritimas baltame fone simbolizuoja agresiją ir imperializmą. Japonija savo vėliavą naudojo kaip būdą pavergti ir įbauginti okupuotas tautas. Nors vietinių vėliavų naudojimas buvo leistinas Filipinuose ir Indonezijoje, Korėjoje hinomaru ir kiti japoniški simboliai buvo naudojami pabrėžti, kad korėjiečiai priklauso imperijai, todėl ten ji turi ypač neigiamą atspalvį.

Nepaisant visų neigiamų nuomonių tiek vakarietiški, tiek japoniški šaltiniai teigia, kad ši vėliava nepaneigiamai yra galingas ir ilgalaikį poveikį turintis imperijos simbolis. Net keletas Japonijos armijos vėliavų yra paremtos hinomaru motyvais. Ši vėliava taip pat yra kaip šablonas kitų šalies regionų vėliavoms. Jos visos atitinka tą patį motyvą, skiriasi tik spalvos ir papildomi dizaino elementai.

Kylančios saulės vėliava yra dar vienas svarbus simbolis Japonijos kultūroje. Ji buvo naudota karinių ir savigynos pajėgų imperijos laikotarpyje. Jos dizaino pagrindą sudaro hinomaru motyvai.

Ši vėliava karo metu buvo tarsi simbolis žiauraus Japonijos elgesio prieš okupuotas valstybes ir nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tačiau Japonija vis dar naudoja šią vėliavą ir netgi didžiuojasi ja kaip kultūrine relikvija. Pekino Olimpinių žaidynių metu, japonai buvo įspėti Tarptautinio olimpinio komiteto, kad nenaudotų šios vėliavos, nes ji turi neigiamą politinį atspalvį. Pekinas pareiškė, kad vėliavos, susijusios su religine, etnine ar politine tematika yra uždraustos naudoti Olimpiniuose stadionuose. Tekančios saulės vėliava Azijos šalims yra lygiai tokia pat įžeidžianti, kaip svastika yra žydams, todėl šis sprendimas yra pateisinamas. Nors vėliava buvo uždrausta, šis simbolis šiais laikais vis dar yra naudojamas kituose sporto renginiuose palaikant savo komandą ir piešiamas ant nacionalinių sportininkų uniformų, taip pat madoje ir net animaciniuose serialuose vaikams.




#Article 193: Jokohama (153 words)


Jokohama () yra miestas Kanagavos prefektūroje, Japonijoje. Prefektūros ir Kanto regiono sostinė, pagrindinis uostas. Jokohama yra antras pagal dydį miestas Japonijoje, įsikūręs netoli Tokijo, turi apie 3,6 mln. gyventojų.

Dar XIX amžiaus viduryje Jokohama tebuvo nedidelis 600 žvejų kaimelis. 1859 m. Jokohamoje pasirašyta JAV ir Japonijos taikos ir draugystės sutartis, atvėrusi Japoniją santykiams su užsienio šalimis. Po penkerių metų į Jokohamos uostą atplaukė pirmieji užsienio laivai. Šiuo metu tai didžiausias Japonijos tarptautinis prekybos uostas.

Šiuo metu kartu su Tokiju ir Kavasakiu Jokohama sudaro didžiausią Japonijos megapolį, turintį daugiausia gyventojų pasaulyje.

Kadangi miestas yra arti Tokijo, atskiro oro uosto nėra, miestą aptarnauja Tokijo Hanedos oro uostas ir Naritos tarptautinis oro uostas.

Mieste yra valstybinis Jokohamos universitetas ir Jokohamos savivaldybės universitetas, daug kitų mokymo įstaigų.

Jokohama suskirstyta į 18 seniūnijų (ku):

Jokohamoje 2002 m. vyko XVII pasaulio futbolo čempionatas.

Oficiali miesto gėlė – erškėtis, medis – dviskiautis ginkmedis, japoninis skirpstulas, japoninė kamelija, kalninė kamelija, Viburnum awabuki, kaštenis.




#Article 194: Mikologija (136 words)


Mikologija – mokslas biologijos dalis, susikūręs XIX a. pirmojoje pusėje, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui, taip pat nuodingąsias savybes. Mikologija artimai susijusi su fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelį augalų ligų sukelia grybai). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo priskiriami augalams.

Mikologijos sąvoką XVIII a. įvedė Christian Hendrik Persoon. Šis terminas greitai paplito tarp biologų mokslui apie grybus apibūdinti.

Greičiausiai jau nuo priešistorinių laikų žmonės rinko grybus maistui arba gydymo tikslams. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose grybai minimi Euripido (480–406 m. pr. m. e.) darbuose. Graikų filosofas Teofrastas iš Efeso (371–288 m. pr. m. e.) buvo pirmasis, kuris remdamasis lyginamaja morfologija bandė sukurti tam tikrą mokslinę augalų klasifikaciją, kuri apėmė ir grybus. Grybai jam buvo augalai, kuriems trūksta tam tikrų svarbių augalo dalių.




#Article 195: Sekminės (237 words)


Sekmìnės yra švenčiamos krikščioniškoje ir pagonių tradicijoje.

Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę Sekminių dieną šventė. Šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje.
Yra laikoma, jog iki tol Šventoji Dvasia buvo tik ant atskirų Dievo pateptųjų žmonių, pvz., pranašų, karalių. Nuo Sekminių dienos, Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame.

Baltų tikėjime – (Beržų garbinimo šventė) – šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės – birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Kita vertus, jos situacija pavojinga, tarsi kritinė. Žydėjimas – tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Vaisiui užsimegzti reikia palankių sąlygų. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui skirta daugelis Sekminių apeigų. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei.

Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Taip pat būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautienę.

Mitologijos enciklopedija, II tomas, Vilnius, 1999.




#Article 196: Lietuvių kalba (5571 words)


Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupei.

Pirmieji lietuvių kalbos rašytiniai paminklai atsirado vėlokai, apie XVI a., tačiau net dabartinė lietuvių kalba pasižymi dideliu archajiškumu (ypač vardažodžių linksniavimo srityje). Fonetiškai ir morfologiškai konservatyvi lietuvių kalba žymiai artimesnė baltų prokalbei negu naujoviškesnė latvių kalba. Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių.

Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių patarme.

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Kirtis – laisvas, tariamos priegaidės, tačiau rašte kirtis ir priegaidės paprastai nežymimi.

Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai.

Kalba užrašoma papildyta lotynų abėcėle, vartojamos 32 raidės.

Savivardis lietùvių kalbà suprastinas kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietùviškas liežùvis (vertinys iš  arba ; lietuvių kalboje liežùvis nuo seno reiškė tik anatominį organą). Savo ruožtu lietùvis reiškia 'Lietuvos gyventojas'. Žodis Lietuvà kilęs iš baltų prokalbės *leituṷā, kuris anksčiau buvo gretinamas su  'krantas', tačiau semantiškai ši etimologija silpna – istorinė Lietuva nesiekė pakrantės.

A. Šachmatovas žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. ,   brolis; dalyje tarmių ā išliko);

Bendrinės lietuvių kalbos istorija skirstoma į šiuos laikotarpius:

Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Tekstas pasižymi rytų aukštaičių vilniškių patarmės ypatybėmis ir tikriausiai yra nurašytas nuo senesnio originalo.

Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą, parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių. Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis – elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų. Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijoje išleista knyga – tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje. M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių patarmės Kėdainių apylinkių šnektomis. M. Daukšos katekizmas svarbus ir dėl to, kad tai – pirmasis kirčiuotasis lietuviškas tekstas.

Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis patarmėmis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas – rytų aukštaičių vilniškių patarmė). Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų – K. Sirvydas ir J. Jaknavičius.

XVIII a. lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau. Prie raštų variantų nunykimo prisidėjo ir tai, kad buvo okupuota Abiejų Tautų Respublika. Grožinės literatūros lietuvių kalba atsiradimas siejamas su Kristijono Donelaičio vardu, šis rašytojas gyveno Mažojoje Lietuvoje.

Didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui turėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos vadovas“ (, 1856–1857 m.), jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui, į lotynų, senosios graikų ir sanskrito. Vėliau Dž. Nehru rašė, kad lietuvių kalba sanskritui artimesnė už kitas Europos kalbas. Buvo pastebėti tikslūs lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių atitikmenys, pavyzdžiui, sūnùs, naktìs, pãdas.

XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių tarme grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga.

Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: añtžmogis (iš añt ir žmogùs, sudaryta sekant ), turinỹs (iš turė́ti), degtùkas (iš dègti), mokyklà (iš mókyti), laĩkrodis (iš laĩkas ir ródyti, išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius). Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių, pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė 'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršùs, išstūmė skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtìs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė slavizmą liẽkarstvos). Ne visi naujadarai prigijo, pavyzdžiui, dirbtùvas 'mašina' (iš dìrbti), kráutuvė 'muziejus' (iš kráuti), tõlkalbis 'telefonas' (iš tolì ir kalbė́ti) nesugebėjo išstumti tarptautinių žodžių ir kalboje neišliko.

Po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais, mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalbą daugiau mokėjo vyrų negu moterų, o tai susiję su privalomąja karine tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Rusų kalba dažniau vartota miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiau privažiavo rusakalbių. Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti skoliniai ir vertiniai. Vis dėlto tuo pačiu metu plėtojosi tautinė lietuvių kultūra ir įvairėjo lietuvių kalbos vartojimo sferos.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo lietuvių kalba Lietuvoje paskelbta valstybine, o rusų kalbos vartojimas susiaurėjo; išaugo lietuviškai mokančių tautinių mažumų atstovų procentas; suaktyvėjo lietuvių kalbos kontrole besirūpinančių valstybinių tarnybų veikla. Į kalbą (ypač didmiesčiuose) ėmė smarkiai skverbtis anglybės.

Lietuvių kalbos balsiai:

Trumpasis ɔ pasitaiko tik skoliniuose. Be to, kai kurie kalbos vartotojai skoliniuose trumpąjį ɛ (atvirą) taria kaip e (uždarą). Negaliniuose skiemenyse ɛ ir a, tariant tvirtagale priegaide (cirkumfleksu), dažniausiai pailgėja, nors taip nutinka ne visose morfologinėse padėtyse.

Ilgasis balsis [æː] prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja ir tampa [ɛː]: plg. mẽnas [ˈmʲæːn̪ɐs̪] ir mẽnė [ˈmʲɛːn̪ʲeː], t. p. kiáunė [ˈkʲæ̂ˑʊ̯n̪ʲeː] ir véidas [ˈvʲɛ̂ˑɪ̯d̪ɐs̪].

Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu). Be to, balsių e, a, u, i ir sonantų r, l, n, m junginiai sudaro šešiolika mišriųjų dvigarsių.

Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir pasitaikančius tik skoliniuose). Visi priebalsiai, išskyrus /j/, turi minkštąsias poras.
 
Lietuvių kalbos priebalsių sistema (skliausteliuose nurodyti padėtiniai fonemų variantai (alofonai) arba tik skoliniuose sutinkamos fonemos; poromis pateikiami duslieji (p pʲ) ir skardieji (b bʲ) priebalsiai):

Prieš priebalsius k ir g tariamas padėtinis /n/ variantas – gomurio užpakalinis priebalsis /ŋ/.

Pagrindiniai straipsniai – Lietuvių kalbos kirčiavimas ir Kirčiuotė.

Lietuvių kalbos kirtis – laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro ilgieji balsiai bei grynieji dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai. Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę, tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės ir jie žymimi graviu – kairiniu kirčio ženklu (`). Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kàs, nèš, kìs, bùs, metòdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti intonacija), o cirkumfleksui – antrajame (kylanti intonacija). Akūtas žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas – riestiniu ( ͂ ), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose cirkumflekso ženklas  ͂  rašomas virš antrosios junginio raidės. Tvirtapradė priegaidė dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo yra trumpieji balsiai i, u, e, o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou, užrašoma graviu, kairiniu kirčio ženklu. Be to, kai kurie žodžiai, be pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą papildomą kirtį arba net du papildomus kirčius, pavyzdžiui, žodyje peñkiasdešimt silpnesniu kirčiu pasižymi antrasis balsis e. Lietuvių kalboje išskiriamos keturios kirčiuotės.

Tradiciškai lietuvių kalboje išskiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas.

Linksniuojamosios kalbos dalys turi septynis linksnius, į kuriuos tradiciškai įtraukiamas ir šauksmininkas, nors jis nenurodo ryšių su sakinio dalimis:

Be to, lietuvių kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas linksnių – aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje gana gyvai tebevartojamas iliatyvas. Bendrinėje kalboje paprastai vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp, myrióp) ir adesyvo (namiẽ, artì, tolì, netolì) kilmės prieveiksmių. Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamõjon atsakomýbėn, iškélti aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduñ, laukañ, ìšorėn). Grožinėje literatūroje, tautosakoje ir tarmėse sutinkama daiktavardžių dviskaitos formų.

Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Iš viso yra 12 linksniavimo paradigmų.

Pirmajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -as (I paradigma), -ias arba -j-as (II paradigma), -is arba -ys (III paradigma).

I linksniuotė, pavyzdžiu imant žodžių výras, vė́jas ir brólis linksniavimą:

Antrajai linksniuotei priklauso moteriškosios giminės daiktavardžiai (taip pat keletas vyriškosios ir bendrosios giminių daiktavardžių), ši linksniuotė baigiasi galūnėmis -a (VI paradigma), -ia, -j-a arba -i (VII paradigma), -ė (VIII paradigma).

II linksniuotės daiktavardžių rankà, vyšnià ir bìtė linksniavimas:

Trečiajai linksniuotei priklauso moteriškosios (IX paradigma) ir vyriškosios (X paradigma) giminių daiktavardžiai, besibaigią galūne -is.

III linksniuotės žodžių širdìs ir dantìs linksniavimas:

Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Anksčiau šiai linksniuotei priklausė ir moteriškosios giminės daugiskaitinis daiktavardis pẽlūs 'pelai'.

IV linksniuotė žodžių tur̃gus ir sõdžius linksniavimas:

Penktajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai (XI paradigma), turintys galūnę -uo, ir moteriškosios giminės daiktavardžiai (XII paradigma), besibaigią galūnėmis -uo ir -ė (duktė̃, -ers; jéntė, -ers '(vyro) brolio žmona').

V linksniuotės žodžių šuõ ir sesuõ linksniavimas:

Lietuvių kalbos kirtis – laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Pirmojoje kirčiuotėje šiuodu linksniai galūnėse nekirčiuojami, antrojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje nekirčiuotas, o galininkas – kirčiuotas, trečiojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje kirčiuotas, o galininkas – ne, ketvirtojoje kirčiuotėje abu šie linksniai kirčiuoti galūnėse. Pažymėtina, kad šias kirčiuotes lietuvių kalboje turi ne tik daiktavardžiai, bet ir visos kitos linksniuojamosios formos: būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, taip pat ir dalyviai.

Istoriškai II ir IV kirčiuotės kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. I kirčiuotė tęsia indoeuropiečių prokalbės baritoninę kirčiuotę (kirtis visada šaknyje), o III kirčiuotė – indoeuropiečių prokalbės oksitoninę (kirtis kilnojamas iš galūnės į kamieną).

I linksniuotės daiktavardžių výras, rãtas, lángas, nãmas kirčiavimas:

Lietuvių kalboje būdvardžiai eina prieš daiktavardžius ir su jais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu. Grožinėje literatūroje ir tarmėse vartojama būdvardžių dviskaita.

Esama įvairių būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. -ė (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo, vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes, kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas. Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -as būdvardžiai, antrajai – galūne -ias, trečiajai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -i daugiskaitos vardininke, ketvirtajai paradigmai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -iai daugiskaitos vardininke. Penktajai paradigmai, sudarančiai antrąją vyriškosios giminės būdvardžių linksniuotę, priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -us būdvardžiai.

Vyriškosios giminės būdvardžių gẽras, žãlias, dìdelis, medìnis, gražùs linksniavimas:

Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas vienodesnis, išskiriamos keturios paradigmos. Pagal šeštąją paradigmą linksniuojami vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -a moteriškosios giminės būdvardžiai, pagal septintąją – galūne -ia, pagal aštuntąją – galūne -i, pagal devintąją – galūne -ė.

Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas:

Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -èsnis (vyr. g.), -èsnė (mot. g.): gražùs – gražèsnis, gražì – gražèsnė. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -iáusias (vyr. g.), -iáusia (mot. g.): gražiáusias, gražiáusia.

Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tačiau būdvardžių bevardė giminė išlaikyta, pavyzdžiui, gẽra (vyr. g. gẽras, mot. g. gerà), gražù (vyr. g. gražùs, mot. g. gražì). Bevardės giminės būdvardžiai vartojami tada, kai būdvardžio nereikia derinti su daiktavardžiu, pavyzdžiui: mán gẽra, taĩ yrà gražù. Aukštesnysis bevardės giminės laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ, aukščiausiasis – su priesaga -iáusia: gẽra – geriaũ – geriáusia.

Lietuvių kalboje esama ypatingų būdvardžio formų – tai įvardžiuotiniai būdvardžiai, prie jų priaugę įvardžiai jis, ji. Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš daugybės kitų arba nurodant jau žinomą dalyką. Analogiškas formas įgyja ir kitos būdvardiškai linksniuojamos kalbos dalys – skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai.

Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas vienodesnis negu paprastųjų. Skirtumų matyti tik vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke ir galininke. Paprastieji (neįvardžiuotiniai) būdvardžiai gali priklausyti bet kuriai iš keturių kirčiuočių: galìngas, -a (I), vidutìnis, -ė (II), saldùs, -ì (III), gražùs, -ì (IV). I kirčiuotės būdvardžių įvardžiuotinės formos kirčiuojamos pagal I kirčiuotę (galìngasis, -oji (I)); visos kitos įvardžiuotinės formos pereina į IV kirčiuotę (vidutinỹsis, -ióji (IV), saldùsis, -ióji (IV), gražùsis, -ióji (IV)).

Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:

Moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:

Išskiriami tokie skaitvardžių skyriai bei poskyriai:

Skaitvardžio víenas ir kelintinių skaitvardžių vartojama ir bevardė giminė: víena, pìrma, añtra, trẽčia. Dauginių skaitvardžių iš bevardės giminės kilusios formos dvẽja, trẽja, kẽtveria dabartinės kalbos atžvilgiu laikomos prieveiksmiais. Visi kelintiniai skaitvardžiai gali būti įvardžiuotiniai (pirmàsis, pirmóji, antràsis, antróji, trečiàsis, trečióji ). Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:

Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:

Skaitvardis víenas linksniuojamas kaip būdvardis, dù linksniuojamas ypatingai, išlaikant kai kurias dviskaitos formas. Trỹs linksniuojamas X daiktavardžių paradigmos pavyzdžiu (išskyrus vietininką). Skaitvardžiai 4–9 linksniuojami kaip būdvardžiai (išskyrus vyriškosios giminės galininką). Skaitvardžiai 11–19 linksniuojami kaip VI paradigmos daiktavardžiai (išskyrus galininką, kuris sutampa su vardininku). Dešimčių pavadinimai nelinksniuojami. Skaitvardžiai šim̃tas, milijõnas, milijárdas linksniuojami kaip I, o tū́kstantis – kaip III paradigmos daiktavardžiai.

Skaitvardžių dù, trỹs, keturì linksniavimas:

Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais (turinčiais tik daugiskaitą) daiktavardžiais, taip pat tada, kai daiktavardžiai yra daugiskaitos linksnio ir reiškia porinius objektus arba turi kuopinę reikšmę, pavyzdžiui, trejì var̃tai, víenerios dùrys, septýnerios žìrklės.

Kuopiniai skaitvardžiai vartojami kalbant apie žmonių arba gyvūnų grupę (kuopą) kaip apie visumą (trẽjetas vilkų̃, peñketas vaikų̃) arba nurodant apytikslį kiekį. 

Kiekinis skaitvardis víenas su daiktavardžiais derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu. Skaitvardžiai 2–9 (ir sudėtiniai skaitvardžiai su paskutiniu dėmenimi 2–9) su daiktavardžiu derinami gimine ir linksniu. Didesni už 9 skaitvardžiai reikalauja daiktavardžių daugiskaitos kilmininko (dẽšimt žmonių̃, vienúolika žmonių̃).

Semantikos atžvilgiu, išskiriami tokie lietuvių kalbos įvardžių skyriai:

Formaliai įvardžiai skirstomi į:

Lietuvių kalboje gyvai tebevartojama įvardžių dviskaita. Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio įvardžių linksniavimas:

Kreipiantis mandagiai vartojami įvardžiai jū̃s, pàts, patì, sveĩkas, sveikà, támsta (senstelėjęs įvardis).

Trečiojo asmens įvardžio linksniavimas:

Parodomieji įvardžiai skiria du nutolimo nuo kalbančiojo laipsnius: šìs rodo artimą nuotolį, anàs – tolimą. Įvardis tàs šiuo atžvilgiu neutralus, nežymėtas; jis vartojamas, kai artumo ir tolimumo sampriešos nėra arba pažymint jau žinomą objektą. Įvardžiai gali turėti bevardę giminę: mãna, tãva, sãva, taĩ, šitaĩ, anaĩ.

Lietuvių kalbos veiksmažodis turi šias kategorijas: nuosaką, laiką, asmenį, skaičių, rūšį ir veikslą (linksniuojamosioms veiksmažodžio formoms dar būdingas linksnis ir giminė).

Vartojamos keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir netiesioginė. Kartais dar išskiriama ir geidžiamoji nuosaka.

Veiksmažodis kaitomas trimis asmenimis (I, II ir III) ir dviem skaičiais (vienaskaita ir daugiskaita). Grožinėje literatūroje ir tarmėse sutinkamos ir veiksmažodžio dviskaitos formos.

Pagrindinės formos yra bendraties, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko kamienai: nèšti, nẽša, nẽšė; tikė́ti, tìki, tikė́jo. Visos kitos veiksmažodžių formos išvedamos iš jų. Tarmėse tebevartojamas siekinys.

Lietuvių kalboje yra keturi vientisiniai laikai – esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis, ir septyni sudėtiniai – esamasis atliktinis, būtasis kartinis atliktinis, būtasis dažninis atliktinis, būsimasis atliktinis, būtasis kartinis pradėtinis, būtasis dažninis pradėtinis, būsimasis pradėtinis. Vadinasi, lietuvių kalboje iš viso yra 11 laikų formų.

Lietuvių kalboje skiriamos dvi veiksmažodžio rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Neveikiamoji rūšis sudaroma su neveikiamaisiais dalyviais (jìs yrà nẽšamas). Veikiamoji rūšis sudaroma su paprastu asmenuojamuoju veiksmažodžiu (jį̃ nẽša) bei su veikiamosios rūšies dalyviais (jį̃ yrà nẽšę).

Pagal esamojo laiko trečiojo asmens kamiengalio balsį lietuvių kalbos veiksmažodžiai skirstomi į tris asmenuotes: I (-a-: nẽša ), II (-i-: tìki ) ir III (-o-: móko).

Kaip ir kitose baltų kalbose, trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis. Gramatikoje trečiojo asmens žodžio galo balsis laikomas ne galūne, o kamiengaliu.

Esamojo laiko veiksmažodžių nèšti, nèštis, tikė́ti, tikė́tis, mókyti, mókytis asmenavimas:

Sudėtiniai esamieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, pavyzdžiui, esamasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra esù nẽšęs. Esamasis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: esù nẽšamas ir esù nẽštas. Junginys su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (esù nẽšamas) labiau rodo eigos veikslą (veiksmas tebetrunka, nesibaigęs), o su būtojo laiko dalyviu (esù nẽštas) – įvykio veikslą (veiksmas įvykęs, baigęsis).

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai pagal trečiojo asmens galūnę (kamiengalį) skirstomi į dvi asmenuotes:

Sudėtiniai būtieji kartiniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo kartinio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, sakykime, būtasis kartinis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra buvaũ mókęs. Būtasis kartinis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: buvaũ mókomas (eigos veikslas) ir buvaũ mókytas (įvykio veikslas). Be to, vartojamas būtasis kartinis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, buvaũ bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju kartiniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis kartinis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas buvo tik prasidėjęs: Buvaũ bemókąs vaikùs naujõs tèmos, bèt nuaidė́jo skambùtis į̃ pértrauką.

Būtasis dažninis laikas reiškia, kad veiksmas praeityje kartodavosi, buvo dažnas. Šis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, jungiant priesagą -dav- ir -o- kamieno galūnes:

Sudėtiniai būtieji dažniniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo dažninio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, tarkim, būtasis dažninis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́davau mókęs. Būtasis dažninis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́davau mókomas (eigos veikslas) ir bū́davau mókytas (įvykio veikslas). Taip pat vartojamas būtasis dažninis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, bū́davau bemókąs, kuris sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju dažniniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis dažninis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas būdavo tik prasidėjęs: Bū́davau bemókąs jį̃ skam̃binti pianinù, tačiaũ vìs kàs nórs sutrukdýdavo.

Būsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -s(i)- ir -i- kamieno galūnes:

Sudėtiniai būsimieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būsimojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu – būsimasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́siu mókęs. Būsimasis sudėtinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́siu mókomas (eigos veikslas) ir bū́siu mókytas (įvykio veikslas). Vartojamas būsimasis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas – bū́siu bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būsimuoju laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Būsimasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas bus tik prasidėjęs: Bū́siu bemókąs tavè irklúoti, õ kanòjų lenktỹnės jaũ bùs įpusė́jusios.

Liepiamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i)-, II vienaskaitos asmuo galūnės neturi, I daugiskaitos asmuo baigiasi galūne -me, II daugiskaitos asmuo – galūne -te. Liepiamosios nuosakos I vienaskaitos asmuo ir abiejų skaičių III asmuo formų su priesaga -k(i)- neturi.

Sudėtinės liepiamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka (bū́k, bū́kime, bū́kite) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka yra bū́k mókęs. Sudėtinės liepiamosios nuosakos neveikiamosios rūšies formos gali būti sudaromos su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́k mókomas (eigos veikslas) ir bū́k mókytas (įvykio veikslas). Vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́k bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Liepiamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad liepiamas veiksmas turi tik prasidėti: Bū́k bemókąs svečiùs naujų̃ dainų̃, kaĩ atvažiuõs muzikántai.

Kartais išskiriama geidžiamoji nuosaka – netiesioginis liepimas, pageidavimas III asmeniui: tenešiẽ 'tegu neša', tetikiẽ 'tegu tiki', temókai 'tegu moko'. Tarmėse išsaugota senoviškesnė II asmenuotės veiksmažodžių galūnė: tetikỹ 'tegu tiki'. Šios formos kilusios iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, kuris baltų prokalbėje buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai reikšti.

Tariamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno, pridedant priesagas -čia-, -tum- ir asmenų galūnes.

Sudėtinės tariamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka (bū́čiau, bū́tumei, bū́tų) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies tariamoji nuosaka yra bū́čiau mókęs. Ši atliktinė forma gali reikšti ir būtąjį laiką, ir neįvykdytą sąlygą: Bū́čiau mókęs, jéi bū́tumei paprãšęs. Galima ir senesnį būtąjį laiką reiškianti atliktinė tariamoji nuosaka: bū́čiau bùvęs mókęs. Sudėtinės tariamosios nuosakos neveikiamosios rūšies formos gali būti sudaromos ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́čiau (bùvęs) mókomas (eigos veikslas) ir bū́čiau (bùvęs) mókytas (įvykio veikslas). Taip pat vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́čiau (bùvęs) bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Tariamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad veiksmas būtų tik prasidėjęs: Jaũ bū́čiau (bùvęs) bemókąs sū́nų árti laũką, jéi jìs bū́tų grį̃žęs.

Netiesioginė nuosaka, arba atpasakojamoji nuosaka, dalyvinė kalba, – lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų, einančių tariniu ir reiškiančių netiesiogiai patirtą ar abejojamą veiksmą, paradigma. Vartojami tokie veikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, jìs gyvẽnąs miestè), esamasis atliktinis (sãko, jìs ẽsąs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis (sãko, jìs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis atliktinis (sãko, jìs bùvęs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis pradėtinis (sãko, jìs bùvęs begyvẽnąs miestè), būtasis dažninis (sãko, jìs gyvéndavęs miestè), būtasis dažninis atliktinis (sãko, jìs bū́davęs gyvẽnęs miestè), būtasis dažninis pradėtinis (sãko, jìs bū́davęs begyvẽnąs miestè), būsimasis (sãko, jìs gyvénsiąs miestè), būsimasis atliktinis (sãko, jìs bū́siąs gyvẽnęs miestè), būsimasis pradėtinis (sãko, jìs bū́siąs begyvẽnąs miestè). Vartojami tokie neveikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, nãmas ẽsąs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis kartinis (sãko, nãmas bùvęs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis dažninis (sãko, nãmas bū́davęs gyvẽnamas / gyvéntas), būsimasis (sãko, nãmas bū́siąs gyvẽnamas / gyvéntas). Neveikiamosios rūšies formos su esamojo laiko dalyviu (gyvẽnamas) labiau rodo eigos veikslą, o su būtojo laiko dalyviu (gyvéntas) – įvykio veikslą.

Netiesioginė nuosaka vartojama retai, dažniau sutinkama grožinėje literatūroje ir tautosakoje.

Lietuvių kalboje yra veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai, taip pat padalyviai, pusdalyviai ir reikiamybės dalyviai. Prie dalyvinių formų čia prišliejamas ir būdinys, nors jis laikytinas prieveiksmiu.

Dalyviai yra linksniuojami, turi laikus, kaitomi gimine (vyriškoji, moteriškoji ir bevardė giminė) ir skaičiumi (vienaskaita ir daugiskaita; tarmėse tebevartojama dviskaita). Gali būti įvardžiuotiniai ir sangrąžiniai.

Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos (trumpuosius) vardininkus ir bevardę giminę, veikiamieji dalyviai linksniuojami kaip III (vyr. ir bev. g.) ir VIII (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi prie veiksmažodžio esamojo laiko kamieno jungiant priesagą -nt-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpąją formą ir vyriškosios giminės daugiskaitos trumpąjį vardininką bei bevardę giminę: nešą̃s, -antis (vyr. g.), nẽšanti (mot. g.), nešą̃ (bev. g.); tikį̃s, -intis (vyr. g.), tìkinti (mot. g.), tikį̃ (bev. g.); mókąs, -antis (vyr. g.), mókanti (mot. g.), móką (bev. g.) Veikiamosios rūšies esamojo laiko bevardė giminė vartojama retokai (jám dañtį skaũdą), bevardės giminės formos pasitelkiamos vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos trumpajam vardininkui reikšti (jiẽ nešą̃, tikį̃, móką) greta ilgųjų variantų (jiẽ nẽšantys, tìkintys, mókantys). Istoriškai trumposios formos yra senoviškesnės. Būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -us-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką ir bevardę giminę: nẽšęs (kilm. nẽšusio) (vyr. g.), nẽšusi (mot. g.), nẽšę (bev. g.); tikė́jęs (kilm. tikė́jusio), tikė́jusi (mot. g.), tikė́ję (bev. g.); mókęs (kilm. mókiusio) (vyr. g.), mókiusi (mot. g.), mókę (bev. g.) Bevardė giminė vartojama ir kaip vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas (jiẽ nẽšę, tikė́ję, mókę). Būtojo kartinio laiko bevardė giminė vartojama dažnai (yrà sutemę, taĩp jaũ yrà bùvę). Būtojo dažninio laiko dalyviai yra tokie patys, kaip būtojo kartinio laiko, tik sudaromi iš būtojo dažninio laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -dav-): nèšdavęs (kilm. nèšdavusio) (vyr. g.), nèšdavusi (mot. g.), nèšdavę (bev. g.); tikė́davęs (kilm. tikė́davusio) (vyr. g.), tikė́davusi (mot. g.), tikė́davę (bev. g.); mókydavęs (kilm. mókydavusio) (vyr. g.), mókydavusi (mot. g.), mókydavę (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -sia ir -nt-, o kitkuo jų formos nesiskiria nuo esamojo laiko dalyvių: nèšiąs, -iantis (vyr. g.), nèšianti (mot. g.), nèšią (bev. g.); tikė́siąs, -iantis (vyr. g.), tikė́sianti (mot. g.), tikė́sią (bev. g.); mókysiąs, -iantis (vyr. g.), mókysianti (mot. g.), mókysią (bev. g.)

Neveikiamosios rūšies dalyviai turi tris laikus: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį – vientisinio būtojo dažninio laiko nėra. Neveikiamieji dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno pridedant priesagas -mas, -ma: nẽšamas (vyr. g.), nešamà (mot. g.), nẽšama (bev. g.); tìkimas (vyr. g.), tikimà (mot. g.), tìkima (bev. g.); mókomas (vyr. g.), mókoma (mot. g.), mókoma (bev. g.) Kaip matyti, kartais bevardės ir moteriškosios giminių kirčio vieta sutampa. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tas, -ta: nẽštas (vyr. g.), neštà (mot. g.), nẽšta (bev. g.); tikė́tas (vyr. g.), tikė́ta (mot. g.), tikė́ta (bev. g.); mókytas (vyr. g.), mókyta (mot. g.), mókyta (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -si-), pasitelkiant, kaip ir esamajame laike, priesagas -mas, -ma: nèšimas (vyr. g.), nešimà (mot. g.), nèšima (bev. g.); tikė́simas (vyr. g.), tikė́sima (mot. g.), tikė́sima (bev. g.); mókysimas (vyr. g.), mókysima (mot. g.), mókysima (bev. g.) Būsimasis neveikiamosios rūšies dalyvių laikas retai bevartojamas, gyviau pasitaiko viename kitame žodyje, pavyzdžiui, bū́simas.

Padalyviai kaitomi tik laikais, linksnio, giminės ir skaičiaus kategorijos neturi. Padalyviai turi esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį laikus. Visi padalyviai sudaromi iš atitinkamo veikiamosios rūšies dalyvių laiko kamieno, atmetus galūnę: nẽšant, tìkint, mókant (esamasis l.), nẽšus, tikė́jus, mókius (būtasis kartinis l.), nèšdavus, tikė́davus, mókydavus (būtasis dažninis l.), nèšiant, tikė́siant, mókysiant (būsimasis l.) Padalyviai gali būti sangrąžiniai, tuomet prie jų kamieno jungiama sangrąžos dalelytė -i-s (nẽšantis).

Pusdalyviai kaitomi gimine ir skaičiumi, laikų ir linksnių neturi. Pusdalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -damas, -dama: nèšdamas, tikė́damas, mókydamas (vns. vyr. g.), nešdamì, tikė́dami, mókydami (dgs. vyr. g.), nešdamà, tikė́dama, mókydama (vns. mot. g.), nèšdamos, tikė́damos, mókydamos (dgs. mot. g.) Pusdalyviai bevardės giminės neturi. Vartojamos ir sangrąžinės pusdalyvių formos (nèšdamasis, nèšdamiesi, nèšdamasi, nèšdamosi).

Reikiamybės dalyviai yra linksniuojami, kaitomi gimine ir skaičiumi, bet laikų neturi. Reikiamybės dalyviai reiškia, kad jais pasakomą veiksmą reikia atlikti: svarstýtinas kláusimas 'klausimas, kurį reikia svarstyti'. Reikiamybės dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tinas, -tina: nèštinas (vyr. g.), neštinà (mot. g.), nèština (bev. g.); tikė́tinas (vyr. g.), tikė́tina (mot. g.), tikė́tina (bev. g.); mókytinas (vyr. g.), mókytina (mot. g.), mókytina (bev. g.) Vartojamos įvardžiuotinės (neštinàsis, neštinóji) ir, rečiau, sangrąžinės (el̃gtinasi) formos (pastarosios dažnesnės sangrąžos dalelytę -si- įterpiant tarp šaknies ir priešdėlio: pasiel̃gtina). Reikiamybės dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.  

Būdinys niekaip nekaitomas. Jis sudaromas iš bendraties kamieno su sinoniminėmis priesagomis -te arba -tinai: neštè, neštinaĩ; tikė́te, tikė́tinai; mókyte, mókytinai. Būdinys paprastai vartojamas prieš tos pačios šaknies veiksmažodį, kad jį sustiprintų: neštè (neštinaĩ) nẽša.

Lietuvių kalboje prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -(i)ai (produktyviausias darybos tipas), -yn, -(i)uoju, -(i)ui, -(i)aip, -iek, -ur, -(i)ais, -(i)om, -(i)omis.

Aukštesnysis prieveiksmių, kaip ir bevardės giminės būdvardžių, laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ (-aũ po -j), kuri jungiama prie nelyginamosios formos kamieno: mažaĩ  mažiaũ, daũg  daugiaũ, šaltaĩ  šalčiaũ. Aukščiausiajam laipsniui sudaryti pasitelkiama priesaga -iáusiai: šalčiáusiai, mažiáusiai.

Prielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius. Senybiniai prielinksniai – archajiški, juos sunku susieti su kitomis kalbos dalimis, tačiau paprastai jie turi atitikmenis tarp priešdėlių. Naujybiniai prielinksniai kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių.

Dauguma prielinksnių vartojami prepoziciškai (eina prieš žodį). Tik dėkà visada eina polinksniu, o liñk(ui), dė̃lei ir viẽtoj gali būti pasitelkiami ir kaip polinksniai, ir kaip prielinksniai, nors dažnesnė polinksninė vartosena.

Prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Paprastai kuris nors prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu, tiktai ùž pasitelkiamas su dviem linksniais (kilmininku ir galininku), o põ – su visais trimis.

Pagal sandarą lietuvių kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius (õ, ir̃, bèt) ir sudėtinius (kaĩ tìk, nebeñt kàd). Sintaksiškai jungtukai skirstomi į sujungiamuosius (ir̃, arbà, neĩ... neĩ) ir prijungiamuosius (negù, nès, jéi).

Darybos atžvilgiu dalelytės skirstomos į pirmines, nesusijusias su kitais žodžiais (ar̃, nè, tè), ir antrines, išvestas iš kitų kalbos dalių (tar̃si  tar̃ti, bemàž  mãžas, mažaĩ), pagal vaidmenį – į klausiamąsias, abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatinamąsias, geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.

Jaustukai skirstomi į pirminius, kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (à, ã), dvibalsio (ói, ái) arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm), ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ!  Diẽve! žiū̃  žiūrė́k).

Ištiktukai dažniausiai sudaryti iš vieno skiemens (pasitaiko ir ilgesnių), jie mėgdžioja kokio nors veiksmo ar pojūčio sukeltą garsą: kliùnkt, diñ, grýbš, šnýpš.

Lietuvių kalba – nominatyvinė. Žodžių tvarka – laisva, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį. Įprastinės žodžių tvarkos keitimas susijęs su aktualiąja sakinio skaida (sakinio dalies pabrėžimu), veiksnio ir tiesioginio papildinio apibrėžtumu arba neapibrėžtumu ir kt. Pavyzdžiui, neapibrėžtumu pasižymintis kilmininkinis veiksnys rašytinėje kalboje paprastai eina po veiksmažodžio: Pàs šeiminiñką ateĩdavo visókių žmonių̃; žodinėje kalboje toks veiksnys neretai vartojamas prieš veiksmažodį, tačiau tuomet jis įgyja frazės kirtį. Kai sakiniuose vartojamas neapibrėžtasis veiksnys ir apibrėžtasis tiesioginis papildinys, dažniausiai pasitelkiama žodžių tvarka tiesioginis papildinys – tarinys – veiksnys: Móters žvil̃gsnį patráukė tolumõj pasiródęs žmogùs.

Lietuvių kalboje sakinio dėmenų sintaksiniai ryšiai reiškiami trimis būdais: kaitomomis žodžių formomis, tarnybiniais žodžiais ir šliejimu. Elementari vientisinio sakinio schema – vardažodžio grupė (paprasčiausiu atveju – vardininko linksnio daiktavardis), sujungta su veiksmažodžio grupe (paprasčiausiu atveju – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma). Kurios nors iš šių grupių gali arba visai nebūti, arba jos gali būti išplėtotos į žodžių junginius. Išplėtojimo taisykles visų pirma lemia žodžių tvarka sakinyje. Neigiamuosiuose sakiniuose paprastai sakinio struktūra nekinta, o klausiamuosiuose sakiniuose žodžių vieta neretai keičiama arba vartojamos specialios klausiamosios dalelytės.

Jei tarinys reiškiamas veiksmažodžio jungtimi (veiksmažodžio bū́ti esamuoju laiku), ši jungtis gali būti praleidžiama: Jìs yrà mókytojas / Jìs mókytojas. Jungtis nepraleidžiama, jei sakinys yra apibrėžimas arba išreiškia nelaikiną būvį, pavyzdžiui: Lietuvà yrà respùblika.

Aukščiau aprašytos struktūros vientisiniai sakiniai gali cikliškai kartotis, sudarydami sudėtinius sujungiamuosius (jungtukinius ar bejungtukius) arba sudėtinius prijungiamuosius (sudarytus su prijungiamaisiais jungtukais ir kitais būdais) sakinius. Svarbiausi sujungiamieji jungtukai – ir̃, bèt, õ, prijungiamieji jungtukai – kàd, jóg, nès, kaĩ, kadà, nórs.

Lietuvių kalboje dažnai vartojamos dalyvinių formų konstrukcijos, jos lygiavertės sudėtiniams sakiniams, pavyzdžiui: Svečiaĩ išvažiãvo sáulei patekė́jus – Svečiaĩ išvažiãvo, kaĩ sáulė patekė́jo; Diẽnai brė́kštant šìlas nubuñda – Kaĩ dienà brė́kšta, šìlas nubuñda; Visì sãko jį̃ galvótą ẽsant – Visì sãko, kàd jìs yrà galvótas; Jìs mãnė turtìngas ẽsąs – Jìs mãnė, kàd yrà turtìngas.

Daugumoje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika, pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (avìs), baltų-slavų (líepa), bendruosius baltiškuosius (šaknìs), rytų baltų (lietùs) ir grynai lietuvių kalbos (žmonà).

Lietuvių kalboje nemaža skolinių iš slavų kalbų: senosios rusų, lenkų, baltarusių ir rusų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai muĩlas, slyvà, agur̃kas, česnãkas, vyšnià, kõšė, blỹnas, tur̃gus ir daug kitų. Vis dėlto ne visada galima nustatyti, iš kokios slavų kalbos yra gautas vienas ar kitas skolinys. Slavizmai sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos žodyno, rytų ir pietų tarmėse jų yra daugiau. Pirmieji skoliniai iš rusų kalbos gauti iki šiai kalbai prarandant nosinius (X a.) ir redukuotuosius (XI–XIII a.) balsius. Skoliniai iš lenkų kalbos labiausiai plūdo XVII–XVIII a., pavyzdžiui, iš lenkų kalbos atėjo žodžiai arbatà, rỹžiai, põpierius. 

Kitą skolinių sluoksnį sudaro germanizmai, seniausieji – iš gotų kalbos (ýla), vėlesni – iš senosios vokiečių (gãtvė), naujosios vokiečių (kambarỹs, spìnta) ir anglų kalbų. Germanizmai sudaro apie 0,5 % viso bendrinės lietuvių kalbos žodyno. Taip pat vartojami lotyniškos ir graikiškos kilmės tarptautiniai žodžiai (cìklas, schemà ir kt.) Po to, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, sustiprėjo anglų kalbos įtaka (naujieji anglicizmai: dizáineris, autsáideris, kãstingas), ir, gausėjant skoliniams, kilo diskusija dėl tokios įtakos „pražūtingumo“.

Lietuvių kalboje, kitaip negu latvių, skolinių iš finų kalbų tėra vienas kitas: asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, kìras, laĩvas, seliavà, šãmas ir galbūt lopšỹs, sóra. Bendrinėje kalboje turima po keletą skolinių iš kitų baltų kalbų, pavyzdžiui, iš prūsų (malū̃nas, kriáušė, saváitė). Skoliniai iš kuršių kalbos (cỹrulis 'vieversys', kū̃lis akmuo', pỹlė 'antis') labiau vartojami žemaičių tarmėje, o į bendrinę kalbą yra patekęs kuršiškas žodis zuĩkis. Skolinių iš latvių kalbos pasitaiko šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, pavyzdžiui, aplúokas 'kluonas, žardis', laĩdaras 'diendaržis'. 

Vadovaujantis purizmo tendencijomis (ypač besireiškusiomis XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, kai buvo norminama bendrinė kalba), daugybė tarptautinių žodžių buvo keičiami lietuviškais naujadarais: pirmžengỹstė 'pažanga, progresas', арšviestū̃nas 'inteligentas', žeimỹstė 'teatras', žinpaišỹs 'korespondentas'.

XXI a. pradžioje lietuvių kalbos žodynas pasipildė tiek skolinta, tiek ir savais ištekliais sudaryta leksika. Pažymėtina, kad daugumoje naujų semantinių sričių (politikoje, sporte, populiariojoje kultūroje, moksle, technikoje, versle ir kt.) vyrauja lietuviškos kilmės žodynas. Įvardijant naujas sąvokas neretai tarpusavyje varžosi dvi leksemos – savos darybos žodis ir skolinys: mėsаĩnis vietoj hámburgeris, saũskelnės vietoj pámpersas, bylà vietoj fáilas. Lietuvių kalbos žodynas pasižymi aktyviu savos darybos elementų naudojimu, tačiau drauge išlaikoma senoji indoeuropietiškoji leksika.

Vienas ilgiausių lietuvių kalbos žodžių – nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems.

Pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ () parašė K. Sirvydas. Jis taip pat sudarė lenkų – lotynų – lietuvių žodyną Dictionarium trium linguarum (apie 1620 m.) Vėliau XVII–XVIII a. pasirodė gana daug lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų: D. Kleino Grammatica Litvanica (1653 m.), K. Sapūno Compendium grammaticae Lithvanicae (1643 m., 1673 m. išleido K. Šulcas), F. V. Hako Vocabularivm litthvanico-Germanicvm et germanico-litthvanicvm (1730 m., yra gramatikos priedas), J. Brodovskio Lexicon germanico-lithvanicvm et lithvanico-germanicvm, P. Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon (1730 m.), K. G. Milkaus Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörterbuch (1800 m.).

Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalbos duomenys aktyviai naudojami lyginamojoje istorinėje kalbotyroje, lietuvių kalbą tyrė, pavyzdžiui, tokie komparatyvistikos korifėjai: A. Šleicheris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. de Sosiūras, V. Tomsenas, J. Mikola, J. Zubatas, J. Rozvadovskis, F. Fortunatovas, J. Boduenas de Kurtenė. Tuo metu kalbą tyrė ir lietuvių mokslininkai: F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Juška ir A. Juška. Tarpukariu vienu svarbiausių lituanistikos centrų tapo Vytauto Didžiojo universitetas, kur dirbo J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys ir P. Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo lituanistiką plėtojo, pavyzdžiui, J. Balčikonis, J. Paulauskas, J. Kruopas, K. Ulvydas, J. Kazlauskas, A. Juška, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, J. Palionis, V. Urbutis, J. Pikčilingis, A. Paulauskienė, A. Valeckienė, V. Grinaveckis, K. Morkūnas, V. Ambrazas, A. Vanagas, A. Girdenis, S. Karaliūnas, A. Sabaliauskas, A. Pupkis, B. Larinas, M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, J. Otkupščikovas, A. Nepokupnas, E. Frenkelis, K. Stangas, J. Otrembskis. Taip pat į lituanistiką žymų indėlį įnešė J. Safarevičius, Č. Kudzinovskis (Lenkija), P. Trostas (Čekija), R. Ekertas (Vokietija), V. Pizanis, P. Dinis (Italija), K. Falkas (Švedija), V. Šmolstygas (JAV).

Lietuvių kalba yra dėstoma šiuose užsienio universitetuose:




#Article 197: Gyvūnai (134 words)


Gyvūnai (Animalia) – gyvūnų karalystei priskirti eukariotų domeno organizmai. Dauguma gyvūnų yra daugialąsčiai, sugebantys judėti ir reaguoti į aplinką. Skirtingai nei augalai, gyvūnai neatlieka fotosintezės gyvybės palaikymui. Nors yra gyvūnų, kurie maisto medžiagų sintezei naudoja audiniuose gyvenančius fotosintetinančius vienaląsčius dumblius (pvz., dvigeldžių Tridacna mantijoje gyvena zooksantelos (zooxanthellae). 

Kaip manoma, pasaulyje yra apie 8,74 milijono gyvų organizmų rūšių, bet į šį skaičių neįskaičiuojant bakterijų ir kitų mikroorganizmų. Gyvūnų skaičius yra didžiausias, jų yra apie 7,77 milijono rūšių, bet iš jų tik mažas kiekis, tai yra apie 12 procentų aprašyti. 

Tarptautinės raudonosios knygos 2014 m. skelbtais duomenimis, pasaulyje yra žinomos ir aprašytos 1 371 428 gyvūnų rūšys. Žemiau jų atitinkamas skaičius pateiktas gyvūnų grupėmis:

Seniau gyvūnų karalystei būdavo priskiriami ir vienaląsčiai organizmai, tačiau modernioje sistematikoje vienaląsčiai organizmai sudaro atskirą karalystę protistai.

Gyvūnų karalystės tipai ir potipiai:




#Article 198: Žiurkės (449 words)


Žiurkės (Rattus) – pelių šeimos graužikų gentis. Jų yra apie 60 rūšių (Lietuvoje – 2: juodosios ir pilkosios).
Paplitusios daugiausia Azijoje, kai kurios rūšys yra sinantropinės (susijusios su žmogumi).

Kūnas 10–30 cm ilgio, uodega maždaug tokio pat ilgio, apaugusi raginiais žvyneliais ir trumpais retais plaukais. Labai vislios, per metus būna iki 3 vadų, kiekvienoje po 6–12 jauniklių. Lytiškai subręsta 5-6 sav. amžiaus.

Daugiausia laikosi gyvenamuose namuose, miestų kanalizacijos sistemoje, maisto produktų sandėliuose, tvartuose. Minta gyvūniniu ir augaliniu maistu, gadina maisto produktus, kailius, baldus, odą. Aktyvios sutemose ir naktį. Žmogui labiausiai kenkia rudoji arba pilkoji, Rattus norvegicus ir juodoji (Rattus rattus). Juodosios žiurkės yra gerokai mažesnės (16-23 cm) už pilkąsias žiurkes (18-26 cm).

Žiurkės platina marą, endeminę žiurkinę dėmėtąją šiltinę, cucugamušį, ku karštligę, salmoneliozę, trichineliozę, tuliaremiją, leptospirozę, toksoplazmozę, pasiutligę. Domestikuota rudosios žiurkės albinosinė forma (baltoji žiurkė) naudojama laboratoriniams eksperimentams. Žiurkės naikinamos deratizacijos priemonėmis (gaudomos spąstais, kt.).

Po pelių, žiurkės yra labiausiai naudojami eksperimentams gyvūnai. Dažniausiai jos naudojamos mitybos, transplantacijos, imunologijos, genetikos, vėžio, farmakologijos, fiziologijos, neurologijos, senėjimo tyrinėjimams. Beveik visos naudojamos žiurkių gentys išvestos iš pilkųjų žiurkių (Rattus norvegicus), kurios kilusios iš Azijos regionų ir paplito Europoje ir JAV XVIII amžiuje.

Žiurkės pradėtos auginti nelaisvėje XIX amžiuje, kai savo laiku išpopuliarėjo žiurkių lenktynės. Žiurkių auginimas kaip hobis, pramoga, atsirado amžiaus pabaigoje. Baltos ir spalvotos žiurkės tikriausiai pasirodė iš veislininkų kolekcijų, kurios buvo surinktos iš neįprastų mutantų, sutinkamų gamtoje.

Pilkosios žiurkės tapo pirmąja žinduolių rūšimi, kurios pirmiausiai buvo prijaukintos moksliniams tyrinėjimams. Nors žiurkės buvo naudojamos eksperimentams Europoje nuo XIX amžiaus vidurio, beveik visos žiurkių linijos, naudojamos šiandien, kilo JAV, pirmiausiai iš Wistar Instituto Filadelfijoje.

Laboratorinių žiurkių, kaip ir pelių, panaudojimas išaugo dėl gerų genetinių charakteristikų. Dėl savo didumo žiurkės leido mokslininkams atlikti daug procedūrų, kurios sunkiai galėjo būti atliktos pelėms.

Išvestinės komercinės kolonijos iš Wistar Instituto 1906 buvo didžiausias laboratorinių žiurkių šaltinis visame pasaulyje. Wistar žiurkių kamienas siekė toliau nei bet kuris kitas. Sprague-Dawley žiurkės kilo iš Wistar patelių sukryžminus su nežinomos veislės patinu. Long-Evans žiurkės, tikimasi, kilo irgi iš Wistar patelių sukryžminus su laukine pilkąja žiurke.

Žiurkės turi gerai išvystytą uoslę ir klausą, tačiau rega yra prasta, neskiria spalvų. Akys yra kaukolės šonuose, todėl žiurkės turi platų akiplotį, tačiau panoraminio vaizdo vis dėlto nemato. Jos turi gerai apibrėžtą paros ritmą, aktyvios būna tamsoje ir miega bei ilsisi tik šviesiu paros metu. Maitinasi naktį, o maisto įsisavinimas vyksta anksti ryte. Šio paros ritmo pritaikymas laboratorinėms žiurkėms leidžia lengvai jas prijaukinti. Po keleto pakartotino švelnaus rūpinimosi, su minimaliu pasipriešinimu žiurkėms galima atlikti keletą nemalonių procedūrų, tokių kaip injekcijos.

Patinai yra agresyvesni už pateles. Žiurkės gali įkasti be jokio įspėjimo. Tos paties lyties gyvūnai gali būti laikomi kartu, o kai patinas patalpinamas kartu su patele, jis tuojau pat mėgina poruotis, nors patelės prisileidžia patinus tik ankstyvoje rujoje.




#Article 199: Atvirasis kodas (465 words)


Atvirasis kodas – programinė įranga, kurios išeitinį kodą galima laisvai studijuoti, tobulinti, kopijuoti ar platinti.

Oficialiai pripažįstama tik versija anglų kalba 1.9
Pasikeitimų istorija yra .

Atvirasis kodas reiškia ne tik priėjimą prie išeitinio kodo. Atvirojo kodo programinės įrangos platinimas turi sutapti su žemiau esamomis nuostatomis.

Licencija nedraudžia kam nors parduoti ar perduoti programinės įrangos kaip programinės įrangos distribucijos dalies, kurią sudaro programos iš kelių skirtingų šaltinių. Licencija nereikalauja honoraro ar kokio kito mokesčio už tokį pardavimą, tačiau nebūtinai privalo šitai drausti. 

Mokami automatiniai GPL ir LGPL licencijas turinčių programų atnaujinimai – labiausiai paplitusi komercinė veikla.

Programa privalo turėti išeitinį kodą bei turi leisti platinimą išeitiniu kodu, taip pat sukompiliuota forma. Jei kažkuri dalis neplatinama su išeitiniu kodu, turi būti aiškiai apibrėžtos galimybės įsigyti atvirąjį kodą apmokant ne daugiau nei motyvuotas kopijavimo išlaidas, arba labiau priimtinai – atsisiunčiant internetu nemokamai. Išeitinis kodas turi būti pateiktas forma, kuria bet koks programuotojas galėtų jį modifikuoti. Tyčinis kodo modifikavimas, kuris suklaidintų programuotoją yra draudžiamas. Tarpinės formos, tokios kaip preprocesoriaus ar transliatoriaus rezultatai yra neleidžiamos.

Licencija turi leisti atlikti modifikacijas bei kurti išvestinius darbus, taip pat turi leisti tuos darbus platinti su tokia pat licencija kaip ir išeitinis kodas.

Licencija gali uždrausti platinti modifikuotą išeinamąjį kodą tiktai tuo atveju, jei ji leidžia platinti originalų kodą kartu su pataisymų failais (patches), kurie leistų modifikuoti galutinį produktą kompiliacijos metu. Licencija privalo aiškiai leisti iš modifikuoto išeinamojo kodo sukompiliuotų programų platinimą. Licencija gali reikalauti, kad modifikuoti produktai turėtų kitokį pavadinimą ar versijos numerį, nei autoriaus originalus produktas. GPL, LGPL ir daugelis kitų atviro kodo licencijų modifikuoto išeinamojo kodo platinti nedraudžia, tačiau pakeitimai turi būti dokumentuoti.

Licencija neturi diskriminuoti jokio asmens ar tam tikros jų grupės.

Licencija neturi uždrausti programos naudojimo tam tikroje specifinėje srityje. Pavyzdžiui, licencija negali uždrausti naudoti programos komerciniams tikslams, arba genetinių tyrimų atlikimui.

Teisės ir pareigos, apibrėžtos šioje licencijoje, turi liesti visus, kuriems yra platinama programinė įranga ar jos išeitinis kodas. Ši licencija neturi būti platinama su kokia nors kita papildoma licencija, kurią būtų privaloma vykdyti arba su ja sutikti.

Teisės priskirtos programai neturi priklausyti nuo to ar ji yra programinio paketo (distribucijos) dalis. Jei programa yra atskirta nuo programinio paketo ir panaudota ar išplatinta sutinkant su programos licencijos sąlygomis, visos šalys, kurioms programa yra išplatinta turi gauti tokias pačias teises, kaip ir tie, kurie gauna programą kartu su visu programiniu paketu.

Licencija neturi riboti programinės įrangos platinimo kartus su licencijuojamomis programomis. Pavyzdžiui, licencija neturi reikalauti, kad visa programinė įranga platinama toje pačioje laikmenoje privalėtų būti Atvirojo Kodo (Open-Source).

Kai kurie programinės įrangos gamintojai siekia populiarumo, pateikdami savo programas kaip atvirą kodą, nors jos tokios ir nėra. Dažniausiai pasitaiko tokie pavyzdžiai:

Akivaizdu, jog tokios sąlygos neatitinka pateikto atviro kodo apibrėžimo.

Susitikimo su vienu žymiausių atviro kodo programų judėjimo ideologu E. S. Raymond stenograma (Atviras kodas/Stenograma/2002 03 04) 

Daugiau žr… 




#Article 200: Išeitinis kodas (199 words)


Išeitinis kodas, išeities tekstas, pirminis tekstas – bet kokia sakinių seka, užrašyta žmogui suprantama programavimo kalba. Šiuolaikinėse programavimo kalbose programos išeitinis kodas paprastai susideda iš keleto tekstinių failų, tačiau tas pats kodas galėtų būti spausdinamas knygose ar įrašomas į magnetinę juostą (be failinės sistemos).

Atsiradus pirmosioms skaičiavimo mašinoms programuotojai rašydavo algoritmus, programas šioms mašinoms. Tai būdavo tiesiog instrukcijų rinkinys, suprantamas tik tai konkrečiai skaičiavimo mašinai, bet sunkiai skaitomas žmogui. Toks instrukcijų rinkinys dar kitaip vadinamas mašininiu kodu – šios instrukcijos buvo ne kas kita, kaip kodų seka.

Tobulėjant ir vystantis kompiuteriams prireikė palengvinti programuotojams šių instrukcijų rašymą ir atsirado pirmoji programavimo kalba Asembleris, kur mašininės instrukcijos įgijo žmogui lengviau suprantamus pavadinimus. Skirtumas buvo tik toks, kad po tam tikru komandos pavadinimu slypi atitinkamas mašininis kodas.

Vėliau atsirado sudėtingesnės programavimo kalbos, kur po tam tikra komanda ar instrukcija slypėjo jau ne tam tikra mašininė instrukcija, o ištisos komandų struktūros (ciklai, sąlygos ar apibrėžimo sakiniai). Štai toks aukštesnio lygio instrukcijų rinkinys ir vadinamas išeitiniu kodu. Dabar išeitinis kodas yra lengvai skaitomas ne tik programuotojų, bet nesunkiai suprantamas ir bent kiek pradinių žinių turinčiam skaitytojui. Akivaizdu, kad tokio kodo kompiuteris nesupranta ir negali vykdyti. Jį reikia atitinkamai apdoroti – kompiliuoti arba interpretuoti.




#Article 201: GNU GPL (258 words)


GNU Bendroji Viešoji Licencija ( arba GPL) yra laisvosios programinės įrangos licencija, pradžioje sukurta GNU projektui, šiuo metu tai viena populiariausių atvirojo kodo licencijų.

Kuriant programinę įrangą buvo pastebėta, kad norint sukurti tam tikrą programą dažnai pakaktų tiesiog paimti kitą panašią ir prisitaikyti savo reikmėm, bet dėl autorinių teisių bei licencijų keliamų apribojimų tai daryti nėra leidžiama. Tenka dubliuoti darbą kuriant tai, kas jau sukurta.

Programuotojai identifikavo poreikį laisvai programinei įrangai, kurią būtų leidžiama platinti ir tobulinti.

Šių programų naudojimą reguliuoja GNU GPL , kurią galima pasiskaityti ir . Pagrindiniai licencijos reikalavimai yra šie:

Kai kurie stambūs gamintojai reikalauja prieš platinant pakeistą programą pašalinti iš jos pirmesnio autoriaus vardą ir prekinį ženklą, kurie nėra laisvai platinami.

GPL dažniausiai taikoma kompiuterių programoms, tačiau kai kada ją turi ir kitokia informacija (pavyzdžiui, muzikos natos).

Palyginus su ankstesne versija, naujojoje griežčiau apibrėžta išeities kodo sąvoka, stengiantis užtikrinti, jog turint šį kodą tikrai neiškils sunkumų iš jo sugeneruoti veikiančią programą. Kodo sąvoka dabar tiesiogiai apima taip pat ir įvairius šiame procese reikalingus skriptus ir specifines pagalbines programas, jei tokios naudojamos.

Naujojoje versijoje šią licenciją turinčios programos autorius taip pat turi teisę (bet ne pareigą) reikalauti:

Antrasis ir ketvirtasis punktai jau anksčiau buvo labai audringai aptarinėjami Internete. Jų įtraukimas į siūlomą GPL versiją žada karštas diskusijas licencijos rengimo metu.

Licenzijoje aiškiau formuluojami su patentais susiję klausimai. Programos autoriai jiems priklausančius ir programoje naudojamus patentus turi suteikti kiekvienam arba nesuteikti nė vienam programos naudotojui.

Nauja GPL versija bus svarstoma ne mažiau kaip metus ir greičiausiai šis pirminis variantas bus gana rimtai papildytas ir pakeistas.




#Article 202: Saulė (506 words)


Saulė – artimiausia Žemei žvaigždė, ryškiausias mūsų dangaus objektas. Žemė ir kitos Saulės sistemos planetos, tiek sudarytos iš kietos medžiagos, tiek dujų milžinai, skrieja aplink Saulę. Kiti kūnai, skriejantys aplink Saulę dėl jos gravitacinės traukos, yra asteroidai, kometos ir kometoidai, transneptūniniai objektai ir dulkės.

Išskyrus nedideles išimtis (branduolinė energija), Saulė yra vienintelis energijos šaltinis Žemei, ir beveik visos gyvybės rūšys priklauso nuo fotosintezės, kuri galima tik dėl Saulės energijos. Žemę pasiekia tik 47% Saulės energijos, 19% sulaiko atmosfera, likę 34% grįžta atgal į kosmosą.

Saulė yra G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė. G2 spektrinė klasė yra geltonųjų nykštukių tipas, o tai reiškia, kad ji yra mažesnė ir už vidutines žvaigždes, ir net šimtus kartų mažesnė už žydrąsias ar raudonąsias milžines. Tokio tipo žvaigždžių gyvavimo ciklas yra apie 10 milijardų metų, o Saulei šiuo metu yra apie 4,57 mlrd. metų.

Saulė maždaug 220 km/s greičiu skrieja aplink mūsų (Paukščių Tako) galaktikos centrą, nuo kurio nutolusi maždaug 28 000 šm.

Saulė – nevienalytis karštos plazmos rutulys, kurį sudaro šios dalys:

Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku, kuriame galima stebėti įdomius reiškinius – Saulės dėmes, chromosferinius žybsnius, protuberantus, Saulės fakelus ir su jais susijusius chromosferos darinius flokulus.

Spinduliavimo metu Saulė netenka ~4,5 mln. tonų per 1 s, maždaug tiek pat prarandama ir dėl Saulės vėjo veiklos (žr. taip pat Saulės spinduliuotė).

Nuo Saulės sklindanti šviesa Žemę pasiekia per 8,3 min.

Nors Žemė skrieja aplink Saulę, stebėtojas, esantis Žemėje, mato priešingą vaizdą – dangaus skliaute Saulė juda iš vieno žvaigždyno į kitą ir taip per metus apeina 13 žvaigždynų (Žuvys, Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Gyvatnešis, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis), iš kurių 12 vadinami Zodiako žvaigždynais (Gyvatnešis – ne Zodiako žvaigždynas). Kadangi Žemės pusiaujas yra pasviręs į orbitos aplink Saulę plokštumą 23° 27′ kampu, šis Saulės kelias dangaus skliautu nesutampa su dangaus pusiauju ir yra pasviręs lygiai tokiu pačiu kampu. Šis Saulės kelias vadinamas ekliptika. Ekliptika kerta dangaus pusiaują dviejuose taškuose: pavasario lygiadienio taške (kovo 21 d.) ir rudens lygiadienio taške (rugsėjo 23 d.) – kai Saulė patenka į tuos taškus, dienos ilgumas yra lygus nakties ilgumui, visur Žemėje. 

Dėl Žemės susiplojimo svyruoja jos sukimosi ašis – du jos sankirtos su dangaus sfera taškai (dangaus poliai) keliauja dangaus skliautu, vienas, matomas Šiaurės pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę, kitas, matomas Pietų pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę, ir per 26000 metų kiekvienas iš jų nubrėžia 23,5° spindulio apskritimą su centru , kuris yra Slibino žvaigždyne ir Aukso Žuvies žvaigždyne atitinkamai. Šis svyravimas vadinamas precesija. Dėl šio reiškinio nuolat reikia patikslinti žvaigždžių koordinates, kinta ekliptika.

Kartais, judėdami savomis orbitomis, trys dangaus kūnai – Saulė, Mėnulis ir Žemė, – išsirikiuoja vienoje linijoje. Tuomet stebėtojas iš Žemės mato reiškinį, vadinamą Saulės užtemimu. Mėnulis uždengia Saulės diską, o tuo metu Žemė patenka į Mėnulio šešėlį. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai: daliniai arba visiški.

Kadangi nuo Saulės priklauso visa Žemės gyvybė, nuo seno žmonija teikė jai ypatingą reikšmę. Daugelis ankstyvųjų kultūrų Saulę garbino kaip dievybę. Reguliarus kasdienis ir kasmetinis Saulės sugrįžimas buvo laukiamas su baime arba bandomas užsitikrinti įvairiais kultiniais ir maginiais ritualais. Ypatingą baimę keldavo Saulės užtemimai.




#Article 203: Vilniaus apskritis (175 words)


Vilniaus apskritis – valstybinio lygmens administracinis teritorinis vienetas pietryčių Lietuvoje, aplink Vilniaus miestą, tiek pagal teritoriją, tiek ir pagal gyventojų skaičių didžiausia iš dešimties Lietuvos apskričių.

Istorinė Vilniaus apskritis (skirtingais laikais dar žinoma kaip Vilniaus pavietas, Vilniaus ujezdas) egzistavo nuo 1566 m. (su pertraukomis 1925–1939 m. ir 1950–1994 m.) tačiau jos teritorija daug kartų keitėsi. Dabartinė Vilniaus apskritis įkurta 1994 m. gruodžio 30 d., Vilniaus apskrities herbas patvirtintas 1999 metais. 2010 m. liepos 1 d. panaikinta apskrities administracija, jos funkcijos perduotos savivaldybėms ir ministerijoms, o pati apskritis liko kaip teritorinis vienetas.

Apskrityje yra 8 savivaldybės:

Apskrityje yra net trys Lietuvos sostinės – dabartinė sostinė Vilnius, senoji sostinė Trakai su įspūdinga pilimi ežerų apsuptyje, taip pat legendinė sostinė Kernavė, apsupta piliakalnių.

Taip pat apskrityje yra vienas iš apskaičiuotų Europos centrų, pritraukiantis turistus. Netoli Europos centro įsikūręs Europos parkas – skulptūrų muziejus po atviru dangumi.

Neries krante yra nemažai šventųjų pagonių vietų – ąžuolų girelių, pilkapių.

Apskrityje išplėtota mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, chemijos ir farmacijos, elektronikos, energetikos, statybinių medžiagų, baldų ir popieriaus, lengvoji ir maisto, kitos pramonės šakos.

Apskrityje yra 16 miestų, iš kurių didžiausi:




#Article 204: Vilniaus rajono savivaldybė (201 words)


Vilniaus rajono savivaldybė – administracinis teritorinis vienetas, viena didžiausių savivaldybių Lietuvos pietryčiuose, prie sienos su Baltarusija. Rajonas iš šiaurės, pietų ir rytų supa Vilniaus miestą, kuriame yra savivaldybės centras (pats Vilnius turi atskiros savivaldybės statusą, todėl į Vilniaus rajono teritoriją neįeina).

Rajono paviršius įvairialypis – rytuose iškilusi Medininkų aukštuma su aukščiausiu šalyje Aukštojo kalnu (293,84 m), pietryčius užima Dainavos žemuma, šiaurės vakarus – Aukštaičių aukštuma, juosta rytuose nusidriekusi Vilnios lyguma.

Pro rajoną teka Neris su intakais Vilnia, Voke. Telkšo 90 ežerų (; didžiausi – Asveja, Karvys), 9 tvenkiniai. Miškingumas – 36,8 %. Būdingi pušynai, eglynai, yra beržynų, mišriųjų miškų. Didžiausi miškai – Lavoriškių, Nemenčinės, Sudervės. Yra Dubingių kraštovaizdžio, Žeimenos ichtiologinis draustiniai, Alionių spanguolynas, Gėlos geomorfologinis, Kenos hidrografinis draustiniai.

Vanduo užima 2,4 % teritorijos.

Vidutinė sausio temperatūra -5,5 °C, liepos +18,0 °C. Vidutinis kritulių kiekis – 614–665 mm. Vidutinis sniego dangos storis – 30 cm.

Vilniaus rajonas sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš buvusios Vilniaus apskrities 31 apylinkės, Širvintų apskrities 11 apylinkių ir Trakų apskrities 2 apylinkių. Rajonas 1950–1953 m. priklausė Vilniaus sričiai. 1959 m. prijungtas Naujosios Vilnios rajonas, 1962 m. – didžioji dalis panaikinto Nemenčinės rajono ir Ukmergės rajono 2 apylinkės; dalis teritorijos perduota Švenčionių rajonui (4 apylinkės ir Pabradė) bei Molėtų rajonui (5 apylinkės). 1977 m. šiek tiek keistos ribos, kai kurios apylinkės sujungtos, 1 apylinkė panaikinta.




#Article 205: 2004 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai (121 words)


Šis straipsnis skirtas aprašyti Lietuvos prezidento rinkimus, vykusius dviem turais – 2004 m. birželio 13 d. bei 27 dienomis.

Norą dalyvauti rinkimuose pareiškė dešimt pretendentų:

Julius Veselka bei Jūratė Zabielaitė laiku nepateikė rinkėjų parašų, Vitas Tomkus bei Algirdas Pilvelis pateikė per mažai reikalavimus atitinkančių parašų, o Rolando Pakso kandidatūra nebuvo registruota, nes po apkaltos proceso jis neturi teisės pretenduoti į aukštus valstybės postus. Likę 5 pretendentai registruoti kandidatais.

Kandidatais į prezidentus registruoti:

Pirmame rinkimų ture 2004 m. birželio 13 d. balsavo 1 285 067 (48,40 %) rinkėjų:

Antrasis turas, vykęs 2004 m. birželio 27 dieną, pagal galutinius Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis baigėsi Valdo Adamkaus pergale:

Naujajam Prezidentui V. Adamkui pažymėjimai buvo įteikti liepos 5 d., o inauguracija vyko liepos 12 d.




#Article 206: Petras Auštrevičius (146 words)


Petras Auštrevičius (g. 1963 m. gegužės 16 d. Juodšiliuose, Vilniaus rajdiplomatas, Lietuvos politikas, nuo 2014 m. Europos Parlamento narys.

Pradinę mokyklą baigė Juodšiliuose, iki 1981 m. mokėsi Vilniaus 39-ojoje vidurinėje mokykloje. 

Nuo 2014 m. Europos Parlamento narys, priklauso “Atnaujinkime Europą“ (buv. Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE), 2014-2016 m. vicepirmininkas) frakcijai. 

Nuo 2018 m. Europos demokratijos patikos fondo (angl. European endowment for democracy) valdybos narys.

Dar besimokydamas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete susipažino su būsimąja žmona Gintare, su kuria mokėsi tame pačiame kurse. Pora turi du sūnus: Vainių ir Vytenį. 

Gyvūnų gerovės politikos šalininkas – dar dirbdamas Seime buvo inicijavęs visuomeninį judėjimą „Žmonės už gyvūnus“, organizuoja įvairius renginius šia tema. Namuose augina du šunis. 

Lietuvoje organizuoja ir globoja renginius ir diskusijas apie Europos Sąjungą, yra visuomeninės organizacijos „Europos federalistų sąjunga Lietuvoje” valdybos narys.

Iki šiol dalyvauja Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Alumni draugijos veikloje, yra šios draugijos Tarybos pirmininkas.




#Article 207: Katalikybė (915 words)


Katalikybė (, „bendras“) – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka. Katalikybės doktriną sudaro svarbiausios krikščionybės tikėjimo tiesos. Katalikybę išpažįstantys asmenys laiko, jog priklausymas Jėzaus Kristaus įsteigtai visuotinei Bažnyčiai yra tikrasis kelias į Dievą. Katalikybę išpažįstantieji vadinami katalikais arba Romos katalikais. 2011 m. išleistame Popiežiškajame žinyne nurodoma, kad 2009 m. pabaigoje katalikų skaičius pasaulyje išaugo 15 milijonų ir pasiekė 1,181 milijardo. Kai kuriose šalyse – Ispanijoje, Lenkijoje, Airijoje – jie sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą. Katalikybė labiausiai paplitusi religija ir Lietuvoje.

Katalikybė skelbia, kad Dievo Apreiškimas, perteiktas žmonijai Izraelio istorijoje ir Jėzaus Kristaus asmeniu, paskelbtas per apaštalus ir surašytas Biblijoje, toliau perteikiamas tikintiesiems kaip Tikėjimo tradicija. Katalikybė Bibliją ir Tradiciją laiko vieningu, Šventosios Dvasios įkvėptu Apreiškimu, kurį išplėtojo teologijos mokslas, viso pasaulio popiežių ir vyskupų sutartinis mokymas bei Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. Tikėjimo tiesos buvo surašytos Apaštalų, Nikėjos-Konstantinopolio, Atanazo, Tridento tikėjimo išpažinimuose, glaustai krikščionybės pagrindai yra pateikiami Katekizme. Katalikai laiko, kad Apreiškimas yra pateiktas ne tik Biblijoje (kaip mano protestantai, kurie laikosi Sola scriptura doktrinos), bet ir Šventojoje Tradicijoje (visų pirma, Bažnyčios Tėvų raštuose), o teisę šį Apreiškimą autoritetingai interpretuoti turi tik Bažnyčios Mokymas (Magisteriumas).
Antrasis Vatikano susirinkimas išryškino įsitikinimą, kad ir nekrikščionys ar netikintieji gali Jėzaus Kristaus malone būti išganyti, jei jie gyvena pagal savo sąžinę.

Katalikų bažnyčia, jos vertinimu, yra viena, apaštalinė, šventa ir visuotinė. Jėzus Kristus įkūrė hierarchinę bendruomenę, apaštalams suteikdamas galias mokyti ir šiai bendruomenei vadovauti. Šias galias šventimais gauna apaštalų įpėdiniai – vyskupai. Aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius, renkamas Kardinolų kolegijos. Popiežius, kaip ir Romos kurija, vadovaujanti Katalikų bažnyčios religinei, politinei ir kitokiai veiklai, reziduoja Romoje. Itin svarbiems klausimams spręsti yra šaukiami Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kurių nutarimai įsigalioja, kai juos patvirtina popiežius. Katalikų bažnyčia turi centralizuotą hierarchinę struktūrą, doktriną, liturgiją, teisę. Tikėjimo ir aukščiausios valdžios vienybę su Katalikų bažnyčia turi Rytų apeigų katalikų bažnyčios, iš kurių didžiausia – Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia.
Katalikų bažnyčioje pagrindinis administracinis teritorinis vienetas – parapija, valdoma klebono. Kelios parapijos sudaro dekanatą, tvarkomą dekano. Keli dekanatai sudaro vyskupiją, o kelios vyskupijos – bažnytinę provinciją, kurios centrinė vyskupija turi arkivyskupijos statusą. Bažnytinė provincija yra didžiausias Katalikų bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito ir dažnai apimantis visą valstybės teritoriją. Po Antrojo Vatikano susirinkimo valstybės ar didesnio regiono vyskupai sudaro vyskupų konferenciją su periodiškai renkamu pirmininku.

Bažnyčiai susikūrus, jai vadovavo 12 apaštalų, kurių vyriausias buvo Apaštalas Petras. Jį nukankinus, valdžią ir autoritetą perėmė Romos vyskupai, vėliau imti vadinti šv. Petro įpėdiniais. Pirmą kartą Katalikų bažnyčios pavadinimas paminėtas II a. Ignoto Antiochiečio Laiške smirniečiams. Bažnyčią iki III a. persekiojo . 313 m. imperatorius Konstantinas I suteikė teisę visiems krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą, o 391 m. krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Kovodama su įvairiais eretiniais judėjimais, tokiais kaip gnosticizmas, arijonizmas, nestoriečiais, taip pat polemizuodama su judaizmu ir siekdama išsaugoti ortodoksinį mokymą, Bažnyčia rengė visuotinius susirinkimus. Juose buvo apibrėžtos pagrindiniai doktrinos, tikėjimo ir bažnytinės teisės principai, tikėjimo tiesos. Romos imperijai skilus į Rytų Romos imperiją ir Vakarų Romos imperiją, ėmė ryškėti Romos bažnyčios ir Rytų bažnyčių skirtumai. Juos nulėmė rytinėje imperijos dalyje vyravusi graikų kalba ir kultūra bei vakarinėje dalyje dominavusi lotynų kalba ir Romos kultūra. Žlugus Vakarų Romos imperijai, sustiprėjo vyskupų įtaka, tuo pat metu ši Romos įtaka ėmė silpti Bizantijai. 1054 m. Krikščionių bažnyčia skilo į Rytų ir Vakarų bažnyčias. Vidurio Italijoje 756 m. susiformavo bažnytinė (popiežiaus) valstybė, išlikusi iki 1870 m. XIV a. pabaigoje Katalikų bažnyčioje brendo krizė. Ji ypač sustiprėjo dėl Prancūzijos centralizacijos. To išdavoje vyko Bažnyčios skilimas, vienu metu veikė du popiežiai – vienas, palankus Prancūzijai, rezidavo Avinjone, kitas – Romoje. Nesutarimus pavyko pašalinti 1418 m. popiežiumi išrinkus Martyną V, tačiau tai nesustabdė jau besiformuojančio reformacijos sąjūdžio. Tridento susirinkime siekta išsaugoti katalikybės tradiciją, tačiau, kartu, reformavosi ir pati Bažnyčia – buvo suvienodinta liturgija lotynų kalba, sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina, susisteminta sielovada ir religinis mokymas parapijų mokyklose. Nuo XVII a. antros pusės sustiprėjo absoliutinių monarchijų veikimas Katalikų bažnyčios atžvilgiu. XIX a. Katalikų bažnyčia buvo diskriminuojama Rusijoje ir Vokietijoje. Atsakydama į spaudimą, Katalikų bažnyčia 1869–1870 m. sušaukė Pirmąjį Vatikano susirinkimą, kuriame priimta popiežiaus neklystamumo dogma. XX a. prieš katalikus imtasi vykdyti represijas daugelyje valstybių, ypač komunistinėse. Po Antrojo Vatikano susirinkimo liturgijoje pradėtos vartoti nacionalinės kalbos, didelis dėmesys skiriamas ekumenizmui.

Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva, 1387 m. buvo pakartotinai apkrikštyta etninė Lietuva, o 1413 m. ir Žemaitija. Buvo įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Iki 1795 m. Lietuvos vyskupijos administraciniu požiūriu buvo pavaldžios Gniezno bažnytinei provincijai. XVI a. viduryje Lietuvoje taip pat išplito reformacija, paskatinusi švietėjišką veiklą, paspartėjo knygų leidyba, mokyklų steigimas. Kontrreformacijos metu buvo įkurtas Vilniaus universitetas, 1596 m. sudaryta bažnytinė Brastos unija. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuvos vyskupijos buvo įtrauktos į Mogiliavo bažnytinės provincijos sudėtį, taip Rusijos valdžiai bandant kontroliuoti Lietuvos vyskupijas ir silpninti Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų sustiprėjo caro valdžios represijos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje. Tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1926 m. buvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija. 1991 m. panaikinta Lietuvos bažnytinė provincija ir įkurtos savarankiškos Vilniaus ir Kauno bažnytinės provincijos. Lietuvoje apie 79 % tikinčiųjų yra katalikai.

Katalikybėje yra daug švenčių. Katalikų Bažnyčios nuostatos įpareigoja tikinčiuosius minėti svarbiausias šventes. Kiekvienas sekmadienis taip pat laikomas švente, poilsio diena, kai reikia aplankyti maldos namus ir dalyvauti mišiose. Šventės skirstomos į nekilnojamas (vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui, Kalėdos, Žolinė) ir kilnojamas (nebūtinai vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui, Velykos, Sekminės). Šv. Kalėdos, Šv. Velykos ir Sekminės yra svarbiausi įvykiai katalikų liturginiuose metuose.

Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius. Nuo 2005 m. balandžio 19 d. popiežiumi išrinktas Benediktas XVI.




#Article 208: Stačiatikybė (1995 words)


Ortodoksinė krikščionybė, stačiatikybė ( – tikratikystė) – krikščionių ortodoksų Bažnyčios mokymo visuma, antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis.

Istoriškai ortodoksų krikščionybė susiformavo Romos Imperijos rytuose (Palestinoje, Antiochijoje, Graikijoje) iš Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymo, iki didžiosios schizmos sudarė vieną Bažnyčią kartu su dabartiniais katalikais.

Krikščionių ortodoksų tikėjimas turi du šaltinius – Šventąjį Raštą (50 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos) ir Šventąją Tradiciją, kurią sudaro apaštalų mokymas, 7 Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, Bažnyčios Tėvų mokymas, kanonai. Išpažįsta Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolį.

Ortodoksų Bažnyčia – tai vietinių, autokefalinių bažnyčių bendruomenė, kurias į vieną vienija eucharistinis bendravimas.

Ortodoksų maldos namai yra vadinami šventyklomis () arba bažnyčiomis (), lietuvių kalboje paplitęs skolinys iš rusų kalbos „cerkvė“ ( – bažnyčia). Didesni pastatai yra vadinami katedromis arba soborais (, ).

Ortodoksų Bažnyčia formavosi Antikos graikų kultūrinėje zonoje, pirmiausia Viduržemio jūros baseino rytinėje pusėje.

Pasak ortodoksų teologijos, Bažnyčia kaip šventas, visuotinis ir apaštališkas darinys įkurta Švč. Trejybės sekminių, () dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų (Apd 2, 41-47). Nuo to laiko egzistuoja apaštališkos tradicijos perėmimas, realizuojamas per rankos pridėjimo (chirontijos) slėpinį: vykdyti slėpinių (sakramentų) ir Eucharistijos šventimą gali tik žmogus, priėmęs chirontiją. Pirmąją chirontiją galėjo vykdyti tik apaštalai, o po apaštalų – tik vyskupai, priėmę chirontiją iš apaštalų, po to – tik vyskupai, priėmę chirontiją iš vyskupų, priėmusių chirontiją iš apaštalų ir t. t. Kitaip tariant, bet koks kunigo įšventinimas vyksta perduodant apaštalų vykdytą rankos pridėjimą.

Apaštalų ir jų pasekėjų skelbiama krikščionybė iš Palestinos išplito visoje Romos Imperijoje. Netrukus atsiradus kitiems judėjimams, skelbusiems save Kristaus mokymu (tokiems kaip gnosticizmas, arijonizmas, nestorianizmas), norėdama nuo jų atsiriboti, Bažnyčia pasivadino „ortodoksų“ („tikrojo tikėjimo“, „teisingo šlovinimo“), savo mokymą vadino „ortodoksija“ (lietuviškas terminas „stačiatikybė“ atsirado Lietuvos netikinčiųjų tarpe, atspindi liaudišką tikėjimo sampratą: esą katalikai sėdi, o stačiatikiai garbina Dievą stovėdami Suomija

Ortodoksinė krikščionybė padarė didelę įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai – iki unitų paplitimo LDK, ortodoksinė krikščionybė buvo populiariausia religija šioje šalyje, o senoji bažnytinė slavų kalba ir priėmus katalikybę liko viena iš oficialių LDK kalbų.

Istoriškai ortodoksų krikščionybė Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei katalikybė . X amžiaus pabaigoje tuomet dar nesusiformavusios Lietuvos valstybės teritorijoje Konstantinopolio patriarchatas įsteigė Polocko ir Mozyrės vyskupijas, pavaldžias Kijevo metropolijai. Archeologiniai duomenys rodo, jog XII a. ortodoksija buvo išplitusi Nemuno, Vilnelės, Dauguvos, Pripetės upių baseinų teritorijoje

XII–XIII amžiuje nemažai lietuvių kunigaikščių buvo priėmę ortodoksiją, tarp jų paminėtini vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga, įsteigęs Laurušavo vienuolyną, Pskovo kunigaikštis Daumantas (galimai irgi Mindaugo sūnus žr. Daumantas (Ldk)), kuris Ortodoksų Bažnyčioje pripažintas šventuoju, taip pat Lietuvos Didysis Kunigaikštis Švarnas.

Apie 1291–1300 metus Konstantinopolio patriarchato pavedimu įkurta Lietuvos Metropolija. Būtent Lietuvos metropolitas () palaimino Gediminą būti Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu.

XIV amžiujе didėjo konkurencija tarp Maskvos kunigaikštystės ir LDK dėl rusų žemių suvienytojos statuso. 1375 metais Kiprianas paskelbtas metropolitu Kijevo, Lietuvių ir Rusų, atsirado įtampa tarp Maskvos ir Vilniaus, abi kunigaikštystės norėjo turėti atskirą metropoliją. Nuo 1378 iki 1458 metų abi valstybės priklausė Kijevo ir Visos Rusios metropolijai, su centru Lietuvoje, toliau Lietuvos metropolitai titulavosi Kijevo, Galicijos ir Visosios Rusios metropolitais, o 1461 metais atskirtos Maskvos metropolijos vadovas titulavosi Maskvos ir Visos Rusios metropolitu.

Kijevo (LDK) metropolija buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui. Jos likimas glaudžiai susijęs su popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho konfliktu.

Daugelis Rytų Bažnyčios hierarchų tvirtino, esą unija pasirašyta vykdant spaudimą ir neigė jos legitimumą. Šitaip 1448 metais Maskvos metropolija, pasmerkusi unija, faktiškai tapo visiškai nepriklausoma.

Dalis buvusios Lietuvos metropolijos teritorijos 1923 buvo gražinta Konstantinopoliui kaip Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia ir 1925 metais jai suteikta autokefalija.

Šiuo metu Vilniaus ir Lietuvos vyskupija yra Maskvos patriarchato dalis. Šiam patriarchatui autokefaliją 1589 m. suteikė Konstantinopolio patriarchas.

Lietuvoje yra daugiau nei 55 cerkvės (žr. Lietuvos cerkvės). Didžiausias krikščionių ortodoksų tikėjimo centras Lietuvoje yra Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno bažnyčia, kurioje palaidoti šventųjų Vilniaus kankinių palaikai. Ypač vertinga laikoma Dievo Motinos ikona, beveik 400 metų (apie 1530–1915) gerbta Surdegio ortodoksų vyrų Šv. Dvasios vienuolyne, dabar esanti Pskovo (Rusija) Šv. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio šventykloje ir Kauno Apreiškimo cerkvėje.

Daugumoje Lietuvos parapijų šiuo metu, kaip ir slaviškose valstybėse, liturgijoje naudojama bažnytinė slavų kalba. Tačiau yra žinoma, kad anksčiau liturgija vykdyta lietuviškai . Šventoji Tradicija yra antlaikiška, tai yra tikėjimo praktika, kurios pats Jėzus Kristus išmokė apaštalus ir kurios apaštalai mokė kitus.

Todėl ortodoksų Šventosios Tradicijos samprata yra gana apibrėžta ir nekintanti, ji, visų pirma, apima Kristaus, Apaštalų, Bažnyčios Tėvų ir Visuotinių Susirinkimų mokymą. Bet kokia nauja bažnytinė praktika turi būti derinama su pirmykščiu Bažnyčios mokymu. Tai yra pagrindinis ortodoksijos, t. y. tikrojo, apaštališkojo tikėjimo kriterijus. Itin smulkūs ar neesmingi krikščioniškam mokymui klausimai paliekami tikinčiųjų nuožiūrai.

Remdamiesi Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simboliu, krikščionys ortodoksai išpažįsta:

Nemažiau svarbus mokymas apie mistinį Kristaus pribuvimą () šiame pasaulyje. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Bažnyčia yra pats Kristus šiame pasaulyje. Bažnyčia – tai bendruomenė, susidedanti iš ištikimųjų tikinčiųjų ir dvasininkų, kurie kartu sudaro Kristaus kūną. Todėl pati Bažnyčia yra niekada neklystanti, nors jos nariai (nesvarbu, ar paprasti tikintieji, ar aukščiausi dvasininkai – patriarchai) gali nupulti į ereziją.

Aukščiausias krikščionių ortodoksų tikslas – dievėjimas (, teozė), šventumas.

Teozė yra pasiekiama per šventą gyvenimą Kristuje, t. y. dalyvavimą Slėpiniuose (arba Paslaptysе, ), nenutrūkstamą maldą ir askezę.

Tai, kas Vakaruose tradiciškai vadinama „sakramentais“, Ortodoksų Bažnyčioje yra vadinama „Šventaisiais Slėpiniais“ (gr. mysterion). Slėpiniai laikomi Dievo įsteigta priemone, padedančia siekti teozės. Tikslus Slėpinių skaičius nenustatytas bei neapribotas, tačiau dėl protestantizmo plitimo Vakarų Europoje, ortodoksų katekizmuose nuo XVII amžiaus išskiriami septyni slėpiniai: krikštas, patepimas mira (sutvirtinimas), atgaila, ligonio patepimas, eucharistija, santuoka, kunigystė (chirontija). Skirtingai nei katalikybėje, vienas ir tas pats tikintis turi galimybę priimti visus Slėpinius, nes kunigystė yra suderinama su santuoka. Kitas skirtumas – patepimas mira (sutvirtinimas) teikiamas iškarto po krikšto (praktiškai tėra daroma kelių minučių pertrauka). Tikima, jog krikštas nuplauna nuodėmes, o patepimas mira, kurį Apaštalų Darbų knygoje iš pradžių keitė apaštalo rankos pridėjimas, suteikia žmogui Šventosios Dvasios dovanas, todėl laikomasi Naujojo Testamento praktikos ir šie du slėpiniai teikiami kuo greičiau vienas po kito.

Krikščionių ortodoksų gyvenimo centre – Eucharistijos ( – dėkojimas), arba švč. Komunijos Slėpinys, įsteigtas paties Jėzaus Kristaus. Eucharistija yra Dieviškosios Liturgijos proceso kulminacija. Tikima, jog liturgijos metu Šventosios Dvasios veikimu duonoje ir vyne įsikūnija pats Kristus, ir duonos bei vyno pavidalu tikintieji priimama tikrą Kristaus Kūną ir Kraują, taip tapdami su juo viena.

Komunijai yra ruošiamasi pasninkavimu, maldomis bei išpažintimi (prieš komuniją reikia atlikti atgailą). Tikintysis taip pat turi būti priėmęs krikštą bei patepimą mira.

Pasak ortodoksų, vien dalyvauti slėpiniuose šventumui nepakanka, nors tai ir yra viena iš būtinų sąlygų. Šv. Paulius moko: „be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17), visas krikščionio gyvenimas turi būti maldingas.

Ortodoksų asketizmas – žmogaus valios siekis žygdarbiais artėti dieviškosios malonės įgijimo link Dieviškoji malonė yra išgelbėjanti, išgydanti, perkeičianti bei atnaujinanti žmogaus prigimtį, paveiktą nuodėmingojo nuopuolio. Asketizmas yra intensyvios pastangos gauti Šventosios Dvasios malonę kaip išganymo ir Dangaus Karalystės sąlygą.

Kūno askezė tėra pasiruošimas dvasinei askezei. Ortodoksai kūną supranta kaip „Dvasios šventyklą“ (1 Kor 6, 19). Kiekvienas tikintysis be 4 ilgesnių pasninkavimo periodų turi laikytis pasninko ir kiekvieną trečiadienį bei penktadienį, taip pat tam tikrais atskirais atvejais.

Puikus ortodoksinio gyvenimo pavyzdys – vienuolių hesichastų tradicija, kurios esmė – nenutrūkstama malda tyloje. Pasak vienuolių, praktikuodamas tokią maldą žmogus gali imti regėti (theoria) Dievo veikimą (energeia). Šventųjų žinojimas apie Dievą įvardijamas terminu „gnosis“. Hesichasto gyvenimas – atsiskyrėliškas (pasaulio atžvilgiu) ir kontempliatyvus. Gausiausias šaltinis, aprašantis hesichastų teoriją ir praktiką yra „Philokalia“ (liet. „Gėrio meilė“), rinkinys, kurį sudaro įvairių autorių IV–XV amžių tekstai. Nors terminas „hesichazmas“ siejamas visų pirma su vienuolyste, nederėtų pamiršti, jog šventumas yra kiekvieno ortodokso siekinys.

Gavęs Šventosios Dvasios malonę ir jos perkeistas krikščionis tampa palaimingu (palaimingumas – , slav. блаженство)Mato Evangelijoje nurodomi devyni palaimingumo įsakymai (Mt 5, 3-11):

Dėl šio gyvo santykio su Dievu ir tiesioginio Dievo patyrimo akcentavimo krikščionių ortodoksų teologijai būdingas neigiamas nusistatymas kraštutinio racionalizmo, scholastikos, bandymų racionaliai išaiškinti tikėjimą atžvilgiu. Ortodoksų teologija apibūdinama kaip „empirinė teologija“, nes centrinę vietą joje užima betarpiškas tikinčiojo mistinis patyrimas ir šventųjų liudijimai.

Stačiatikių Bažnyčios yra savarankiškos. Kiekviena iš jų yra autokefalinė, vadovaujama renkamo vadovo, hierarchija skiriasi priklausomai nuo įvairių istorinių sąlygų, kuriomis Stačiatikių Bažnyčios vystėsi. Šalia autokefalinių bažnyčių, kurios juridiniais ir dvasiniais klausimais yra visiškai nepriklausomos yra ir autonominės bažnyčios, kurios savarankiškai tvarko didžiąją dalį vidaus klausimų, tačiau yra priklausomos nuo autokefalinių bažnyčių.

Autokefalinės bažnyčios (pagal Konstantinopolio Patriarchato diptichą):

Celibatas nevienuolių kunigų yra laisvai pasirenkamas, tačiau, jei kunigas nusprendžia vesti, tai privalo padaryti iki subdiakonato šventimų. Jei diakonas ar kunigas lieka našlys, tokiu atveju antrą kartą vesti negali: jis automatiškai lieka celibatininku arba gali duoti vienuoliškus įžadus.

Ortodoksų Bažnyčioje yra švenčiama „Dieviškoji liturgija“ ().

Egzistuoja trys Dieviškosios liturgijos variantai: Šv. Jokūbo (I a.), Šv. Bazilijaus Didžiojo (IV a.), šv. Jono Auksaburnio (V a.), šv. Bazilijaus liturgija tam tikra prasme yra sutrumpinta ir menkai pakeista Šv. Jokūbo liturgija, o šv. Jono auksaburnio – sutrumpinta Bazilijaus liturgija. Tokiu būdu ortodoksų liturginė tradicija siekia Kristaus ir apaštalų laikus ir išliko menkai pakitusi iki mūsų dienų. Šv. Jokūbo liturgija švenčiama Jeruzalėje per šventes, kitur dažniausiai naudojama šv. Jono Auksaburnio liturgija.

Liturgija – 3 dalių (pasiruošimo liturgija; katechumenų; ištikimųjų). Liturgija švenčiama tikintiesiems stovint, nors yra ir suoliukai, skirti negalintiems stovėti (seniems, sergantiems, pavargusiems).

Liturginė kalba priklauso nuo regiono. Graikijoje naudojama koinė graikų kalba, Gruzijoje – senoji gruzinų kalba, slavų kraštuose naudojama bažnytinė slavų kalba ir t. t.

Svarbų vaidmenį liturgijoje užima giedojimas. Dvasininkai gieda visą liturgiją, ir melsdamiesi, ir skaitydami Evangeliją, o jiems pritaria choras bei tikintieji.

Kaip ir per Paskutinę Vakarienę, tikintieji Komuniją priimama duonos ir vyno pavidalu. Tam, kad nė lašelis vyno ir nė kruopelė duonos netyčia neliktų nesuvartota, jau po komunijos tikintieji gauna „šilumą“: dažniausiai pagrindinės patalpos gale vaišinama šiltu, vandeniu skiestu vynu ir prosforos (specialios baltos duonos) gabaliukais.

Ortodoksinės liturgijos esmė – anapus laiko ir erdvės vykstantis susijungimas su Dievu ir tikinčiųjų susijungimas Dieve.

Po liturgijos, priklausomai nuo regiono tradicijų, vyksta „agapė“ – bendri pietūs ar vakarienė. „Agapės“ ir eucharistijos atskyrimas prasidėjo dar šv. Pauliaus laikais, kai pradėjo formuotis tradicija švč. Komuniją priimti tuščiu skrandžiu (žr. 1 Kor. 11).

Kalendoriaus ir laiko skaičiavime krikščionių ortodoksų Bažnyčia remiasi apaštalų laikais vyravusia tradicija.

Dauguma autokefalinių bažnyčių atmeta katalikų popiežiaus Grigaliaus XIII-ojo inicijuotąkalendoriaus reformą ir tebenaudoja Julijaus kalendorių. Dėl to stačiatikių religinių švenčių datos pasaulietiniame kalendoriuje nėra pastovios. Stačiatikiai Kalėdas švenčia sausio 7 d., o ne gruodžio 25 d. (iki 1900 m. tai buvo sausio 6 d., o po 2100 m. bus sausio 8 d.). Dėl Velykų datos skaičiavimo metodikos katalikų ir stačiatikių Velykų data kartais sutampa, kartais skiriasi visu mėnesiu (stačiatikių Velykos gali būti balandį arba gegužę, tačiau niekada nebūna kovą).

Laikas skaičiuojamas pagal Biblijos tradiciją, aptinkamą jau pirmame Pradžios knygos skyriuje – dienos pradžia laikomas vakaras. Kasdienių patarnavimų ciklas prasideda vakare, po Valandų skaitymo vyksta vakarinės pamaldos, o baigiasi ciklas Dieviškosios Liturgijos šventimu, prasidedančiu kitą rytą, iki pietų.

Šitoks laiko skaičiavimas pasitelkiamas ir Evangelijoje, pvz., kai teigiama, jog Kristus mirė 6 valandą, t. y. per pietus.

Palyginus su kitomis krikščionybės kryptimis, ortodoksai daug laiko praleidžia pasninkaudami. Reguliariai pasninko laikomasi kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (išskyrus šventes), taip pat yra 4 ilgi pasninkų laikotarpiai. Šis pasninko režimas yra išlikęs nuo apaštalų laikų. Seniausias mus pasiekiantis jį aprašantis šaltinis yra Didachė, I amžiuje parašytas „Dvylikos apaštalų mokymas”, kai kurių Bažnyčios Tėvų įtraukinėtas į Naujojo Testamento kanoną.

Bizantiškai misiologijai būdingas „trikalbės erezijos“ smerkimas, pasak kurios Šventasis Raštas ir Liturgija gali būti tik lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. Krikščionių ortodoksų misionieriai nuo ankstyvųjų laikų savo darbą pradėdavo rašybos sistemos kūrimu ir šventųjų tekstų vertimu į vietinę kalbą. Taip atsirado kirilica, senoji gruzinų kalba ir t. t.

Bet kokios krikščionių ortodoksų misijos galutinis tikslas – naujos nepriklausomos, autokefalinės Bažnyčios sukūrimas. Autokefaliją suteikia jau egzistuojančios autokefalinės Bažnyčios, kai naujos (būsimos) autokefalijos tikintieji yra tam pasiruošę.

Krikščionių ortodoksų Bažnyčios istorijoje nebuvo Vakarų protestantizmo bei reformacijos/kontrreformacijos judėjimų analogų. Atskilimai dažniausiai būdavo smulkūs ir vyko ne dėl teologinių klausimų, o dėl politinių-administracinių problemų (dalies dvasininkų noras savavališkai paskelbti autokefaliją, kaip, pavyzdžiui, atskilusių Ukrainos bendruomenių atveju, arba dalies tikinčiųjų įsikibimas į vietinius papročius, nesusijusių su ortodoksine dogmatika, kaip sentikių atveju).

Kertinis ortodoksų ir katalikų dogmatikos skirtumas yra filioque klausimas. Krikščionių ortodoksų teigimu, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, o tie, kurie teigia, jog ir iš sūnaus (t. y., visų pirma, katalikai) nėra tikrojo tikėjimo, nes savo pataisymais iškraipo Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą.

Šiuo metu beveik visos autokefalinės Bažnyčios yra tarpkonfesninės Pasaulio bažnyčių tarybos, sukurtos 1961 m., narės. Taip pat jos dalyvauja ekumeniniame dialoge su katalikų ir anglikonų bažnyčiomis.




#Article 209: Perl (300 words)


Perl (iš pradžių tai buvo ne santrumpa, o tiesiog pavadinimas, tačiau vėliau buvo pasiūlyti ir santrumpą atitinkantyis pavadinimai, tokie kaip: Practical Extraction and Report Language ar Pathologically Eclectic Rubbish Lister)  sukūrė ir 1987 gruodžio 18 dieną išleido Larry Wall. Ši kalba paveldėjo labai daug kitų programavimo kalbų .

Perl kalba buvo pradėta kurti tekstinių failų apdorojimui, lengvam reikalingos informacijos paėmimui ir vizualiam pateikimui, kaip įrankis, galintis pilniau ir patogiau atlikti sh, awk, sed ir kitų UNIX įrankių darbus. Vėliau išsivystė į pilnateisę bendros paskirties programavimo kalbą su išvystytomis teksto ir masyvų apdorojimo galimybėmis. Kalba yra labai praktiška – lengva naudoti, efektyvi, kompaktiška. Perl perėmė daugelį savybių iš tokių programavimo kalbų kaip C, sed, awk ir sh. Sintaksė primena C kalbos sintaksę, tačiau nėra griežtai apibrėžta, (ypač – iki 4-osios versijos).

ir kt.

Perl visados įrašoma į visas Linux ir BSD distribucijas kaip standartinė skriptinimo kalba administravimo užduotis spręsti. Naudojama tuo atveju, kai Bash galimybių nepakanka.

Perl kalba parašytas vienas iš populiaresnių žaidimų .

Perl kalba buvo parašyta didžioji dalis pirmųjų dinaminių interneto svetainių kodo, kai dinaminiam turiniui kurti populiariausia buvo CGI technologija. Vėliau šios pozicijos buvo užleistos labiau specializuotai PHP. Nors ir dabar net tokie puslapiai kaip lrytas.lt naudoja Perl.

Perl (Perlscript), panašiai kaip ir Javascript, galima panaudoti  , kurie interpretuojami vartotojo naršyklėje. 

Perl plačiai naudojama IT saugumo problemoms spręsti. Tai saugumo spragų išnaudojimo skriptams (eksploitams) rašyti.

BioPerl modulis plačiai naudojamas bioinformatikoje.

Paprasta Perl programa „Sveikas pasauli!“:

print Sveikas, Pasauli!\n;

Dviejų įvestų skaičių sudėtis:

$x = ;
$y = ;
$z = $x + $y;
print $z;

Darbas su masyvais:

$x = 0;
print Įvesk kelis žodžius\n;
while ($x ;
$x++;

print Ivedei: @zodziai;

If – else panaudojimas kartu su reguliariomis išraiškomis:

use Carp;
my $inputas = ../etc/passwd;

if ($inputas =~ /\.\.\//g) {
    croak Kažkas puola /etc/passwd failą!;

    print Jūs neturite šito matyti.\n;




#Article 210: Matavimo vienetas (119 words)


Matavimo vienetas – rodiklis, pagal kurį apskaičiuojami kokio nors objekto matmenys. Šiame straipsnyje pateikiami dažniausiai naudojami matavimo vienetai ir jų vertės.

Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo buvo naudojami senieji matavimo vienetai, kuriuos vėliau pakeitė dabar naudojami šiuolaikiniai matavimo vienetai. Čia pateikiamos Lietuvoje naudotų senųjų matavimo vienetų vertės. 

Kibiras vandens (13 1/2°R.) sveria 30 svarų ir jame telpa 750 kubinių colių.

Metrinės sistemos vienetai:

Senosios Britų sistemos vienetai:

SI sistemos bazinis masės matavimo vienetas – kilogramas (kg).

SI sistemos bazinis laiko matavimo vienetas – sekundė (s).

Žemiau pateikti informacijos kiekio matavimo vienetai:

Teraelektronvoltas (TeV) – 1012 eV.

Sudurtinių žodžių dėmenys ir daugikliai kartotiniams ir daliniams dešimtainiams vienetams sudaryti

Grynojo aukso = 24 karatai (ct) = 1000 grynojo aukso lydinys = 24/24 grynojo aukso dalių




#Article 211: Apulija (127 words)


Apulija (ital. Puglia) – Italijos regionas, labiausiai nutolęs į pietryčius. Regiono sostinė yra Baris.

Žemėlapyje Apulija sudaro vadinamąjį „bato užkulnį“. Apulija ribojasi su Bazilikata, Kampanija, Molise ir yra supamas Adrijos bei Jonijos jūrų.

Apulijoje 4,02 mln. gyventojų (2001 m.), gyventojų tankumas – 208 gyv./km². Plotas – 19 223 km².

Labiausiai į rytus nutolęs Italijos taškas – Otranto iškyšulys nuo Albanijos nutolęs per 80 km.

Apulijos regionas skirstomas į 6 provincijas:

Didžiausi Apulijos miestai:

Po Romos imperijos žlugimo į Apuliją traukė daug įvairių užkariautojų, tačiau jie ilgaainiui neapsistodavo. Išimtis - Frydrichas II, paskutinis Hohenštaufenų linijos imperatorius. Jis regione pastatė daugybę pilių, kurios iki šiol puošia kraštovaizdį.

Svarbiausią vietą regiono ekonomikoje užima žemės ūkis. Palyginti su ES BVP išreiškiant perkamosiosios galios rodiklį, Apulijos indeksas - 71,6 (ES-25:100) (2003 m.).




#Article 212: Stuburiniai (220 words)


Stuburiniai (Vertebrata) – didžiausias chordinių gyvūnų (Chordata) potipis.

Pagrindiniai stuburinių gyvūnų požymiai: aplink chordą formuojasi stuburo slanksteliai, centrinę nervų sistemą sudaro nugaros bei galvos smegenys, kvėpavimo ir virškinimo sistemos atskirtos.

Manoma, kad pirminiai chordiniai gyvūnai atsirado ankstyvojo kambro periode (prieš 570 mln. metų), o jų protėviai tikriausiai buvo jūrų žvaigždžių giminaičiai.

Tai progresyviausia chordinių šaka. Dauguma stuburinių judrūs, aktyviai ieško maisto, puola ir ginasi, poravimosi metu aktyviai ieško priešingos lyties individų. Visiems stuburiniams būdingos išsivysčiusios galvos smegenys, kurios būna paslėptos kremzliniame arba kauliniame kaukolės skelete ir yra skirstomos į 5 dalis:

Stuburiniai sudaro 4 procentus visų aprašytų gyvūnų (Animalia) karalystės rūšių. Šių gyvūnų potipyje Paedophryne amauensis varliagyvis laikomas mažiausia rūšimi, kurio vidutinis ilgis yra 7,7 mm, o didžiausia rastas – 8 mm ilgio. Mėlynasis banginis (Balaenoptera musculus), ypač Balaenoptera musculus intermedia porūšis yra didžiausias tarp stuburinių ir bendrai tarp visų kada nors gyvenusių mūsų planetoje gyvūnų rūšių. Nepatvirtintais mokslo šaltiniais didžiausias kūno ilgis 33,6 m, o mokslo patvirtintais šaltiniais 29,9 metrai. Kūno svoris 73-136 tonos, bet 1947 m. Pietų Džordžijos salos pakrantėje rasta patelė svėrė 173 tonas.

Ankstyviausieji stuburiniai, atsiradę ordoviko periode, buvo žuvis primenančios būtybės, kurios galbūt buvo nėgių ir miksinų – pačių primityviausių dabartinių stuburinių protėviai. Negės ir miksinos neturi žandikaulių, bet jų griaučiai kremzliniai, jos turi chordą, žiaunų plyšius ir nervinį vamzdelį.

Septynių stuburinių klasių gyvūnų rūšys:




#Article 213: Golfas (952 words)


Golfas – sportinis lauko žaidimas, laisvalaikio leidimo būdas. Golfas žaidžiamas nuo 30 iki 80 ha su gamtinėmis kliūtimis lauke, kuriame būna įrengta 9 arba 18 duobučių kamuoliukams įridenti. Žaidžiama naudojant nedidelius kamuoliukus bei įvairių dydžių bei formų lazdas (vadinamąsias riedmušas).

Laikoma, kad golfas gali būti kilęs iš žaidimo, škotų piemenų žaisto XIV amžiuje, kur medinė lazda buvo naudojama mažų akmenukų smūgiavimui iki nustatytos ribos. XV amžiaus pradžioje, St. Andrews mokiniai, prie Dandžio, Škotijoje, susidomėjo žaidimu su nendrinėmis lazdomis ir tikrais kamuoliais. Nuo Karališkojo ir St. Andrews senovinio golfo įkūrimo bei pirmųjų golfo taisyklių išspausdinimo 1754 m. vis daugiau žmonių ėmė žaisti golfą. Žaidimas paplito po Angliją bei britų kolonijas visame pasaulyje; Karališkasis ir senasis golfo klubai su 1800 narių, garantavusių tinkamumą bei jų pakeitimą reikalui esant, tapo šio žaidimo pagrindiniais autoritetais. 1860 m. Britų atvirasis čempionatas buvo pirmasis golfo turnyras; visai netrukus, 1895 m., įvyko JAV golfo atvirasis čempionatas bei 1916 m. buvo įsteigta Profesionaliųjų golfo žaidėjų asociacija (PGA), tapusi profesionalaus golfo klestėjimo priežastimi. Nors pirmojo moterų golfo turnyro data minima 1893 m., Atvirasis moterų čempionatas įvyko 1946 m., o Danijos PGA Čempionatas 1955 m.

Lietuvoje golfas pradėtas žaisti 2000 m. Tuomet šalia Kauno, Didžiosiose Lapėse įrengtas pirmasis 9 laukų golfo aikštynas (golfo klubas „Elnias“). Iki 2006 m. golfo aikštynas Didžiosiose Lapėse buvo vienintelis Lietuvoje. Šiuo metu įrengti 6 golfo aikštynai, veikia Lietuvos golfo federacija, 2010 m. surengtas 5-asis Lietuvos atviras golfo čempionatas, vyksta Lietuvos golfo federacijos taurės, kitos varžybos, nustatyta Lietuvos golfo žaidėjų reitingavimo sistema. 2010 m. Lietuvos atvirąjį golfo mėgėjų čempionatą vyrų turnyre laimėjo Lietuvos atstovas Arnas Kaunas, sužaidęs per 218 smūgių (70-73-75), moterų varžybose nugalėtoja tapo Latvijos golfo žaidėja L. Duobelė (rezultatas 241 smūgis; 79-81-81).

Golfo klubai Lietuvoje pasižymi tinkamomis įvairiomis natūraliomis gamtinėmis sąlygomis: tvenkiniais, vandens protakomis, smėlynais, kalvomis. Vietomis reljefo aukščio skirtumai siekia iki 30 metrų.

Golfas olimpinėse žaidynėse debiutavo 1900 m. Paryžiuje. Antrą kartą ši sporto šaka olimpinių žaidynių programoje buvo 1904 m., o po to pašalinta iš programos.

Golfo programą sudaro dvi individualios rungtys moterims ir vyrams.

Golfas yra tikslumo žaidimas, kuriame žaidėjai smūgiuoja kamuolį su riedmuša iš 18 duobučių sudarytu taku, kuris turi pradžios žymą ir duobutę kitame gale, į kurią turi įkristi kamuoliukas. Žaidimo tikslas yra įridenti kamuoliuką į visas 18 duobučių, atliekant kuo mažiau smūgių. Pagrindiniai golfo turnyrai yra sudaryti iš keturių etapų (72 duobutės), žaidžiant po vieną etapą per dieną. Tokia tvarka iš žaidėjų reikalauja puikios koncentracijos per rungtynes ir suteikia žaidėjui geriausią galimybę įveikti tako sunkumus.

Yra pripažintos dvi rungtynių formos:

Be šių dviejų rungtynių tipų yra dar keli variantai:

Golfo takas yra sudarytas iš 18 duobučių, išdėstytų natūralioje aplinkoje. Kiekvienas takas, suplanuotas tako dizainerio, yra individualus. Be to, plotas, suplanuotas žaidimo tikslams – takas turi natūralių gamtinių klūčių, kurios reikalauja išskirtinio atidumo kiekvienai duobutei. Atstumas tarp duobučių gali būti nuo 90 m. iki 550 m.

Priklausomai nuo atstumo ir take esančių kliūčių, yra nustatytas atitinkamas smūgiavimų, pataikymui į duobutę, skaičius – lygiais (PAR). Per smūgiavimo žaidimo turnyrą, kiekvieno žaidėjo bendras smūgiavimo skaičius yra palyginamas su standartu riedmušai duobučių skaičius, kurį paprastai reikia įveikti, yra nuo 70 iki 72.

Pasaulio žaidėjų reitingai kas dveji metai yra nustatomi Tarptautinės federacijos PGA vyrų profesionalų turnyruose. Kiekvienas žaidėjas kaupia taškus mažiausiai iš 40 turnyrų, per 4 pagrindinius čempionatus ir vyrų profesionalų lygoje – Profesionalų golfo žaidėjų asociacija (PGA) visame pasaulyje (Europoje, JAV, Pietų Afrikoje, Azijoje ir Pietų Pusrutulyje). 4 pagrindiniai turnyrai, kurie sudaro Grand Slam, yra: Meistrų (Masters Tournament; Ogastoje, Džordžija, nuo 1934 m.), Atvirasis JAV (US Open; nuo 1895 m., kiekvienais metais žaidžiamas kitame take), Atvirasis Britanijos (British Open; nuo 1860 m., žaidžiamas Škotijoje ir Anglijoje, viename iš 10 galimų takų) ir JAV PGA turnyras (USPGA; nuo 1916 m., JAV skirtinguose takuose).

Prestižiniame Ryder taurės čempionate dalyvauja Europos ir Amerikos komandos. Varžybos nuo 1927 m. vyksta kas dveji metai, pakaitomis JAV ir Europos takuose. Galiausiai, komandų iš trijų narių Pasaulio taurė, Danchilo taurė (Dunhill`s Cup), nuo 1953 m. žaidžiama kiekvienais metais. Moterų profesionalų lyga sudaro 40 turnyrų, vykstančių per vienerius metus. Yra 4 pagrindiniai turnyrai: Atvirasis JAV (US Open; nuo 1946 m.), Moterų PGA čempionatas (Ladies` PGA; nuo 1955 m.), Nabisco čempionatas (1972 m.) ir Du Maurier Classic (nuo 1984 m.). Nuo 1990 m. kas dveji metai Amerikos profesionalų komanda žaidžia prieš Europos komandą Solheim Taurės varžybose.

Golfo žaidėjai turi pritaikyti savo techniką ir įgūdžius prie aplinkos, kurioje jie žaidžia. Atsižvelgti į oro sąlygas – vėją, lietų ir žemės drėgnumą – kurie turi svarbų poveikį kamuoliuko trajektorijai.

Pirmasis ir antrasis smūgiavimas į duobutę paprastai yra ilgi ir labai svarbūs rezultatui. Golfo žaidėjas siekia sklandaus judesio, tikslaus sąlyčio ir gero užbaigimo.

Būdami prie pievelės, žaidėjai turi įvertinti atstumą iki duobutės ir pasirinkti tinkamą metalinę riedmušą. Golfo žaidėjas smūgiuoja kamuoliuką į taikinį lėtai ir aukštai arba riedančiai.

Išmušimas iš duobelės
Duobelę ne visuomet galima traktuoti kaip kliūtį. Kai kurie golfo žaidėjai labiau mėgsta duobeles nei aukštą žolę, nes kamuoliuko atoveikis ant smėlio paviršiaus yra geriau nuspėjamas. Naudodamas smėliui skirtą pleištinę riedmušą, žaidėjas smūgiuoja į smėlį už kamuoliuko, pastarojo nepaliesdamas.

Visi varymo pievelių takai turi vienodą paviršių, bet tai nereiškia, kad kamuoliukai riedės tuo pačiu greičiu. Padedant golfo žaidėjams įvertinti kamuoliuko riedėjimo trajektorijas kiekvienai pievelei, yra nustatoma skalė, vadinama stemp matuokliu. Baigiamajam kamuoliuko varymui yra svarbu, kad golfo žaidėjas įvertintų pievelę iš skirtingų kampų: jis analizuoja kamuoliuko trajektoriją iki duobutės, po to trajektoriją nuo duobutės iki kamuoliuko. Pats smūgis turi būti atliktas švytuokliniu judesiu, neįsitempiant.

Golfo žaidėjai turi atrasti jiems patogiausią riedmušos laikymo būdą. Geras laikymas sumažina įtempimą rankose ir padidina rankų lankstumą bei smūgio tikslumą.

Riedmuša – lazda, kuria smūgiuojama. Žaidžiant take reikalingos kelių tipų riedmušos. Reikiamam atstumui įveikti ir pagal konkrečią situaciją, žaidėjai pasirenka atitinkančias savybes turinčią riedmušą. Pirmosios riedmušos buvo pagamintos iš medžio. Įrangos tobulinimas padidino smūgių tikslumą ir atstumą, kurį kamuoliukas skrieja.

Kadangi buvo pradėti gaminti sunkesni kamuoliukai, reikėjo tvirtesnės medienos riedmušoms, dėl to palaipsniui pradėtos naudoti sintetinės medžiagos. Šiandien tai plienas, grafitas, titanas ir lydiniai pakeitę medieną naudojamą riedmušų galvutėms ir kotams.




#Article 214: Operacinė sistema (4743 words)


Operacinė sistema (OS) – speciali programinė įranga, užtikrinanti vartotojo sąsają ir kompiuterio techninės įrangos, taikomųjų programų bei duomenų valdymą. Moderniausios operacinės sistemos sudaro galimybę dirbti daugeliui vartotojų vienu metu daugialypėje aplinkoje, užtikrina bylų (failų) apsaugą, turi daug kitų naudingų savybių. Dauguma operacinių sistemų yra pirma programinė įranga, kurią pradeda vykdyti įjungtas kompiuteris.

Kompiuterio naudotojo požiūriu, operacinė sistema veikia kaip aplinka, daugiau ar mažiau supaprastinanti darbą su:

Operacinės sistemos neretai skirstomos pagal paskirtį:

UNIX failų sistema yra kertinis visos operacinės sistemos komponentas – „viskas yra failas“. Ji nėra vien būdas duomenims saugoti: čia pasiekiami išoriniai įrenginiai (/dev direktorijuje yra failai klaviatūrai, pelei, video kamerai), jos pagalba (iš tiesų nieko į diską nerašydami) informacija keičiasi kartu vykdomi procesai, pateikiama įvairi papildoma informacija (pavyzdžiui, iš /proc/uptime galima perskaityti kiek laiko, sekundėmis, praėjo nuo sistemos starto). Visa UNIX failų sistema yra viename direktorijuje – / – kurio subdirektorijuose pasiekiami visi prijungti diskai, kiti įrenginiai bei pačios sistemos komponentai. Windows tokių direktorijų dažniausiai būna daugiau – C:\, D:\ ir panašiai).

Programuotojo ar administratoriaus požiūriu, operacinė sistema yra tam tikra programinė aplinka, abstrahuojanti kompiuterio aparatūrą ir vykdanti sistemines procesų/programų aptarnavimo funkcijas:

Tradiciškai OS skirstomos pagal branduolio struktūrą:

Taip pat, OS neretai skirstomos pagal daugelį kitų parametrų, pvz., procesų valdymo metodus (pranešimų eilę ar procesų perjungimu pagrįstos), aparatūros abstrakciją (virtualizuojančios ir nevirtualizuojančios), sistemines funkcijas (pvz., Monitorius (OS)), galimybes dirbti tinkle, istoriškai susiklosčiusias savybes (pvz., UNIX, Windows) ir pan.

Pertraukimai yra svarbus aspektas operacinėje sistemoje, tai yra veiksmingas būdas operacinei sistemai bendrauti su aplinka. Alternatyva - leisti operacinei sistemai „stebėti“ (), tai galima rasti senesnėse sistemose su labai maža laikinosios informacijos saugykla (50-60 baitų), tačiau tai gana neįprasta modernioms sistemoms su didelėmis laikinosiomis informacijos saugyklomis. Pertraukimą tiesiogiai palaiko dauguma šiuolaikinių procesorių. Pertraukimai teikiami kompiuteriams su automatiniu vietos taupymu kontekstų registre, reaguojant į įvykius vykdomas specialus kodas.
Net ir paprasčiausių kompiuterių techninė įranga dirba su pertraukimais. Kai nutraukiamas vykdomos programos veiksmas, kompiuterio techninė įranga automatiškai sustabdo veikiančią programą, išsaugo joje esančią informaciją ir vykdomas pertraukimo apdorojimo kodas. Moderniose operacinėse sistemose pertraukimą apdoroja operacinės sistemos branduolys. Pertraukimai gali ateiti iš bet kokios kompiuterio techninės įrangos ar paleistos programos. Kai techninė įranga įjungia pertraukimą, operacinės sistemos branduolys nusprendžia, kaip elgtis tokiu atveju, paprastai yra vykdomas duomenų apdorojimo kodas. Kodas priklauso nuo nutraukimo. Techninės įrangos procesorius paleidžia iš naujo užduotį, kuri gali būti viena iš operacinės sistemos branduolio dalių, kita programa arba abiejų. Tada įvairiais būdais įrenginių tvarkyklė () perduoda informaciją programai. Programa taip pat gali sukelti operacinės sistemos perkrovimą. Jei programa nori naudotis technine įranga, pavyzdžiui, ji gali perkrauti operacinės sistemos branduolį. Po pertraukimo kontrolė turi būti grąžinta branduoliui. Branduolys gali pakartoti procesą. Jei programa turi papildomų resursų, pavyzdžiui, atminties, ji bus atiduota branduolio resursams.

Šiuolaikiniai procesoriai palaiko du darbo režimus. Dėl to procesoriai naudoja dvi aplinkas: apsaugotą režimą ir prižiūrėtojo aplinką, kurios leidžia tam tikroms centrinio procesoriaus funkcijoms būti kontroliuojamoms ir paveiktoms tiktai operacinės sistemos branduolio. Čia apsaugos aplinka (apsaugotas režimas) nesiunčia specialiai į 80286 (Intel x86 16 bitų mikroprocesorius) centrinio procesoriaus ypatybę, nors apsaugos aplinka yra labai panaši į tai. CPU galėtų turėti kitas aplinkas, panašias į 80286 apsaugos aplinkas, tokias kaip virtuali 8086 aplinka iš 80386 (Intel x86 32 bitų mikroprocesorius ar i386).

Tačiau, sąlygos plačiau naudojamos operacinės sistemos teorijoje sietinoje su visomis aplinkomis, kurios riboja programų, veikiančių toje aplinkoje, gebėjimą, aprūpinanti sistemų, kaip virtualioji atmintis, adresavimą ir prieigas, ribojant prieigą pagrindinės įrangos aplinkoje, veikiančios prižiūrėtojo aplinkoje. Panašios aplinkos egzistavo superkompiuteriuose, mini kompiuteriuose ir centriniuose kompiuteriuose, kadangi jos yra tikrai būtinos, pavyzdžiui, UNIX  daugelio vartotojų operacinės sistemos palaikymui. 

Kai kompiuteris pirmą kartą įjungiamas, tai automatiškai pasileidžia prižiūrėtojo aplinkoje. Pirmos kelios programos, paleidžiamos kompiuterio, yra BIOS, paleidyklė () ir operacinė sistema, jos turi neribotą prieigą prie operacinės įrangos - ir tai reikalinga todėl, kad, iš esmės, inicijuojama apsaugota aplinka gali būti įjungta tiktai už jų ribų. Tačiau, kai operacinė sistema perduoda kontrolę į kitą programą, tai gali perjungti centrinį procesorių į apsaugotą režimą.

Apsaugotame režime programos gali turėti prieigą prie labiau apriboto centrinio procesoriaus instrukcijų komplekto. Vartotojų programa gali palikti apsaugotą režimą tiktai sukeldama pertrauktį, priversdama perduoti kontrolę atgal į branduolį. Tokiu būdu operacinė sistema gali palaikyti išskirtinę kontrolę kaip prieigą prie pagrindinės įrangos ir atminties.

Terminas „apsaugos aplinkos ištekliai“ apskritai siejasi su vienu ar daugiau centrinio procesoriaus registrų, kuris turi savyje informaciją, kuri veikiančiai programai neleidžia nieko pakeisti. Pastangos pakeisti šituos išteklius apskritai sukelia persijungimą į prižiūrėtojo aplinką, kur operacinė sistema gali susitvarkyti su neteisėta operacija, kurią programa stengėsi įvykdyti (pavyzdžiui, ištrindama programą).

Operacinių sistemų branduolys atsakingas už visos sistemos atminties, naudojamos procesų, valdymą. Tai apsaugo procesus nuo svetimos atminties naudojimo ir leidžia efektyviau išnaudoti esamą atmintį. Procese, darbo metu, kiekvienas procesas privalo turėti nepriklausomą priėjimą prie atminties. 

Bendras atminties valdymas, naudojamas daugelyje ankstesnių operacinių sistemų, veikė su prielaida, kad visi procesai savanoriškai naudojasi branduoliu atminties valdymui ir neviršija jiems skirtos atminties kvotų. Tačiau tai nepasiteisino, nes procesai dažnai dėl klaidų viršydavo jiems skirtos atminties kvotas, taip paveikdamos ir kitus procesus, kurių atmintį užimdavo. Kenkėjiški procesai ar virusai galėjo kryptingai keisti kito proceso atmintį ar net pačią operacinę sistemą. Kooperacinės atminties valdymui pakaktų tik vienos blogos programos, kad nulaužtų sistemą. 

Atminties apsauga leidžia branduoliui apriboti proceso priėjimą prie kompiuterio atminties. Egzistuoja įvairūs atminties apsaugos metodai, įskaitant atminties segmentaciją ir puslapiavimą. Visi metodai reikalauja tam tikros techninės įrangos palaikymo lygio (pavyzdžiui, 80.286 MMU), kuris egzistuoja ne visuose kompiuteriuose. 

Ir segmentacijoje, ir puslapiavime, kai apsaugoto režimo registrai apibrėžti procesoriuje, atminties adresas turi sutikti duoti priėjimą veikiančioms programoms. Bandymas prieiti prie kitų adresų, iššauks pertraukimą, kuris perves sistemą į apsaugotą režimą, perduodamas valdymą branduoliui. Tai vadinama segmentavimo pažeidimu arba trumpiau -  SEG-V. Dažniausiai tai yra klaidos ženklas, ir branduolys  paprastai pašalins tai padariusį procesą ir praneš apie klaidą.

Windows 3.1-Me turi keletą atminties apsaugos lygių, bet programos gali lengvai juos apeiti. Pagal Windows 9x visų MS-DOS programų, kurios veikia apsauginiu režimu, suteikiant joms beveik neribotą kompiuterio valdymą. Pagrindinės atminties gedimas parodys, kokie įvyko segmentavimo pažeidimai, vis dėlto, bet kokiu atveju sistema dažnai bus nulaužiama.

Daugumoje Linux sistemų, dalis kietajame diske yra skirta virtualiai atminčiai, kai operacinė sistema bus įdiegiama. Ši dalis yra žinoma kaip „swap“ erdvė. Windows sistema naudoja „swap“  bylą vietoj padalijimo.

Virtualiosios atminties adresavimų (tokie kaip puslapiavimas, ar segmentavimas) naudojimas leidžia operacinės sistemos branduoliui pasirinkti kokią atminties sritį kiekviena programa gali naudoti bet kuriuo metu, kas operacinei sistemai sudaro galimybę naudoti tas pačias atminties sritis kelioms užduotims.

Jei programa bando naudoti atmintį, kuri nėra jai prieinamos atminties srityje, bet vis tiek buvo skirta jai, operacinės sistemos branduolys bus pertrauktas taip pat, lyg programa bandytų naudoti daugiau atminties nei jai yra skirta. Unix operacinėje sistemoje šis pertraukimas yra vadinamas „puslapio klaida“ ().

Jei operacinės sistemos branduolys aptinka „puslapio klaidą“, jis pakeis virtualiosios atminties sritį programai, kuri šią klaidą sukėlė, skirdamas jai prašomą atminties sritį. Tai suteikia operacinės sistemos branduoliui galimybę skirti kiekvienai programai atminties sritį, bei nustatyti jos vietą.

Moderniose operacinėse sistemose atmintis, kuri naudojama rečiau, gali laikinai būti saugoma diske, ar kitoje atminties laikmenoje, atlaisvinant tą atminties vietą kitoms programoms. Tai yra vadinama „keitimu“ (), nes daugiau nei viena programa gali naudoti tą pačią atminties sritį, keičiant tos atminties srities turinį pagal pareikalavimą.

Operacinė sistema veikia kaip sąsaja tarp vartotojo ir techninės įrangos. Vartotojas bendrauja su technine įranga iš „kitos barikadų pusės“. Operacinė sistema servisų techninei įrangai rinkinys, suteikiantis PĮ galimybę kreiptis į procesus, sudarytus iš mažesnių procesų (servisus). Iš esmės, patį programos vykdymą galima susieti su operacinės sistemos kuriamu procesu, t. y. branduolys kuria procesus padalindamas atmintį bei kitus resursus, nustato procesų eiliškumą (sistemose, kuriose vienu metu yra vykdoma keletą užduočių), perduoda programos kodą į atmintį, bet vykdo pačią programą. Tuomet programa yra tarpininkas tarp vartotojo ir įrenginių bei vykdo jai numatytas funkcijas.

Šiuo metu operacinės sistemos palaiko daug įvairių tinklo protokolų, techninės įrangos ir susijusios programinės įrangos. Tai reiškia, kad kompiuteriai, valdantys skirtingas operacines sistemas, gali dalyvauti bendrame tinkle () tam, kad galėtų pasidalytų ištekliais: skaičiavimų pajėgumais (), rinkmenomis, spausdintuvais ir skaitytuvais, naudodami laidinį ar belaidį ryšį. Potencialiai, tinklai leidžia operacinei sistemai gauti prieigą prie nutolusio kompiuterio išteklių, suteikiančių tą pat funkcionalumą, kurį suteiktų tie ištekliai prijungti tiesiogiai prie kompiuterio. Tai gali būti paprasta komunikacija, tinklinės failų (rinkmenų) sistemos ar net naudojimasis kito kompiuterio grafine ar garsine technine įranga. Kai kurios tinklo paslaugos suteikia galimybę išteklius tinkle pasiekti kaip esančius toje pačioje sistemoje, pvz., SSH (SSH), kuris suteikia tinklo vartotojams tiesioginę prieigą prie kompiuterio tekstinės komandinės aplinkos (CLI).

Klientas/serveris atveju kliento programa per tinklą jungiasi prie kito kompiuterio - serverio. Serveris teikia įvairias paslaugas kitiems tinkle esantiems kompiuteriams ir vartotojams. Šios paslaugos suteikiamos per tam skirtas jungtis ar numeruotus prieigos punktus serveryje esančiame kažkokiu tai tinklo adresu (). Dažniausiai jungtis susiejama tik su  vienu procesu, dažnai vadinamu demonu, atsakingu už duomenų, patenkančių ta jungtimi, apdorojimą, pvz., tinklalapių serveris dažniausiai atsakingas už 80-ąją jungtį. Demonas, savo ruožtu turi prieigą prie tam tikrų vietinių techninės ir programinės įrangos išteklių, ir gali atlikti kažkokius veiksmus per operacinės sistemos branduolį.

Daugelis operacinių sistemų palaiko vieną  ar daugiau atvirų tinklo protokolų, pavyzdžiui, SNA (), IBM operacinėse sistemose, DECnet () sistemose, ir specifiniai Microsoft protokolai (). Windows operacinėse sistemose. Taip pat gali būti palaikomi specifiniai protokolai specifinėms užduotims, pvz., NFS () prieigai prie tinkle esančių rinkmenų. Protokolai kaip ESound, ar esd gali būti lengvai išplėsti per tinklą, kad lokali programinė įranga galėtų atkurti garsą naudodama nutolusią techninę įrangą.

Kompiuterio saugumas priklauso nuo teisingo technologijų veikimo bei taikymo. Šiuolaikinė operacinė sistema aprūpina prieigą prie daugybės išteklių, kurie yra pasiekiami programinei įrangai, esančiai sistemoje, ir į išorinius įrenginius tinklais per branduolį. 

Operacinė sistema turi gebėti atskirti užklausas, kurias galima apdoroti, ir kitas, kurių negalima apdoroti. Tuo metu, kuomet kai kurios sistemos gali tiesiog skirti privilegijuotą nuo neprivilegijuoto vartotojo, sistemos paprastai turi metodus identifikuoti vartotoją, pvz., vartotojo vardą. Kad nustatytume tapatumą, atliekamas autentifikavimas. Dažnai vartotojo vardas turi būti patikrintas, ir kiekvienas vartotojo vardas gali turėti slaptažodį. Taip pat, naudojami kiti autentifikavimo metodai: magnetinės kortelės ar biometriniai duomenys vietoje įprasto slaptažodžio. Kai kuriais atvejais, ypač ryšiams tarp tinklų, prie išteklių galima gauti prieigą be autentifikavimo (tokio, kaip bendrų rinkmenų skaitymas per tinklą). Taip pat, apimta registruoto tapatumo sąvoka - yra leidimas; tam tikros paslaugos ir ištekliai, prieinami per užklausimą, vieną kartą registruotą į sistemą, yra surišti ar registruojami vartotojų pranešimu ar įvairiai formuotoms grupėms vartotojų, kuriems užklausimas priklauso. 

Be to, į leisti/atmesti saugumo modelį, sistema su saugumo aukštu lygiu taip pat pasiūlys tikrinimo pasirinkimą. Jie leistų sekti prieigos prašymą prie išteklių (toks kaip, „kas skaitė šią rinkmeną?“). Vidaus saugumas, ar saugumas nuo jau veikiančios programos yra tiktai galimas, jei visi galbūt žalingi prašymai turi būti atlikti per įtraukimą į operacinės sistemos branduolį . Jei programos gali tiesiogiai gauti prieigą prie aparatinės įrangos ir išteklių, jie negaunami. 

Išorinis saugumas apima prašymą iš išorės kompiuterio, tokio kaip registracijos vardas susijusiame pulte ar tam tikrame tinklo ryšyje. Išorinius prašymus dažnai perduoda per prietaiso vairuotojus į operacinės sistemos branduolį, kur juos gali perduoti paraiškomis, ar atlikti tiesiogiai. Operacinių sistemų saugumas ilgai buvo reikalingas, dėl labai jautrių duomenų, naudotas kompiuteriams, komercinėms ir saugumo programoms. Jungtinių Valstijų Vyriausybės Gynybos departamentas () sukūrė Patikėtus Kompiuterinės Sistemos Įvertinimo Kriterijus (TCSEC), kurie yra standartas, nustatantis pagrindinius reikalavimus tam, kad įvertintų saugumo efektyvumą. Tai nutiko didelei svarbai operacinės sistemos gamintojams, todėl, kad TCSEC buvo panaudotas, kad įvertintų, klasifikuotų ir išrinktų kompiuterines sistemas, svarstytas apdirbimui, laikymui ir jautrios ar slaptos informacijos paieškai ().

Tinklo paslaugos yra tokios, kaip bendras rinkmenų naudojimas, spausdinimo paslaugos, elektroninis paštas, žiniatinklio svetainės ir rinkmenos perdavimo protokolai () (FTP), iš kurių dauguma galėjo saugumą nukreipti į pavojų. Saugume yra aparatinės įrangos prietaisai, žinomi kaip gaisrasienės ar įsibrovimo susekimo/prevencijos sistemos (). Operaciniame sistemos lygmenyje yra daug pasiekiamų programinės įrangos gaisrasienių, taip pat kaip įsibrovimo susekimo/prevencijos sistemos. Dauguma šiuolaikinių operacinių sistemų apima programinės įrangos gaisrasienę, kuri yra įgalinta netiesiogiai. Programinės įrangos gaisrasienė gali būti formuota, kad leistų ar paneigtų tinklo eismą į ar nuo paslaugos ar paraiškos, esančios operacinėje sistemoje. Todėl, kiekvienas gali įdiegti ir valdyti nesaugią paslaugą, tokią kaip Telnet ar FTP ir, kad būtų įmanomas saugumo pažeidimas. Todėl, kad gaisrasienė uždraudžia visą eismą, jungiantis prie to porto paslaugos. 

Alternatyvi strategija ir vienintelė smėliadėžės () strategija, pasiekiama sistemose, kurios nesutinka su Popek ir Goldberg virtualizacijų reikalavimais (), yra operacinė sistema, kuri nevaldo vartotojų programų kaip artimas kodas, bet tam, kad mėgdžiotų procesorių ir aprūpintų, šeimininkas p-kodui () įkūrė Java sistemą. 

Vidaus saugumas yra ypač tinkamas multivartotojų sistemoms; tai leidžia kiekvienam sistemos vartotojui turėti privačias rinkmenas, kurių kiti vartotojai negali perskaityti ar keisti. Vidaus saugumas yra taip pat svarbus, jei tikrinimas turi duoti grąžinti kažkokią reikšmę, kadangi programa gali potencialiai apeiti operacinę sistemą, imtinai apeiti tikrinimą.

Daugiaprogramis apdorojimas () nurodo kelių nepriklausomų programų veikimą tame pačiame kompiuteryje; suteikia vaizdą, kad vykdomos programos tuo pačiu metu. Daugelis kompiuterių gali padaryti daugiausiai vieną ar du dalykus tuo pačiu metu, tai paprastai daroma per laiko skirstymą (), tai reiškia, kad kompiuteris paskirsto laiką programų įvykdymui.

Operacinės sistemos branduolys yra dalis programinės įrangos, vadinamos planuokle (), kuri nustato, kiek laiko kiekviena programa naudos vykdymui ir kokia tvarka vykdymo kontrolė turi būti perduota į programas. Procesui valdymas perduodamas branduoliu, kuris leidžia programai patekti į procesorių ir atmintį (). Vėliau, kontrolė grįžta į branduolį per tam tikrą mechanizmą, taigi taip kita programa gali naudotis procesoriumi. Šis kontrolės perėjimas iš branduolio ir taikymai vadinami konteksto keitimu ().

Ankstesnis modelis, kuris valdė laiko pasiskirstymą programose buvo vadinamas kooperuotu daugiaprogramiu apdorojimu (). Pagal šį modelį, kai kontrolė perduodama programai per branduolį, ji gali būti vykdoma tiek ilgai, kol bus grąžinama į branduolį. Tai reiškia, kad neužbaigta arba blogai funkcionuojanti programa gali ne tik užkirsti kelią kitai programai pasinaudoti procesoriumi, bet ir pakabinti visą sistemą, jei ji patenka į begalinį ciklą ().

Požiūris vadovaujamas prioritetiniu daugiaprogramiu apdorojimu () yra toks, kad svarbu užtikrinti, kad visoms programoms būtų teikiamas reguliarus laikas procesoriuje. Tai reiškia, kad visos programos turi būti ribojamos laiko atžvilgiu, kurį praleidžia procesoriuje be nutraukimo. Norint tai užbaigti, modernios operacinės sistemos branduolys pasinaudoja laiko nutraukimu. Saugaus režimo () laikmatis nustatomas pagal branduolį, kuris sukelia grįžimą į peržiūros režimą () po nurodyto laiko praėjimo.

Daugeliui vartotojų operacinės sistemos kooperuotas daugiaprogramis apdorojimas yra visiškai pakankamas, kai namų kompiuteriuose paprastai valdo keletas gerai išbandytų programų. Windows NT buvo pirmoji versija Microsoft Windows, kuris vykdomas prioritetiniu daugiaprogramiu apdorojimu, tačiau jis nepasiekė namų vartotojų rinkos iki Windows XP, (nuo to laiko Windows NT buvo skirta specialistams.)

Pastaraisiais metais yra kilęs didelis susirūpinimas dėl uždelsimo, siejamo su operacinės sistemos branduolio () vykdymu, pavyzdžiui, kartais sistemose su vientisais branduoliais () neveiklus laikas trunka 100 milisekundžių ir daugiau. Ši delsa dažnai sukuria pastebimą sulėtėjimą stalinėse sistemose ir gali trukdyti operacinei sistemai atlikti laikui jautrius procesus, kaip tarkim garso įrašymas ar komunikacija.

Modernios operacinės sistemos pratęsia laikino proceso pertraukiamumo koncepciją įrangos tvarkyklėmis () ir operacinės sistemos branduolio kodui (), taigi suprantama, kad operacinės sistemos turi paskirstymo kontrolę vidiniams procesams. Operacinė sistema Windows Vista - įžanga į Windows vaizdo tvarkyklės modelį (), įdiegia šią galimybę vaizdo tvarkyklėms (). Linux operacinėje sistemoje laikinai pertraukiamas branduolio modelis pradėtas  naudoti  nuo 2.6 - osios versijos leidžia visoms įrangos tvarkyklėms ir keletui branduolio kodo dalių naudotis pranašumais, gaunamais iš paskirstomo daugiaprogramio apdorojimo ().
Operacinėse sistemose Windows, prieš atsirandant operacinėms sistemoms Windows Vista ir Linux 2.6 versijai, visos tvarkyklės vykdymas buvo glaudus, kas reiškė sistemos sustingimą vykdant įrangos tvarkyklių įvedimą begaliniu ciklu.

Sistemose, vykdančiose daugelį procesų, vienu metu atmintyje saugoma informacija apie keletą procesų. Kiekvienas procesas turi funkcijas, atliekamas laukiant kol bus įvykdytas įvedimas/išvedimas ar kiti veiksmai susiję su išoriniais įvykiais. Procesorius vykdo vieną procesą, kai kiti procesai yra laukimo režime.
Daugprocesinės sistemos veikimas pagrįstas planavimu. 
Sistemų su keliais procesoriais planavimas yra sudėtingesnis, apimantis planavimą kuris vykdomas sistemose su vienu procesoriumi.

Procesoriaus planavimas skirstomas pagal procesų tipą. 
Procesai turi nustatytą laiką, per kurį turi būti įvykdyti. Skirstomi į ilgus, vidutinio ilgumo, trumpus procesus. 
Ilgos trukmės procesai planuojami, juos skaidant į trumpesnio vykdymo procesus. Vienose sistemose jie statomi į steką, skirtą vidutinio ilgio procesams, kitose - trumpiems procesams. Pirmu atveju procesams, jų statusas ir stadija yra saugomi diske. Pirmenybė skiriama tiems procesams, kuriuos vykdyti naudotojas parinko pirmus.
Vidutinio ilgumo procesai planuojami naudojant keitimo procesą (angl. swapping). Procesų užkrovimas į atmintį priklauso nuo sistemos galimybių vykdyti procesus vienu metu, nuo virtualios atminties egzistavimo, atminties valdymo, kiek atminties procesui reikalinga.
Trumpi procesai yra vykdomi jų neskaidant. Pertraukiami tik įvykus įvedimui/išvedimui, laiko pertraukimui, operacinės sistemos įvykiams, signalams. 
Planavimo algoritmas dažniausiai yra pagrįstas procesų planavimu, ne naudotojo veiksmų aptarnavimui (žemesnis abstrakcijos lygmuo). Procesų parinkimas vykdymui yra atliekant jų vertinimą parenkant jiems skaitines reikšmes. Dažniausiai vertinami proceso vykdymo laikas, pertraukto proceso laukimo laikas, bei proceso savybės. Tai įvertinus, procesui nustatomas prioritetas. Procesas iš eilės vykdymui imamas tas, kurio prioritetas yra didžiausias. 

Planavimo strategijos skiriasi būdu, kuriuo parenkamas vykdymui procesas iš laukiančiųjų eilės. Tai vienas iš planavimo strategijų rūšiavimų.
Trumpi procesai parenkami vykdymui pagal principą - pirmas pradėtas vykdyti, pirmas baigtas vykdyti, vykdymui parenkamas tas, kuris yra eilėje ilgiausiai.  
Ciklinis planavimas - naudojant sistemos laikrodį. Praėjus nustatytam laiko tarpui, yra generuojamas pertraukimas, tada vykdymui yra parenkamas kitas procesas iš laukiančiųjų eilės, o vykdytas procesas padedamas į eilę. 
Pačio trumpiausio proceso  vykdymas - tai planavimo strategija, kai parenkamas procesas pagal tai kiek liko laiko iki jo įvykdymo. Jei užtenka laiko iki kito pertraukimo, tai procesas yra įvykdomas, kitu atveju - padedamas į eilę. Šitam algoritmui yra svarbus teisingas reikalingo procesui įvykdyti laiko įvertinimas, kurį atlieka OS. Dėl klaidos sistema ne laiku gali nustoti vykdyti procesą.
Trumpiausio laiko algoritmas - tai planavimo algoritmas, kai vykdymui parenkamas procesas su trumpiausiu laiku iki jo įvykdymo. Čia procesas vykdomas iki pabaigos.
Planavimas, pagrįstas atsiliepimo į įvykį (reagavimo) greičiu. Paskaičiuojamas statistiškai. Procesas parenkamas iš eilės pagal tai, kaip greitai yra reaguojama į jo įvykius. 
Prioriteto mažinimas - planavimo strategija, kai proceso prioritetas yra sumažinamas, jei procesas ilgai vykdomas. Trūkumas - ilgų procesų vykdymo laikas dar labiau padidėja.

Vartotojui yra svarbu, kaip bus vykdomas ne vienas procesas, bet jų grupės. Jei jie yra įvertinami, tai naudojamas teisingas planavimo algoritmas. Čia kiekvienas vartotojas taip pat laikomas procesu. Tai reikalinga, kad įvertinti visus procesus ir jų naudojamus resursus. Šis planavimas naudojamas UNIX sistemose.

Jei atsiranda procesas, kurį reikia vykdyti, parenkamas tuo metu laisvas procesorius. Tariama, kad visi serveriai yra vienodi. Jei visi serveriai yra užimti, tai procesas atsiduria laukiančiųjų eilėje. Galimas variantas, kad kiekvienas procesorius turi savo eilę. 
Planavimo algoritmas daugiaprocesinėje sistemoje vykdo 

Įvertinami ne tik procesoriai, bet ir laikas skirtas vertinimui. Procesai ir procesoriai čia turi savo prioritetus. Procesai valdo arba reaguoja į įvykius, kurie vyksta realiu laiku. Įvykiams apdoroti yra paskirtas laikas. Ar šis požymis yra griežtas, ar orientacinio pobūdžio, tai realaus laiko proceso charakteristika. Realaus laiko procesai skirstomi taip pat pagal tai, ar jie yra periodiniai.

Realaus laiko sistemos turi tenkinti reikalavimus:

Realaus laiko sistemų planavimo algoritmai skirstomi pagal

Realaus laiko sistemų planavimo klasifikacija

Prieiga prie saugomų duomenų diske yra pagrindinis visų operacinių sistemų bruožas. Kompiuteriai kaupia duomenis diskuose () naudodami failus () sudarytus tam tikrų metodų pagalba, leidžiančius greičiau gauti prieigą didesniu patikimumu, ir geriau panaudoti disko laisvą vietą. Metodas, kuriuo failai yra saugomi diske, vadinamas failų sistema (). Ji leidžia failams turėti vardus ir atributus, taip pat juos laikyti katalogų hierarchijoje arba aplankus išdėstyti katalogų medyje (). 

Pirmosios operacinės sistemos paprastai palaikė vienos rūšies diską ir failų sistemą. Jų pajėgumas, greitis, rinkmenų pavadinimai ir katalogų struktūros buvo ribojami. Šie apribojimai atsispindėjo operacinėse sistemose, kuriose jie buvo suprojektuoti, todėl sunkiai palaikė daugiau nei vieną failų sistemą. 

Nors daug paprasčiau operacinės sistemos palaiko ribotas galimybes patekti į atmintį,  operacinės sistemos, kaip UNIX ir Linux palaiko technologiją, žinomą kaip virtuali failų sistema () arba VFS. Operacinės sistemos, tokios kaip UNIX palaiko daugelį duomenų saugojimo įtaisų, nepriklausomai nuo jų konstrukcijos, o failų sistemos turi būti prieinamos per bendrąją taikomųjų programų sąsają () (API). Dėl to nebūtina programoms gauti daugiau informacijos apie prietaisą, nes ji yra prieinama. VFS leidžia operacinei sistemai suteikti prieigą neribotam prietaisų skaičiui ir daugybei įvairių failų sistemų, įdiegtų iš specifinio tvarkyklės įrenginio ir failų sistemos tvarkyklės.

Prijungti saugojimo įrenginiai () tokie kaip kietasis diskas () yra prieinami per tvarkyklės įrenginį. Tvarkyklė supranta konkrečią įrenginio kalbą ir gali ją išversti į standartinę, naudodama operacinės sistemos prieigą prie visų įrenginio diskų. UNIX – tai grupinių įrenginių kalba ().

Kai branduolys yra tinkamai įdiegtas tvarkyklėje, jis gali patekti į diską  iš neapdoroto tvarkinio, kuris gali apimti vieną ar daugiau failų sistemų Failų sistemos tvarkyklė naudojama versti komandoms, naudojant prieigą prie kiekvienos konkrečios failų sistemos į standartinį komandų rinkinį, kuriame operacinės sistemos gali naudotis visomis failų sistemomis. Programos gali spręsti šias failų sistemas remiantis vardais, katalogais/aplankais esančiais hierarchinėje struktūroje. Jos gali kurti, naikinti, atidaryti ir uždaryti failus, taip pat surinkti įvairios informacijos apie juos, įskaitant prieigos teises, dydį, laisvą  vietą, kūrimo ir modifikavimo datas.

Įvairūs failų sistemų skirtumai apsunkina failų sistemų palaikymą. Deklaruoti failų vardų simboliai, didžiosios ir mažosios raidės () ir failų atributai () taip pat apsunkina failų sistemų sąveikų įgyvendinimą. Operacinės sistemos rekomenduoja specialiai failų sistemoms sukurtą jų naudojimą (ir atitinkamai palaikymą); pavyzdžiui, NTFS Windows operacinėje sistemoje ir ext3 bei ReiserFS Linux operacinėje sistemoje. Tačiau, praktikoje, trečios grupės diskasukiai dažniausiai palaiko plačiausiai naudojamas failų sistemas bendros paskirties operacinėse sistemose (pavyzdžiui, NTFS prieinamas Linux operacinėje sistemoje per NTFS-3g, Ext2/3 ir ReiserFS prieinami Windows operacinėje sistemoje per FS tvarkyklę (FS-driver) bei Rfstool.

Įrenginių tvarkyklė - tai specialaus tipo kompiuterinė programinė įranga sukurta kad būtų galima naudoti techninę įrangą. Paprastai tai yra bendravimo su prietaisu sąsaja, naudojanti specialią kompiuterinę ryšių posistemio įrangą, kuri skirta prijungti, teikti komandas arba priimti duomenis iš prietaiso, jos yra būtinos norint susieti techninę įrangą su operacine sistema ir programine įranga. Tai yra specializuota kompiuterinė programa priklausanti nuo techninės įrangos bei operacinės sistemos, kuri aktyvuoja kitą programą, paprastai operacinę sistemą, taikomosios programinės įrangos paketą ar kompiuterinę programą, kad užtikrintų bendravimą su techniniu įtaisu ir paprastai dalyvauja valdant būtinus asinchroninius, priklausomus nuo laiko, techninės įrangos sąsajos poreikius.

Esminė įrenginių tvarkyklių paskirtis yra techninės įrangos abstrakcija. Kiekvienas techninio įrenginio modelis (net tos pačios klasės prietaiso) yra skirtingas. Naujesni modeliai išleidžiami gamintojų, kurie suteikia daugiau patikimumo ar geresnių rezultatų ir šie naujesni modeliai dažnai yra kontroliuojami kitaip. Negalima tikėtis, kad kompiuteriai ir jų operacinės sistemos tiek dabar, tiek ateityje žinos, kaip kontroliuoti kiekvieną prietaisą. Kad išspręstų šią problemą, operacinės sistemos iš esmės nusako kaip turėtų būti kontroliuojamas kiekvieno prietaiso tipas. Tada įrenginio tvarkyklės funkcija yra versti operacinės sistemos numatytos funkcijos signalus į prietaiso specifinius signalus. Teoriškai naujas prietaisas, kuris yra kontroliuojamas nauju būdu, turėtų veikti tinkamai, jei tvarkyklė yra tinkama. Nauja tvarkyklė užtikrina, kad įrenginys atrodytų ir veiktų kaip įprasta, operacinės sistemos požiūriu.

Taikomoji programinė įranga paprastai kuriama specialioms operacinėms sistemoms, o kartais tik pasirinktai techninei įrangai. Tačiau skirtingi vartotojai gali turėti skirtingų poreikių, todėl kiekvienos operacinės sistemos kūrėjai, kartu su programinės bei techninės įrangos gamintojais siekia apjungti kuo daugiau skirtingų vartotojų ir kurti programas, kurios galėtų būti naudojamos keliose skirtingose OS. Toks funkcionalumas reikalauja, kad programinė įranga būtų suderinta ir mobili (, ).

Kadangi operacinės sistemos kuriamos tokios, kad veiktų su tam tikra aparatine įranga, tai operacinė sistema gali būti laikoma platforma (, ) kitoms programoms, kurios rašomos naudojantis operacinės sistemos teikiamomis priemonėmis. Yra programų, rašomų tam tikrai terpei – virtualiajai mašinai (, ) (pvz., Javos virtualiajai mašinai). Tokių programų platforma gali būti nurodoma virtualiąja mašina (kadangi ji skirta tam tikrai operacinei sistemai, o tai reiškia ir aparatinei įrangai). Pavyzdžiai: „Microsoft Windows“ platforma, „Mac OS“ platforma, „Unix“ platforma, „Java“ platforma. Norint pasiekti geresnių rezultatų ir mažinant programinės įrangos savikainą, operacinės sistemos turi plačiai pritaikomas sistemines bibliotekas.

Dar vienas būdas didinti operacinių sistemų pritaikomumą - priimti standartus. Pavyzdžiui, POSIX ir OS abstrakcijos lygmenų () bendrumai, kad sumažinti perkėlimo išlaidas ir aptarnauti maksimalų vartotojų skaičių.

Skirtingos operacinės sistemos dirba su skirtingomis rinkmenų išdėstymo sistemomis (nevartotinas: failų sistema),
tačiau yra kelios bendros rinkmenų išdėstymo sistemos, su kuriomis gali dirbti dauguma operacinių sistemų ir tvarkyklių. Skirtingos operacinės sistemos gali būti įdiegtos tik tam tikruose diskų ir rinkmenų išdėstymo sistemose.

Dauguma Linux  palaiko šias failų sistemas arba dalį iš jų: ext2, ext3, ext4, ReiserFS, Reiser4, JFS, XFS, GFS, GFS2, OCFS, OCFS2 ir NILFS. Ext failų sistema - ext2, ext3 ir ext4 yra pagrindiniai originaliose Linux failų sistemose. Kitos kompanijos buvo išvystytos jų specialiųjų norų ir pomėgių patenkinimui arba pritaikyti UNIX, Microsoft Windows ir kitoms operacinėms sistemoms. Linux visiškai palaiko XFS ir JFS su FAT (MS-DOS failų sistema) ir HFS, kuri yra pirminė Macintosh failų sistema.

Per paskutinius metus, Microsoft Windows NT palaikanti NTFS failų sistemą, pasirodė ir Linux‘e ir dabar palaikomos su kitoms giminingomis UNIX failų sistemomis. ISO 9660 ir Universal Disk Format (UDN) yra palaikomos su standartinėmis failų sistemomis, naudojamos CD, DVD ir Blu-ray diskuose. Galima įdiegti Linux daugumoj šitų failų sistemų. Skirtingai nuo kitų operacinių sistemų, Linux ir Unix leidžia naudoti bet kokią failų sistemą, nepriklausomai nuo to, kokia masinė informacijos priemonė joje kaupiama. Kita vertus, yra standusis diskas, diskai (CD, DVD...), USB raktas arba net talpina failą, kuris yra kitoje failų sistemoje.

Solaris operacinė sistema  naudoja UFS kaip  savo pagrindinę failų sistemą. Iki 1998, Solario Unix failų sistema neturėjo registravimo ir katalogavimo pajėgumų, bet laikui bėgant OS įgavo juos ir kitus naujus failų tvarkymo pajėgumus.

Papildomos funkcijos yra Veritas (katalogavimas) VxFS, QFS iš Sun Microsystems, priedai prie UFS įskaitant daugiaterabaitinį palaikymą ir UFS duomenų valdymas buvo įtraukta kaip operacinės sistemos dalis  ir ZFS (atvirosios, poolable, 128-bit, suspaudžiamosios ir klaidas taisančios).

Branduolio plėtiniai buvo pridėti prie Solaris, kad  leistu užkraunamoms Veritas VxFS operacijoms. Registravimas arba  katalogavimas buvo pridėtas prie UFS  Solaris 7.  Solaris 10, Solaris Express, OpenSolaris versijos ir kitos atvirosios Soliario versijos vėliau palaikė užkraunamus ZFS.

Loginis duomenų valdymas leidžia paskleisti failų sistemą daugelyje prietaisų, kad galima būtų padidinti perteklių, talpą, pralaidumą. Į Solarį įeina Solaris Volume Manager (anksčiau Solstice DiskSuite) Solaris yra viena iš daugelio operatyviųjų sistemų, kurios palaikomos Veritas Volume Manager. Moderni Solario operatyvioji sistema užtemdo duomenų valdymo naudą per skaičiavimus virtualių saugyklų iš ZFS.

FAT failų sistema dažniausiai naudojama lanksčiuosiuose diskeliuose, flash atminties  kortelėse, skaitmeniniuose fotoaparatuose, ir daugelyje kitų kompiuterio prietaisų. Kadangi ji yra gana paprasta, FAT failų sistemos vykdomos užduotys, lyginant su kitomis failų sistemomis, yra gana negausios. Ji naudoja labai paprastas duomenų struktūras, atlieka failų operacijas bei palieka daugiau laisvos vietos diske, kai yra pateikiami nedideli failai. ISO 9660 ir Universal Disk Format yra du dažniausiai naudojami formatai, kurie taikomi CD ir DVD. Mount Rainier yra naujesnis išplėtimas UDF palaikomas Linux 2.6 versija ir Windows Vista, kuris palengvina perrašymą į DVD, naudodamas tokį būdą kaip su diskeliais.

Žurnalų failų sistema, sistemos nelaimės atveju numato saugų atkūrimą. Rašo tam tikrą informaciją du kartus: iš pradžių į žurnalą, kuri yra rasta operacinių sistemų, tada į jos reikiamą vietą įprastoje failų sistemoje. Žurnalinė valdoma greta tvarkyklės ir laikosi atokiau, neprisileidžianti kiekvienos operacinės, kad pasikeistų turiniu diske. Susidūrimo atveju sistema gali susigrąžinti pastovią būseną atrandant žurnalo dalis. Daugelis UNIX failų sistemų įskaitant ir ReiserFS, JFS,ir Ext3 aprūpina žurnalinę.

Priešingai, nežurnalinės failų sistemos kaip paprastai visumoje turi būti apžiūrėtos praktiškai, toks kaip fsck ar chkdk bet kokiems nesuderinamumams po netvarkingo uždarymo. Soft atnaujinimai yra alternatyva žurnalui išvengti nereikalingų žodžių, kruopščiai vykdanti atnaujinimų operacijas. Prisijungti struktūrizuotuose failų sistemose ir ZFStaip pat skiriasi nuo tradicinių žurnalinių failų sistemų, tuo kad jos išvengtų nesuderinamumų, vengiant in place atnaujinimų, visada rašomos naujos duomenų kopijos.

Dauguma šiuolaikinių kompiuterinių sistemų turi grafinę vartotojo sąsają (). Kai kuriose kompiuterinėse sistemose, pvz., Microsoft Windows ir Mac OS grafinė vartotojo sąsaja yra integruota į branduolį.

Nors techniškai grafinė vartotojo sąsaja nėra operacinės sistemos dalis, tačiau jos palaikymas branduolyje padaro ją greitesnę, nes sumažina konteksto perjungimui reikalingą laiką, reikalingą grafinei sąsajai atliekant išvedimo operacijas. Modulinėse operacinėse sistemose grafikos posistemės, iškeltos iš branduolio ir operacinės sistemos. 1980 Unix, VMS ir daugelis kitų sistemų veikė būtent taip. Linux ir Mac OS X taip pat laikosi modulinės ideologijos. Šiuolaikinėse  Microsoft Windows versijose, pavyzdžiui, Windows Vista įdiegta grafikos posistemė, kurios didžioji dalis yra vartotojo erdvėje, tačiau tarp versijų  Windows NT 4.0 ir Windows Server 2003 grafikos paprogramės didžioji dalis buvo branduolyje. Windows 9x grafinė sąsaja ir branduolys beveik vientisi.

Daugelis kompiuterio operacinių sistemų leidžia vartotojui įdiegti arba sukurti jo pasirinktą vartotojo sąsają. X Window System kartu su GNOME ar KDE dažniausiai pasitaiko Unix ir Unix-pagrįstų (BSD, Linux, Solaris) sistemų. Taip pat buvo siūloma nemaža grafinės aplinkos pakaitalų standartinei Windows sąsajai, tačiau pati bazinė aplinka negali būti atskirta nuo Windows.

Yra ir buvo Unix grafinių vartotojų sąsajų, dauguma iš jų kilę iš X11. Konkurencija tarp Unix gamintojų  (HP, IBM, Sun) sukėlė didelę fragmentaciją, ir, nors 1990 m. bandymas standartizuoti COSE ir CDE nepavyko dėl įvairių priežasčių, ilgainiui visas kitas sąsajas nustelbė GNOME ir KDE. Iki to laiko, prieš atsirandant atviro kodo darbalaukio aplinkoms ir įrankiams, Motif buvo labiausiai paplitęs įrankių / darbalaukio derinys (jo pagrindu buvo sukurta CDE). UNIX serveriuose įprasta saugumo sumetimais grafinių sąsajų apskritai neturėti.

Grafinė vartotojo sąsaja vystosi einant laikui. Pavyzdžiui, Windows pakeičia savo vartotojo sąsają beveik kiekvieną kartą išleisdama naują Windows versiją, Mac OS grafinė vartotojo sąsaja dramatiškai pasikeitė išleidus Mac OS X 1999 metais. 




#Article 215: Architektūra (333 words)


Architektūra ( 'vyriausiasis, vadovaujantis' ir  'statybininkas, dailidė') – pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.

Kaip akademinė disciplina architektūra paprastai skirstoma į dvi pagrindines šakas: urbanistiką ir tūrinę architektūrą. Architektūrinis projektavimas, skirtingai nuo laisvųjų menų, yra priklausomas nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinį projektą. Tačiau skirtingai nuo taikomųjų mokslų ar inžinerijos, iš architektūros tikimasi ne tik techninio sprendimo ir funkcionalumo, bet taip pat ir estetinių principų laikymosi. Architektūros kūrimo procesas apima priemones, naudojamas tradiciniuose menuose – skulptūroje ir tapyboje – erdvę, formą, tūrį, tekstūrą, spalvą, šviesą, šešėlį. Dėl šių aspektų pasireiškimo architektūrinis projektavimas tradiciškai laikomas kūrybiniu procesu, o architektūra bendruoju atveju priskiriama prie meno šakų.

Šiuolaikinės kompiuterinės grafikos galimybės praplėtė tradicinę architektūros sampratą. Terminai – virtuali realybė arba neuro aplinka kalba apie nematerialią (kompiuterinę, haliucinacinę etc.) aplinką, sukuriančią tikrovės įspūdį. Naujausių kompiuterinių žaidimų kūrėjai siekia sukurti virtualios realybės architektūrą, išlaisvintą nuo materialaus pasaulio techninių ir fizinių apribojimų. Tinklo žaidime Second Life (Švedijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva) virtualioje erdvėje atidarytos Švedijos ambasados pavyzdys rodo augančią virtualios architektūros svarbą daugelio žmonių kasdienybėje.

Yra keletas teorijų apie architektūros esmę: funkcionalizmo, erdvės teorija, meno istorijos filosofija.

Biblijos teorija remiasi prielaida, kad pastato forma neatsiejama nuo funkcijos. Estetikos patyrimas atitinka funkcijos patyrimui. Forma turi sekti funkciją (pvz., bažnyčia nepritaps gyvenamajame pastate ir pan.). Funkcija nėra vienintelė pastato savybė. Jis turi turėti formą. Funkcijos sąvoka – tai pastato dalių funkcija, pastato paskirtis. Statinio funkcija yra daugiau nei pastato dalių funkcija. Funkcijos idėja nepaaiškina pastato paskirties.

Erdvės teorija teigia, kad architektūra formuoja ir suorganizuoja erdvę. Jei architektūroje žmogų domina tik erdvė, tai kam reikalinga dekoracija. Erdvės teorija kalba apie jos ribas, kuria uždarą erdvę, prasmingą formą. Erdvė nepaaiškina medžiagiškumo. Visada yra skirtumas tarp kaltinių raštų ar lipdinių, lygi siena ar grubi ir pan.

Meno istorijos filosofijoje teigiama, kad statinys yra savo amžiaus išraiška. Jo negalima atkurti ar rekonstruoti.




#Article 216: Antropologija (313 words)


Antropologija ( = žmogus;  = mokslas) – socialinis-humanitarinis mokslas, siekiantis atskleisti žmogaus biologinių, sociokultūrinių aspektų dinamiškus tarpusavio ryšius. Antropologija nagrinėja tiek žmonijos ištakas, tiek šių dienų kultūros išraiškas, visuomeninį gyvenimą, tačiau tradiciškai skiriamas dėmesys tradicinių visuomenių tyrinėjimams. Pabrėžiama lauko tyrimų svarba, vykdomas tyrime dalyvaujančiųjų stebėjimas, gilinamasi į žmonių gyvensenos, mąstysenos, elgsenos ypatybes.

Tam tikrų antropologijos užuomazgų galima rasti jau senovės Graikijoje, Herodoto raštuose. Terminą pirmą kartą pavartojo Aristotelis. Kaip savarankiška mokslo šaka antropologija pradėjo formuotis XVI a. Jos plėtotę paskatino didieji geografiniai atradimai, aptiktos tradicinės, klajokliškos bendruomenės, rastos hominidų fosilijos, senovės civilizacijų griuvėsiai. 

Šiuolaikinės antropologijos pradininku laikomas prancūzų chirurgas Paul Broca. Jis pirmasis apibrėžė antropologijos uždavinius ir nustatė jos tyrimo metodus. 1859 m. jis Paryžiuje įkūrė pirmąją Antropologijos draugiją, o 1876 m. jo iniciatyva Paryžiuje įkurta pirmoji antropologijos mokykla (L’Ecole d’Antropologie de Paris). 1863 m. įsteigta Londono antropologijos draugija. 1900 m. Franz Boas įkūrė Amerikos antropologų asociaciją. Jis antropologiją suprato kaip holistinį mokslą apie žmones, pagrįstą kultūros samprata. Jis buvo pradininkas vadinamosios keturių krypčių antropologijos JAV, susidedančios iš kultūrinės, biologinės ir lingvistinės antropologijos bei proistorinės archeologijos.

XIX a. pabaigoje Europoje archeologijai, biologinei antropologijai ir lingvistikai virtus savarankiškais mokslais ėmė formuotis socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija. XX a. pradžioje sociokultūrinė antropologija Europoje ir JAV vystėsi skirtingomis kryptimis. Europos „socialinė antropologija“ dėmesį sutelkė į socialinio elgesio stebėjimą bei į „socialinę struktūrą“, t. y., koks yra santykis tarp socialinio vaidmens (pvz., vyro ir žmonos arba tėvų ir vaikų) ir socialinių institucijų (pvz., religijos antropologija, ekonominė antropologija, politinė antropologija). Amerikos „kultūrinė antropologija“ dėmesį sutelkė į tai kaip žmonės reiškia požiūrį į save ir savo pasaulį, ypač simbolinėmis formomis (pvz., menas ir mitai). Šiuo metu sociokultūrinės antropologijos mokslininkai remiasi abiem tradicijomis.

Egzistuoja kelios antropologijos tradicijos, tarp kurių galime išskirti:

Pastaroji JAV apima archeologiją, etnografiją, mitologiją, iš dalies lingvistiką. Socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija kai kuriose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, siejama ar net tapatinama su etnologija, sociologija, kultūros studijomis, istorija.




#Article 217: Rasė (494 words)


Rasė ( 'gentis, veislė') – antropologijos mokslo sąvoka, nusakanti istoriškai susiformavusią žmonių grupę, gyvenančią tam tikroje teritorijoje (areale), turinčią bendrą kilmę, bendrus paveldimus morfologinius (išorinius) ir fiziologinius požymius, kuriais skiriasi nuo kitų grupių.

Rasės sampratai susiformuoti padėjo skirtingi žmonių morfologiniai požymiai, ypač odos spalva – balta, geltona, juoda. Tačiau pradėjus mokslinius tyrinėjimus, vadovaujantis paprastų skirtumų samprata, paaiškėjo, kad neįmanoma nubrėžti aiškių ribų tarp baltųjų ir juodųjų ir pan. Rasės pagrindas turi būti vienodas antropologinis ir etnografinis tipas: tam tikras ūgis, kefalinis indeksas, plaukų spalva ir t. t. Priskyrimas vienai ar kitai rasei ar rasiniam tipui atliekamas iš tam tikros tyrimui atrinktos serijos pavyzdžių, tačiau bet kurioje Europos šalyje niekur nėra didelių masių ar grupių, kurios priklausytų visais antropologiniais atžvilgiais tam pačiam antropologiniam tipui. Iš to daroma išvada, kad civilizuotoje Europoje bei šiuolaikiniame pasaulyje antropologiniai požymiai neturi aiškių ribų tarp rasių ir tautų. Grynosios, nemaišytos rasės pavyzdžių būtų galima rasti tik primityviose, izoliuotose nuo pasaulio raidos vietovėse.

Rasės sąvoką naudoja antropologijos mokslas, ypač fizinei antropologijai ir etnologijai išsiskyrus į savarankiškas mokslo šakas. Fizinė antropologija, kaip gamtos mokslo dalis, reikalavo konkrečių tikslių duomenų ir reiškinių tyrimo. Sutvarkius matavimo bei aprašymo metodus, svarbiausia problema – recesyvinių, ypač priešistorinių, rasių pažinimas liko labai miglotas. Pirmutinė ir iki šiol neišsprendžiama problema – kaip ir į kelias pastovias grupes paskirstyti žmones. Išmirusių rasių, palikusių tik atskirų kaulų fragmentus, pažinimas yra hipotetinio lygio.

XX a. rasių pažinimas rėmėsi paveldėjimo mokslu. 1926 m. Miuncheno prof. dr. P. Wilhelm Schmitd suabejojo dėl Mendelio paveldėjimo dėsnių, kurie buvo aptikti augaluose ir gyvūnuose, taikymo žmonėms. Paveldėjimo dėsnius į antropologijos sritį įtraukė daugiausia socialhigienikai F. Gulton, R. Pearson, A. Weimann, A. Ploetz, W. Siemens, E. Bauer, E. Fisher, F. Leutz ir kt. Kai kurie socialhigienikai teigė ne tik rasės fizinių pradų, bet ir dvasinių pradų (sielos) paveldėjimą. Tuo paremtas rasių teorijas ypač diskreditavo Vokietijos nacionalsocialistai, propagavę „valdančiųjų rasės“ teisę valdyti pasaulį ir naikinti „žemesnės rasės“ žmones.

Šiuolaikinė genetika rasių klasifikacijas laiko pasenusiomis. Žmonių genetikos specialistas Luigi Cavalli-Sforza teigia, kad išoriniai odos, plaukų spalvos, plaukų struktūros ir nosies formos skirtumai yra tik prisitaikymas prie skirtingų klimato ir mitybos sąlygų, tai lemiami lemia mažas genų pogrupis. Iš principo kiekvienas žmonių pogrupis – teoriškai net vieno kaimo gyventojai – skiriasi nuo kitų, imant vidutines išorinių požymių vertes.

Žmonių skirstymas į rases pagal išorinius požymius (odos spalva, plaukų spalva, kūno sudėjimas ir pan.) šiuolaikiniame moksle yra įdomūs daugiau istoriniu požiūriu, stengiantis nustatyti evoliucinę rasių klasifikaciją, nurodant grupes, jų išsirutuliojimo tvarka.

Išskiriamų rasių skaičius įvairiais laikais labai skyrėsi. Tradiciškai nuo Linėjaus laikų išskiriamos trys pagrindinės rasės:

Šios trys pagrindinės rasės buvo toliau skaidomos, įskaitant ir įvairius pereinamuosius ir mišrius variantus, pvz., turanidai, australidai, metisai (europido ir indėno palikuonys), mulatai (europido ir negrido palikuonys) bei porasius. Europidai taip pat buvo skirstomi į šiaurinę, Rytų Europos rasę, Dinarų rasę, dalo–falidus, Alpių rasę, Viduržemio jūros, armenidų, orientalidų, indų porasius. Dėl rasių maišymosi susidariusios maišytos rasės minimos:

Mongolidai dažnai dalinami į dvi grupes (išskiriami indėnai):

Dėl tam tikrų skirtumų po Linėjaus mokslininkai negridus priskyrė platesnei australonegridų rasei, dalinamai į dvi grupes:




#Article 218: SI (sistema) (435 words)


SI (sutrump. pranc. Le système international d’unités) – tarptautinė matavimo vienetų sistema, priimta 1960 m. 11-oje Tarptautinėje matų ir svorių konferencijoje (pranc. Conférence Générale des Poids et Mesures, CGPM), kurioje dalyvavo 36 valstybės (įskaitant JAV). Sistema SI turi septynis pagrindinius vienetus – metrą, kilogramą, sekundę, amperą, kelviną, kandelą ir molį.

Dešimtainės metrinės matų sistemos idėja priskiriama vienam iš Londono karališkosios draugijos įkūrėjų, filosofui ir dvasininkui Dž. Vilkinsui (1614–1672). Tačiau idėja buvo įgyvendinta tik po revoliucijos Prancūzijoje, kai jos Konstitucinė asamblėja 1795 m. nutarė įvesti visai naują ir daug patogesnę matų sistemą, kurios kartotinių vienetų santykiai būtų dešimties pagrindu (pvz., 1 kg = 1000 g). Tikėtasi, jog  naujos sistemos įvedimas sutiktų mažiau pasipriešinimo nei vienos kurios šalies matų primetimas kitoms šalims. 1799 m. Respublikos archyve Paryžiuje buvo įkurdinti pirmieji du platininiai etalonai – metro, kurio ilgis susietas su Žemės perimetru, ir kilogramo, lygaus litro vandens masei esant +4 °C temperatūrai. Vėliau sistema papildyta sekunde, apibrėžta remiantis astronominiais reiškiniais. Atsirado sistema CGS, kurios pagrindas – centimetras, gramas ir sekundė.

Po Konvencijos imta kurti naujus metro ir kilogramo prototipus, kuriuos 1889 m. patvirtino I CGPM. Kartu su astronomine sekunde šie vienetai sudarė sistemą MKS (metras, kilogramas, sekundė). Vėliau sistema papildyta elektros srovės stiprumo vienetu amperu. Sistema MKSA patvirtinta 1946 m. 1954 m. ji papildyta temperatūros vienetu kelvinu ir šviesos intensyvumo vienetu kandela. 1960 m. sistemai suteiktas Tarptautinės vienetų sistemos (pranc. Système International d’Unités), arba tiesiog SI, vardas. Galiausiai po ilgų diskusijų 1971 m. SI buvo papildyta medžiagos kiekio vienetu moliu ir nuo to laiko SI turi septynis pagrindinius vienetus. 2018 m. lapkričio 26 d. CGPM nutarė sistemos SI pagrindinių fizikinių dydžių vienetų apibrėžimus pakeisti ir nuo 2019 m. gegužės 20 d. susieti juos su patikslintomis fundamentaliųjų gamtos konstantų vertėmis.

Tai tikslios konstantų vertės; jos neturi neapibrėžties. Hercas, džaulis, kulonas, liumenas ir vatas, kurių simboliai yra atitinkamai Hz, J, C, lm ir W, yra susiję su sekunde, metru, kilogramu, amperu, kelvinu, moliu ir kandela, kurių simboliai yra atitinkamai s, m, kg, A, K, mol ir cd, šiais sąryšiais: Hz = s–1, J = kg m² s–2, C = A s, lm = cd m² m–2 = cd sr ir W = kg m² s–3. Simboliu sr žymimas erdvinio kampo vienetas steradianas.

Iš pagrindinių vienetų, imant jų įvairių laipsnių sandaugas, galima sudaryti išvestinius vienetus. Šiuo metu oficialiai priimti 22 išvestiniai vienetai, turintys savo pavadinimus:

Iš pagrindinių vienetų bei išvestinių vienetų, turinčių savo pavadinimus, imant jų įvairių laipsnių sandaugas, galima sudaryti be galo daug kitų vienetų, kurie savo atskirų pavadinimų, tokių kaip voltas ar omas, neturi. Toliau pateikti kai kurie tokių vienetų pavyzdžiai:

Jei prieš vieneto pavadinimą prirašytas vienas šių priešdėlių, tai reiškia, kad vienetas sudaro atitinkamą dalį to vieneto/kiekį tų vienetų, jei jis būtų be priešdėlio:




#Article 219: Jogaila (552 words)


Jogaila (pilnai: Jogaila Algirdaitis; lenk.: Władysław II Jagiełło; Vladislovas II Jagiela; 1348 m. – 1434 m. birželio 1 d.) – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401), Rusijos valdovas ir tėvonis (Dux Magnus Lituanorum Russiaeque dominus et haerus naturalis) ir Lenkijos karalius (1386-1434). Pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją.

Jogailos atliktas Lietuvos krikštas, skirtingai nuo trumpalaikio krikščionybės periodo Mindaugo valdymo laikais, buvo nebegrįžtamas, šalis galutinai pasuko vesternizacijos keliu. Drauge Jogailos valdymo laikotarpis dalies istorikų vertinamas kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžia, o Lenkijoje Jogailos valdymas buvo Lenkijos „Aukso amžiaus“ pradžia.

Kariniu požiūriu svarbiausias Jogailos valdymo laikotarpio laimėjimas buvo Vokiečių ordino sutriuškinimas Prūsijoje.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Tverės kunigaikštytės Julijonos Aleksandrovnos sūnus Jogaila gimė Vilniuje. Paveldėjęs sostą po Algirdo mirties (1377 m.), valdžią iš pradžių, kaip ir jo tėvas, dalijosi su dėde Kęstučiu. 1380 m. kilo ginkluotas konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio. Pastarasis Jogailą 1381 m. suėmė ir pašalino iš valdžios. Konflikto priežastis buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. sudaryta Dovydiškių sutartis, kurioje nepaisyta Kęstučio interesų. 1382 m. Jogaila buvo išlaisvintas ir jam savo ruožtu pavyko suimti dėdę. Kalėjime Krėvoje Kęstutis greitai mirė, Jogaila buvo įtariamas jį nužudęs. Tuo tarpu Kęstučio sūnus Vytautas mirties išvengė. Jogaila tuo metu svarstė galimybę vesti Maskvos kunigaikščio dukterį ir priimti stačiatikybę, tačiau greičiausiai jis nusprendė, kad stačiatikybės priėmimas nesustabdys Teutonų ordino puolimų prieš Lietuvą.

Po Jadvygos ir jos naujagimės dukters mirties 1399 m. Jogaila išliko Lenkijos valdovu dar 35 metus. Jogailos priešininkai Lenkijoje tvirtino, kad po Jadvygos mirties Jogaila neteko teisių į sostą, tačiau tiesioginių jos palikuonių nebuvo, o visi kiti pretendentai tebuvo tolimi Piastų giminės. Po Jadvygos mirties Jogaila vedė dar kelis kartus – Oną (Celjės grafaitė), Elžbietą Granovską, Sofiją Alšėniškę. Paveldėtojai Jogailai gimė tik iš ketvirtos santuokos su Sofija, kilusia iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o ne Lenkijos, dėl to Jogaila už sūnų pripažinimą paveldėtojais gavo padaryti nuolaidų Lenkijos didikams.

Jogaila buvo pirmasis iš Lietuvos valdovų, kuris kartu tapo ir Lenkijos karaliumi. Jogaila mirė eidamas devintą dešimtį 1434 m., palikdamas Lietuvą valdyti jaunesniajam sūnui Kazimierui, o Lenkiją vyresniajam Vladislovui. Jo mirties metu abu sūnūs buvo nepilnamečiai. Po Vladislovo III-ojo mirties Varnos mūšyje, Lenkijos sostą paveldėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras.

Nors Lenkijoje Jogailaičių dinastija teoriškai nebuvo paveldima (Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas buvo paveldimas), faktiškai kaskart mirus dinastijos atstovui sostą užimdavo jo sūnus arba brolis. Mirus paskutiniam Jogailaičių dinastijos vyriškosios lyties atstovui Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai imti rinkti šlėktų seimuose.

Jogailai esant Lenkijos karaliumi, valdžią Lietuvoje jam pamažu (1392-1401) teko perduoti Vytautui, nors savo vietininku jis buvo paskyręs ir brolį Skirgailą. Nepaisydamas Lenkijos bajorijos, Astravos sutartimi pusbroliui Vytautui grąžino Trakų kunigaikštystę ir pavedė iki gyvos galvos valdyti LDK. Nepaisant pusbrolių varžymosi, valdant Jogailai susiformavo Lenkijos-Lietuvos sąjunga. Jogaila ir Vytautas vykdė bendrą užsienio politiką, kuri greitai davė rezultatų. Pirmiausia atsisukta prieš Vokiečių ordiną: karą su juo vainikavo 1410 m. Žalgirio mūšis, baigęsis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių pergale. Ordinas prarado nenugalimumo aureolę, tačiau dar ilgą laiką išliko stiprus. Tik 1422 m. Melno taika buvo pasiektas ilgalaikis santykių sureguliavimas.

Santykių su Vytautu pagrindus apibūdino 1413 m. sudaryta Horodlės unija. Pagal ją ateityje Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų valstybių sutarimu. Lenkijos bajorai Lietuvos bajorams suteikė savo herbus.

Lenkijos didikai pasipriešino vėlesnėms Vytauto pastangoms 1430 m. karūnuotis Lietuvos karaliumi. Vytauto siekį palaikė Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas, nors Jogailos pozicija šiuo klausimu buvo neaiški.

 




#Article 220: Algoritmas (570 words)


Algoritmas (  Algorithmi  ) – tai tam tikra veiksmų seka, kurią reikia atlikti norint pasiekti tam tikrą rezultatą.

Algoritmo koncepciją iliustruoja paprasčiausias kiaušinių išvirimo receptas, kuris galėtų būti toks:

Dažniausiai algoritmo sąvoka naudojama informatikoje užrašant kompiuterines programas. Tokiu atveju algoritmų užrašymui naudojami įvairūs susitarimai – programavimo kalbos. Dažniausiai mokymosi tikslams naudojama Pascal programavimo kalba arba pseudokalba, kai norime algoritmą publikuoti viešai.

Gyvenime dažnai susiduriame su algoritmo sinonimais: instrukcijomis, nurodymais ir taisyklėmis, kurių nežinodami negalėtume atlikti tam tikrų veiksmų. Tačiau kartais šie aprašymai stokoja tikslumo. Taigi bendrai algoritmą būtų galima apibūdinti kaip  tikslių nurodymų seką tam, kas turės atlikti konkrečią užduotį. Daugelį kasdieninės veiklos rezultatų pasiekiame net nesusimąstydami, kad vykdome tam tikrą algoritmą (sinonimai psichologijoje: įprotis, įgūdis, įgimtas ar įgytas refleksas). Jie mums reikalingi: išgyventi (savisaugai), prisitaikyti (adaptacijai), reikiamai vietovei pasiekti, prietaisams įjungti, išjungti bei naudoti, pirmajai pagalbai suteikti, maistui pagal receptą gaminti, matematiniams uždaviniams spręsti ir pan. Pagaliau, mūsų visą dieną (įvardinus jos tikslus) galima būtų pavadinti algoritmu, nes ji turi savo dienotvarkę, t. y. veiksmų atlikimo tvarką. Kartais sukeitus algoritmo veiksmus rezultatas nepakinta. Tačiau vykdant kai kuriuos algoritmus veiksmų sukeitimas gali sugriauti visą tolimesnę algoritmo eigą.

Algoritmas turi patenkinti šias sąlygas:

Reikalavimai 4-5 garantuoja, kad algoritmas bus baigtas baigtiniu laiku ir su baigtiniais resursais. Algoritmai, tenkinantys tik sąlygas 1-3, vadinami daliniais (angl. partial) algoritmais, o tenkinantys visas penkias sąlygas – pilnais (angl. total) algoritmais.

Parašytas algoritmas yra perduodamas vykdytojui. Vykdytojas gali realizuoti algoritmą, jei yra tam tinkama aplinka. To paties algoritmo efektyvumas (greičio, atminties, patogumo vartotojui ar kitu parametru atžvilgiu) dažniausiai priklauso nuo pasirinktos aplinkos ir sprendimo metodo.

Sudėtingesnių algoritmų sukūrimas, aprašymas bei įdiegimas dažniausiai yra nelengvas darbas, reikalaujantis specialių žinių. Tačiau jų kainą gana greitai atsiperka, jei įdiegti algoritmai vykdomi daug kartų. Vienam vykdytojui algoritmas gali būti aiškus ir nedviprasmiškas, o kitam – visai nesuprantamas. Nuo vykdytojo tiesiogiai priklauso, kokius primityvus galima naudoti, apibrėžiant veiksmus. Jei vykdytojas ne žmogus, algoritmą reikia pateikti specifine, tam vykdytojui priimtina forma, pavyzdžiui, specialia algoritmine kalba. Jei mes turime algoritmą, išreikštą vykdytojo operacijomis, tai jį užrašyti ar perrašyti vienokia ar kitokia kalba nėra sudėtinga.

Informatikoje kaip vykdytojas dažniausia – kompiuteris. Pagrindinės idėjos:

Taigi viskas, ko reikia algoritmų pateikimui kompiuteriui, tai kalba patogiam instrukcijų užrašymui.

Kai automatizuojamas sudėtingas procesas, tenka jo struktūroje išskirti atskirus etapus, o šiuos vėl gali tekti skaidyti i paprastesnius, t. y. taikomas dekompozicijos principas. Jei šioje uždavinio sprendimo etapų sekoje bus bent vienas, neduodantis teisingo atsakymo,
visas uždavinys liks neišspręstas. Kartais taip gali atsitikti tiesiog dėl duomenų trūkumo.
Algoritmams būdingos tokios bendrosios savybės:

arba paaiškinimą, kodėl jis negautas.

reikia turėti laišką L, gali būti ir laiško priedai P. Rezultatas R bus arba išsiųstas, arba neišsiųstas laiškas. O neišsiųsti laiško galime tuo atveju, jei nebus internetinio ryšio.

Taigi, laiškų siuntimo algoritmą aprašysime kaip vykdomų veiksmų sąrašą:

Darbo pradžia (įjungti kompiuterį)

Darbo pabaiga (baigti darbą su elektroninio pašto programa).

Algoritmas turi patenkinti šias sąlygas:

jis turi atlikti darbą;
jis turi būti aiškus ir nedviprasmiškas;
jis turi apibrėžti žingsnių seką, reikalingą darbui atlikti, t. y. jis turi nurodyti žingsnių atlikimo tvarką.
Informatikoje dažnai dar reikalaujama, kad algoritmas būtų baigtinis dviem prasmėm:

atliekamų žingsnių skaičius turi būti baigtinis, t. y. algoritmas turi tikrai baigti darbą;
kiekvienam žingsniui atlikti turi pakakti baigtinio laiko ir baigtinių resursų, t. y. kiekvienas žingsnis turi būti toks, kad jį būtų galima atlikti.
Reikalavimai 4-5 garantuoja, kad algoritmas bus baigtas baigtiniu laiku ir su baigtiniais resursais. Algoritmai, tenkinantys tik sąlygas 1-3, vadinami daliniais (angl. partial) algoritmais, o tenkinantys visas penkias sąlygas – pilnais (angl. total) algoritmais.




#Article 221: Vilniaus universitetas (1061 words)


Vilniaus universitetas (trumpiau – VU) – seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas. Įkurtas 1579 m. Vilniuje jėzuitų po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Stepono Batoro privilegijos suteikimo.

Būdamas vienu seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas Česlovas Milošas.

XVI a. VU įkurtas sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. Už VU anksčiau Rytų Europoje įkurti tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budapešto, Bratislavos ir Karaliaučiaus universitetai.

Šiuo metu VU yra Europos universitetų Magna Charta signataras, Tarptautinės universitetų asociacijos, Europos universitetų asociacijos, Baltijos universitetų rektorių konferencijos, tarptautinių Utrechto, UNICA ir Baltijos jūros regiono universitetų tinklo narys. Nuo 2016 m. sausio 1 d. VU pakviestas į prestižinių universitetų tinklą – Koimbros grupę, o nuo 2019 m. priklauso Europos universitetų aljansui „ARQUS“.

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakviečia Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 metais ir 1570 m. liepos 17 d. įkūrė pirmą kolegiją LDK ir biblioteką, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nuolat buvo keliamas aukštosios mokyklos atgaivinimo Vilniuje klausimas, tačiau rusų valdžia nesiryžo jos įkurti ir Lietuvos jaunuomenė buvo verčiama ieškoti aukštojo mokslo Carinės Rusijos universitetuose.

Kadangi globėjas privalėjo gyventi Sankt Peterburge tai garantavo dar didesnę universiteto veiklos laisvę. Universitetas turėjo caro patvirtintą atskirą, skirtingą nuo kitų Rusijos apygardų statutą, išlaikė atskirą finansavimo šaltinį (šį tą gaudavo ir papildomai iš valstybės bei privačių rėmėjų) tad iš esmės galėjo tęsti dar edukacijos komisijos pradėtą darbą – plėtoti lenkų, lietuvių pilietines bei patriotines tradicijas.
Su universitetu vienaip ar kitaip siejosi ne tik bemaž visa Vilniaus, bet ir viso krašto, ir didelės švietimo apygardos visuomenės, ir kultūros veikla.

Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė Vilniaus universiteto, kuris turėjo susidėti iš keturių fakultetų (teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos bei matematikos), statutą. 1919 m. Vilnių užėmę lenkai rudenį atidarė savo universitetą. 1939 m. okupavus Vilniaus kraštą ir grąžinus Lietuvai, pirmą kartą dėstytas lietuvių kalbos kursas. 1941 m. Vilnių užėmus Vokietijai žydai, rusai ir dalis lenkų išbraukiami iš universiteto studentų sąrašų. 1943 m. kovo 3–17 d. vokiečių kariai nusiaubė universitetą.

TSRS vėl okupavus Lietuvą (1944 m.) universitetas pervadintas Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu. Vėliau Vilniaus universitetas buvo apdovanotas Darbo Raudonosios vėliavos (1971 m.) ir Tautų draugystės (1979 m., 400 metų jubiliejaus proga) ordinais. Po to universitetas oficialiai vadinosi Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas.

Vilniaus universiteto ansamblyje atsispindi visi pagrindiniai Lietuvoje vyravę architektūros stiliai: gotika, renesansas, barokas ir klasicizmas.

Universiteto pavadinimų kaita:

Istorijos katedra – kaip atskiras Vilniaus universiteto padalinys – buvo įkurta 1783 m. XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje veikė Vilniaus istorijos mokykla. Atskiras Istorijos fakultetas įkurtas tik 1968 m. (padalinus iki tol egzistavusį Istorijos ir Filologijos fakultetą).

Šiuo metu Istorijos fakultete veikia keturios katedros: Archeologijos, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos, Naujosios istorijos bei Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros. Fakultete taip pat veikia šie mokslinių tyrimų padaliniai: Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimų grupė, Kultūrinių bendrijų studijų centras.

Pagrindiniame universiteto rūmų ansamblyje yra 13 kiemelių. Iš jų didžiausi ir svarbiausi yra 4: Didysis (P. Skargos), M. K. Sarbievijaus, Bibliotekos ir seniausias – Observatorijos.

Kiemas taip pat dar vadinamas pirmojo rektoriaus Petro Skargos vardu. Kiemą sudaro skirtingų laikotarpių pastatai, barokinės erdvės suvienyti į dinamišką erdvę. 1579 metais šiaurinio korpuso fasade buvo atidengta paminklinė lenta su įrašu: Academia et Universitas Societatis Jesu Erecta anno 1580 (lot. Jėzuitų draugijos akademija ir universitetas įkurtas 1580 metais). Pietiniame kiemelio sparne yra akademinio teatro salė bei naujosios barokinės aulos dalis, šalia yra M. Šulco 1810 metais perstatytas klasicistinis aulos (Kolonų salės) fasadas, kurio nišose stovi stilizuotų studentų skulptūros, taip pat Šv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, kuri yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m.). Didžiojo kiemo galerijose įamžinti universiteto mecenatai, steigėjai, įžymūs mokslininkai. Spalvotose fasadų piliastrų freskose – universiteto herbas, vyskupo V. Protasevičiaus, karvedžio Chodkevičiaus, karalių Augusto II Stipriojo ir Stanislovo Augusto Poniatovskio portretai.

Kiemelio korpusai dabar yra restauruoti ir priklauso Filologijos fakultetui. Prie vakarinio kiemelio sparno, virš vartų yra balto marmuro paminklinė lenta poetui M. K. Sarbievijui. Pro pietinį sparną galima pereiti į Didįjį kiemą, aukštyn kylančiais granito laiptais. Virš praėjimo yra V. Kudirkos „Varpo“ šimtmečiui skirtas paminklas. Pats pietinis sparnas turi masyvius dviejų aukštų kontraforsus su nišomis. Vakariniame korpuse stovi trijų aukštų bibliotekos pastatas, visus aukštus sutvirtina masyvūs klasicistiniai kontraforsai.

Kiemo rytinėje dalyje iškilęs vienas seniausių VU pastatų ansamblio statinių – trijų aukštų bibliotekos fasadas, ju centre yra paminklinės bronzinės bibliotekos durys, skirtos pirmosios lietuviškos knygos 450-sioms metinėms, piečiau yra Astronomijos observatorijos sparnas – seniausias ansamblio pastatas, tarp jo 4 Rokoko stiliaus aukšto langų freskų ir stiuko technikomis pavaizduoti piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais (piliastrų autorius – Ignotas Egenfelderis, 1772 m.). Pagal S. Norembskio projektą 1938 metais pietiniame korpuse buvo iškirstos trys arkos, 1964 metais ten pastatyta K. Bogdano sukurta K. Donelaičio skulptūra. Ant šiaurinio korpuso yra paminklinė lenta ukrainiečių poetui T. Ševčenkai. Čia įsikūręs Istorijos fakultetas. Kiemas sujungtas su M. K. Sarbievijaus ir M. Daukšos kiemu, vakarinėje dalyje – LR Prezidentūra.

Tai seniausia universiteto architektūrinio ansamblio dalis. Kieme dominuoja senoji Astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu, kuris turi du laibus bokštelius, skirtus astronominiams stebėjimams, ir stiprią smiltainio sieną dienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Sienos viršuje – romėnų poeto Vergilijaus žodžiai apie astronomiją, žemiau parašyta: Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra (sen. lot. – Šis namas yra Uranijos, eikit šalin niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes). Dar kiek žemiau yra paminklinė lenta Edukacinės komisijos ir 1773 m. švietimo reformos 150 metų sukakčiai pažymėti. Pastatą ties trečiuoju aukštu puošia dorėninio orderio frizas su zodiako ženklais metopuose. Vakarinio sparno sienoje įmūryta paminklinė lenta VU rektoriui M. Počobutui.

Vilniaus universiteto studentai dažnai yra aktyvūs, jiems atstovauja įvairios organizacijos. Be studentų atstovybių, kurios yra atskiruose fakultetuose ir sudaro bendrą VU Studentų atstovybę, yra ir kitų organizacijų, mokslinių bendrijų, įvairių tarptautinių organizacijų vietos padalinių. Visos šios organizacijos ir pavieniai studentai organizuoja arba prisideda prie įvairių renginių organizavimo. Šie renginiai kai kada paliečia ne vien studentų, bet ir viso Vilniaus gyvenimą – pavyzdžiui, Fiziko diena (FiDi), kuomet fizikos studentai su dienos simboliu – dirbtiniu dinozauru – žygiuoja per miestą. Savo fakulteto dienas su atitinkamomis tradicijomis rengia ir įvairių kitų fakultetų studentai. Egzistuoja ir kiti tiesiogiai su studijomis nesusiję renginiai, pvz., intelektualus komandinis žaidimas Protmušis, universiteto debatų klubo rengiami debatai, VU teatro spektakliai ir kita.




#Article 222: Alžyras (1034 words)


Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika (arab. الجمهورية الجزائرية الديمقراطية الشّعبية) yra valstybė Afrikos šiaurės vakaruose. Alžyras yra didžiausia plotu Afrikos valstybė ir dešimta didžiausia pasaulyje.

Šalis ribojasi su Maroku, Mauritanija, Maliu vakaruose, Nigeriu pietryčiuose, Libija rytuose ir Tunisu šiaurės rytuose, taip pat Viduržemio jūra.

Alžyras nuo savo nepriklausomybės nuo Prancūzijos 1962 m. yra Afrikos Sąjungos ir Arabų Lygos narys, OPEC narys nuo 1969 m.

Alžyro teritorijoje žmonės gyvena nuo priešistorinių laikų. Yra išlikę nemažai urvų, su senoviniais piešiniais (svarbiausias – Tasilio Adžere). Viduržemio jūros pakrantėje kūrėsi finikiečių kolonijos, tarp jų didžiausia – Kartagina. III a. pr. m. e.–II a. pr. m. e. Alžyre klestėjo berberų sukurta Numidijos valstybė. Ją 47 m. pr. m. e. užgrobė Romos valstybė ir pavertė savo kolonija. V a. dabartinės šalies teritorijoje įsitvirtino vandalai, kurie naikino romėnų įkurtus miestus. VI a. bizantiečiai išvijo vandalus iš Šiaurės Afrikos. VII a. į Alžyrą ėmė skverbtis arabai, teritorija prijungta prie Arabų kalifato. Vykdyta islamizacija ir arabizacija. 1518 m. Ispanija užėmė Alžyro pakrantes. Krašto gyventojai sudarė sąjungą su turkais ir tapo Osmanų imperijos dalimi. 1711 m. kraštas pasiekė faktinę nepriklausomybę nuo Turkijos. 1830 m. prasidėjo Prancūzijos okupacija. Po ilgų kovų, trukusių iki XIX a. pabaigos, prancūzai įsitvirtino šalyje ir jos šiaurėje pradėjo kolonizaciją. 1848 m. Prancūzija Alžyrą paskelbė savo protektoratu.

Antrojo pasaulinio karo metais Alžyre vyko kovos tarp nacių ir JAV bei Prancūzijos armijų. 1954 m. Liaudies Išsivadavimo Frontas pradėjo ginkluotą nepriklausomybės kovą. Iki 1962 m. truno Alžyro karas, pareikalavęs daugybės aukų. 1962 m. liepos 1 d. šalis paskelbia nepriklausomybę, prasidėjo masinė prancūzų emigracija. Po 1965 m. karinio perversmo į valdžią atėjo prosocialistinė Huari Bumedjeno vyriausybė.

Pagal 1976 m. Konstituciją (pakeista 1979 m. ir papildyta 1988 m., 1989 m., 1996 m. ir 2016 m.) Alžyras yra demokratinė prezidentinė respublika. Faktiškai didelę įtaką turi kariškiai. Pagal 1976 m. konstituciją – Alžyras daugiapartinė valstybė. Šalyje įregistruota virš 40 partijų.

Vyriausybės vadovas prezidentas, renkamas visuotinio, tiesioginio ir slapto balsavimo būdu 5 metų kadencijai. Vykdomąją valdžią taip pat sudaro ministrų taryba ir Aukščiausioji saugumo taryba. Prezidentas skiria ministrą pirmininką. 

Alžyro parlamentas sudarytas iš dviejų rūmų: Nacionalinės Liaudies Asamblėjos, turinčios 389 narius, kurie renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimais 5 metų kadencijai, ir Nacionalinės Tarybos su 144 nariais.  

Alžyras priklauso JTO, Arabų lygos, Afrikos sąjungos, Arabų Magrebo sąjungos, OPEC organizacijoms.

Alžyro Liaudies Demokratinė respublika padalinta į 48 vilajas, 553 apskritis (dairas) ir 1541 savivaldybes (baladijas). Šie administraciniai vienetai vadinami pagal jų administracinių centrų vardus. Vilajoms vadovauja provincijų liaudies parlamentai, vadovaujami gubernatoriaus (vali). Dabartinis šalies administracinis skirstymas yra nuo 1983 m. Alžyro karo metu šalyje buvo vos 6 vilajos.

Alžyras yra šiaurės vakarų Afrikoje, palei Viduržemio jūrą, priklauso Magribo šalims. Šiaurės vakaruose ribojasi su Maroku (1559 km), vakaruose – su Vakarų Sachara (42 km), pietvakariuose – su Mauritanija (463 km), pietuose – su Maliu (1376 km) ir Nigeriu (956 km), rytuose – su Libija (982 km), o šiaurės rytuose – su Tunisu (965 km). Bendras sausumos sienų ilgis 6343 km. Šiaurėje Alžyras ribojasi su Viduržemio jūra (kranto linijos ilgis 998 km). Krantai lėkšti, daug nedidelių įlankų.

Alžyro šiaurinę dalį kerta centrinė Atlaso kalnų dalis. Išsiskiria du svarbiausi kalnagūbriai: Pakrantės kalnagūbris (arba Tel Atlasas) ir Sacharos Atlasas. Kalnagūbrius skiria plačios tarpukalnių lygumos. Likusią šalies dalį užima Sacharos dykuma su šalies pietryčiuose iškilusiu Achagaro kalnynu (aukštis iki 3003 m, Tahato k., aukščiausia Alžyro vieta). Be to, dykumoje iškilusios El Eglabo, Tanezrufto, Tademaito ir kitos plynaukštės. Dauguma Sacharos dykumos – ergas (smėlio dykuma; Didysis Rytų Ergas, Didysis Vakarų Ergas) ir hamada (uolingoji dykuma). Šalies šiaurėje siauru ruožu driekiasi pajūrio žemuma.

Klimatas šiaurėje – subtropinis; Viduržemio jūros tipo. Vidutinė sausio temperatūra 5–12 °C (nors kartais nukrenta žemiau 0 °C), liepos 25 °C. Kritulių iki 1200 mm per metus (pajūryje), 400–800 mm Tel Atlase, 200–400 mm tarpukalnių lygumose. Klimatas Sacharoje tropinis; žemyninis. Kritulių kiekis nesiekia 50 mm per metus, dažnai kelerius metus iš eilės kritulių nebūna. Šiaurėje didžioji dalis kritulių iškrinta žiemą (dažniausiai lietaus pavidalu). Sacharoje būdingi stiprūs sezoniniai vėjai (samumas, sirokas).
 
Upių tinklas labai retas, dauguma upių vagų pasipildo tik po lietaus (vadės). Pagrindinė upė – Šelifas. Yra druskingų ežerų. Didžiojoje šalies dalyje vyrauja dykumų dirvožemiai, o šiaurėje – subtropikų rudžemiai. Šalies šiaurėje vyrauja subtropikų krūmynai (makija), kalnuose – spygliuočių ir mišrieji miškai, sausosios stepės, likusioje Alžyro dalyje – dykumos. Miškingumas 1,7 %.

Energetikos sektorius yra Alžyro ekonomikos pagrindas, pajamos už iškasamas energetines žaliavas sudaro 60 proc. biudžeto pajamų, 30 proc. šalies BVP ir net 95 proc. viso eksporto. Šalyje yra 14 pagal dydį pasaulio naftos rezervai, taip pat šalyje yra dideli gamtinių dujų ištekliai (6 pagal dydį pasaulyje).

Arabiškoms šalims neįprastą padėtį Alžyre užima moterys. Jos dominuoja medicinoje, sudaro 70 % Alžyro teisininkų bei 60 % universiteto studentų. Šiuo požiūriu Alžyras išsiskiria iš kitų arabiškų valstybių, kur šiose srityse tradiciškai dominuoja vyrai. Nepaisant to, šalyje vis dar galioja įstatymas, draudžiantis moterims ištekėti be giminaičio vyro sutikimo ir parašo.

Pasak enciklopedijos Encarta, 83 % alžyriečių yra arabai, 16 % – berberai, mažiau nei 1 % – europiečiai. Oficialių duomenų nėra, nes Alžyre įstatymai draudžia surašymus pagal etninius, religinius ar lingvistinius kriterijus.

Beveik visi Alžyro europiečiai gyvena miestuose. Šiuo metu jie sudaro mažiau nei procentą Alžyro populiacijos, bet kolonijiniu periodu jų buvo daug daugiau (1962 m. – 15,2 %). Daugiausiai tai buvo prancūzai, taip pat ispanai (šalies vakaruose), italai bei maltiečiai (rytuose). Europiečių populiacija buvo susikoncentravusi pakrantėje, kur jie sudarė 60 % Orano gyventojų ir didelę dalį tokių miestų kaip Alžyras ir Anaba populiacijos. Alžyrui tapus nepriklausomam daugelis europiečių išvyko.

Arabų kalba yra gimtoji daugiau nei 55 % Alžyro gyventojų. 72 % iš jų kalba alžyrietiška arabų kalba. Taip pat ją daug kas moka kaip antrą kalbą. Nepaisant to, žiniasklaidoje ir oficialiomis progomis kalbama standartine arabų kalba. Berberai kalba įvairiais berberų kalbų dialektais.

Oficialios kalbos yra arabų ir po ilgos kovos su arabizacija ir konstitucinės reformos - berberų.

Populiariausia užsienio kalba Alžyre yra prancūzų. Ja laisvai kalba daug alžyriečių, bet ji paprastai nėra naudojama kasdieninėse situacijose. Nuo nepriklausomybės paskelbimo valdžia stengėsi į švietimą ir biurokratiją įvesti arabų kalbą, bet daug universitetų ir toliau moko prancūziškai. Prancūzų kalba taip pat yra plačiai naudojama žiniasklaidoje.

Dominuojanti religija yra islamas. Pasak oficialios statistikos, 100 % Alžyro gyventojų yra musulmonai, bet iš tikrųjų šalyje yra nemažai netikinčiųjų, kurie, kaip manoma, sudaro apie 10 % populiacijos. Beveik visi Alžyro musulmonai yra sunitai. Taip pat šalyje yra apie 50 000 krikščionių iš kurių 10 000 – 30 000 yra protestantai.

Alžyro kultūrą labai stipriai veikia islamas, pagrindinė šalies religija.

Šiuolaikinė Alžyro literatūra yra suskilusi į dvi dalis: prancūzišką ir arabišką. Tai lėmė naujausia šalies istorija.




#Article 223: Protestantizmas (841 words)


Protestantizmas – krikščioniškų denominacijų grupė. Protestantizmu vadinamos krikščionybės kryptys, kurios atsirado po Reformacijos XVI a. ir vėlesnės jų atšakos, dėl to protestantizmas dažniausiai siejamas su tokiais Reformacijos veikėjais kaip J. Kalvinas bei Martynas Liuteris.

Terminas protestantai atsirado 1529 metais, kai dalis M. Liuterio šalininkų Vokietijos Špėjerio mieste pareiškė protestą dėl nutarimo riboti liuteronybės plitimą.

Lietuvoje protestantizmo idėjos pradėjo plisti XVI a. pirmoje pusėje. Pirmieji protestantizmo skelbėjai Lietuvoje Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis.

Pasaulyje egzistuoja dešimtys tūkstančių protestantizmo judėjimų. Pagrindiniai judėjimai:

Apie 100 mln. tikinčiųjų šiandien save priskiria įvairioms baptistų bažnyčioms pasaulyje, apie 20 mln. jų gyvena JAV. Maždaug 50 mln. yra įstoję į nuo 1905 m. veikiantį pasaulio baptistų aljansą (World Baptist Alliance ), kurio kongresai vyksta kas penkeri metai (2005 m. vyko Birmingame, 2010 m. vyko Havajuose (JAV). Tais metais prezidentu pirmą kartą išinktas anglų pastorius David Coffey (Deividas Kofis), generalinis sekretorius – Neville Callam (JAV).

Baptizmas (graik. k. „to baptisma“ – krikštas, panardinimas) atsirado kaip atsakas į magisterinę Reformaciją, kurią sudaro liuteronybė ir kalvinizmas. Baptistai, pirmiausia XVII a. pradžioje Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, o nuo XIX a.vidurio vėliau ir kontinentinėje Europoje, o nuo 1841 m. ir Klaipėdos krašte, tapo įpėdiniais radikaliosios reformacijos, suklestėjusios Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje, Elzase, Nyderlanduose. Daugiausia vokiškai ir olandiškai kalbančiuose reginiuose liaudžiai ėmus studijuoti gimtąja kalba Bibliją žmonės masiškai palikdavo valstybines bažnyčias, būrėsi kartu ir ragino grįžti, prie to, ką jie suprato kaip ankstyvosios krikščionybės idealus. Apibendrintai juos imta vadinti derogatyviškai „anabaptistais“, t. y. „perkrikštytojais“, o jie save dažniau vadino broliais, Kristaus mokiniais. Anabaptistai nelaikė savo krikšto nauju, kadangi jie atmetė sąmoningai neapsisprendusiųjų, t. y. kūdikių, krikštą kaip neturintį pakankamo pagrindo Šv. Rašte. Tačiau savo teologija jie liko ortodoksiški ir ortopraksiški. Iš pradžių judėjime buvo ir dalis militaristiškai nusiteikusiųjų valstiečių, kuriems Vokietijos valstiečių karo metu ėmėsi vadovauti vokiečių katalikų kunigas Tomas Miunceris. Vokietijos feodalams žiauriai išnaikinus tūkstančius anabaptistų, dauguma išlikusiųjų, pabėgusių į labiau tolerantiškų valdovų kraštus (pvz., Bohemija, Prūsija, Azovo stepių vokiečių kolonijas Rusijos Imperijoje) palaipsniui visiškai perėmė pacifistinį (taikos) mokymą. Už jį aktyviai agitavo į anabaptistų pusę perėjęs olandas buvęs katalikų kunigas Menno Simmons’as savo gausiuose raštuose. Būtent todėl beveik visi (išskyrus Š. Amerikoje išlikusius huteritus ir ilgainiui išnykusias tokias smulkias grupes kaip filipitai, adamitai ir kt.) anabaptistai vėliau ėmė vadintis Menonitais pagal Menno Simmons. Beje, Menno bene vienintelis iš žymesnių anabaptistų teologų iš pamokslininkų nebuvo nužudytas valdžios ir oficialios religinės viršūnėlės, kadangi po atsivertimo į Kristų visą laiką slapstėsi padedamas bendraminčių. Menonitai daugiausia paplitę Š. Amerikoje, iš kur pastaraisiais metais vis dažniau vyksta į misijas kitur. Daug menonitų yra Etiopijoje, Konge bei kitose Afrikos valstybėse; Pietų Amerikoje.

Baptistai savo unikalios teologijos neturi, dažniausiai ją skolinasi iš protestantų. Baptistams svarbu evangelizacija, vaikų mokymas, vietinės bažnyčios gyvenimas, asmeninis dvasinis brendimas (sekimas Kristumi kasdien). Baptistai Anglijoje daug ką perėmė iš kontinentinių anabaptistų, tačiau palankiau žiūrėjo į tarnybą kariuomenėje ir santykius su valstybe, todėl su menonitais nesusiliejo. Iš baptistų žinomiausi yra bent 4 JAV prezidentai, juodaodžių pastorius Martynas Liuteris Kingas, vadovavęs judėjimui už lygias teises ir už tai nužudytas, anglas Džimas Keris (Jim Carrey) – garsiausias visų laikų krikščionių misionierius ir lingvistas, dirbęs Indijoje ir Mianmare XVIII a. (jeigu neminėsime šou verslo žvaigždžių Britney Spears (Anglija) ir Bradd Pitt (JAV), kurie su tėveliais maži būdami irgi lankė baptistų bažnyčias atitinkamai Anglijoje ir Misūryje).

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 20 baptistų bendruomenių, dvi Kaune turi po (apie) 150 narių, kitos – mažesnės (iki 60 žm.) Į baptistų sąjungą laisvanoriškai bendrystės pagrindu įsijungusios 7 savarankiškos bendruomenės ir dvi misijos. Sąjungos būstinė yra Klaipėdoje, vienoje iš seniausių (1851 m.) kontinentinėje Europoje baptistų specialiai pamaldoms statytoje bažnyčioje, adresu Vytauto g. 38. Baptistų sąjunga 2001 m. liepos 12 d. buvo valstybės (Seimo nutarimas Nr IX-646;  pripažinta Lietuvos valstybės kultūros ir dvasinio paveldo dalimi.

Liuteronais vadinami M. Liuterio mokymo šalininkai ir pasekėjai. Martynas Liuteris (1483–1546) – vienuolis, vokiečių religijos reformatorius, kovojęs prieš radikalų perkrikštytojų judėjimą. Pagrindinė religinė idėja – išvaduoti žmones nuo žmonių sugalvotų taisyklių ir nuostatų, o savo tikėjimą grįsti tik Biblija – Dievo Žodžiu.

Liuterio mokymas Europoje labiausiai išplito Skandinavijoje (Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje,Islandijoje, Farerų salose, Suomijoje), Estijoje,  ir didelėse Vokietijos bei Latvijos dalyse. Liuteronų bažnyčia veikia ir Lietuvoje.

Kalvinistai – Jono Kalvino (1509–1564) šalininkai. J. Kalvinas – prancūzų ir šveicarų kilmės reformatorius. Kalvinistų bažnyčiose atsisakyta altoriaus, paveikslų, vargonų, žvakių.

Sekmininkai šiuo metu yra didžiausia protestantų denominacija (judėjimas), kurio gretose yra virš 500 mln. pasekėjų. Judėjimas prasidėjo 1901 m. Topikos (Topeka) mieste, Kanzaso valstijoje, JAV, kai sausio 1 d. Charles Fox Parham Biblijos mokyklos Naujųjų Metų sutiktuvių metu Agnes Ozman ėmė kalbėti kitomis kalbomis, Šventajai Dvasiai nužengus ant jos (Apd 2,4). Tačiau tikrąjį pagreitį judėjimas įgavo 1907 m., kai Los Andžele, Azuzos gatvėje prasidėjo susirinkimai buvusioje metodistų bažnyčioje, kuri kurį laiką buvo paversta arklidėmis. Šventoji Dvasia suteikė kalbų dovaną daugybei žmonių tų susirinkimų metu. Apie šį reiškinį ėmė rašyti ir iš jo šaipytis laikraščiai, bet iš šios vietos Sekminių žinia apie panardinimą (krikštą) į Šventąją Dvasią pasklido po visą pasaulį. Didžiausia sekmininkiška bendruomenė yra Yoido Full Gospel Church Seule, Pietų Korėjoje. Ją lanko apie 780 tūkst. žmonių. Dinamizmą judėjimui suteikia fiziniai pasireiškimai (išgydymai, stebuklai, išlaisvinimai iš piktųjų dvasių), kuriuos palydi evangelijos skelbimai. Įžymiausi sekmininkų pamokslininkai yra Maria Woodworth-Etter, John G. Lake, Smith Wigglesworth, Aimee Semple McPherson, George Jeffreys, Reinhard Bonnke ir kt.




#Article 224: Šachmatai (2068 words)


Šachmatai (; karalius yra netikėtai užpultas) – stalo žaidimas ir intelektualus sportas, kuriame rungiasi du priešininkai. Žaidimas vyksta specialioje 8 x 8 langelių dydžio lentoje, kurioje varžovai kovoja dvejomis skirtingų spalvų kariaunomis (juodaisiais ir baltaisiais). Žaidimo tikslas – paskelbti priešininko karaliui matą.

Žaisti šachmatais galima įvairiai – seniau buvo žaidžiama tik dviem partneriams susitikus prie bendro stalo, vėliau žaidžiama ir laiškais (siunčiant daromus ėjimus varžovams), o dabar, atsiradus kompiuteriams, žaidžiama ir su kompiuteriu, su kitais varžovais internetu ar siunčiant el. paštu daromus ėjimus.
 
Šachmatų deive laikoma Kaisė.

Apie žaidimo istoriją sklinda daug legendų, viena iš jų yra daug kam labai gerai žinoma – apie radžą. Vakarų Indijoje radža Balhait savo patarėjams liepė sukurti žaidimą, kurį žaisti reikėtų proto, stropumo, įžvalgumo, drąsos ir išminties. Brahmanas Sissa pasiūlė šachmatų, sukurtų pagal karo modelį, žaidimą, sakydamas jog būtent kare radžos minėtos savybės labiausiai atsiskleidžia. Radžai žaidimas labai patiko, ir pasiūlė Brahmanui prašyti tokio atlygio, kokio šis tik panorės. Išminčius pasirodė labai kuklus ir paprašė nedidelio kiekio grūdų. Grūdų kiekį reikėjo apskaičiuoti: į pirmą šachmatų lentos laukelį reikėjo padėti 1 grūdą, į antrą 2, į trečią 2 x 2 = 4, į ketvirtą 4 x 2 = 8, į penktą – 8 x 2 = 16 ir taip iki 64 langelio. Suskaičiavus, kiek gi grūdų reikės iš viso, pasirodė, kad paskutiniame langelyje turi būti padėti 9 223 372 036 854 775 808 grūdai, o iš viso grūdų skaičius siekė 264 – 1 = 18 446 744 073 709 551 615. Laikant, kad 1 cm³ telpa 15 grūdų, toks kiekis užims 12 000 000 000 000 m³. Norint gauti tiek grūdų, reikėtų visą Žemės paviršių 8 kartus apsėti javais. Jei sandėlio, kuriame norėtume sutalpinti visus grūdus, aukštis būtų 4 m, o plotis – 10 m, tai sandėlio ilgis būtų 300 000 000 km, t. y. du kartus daugiau, nei nuo Žemės iki Saulės.

Labai sunku nustatyti tikslią šachmatų atsiradimo datą, kadangi panašūs žaidimai egzistavo jau prieš 5000 m.
Žinomi šachmatų istorijos tyrinėtojai Van der Linde, Von der Lasa, Murray laikosi nuomonės, kad šachmatai buvo išrasti Šiaurės Vakarų Indijoje (Pandžabe) VI a.

Populiariai jie buvo vadinami Čaturanga (). Čaturanga, – dviejų sanskrito žodžių junginys – „Čatura“ reiškia keturis, „Anga“ – kariuomenės dalis, kurią sudarė ratha (vežimai), gaja (drambliai), turaga (žirgai), padādi (pėstininkai) – tai buvo įprastinė Indijos radžų armijos struktūra.

Kitas pavadinimas, naudotas žaidimui – aṣṭapada (išvertus iš sanskrito reiškia aštuonis žingsnius). Iš Indijos šachmatai vėlyvajame VI a. pakliuvo į Persiją, o iš ten apie 650 m., ją užkariavus arabams – pasiekė ir visą arabiškąjį pasaulį. Apie 800 m. šachmatai pateko į Kiniją ir per Korėją[ pasiekia Japoniją.

Europą šachmatai pasiekė VII a., arabams užkariavus Iberijos pusiasalį ir Sicilijos salą. Po Šiaurės Europą jie plito ir vikingų prekybos keliais.

Čaturanga (reiškia „keturių rūšių kariuomenė“) – šitaip senovės Indijoje buvo vadinamas šachmatų pirmtakas. Šis žaidimas vaizdavo tuometinę Indijos armiją: pėstininkai, kavalerija, drambliai, kovinės vežėčios. Šiame žaidime figūrų ėjimus lemdavo metamas žaidimo kauliukas. Radžos Charšos (606-48 m.) laikų kronikoje „Caritro Charša“ sakoma, kad „šachmatų lentos moko, kaip išsidėsčiusi armija“. Čaturangoje dramblys iš pradžių eidavo tiesiai, pakeliui viską griaudamas – tai dabartinio bokšto pirmtakas. Vėliau bokšto funkcijas įgavo kovinės vežėčios. Tada dramblys pradėjo vaikščioti įstrižai peršokdamas per vieną langelį. Tuo tarpu pėstininkai iš lėto žygiuodavo į priekį po vieną langelį. Žaidimas vykdavo tol, kol vienas žaidėjas netekdavo visų figūrų.

Kiek vėliau žaidimas buvo pavadintas čaturandža („keturi karaliai“), kadangi abi kovojančios pusės turėjo po du karalius ir nė vienos valdovės.

Apie čaturangą ir čaturandžą mokslininkai nieko tiksliai nežino, kadangi neišliko nei taisyklių, nei žaistų partijų užrašų – iš turimų duomenų galima susidaryti tik bendrą žaidimo vaizdą. Galima tik pasakyti, kad esminis jų skirtumas nuo dabartinių šachmatų – sėkmę žaidime lemia ne tik ir ne tiek žaidėjų logika, kiek atsitiktinumas (metamas kauliukas).

Tai tobulesnė čaturangos forma. Čia figūrų ėjimus lėmė nebe metamas kauliukas, o žaidėjų logika. IX amžiuje šis žaidimas buvo labai smarkiai nagrinėjamas teoriškai. Čia visiškai tokie patys ėjimai buvo tik dabartinio bokšto, žirgo ir karaliaus. Rokiruotės nebuvo. Pėstininkai judėdavo tik į gretimą langelį. Pasiekęs tolimiausią gulstinę šis galėdavo virsti tik valdove. Valdovės ėjimai tais laikais buvo smarkiai apriboti – ji galėdavo judėti tik įstrižainėmis, ir tik į gretimą langelį. Rikis vaikščiodavo tik įstrižainėmis ir tik į trečią langelį (peršokdavo). Pergale buvo laikoma ne tik matas, bet ir patas, laimima būdavo ir nukirtus visas priešininko figūras.

Į Europą šachmatai atkeliavo jau VI amžiuje – pietinėje Albanijoje, senajame Butrinto mieste esančiuose Bizantijos rūmuose buvo aptikta šachmatų figūra iš dramblio kaulo. Tačiau šachmatų paplitimas Europoje siejamas su VII a. – tuo metu arabai užkariavo Iberijos pusiasalį ir žaidimas paplito po visą Europą. Jau nuo XII a. šachmatai paplito aukštuomenėje.

Disciplina Clericalis (Dvasininkijos mokykla) veikale Petrus Alfonsi (Ispanija, 1062–1120?) išvardijo 7 riterio užsiėmimus: jodinėjimas, plaukiojimas, šaudymas iš lanko, kumštynės, medžioklė su sakalais, šachmatai ir poezijos kūrimas.

Pirmasis europiečių didesnis įnašas į žaidimą šachmatais buvo apie 1000 m. – šachmatų lentos laukeliai tapo skirtingų spalvų.

Nuo XIII amžiaus žaidimas buvo tobulinamas, atsirado keletas naujovių – pėstininkai galėjo iš pradžių eiti 2 laukelius į priekį, karalius vieną kartą per visą partiją galėdavo šokti į trečią bet kurį nuo jo esantį langelį, pvz., iš e1 – į c1, c2, c3, d3, e3, f3, g3, g2 ir g1. Apie 1580 Italijoje pasiūlyta valdovę paversti stipriausia figūra vietoj silpniausios. Visos šios naujovės pagreitino žaidimą.

Žymiausi Viduramžių šachmatai – Luiso šachmatų figūrėlės, 1831 m. rastos Luiso saloje, išorinių Hebridų salyne, priklausančiame Škotijai. Jos datuojamos apie 1150 m., spėjama, jog pagamintos Norvegijoje. Dauguma jų išdrožta iš vėplio ilčių, kelios – iš banginio danties. 11 iš 93 išlikusių figūrų saugomos Škotijos nacionaliniame muziejuje, kitos – Britų muziejuje Londone. Kitos žinomos figūros – vadinamieji Karolio Didžiojo šachmatai iš dramblio kaulo (Nors žinoma, jog Karolis Didysis niekada nežaidė šachmatais), saugomos Nacionalinėje bibliotekoje, Paryžiuje.

Šiuolaikinių šachmatų taisyklės susiformavo XVI amžiaus viduryje, įvedus rokiruotę.

Šachmatų lenta suskirstyta į 64 kvadratėlius (8 x 8 langelių dydžio lenta) nudažytais pakaitomis baltom ir juodom spalvom. Šachmatų lenta dedama taip, kad juodas kampinis langelis būtų žaidėjui iš kairės. Yra 16 skirtingų dviejų spalvų figūrėlių. Vienas partneris žaidžia baltosiomis figūromis, kitas – juodosiomis (baltajam priklauso pirmasis ėjimas, paskui einama pakaitomis). Kiekvienas žaidėjas turi po 8 pėstininkus, 2 bokštus, 2 rikius, 2 žirgus ir po vieną valdovę bei karalių.

Žaidimo pradžioje kiekviena pusė gali eiti 20 būdų – eiti pėstininku per vieną arba 2 laukelius, arba vienu iš žirgų. Iš viso galimų šachmatų ėjimų žaidime priskaičiuojama 10120. Tai labai didelis skaičius, tokio skaičiaus joks kompiuteris negali apdoroti. Palyginimui galima pasakyti, kad manoma, jog visoje visatoje tėra 1075 atomų.

Šiuolaikinės šachmatų programos apskaičiuoja 10 arba 20 galimų ėjimų. Laikant, kad kiekvienai figūrų pozicijai
tektų apie 20 ėjimų 5 lygių rūšiavimo medis turėtų 3 200 000 galimų pozicijų. 10 lygių medis turėtų 10 000 000 000 000 (10 trilijonų) pozicijų. Lygių skaičiavimą riboja kompiuterio greitis.

Pats žaidimas sąlyginai skirstomas į tris fazes: debiutas, įpusėjęs žaidimas (mitelšpilis) ir baigmė (endšpilis).

Užrašant partijas naudojamas algebrinis žymėjimas. Sutrumpinimai: K – karalius, V – valdovė, B – bokštas, Ž – žirgas, R – rikis, o pėstininkų pirmoji raidė paprastai nerašoma (e2, f2, g2, h2).

Ėjimai rašomi naudojant figūros sutrumpinimą ir laukelio koordinates: pavyzdžiui, Ve8, Žf3, e2, f2.
Kirtimas žymimas „x“ ir rašomas tarp figūros santrumpos ir laukelio koordinačių: Rxe5, Vxf3. Pėstininkų kirtimai užrašomi taip: exd5. Pasitaiko, jog pėstininko kirtime „x“ ar “:” nerašomi, o vietoj „exd5“ rašoma tiesiog „ed“ (arba, jei iš e vertikalės į d kitas pėstininkas gali kirsti kitoje vietoje, „ed5“). Rokiruotės karaliaus pusėje užrašomos: 0-0, valdovės pusėje: 0-0-0.

Pėstininko, pasiekusio priešininko pirmąja liniją ėjimas užrašomas taip: e1V, b8R. Iškart rašoma ir pasirinkta figūra.
Šachas žymimas „+“ ženklu, matas – „#“.

Komentavimui naudojami ženklai: „!“ – reiškia gerą ėjimą, „?“ – abejotiną arba silpną ėjimą,

A „!?“ žymi įdomų, bet abejotiną ėjimą, o „?!“ žymi abejotiną ėjimą, tačiau sunku teigti, jog blogą.

Šachas – tokia būsena, kai tiesiogiai puolamas priešininko karalius, t. y. jį nukirsti kėsinasi kokia nors figūra. Tokiu atveju reikia ginti karalių vienu iš būdų:

Kartais klaidingai manoma, kad nuo šacho (arba mato) galima apsiginti skelbiant priešininkui atsakomąjį šachą, nepanaudojant šių trijų būdų.

Matas – tokia būsena, kai priešininkui paskelbtas šachas, nuo kurio apsiginti nebeįmanoma.

Patas – tokia būsena, kai varžovas nebeturi kur paeiti, o karalius nėra šachuojamas.

Šachmatų uždaviniuose pasitaiko ir kitokių, neįprastų figūrų kurios įprastiniame žaidime nenaudojamos.

Partijos tikslas yra laimėti. Laimėjimas pasiekiamas keliais atvejais: kai priešininkui paskelbiamas matas, kai priešininkas mato neišvengiamą pralaimėjimą ir pasiduoda arba kai priešininkui pasibaigia laikas, o kitas priešininkas turi ne tik vienišą karalių (jei žaidžiama su laikrodžiu).

Atsitinka ir tokia situacija, kai varžovas nebeturi kur eiti, o karalius nėra šachuojamas (patas) – tokiu atveju yra skelbiamos lygiosios. Lygiosios taip pat gali būti ir tuomet, kai abu žaidėjai susitaria šitaip užbaigti partiją. Kad nebūtų beprasmis žaidimas, galioja trys taisyklės:

Šachmatų žaidimo vystymosi metu, beieškant kelių į laimėjimą, buvo suformuluoti bendri žaidimo principai siejami su bendrųjų planų sudarinėjimu – strategija, taip pat sukaupta daugybė kombinacinio žaidimo pavyzdžių realizuojant strategiją – kombinacinio pobūdžio taktinių smūgių, nulėmusių partijos baigmę.

Partijos pradžioje – debiute rekomenduojama pėstininkais užimti centrą ir kuo greičiau įvesti į žaidimą visas figūras taip kad jos užimtų kuo daugiau lentos kontroliuojančias pozicijas, taip pat atlikti rokiruotę, užtikrinant karaliui kuo saugesnę padėtį. Nerekomenduojama du kartus be reikalo pradžioje eiti ta pačia figūrą, žirgus be reikalo laikyti kraštinėse linijose iš kur jie kontroliuoja kur kas mažiau laukų. Reikia vengti vadinamojo pėstininkų sudvigubinimo vienoje linijoje, jei jų neremia pėstininkai gretimose linijose, nes tokie neapsaugoti pėstininkai gali būti lengvai prarasti partijos pabaigoje. Jei pavyksta priešininkui sutrukdyti rokiruotę išjudinus jo karalių, rekomenduojama pėstininkų, o kartais ir kitų figūrų aukomis atverti linijas centre ir surengti matuojančią ataką.

Partijos viduryje rekomenduojama figūromis užimti pozicijas susilpnintuose laukeliuose, kurių negali atakuoti priešininko pėstininkai, didinti spaudimą prieš silpnus izoliuotus pėstininkus, taip pat kovoti dėl atvirų linijų. Jas užėmus, esant galimybei rekomenduojama baltiesiems sujungti bokštus septintoje gulstinėje (juodiesiems – antroje). Esant rokiruotėms į skirtingas puses paprastai laimi tas žaidėjas, kuris pirmas surengia priešininko karaliaus sparno ataką savais pėstininkais. Rokiravus į tą pačią pusę naudojama ir ataka valdovės flange, taip pat ir ataka karaliaus sparno pėstininkais bei figūromis prieš varžovo karaliaus sparną. Figūrų veiksmai turi būti koordinuoti, jos turi palaikyti viena kitą vykdant konkrečius planus.

Partijos pabaigoje svarbia aktyvia figūra tampa karalius. Jį rekomenduojama ne slėpti, o laikyti arčiau centro iš kur jis gali greitai pasiekti bet kurį reikiamą lentos tašką ir kovoti prieš silpnus varžovo pėstininkus. Svarbūs pabaigoje yra ir vadinamieji praeinantys pėstininkai – tokie, kurių veržimuisi į priekį negali sutrukdyti varžovo pėstininkai. jei lentoje likę mažai pėstininkų, arba jų grandys yra toli viena nuo kitos ir vyksta figūrinis žaidimas, tai tokia padėtis vadinama atvira. Jei pėstininkų grandys yra arti viena prie kitos ir varžo figūrų judėjimą, tai tokia padėtis vadinama uždara. Atviresnėje padėtyje vertingesniais už žirgus yra laikomi rikiai, o uždaresnėje – priešingai. Kai kuriose atviresnėse pozicijose du rikiai yra laikomi vertingesniais už rikį ir žirgą, arba du žirgus.

Šachmatuose yra svarbūs ir pozicinio žaidimo gebėjimai – manevravimas figūromis gerinant jų padėtį ar iškovojant daugiau erdvės savo figūroms ir ribojant priešininko figūras, ir vadinamasis kombinacinis regėjimas, kuris išsiugdomas studijuojant elementaresnes ar sudėtingesnes šachmatų kombinacijas. Kombinacijos esmė – atiduodant varžovui vertingesnę figūrą ar pėstininką, po to priverstinai pasiekiamas lemiamas materialinis pranašumas ar net matuojamas priešininko karalius. Elementarus taktinio smūgio pavyzdys – pėstininkas užpuola vienu metu priešininko žirgą ir bokštą – sekančiu ėjimu viena iš šių figūrų laimima. Tai yra vadinamoji „šakutė“. Kitas pavyzdys – žirgas šachuodamas priešo karalių atakuoja ir jo valdovę, kurią po ėjimo karaliumi laimi. Sudėtingos šachmatų kombinacijos pasižymi netikėtais, iš pirmo žvilgsnio – nelogiškais pirmaisiais ėjimais – pvz., valdovės auka, tačiau po 4-5 ėjimų paaiškėja, kad varžovo padėtis tampa bloga ar net beviltiška. Tokios kombinacijos turi ir estetinę vertę. Jos išvystė atskirą šachmatų sritį – šachmatų uždavinių ir etiudų kompoziciją.

Šachmatų mėgėjai numato du tris ėjimus į priekį, o patyrę meistrai skaičiuoja kur kas ilgesnius variantus, tačiau jiems kartais tenka pasikliauti ir intuicija, kadangi visas galimybes esant ribotam laikui įvertinti būna neįmanoma. Pabaigose apskaičiuojamų variantų ėjimų kiekis siekia ar viršija ir dešimtį. Nepralenkiamomis variantų skaičiuotojomis yra kompiuterinės šachmatų programos, kurios partijos pradžioje naudoja turtingą pradžių biblioteką, o vėliau persijungia į variantų peržiūrėjimo ir vertinimo – jų „skaičiavimo“ režimą.
Pripažintais kombinacinio žaidimo meistrais laikomi Polis Morfis, Michailas Talis bei Garis Kasparovas, o pozicinio – Chosė Raulis Kapablanka, Michailas Botvinikas, Vasilijus Smyslovas, kuris itin stripriai žaisdavo partijų pabaigas. Originaliu stiliumi pasižymėjo Aleksandras Aliochinas, o sėkmingai pozicinį žaidimą su kombinaciniu derino Robertas Fišeris.

Šachmatai Lietuvoje buvo žinomi jau nuo XIV a. Šachmatų figūrėlių rasta Trakų, Kauno, Klaipėdos piliavietėse, Dubingiuose, Kernavės ir Punios piliakalniuose. 1922 metais pirmuoju Lietuvos čempionu tapo  aviatorius Antanas Gustaitis. Pirmasis profesionalus Lietuvos šachmatininkas – Vladas Mikėnas,  laimėjęs prieš pasaulio čempionus A. Aliochiną, M. Botviniką, V. Smyslovą, M. Talį bei kitus žaidėjus.  1929 metais įkurta Nepriklausomos Lietuvos Respublikos šachmatų sąjunga.  Lietuvoje  XX amžiaus 8 dešimtmetyje  išpopuliarėjo korespondenciniai šachmatai. Lietuvoje yra 8 didmeistriai (Šarūnas Šulskis, Viktorija Čmilytė, Darius Ruželė, Eduardas Rozentalis, Viktoras Gavrikovas, Aloyzas Kveinys, Darius Zagorskis ir Vidmantas Mališauskas) ir 17 tarptautinių meistrų.




#Article 225: Alžyro istorija (453 words)


Priešistoriniais laikais Alžyro teritorijoje gyveno berberų gentys. III a. pr. m. e. rytuose susidarė Numidijos karalystė ir Mauritanijos karalystė, kurios valdė šiaurinį Maroką ir vakarų Alžyrą. Po Romos imperijos žlugimo berberų gentys atgavo nepriklausomybę, tačiau VII a. buvo užkariautos arabų.

Arabams užkariavus Magrebą, berberai geitai perėjo į islamą. VIII a. įkurtas Rustamidų emyratas. Vėliau Alžyro teritoriją valdė Fatimidai (908-972), Ciridai (972-1015) ir Chamadidai (1015-1152). XII a. viduryje visą Magrebą apjungė Almohadai. Po jų valstybės iširimo Alžyre susidarė Abdalvadidų valstybė su centru Tlemcen (1236-1554).

Kai XVI a. Ispanija užkariavo Alžyro pakrantės miestus, valdžią paėmė korsarai Arudj ir Cheir ed-Din Barbarossa. 1529 m. jie pripažino Osmanų viršenybę ir su jų pagalba po ilgų kovų ispanus išstūmė.
 
Osmanai į Alžyrą paskyrė pašas. Tačiau greitai Osmanai prarado faktinę Alžyro kontrolę. Krikščionių prekybos laivų plėšimai pamažu prarado savo reikšmę, ypač po to, kai Europos jūrinės valstybės Anglija, Nyderlandai ir Prancūzija pradėjo sėkmingai gintis nuo korsarų, pvz., 1661, 1665, 1682, 1683, 1688 metais Alžyrą apšaudė Prancūzijos laivynas.

Nuo tada prasidėjo Alžyro pertvarkymas į Prancūzijos provinciją. Į šalį buvo kviečiami prancūzų kolonistai, kuriems žemės buvo atimamos iš vietinių arabų ir berberų. Dėl žemės nusavinimų kilęs al-Muqrani sukilimas rytų Alžyre (1870–1871) buvo nuslopintas 80 000 prancūzų kariuomenės. Dėl sukilimo Alžyras prarado 25 % savo gyventojų ir papildomai apie 70 % žemių, kurios buvo perduotos prancūzų kolonistams. Iki 1906 m. prancūzai užkariavo ir Alžyro Sacharą.

Nepriklausomybės judėjimui postūmį davė 1945 m. po neramumų Setif ir Guelma prancūzų armijos surengtos dešimtūkstantinės alžyriečių žudynės. 1954 m. lapkritį prasidėjo nepriklausomybės karas (Alžyro karas) prieš Prancūziją, vadovaujamas FLN (Front de Libération Nationale). 1962 m. po aštuonerių metų kruvino karo, pareikalavusio daugelio aukų iš abiejų pusių Evian'e sudaryta sutartimi Alžyras iškovojo nepriklausomybę.

Pulkininkas Chadli Bendjedid išrinktas prezidentu 1979 m., perrinktas 1984 m. ir 1988 metais. 1989 m. buvo priimta nauja Konstitucija, kuri leido sudaryti politines organizacijas, net tik FLN. Pagal šią Konstituciją ginkluotosios pajėgos buvo nušalintos nuo vyriausybės, kurią jos iki tol valdė. Tarp daugybės partijų, kurios atsirado po naujosios Konstitucijos sėkmingiausiai veikė Islamo Išgelbėjimo Frontas (FIS), kuris laimėjo daugiau nei 50 % balsų municipaliniuose rinkimuose 1990 m. birželį ir pirmame nacionalinių rinkimų ture 1991 m. gruodį.

Stebėtina fundamentalistinės FIS partijos sėkmė pirmame rinkimų ture 1991 m. gruodį privertė armiją įsikišti, uždrausti FIS ir sustabdyti tolimesnius rinkimus. Fundamentalistų atsakas buvo nuolatinis nedidelio intensyvumo konfliktas su pasaulietiniu valstybės aparatu, kuris nesutrukdė rinkimuose prastumti probyriausybines ir nuosaikias religines partijas.

FIS ginkluotasis sparnas Islamo Išsivadavimo Armija išsiskirstė 2000 m. sausį bei kaip ir kiti ginkluotų grupių nariai pasidavė pagal amnestijos programą, nukreiptą į nacionalinio susitaikymo skatinimą. Nepaisant to nedidelės ginkluotų kovotojų grupės tebekonfrontuoja su vyriausybinėmis pajėgomis ir vykdo paskirus kaimų puolimus ir kitokias teroristines akcijas.

Naujus rūpesčius kelia berberų judėjimas, didelė bedarbystė, būstų trūkumas ir poreikis diversifikuoti nafta besiremiančią ekonomiką.




#Article 226: Vytautas Didysis (1571 words)


Vytautas Didysis (apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose – 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties. Formaliai Lenkija jį pripažino 1401 m. 1421–1423 m. – husitai paskelbė Vytautą Čekijos karaliumi. Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Nuo XIX a. tautinio sąjūdžio laikų populiarus Lietuvos nacionalinis didvyris, jo vardu pavadintas Vytauto Didžiojo universitetas, 1918–1939 m. jam pastatyta daugybė paminklų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Iki savo mirties 1377 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Vytauto dėdė Algirdas. Vytauto tėvas Kęstutis buvo faktinis Algirdo kovaldovas, valdęs Lietuvos vakarinę dalį ir daugiausiai užimtas nuolatiniu karu su Vokiečių ordinu. Po 1370 m. susituokė su Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserimi Ona (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters, motina. Antroji žmona – Julijona Alšėniškė. 1376 m. iš savo tėvo Vytautas gavo valdyti Gardino kunigaikštystę su Brestu, Kamenecu ir Drohičinu.

Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Jogaila, kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis, tačiau 1381 m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas. Viena iš karo priežasčių buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta Dovydiškių sutartis. Kęstutis 1381 m. užėmė Vilnių, suėmė Jogailą ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu Kaributu, Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą. Po savaitės Kęstutis mirė įkalintas Krėvos pilyje.

Iki 1392 m. faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas. Lenkijos didikai buvo nepatenkinti tuo, kad naujasis karalius turi nuolat rūpintis Lietuvos reikalais. Buvo aišku, kad vidaus karas užtruks ir neatneš jokios naudos Lenkijai. 1392 m. Jogaila nusiuntė Mazovijos kunigaikštį Henriką pas Vytautą su pasiūlymu paskirti jį savo vietininku Lietuvoje vietoje Skirgailos. Vytautas sutiko ir vėl nutraukė santykius su Ordinu. Jis vėl sudegino kelias Ordino pilis ir grįžo į Vilnių. 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo visą Kęstučio tėvoniją, įskaitant Trakus, ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas. Po Vytauto mirties visos jo žemės ir valdžia turėjo grįžti Jogailai.

Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m.). Siekdamas nutraukti Ordino antpuolius 1398 m. Vytautas sudarė su Ordinu Salyno sutartį. Pagal šią sutartį Vytautas perleido Ordinui Žemaitiją bei padėjo ją užimti ir numalšinti žemaičių pasipriešinimą. Vytauto valdžia Lietuvoje tiek sustiprėjo, kad 1398 m. Salyne Lietuvos bajorai ir didikai jį paskelbė Lietuvos karaliumi. Taip buvo atmestos Lenkijos pretenzijos į Lietuvą kaip į vasalinę valstybę, nors Vytautas šio įvykio nesureikšmino ir jį galima laikyti greičiau Lietuvos kilmingųjų ištikimybės Vytautui demonstracija.

Vytautas tęsė Algirdo politiką valdyti kiek įmanoma daugiau rusėnų žemių. Didelė jų dalis jau buvo valdoma didžiojo kunigaikščio, tačiau likusi dalis priklausė nuo mongolų. 1395 m. Timūro nugalėtas ir pašalintas iš sosto Aukso Ordos chanas Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą ir siekė jo palaikymo. Vytautas su Tochtamyšu susitarė, kad Vytautas padėsiąs Tochtamyšui atgauti valdžią Aukso Ordoje, o už tai Tochtamyšas jam perleisiąs dar daugiau rusėnų žemių. 1398 m. Vytauto kariuomenė užpuolė Krymą, į Lietuvą buvo parvesti totorių belaisviai. 

Įkvėpti sėkmingos 1398 m. kampanijos Vytautas ir Jogaila gavo popiežiaus Bonifaco IX pritarimą Kryžiaus žygiui prieš mongolus. Šis politinis žingsnis turėjo parodyti, kad Lietuva pilnai priėmė krikščionybę ir net tapo tikėjimo gynėja, o Vokiečių Ordinas nebeturi jokio pagrindo puldinėti Lietuvą. 1399 m. žygyje dalyvavo ir Ordino kariai, tačiau žygis baigėsi visišku pralaimėjimu prie Vorsklos. Mūšyje žuvo dvylika kunigaikščių, tarp jų du Jogailos broliai, o Vytautas pats vos išsigelbėjo. Santykiai su Ordinu vėl pašlijo.

Vytautas vykdė sėkmingą stabilizacijos ir ekspansijos politiką. Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją. Tarp 1392 ir 1396 m. rusiškose žemėse valdžiusius Gediminaičius jis pakeitė jam palankiais didikais, kurie tapo šių žemių vietininkais, o ne daliniais kunigaikščiais. 1394 m. ir pakartotinai 1404 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti Smolenską. 1408 m., po 4 metus trukusio karo, jis sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. 1423 m. Vasilijus I testamentu paskyrė Vytautą savo sūnaus Vasilijaus II-ojo globėju.

Per keletą žygių prieš totorius (1396–1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros. Nors 1399 m. jis pralaimėjo Vorsklos mūšį prieš Aukso Ordos emirą Edigėjų, per chano Tochtamyšo sūnus jis darė įtaką Ordai ir 1418 m. pasiekė taiką su Orda. Tai sustiprino jo autoritetą Ordoje ir 1424 m., Ordoje vėl kilus tarpusavio kovoms dėl sosto paveldėjimo, pas Vytautą pabėgo Ulu-Muhamedas.

Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.

Racionžo taika 1404 m. Vytautas vėl pripažino Ordinui Žemaitiją, tačiau konfliktas dėl jos ruseno toliau. 1407 m. Ordino didžiuoju magistru tapus Ulrichui fon Jungingenui Jogaila ir Vytautas ėmė skleisti Žemaitijoje gandus, kad žemaičiams sukilus prieš Ordiną jiems bus suteikta pagalba ir išties 1409 m. kilus sukilimui jį parėmė. 1409 m. Vytautas ir Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu, kurio kulminacija tapo Žalgirio mūšis 1410 m. Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas, jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas, 1411 m. sudaryta Torūnės taikos sutartimi. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.

Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. 1388–1389 m. Vytautas išleido keletą privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Privilegija, kuri didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausias iki šiol išlikęs žydų gyvenimo Lietuvoje šaltinis. Iš Krymo Vytautas į Lietuvą perkėlė kelis šimtus karaimų šeimų. Šios judaizmo srovės nariai laikyti narsiais kariais, gerais amatininkais ir diplomatais. 1388 m. Vytautas jiems išleido privilegiją garantavusią jų teisinį statusą (religijos laisvę, teisę į savus teismus ir kt.).

Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę. Pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai. 1409 m. skyrė lėšų pirmajai žinomai parapinei mokyklai Trakuose.

Vytautui valdant buvo remiami katalikai, kuriems išleido daug privilegijų. 1415 m. jis inicijavo atskiro Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolito Grigorijaus Camblako išrinkimą. Pastarasis 1418 m. Konstanco bažnytiniame susirinkime rėmė katalikų ir stačiatikių uniją.

Didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.

Stiprindamas Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai – bajorai, Vytautas intensyvino feodalinius santykius. Dalį valstybei atliekamų valstiečių prievolių jis pradėjo perleidinėti bajorams. Bajorams dalį prievolių atlikinėjantys valstiečiai imti vadinti veldamais. Po Vytauto mirties vėlesni valdovai atsisakė ir likusių tokių valstiečių prievolių valstybei.

Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos, etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.

Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui 1429 m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusiame Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavime Šventosios Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. Zigmantas Liuksemburgietis, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą.

Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis ir netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).

Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila (~1370–1452). Jį po 1432 m. perversmo pakeitė Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, kuris 1440 m. buvo nužudytas.

XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą nuo Lenkijos priklausoma valstybe.

Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo paskelbtas Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai ėmė atsižvelgti visų pirma į LDK interesus.

Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant. Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti . Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu, Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:

Nuo XVI a. pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju. Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30. Tarp kitų atminties renginių 1930 m. išsiskyrė Vytauto Didžiojo paveikslo ir Raportų knygos „Vytauto Didžiojo garbei“ kelionė per Lietuvą.




#Article 227: Lietuvos transportas (313 words)


Šis straipsnis skirtas įvairių rūšių Lietuvos transportui aprašyti.

Transporto ir ryšių indėlis į šalies BVP Lietuvoje yra ketvirtas po pramonės, prekybos bei žemės ūkio ir sudaro 9,6 proc. (1998 m.). Kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje transporto sektoriuje sukuriama virš 14 proc. BVP. Didžiąją dalį transporto sektoriuje sukurtos pridėtinės vertės sudaro pajamos iš tranzito. Lietuva yra tokioje pačioje geroje tranzitinėje padėtyje kaip ir šiaurinės kaimynės. Be to, Lietuvoje yra geresnės kokybės keliai, neužšąlantis jūrų uostas, geros transporto verslo tradicijos – puikus potencialas tranzitiniams pervežimams.

Lietuvoje yra 21324,85 km kelių:

Lietuvos valstybinių kelių dangos 2010 m. (km):

Lietuvoje yra keturi oro uostai:

Bendras geležinkelių ilgis: 1998 km.:

Lietuvoje geležinkelių sistema priklauso bendrovei „Lietuvos Geležinkeliai“. Didžioji dalis jų yra 1520 milimetrų pločio vėžės, taip pat egzistuoja kelios siaurojo geležinkelio atkarpos (iš viso ilgis apie 150 kilometrų, 750 milimetrų vėžė), iš kurių naudoti tebetinkama tik viena – Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, tačiau ir ten vykdomi tik užsakomieji reisai. Taip pat yra 1435 milimetrų vėžės atkarpa nuo Lenkijos sienos iki Šeštokų. Skirtingi vėžių pločiai smarkiai apriboja galimybes vežti krovinius geležinkeliais į Vakarų Europą, tad yra Europos Sąjungos pasiūlytas projektas Rail Baltica, pagal kurį greta jau esamo tinklo, būtų nutiesta atkarpa nuo Šeštokų iki Kauno (iš kur vėliau būtų galima geležinkelį toliau tiesti iki Rygos bei Talino, taip pat atkarpą į Vilnių.

Keleivinių reisų skaičius pastaraisiais metais labai smarkiai sumažėjo – traukiniu jau nebegalima nuvykti į Alytų, Uteną, Tauragę, Druskininkus, Joniškį, Šalčininkus ar Skuodą, o tuo pačiu ir į dar daugybę miestelių ir kaimų, į kuriuos dar visai neseniai traukiniai kursavo. Tai aiškinta keleivinių geležinkelių nuostolingumu. Tarptautiniais maršrutais iš Lietuvos galima nuvykti į Maskvą, Minską, Mogiliovą, Varšuvą ir Sankt Peterburgą, taip pat per Lietuvą iš Karaliaučiaus vyksta traukiniai į kai kuriuos Rusijos bei Ukrainos miestus. Šiuo metu patogesnis susisiekimas egzistuoja Vilniaus-Kauno, Vilniaus-Turmanto, Vilniaus-Marcinkonių, Šiaulių-Radviliškio, Vilniaus-Trakų ašyse, kur traukiniai vyksta po kelis kartus per dieną. Tarp pagrindinių reisų dar galima paminėti reisus Šiauliai-Rokiškis, Vilnius-Stasylos. Yra greitieji traukiniai Vilnius-Klaipėda.




#Article 228: Alžyro karas (551 words)


Alžyro karas arba Alžyro Nepriklausomybės karas (1954–1962) buvo partizaninio karo ir terorizmo prieš civilius gyventojus iš abiejų pusių bei kovų tarp Prancūzijos armijos ir kolonistų prieš FLN ir kitus nepriklausomybę palaikančius alžyriečius periodas. Nors tuometinė Prancūzijos vyriausybė laikė smurtą Alžyre, įskaitant smurtą prieš Prancūzijos kariuomenę, nusikaltimu ir terorizmu, kai kurie prancūzai, tokie kaip buvęs antinacių pogrindžio dalyvis ir advokatas Jacques Verges lygino prancūzų pasipriešinimą naciams su alžyriečių pasipriešinimu Prancūzijos okupacijai.

Kovą pradėjo Nacionalinis Išsivadavimo Frontas (Front de Libération Nationale arba FLN), Alžyro nacionalistų gyvenančių Alžyre ir užsienyje organizacija. Kovą FNL pradėjo 1954 m., praėjus dviem metams po to, kai Prancūzija atsisakė Tuniso ir Maroko kontrolės.

Pagrindinis FNL varžovas – turintis tuos pačius Alžyro nepriklausomybės tikslus – buvo Nacionalinis Alžyro Judėjimas (Mouvement National Algérien – MNA), kurio pagrindiniai šalininkai buvo alžyriečiai darbininkai Prancūzijoje. FLN ir MNA kovojo tarpusavyje Prancūzijoje ir retkarčiais Alžyre praktiškai per visą konflikto laikotarpį.

Ankstų 1954 m. lapkričio 1 d. rytą FLN partizanai pradėjo ataką įvairiose Alžyro dalyse prieš karinius taikinius, policijos postus, sandėlius, komunikacijos įrenginius. Iš Kairo FNL paskelbė proklamaciją, kviečiančią Alžyro musulmonus prisijungti prie kovos už „suverenios, demokratinės ir socialinės Alžyro valstybės atstatymą, islamo principų rėmuose“. Prancūzijos vidaus reikalų ministras socialistas Fransua Miteranas (François Mitterrand) griežtai atsakė, kad „vienintelės galimos derybos yra karas“. Premjero Pjero Mendeso (Pierre Mendès) reakcija į įvykius nustatė Prancūzijos politikos toną sekantiems penkeriems metams. Prancūzija tik prieš kelis mėnesius likvidavo Prancūzijos imperiją Indokinijoje. Lapkričio 12 d. Nacionaliniame Susirinkime premjeras paskelbė, kad „Negalima nusileisti, kai kalba eina apie nacijos vidinę taiką, Respublikos vienybę ir vientisuma. Alžyro departamentai yra Prancūzijos Respublikos dalis. Jie buvo prancūzų ilgą laiką ir jie negrįžtamai yra Prancūzijos (…) Jie ir metropolinė Prancūzija negali atsiskirti“.

Konfliktas plėtėsi, ypač po to, kai nuo 1956 m. nepriklausomos Tuniso ir Maroko valstybės ėmė palaikyti FLN. Prancūzų kariuomenė buvo padidinta iki 400 000 karių ir pasiekė tam tikrų pergalių. 1957 m. Alžyro mūšyje FLN buvo sumušta. Tačiau net po to, kai Prancūzija sugebėjo iš dalies sustabdyti FLN aprūpinimą ginklais ir amunicija, iki galo likviduoti FLN partizanų būrių nepavyko.

Dėl kovų pradėjo augti įtampa ir tarp pačių prancūzų. Tuo tarpu kai Prancūzijoje dauguma gyventojų norėjo nutraukti karą ir palaikė Alžyro nepriklausomybės idėją, dalis kariškių ir Alžyro kolonistai grasino kariniu perversmu, nes nepriklausomybės pripažinimas valdžią perduodant į FLN rankas reiškė likimo valiai palikti Prancūzijos pusėje prieš FLN kovojusias puses. Po to kai Prancūzijoje 1961 m. referendume 78 % gyventojų prabalsavo už pasitraukimą iš Alžyro, sustiprėjo prancūzų kolonistų ir jų slaptos organizacijos OAS teroristiniai aktai. Į juos FLN taip pat atsakė teroru. Po ilgų derybų Charles de Gaulle 1962 m. kovo 13 d. Evian sutartimi pripažino Alžyro nepriklausomybę. Nors buvo sutarta, kad prancūzų kolonistams bus išsaugota jų nuosavybė, jie masiškai bėgo į Prancūziją. 1962 m. birželio 1 d. buvo paskelbta Alžyro nepriklausomybė.

Per septynis su puse metų trukusį karą pagal prancūzų duomenis žuvo: 17 459 karių (tarp jų 5 966 žuvusių „per klaidą“); 10 000 europiečių ir 300 000 alžyriečių. Alžyro duomenimis žuvo apie 1 milijoną alžyriečių.

Po karo atsirado 1,8 mln. pabėgėlių. 150 000 alžyriečių samdinių, vadinamųjų „harkių“, kurie karo metu kovojo Prancūzijos armijos pusėje, po karo prancūzų kareivių buvo nuginkluoti ir palikti likimo valiai. Praktiškai visi jie buvo išžudyti. Skirtingais duomenimis iš jų žuvo nuo 30 000 iki 150 000 žmonių.

Alžyro istorijai šis karas šalia nepriklausomybės iškovojimo turėjo didelę reikšmę, nes jo metu kariškiai įgavo didelę įtaką politikoje ir iki šiol blokuoja realų šalies demokratizavimą.




#Article 229: Dokumentų valdymo sistema (148 words)


Dokumentų valdymo sistema (DVS) – yra sistema, skirta stebėti, saugoti bei valdyti darbą su dokumentais organizacijoje.

Dokumentų valdymo sistemos pagrindinės savybės:

Savybių detalumas priklauso nuo konkrečių dokumentų valdymo sistemų – mažoms įmonėms skirtose sistemose dažniausiai būna palaikomos tik paprastos procedūros, didelėms organizacijoms skirtose programose savybės yra žymiai praplėstos.

Dažnai dokumentų valdymo sistemos yra specializuotos – pritaikytos konkrečiai organizacijai ar tam tikro tipo organizacijoms. Pavyzdžiui, Bentley gaminama sistema ProjectWise yra skirta didelėms organizacijoms, dirbančioms daugiausiai su MicroStation brėžiniais.

Taip pat dokumentų valdymo sistemos yra kuriamos kaip sudėtinės platformos, t. y. sukuriama pati sistema su konfigūravimo galimybėmis pagal konkretaus kliento poreikius, pvz.: kai organizacijai reikia ne tik dokumentų saugyklos, bet ir su dokumentais susijusių užduočių valdymo, incidentų valdymo ar CRM sistemos – dokumentų valdymo sistemą galima sukonfigūruoti pagal šiuos poreikius.

Dauguma pramonės asociacijų publikuoja savo konkrečių dokumentų kontrolės standartų sąrašus, kuriuos naudoja konkrečioje srityje. Žemiau yra nurodytas sąrašas su keletu ISO standarto dokumentų. 




#Article 230: Jungtinė Karalystė (951 words)


 Apie salą žr. Didžioji Britanija (sala)

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (arba trumpai Jungtinė Karalystė) yra valstybė Vakarų Europoje. Jungtinė Karalystė susiformavo po keleto unijos aktų, ir susideda iš Anglijos, Škotijos, Velso, taip pat Šiaurės Airijos provincijos bei kai kurių smulkesnių teritorijų, išsimėčiusių po visą pasaulį. Jungtinė Karalystė užima didžiąją dalį Britų salyno (išskyrus didžiąją Airijos dalį, kuri atsiskyrė nuo Jungtinės Karalystės 1922 m.). Kornvalis siekia didesnės savivaldos, faktiškai nepriklausoma yra Meno sala.

V-VI a. britų salas užkariavo anglosaksai. Po 1066 m. normanų užkariavimo baigėsi Anglijos feodalizacijos periodas, šalis buvo suvienyta.

Škotija ir Anglija kaip atskiros vieningos valstybės susidarė X amžiuje. Velsas buvo valdomas Anglijos nuo 1284 m., o Anglijos Karalystės dalimi tapo 1536 m. Nuo 1603 m. Anglijos ir Škotijos karalystės turėjo vieną karalių, o 1707 m. susijungė į Didžiosios Britanijos Karalystę. 1801 m. ši karalystė susijungė su Airijos Karalyste ir taip buvo įkurta Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystė. 1922 m. 26-os Airijos provincijos susibūrė į Laisvą Airijos Valstybę, o likusios šešios (Šiaurės Airija arba Alsteris) liko Jungtinėje Karalystėje. Po šio atsiskyrimo 1922 m. valstybė pervadinta Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste.

XIX a. Jungtinė Karalystė tapo svarbiausia pramonine ir jūrine galybe pasaulyje. Savo galybės viršūnėje Britų imperija užėmė apie 1/4 pasaulio teritorijos. Pirmoje XX amžiaus pusėje Jungtinė Karalystė nusilpo po dviejų pasaulinių karų. Antroje amžiaus pusėje jos imperija iširo, bet ji tapo moderni ir klestinti Europos valstybė.

Valdymo sistema – konstitucinė monarchija.

Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, kuriam vadovauja ministras pirmininkas, priimantis sprendimus monarcho vardu.

Nuo 1952 m. Jungtinės Karalystės valdovė – Karalienė Elžbieta II.

Valdžia labai centralizuota – visa politinė valdžia yra Londone. Tačiau paskutiniu metu kiekvienoje priklausančioje tautoje (išskyrus Angliją) įsteigti nuosavi valdžios organai, atsakingi už vidinius sprendimus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – parlamentas – susideda iš Bendruomenių Rūmų ir Lordų Rūmų.

Jungtinė Karalystė susideda iš 4 kraštų (skliausteliuose nurodoma sostinė):

Anglija skirstoma į 9 regionus:

Kiekvienas regionas skirstomas į grafystes. Atskirai dar išskiriamas Londonas.

Škotija yra suskirstyta į 32 sritis, Velsas – į 22 teritorijas, o Šiaurės Airija – į 24 savivaldybes, 2 miestus ir 6 provincijas.

Anglijoje vyrauja kalvotos lygumos, tik šiaurės vakaruose ir šiaurėje – kalnuotos vietovės. Pagrindinė upė – Temzė, pagrindiniai miestai – Londonas, Birmingemas, Mančesteris, Šefildas, Liverpulis, Lydsas, Bristolis.

Didžioji dalis Velso – kalnuota. Aukščiausia vieta – Snowdon viršūnė (1 085 m virš jūros lygio). Pagrindinis miestas ir regiono sostinė – Kardifas, esantis pietinėje Velso dalyje.

Škotijos pietuose ir rytuose vyrauja žemumos, o vakaruose ir šiaurėje – kalnai. Aukščiausia vieta – Ben Nevis kalnas (1 343 m), tai taip pat ir visos Jungtinės Karalystės aukščiausia vieta. Pagrindiniai miestai – Edinburgas, Glazgas, Aberdynas.

Šiaurės Airija – kalvota. Pagrindiniai miestai – Belfastas ir Deris.

Jungtinei Karalystei priklauso apie 1098 mažų salų, kurių dalis yra natūralios, o dalis dirbtinės, pastatytos naudojant akmenis ir medieną.

Pasak paskutinio (2001 m.) surašymo, Jungtinėje Karalystėje gyvena 58 789 194 žmonių. 2007 m. viduryje buvo apskaičiuota, kad gyventojų skaičius išaugo iki 60 975 000. Populiacijos augimas daugiausiai vyksta dėl imigracijos, bet tam įtakos turi ir didėjantis gimstamumas (kuris yra šiek tiek didesnis nei mirtingumas) ir ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, kuri, pasak 2009 m. apskaičiavimų, yra 79,01 metų (76,52 vyrams ir 81,63 moterims). 2007 m. viduryje atlikti demografiniai apskaičiavimai taip pat atskleidė, kad pensijinio amžiaus gyventojų dabar Jungtinėje Karalystėje yra daugiau nei šešiolikmečių ir jaunesnių žmonių. Pasak tų pačių 2007 m. apskaičiavimų, Anglijoje gyvena 51,1 milijonas žmonių, Škotijoje – 5,1 milijonas, Velse – 3 milijonai, Šiaurės Airijoje – 1,8 milijono. Gyventojų tankumas Anglijoje yra 383 žm./km², Velse – 142 žm./km², Šiaurės Airijoje – 125 žm./km², o Škotijoje – tik 65 žm./km². Nuo 1997 m. į Jungtine Karalystę imigravo 2,3 milijono daugiau žmonių, nei iš jos emigravo. 84 % iš jų atvyko ne iš Europos valstybių. Europos sąjungos piliečiai turi teisę gyventi ir dirbti bet kurioje ES šalyje, todėl šiuo metu vienas iš šešių imigrantų yra iš 2004 m. prie ES prisijungusių rytų Europos valstybių. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje yra apie 200 000 lietuvių išeivių. Emigracijos iš Lietuvos mastai mažėja, bet didėja į Angliją imigruojančių lietuvių studentų skaičius. Pasak 2005 m. apskaičiavimų, užsienyje gimę žmonės sudaro apie 9,1 % Jungtinės karalystės gyventojų. Pagal šiuos duomenis, šalis neišsiskiria iš kitų ES valstybių. Daugiausiai emigruojama į Australiją, Ispaniją ir JAV.

Pasiskirstymas pagal etnines grupes (2001 m. surašymas):

Skirtingų Jungtinės Karalystės teritorijų etninė sudėtis ženkliai skiriasi. Londone nebaltaodžiai žmonės sudaro 30,4 %, o Lesteryje – net 37,4 % visos populiacijos.

Pasiskirstymas pagal religiją (2001 m. surašymas):

Anglikonų bažnyčia yra didžiausia šalyje ir ją remia šalies vyriausybė.

Pasak 2005 m. apklausos, 38 % Jungtinės Karalystės gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 40 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 20 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Tik dešimtadalis gyventojų lanko bažnyčią kas savaitę arba dažniau.

Jungtinė Karalystė neturi jokios oficialios kalbos, bet pagrindinė šnekamoji kalba yra anglų. Taip pat šnekama valų (apie 25 % Velso gyventojų), škotų gėlų (1,5 % Škotijos gyventojų), menksiečių (keli Meno Salos gyventojai), kornų (apie 3000 žmonių), airių kalba bei įvairiais škotų kalbos dialektais. Iš imigrantų kalbų labiausiai paplitusios yra kinų ir hindi kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, net 62 % gyventojų nemoka nei vienos užsienio kalbos. Pagal šį rodiklį Jungtinė Karalystė yra antra tarp ES šalių po Airijos. Populiariausia užsienio kalba yra prancūzų, kurią moka 23 % gyventojų. Dar 9 % populiacijos gali susišnekėti vokiškai ir 8 % – ispaniškai.

Jungtinėje Karalystėje veikia vieni žymiausių pasaulio universitetų – Kembridžo Universitetas ir Oksfordo Universitetas, kuriuose mokėsi bei dėstė tokie žymūs mokslininkai kaip Izaokas Niutonas, Čarlzas Darvinas ar Dž. R. R. Tolkinas.

Spėjama, kad nemažai šiuolaikinių sportų kilę Jungtinės Karalystės teritorijoje – futbolas, golfas, kriketas, boksas, regbis, biliardas, kerlingas.

Anglijos dramaturgas Viljamas Šekspyras buvo vienas geriausių visų laikų pasaulio dramaturgų. Taip pat JK gyveno ir rašė tokie rašytojai kaip Agata Kristi, Čarlzas Dikensas, poetas Džordžas Baironas.

Jungtinėje Karalystėje susibūrė ir kūrė nemažai žymių roko bei pop muzikos grupių – The Beatles, The Rolling Stones, Led Zeppelin, Queen, Black Sabbath, Iron Maiden ir kitos.

JK vyriausybės tinklalapiai:

Turistams ir kitos pažintinės nuorodos:

JK žemėlapiuose:

JK istorija:

Kitos nuorodos:




#Article 231: Chirurgija (1527 words)


Chirurgija – intervencinės medicinos sritis. Lietuvoje chirurgija apima visą pluoštą labai išvystytų siaurai specializuotų sričių.

Chirurgai – gydytojai, naudojantys instrumentus, kuriais atliekamos operacijos. Chirurgija glaudžiai susijusi su anesteziologija, aseptika, antiseptika.

Transplantologija – mokslas, tiriantis organų perkėlimą.

Operacijos reikalingos susirgimams gydyti, kai prireikia pataisyti, pašalinti ar pakeisti kurias nors anatomines struktūras, pažeistas paciento susirgimo ar patirto sužalojimo metu.

Chirurgijos sritis, tirianti ir gydanti organizmo pakitimus, įvykusius traumų metu – traumatologija ar ortopedija.

Ne centrinėse klinikose esantys chirurgijos skyriai, paprastai apimantys kelias chirurgijos sritis. Dažniausiai vadinami Bendrosios chirurgijos skyriais.

Bene esminę padėtį užimdavo pilvo (abdominalinė) chirurgija, kadangi dažniausias grėsmingas ūmus chirurginis susirgimas – ūmus apendicitas, tapęs chirurgijos „klasika“. Paprastai susirgimas turi aiškius, tipinius požymius. Kartais susirgimo eiga supainiota su kitais lėtiniais virškinimo sistemos sutrikimais, ar ypač vaikų (kūdikių) amžiuje – sunkiai nustatoma, ir gali būti labai sunki komplikacijų atvejais.

Daugelyje pasaulio senovės tautų gydymo menas buvo susietas su religiniais veiksmais. Indai, arabai, egiptiečiai, graikai manė, kad menas gydyti tai Dievo dovana. Dažnai tokius žmones vadino žyniais. Rašytiniai šaltiniai liudija apie chirurgijos pasiekimus šiose senovės civilizacijose:

Senovės Romoje buvo vaikų gydytojai, gladiatorių gydytojai. Celsas susistemino chirurgiją, parašė veikalą „De medicina“. Galenas pats skrodė lavonus, daugiausia beždžionių, rečiau – žmonių. Tai padėjo jam surinkti daug anatomijos ir fiziologijos žinių. Galenas taip pat toli pažengė operacinėje chirurgijoje ir paliko daugelio operacijų aprašymą. Vartojo ligatūras ir kraujagysles užsukdavo. Siuvo šilkiniais, o kartais ir žarniniais siūlais. Jis ypač rūpinosi žaizdų gydymu ir gijimu. Pirmasis aprašė kaulų sugijimą ir kaulinį rumbą.

Bizantijoje ypač palankios sąlygos medicinai vystytis buvo IV-VIII a. Čia klestėjo karo medicina ir chirurgija. Žymiausias to laiko gydytojas buvo Paulus de Aegina (Povilas Eginietis), laikomas jauniausia grandimi tarp senovės laikų ir viduramžių medicinos. Jis šalindavo navikus, darydavo amputacijas.

Arabai išrado eterį ir pradėjo jį naudoti nejautrai. Žymiausias arabų medicinos atstovas buvo tadžikas Avicena – Ali Abu Ibn-Sina (980-1037). Parašė „Medicinos arba gydomojo meno kanonas“. Manoma, kad jis yra pastovaus tempimo gydant ilgųjų kaulų lūžimus metodo autorius. Kitas žymus arabų medicinos atstovas buvo Abukasimas, gyvenęs Ispanijoje. Jis darydavo torakotomiją empiemos atveju, šalindavo akmenis iš šlapimo pūslės, operuodavo išvaržas.

Viduramžiais krikščionių bažnyčia varžė mokslo, tuo pačiu ir chirurgijos vystymąsi. Neleistinos buvo kruvinos operacijos, dėl draudimo skrosti chirurgija tapo antraeiliu amatu. Barzdaskučiai, ilgainiui susibūrę į chirurgų cechus, užsiėmė gydymu turgaus aikštėse – daugiausia gydė žaizdas. Anksčiausiai šis amatas atsirado Italijoje ir iš jos po visą Europą pasklido garsūs išvaržų ir akmenų operatoriai.

Pirtininkai ir barzdaskučiai pridarydavo ir daug nelaimių, todėl Sicilijos karalius Rodžeras II 1140 metais įvedė chirurgams ir apskritai visiems gydytojams egzaminus. Chirurgija buvo visiškai prilyginta kitoms medicinos šakoms 1540 m., kai Henris VIII paskelbė suvienijimo aktą tarp chirurgų ir barzdaskučių cecho – Londone buvo įsteigtas Karališkasis Chirurgijos koledžas. Iki jo buvo griežtos ribos tarp chirurgų ir terapeutų, vadinamųjų internistų, kuriems nepriimtina buvo ne tik chirurginių operacijų atlikimas, bet ir paprasčiausias fizinis pacientų ištyrimas.

Nustatant diagnozę, buvo draudžiama apnuoginti paciento kūną, o jei pacientė – moteris, net ir liestis prie jos. Tačiau, nustatę diagnozę, internistai, jei ligoniui reikėjo chirurginio gydymo, siųsdavo jį kaip tik pas tuos niekinamus barzdaskučius. Šis teisių sulyginimas buvo labai svarbus chirurgijos vystymosi etapas. Pagaliau suprasta, kad chirurgija irgi yra labai svarbi medicinos sritis ir kad jos irgi reikia labai rimtai mokytis. Visoje Europoje ėmė kurtis aukštosios medicinos mokyklos.

Leonardas da Vinčis aprašė visą kirmėlinės ataugos anatomiją ir jos variantus. Medicina tuo metu jau rėmėsi anatomijos ir fiziologijos žiniomis.

Prancūzų chirurgas Henris de Mondevilis (1320) galutinai pasisakė prieš žaizdų zondavimą ir suprato ankstyvo žaizdos sutvarkymo reikšmę. Vietinei nejautrai jis taikė galūnės užveržimą.

Kitas žymus prancūzas Gi de Šolijakas (1300-1368) pirmasis pradėjo siūti žarnas ne kaip italai Rodžeras ir Rolandas, kurie dėdavo į žarnos spindį džiovintą žąsies trachėją ar kitą vamzdelį. De Šoliakas parašė išsamų chirurgijos vadovėlį, kur aprašė šlaunikaulio lūžio gydymą pastoviu lūžgalių tempimu į priešingas puses. Šis būdas buvo užmirštas ir tik XIX a. iš naujo atrastas.

Barzdaskutys - chirurgas A. Pare (1510-1590) prancūzų - vokiečių karo metu kraujavimui stabdyti ant žaizdų pildavo verdančią dervą arba kišdavo į ją visą galūnę. Tai turėjo apsaugoti ir nuo „žaizdų užnuodijimo paraku“. Dėl to daugelis sužeistųjų mirdavo nuo skausminio šoko. Vieną kartą derva Pare pasibaigė, tada jis pradėjo pilti ant žaizdų kiaušinių, rožių aliejaus ir terpentino mišinį ir gavo žymiai geresnius rezultatus.

Kraujavimui stabdyti jis pradėjo taikyti stambiųjų kraujagyslių ligatūras, o 1552 m. sugalvojo specialų instrumentą kraujuojančioms kraujagyslėms suimti operacijos metu. Pare patobulino ir traumatologiją – sugalvojo stakles išnirimų bei lūžimų atstatymui, rankos protezą su šarnyrais. 1563 m. jis buvo paskirtas asmeniniu Karolio IX gydytoju, gyvenimo pabaigoje tapo ir Prancūzijos Mokslų Akademijos garbės nariu.

J. Peanas (1830-1898) pirmasis atliko skrandžio rezekciją, bet pacientas mirė. J. Peanas buvo labai elegantiškas, operuodavo tik su fraku. Tai buvo chirurgas be širdies, turintis virtuozišką techniką.

J. Larey – GMP įkūrėjas. Buvo chirurgas Napoleono armijoje, pasiūlė sužeistuosius transportuojančius vežimus žymėti raudonu kryžiumi, kad nešaudytų priešas.

Dž. Hunteris (1729-1793) anglas chirurgas, stengėsi suteikti chirurgijai stiprų teorinį pagrindą, norėjo ją iš paprasto amato padaryti mokslu ir menu.

XIX a. viduryje į pirmą vietą iškilo vokiečių chirurgija. Jos įkūrėju laikomas B. Langenbekas. Iš jo mokyklos išėjo T. Bilrotas, R. Kocheris, F. Esmarchas ir kt.

F. Trendelenburgas (1844–1924) pirmas padarė embolektomiją iš a. pulmonalis. Jo vardu pavadinti mėginiai angiochirurgijoje ir ortopedijoje. Kaune gimęs J. Mikuličius (1850–1905) daugiausia domėjosi virškinamojo trakto, ypač storųjų žarnų, chirurgija. Tolimesnė chirurgijos raida buvo susijusi su dviem problemomis: žaizdų infekcija (dėl jos mirdavo virš 80 % operuotų) ir skausmo problema. Buvo ir trečia problema – nemokėjimas tinkamai stabdyti kraujavimą operacijų metu. Dėl šių veiksnių operacinis mirštamumas daugeliu atvejų būdavo didesnis nei neoperuojant, ir, kol šitos problemos nebuvo išspręstos, chirurgija negalėjo vystytis kaip lygiavertė medicinos šaka ir buvo tik nevilties gydymo metodas.

Iki bakteriologinės eros pradžios (1876 m.) daugiau kaip pusė operuotų ligonių susirgdavo rože, žaizdų difterija arba sepsiu ir mirdavo. Todėl chirurgai bijodavo operuoti, nes po kai kurių operacijų mirštamumas būdavo didesnis, nei nieko nedarant.

XVIII a. dauguma chirurgų manė, kad dėl pūliavimo kaltas oras – jis atšaldąs ir išdžiovinąs žaizdas, dėl to susiaurėjančios smulkiosios kraujagysles ir žaizdoje sutrinkanti kraujo apytaka. Todėl oro tais laikais labai bijota ir stengtasi žaizdas uždengti tvarsčiais. A. Levenhukas, L. Pasteras, Henle skelbė postulatus, kad infekcinių ligų ir supūliavimų priežastys tai gyvi organizmai, nematomi akimi (contagia animata). 1867 m. žymus anglų chirurgas Dž. Listeris (1827–1912 m.), remdamasis L. Pastero darbais, įrodė, kad žaizdų pūliavimo priežastis yra gyvi mikroorganizmai, patekę į ją iš oro. Kovai su mikrobais jis panaudojo karbolio rūgštį, nustatė optimalią jos koncentraciją – 3-5 % ir sukombinavo specialų keleto sluoksnių tvarstį, kad prie žaizdos neprieitų oras. Tai, kad karbolio rūgštis sulaiko puvimą, buvo pastebėta dar 1860 m. ir jau tada ji pradėta vartoti pūlinių žaizdų gydymui, bet Listeris paruošė karbolio rūgšties vartojimo metodą ir pritaikė jį plačiu mastu, todėl jis laikomas antiseptikos įkūrėju. Karbolio rūgštį jis naudodavo ir tvarsčiams mirkyti, ir operaciniam laukui, instrumentams, rankoms plauti, net sugalvojo pulvezatorių, kad nešvarus oras operacinėje neužterštų žaizdos. Tokiu būdu, visa operacinė kvėpėjo karbolio rūgštimi.

Bet dar prieš jų darbų paskelbimą, gydytojams neturint jokio supratimo apie mikrobus, švaros laikymosi svarbą, apsisaugant nuo pūliavimo, suprato I. Zemelveisas (1818–1865) – vengrų akušeris - ginekologas, dirbęs Vienoje, kur tuo metu buvo 2 akušerinės klinikos. Abiejose daug moterų sirgdavo pogimdymine karštlige, vienoje dirbo studentai medikai ir gimdyvių mirtingumas ten buvo 10-12 %, o gretimoje, kur dirbo akušerijos mokyklos mokinės – tik 2 %. Zemelveisas pradėjo ieškoti priežasčių ir empiriniu būdu nustatė, kad studentai atneša kažkokias medžiagas iš anatomikumo nuo lavonų (Zemelveiso draugas teismo ekspertas skrodimo metu įsipjovė pirštą ir mirė, o jį skrodžiant, rasti pokyčiai buvo identiški pokyčiams mirusių gimdyvių organizme). Zemelveisas įvedė klinikoje rankų plovimą muilu ir chloro vandeniu, ir mirštamumas staiga nukrito iki 1,5℅. Bet kitų jo atradimas nebuvo suprastas. Zemelveisui teko pakeisti darbo vietą ir galų gale jis buvo uždarytas į beprotnamį, kadangi neatsisakė savo idėjos ir pradėjo rašinėti laiškus su rekomendacijomis plauti rankas žymiausiems chirurgams. Jo atradimas buvo išjuoktas ir pamirštas, ir rankų plovimo svarba buvo įrodyta tik atsiradus Pasterio darbams apie mikrobus.

W. S. Halsted tyrė ir tobulino apsisaugojimą nuo infekcijos, kraujavimo kontrolę, audinių perpjovimą, drenavimą, žaizdų gijimo būdus. Baigęs studijas JAV, išvyko tobulintis į Vokietiją – stažavosi pas Bergman’ą, Esmarch’ą. Vienoje susidraugavo su Mikuličiumi. Vienas iš pirmųjų Amerikoje pradėjo vartoti kokainą nuskausminimui. Naudojo Listerio antiseptiką. Įvedė rankų dezinfekciją, plono šilko siūlę. Prieš operaciją liepdavo visiems pakeisti rūbus, tačiau operuodavo be kaukių. Norėdamas apsaugoti nuo rankų egzemos vieną operacines sesutę, kurią paskui vedė, Halstedas užsakė savo draugui, vulkanizacijos išradėjui Goodyear'ui sukurti plonas gumines pirštines, kurios netrukdytų dirbti. O galutinai jas į chirurginę praktiką įdiegė Halstedo rezidentas Bloodgood 1883 m. Operuojant su pirštinėmis, žaizdos supūliuodavo žymiai rečiau. Europoje pirštinės paplito tik 1897 m. Chalato dėvėjimą operacijos metu įvedė Teodoras Bilrotas, gerai susipažinęs su Pasterio bei Listerio darbais. Iki tol chirurgai operuodavo su smokingais, žiedais, monokliais.

Nemalšinant skausmo, daugelis ligonių žūdavo nuo šoko, bet ir senovėje naudojami anestezijos būdai turėjo ne mažiau pavojų. Prieš operaciją nuleisdavo kraują iki apalpimo, senovės Azijoje užspausdavo miego arterijas. Plačiai naudotos aguonos ir mandragoros šaknys. Viduramžiais šiais narkotikais primirkydavo kempines, išdžiovindavo ir duodavo čiulpti operacijos metu. Jos buvo vadinamos spongia somnifera – migdančiomis kempinėmis. Niekas nežinojo šių medžiagų dozavimo, todėl ligoniai dažnai neatsibusdavo. Germanai prieš operacijas nugirdydavo ligonį iki sąmonės netekimo. Vietinei nejautrai sukelti A. Parė užverždavo galūnę varžtu, prispausdavo kraujagysles ir nervus. Dėl to po operacijų galūnę dažnai tekdavo amputuoti.




#Article 232: Saulės sistema (1327 words)


Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8 planetos ir nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors Saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.

Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai (be Saulės) yra aštuonios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Šių planetų orbitos yra labai panašios – jos skrieja aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje (todėl, šios planetos juda dangaus skliautu netoli ekliptikos, per tuos pačius žvaigždynus kaip ir Saulė), o jų orbitos nedaug kuo skiriasi nuo apskritimo. 1930 m. atradus Plutoną, Saulės sistema buvo laikoma sudaryta iš 9 planetų, tačiau, atradus Eridę, Plutonas su ja ir kitais panašiais kūnais 2006 m. Tarptautinės astronomų sąjungos sprendimu buvo priskirti nykštukinių planetų kategorijai.

Saulės masė sudaro pagrindinę visos sistemos masės dalį – 99,86 %. Kiti objektai: aštuonios planetos, nežinomas kiekis nykštukinių planetų, 173 natūralūs planetų palydovai (2014 m. duomenimis), keturios planetų žiedų sistemos, apie 1 mln. asteroidų (didesnių nei 1 km skersmens), tikriausiai apie trilijoną kometų. 

Kad būtų galima įsivaizduoti Saulės sistemos mastus, sumažinkime ją 10 milijardų kartų ir pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodys planetos, kokiu atstumu nuo Saulės jos skrietų.

Saulė tokiame modelyje atrodytų kaip 14 cm dydžio arbūzas, nuo kurio už 6 metrų skrietų pusės aguonos grūdo dydžio Merkurijus, už 11 m skrietų aguonos grūdo dydžio Venera, o už 15 m panašaus dydžio Žemė. Kiek toliau, už 23 m skrietų Marsas, kurio dydis prilygtų pusei aguonos grūdo. Žymiai toliau, už 78 m ir 140 m lazdyno riešuto dydžio skrietų Jupiteris ir Saturnas, už 290 m ir 450 m pusės lazdyno riešuto dydžio Uranas ir Neptūnas. Kiek daugiau nei už pusės kilometro (600 m) skrietų pusės aguonos grūdo dydžio nykštukinė planeta Plutonas. Dar toliau skrietų 3/4 Plutono dydžio kita nykštukinė planeta – Sedna.

Saulės sistemą gaubia nedidelės energijos, elektros krūvį turinčių elementariųjų dalelių debesis, sukuriamas Saulės vėjo (heliosfera). Ribos, ties kuriomis šio vėjo spaudimas susilygina su tarpžvaigždinių dalelių sukuriamu spaudimu (vadinamoji heliopauzė), laikomos galutinėmis Saulės sistemos ribomis. Jas yra eksperimentiškai nustatę „Voyager 1“ (85 astronominiai vienetai, AU) ir „Voyager 2“ (76 astronominiai vienetai, AU) automatiniai laivai. Skirtingi atstumai rodo, jog debesies forma nėra taisyklinga. Manoma, jog ją formuoja Saulės judėjimas aplink Galaktikos centrą – Saulės judėjimo kryptimi heliosfera yra suspaudžiama.

Saulės sistema priklauso spiralinei Paukščių Tako galaktikai, yra jos Oriono vijos vidinėje pusėje. Saulė yra 8,5 kpc atstumu nuo galaktikos centro (kitais vertinimais, ji gali būti 7 kpc ar 8,7 kpc atstumu) ir 5−30 pc atstumu nuo galaktikos disko centrinės plokštumos. Galaktikos diskas Saulės srityje sukasi apie 220 km/s greičiu (Vietinės rimties standartas, VRS) ir Saulės sistemos greitis yra dar apie 17−22 km/s greitesnis. G tipo žvaigždės paprastai juda 40−45 km/s greičiau už VRS ir kodėl Saulė yra lėtesnė, nežinoma. Dėl greičio skirtumo Saulė apie galaktikos diską sukasi ne apskritimu, o kvazieliptine orbita, kurios ribos svyruoja tarp 8,4 ir 9,5 kpc nuo centro. Aplink galaktikos centrą Saulė apsisuka per 225−250 mln. metų ir šiuo metu ji artėja prie arčiausio galaktikos centrui taško. Saulė juda taško danguje Heraklio žvaigždyne kryptimi (Saulės apeksas). Papildomai Saulė juda vertikaliai galaktikos diskui apie 52−74 mln. metų periodu nutoldama nuo galaktikos disko centrinės plokštumos ±49−93 pc. Šie dydžiai tokie netikslūs, nes nėra įvertintas tamsiosios medžiagos kiekis galaktikoje. Saulės sistema kirto galaktikos disko centrinę plokštumą prieš 2−3 mln. metų ir juda galaktikos „šiaurės“ kryptimi. Saulės kelias vertikalioje plokštumoje atrodytų kaip bangavimo kreivė.

Artimiausia Saulei žvaigždė yra Kentauro proksima, esanti apie 1,3 pc atstumu nuo Saulės ir 10 kart mažiau masyvi (0,1 ). Ji yra nutolusi apie 0,06 pc nuo dvinarės Kentauro alfos žvaigždės, aplink kurią sukasi. Ketvirta arčiausia Saulei yra raudonoji nykštukė Barnardo žvaigždė, kuri yra 1,83 pc atstumu ir artėja link Saulės. Iš artimiausių Saulei žvaigždžių ryškiausia yra Sirijus (2, dvinarė žvaigždė), esantis 2,6 pc atstumu. Saulės sistemos kaimynystė yra reta žvaigždėmis, jų tankumas yra 0,11/pc3. Ši sritis vadinama Vietiniu burbulu, kurio skersmuo apie 120 pc. Tai besiplečiantis įkaitusios retos plazmos kamuolys, tikriausiai susidaręs praeityje sprogus kelioms supernovoms. Saulė yra šio burbulo pakraštyje ir kartu apie 2−5 pc skermens Vietiniame tarpžvaigždiniame debesyje, kuris tikriausiai yra buvusios supernovos dujų likučiai.

Daugybę Saulės sistemoje esančių objektų galima suskirstyti į keletą kategorijų. Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad šis skirstymas į kategorijas negali būti toks griežtas kaip anksčiau buvo įprasta. Dažniausiai ir šioje enciklopedijoje Saulės sistemos objektai skirstomi į:

Pagal atstumą nuo Saulės objektai išsidėstę (žr. schemas):

Didieji Saulės sistemos objektai sukasi aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje ir elipsėmis, labai artimomis apskritimui. Jų sukimosi kryptis vienoda ir žiūrint iš Žemės šiaurės poliaus pusės atrodytų, kad jie sukasi prieš laikrodžio rodyklę aplink Saulę. Kuo mažesnis objektas, tuo labiau tikėtina, kad jo orbitos plokštuma bus pakrypusi, o orbita ištęsta. Pavyzdžiui, Plutono orbitos plokštuma pasvirusi į Saulės ekliptiką 17,1°, o orbita taip ištęsta, kad perihelyje (29,7 AU) Plutonas atsiduria Neptūno orbitos viduje, o afelyje (49,5 AU) būna 1,5 karto toliau nuo Saulės.

Orto debesis yra labai tolimų objektų nuo Saulės sritis. Manoma, kad šie objektai nėra išsidėstę plokštumoje, o gaubia Saulės sistemą kaip sfera. Šios srities objektų orbitos gali būti pasvirusios į Saulės ekliptiką 90° kampu ir jie gali suktis įvairiomis kryptimis.

Aplink Saulę kartu su Žeme skrieja kitos planetos – vienos skrieja tarp Žemės ir Saulės, kitos už Žemės. Planetos skriejančios tarp Žemės ir Saulės vadinamos vidinėmis planetomis (Merkurijus, Venera), o kitos – išorinėmis (Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas) planetomis. Ši klasifikacija yra atskirta todėl, kad vidinių ir išorinių planetų matomasis judėjimas labai skiriasi.

Šios planetos visada matomos tik šalia Saulės rytais (vakarų elongacija) arba vakarais (rytų elongacija). Planetos nėra matomos tik tada, kai jos yra už Saulės (viršutinė jungtis) arba tarp Žemės ir Saulės (apatinė jungtis), retkarčiais galima planetas pamatyti ir esančias tarp Žemės ir Saulės – tuo metu planetos keliauja per Saulės diską (tranzitas).

Panašiai kaip ir Mėnulio atveju šiose planetose galima stebėti fazių kaitas, kurios vėlgi priklauso nuo Saulės apšvietimo.

Planeta, tik išlindusi iš už Saulės, pasirodo vakaruose, yra toli už Saulės, todėl jos regimasis skersmuo yra mažas, o fazė artima pilnačiai, nes Saulė apšviečia visą atgrežtą planetos diską. Judėdama link rytų elongacijos planeta sparčiai pradeda artėti link Žemės (vidinės planetos skrieja aplink Saulę greičiau, nei Žemė), tačiau matomas planetos diskas mažėja ir panašėja į Mėnulio priešpilnio fazę. Pasiekusi rytų elongaciją planeta pakeičia judėjimo kryptį ir pradeda judėti atbulai – į vakarus, matomas pjautuvas ir toliau mažėja, kol pasiekia Saulę ir pradingsta iš vakarinio dangaus. Po kiek laiko ši planeta pasirodo rytiniame danguje netoli Saulės ir pradeda tolti nuo Saulės, kol pasiekia vakarų elongaciją. Čia planeta vėl pakeičia judėjimo kryptį ir pradeda skrieti į rytų pusę – artėja prie Saulės ir tolsta nuo Žemės.

Saulės, planetų ir kai kurių nykštukinių planetų orbitų ir fiziniai duomenys:

Saulės sistemos evoliucija nuo jos susidarymo iki mirties užima ilgą laikotarpį ir sudaro apie 10 milijardų metų. Šiuo metu paprastai sutariama, kad Saulės sistema susidarė iš šalto ir tankaus tarpžvaigždinės medžiagos debesies, sudaryto daugiausia iš helio ir vandenilio (H2), labiausiai Visatoje paplitusių elementų. Šiame debesyje taip pat galėjo būti vandens, ledo kristalų pavidalu. Šis debesis, po to kai įgavo pastovią formą (greičiausiai disko), sukdamasi pradėjo diferencijuotis: didžioji dalis centre sudarė prožvaigždę, būsimąją Saulę. Iš išorinių sluoksnių veikiant gravitacijos jėgoms susiformavo proplanetos.

Nuo senovės žmonėms buvo žinomi plika akimi matomi dangaus kūnai: Saulė, Mėnulis ir penkios planetos (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Pirmieji nusakyti Saulės sistemos kūnų judėjimą matematiniais skaičiavimais I tūkst. pr. m. e. bandė babiloniečiai. Graikų filosofai rėmėsi geometrinių figūrų modeliais. Pitagoriečiai, o paskui juos Platonas ir Aristotelis, manė, kad Žemė yra pasaulio centre, o dangaus kūnai sukasi krištolinėse sferose aplink Žemę. Aristarchas iškėlė mintį, kad iš tikro Žemė sukasi aplink Saulę. Graikų astronomas Ptolemėjas, II a. dirbęs Aleksandrijoje, sukūrė geocentrinę dangaus kūnų sukimosi sistemą, kuri dominavo Europoje ir Artimuosiuose Rytuose daugiau nei 1000 metų. Tik 1543 m. paskelbta savo teorija Mikalojus Kopernikas atgaivino heliocentrizmo idėjas, kurios vėliau buvo patvirtintos. XVII a. pradžioje Johanesas Kepleris nustatė, kad dangaus kūnai juda elipsinėmis orbitomis, Galilėjas Galilėjus sukonstravo pirmąjį teleskopą ir atrado Jupiterio palydovus bei nustatė, kad Venera turi fazes, kas buvo reikšmingas argumentas heliocentrizmo naudai. 1781 m. atrastas Uranas, 1846 m. − Neptūnas, 1930 m. − Plutonas.




#Article 233: Mėnulis (1476 words)


Mėnulis – vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Antras pagal šviesumą (po Saulės) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra didelio kiekio vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.

Tai vienintelis, be Žemės, Saulės sistemos kūnas, kuriame yra pabuvojęs žmogus – jį 1968–1972 m. aplankė „Apollo“ erdvėlaiviai, Mėnulyje buvo nusileidę 12 astronautų.

Manoma pavadinimas kilęs iš „Mainulis“, o tas nuo „mainytis“ (mainosi, keičiasi Mėnulio fazės), „ai“ dvigarsiui šaknyje supaprastėjus iki „ė“ (ėeiai). Jis yra giminiškas lotynų mēnsis, graikų μήνη, senovės persų māh. Ši šaknis kilo iš indoeuropiečių prokalbės šaknies meH, reiškiančios matavimą.

Mėnulio paviršiuje labai daug kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km skersmens cirkų iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė – pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis iškilę 3000 m ir daugiau. Ilgai ginčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.

Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos ir iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulę Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų. Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės. Jų didingos viršukalnės yra net 4570 m aukščio.

Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai – apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių, vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimų priemones.

Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės šiaurės pusrutulyje plyti dvi didelės jūros – Lietų (Mare Imbrium) ir Giedros (Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu.

Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra, didžiausias – Beselio krateris tik 39 km skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquiillitatis), kuri, matyt yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido „Apollo 11“ astronautai. Tada Mėnulyje pirmąkart apsilankė žmonės.

Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti Krizių jūra (Mare Crisium). Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas (Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan maži Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsioje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris.

Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti dideli lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe ir trūkių sistema dugne. 1958 m. sovietinis astronomas N. Kozyrevas Alfonso krateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo – vulkaninės veiklos įrodymas. Trečiasis yra Arzachelio krateris, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.

Mėnulio pietinėje dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare Nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum). Debesų jūros vakarinėje dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji siena (Rupes Recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km, o aukštis apie 240 m.

Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijaus krateris (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropoliu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas net stambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų.

Mėnulis aplink savo ašį apsisuka per tiek pat laiko per kiek apsisuka aplink Žemę, todėl jis visą laiką į Žemę būna atsisukęs ta pačia puse, o kita jo pusė yra vadinama nematomąja Mėnulio puse. Iki kosminių skrydžių pradžios, tik kai kurie nematomosios Mėnulio pusės regionai buvo matomi libracijos dėka. Pirmą kartą žmonija išvydo didelę nematomosios Mėnulio pusės dalį tik 1959 m., kai jos nuotraukas padarė Sovietų Sąjungos kosminis aparatas „Luna-3“. Buvo pastebėta, jog nematomoji Mėnulio pusė labai skiriasi nuo matomosios. Joje yra kur kas mažiau bazaltinio vulkanizmo žymių, todėl šioje pusėje yra palyginti mažai izoliuotų paviršiaus darinių, vadinamųjų Mėnulio „jūrų“. Taip pat buvo atrastas labai įdomus Ciolkovskio krateris, kurio dugnas yra pripildytas tamsios lavos. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose „Luna-3“ nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėnesį.

Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. SSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik-1“, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dvejų metų Sovietų Sąjunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų („Luna-1“) praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. „Luna-2“ 1959 m. rugsėjį sudužo meteoritų lietuje, o „Luna-3“ spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių, kaip ir atsuktoji į Žemę.

Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminiai zondai „Ranger“. Prieš nuskrisdami į Mėnulį, jie perduodavo Žemės palydovo paviršiaus nuotraukas. Pirmasis zondas, kuris 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo „Ranger-7“. Po to paleisti dar du zondai. Paskutinis nukrito Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. SSRS zondas „Zondas-3“ nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal „Luna-3“ ir „Zondas-3“ perduotas nuotraukas buvo sudarytas „Mėnulio nematomosios pusės atlasas“, pirmasis Mėnulio žemėlapis bei gaublys.

Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV „Lunar Orbiter“ aparatai skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir pardavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Vėliau JAV Mėnulyje nutupdė kelis „Surveyor“ aparatus. 1968 m. sausio 17 d. „Surveyor-7“ nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho kraterio ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas.

SSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo „Luna-16“ skrydis 1970 m. Šis aparatas nusileido Derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais „Luna-17“ nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė „Lunochodas-1“ – aštuonratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas „Lunochodas-2“.

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas „Apollo“ programai, t. y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų. Kulminacija įvyko 1969 m. liepos mėn., kai Neilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas išlipo iš „Apollo 11“ kabinos „Eagle“ ir žengė istorinį „mažą žingsnelį Mėnulio paviršiuje“. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į „Apollo 11“ kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklas Kolinzas skriejo aplink Mėnulį.

Po to „Apollo“ programos astronautai dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė „Apollo 17“, nusileidęs Tauro kalnų pietuose. Tąsyk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas ir Harisonas Smitas, pastarasis – profesionalus geologas.

Mokslininkai yra iškėlę keletą Mėnulio atsiradimo prie Žemės hipotezių. Šios hipotezės turi atsakyti į klausimus:

Istoriškai buvo iškeltos trys „klasikinės“ Mėnulio atsiradimo hipotezės:

Daugumos dabartinių astronomų nuomone labiausiai tikėtina Mėnulio atsiradimo hipotezė yra susidūrimo praeityje su kitu stambiu dangaus kūnu hipotezė. Pagal ją, Žemė praeityje susidūrė su protoplaneta (suteiktas pavadinimas Tėja). Tai turėjo įvykti per pirmuosius 100 mln. metų, kai susiformavo Žemė, apie prieš 4,5 mlrd. metų. Susidūrimas įvyko šiek tiek Žemės šone. Jo metu buvo išmušta Žemės medžiaga, iš kurios susidarė Mėnulis. Pati Žemė tikriausiai buvo nustumta į dabartinę orbitą ir jos sukimosi ašis nuo smūgio pakrypo apie 23,5°. Tai turėjo įvykti, kai Žemės sunkieji elementai jau buvo nugrimzdę į planetos centrą. Nuo smūgio Žemės paviršiuje iškart išgaravo vanduo ir kiti lakieji elementai ir tai paaiškintų jų trūkumą Mėnulio paviršiuje. Mėnulis po to per apie 100 mln. metų susiformavo iš apie Žemę besisukančių medžiagos gabalų.

Ši hipotezė sulaukė palaikymo, kai buvo atrastas didžiulis susidūrimo baseinas Mėnulio pietų poliuje, kas rodo ne vien asteroido išmuštą kraterį, o tarpplanetinio susidūrimo mastą. Tikėtina, kad ankstyvojoje Saulės sistemos istorijoje milžiniški susidūrimai nebuvo retenybė. Jais paaiškinama Veneros priešinga nei kitų planetų sukimosi apie savo ašį kryptis, didžiulis „randas“ Marso paviršiuje ir Urano anomališka orientacija erdvėje. Mokslininkai tikisi, kad po daugiau mėginių atgabenimo iš Mėnulio analizės, jie aptiks Tėjos egzistavimo įrodymų.




#Article 234: Genetika (440 words)


Genetika ( 'gimdyti') – biologijos mokslo šaka, tirianti genetinės medžiagos koduojamą informaciją (pvz., genus), paveldimumo ir kintamumo dėsnius. Terminą „genetika“ paveldimumo tyrimams apibūdinti pirmą kartą pasiūlė anglų mokslininkas William Bateson (1905 m. balandžio 18 d.) laiške, rašytame Adam'ui Sedgewick'ui.

Genetinės medžiagos koduojamos informacijos nulemtas paveldimumas yra labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, darantis įtaką organizmo fenotipui (pvz., išvaizdai, elgesiui). Tam tikrą įtaką daro aplinkos poveikis. Kiek lemiamas paveldimumas galima įvertinti lyginant monozigotinius („identiškus“) dvynius, kurie turi beveik vienodas DNR sekas, bet skirtingus fenotipus.

Pastaruoju metu populiarėja genomika, nagrinėjanti daugelio genų tarpusavio (genas-genas) sąveikų bei sąveikų su (genas-aplinka) sistemas.

Genetikos pradininku laikomas Gregoras Mendelis, austrų vienuolis, 1865 m. pranešime „Versuche uber Pflanzenhybriden“ („Augalų kryžminimo eksperimentai“) Brno gamtos istorijos draugijai nurodęs tam tikrų žirnių charakteristikų paveldimumo dėsningumus ir parodęs, kad jie gali būti aprašyti matematinės statistikos principais. Mokslininkas nustatė kaip paveldėjimo požymiai yra perduodami iš kartos į kartą. Brno mieste dabar galima rasti G. Mendelio biblioteką ir .

To meto mokslininkai Mendelio darbų nesuprato ir neįvertino iki pat XX a. pradžios (didele dalimi todėl, kad ši informacija buvo paskelbta provincijoje ir nepasiekė to meto mokslo centrų), kai jau po G. Mendelio mirties jo atrasti dėsningumai buvo „peratrasti“ iš naujo.

Lygiagrečiai Mendelio darbams, beveik tuo pat metu (1842-1859) Čarlzas Darvinas suformulavo evoliucijos teoriją.

Eksperimentinės genetika Lietuvoje pradėta plėtoti 1963 m. Vilniaus universitete.

Klasikinė genetika apima genetikos metodus, taikytus iki atsirandant molekulinei biologijai. Nors genetikos žinios atsiradus molekulinei biologijai žymiai išsiplėtė, dalis ankstesnių atradimų tebėra naudingi ir galiojantys (pvz., Mendelio dėsniai).

Genetikos žinios taikomos diagnozuojant ir gydant genetinių sutrikimų ar sindromų sukeltas ligas. Žr. genetinis konsultavimas.

Molekulinė genetika remiasi klasikinės genetikos pagrindais, tačiau labiau domisi genų struktūra ir funkcionavimu molekuliniame (DNR) lygmenyje. Taikomi klasikinės genetikos (kryžminimo) ir molekulinės biologijos metodai. Svarbi molekulinės genetikos sritis yra molekulinės informacijos naudojimas nustatant kilmės modelius ir tuo pačiu teisingą mokslinę organizmų klasifikaciją – tai vadinama molekuline sistematika.

Pagrindinė rutininė technika PGR – polimerazinė grandininė reakcija – pamatinis visų tolimesnių tyrimų etapas, leidžiantis selektyviai pagausinti dominantį DNR fragmentą.

Tiriami genetiniai reiškiniai populiacijose. Aiškinami rūšių adaptacijos ir specializacijos mechanizmai.

Pagrindinis citogenetikos tyrimo objektas – chromosomos, jų struktūros bei kiekio pokyčiai, stambios delecijos. Tiriama mikroskopuojant, taikant molekulinius fluorochromais žymėtus DNR zondus (FISH (fluorescence in situ hybridysation) technika) etc. Taip yra diagnozuojamos chromosominės ligos.

Iš genetikos ir biochemijos disciplinų išaugo molekulinės biologijos mokslas. Genetika glaudžiai siejama su genų inžinerija, kai organizmo DNR yra keičiama siekiant tam tikrų praktinių tikslų.

Pastarųjų metų įvairių organizmų genomų (tarp jų ir Homo sapiens) sėkmingas sekvenavimas genetiką pavertė tarpdisciplininiu mokslu, kur susisiekia ir glaudžiai persipina molekulinė biologija, bioinformatika, farmakologija, antropologija, sociologija, teismo medicina ir kt. sritys.

Genetikos principai taikomi ir kitose srityse, bei nagrinėjami įvairiose mokslo šakose.




#Article 235: Lempa (572 words)


Lempa – žmogaus sukurtas šviestuvas, paprastai – dirbtinės šviesos šaltinis. 

Gilioje senovėje žmonės, ar jų pirmtakai, savo veiklą galėjo vystyti tik šviesiu paros metu, nes būtent tuo metu saulės apšviestoje Žemės pusėje iš saulės atsklidusių elektromagnetinių bangų srautas apšviečia (regimoji šviesa) ir šildo (infraraudonieji spinduliai) žemės paviršių. 

Evoliucionuojant žmonijai buvo išmokta valdyti ugnį, nes pastebėta, jog degdamos kai kurios medžiagos (tais laikais buvo naudojama mediena ar inde laikomos įkaitusios anglies žarijos) skleidžia šviesą ir šilumą. Taip žmogaus ūkinės veiklos diena buvo pratęsta, atlikti įvairius darbus buvo įmanoma ir naktį.

Apie 3000 m. pr. m. e. išrandamos žvakės.

Vėliau apšvietimui buvo naudojami ilgai degantys fakelai ar balanos. Išmirkius juos alyvoje ar riebaluose buvo pagerinta jų degimo kokybė. 

Pirmosios tikros lempos – aliejinės lempos atsiradimas yra labai miglotas, bet IV a. prieš mūsų erą tokios lempos buvo naudojamos Graikijoje. Pirmosios tokio tipo lempos buvo indai, pagaminti iš akmens, molio, kaulų, ar kriauklė, į kurią buvo įpilama alyva ar riebalai ir deginami. 

Vėliau, pastebėjus kapiliarumo požymį, buvo naudojamas rezervuaras ir imta deginti nebe atvirą indą, o dagties galą. Graikai ir romėnai naudojo daug dagčių, kad išgauti ryškesnę šviesą. Šiaurės Europoje labiausiai paplitusi lempos forma buvo atviras akmeninis puodas, pripildytas riebalų ir įmerkta dagtimi. Tokio tipo lempas vis dar vartoja inuitai (eskimai).

XVIII a. buvo padarytas didelis patobulinimas – imta naudoti plokščias dagtis, kurios davė didesnę liepsna nei apvalios. Švedų mokslininkas Aime Argandas išrado stiklinę vamzdinę lempą, kuri degė šviesiau, nedūmijo, ir buvo apsaugota nuo vėjo. Ši sistema vėliau buvo pritaikyta dujų lempose. 

XIX a. pab., šie lempų tipai užleido vietą kaitinamosioms elektros lempoms. Pirmasis eksperimentus išgaunant šviesą elektra pradėjo britų chemikas seras Hemfris Deivis (Humphry Davy). Jis gamino elektros lankus (1802 m. pademonstravo pirmąjį variantą) ir buvo sukūręs platininės vielos, kuri švytėjo ore, leidžiant ja srovę, modelį. Apie 1840 m. buvo užpatentuota kaitinamoji elektros lemputė. Tačiau tokios lemputės buvo nepopuliarios, kadangi dar nebuvo priemonių sukurti pakankamą vakuumą, kuris apsaugotų kaitinimo siūlelį nuo sudegimo. Be to, elektros energija buvo per brangi. 

Žr. Kaitinamoji lemputė 

Kaitinamojoje elektros lemputėje elektros srovė teka per ploną volframinį siūlelį ir įkaitina jį iki maždaug 2500-3000 °C. Išsiskiria ne tik šiluma, bet ir šviesa. Lemputės viduje neturi būti deguonies, kitaip kaitinimo siūlelis perdegtų. Ilgą laiką kaitinimo lempų užpildymui būdavo naudojamas azoto ir argono mišinys. 

Dabartinėse lempose yra naudojamas išretintas kriptonas. Specialus stiklas gaminamas iš kvarcinio smėlio. Gaminant lemputės sieneles iš šios medžiagos, jos tampa tvirtesnės, tai leidžia naudoti aukštesnę temperatūrą lemputėje. 

Naudojant lemputės vidų užpildytą argono dujomis ir halogenu (dažniausiai bromu), yra sukuriamas regeneracinis halogeno ciklas, kuris sugrąžina iš siūlelio išgaravusį volframą, taip prailginant lemputės veikimo amžių.

Liuminescencinė lempa yra sudaryta iš liuminoforu padengto vamzdžio, užpildyto inertinėmis dujomis (argono) ir nedideliu kiekiu gyvsidabrio, starterio ir balasto (droselio). 

Tarp lempos galuose esančių elektrodų tekanti srovė sužadina gyvsidabrio atomus, kurie spinduliuoja ultravioletinę šviesą. Liuminoforas ultravioletinę šviesą paverčia kitomis spalvomis. Priklausomai nuo liuminoforo, galima gauti šiltesnius ar šaltesnius baltos šviesos atspalvius ar kitų spalvų šviesą. 

Išjungta lempa yra užpildyta nejonizuotomis dujomis, todėl jos varža labai didelė. 
Kad įjungta lempa pradėtų šviesti, starteris užtrumpiną lempos grandinę ir, tekant srovei, lempos galuose esantys elektrodai, kaista. Apie juos susidaro elektronų debesėlis. Starteriui kontaktus atjungus, balastiniame droselyje indukuojasi didelė saviindukcijos elektrovara, kuri sumuojasi su maitinimo maitinimo įtampa ir jonizuoja dujas, kuriomis ima tekėti srovė, lempos varža sumažėja.

Šviečianti lempa užpildyta jonizuotomis dujomis, todėl jos varža labai maža ir ji turi būti jungiama per srovę ribojantį įrenginį.

Šiuo metu vis labiau plinta šviesos diodai, kurie spinduliuoja visą matomos šviesos spektrą.




#Article 236: Šviesa (277 words)


Šviesa − regimojo spektro elektromagnetinis spinduliavimas − 380−750 nm elektromagnetinių bangų spektro dalis; elektromagnetinių bangų spektras nuo infraraudonųjų iki ultravioletinių spindulių.

Elektromagnetinių bangų spektrui nuo 400 nm iki 700 nm yra jautri žmogaus akies tinklainė. Jos nerviniu impulsu perduodamą informaciją smegenys interpretuoja kaip šviesą, spalvas, o atspindžių nuo objektų visumą − kaip regimąjį pasaulį.

Šviesa turi dvilypę prigimtį:

Faradėjaus eksperimentai buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių Džeimsui Klarkui Maksvelui sukurti elektromagnetinio lauko teoriją. Iš šios teorijos išplaukė, kad elektromagnetinės bangos tuščioje erdvėje turi sklisti pastoviu greičiu, kurio skaitinė vertė yra lygi šviesos greičiui. Tuo remdamasis Maksvelas padarė išvadą, kad šviesa yra ne kas kita, kaip tam tikro dažnio elektromagnetinės bangos. Pirmą kartą ši išvada buvo paskelbta 1862 m., veikale Apie fizines jėgos linijas (On Physical Lines of Force). 1873 m. Maksvelas paskelbė matematinę savo teorijos formuluotę, kurios pagrindinis rezultatas buvo Maksvelo lygtys, aprašančios elektromagnetinio lauko savybes bei elgesį.

Netrukus vokiečių fizikas Heinrichas Rudolfas Hercas, sugeneravęs radijo bangas, pademonstravo, kad pastarosios pasižymi tokiomis pat savybėmis, kaip ir šviesa, t. y. difrakcija, interferencija, atspindžiu. Tai galutinai įrodė vienodą šviesos ir elektromagnetinių bangų prigimtį.

M. Plankas teigė, jog šviesos šaltinis spinduliuoja tam tikromis porcijomis – kvantais. Kvantas yra tarsi viena šviesos dalelė – fotonas. Šviesą gali spinduliuoti ir aplink atomo branduolį skriejantys elektronai.

Arčiau atomo branduolio esančiose orbitose skriejantys elektronai yra mažesnės energijos. Jei elektronas gauna pakankamą papildomos energijos kiekį − jis sužadinamas ir peršoka į toliau branduolio esančią orbitą. Sužadintieji elektronai praranda energiją elektromagnetinės spinduliuotės pavidalu ir vėl grįžta į savo pradinę būseną. Išspinduliuoto kvanto energija lygi skirtumui tarp energijos lygių.

Apie 55 m. pr. m. e. Lukrecijus, tęsdamas atomistų idėjas, rašė, kad šviesa ir šiluma pasiekianti mus iš Saulės susideda iš mažų dalelių.




#Article 237: Veto (315 words)


Lotynų kalba veto reiškia „draudžiu“. Paprastai jis reiškia, kad viena pusė vienašališkai blokuoja bendro sprendimo priėmimą. „Veto“ terminas daugiausia naudojamas įstatymų leidybos srityje, tačiau populiarus ir kitose sferose.

Veto yra kilęs iš plebėjų tribūno teisės Romos Senate.

Vestminsterio sistemoje ir daugumoje konstitucinių monarchijų veto teisė naudojama sustabdyti tam tikriems įstatymams, tačiau monarchai arba jų atstovai naudojasi šia teise labai retai.

JAV prezidentas gali vetuoti Kongreso priimtą įstatymą, bet jo veto teisė nėra absoliuti. Kiekvienų rūmų dviejų trečdalių dauguma toks veto gali būti atmestas.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje penkios nuolatinės narės (JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė) turi veto teisę. Jei bent viena iš šių šalių prieštarauja rezoliucijos pasiūlymas yra atmetamas.

Lietuvos-Lenkijos valstybėje XVII-XVIII a. liberum veto teisė buvo parlamentinės sandaros principas. Visi Seimo sprendimai galėjo būti priimami tik visų jo narių sutikimu ir kiekvienas atstovas galėjo blokuoti sprendimus ir Seimo darbą.
Šio principo atsiradimo pradžia - vienbalsio sprendimų priėmimo Seime tradicija, kai seimo narys, išrinktas vietos seimelio buvo ataskaitingas prieš jį už visus seimo sprendimus. Sprendimas, priimtas daugumos prieš mažumos valią (netgi jei tai buvo tik vienas seimelis), buvo laikomas politinio lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Manoma, kad pirmą kartą šia teise pasinaudojo ir seimo veiklą nutraukė Upytės atstovas Vladislavas Sicinskis (Čičinskas) 1652 m. Kitų šaltinių teigimu jis tik vetavo ilgesnius, nei numatė įstatymas, debatus seime. Tik 1669 Krokuvoje seimo darbą liberum veto teise sustabdė Kijevo atstovas Adomas Olizaras.

XVIII a. pirmoje pusėje naudotis liberum veto praktika seimo sesijose darėsi vis dažnesnė. Kaimyninės valstybės - Rusija ir Prūsija - laikė tai patogiu Lietuvos-Lenkijos valstybės silpninimo įrankiu.

Po 1764 m. liberum veto praktiškai nebuvo naudojamasi: vieno balso principas netrukdė seimų darbo. Sesijos darbo pradžioje deputatai formuodavo „konfederaciją“, kad neleistų sustabdyti seimo darbo dėl naudojimosi liberum veto teise.

Liberum veto buvo panaikinta 1791 m. gegužės 3 d.- Ketverių metų seimo priimta Konstitucija įtvirtino daugumos principą.

Šios, pirmosios Europoje, Konstitucijos pasiekimus anuliavo kitas konfederacijos seimas, sušauktas Gardine 1793 m.




#Article 238: DVD (798 words)


DVD yra optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti. Originaliai DVD diskas buvo skirtas aukštos kokybės vaizdo ir garso filmams platinti, sutrumpinimas frazės – „digital video disk“ (skaitmeninis video diskas), vėliau įgavęs platesnę paskirtį – saugoti ir platinti ne tik filmus, bet ir kitus duomenis, įrašytus skaitmenine forma, ir buvo pervadintas „digital versatile disk“ (skaitmeninis universalus diskas). DVD disko išvaizda paprastai identiška kompaktiniam diskui.

DVD diske gali būti:

Diskas gali būti:

Įrašymo įrenginys DVD-R/RW diskams skiriasi nuo naudojamo DVD+R/RW diskams, todėl įsigyjant diską reikia žinoti turimo įrenginio tipą. Įrašyti ar perrašyti DVD-R/RW ar DVD+R/RW diskai gali būti skaitomi nepriklausomai nuo įrenginio tipo.

Duomenys diske gali būti įrašyti į vieną ar abi puses, po vieną ar du sluoksnius kiekvienoje pusėje:

Vizualiai DVD-ROM'o talpa gali būti nustatoma apžiūrint disko puses. Dvisluoksnė pusė dažniausiai aukso spalvos, viensluoksnė pusė – sidabrinės, kaip kompaktinis diskas.

Visų fizinių tipų diskuose gali būti bet kurio tipo informacija. 2003 metais pasirodė pirmieji dvisluoksniai DVD+R, o 2004 ir dvisluoksniai DVD-R diskai.

DVD Forumas, susikūręs 1995, sukūrė oficialų DVD-R(W) standartą. Vėliau dėl įvairių priežasčių susikūrė DVD+RW Aljansas (DVD+RW Alliance) ir sukūrė naują DVD+R(W) standartą.

Video diskas su filmu ar kita vaizdo medžiaga, pastaruoju metu vis labiau keičiantis videokasečių (VHS) bei VCD standartus. Jame įmanoma įrašyti vaizdą gera kokybe, kiek aukštesne vaizdo raiška, taip pat su erdvinio garso (pvz., 5.1 Surround) palaikymu. DVD Video galima žiūrėti kompiuterio monitoriuje ar per specialius prie televizorių jungiamus leistuvus, tačiau paprastas televizorius negali išgauti maksimalios kokybės vaizdo, tam reikia HDTV televizoriaus. Taip pat DVD suteikia galimybę rodyti subtitrus (dažnai pasirenkant vieną iš galimų kalbų), kai kuriais atvejais (daugiausia pornografiniuose filmuose) galima pasirinkti, iš kokio taško stebėti veiksmą filme.

Pagrindinis DVD Video trūkumas lyginant su kitomis vaizdo saugojimo sistemomis yra tas, kad dėl kino studijų siekio kontroliuoti filmų paplitimą, buvo įvesti DVD regionai, kur viename regione pirktas DVD neveiks kitame regione įsigytame leistuve ar DVD-ROM, tad, pavyzdžiui, parsivežę DVD iš JAV, Europoje jo galit ir nepaleisti.

Visi minėti formatai taip pat būna ne tik 12 cm, bet ir 8 cm (3 colių) dydžio DVD mini diskai (ne mini-DVD, kas aprašo DVD duomenis CD diske), talpinantys iki 1,5 GB.

Rašymo ir skaitymo greičiai skiriasi, nes rašymas reikalauja papildomų veiksmų, taip pat rašymo greičiai virš 6x naudoja žemesnį rašymo greitį kai kurioms disko vietoms.

Skirtingai nuo CD-ROM įrenginių, kuriems prireikė ilgų metų pasiekti 2x, 3x, ir didesnius sukimosi greičius, greitesni DVD-ROM įrenginiai atsirado jau pirmais metais. 1x DVD-ROM įrenginys turi 1,321 MB/s (11,08*10^6/8/2^20) duomenų perdavimo greitį, su padidintais perdavimo greičiais iki 12 MB/s ar daugiau. 1x greičio DVD-ROM įrenginio duomenų perdavimo greitis grubiai atitinka 9x CD-ROM įrenginį (1x CD-ROM įrenginys perduoda duomenis 150 KB/s, ar 0,146 MB/s greičiu). DVD fizinio sukimosi greitis yra 3 kartus didesnis CD sukimosi greičiui (1x DVD apsisukimas ~ 3x CD apsisukimai), bet dauguma DVD-ROM įrenginių padidina motoro greitį, kai skaitomas CD diskas, gaunant 12 ar daugiau kartų didesnį našumą. Įrenginys pažymėtas „16x/40x“ skaito DVD 16 kartų, o CD diską – 40 kartų greičiau nei pirmieji CD-ROM įrenginiai. DVD-ROM diskai būna 1x, 2x, 4x, 4,8x, 5x, 6x, 8x, 10x ir 16x greičių, deja jie dažniausiai nepasiekia ilgalaikio duomenų perdavimo maksimaliu greičiu. Didžiausias DVD ir CD greitis reiškia duomenų iš išorinio disko krašto, kuris sukasi greičiau, skaitymo greitį. Vidutinis duomenų perdavimo greitis yra žemesnis nei didžiausias. Daugumos 1x DVD-ROM įrenginių ieškojimo greitis – 85-200 ms ir kreipties greitis – 90-250 ms. Naujųjų įrenginių ieškojimo greitis būna net 45 ms.

Kad kontroliuotų DVD video diskų pardavimą, kino studijos kurios ėmė palaikyti DVD idėją, išsireikalavo, kad būtų įvesti DVD regionai: visas pasaulis suskirstytas į regionus pagal tai, kaip kino studijos dažniausiai leidžia savo filmus kino teatrams, ir kiekvienas parduodamas DVD būtų skirtas tik kažkokiam vienam regionui. Taip būtų neleista tų regionų gyventojams, kur DVD yra brangesni, pirkti juos ten, kur jie pigesni, o regionų, kuriuos nauji filmai pasiekia vėliau, gyventojai negalėtų nuvažiavę kitur prisipirkti DVD dar prieš filmams pasirodant kine. Pradžioje studijos žadėjo, kad tik naujai leidžiami filmai bus priskirti prie regionų, tačiau išties perleidžiami seni ir televiziniai filmai taip pat yra priskiriami prie jų, vienintelė išimtis – dokumentiniai filmai.

Kiekvienas parduodamas DVD-ROM ar leistuvas turi iš anksto nustatytą regioną, kurio diskai jame veiks – kitų regionų diskai neveiks. Kai kuriuose kaupikliuose yra nustatyta maksimali riba kartų, pavyzdžiui, 3 ar 4, kiek įkišus DVD regionas automatiškai pasikeis, tačiau pasibaigus šiam kartų limitui jis visiems laikams pasiliks koks buvo. Gaminami DVD leistuvai ir be regionų apribojimo, bet kino studijos stengiasi leisti DVD, kurie šiuose leistuvuose neveiktų.

Regionas yra užkoduojamas viename baite, ir gali būti aštuoni regionai (kiekvienas bitas atstovauja vieną iš regionų, jei jis yra 1, regionas veikia, jei 0 – ne. Gali būti diskų veikiančių keliuose regionuose, pavyzdžiui, Lietuvoje parduodami diskai dažniausiai veikia tiek 2, tiek 5 regionuose).

Yra tokie DVD regionai:

(Baltijos šalyse parduodami DVD dažniausiai priklauso dviem regionams: 2 ir 5)




#Article 239: Kompaktinė plokštelė (346 words)


Kompaktinė plokštelė arba kompaktinis diskas (, sutrump. CD) – optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti.

Pagal įrašymą CD būna vienkartinis (į CD-ROM diską informacija įrašoma gamykloje, į CD-R diską informaciją vieną kartą gali įrašyti naudotojas) ir daugkartinis (CD-RW) informacijai įrašyti ir ištrinti kelis tūkstančius kartų. Pagal informacijos formatą (failų sistemą) – būna audio diskai – CD-DA ir duomenų diskai – CD-ROM.

Vienkartinis kompaktinis diskas (CD-R) gaminamas iš polimero polikarbonato, kuris dengiamas organinių dažų sluoksniu informacijai įrašyti, šviesą atspindinčiu metalo sluoksniu (pvz., aliuminio lydinio) informacijai skaityti ir apsauginiu sluoksniu.

Daugkartiniame kompaktiniame diske (CD-RW) sluoksnis informacijai įrašyti atskiriamas dielektriko sluoksniais (skirtais informacijos įrašymo metu susidariusiai šilumai sklaidyti).

Skaitmeninė informacija į kompaktinį diską įrašoma štampuotų ar lazeriu išdegintų duobučių pavidalu spiraliniame takelyje. Takelio pradžia yra prie disko centro, pabaiga – palei kraštą. Duobučių gylis ~ 0,12 μm (0,00012 mm), plotis 0,6 μm (0,0006 mm), ilgis 0,9-3,3 μm. Ir skaitomas optiniu kaupikliu arba kompaktinių diskų grotuvu.

Kompaktiniai diskai yra vienpusiai ir įvairaus skersmens: 80 mm (informacijos talpa 180–200 MiB) arba 120 mm skersmens (informacijos talpa 650–900 MiB).

Visų CD grotuvų išėjimuose gaunami analoginiai ir (arba) skaitmeniniai elektriniai signalai. Jie, prireikus, dar dekoduojami išoriniuose įrenginiuose, verčiami analoginiais atskirų garso ir vaizdo kanalų signalais, stiprinami ir siunčiami į atskirų stereokanalų garsiakalbius arba akustines sistemas ir displėjus.

Muzikai skirtus kompaktinius diskus (CD-DA) 1978–1979 m. pradėjo kurti Sony ir Philips kompanijos, tačiau, dėl RIAA spaudimo, diskai nebuvo pradėti gaminti iškart: muzikos industrija buvo suinteresuota maksimaliai panaudoti esamus vinilinių plokštelių bei audiokasečių gamybos pajėgumus, taip pat buvo bijoma, kad geri skaitmeniniai įrašai gali būti panaudoti kaip etaloniniai piratinėms audiokasetėms gaminti.

Masinė CD-DA tipo diskų gamyba prasidėjo 1982–1983 m., tačiau išpopuliarėjo jie tik keleriais metais vėliau. CD-ROM diskų specifikacija paskelbta 1984 m., tačiau dėl to, kad jie buvo neįrašomi, o pačių CD-ROM įrenginių kaina buvo labai didelė, jų gamyba ėmė populiarėti tik apie 1987–1988 m. (pirma kompaktiniuose diskuose platinta programa buvo 1987 m. išleista Microsoft Bookshelf).

Optinių diskų skersmuo ir talpa pasirinkta neatsitiktinai – norėta, kad į kompaktinį diską (CD), sutilptų vienas ilgiausių muzikinių kūrinių – Liudviko van Bethoveno „IX simfonija“. CD padarė perversmą pirmiausia muzikos industrijoje, nes buvo daug patogesnis ir tobulesnio garso už vinilinę plokštelę.




#Article 240: Klaipėda (3696 words)


Klaipėda – trečias pagal gyventojų skaičių ir plotą Lietuvos miestas, įsikūręs Vakarų Lietuvoje, Pajūrio žemumoje, ties Kuršių marių ir Baltijos jūros santakos vieta. Miestas taip pat yra Klaipėdos apskrities administracinis centras. Svarbiausias Vakarų Lietuvos pramonės centras bei kelių, geležinkelių ir jūrų transporto mazgas. 2019 m. pab. sudarytame savivaldybių gerovės indekso reitinge Klaipėdos miestui teko trečia vieta.

Iš dalies dėl regioninės reikšmės turinčio neužšąlančio Klaipėdos uosto prie Akmenos-Danės upės žiočių, miesto istorija yra sudėtinga. 1252 m. senosios kuršių gyvenvietės vietoje pastatyta Livonijos ordino pilis, prie kurios įsikūrė miestas. Vėliau miestas priklausė Vokiečių ordinui, Prūsijos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei ir Vokietijai. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir po 1923 m. inscenizuoto Klaipėdos sukilimo, teritorija prijungta prie Lietuvos. 1939 m. po vokiečių paskelbto ultimatumo Klaipėda vėl okupuota Vokietijos. 1945 m. miestas su Klaipėdos kraštu okupuotas Sovietų Sąjungos ir prijungtas prie Lietuvos TSR. 

Eilę metų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto gyventojų skaičius mažėjo dėl gyventojų persikėlimo į Klaipėdos priemiesčius ir atokesnius kraštus. Klaipėdos miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 202,929 (1989 m. surašymas) iki 162,360 (2011 m. surašymas). Statistikos departamentui besiruošiant 2021 m. surašymui buvo pastebėta, kad nuolatinių Klaipėdos miesto gyventojų skaičius pirmą kartą nuo 1991 m. buvo augantis. Fiksuotas +3,92% metinis gyventojų prieaugis.

Mieste veikia keletas muziejų (žymiausias – Lietuvos jūrų muziejus), veikia Klaipėdos dramos ir muzikinis teatrai. Žymiausi renginiai – Jūros šventė ir Pilies džiazo festivalis, kasmet pritraukiantys daug miesto svečių. Iš miesto nesunku pasiekti populiarius pajūrio kurortus, pietuose esančią Nidą ar šiaurėje įsikūrusią Palangą.

Miesto kilmės ištakomis laikoma pilis, pastatyta Vokiečių ordino ant kuršių žemės Pilsoto ruožo ir pavadinta Memelburgu; vėliau pilies pavadinimas sutrumpėjo iki Memel. Nuo 1252 m. iki 1923 m. ir nuo 1939 m. iki 1945 m. miestas oficialiai vadintas Memeliu. 1923–1939 m. laikotarpiu oficialiai vartoti abu pavadinimai (Memel ir Klaipėda), o nuo 1945 m. naudojamas tik lietuviškas pavadinimas Klaipėda.

Pavadinimai Memelburg ir Memel randami daugelyje rašytinių šaltinių nuo XIII a., o pavadinimas Klaipėda aptinkamas tik nuo XV a. su Lietuva susijusiuose šaltiniuose. Pirmą kartą dabartinis vietovardis, kaip Caloypede, paminėtas Vytauto laiške 1413 m. Antrą kartą Klaipėdos vietovardis, jau kaip Klawppeda, minimas 1420 m. Vokiečių ordino derybų su Vytautu santraukoje. Trečią kartą Klaipėdos vardas, kaip Cleupeda, įvardintas 1422 m. pasirašytoje Melno taikos sutartyje. Tikima, kad pavadinimas Klaipėda greičiausiai yra kuršių kilmės ir reiškia „lygią, plokščią žemę“. Kai kurie kiti XX a. kalbininkai (J. Gerulis, P. Skardžius, A. Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti kol kas trūksta faktų.

Vietovardžiu Mēmele/Mēmela skalvių ir kuršių gentyse vadintas Nemuno upės žemupys. Kuršių kalboje tai reiškia „nebylų, tylų“. Šį vietovardį vėliau perėmė vokiečių kalbos vartotojai ir jį pritaikė naujajai gyvenvietei.

Klaipėdos herbas naudojamas ir kaip Klaipėdos miesto savivaldybės herbas. Šiuolaikinę herbo versiją sukūrė dizaineris Kęstutis Mickevičius. Dabartinis herbas buvo sukurtas atkuriant senus Klaipėdos miesto antspaudus (analogiškus tiems, kurie buvo naudojami 1446 m., 1605 m. ir 1618 m.). Herbas patvirtintas 1992 m. liepos 1 d.

Manoma, kad baltų gyvenvietėse šiuolaikinio miesto teritorijoje gyventa jau nuo VII amžiaus.

Klaipėdos pilis įkurta 1252 m. (Memele Castrum). Gynybinio forto statybos užbaigtos 1253 m. Memelburge įsitvirtino Livonijos ordino kariuomenės daliniai, vadovaujami magistro Eberhardo fon Zaino. Pilies įsteigimo dokumentus magistras Eberhardas pasirašė 1252 m. liepos 29 d., o rugpjūčio 1 d. Kuršo vyskupas Heinrichas fon Liucelburgas.

Magistras Konradas fon Tyrbergas tvirtovę panaudojo kaip atsparos tašką tolimesniems kryžiaus žygiams prieš Žemaitiją palei Nemuno upę. 1255 m. Memelį nesėkmingai bandė užimti sembai. Po šio antpuolio sembai neatsigavo ir 1259 m. buvo priversti pripažinti Vokiečių ordino viršenybę. Memelyje įsikūrė naujakuriai iš Holšteino, Liubeko ir Dortmundo. Tuomet Memelis neoficialiai vadintas Neu-Dortmund (liet. Naujuoju Dortmundu). Gyvenvietė tapo pagrindiniu Kuršo vyskupijos miestu, kuriame buvo katedra ir bent dvi parapijinės bažnyčios. Liubeko miesto teises Klaipėda gavo 1254 m. arba 1258 m.

Po to, kai Albrechto Brandenburgiečio iš Hohencolernų dinastijos valdoma Brandenburgo markgrafystė oficialiai atsivertė į liuteronybę, nepaisant miesto gubernatoriaus ir karo vado Eriko iš Brunsviko prieštaravimų, Klaipėdos miestas taip pat liuteronybę paskelbė oficialia religija. 1525 m. susikūrė Lenkijos vasalinė valstybė Prūsijos kunigaikštystė. Tai buvo ilgo miesto ir uosto klestėjimo laikotarpio pradžia. Klaipėda veikė ir kaip uostas kaimyninei Lietuvai, o derlingos vietovės Nemuno žiotyse leido auginti kviečius ir juos eksportuoti kaip pelningą produkciją. Vokiečių pirkliai galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. Atsirado pirmieji amatų cechai, buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba, kūrėsi anglai, olandai, škotai, danai, švedai. 1540 m. mieste kilo gaisras, sudegė beveik visas miestas. Po gaisro susiformavo stačiakampis senamiesčio gatvių tinklas.

Po Labguvos traktato pasirašymo 1656 m., Šiaurės karo metu, Šventosios Romos imperijos kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas atvėrė Klaipėdos uosto prieigą švedų laivams. Pajamos iš prekybos švedų laivais dalintos perpus. 1660 m. pasirašyta Olivos taika užtikrino Prūsijos nepriklausomybę nuo ATR ir Švedijos.

Iki XVIII a. pradžios Klaipėda išsiplėtė iki vienos stipriausių tvirtovių visoje Prūsijoje, o 1701 m. miestas tapo oficialia Prūsijos karalystės dalimi. 1709-1711 m. mieste siautė maras. Nepaisant sudėtingų įtvirtinimų, Septynerių metų karo metu, 1757 m., miestą buvo užėmę rusų kariai, kurie pasitraukė tik 1762 m. Pasibaigus karui, Klaipėdos pilies ir sutvirtinimų priežiūra ilgainiui buvo pamiršta, tačiau miestas nenustojo augti.

Napoleono karų metu Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine, kai čia 1807–1808 m. apsigyveno karalius Frydrichas Vilhelmas III, su žmona Luize, dvariškiais, patarėjais ir svarbiausiais vyriausybės nariais. 1807 m. spalio 9 d. karalius Klaipėdoje pasirašė dokumentą, vėliau pavadintą Spalio ediktu, kuriuo buvo panaikinta baudžiava visoje Prūsijoje. Kartu su baudžiavos panaikinimu priimtas naujas miesto įstatymas leido bet kurios tautybės atstovams įsikurti administracinėje miesto dalyje. Anglai ir škotai greitai užėmė vienas aukščiausių vadovaujančiųjų pareigų vietos magistrate, prekyboje, uoste ir pradėjo dominuoti miesto ekonominiame, kultūriniame ir kalbiniame gyvenime (aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose dominuojanti kalba buvo anglų, o vietinių vokiečių tarmė buvo prisotinta angliškais žodžiais ir posakiais), vyravo angliškas gyvenimo būdas, mada.

Žemės aplink Klaipėdą patyrė ekonominį nuosmukį Napoleonui Bonapartui vykdant ekonominę blokadą prieš anglų, vokiečių ir italų prekybininkus. 1812 m. Napoleonui pasitraukus iš Maskvos po nesėkmingo žygio į Rusiją, generolas H. Jorkas atsisakė tenkinti maršalo Ž. Makdonaldo prašymą sustiprinti Klaipėdos gynybinę sistemą Prūsijos sąskaita.

Po vokiečių žemių suvienijimo į Vokietijos imperiją 1871 m. Klaipėda tapo šiauriausiu Vokietijos miestu.

Didžiulę įtaką miesto raidai XIX a. turėjo Prūsijoje prasidėjusi pramonės revoliucija ir su tuo susiję urbanizacijos procesai. Nors Klaipėdos gyventojų skaičius XIX a. padidėjo keturis kartus ir 1910 m. išaugo iki 21 470, miestas vystymosi tempais atsiliko nuo kitų Vokietijos miestų. To priežastys daugiausiai buvo politinės. Klaipėda buvo labiausiai į šiaurę ir rytus nutolęs Vokietijos miestas ir nors vyriausybė ir ėmėsi skirti didžiules dotacijas medžių sodinimui, siekdama stabilizuoti smėlio kopas Kuršių nerijoje, didžioji dalis finansinių išteklių Rytų Prūsijos provincijoje buvo sukoncentruota provincijos sostinėje Karaliaučiuje. Tarp reikšmingų Vokietijos investicijų į infrastruktūrą pavyzdžių buvo paplūdimio ruožų plėtra, naujas laivų kanalas Piliava–Karaliaučius, leidęs mieste švartuotis laivams su 6,5 m grimzle ir kainavęs apie 13 milijonų markių.

Sunkiosios pramonės nebuvimas XIX a. 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais sąlygojo Klaipėdos gyventojų augimo stagnaciją. Medienos gamyba ir toliau išliko pagrindine pramonės šaka. Miestas išliko svarbiausiu Baltijos regiono prekybos mediena tašku. 1800 m. mieste veikė Didžiosios Britanijos konsulatas; 1900 m. ten lankėsi Didžiosios Britanijos vicekonsulas ir Lloyd’s agentai. Amžiaus pabaigoje dėl mažėjančios prekybos su Britanija daugelis anglų pargrįžo tėvynėn.

Nuo 1900 m. tarp Klaipėdos ir Kranto (Kuršių nerijos pietuose) bei tarp Klaipėdos ir Tilžės ėmė kursuoti garlaiviai. Per Eitkūnus, Prūsijos pasienio stotį, buvo nutiestas geležinkelis iš pagrindinio Rytų Prūsijos geležinkelių mazgo Įsručio į Sankt Peterburgą. Klaipėda geležinkeliu taip pat buvo sujungta su Įsručiu per Tilžę, iš kur vėliau buvo galima pasiekti Karaliaučių, tačiau tam tekdavo kirsti net 4 kilometrų pločio Nemuno (seniau Memelio) upės slėnį trimis tiltais.

Antrojoje XIX a. pusėje Klaipėda tapo lietuvių kalba lotyniškais rašmenis spausdintų knygų leidybos centru. Spauda lietuvių kalba buvo draudžiama netoliese esančioje Rusijos imperijoje, kurios provincija (Lietuvos gubernija) ribojosi su Vokietijos Rytprūsiais. Knygas per sieną išnešiodavo knygnešiai.

Pagal 1919 m. Versalio taikos sutartį, pasirašytą po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėda ir jos kraštas buvo atskirti nuo Vokietijos valstybės ir tapo Antantės valstybių protektoratu. Prancūzams buvo laikinai pavestas regiono administravimas, iki kol bus surastas nuolatinis sprendimas. Tiek Lietuva, tiek Lenkija kėlė pretenzijas į Klaipėdos valdymą, tačiau nerandant bendro sutarimo atrodė, kad Klaipėdos miestas taps laisvuoju miestu, panašiu į Dancigą. Nelaukdami nepalankaus Antantės sprendimo, lietuviai nutarė inicijuoti Klaipėdos sukilimą ir regioną perimti jėga. Sukilimas buvo įvykdytas 1923 m. sausio mėnesį, kuomet Vakarų Europa savo dėmesį buvo sutelkusi į Rūro srities okupaciją. Lietuvių vykdyta aneksija vokiečių sutikta palankiai, o iš prancūzų tesulaukta labai menko pasipriešinimo. Iš pradžių Tautų Sąjunga oficialiai užprotestavo tokį sukilimą, tačiau 1923 m. vasario mėnesį pripažino pasikeitusią geopolitinę situaciją ir Lietuvos pretenzijas į krašto administravimą. 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos konvencija pripažino Klaipėdos kraštą nedaloma Lietuvos respublikos dalimi, tačiau su sąlyga, kad kraštui bus užtikrinta plati autonomija.

Miesto ir krašto aneksija turėjo didžiulę įtaką Lietuvos ekonomikai ir užsienio santykiams. Vienu metu Klaipėdos krašte buvo sukuriama net iki 30 % viso Lietuvos BVP ir net 70–80 % šalies prekybos su užsieniu vyko per Klaipėdos miestą. Regione, kuris sudarė tik apie 5 % Lietuvos teritorijos, buvo sutelkta net trečdalis visos šalies pramonės. Per Klaipėdą ėjo 75,6 % Lietuvos eksporto ir 64,8 % importo. Veimaro Vokietija, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras Gustavas Stresemanas, palaikė diplomatinius santykius su Lietuva. Tačiau, Vokietijai tapus nacistine valstybe, šios šalies vyriausybė siekė susigrąžinti Klaipėdos regioną į vokiečių rankas ir dėl to kilo politinė įtampa. Provokiškos partijos ėmė laimėti visus regiono lygmeniu rengtus rinkimus į Klaipėdos parlamentą, kuris neretai grumdavosi su centrinės valdžios iš Lietuvos paskirtu Klaipėdos direktoratu. Lietuvių pastangos sulietuvinti Prūsijos lietuvius skatinant lietuvių kalbą, kultūrą, švietimą vietinių gyventojų dažnai būdavo pasitinkamos su pasipriešinimu.

Kadangi įtampa tarpukario Europoje ir toliau augo, buvo numanoma, kad Vokietija gali imtis veiksmų prieš Lietuvą, kad susigrąžintų regiono kontrolę. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas 1939 m. kovo 20 d. pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui ultimatumą, reikalaudamas grąžinti Klaipėdos miestą ir jo kraštą Vokietijai. Lietuva, negalėdama užsitikrinti tarptautinės paramos savo vidaus ir užsienio politikai, pasidavė ultimatumui ir mainais į galimybę naudotis Klaipėdos uostu kaip laisvuoju, 1939 m. kovo 22 d. vėlyvą vakarą perdavė ginčijamą regioną Vokietijai. Iš miesto pasitraukė nemažai lietuvių ir žydų gyventojų. Tų pačių metų kovo mėnesį uoste lankėsi ir miesto gyventojams kalbą skaitė Adolfas Hitleris. Tai buvo paskutinė Hitlerio okupuota teritorija prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Per Antrąjį pasaulinį karą miestas labai nukentėjo nuo sovietų aviacijos bombardavimų bei vokiečių įgulos vykdytų sprogdinimų. Nuo 1944 m. spalio pradėti į Vokietiją evakuoti miesto gyventojai. Beveik tuščią miestą sovietų Raudonoji armija užėmė 1945 m. sausio 28 d. Mieste buvo likę apie 50 žmonių. Evakavus beveik visus senuosius miesto gyventojus, miestas neteko senojo septynių šimtmečių vokiečių-lietuvių-prūsų sambūvio tradicijų. Po karo Klaipėdos miesto teritorija buvo įtraukta į Lietuvos TSR sudėtį, pažymint naujos eros miesto istorijoje pradžią ir miesto, priklausiusio vokiškai kalbančioms žemėms, pabaigą.

Klaipėdoje sovietai įsteigė didžiausią žuvininkystės bazę Tarybų Sąjungos europinėje dalyje. Mieste buvo pastatyta milžiniška laivų gamykla bei laivų remonto bazė, žvejybos uostas. Nuo 1959 m. pabaigos miesto gyventojų skaičius pradėjo sparčiai augti ir 1989 m. mieste buvo apie 203 000 nuolatinių gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visi miesto gyventojai buvo atvykę iš Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos ir pakeitė buvusius vokiškai kalbančius gyventojus. Iš pradžių miesto savivaldybėje vyravo rusakalbė vietos valdžia, tačiau po Josifo Stalino mirties į Klaipėdą iš kitų Lietuvos gyvenviečių atvyko daugiau žmonių nei iš kitų sovietinių respublikų ir sričių. Tuo metu lietuviai tapo pagrindine etnine grupe mieste.

Iki 7-ojo – 8-ojo dešimtmečių sandūros Klaipėda Tarybų Sąjungai buvo svarbi tik dėl ekonomikos, o kultūrinė ir religinė veikla buvo minimali ir apribota. Naujoji Klaipėda naujakurių iš visos TSRS buvo kuriama nepaisant miesto istorijos arba priešpriešinant save jai. Kelis pirmuosius pokario dešimtmečius Klaipėda atliko iš esmės ekonominės TSRS provincijos su itin išvystyta žvejybos pramone vaidmenį. Per jūrų uostą geležinkelio keltu Klaipėda–Mukranas buvo plukdomi sovietų strateginiai kroviniai į Rytų Vokietiją. Miestas pradėjo plėtoti kultūrinę veiklą tik apie 1970–1980 m. Vienu iš kultūrinių proveržių laikoma Jūros šventė, kuri kasmet pritraukia tūkstančius žmonių iš visos šalies atvykti į Klaipėdą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miesto ekonominę plėtrą labai skatino užsienio investuotojai, tarp jų didelės bendrovės „Philip Morris“, „Siemens“, „Radisson SAS“; 2005 m. Klaipėdoje buvo 20 iš 100 didžiausių Lietuvos investuotojų. Lietuvos žvejybos laivynas ir Jūros žvejybos bendrovė dėl nevykusios privatizacijos bankrutavo. Uostui didelį pelną davė iš Rusijos į Vakarus vežamų žaliavų reeksportas, jis sėkmingai konkuravo su gretimais Baltijos uostais. 1992 m. įkurta Lietuvos Respublikos karinių jūrų pajėgų pagrindinė bazė. 1997 m. Klaipėdoje sukurta laisvoji ekonominė zona.

Plėtojosi kultūra. Remiantis Šiaulių (pedagoginio) universiteto ir Klaipėdos konservatorijos rekomendacijomis, 1991 m. įsteigti Klaipėdos ir LCC tarptautinis universitetai tapo Vakarų Lietuvos regiono kultūros ir mokslo centrais.

Miestas turi savivaldybės statusą Klaipėdos apskrityje. Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Iki 2009 m. Klaipėdai priklausė viena seniūnija Melnragės-Girulių.

Atkurtoje Lietuvoje Klaipėda turėjusi 7 merus:

Dangės kairiajame krante, ties žiotimis yra Klaipėdos senamiestis (jame XIII–XV a. susiformavo stačiakampis gatvių tinklas), prie Kuršmarių – Smeltė. Dangės dešiniajame krante yra Naujamiestis (miesto centras), į šiaurę nuo jo, prie Baltijos – Giruliai (vasarvietė), Kuršių nerijoje – Smiltynė.

Teatro aikštė yra Klaipėdos miesto širdis. Tai labai mėgstama klaipėdiečių ir jų svečių susibūrimo vieta, be kurios neįsivaizduojamos tokios šventės kaip tarptautinis Pilies džiazo festivalis, Jūros šventė ir kiti renginiai.
Teatro aikštė tokį pavadinimą gavo dėl čia pastatyto klasicizmo stiliaus Klaipėdos dramos teatro pastato.
XX a. pradžioje buvo nutarta aikštės viduryje statyti Simono Dacho paminklą–fontaną, o jo viduryje Simono Dacho atminimui pastatyta skulptūra, vaizduojanti jaunutę basą mergaitę. Ši „Taravos Anikės“ skulptūra ir šiandien yra lankomiausia Klaipėdos miesto skulptūra, kurios neaplenkia turistai.

Kairiojoje Danės upės krantinės promenadoje galima išvysti šešis paminklinius knechtus, kurie įprasmina ir pasauliui primena svarbius Lietuvos jūreivių žygdarbius. Simboliškai pagerbtos ir trys jachtos – „Lietuva“, „Dailė“ bei „Audra“, kurios Sąjūdžio metais, 1989 m., pasipuošusios trispalvėmis, perplaukusios Atlanto
vandenyną. Šis žygis, pavadintas „Lietuvos garbei ir vienybei“ ir tęsėsi iš Klaipėdos iki Niujorko ir atgal, tapo laisvės simboliu. Anot buvusio Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, 1989-ųjų žygio reikšmė ne menkesnė nei Baltijos kelias. Tie patys jūreiviai 1992–1993 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje su jachta „Lietuva“ apiplaukė pasaulį.

Dar vienas bronzine įmontuota plokštele dekoruotas knechtas yra skirtas Gintarui Paulioniui, 1994-aisiais irkline valtimi, pavadinta „Alfredas Jansenas“, perplaukusiam Baltijos jūra. Pats naujausias knechtas įrengtas 2009 m., primena apie tūkstantmečio kelionę aplink pasaulį jachta „Ambersail“.  Su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ 2008 m. spalio 5 d. startavo „Tūkstantmečio odisėja“.

Apskritai Klaipėdoje gausu mažosios architektūros, miesto centre galima rasti daugybę skulptūrų ir kitokių paminklų. Vienas jų dešiniajame Danės krante netoli Biržos tilto atidengta undinėlės skulptūra (autorius – skulpt. Klaudijus Pūdymas, 2015).

Paminklas „Arka“ pastatytas Klaipėdoje 2003 m., minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80-ąsias metines.
Paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 metro aukščio. Mažoji kolona iš raudonojo granito simbolizuoja Mažąją Lietuvą ir jos kultūrinį paveldą, o pilkoji – Didžiąją Lietuvą. Viršutinė tartum nuskelta paminklo dalis vaizduoja Karaliaučiaus sritį (Kaliningradą), dabar priklausančią Rusijai. Ant paminklo iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas.

Miesto simbolis – burlaivis „Meridianas“. Tai mokomasis burlaivis, pastatytas 1948 m. Suomijoje, Turku laivų statykloje. Kaip mokomasis burlaivis nustojo veikęs 1967 m., vėliau stovėjo Danės upės krantinėje netoli iržos tilto, burlaivyje veikė baras-restoranas. 2013 m. burlaivis visiškai rekonstruotas, šalia jo esančioje krantinėje įkurtas mažas muziejus po atviru dangumi.

Klaipėda įsikūrusi Pajūrio žemumoje ir Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje; mieste į Klaipėdos sąsiaurį įteka Danė. Miestui priklauso Kiaulės Nugaros sala Kuršių mariose. Miesto plotas yra 110 km² – 38 % naudojama pastatams, 1,4 % keliams, 8,45 % ūkininkavimui, 14,08 % vandens, ir 38 % kt.

Miškai:

Klaipėdoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis, pereinantis į žemyninį, klimatas, kuriam didelę įtaką daro Baltijos jūra. Žiemos švelnios arba šaltos, vasaros dažniausiai šiltos, bet atskirais metais gali pasitaikyti vėsių arba karštų. Vidutinė sausio ir vasario nakties oro temperatūra -5 °C, dienos 0 °C. Vidutinė daugiametė sausio temperatūra yra aukščiausia Lietuvoje ir siekia -1,4 °C. Liepos ir rugpjūčio dienomis oras vidutiniškai įšyla iki +20 °C, naktimis atvėsta iki +14 laipsnių. Karščiai reti, bet daugiau kaip 25 laipsnių oro temperatūra vasarą pakyla apie 12 kartų, o daugiau kaip 30 laipsnių – apie vieną kartą per metus. Žemiausia oro temperatūra yra buvusi -33 °C, aukščiausia – +34 °C.

Krituliai iškrenta visus metus, bet dėl vakarinių pernašų ir jūros artumo didžiausias jų kiekis būna vasaros antrojoje pusėje bei rudenį, kai per mėnesį iškrenta iki 90 mm kritulių. Sausiausias metas – pavasaris. Sniegas iškrenta kiekvienais metais ir yra labai įprastas reiškinys žiemą bei kovo mėnesį. Tačiau dažnai pasninga ir spalį, lapkritį bei balandį. Iki 1990 m. Klaipėdoje kartais pasnigdavo ir gegužės mėnesį, o šlapdribų yra pasitaikę rugsėjį. Žiemą mieste dažna lijundra (vyraujat pietvakarių vėjui ir neigiamai oro temperatūrai), plikledis, šerkšnas, pūgos. Tarybiniais laikais yra buvę atvejų, kai dėl pūgų miestas būdavo visiškai paralyžiuotas visai dienai. Tačiau 1994 m. liepą mieste visiškai nebuvo kritulių (0,0 mm).

Perkūnijos dažnos vasarą ir rudenį. Jos Klaipėdoje būna dviejų tipų: žemyninės, kurios susidaro pučiant rytiniams vėjams šiltomis vasaros dienomis, bei jūrinės, kurios atkeliauja su vakariniais vėjais tuo atveju, kai jūra būna šiltesnė už žemyną. Šios perkūnijos ypač būdingos tada, kai po karščių rugpjūčio mėnesį virš jūros apsistoja šalta orų masė. Slenkant atmosferos frontams, perkūnija Klaipėdoje pasitaiko ir žiemą.

Viesulai Klaipėdoje reti ir buvo pastebėti tik miesto apylinkėse, dažniausiai virš Baltijos jūros. Jie buvo silpni ir krantą pasiekę sunykdavo. Tiesiogiai viesulas nėra Klaipėdos kliudęs. Tačiau škvalai vasarą galimi, nors palyginti reti. Įprastos audros nuostolių pridaro dažniau. Vasarą Klaipėdoje galima kruša, kuri pasitaiko kas keletą metų.

Speigai gana dažni, pasitaiko beveik kasmet. Klaipėdoje jie kartais būna itin grėsmingi, nes stiprų šaltį gali lydėti labai žvarbus rytų vėjas. Paskutinį kartą tokie sibirietiški speigai buvo 2006 m. sausio mėnesį.

Klaipėda – vėjuotas miestas. Per metus būna vidutiniškai 30 audringų dienų, kurių metu vėjo gūsiai siekia 15–28, kartais iki 33 m/s. Stipriausi vėjai Klaipėdoje siekė 40 m/s uragano „Anatolijaus“ metu bei per 1967 m. spalio mėnesio uraganą.

Klaipėda yra svarbus vakarų Lietuvos ekonomikos centras. Šalia miesto veikiantis neužšąlantis jūrų uostas lemia tai, kad Klaipėda yra kartu ir labai svarbus transporto mazgas, kuriame susikerta geležinkelių, plentų, tarptautinių keltų linijos. Uoste dirba nemažai didelių krovos, laivų remonto ir statybos bendrovių, teikiamos visos su jūros verslu ir kroviniais susijusios paslaugos. Uostas per metus gali perkrauti iki 35 mln. t įvairių krovinių. Rytinėje miesto dalyje veikia Klaipėdos laisvoji ekonominė zona, leidžianti įmonėms gauti tam tikro lygio mokestinių lengvatų. Mieste veikia daug įmonių, kurios savo pagamintą produkciją eksportuoja į užsienio rinkas. Čia taip pat 2001 m. pastatyta pirmoji Pabaltijyje geoterminė jėgainė. 2014 m. įgyvendintas Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektas – Suskystintų gamtinių dujų terminalas su SGD laivu–saugykla „Independence“.

Klaipėda taip pat yra svarbiausias Vakarų Lietuvos pramonės centras. Mieste pagaminama 7,1 % Lietuvos ir apie 60,5 % Klaipėdos apskrities pramonės produkcijos. 70 % Klaipėdos BVP sukuria paslaugos ir administravimas (uosto krovos darbai, tarpininkavimas, logistika, turizmas, viešasis sektorius), 30 % – apdirbamoji pramonė ir statyba. Klaipėdiečių pajamos yra didesnės nei vidutinės gyventojų pajamos Lietuvoje. Mieste įsikūrusios tokios įmonės kaip DFDS Lisco, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, Baltijos laivų statykla, Vakarų laivų gamykla, R. Jonaičio IĮ Argus, AB Klaipėdos kartonas, Balticum TV.

Iš Klaipėdos eina magistraliniai keliai , , kuriuo galima pasiekti Palangą ir Šventąją.  krašto keliu galima pasiekti Šilutę ir Panemunės miestus. Į Kretingą veda kelias . Į Dovilus veda . Jokūbavą galima pasiekti keliu . Kuršių Neriją su Klaipėda jungia kelias  (per perkėlą). Yra kelias į Veiviržėnus .

Klaipėdoje yra stambus geležinkelių mazgas, aptarnaujantis uostą. Greitaisiais keleiviniais traukiniais iš Klaipėdos galima nuvykti į Kretingą, Plungę, Telšius, Šiaulius, Radviliškį, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Vilnių ir pietine kryptimi į Priekulę ir Šilutę. Veikia pramoginis Klaipėdos aerouostas.

Klaipėdoje šiuo metu veikia 36 autobusų maršrutai, nors didžiausias autobuso maršruto numeris yra 26.

Stambiausi viešojo transporto autobusų maršrutai Klaipėdoje:

Taip pat veikia maršrutinių taksi sistema (M5, M6, M8).

Klaipėda visada buvo svarbus logistikos centras, 1875 m. čia įrengus pirmąją geležinkelio stotį pradėti gabenti kroviniai ir keleiviai į kitus Lietuvos miestus ir į kitus kraštus. Klaipėdos geležinkelio stotis veikia Priestočio gatvėje. 

Iš Klaipėdos traukinių stoties šiuo metu yra vykdomi 12 reisų:

Tiltai per Dangės upę (prieš srovę):

Senojoje ir Naujojoje perkėlose keliama į Smiltynę:

Iš Klaipėdos jūrų uosto keleivių terminalo plaukia keltai maršrutu Klaipėda–Kylis ir Klaipėda–Karlshamnas

Gyventojų skaičius pagal lytį: 53,58 % moterų ir 46,42 % vyrų.

Miesto nuolatinių gyventojų raida:

Pastaraisiais dešimtmečiais miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 207 100 (1992 m.) iki 148 506 (2019 m.), iš dalies dėl spartaus gyventojų išsikėlimo į priemiesčių ir užmiesčių gyvenvietes.

Veikia Klaipėdos dramos teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Klaipėdos kariljonas, Klaipėdos lėlių teatras. Yra Klaipėdos miesto koncertų salė, vasaros koncertų estrada. Kultūros centras Žvejų rūmai, Klaipėdos džiazo klubas, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras, Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, Moksleivių saviraiškos centras, Kultūrų komunikacijų centras, kultūros ir švietimo centras „Harmonija“.

Kasmet vyksta daug tarptautinių festivalių: „Skambanti banga“, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikinis pavasaris“, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Miesto ekonomikai yra itin svarbios vasaros šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: Klaipėdos laivų paradas, Tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas, Lietuvos vakarų krašto dainų šventė, Jūros šventė, Miesto gimtadienis – rugpjūčio 1 d., Klaipėdos pilies džiazo festivalis, Parbėg laivelis. Šių švenčių metu į Klaipėdą atvyksta ne tik nemažai turistų, bet ir prekeivių iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities.

Klaipėdą garsina varinių pučiamųjų ansamblis Klaipėdos brass kvintetas ir Klaipėdos kamerinis orkestras.

Dabar mieste yra 5 katalikų bažnyčios:

Kitos bažnyčios:

Veikia musulmonų sunitų, evangelikų reformatų (Klaipėdos evangelijos koplyčia), žydų judėjų ir kitos bendruomenės.

Nuo 1989 m. veikia Klaipėdos televizija, iš Klaipėdos transliuojamas regioninis TV kanalas Balticum TV ir kanalas Balticum Auksinis.

Iki II pasaulinio karo buvo leidžiami šie spaudos leidiniai: Apžvalga, Arbeiter-Zeitung, Baltijos aidas, Baltika, Baltischer Beobachter, Bangelės, Bendras frontas, Bendras žygis, Birutė, Savaitraštis Darbininkų balsas, Darbininkų vienybė, Darbo balsas, Darželis, Der Arbeiter, Dienos lapas, Gelžkelietis, Jūra, Kaimo žodis, Kibirkštis, Klaipėdos garsas, Klaipėdos krašto amato laikraštis, Klaipėdos krašto laikraštis, Klaipėdos krašto valdžios žinios, Klaipėdos sargas, Klaipėdos žinios, Komersantas, Laukininkystės laiškas Nemuno šalies, Laukininkų patarėjas, Laukininkų prietelis, Lietuvininkų prietelis, Lietuviška ceitunga, Lietuvos keleivis, Lituania, Memeler Allgemeine Zeitung, Memeler Dampfboot, Memeler Volksstimme, Muzika, Mūsų jaunimas, Mūsų pajūris, Organas lietuviškos skyrimo draugystės, Pagonų paslas, Pajūrio sargas, Pajūris, Pakajaus paslas, Plekštė, Policijos žinių lapas, Prekyba, Prekyba ir pramonė, Prūsų lietuvių balsas, Santara, Sąjungų žinios, Teatras, Vaikų vakarai, Vakarai, Valstybinis valdininkas ir Ziono balsas.

Sovietmečiu pradėti leisti: Savaitraštis Baltija, Klaipėda, Lietuvos jūreivis, Lietuvos žvejys, Pajūrio buitininkas, Statybininko žodis, Vasara-Ruduo ir Žvejys.

Nepriklausomoje Lietuvoje pradėti leisti: Almanachas Baltija, Darbininkų balsas, Jūra, Jūra ir krantas, Keleivis, Klaipėdos keleivis, Klaipėdos universitetas, Klakeris, Kultūristas, Lietuvos darbininkas, Lietuvos evangelikų kelias, Mažoji Lietuva, Vakarai, Vakarė Klaipėda, Vakarų ekspresas ir Vėtrungė.

Pajėgiausia Klaipėdos vyrų krepšinio komanda yra KK Klaipėdos „Neptūnas“, rungtyniaujanti LKL, VTB, Eurocup lygose bei LKF taurės varžybose. Taip pat Klaipėdoje yra NKL klubas Klaipėdos „Nafta-Universitetas“ ir moterų krepšinio klubas Klaipėdos „Fortūna“. Veikia Vlado Knašiaus krepšinio mokykla.

Veikia rankinio klubas Klaipėdos „Dragūnas“, ledo ritulio klubas „HC KLAIPĖDA“.

Klaipėdai lėkščiasvydžio varžybose atstovauja stipriausias Klaipėdos lėkščiasvydžio klubas „Marių Meškos“. Tinklinio klubas Amber Queen, tapo Lietuvos tinklinio čempionais.

Miestai, su kuriais Klaipėda yra užmezgusi partnerystės ryšius:

Miestai, su kuriais Klaipėda taip pat palaiko glaudžius ryšius:




#Article 241: Kabala (383 words)


Kabala (; kabbālāh – 'gavimas') vadinama mistinė judaizmo tradicija, apimanti savitą Tanacho egzegezę, mokymus apie pasaulio atsiradimą ir sąrangą, kalbos prigimtį, Dievo vidaus gyvenimą, blogio kilmę. 

Judaizmas turi nedidelį skaičių (13) dogmų, t. y. tikėjimo punktų, privalomų kiekvienam save siejančiam su šia religija. Jas suformulavo viduramžių mąstytojas Mozė Maimonidas. Į jo sąrašą įeina, pvz., tikėjimas Dievo vienumu, amžinumu, taip pat - Sinajaus Įvykio tikrumas bei Šv. Rašto dieviška kilmė. Kaip pažymi Paul'is Johnson'as, judaizmas palieka išpažinėjui teisę turėti savą nuomonę subtiliais teologiniais klausimais (ir tai skiria judėjišką dvasingumą nuo krikščionybės istorijoje pasitaikiusių laikotarpių, kada dėl teologinio niuanso tikintysis „galėjo būti gyvas sudegintas“); istorija lėmė taip, kad judaizmas labiau akcentuoja halachą (priesakus ir papročius), nei mistinę teologiją. Kabalos mokymai judaizme laikomi autoritetingais, tačiau griežtąja prasme jie nėra privalomi, kaip, pvz., Katalikų Bažnyčios dogmos.

Teologinės spekuliacijos, mistiniai motyvai pasirodo jau Biblijoje - pvz., pranašo Ezechielio knyga detaliai aprašo Dievo „Vežėčias“ su paslaptingomis angeliškomis būtybėmis. Dar iki Talmudo ankstyviausiosios dalies - Mišnos - žydai turėjo gausią apokaliptinę raštiją. Talmude paliudyta, kad pirmųjų amžių rabinai pripažino mistinius mokymus ir okultines praktikas, tyrinėtojų siejamas su Ezechielio ištaromis apie Dievo Vežėčias ir Pradžios knygos Pasaulio sukūrimo aprašymų - tiksliau, iš šių mįslingų ir detalių tekstų aiškinimo. Taip pat Talmude paliudyti apribojimai šiuos mokymus skleisti ir net draudimas taikyti okultines žinias, gautas iš šventųjų tekstų. 

Svarbiausi Kabalos šaltiniai: 

Kiti ypatingi tekstai:

Kabaloje svarbus vaidmuo teikiamas 22 hebrajų abėcėlės raidėms ir 10-čiai skaičių, kas sudaro Gyvybės Medį (Etz Hayim), atspindintį šviesos arba energetines galias.

Pirmuoju kabalistu jos pasekėjai laiko patriarchą Abraomą. XII a. pasirodė pamatinis Kabalos veikalas - Sefer ha Zohar. Ją parašęs antrojo amžiaus rabis Simonas bar Jochajas. Pagrindinės Zohar temos - pasakojimai apie biblinę pasaulio sukūrimo istoriją ir pranašo Ezekielio vizijas. Šimtmečius kabala buvo studijuojama mažose mokinių grupėse. Lūžio taškas yra šešioliktasis amžius, kada rabino Itzhako Lurios (Ari) raštuose atsirado švari kabalos kalba. Ari tvirtino, kad nuo XVI amžiaus prasideda atviras kabalos studijavimas.

Ypatingą vaidmenį Kabalos studijoms suvaidino Lietuvos ir lietuviškosios krypties rabinai

Garsūs pasaulio rabinai kabalistai:

Kabalos puoselėtojai judėjai kategoriškai atsiriboja nuo tų, kurie pritaikė gausius kabalistinius motyvus madingiems vakarų mokymams (pradedant Golden Dawn ir Thelema, o baigiant nesuskaičiuojamomis New Age pakraipos knygomis, kuriose kabalistiniai motyvai laisvai derinami su indų jogos praktikomis, astrologija ir kt.). Siekdami išsiskirti, tikrieji judėjų kabalistai įvardina savo tradiciją kaip košer arba izraeli kabala.




#Article 242: Islamas (812 words)


Islamas () – abraominė, monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Ją išpažįsta apie 1,6 milijardo tikinčiųjų. XXI a. pradžioje islamą išpažįsta daugiausia arabai, turkai, Afganistano, Pakistano, Azerbaidžano, Vidurinės Azijos valstybių, Šiaurės Kaukazo, Baškirijos, Totorijos gyventojai. Pagrindinės islamo šakos – sunizmas ir šiizmas. Sunitų yra apie 90 %, šiitų – apie 10 % (dauguma Irane ir Indijoje). Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki vieninteliu ir amžinu Dievu Alachu (arab. Allah) ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetė.

Arabų kalba islām reiškia „paklusnumas“. Šis žodis etimologiškai yra susijęs su nuolankumu, taikumu (salām reiškia „taika“).

Šventoji musulmonų knyga – Koranas.

Koranas musulmonams apibrėžia šešis postulatus ( reiškia „tikėjimas“):

Musulmonų pagrindinės penkios pareigos (5 arkanai) yra:

Kartais arkanui priskiriama kova už islamą (džihadas). Jų neatliekant užsitraukiamos nuodėmės.

Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis. Po jo mirties 632 m. buvo sumaištis, kam atiteks islamo bendruomenės vadovavimas. Kilus kivirčui tarp Medinos ansarų ir Mekos muhajirunų, Umaras ibn al-Katabas į sostą pasiūlė Abu Bakrą, Mahometo artimą draugą ir bendradarbį. Kitiems pritarus, Abu Bakras tapo pirmuoju kalifu (išvertus – „įpėdiniu“) ir islamo bendruomenės lyderiu.

Abu Bakro neatidėliotina užduotis buvo atkeršyti už neseną pralaimėjimą Bizantijos (taip pat žinomai Rytų Romos Imperijos pavadinimu) pajėgoms, nors iškilo didesnė grėsmė: sužinojusios apie Mahometo mirtį, arabų gentys pradėjo maištauti. Kai kurios gentys atsisakė mokėti Zakiato mokestį naujam kalifui, kuomet kitos kėlė savo reikalavimus. Abu Bakras greit paskelbė joms karą ir numalšino sukilimą. Šis nutikimas vadinamas Ridos karais („Atskalūnų karai“).

Po Abu Bakro mirties 634 m. kalifu tapo Umaras ibn al-Chatabas, po jo Utmanas ibn al-Afanas ir dar vėliau – Ali ibn Abi Talibas. Šie keturi kalifai vadinami „khulafa rashidūn“ (Teisingai Valdę Kalifai). Jiems valdant islamo valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė. Dešimtmečiai karų tarp Bizantijos ir Persijos išsekino abi puses. Ne tik, kad nebuvo įvertinta išaugusi nauja galia ir arabų kovos žirgai, bet ir vidinės kovos Bizantijoje atvėrė barbarams galimybę įsiveržti. Pasinaudodami šiom silpnybėm musulmonai užėmė Siriją ir Palestiną (634–640 m.), Egiptą (639–642 m.) ir į rytus: Iraką (641 m.), Armėniją ir Iraną (642 m.), Transoksianiją ir netgi kinų Turkestaną.

Palyginus su judaizmu ar krikščionybe, islamas jaunesnė religija, tačiau patyrusi jau ne vieną schizmą bei reformaciją. Labiausiai išplitusios dvi šio tikėjimo šakos – sunitų ir šiitų.
Pastarieji vyrauja Irane, nemažos grupės gyvena Irake (ypač tarp kurdų, nors esama ir arabų), Azerbaidžane, Afganistane, šiitinės kilmės alavitų denominacija turi valstybinį statusą Sirijoje, kita šiitų pakraipa – zeiditai – vyrauja Jemene.

Daugumoje arabų šalių, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje vyrauja sunitai. Šiitai labiau orientuoti į autoritetą, išpažįsta šventųjų (ypatingai – pranašo Ali) kultą.

Esama ir daugiau atšakų, nepritampančių nei prie šiitų, nei prie sunitų, pvz., – charidžitai, kaip ir šiitai suskilę į daugybę atšakų bei sektų.
Islamo pagrindu kuriasi ir naujos, sinkretinės religijos: drūzai, ahmadija, JAV juodaodžių tarpe plinta islamo nacija, tikinti greita apokaliptine savosios rasės pergale.

Kai kuriose šalyse populiari radikali islamo šaka – vahabizmas. Saudo Arabijoje, taip pat ir Afganistane prie Talibano valdžios, tai – oficiali islamo forma. Kai kuriose šalyse ši forma uždrausta (pvz.: Rusijoje). Vahabistai siekia išgryninti tikėjimą, pagrindinė idėja – tvirtas tikėjimas vienu Dievu, religiją stengiamasi išpažinti tokią, kokia ji buvo pranašo Mahometo laikais. Taigi šioje šakoje atsisakoma bereikalingų ritualų, religinių švenčių. Taip pat neigiamas religijos modernėjimas, atsiradęs paskutiniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje negalima rodyti vaidybinių filmų, siejant su žmogiškų atvaizdų draudimu, taip pat, pavyzdžiui, mirties bausmės vykdomos viešai, nes taip būta ir pranašo laikais.

Islamo menas – meno tradicijos, nuo VII a. paplitusios islamo pasaulyje. Iš pradžių islamo menas plito arabų sukurtame Kalifate, vėliau ir arabų užkariautuose kraštuose, Indijoje, Turkijoje, kai kuriose Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Pietų Europos šalyse (Ispanijoje, Italijoje – Sicilijos saloje, Graikijoje – Kretos saloje, Balkanų valstybėse).

Islamo menas labiausiai pasireiškė architektūroje, kaligrafijoje, tekstilėje, keramikoje, stiklo apdirbime. Šios meno tradicijos susiformavime didelę reikšmę lėmė religinės islamo tradicijos, draudžiančios vaizduoti žmogų, todėl daugiausia vaizduoti abstraktūs geometriniai, augaliniai motyvai (arabeska). Monumentaliojoje islamo architektūroje sukomponuoti ne tik architektūros, bet ir keramikos, kaligrafijos, tekstilės, stiklo menų laimėjimai, todėl daug islamo architektūros pastatų yra meno paminklai. Islamo architektūros pasiekimai geriausiai matomi mečečių, mauzoliejų, rūmų, minaretų statybos tradicijose.

Iberijos pusiasalio, Kipro, Sicilijos bei Balkanų musulmuonų bendruomenės gyvuoja jau nuo senų laikų. 

Lietuvoje 0,1 % gyventojų yra musulmonai. Nedideliu skaičiumi pasižymi ir kitos vidurio Europos šalys. Vakarų bei Šiaurės Europos šalyse islamas sparčiai plinta dėl pastarųjų dešimtmečių arabų migracijos, nors didžiausia dalis musulmonų Europos gyventojų atvyko apie 1960 m. bei vėliau devintajame dešimtmetyje. Numatoma, kad 2020 m. bus 50 milijonų musulmonų gyvenančių Europoje arba 6,8 % visų europiečių. Europos mastu islamas yra antra didžiausia religinė grupė po krikščionybės.

Islamas Lietuvoje, priešingai nei daugelyje Vakarų ar Šiaurės Europos šalių, žinomas jau nuo viduramžių. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei apėmus dabartinės Ukrainos žemes, į jos valdas pateko ir dalis Krymo totorių, išpažįstančių islamą. Dalis jų persikėlė į etnines lietuvių žemes, ypač Vytauto Didžiojo laikais. Nors per ilgą laiką Lietuvos totoriai buvo gerokai asimiliuoti, prarado savo kalbą, tačiau išlaikė savo religiją. Dėl geografinės izoliacijos nuo kitų musulmonų, jų papročiai iš dalies skiriasi nuo kitų sunitų.




#Article 243: Andora (614 words)


Andoros Kunigaikštystė () – labai maža pietvakarių Europos šalis, esanti rytinėje Pirėnų kalnų pusėje, tarp Prancūzijos ir Ispanijos.
Sostinė – Andorra la Velja.

Andoros valstybė apima vieną Y formos slėnį, iš visų pusių apsuptą aukštų kalnų, kas per visą istoriją lėmė krašto izoliaciją. Tiesa, valstybės raidą didele dalimi lėmė procesai, vykę Katalonijoje į pietus.

Senovėje kraštą buvo apgyvendinusi iberų gentis andosinai, kurie ir davė pavadinimą visam slėniui. Nuo II a. pr. m. e. juos užvaldė Romos respublika, kuri palengva įjungė Andorą į savo prekybinių kelių sistemą. Nuo V a. Andoros slėnis priklausė Vestgotų karalystei (administruotas iš Urgelio vyskupijos), kuriai valdant galutinai įsitvirtino krikščionybė. VIII a. į Pirėnus įsiveržus saracėnams, Andora liko neužkariauta ir aršiai gynėsi nuo užpuolikų musulmonų.

VIII a. pabaigoje Pirėnuose buvo įkurta Ispanijos marka, kuri turėjo tarnauti kaip buferinė zona tarp krikščionių ir musulmonų. Andoros slėnis sudarė dalį šios markos, ir iš pradžių buvo administruojamas kaip dalis Urgelio grafystės, o nuo 988 m. - kaip dalis Urgelio vyskupijos.

Urgelio vyskupai negalėjo kraštui užtikrinti karinio saugumo, todėl XI a. leido slėnyje įsigalėti vietos kataloniškos kilmės lordams Kaboetams. Šie tapo slėnio valdytojais, bet valdė jį kartu su vyskupais. Jų kataloniška kilmė lėmė katalonų kalbos įsitvirtinimą slėnyje. 

Kuomet Andoros senjorė Ermesenda 1208 m. ištekėjo už gretimos Fua grafystės grafo, Fua grafai () tapo Andoros valdovais. Jie ir toliau dalinosi valdžią su Urgelio vyskupais, tačiau taip pat rūpinosi slėnio ūkiu, tiksliai nustatė savo valdų sienas ir parapijų administraciją. Jiems valdant Andoroje dygo viduramžiškos tvirtovės, bažnyčios, tiltai, kurie sudaro didžiąją dalį Andoros kultūrinio paveldo. Nuo 1278 m. Andora formaliai nebepriklausė Aragono karūnai, kas laikoma oficialiu valstybės įkūrimo metais.

Ilgainiui pasibaigus Fua grafų dinastijai, Andoros valdovų titulas perėjo Navaros karaliams, o 1589 m. Navaros karaliui Henrikui III tapus Prancūzijos karaliumi - Prancūzijai. Urgelio vyskupai ir toliau išlaikė teises į Andorą. Nepaisant visų vienijimo tendencijų, slėnis išlaikė savivaldą ir atskirą administaciją. XVIII a. krašte praūžusių karų metu Andora palaikė Katalonijos pusę.

Per XX a. Andora išliko tarp Ispanijos ir Prancūzijos interesų. Pirmojo pasaulinio karo metu ji palaikė Prancūzijos pusę ir siuntė savanorius kovoti Prancūzijos armijoje. Nuo 1936 m., prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, Prancūzija čia laikė savo dalinius, kad apgintų nuo karo ir Franko diktatūros plėtros.

Valdymo forma – parlamentinė demokratija.

Andora suskirstyta į 7 parapijas (parròquia; skliausteliuose nurodyti administraciniai centrai):

Andora yra rytinėje Pirėnų kalnyno dalyje tarp Ispanijos ir Prancūzijos, Madriu-Perafita-Claror slėnyje įsikūrusi valstybė. Vidutinis aukštis virš jūros lygio – 1996 m. Aukščiausia viršukalnė Coma Pedrosa (2946 m). Žemiausia vieta – Riu Runer (840 m). Andora yra tarp kalnų, iš visų pusių ją supa stačios uolos. Prancūzijos pasienyje yra Envaliros perėja 2400 m aukštyje. Žemiausias Andoros taškas yra Runero upėje Katalonijos pusėje 838 m virš jūros lygio. 2/3 teritorijos dengia miškai. Ilgiausia šalies upė yra Valira, ilgis siekia 33 km. Katalonijoje ji susilieja su Segrės upe. Didžiausias ežeras yra Žuklaras. Aukščiausia viršukalnė Coma Pedrosa siekia 2946 m aukštį. Valstybė yra šilto kalnų klimato zonoje: žiemą vidutinė temperatūra siekia -2 °C, o vasarą +24 °C.

Šiaurėje ribojasi su Prancūzija (56,6 km ilgio siena), o pietuose su Ispanija (63,7 km).

Klimatas panašus į aplinkinių regionų, tačiau dėl padėties kalnuose žiemą iškrenta daugiau sniego, o vasaros kiek vėsesnės.
Andorra la Vella – aukščiausiai įsikūrusi sostinė (1055 m virš jūros lygio).

Madriu-Perafita-Klaroro slėnis 2004 m. įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

Andora – populiarus slidinėjimo kurortas. Turizmas sudaro 80 % viso šalies biudžeto.

Dominuojanti religija – Romos katalikybė. Etninė sudėtis (1998 m. duomenys):

Vyresnių nei 15 m. gyventojų raštingumas – 100 %. Vidutinė gyvenimo trukmė yra viena ilgiausių pasaulyje – 82,51 m. (moterų – 84,84 m., vyrų – 80,33 m.). Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.) :

Oficiali kalba – katalonų, bet taip pat yra paplitusios ispanų, portugalų ir kastilų kalbos.

Andoros profilis:

Žemėlapiai:




#Article 244: Portugalija (1038 words)


Portugalija (Portugal) – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km).

Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128 m., kai susikūrė Portugalijos valstybė.

XV–XVI a. Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII–XIX a. sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 m. žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu bei didžiausios kolonijos – Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 m. 1910 m. revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 m. pradėtos didelio masto demokratinės reformos, po kurių buvo suteikta nepriklausomybė visoms Portugalijos kolonijoms Afrikoje, o 1986 m. prisijungta prie Europos Bendrijos.

Šalis suskirstyta į 7 regionus (nurodomos jų sostinės):

Kaip alternatyva taip pat yra išlikęs žemyninės Portugalijos skirstymas į 18 apygardų:

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos geografija

Portugalija – tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas – Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos bei Madeiros salos.

Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis – šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdingi miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai – žemumos ir plynaukštės su kalvomis.

Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus, tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni, kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų.

Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausia žemyninės Portugalijos vieta – Eštrelos kalnai (aukštis iki 1991 m). Aukščiausia šalies vieta yra Azorų salose (Piko ugnikalnis – 2351 m).

Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 m. Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausių per visą žmonijos istoriją. Jo metu, skirtingais skaičiavimais, žuvo nuo 30 iki 70 tūkst. žmonių.

Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose – kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyse paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai.

Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Eštrelos kalnuose. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus – alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso.

Klimatas – subtropinis. Klimatui didelę įtaką daro šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovės. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200–2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400–600 mm), pietuose 400–800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio mėnesį vidutinė metinė temperatūra 8–11, tarpukalnėse 3–5 °C.

Didžiausios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.

Portugalijoje miškai užima tik 5 % viso šalies ploto. Praeityje jų buvo daugiau, tačiau labai daug iškirsta. Šiaurinėje šalies dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla į 1000–1200 m aukštį. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto šiaurėje vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi augalai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas. Paplitę ir laukiniai alyvmedžiai.

Gyvūnija panaši į Vidurio Europos. Stambesni žinduoliai išnaikinti. Pietinėje dalyje gausu įvairių driežų, graužikų, gyvačių. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos demografija

Portugalijos populiacija buvo palyginti homogeniška didžiąją jos istorijos dalį. Viena religija ir viena kalba prisidėjo prie šalies etninio ir tautinio vientisumo. Jį dar labiau padidino maurų, moriskų ir žydų išvijimas. Šiuo metu maždaug 95,9 % visų šalies gyventojų yra portugalai. 2007 m. duomenimis, Portugalijoje yra 332 137 legalūs imigrantai, daugiausiai brazilai (66 354), iš Žaliojo kyšulio kilę žmonės (63 925), ukrainiečiai (39 480) bei angoliečiai (32 728). Šiuo metu vyksta imigracija į šalį ir visos išvardintos mažumos sparčiai didėja. Taip pat šalyje gyvena apie 40 000 čigonų.

Oficiali šalies kalba yra portugalų. Tai yra romanų kalbų pogrupiui priklausanti kalba, kuri atsirado teritorijose, kurios dabar yra Galisijoje (šiaurės vakarų Ispanijoje) ir šiaurės Portugalijoje. Penkioliktame ir šešioliktame amžiuose, kai Portugalija buvo didžiulė kolonijinė ir komercinė imperija, ši kalba paplito visame pasaulyje. Dėl šios priežasties portugalų kalba dabar yra oficiali tokiose valstybėse kaip Brazilija, Angola, Žaliasis Kyšulys, Rytų Timoras, Bisau Gvinėja, Makao (Kinija), Mozambikas bei San Tomė ir Prinsipė. Ja kalbama ir kai kuriose kitose valstybėse, kur ji nėra oficiali. Portugalų kalba turi daug dialektų ir išvardintose šalyse ši kalba gali skirtis, bet skirtingais dialektais kalbantys žmonės gali susišnekėti. Pačioje Portugalijoje galima išskirti apie 10 portugalų kalbos dialektų, nors kai kurie jų yra labai artimi.

Pasak 2006 m. Eurobarometer apklausos, 26 % Portugalijos gyventojų geba susišnekėti angliškai, 24 % – prancūziškai ir 9 % – ispaniškai.

Pasak šalies konstitucijos, Portugalija yra sekiuliari valstybė, nei remianti, nei oponuojanti konkrečioms religijoms. Bažnyčia yra formaliai atskirta nuo valstybės. Nepaisant to, katalikų bažnyčia vis dar gauna tam tikras privilegijas, nors tam nuolat oponuoja kairiosios krypties partijos. Daug Portugalijos švenčių ir atostogų yra susiję su Romos katalikų religija.

Vieno šaltinio duomenimis, agnostikai ir ateistai sudaro 4–9 % šalies populiacijos , kito – 6,5 % visų šalies gyventojų. 

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos ekonomika

Pagrindinės pramonės šakos yra aliejų rafinavimas, cemento gamyba, medienos ir popieriaus pramonė, tekstilė, avalynė, kamštienos gaminimas. Žemės ūkis jau nebeužima pagrindinės ūkio struktūros dalies, tačiau portugališki vynai išlieka svarbi eksporto prekė. Ekonomikai taip pat svarbus turizmas, ypač Algarvėje ir Madeiros salose.

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos kultūra

Portugalų virtuvė labai turtinga. Tradiciniai patiekalai yra keptos, marinuotos sardinės, kepta ant žarijų žuvis ir kt. Portugalai mėgsta vyną. Garsiausi vynai – madeira, portveinas ir vinho verde (žalias vynas).

Fado – tai portugalų dainos apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį. Fado paprastai atlieka vyras arba moteris, o jiems pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka, o antrasis – klasikine gitara, Portugalijoje vadinama viola. Fado atsirado Lisabonoje. Ji atkeliavo kartu su vergais iš Afrikos XIX a. Iš pradžių fado priklausė šokio žanrui, bet vėliau tapo baltųjų vargšų daina. Ne visi portugalai mėgsta šį žanrą, nes tradiciškai šios dainos buvo nukreiptos prieš išnaudotojus. Labiausiai suklestėjo diktatoriaus Salazaro laikais, 1926–1974 m.

Azulechas ([]) – tradicinė portugališka mozaika, sudėta iš kvadratinių keramikinių plytelių, ištapytų dažniausiai melsvos spalvos glazūra. Azulejo puošia daugelio Portugalijos senamiesčių sienas.

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:




#Article 245: Linux (324 words)


Linux – laisvos (atviro kodo) operacinės sistemos branduolio (kernel) pavadinimas. Dažnai taip sutrumpintai vadinama ir bendrai visa Unix-tipo operacinė sistema, naudojanti Linux branduolį (kuris buvo išleistas pirmą kartą 1991 m. spalį), sukurtą Linus Torvalds, kartu su sisteminėmis programomis bei bibliotekomis, sukurtomis GNU projekto (įkurta 1983 metais). Yra daugybė GNU/Linux

Į jo tobulinimą įsitraukė pasaulinė programuotojų bendruomenė, ir greitai GNU/Linux operacinė sistema tapo žinoma kaip viena stabiliausių ir galingiausių profesionalių operacinių sistemų. Jos naudojimui tada reikėjo profesionalių žinių ir įgūdžių. GNU/Linux programuotojai kūrė ją programuotojams.

Buvo kuriami ir komerciniai Linux distributyvai, kurių kūrėjai pelnėsi iš jų pardavimo ir palaikymo. GNU licencija neleidžia uždrausti programos ir patobulintos jos versijos kopijavimo, tačiau atsirado nemažai įmonių, kurios rado verslo modelių, kaip nepažeidžiant licencijos pelnytis iš GNU produktų. Dažniausiai tai pajamos iš produktų palaikymo. Tokiu atveju įmonė teikia profesionalią paramą mažiau profesionaliems kliento darbuotojams. Tai buvo vienas iš ekonominių stimulų GNU/Linux produktus pritaikyti ir kompiuterių vartotojams.

Kūrėsi vis daugiau įmonių, kur GNU/Linux sistemų kūrimas buvo organizuojamas, finansuojamas filantropų arba kompiuterių įrangos gamintojų, kurie tuo siekė geresnių savo įrangos pardavimų. Tokių įmonių tikslas buvo sukurti sistemą ir programų rinkinį (platinamąjį paketą), skirtą plačiam vartotojų ratui.

Buvo kuriama vis daugiau patogių GNU/Linux administravimo sistemų. Jų naudojimas tapo vis paprastesnis. Tuo tarpu kiti alternatyvūs nuosavybiniai produktai buvo paprastesni, užtat nestabilūs, neatsparūs virusams ir įsilaužimams - priešingai nei GNU/Linux. Tokių produktų kūrėjams įvedant papildomas apsaugos priemones, jų naudojimas tapo vis sudėtingesnis, ir apie 2002 metus vienų ir kitų sistemų naudojimo sudėtingumas išsilygino.

Dažnai Linux vadinamas ne branduolys, o pati operacinė sistema. Šią operacinę sistemą sudaro Linux branduolys, programinė įranga iš GNU projekto bei kitos laisvai platinamos programos ir pagalbiniai įrankiai. Todėl daugelis specialistų teigia, kad operacinę sistemą tiksliau būtų vadinti GNU/Linux.

Dažnai žodis Linux vartojamas apibūdinant platinamuosius paketus (dar vadinami GNU/Linux distributyvais), kuriuose yra Linux branduolys, GNU programos ir daug kitų, dažniausiai laisvų programų. Skirtingi distributyvai gali būti taikomi specifiniams tikslams, tačiau populiariausi distributyvai skirti plačiajam vartotojų ratui. Populiariausi Linux distributyvai (pagal 2009 metų distrowatch.com




#Article 246: Asimiliacija (sociologija) (293 words)


Asimiliacija – sociologijoje procesas, kurio metu mažuma perima daugumos vertybes ir elgesio normas ir daugumos yra „absorbuojama“.

Šios sąvokos vartojimo pradžioje buvo manoma, kad asimiliacija yra vienpusis procesas, kurio metu viena grupė atsisako savo kultūros pakeisdama ją dominuojančia valstybėje kultūra. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad asimiliacijos procesas veikia tiek mažumą, tiek daugumą. Asimiliacijos sąvoka dažnai vartojama sinonimiškai akultūracijos sąvokai.

Asimiliacija reiškia esminį socialinį pasikeitimą, tačiau pats procesas turi daug etapų ir pakopų. Atskirų individų arba grupių asimiliacija į didesnę bendruomenę gali vykti visą jų gyvenimą ar net keletą kartų. Teritorija, kur vyksta keleto mažumų asimiliacija, dažnai vadinama „lydymosi katilu“.

Asimiliacija gali būti savanoriška (tai dažniausias atvejis tarp imigrantų) ir priverstinė. Savanoriška asimiliacija dažnai apibūdinama metafora „lydymosi katilas“ (melting pot). Asimiliacija taip sumažina skirtumus tarp gyventojų, kad per laiką atskiri individai nebejaučia kultūrinių skirtumų tarp savęs ir juos supančių žmonių.

Ten, kur valstybė priverstiniais metodais skatina asimiliaciją, dažnai susilaukiama didelio mažumų pasipriešinimo. Valstybės taikoma asimiliacinė politika paprastai yra teisinama siekiu visiems piliečiams suteikti lygias teises ir galimybes. Iš kitos pusės, tai sukelia mažumų atstovų nepasitenkinimą, nes drauge jų kultūra ir tradicijos yra nuvertinamos kaip nevertos išlikimo. Sėkmingai taikoma asimiliacinė politika galop priveda prie tautinių mažumų išnykimo.

Svarbu ir tai, kad mažumos asimiliacija ir absorbavimas didesnėje bendruomenėje priklauso ne tik nuo mažumos noro, bet ir nuo didesnės grupės požiūrio. Dažnai didesnė bendruomenė nepriima bandančių joje asimiliuotis individų ir toliau juos diskriminuoja pagal tuos požymius, kurių jie negali pakeisti, pvz., fizinę išvaizdą. Savo ruožtu mažumos gali manyti, kad nėra pagrindo atsisakyti tokių tapatybės elementų kaip religija, kalba ir papročiai vien tik dėl to, kad įgautų išlikimui didesnėje bendruomenėje reikalingus įgūdžius; dažniausiai manoma, kad įmanoma ir tai, ir tai.

Labiausiai socialiai spaudžiami prisitaikyti yra imigrantai, todėl jie dažniausiai yra linkę asimiliuotis ir integruotis į aplinką, kur jie atsidūrė.




#Article 247: Mažuma (390 words)


Mažuma yra demografinė grupė tam tikroje teritorijoje (valstybėje, regione ir t. t.), kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti kalba, rasė, religija, moralė, socialinis vaidmuo ir dar daug kitokių. Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo. Kalbant apie tautines mažumas, dažnai pabrėžiama, kad mažuma turi turėti savo kaip tautinės mažumos savimonę.

Mažumos yra tarptautinėje teisėje naudojama sąvoka - tai asmenų grupė jungiama bendros religijos, kalbos, etninės kilmės, gyvenanti valstybėje, kurios dauguma gyventojų yra kitokios religijos, kalbos ar tautybės. Mažumų teisės yra pripažįstamos ir įtvirtintos įvariuose tarptautiniuose dokumentuose ir chartijose: Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Ženevos vaiko teisių deklaracijoje, Tautinių maumų apsaugos rėminėje konvencijoje. 

Įprastine prasme kalbant apie „mažumas“ turimos galvoje tautinės ir etninės mažumos, t. y. gyventojų grupės, kurios gyvena tokios valstybės teritorijoje, kurioje daugumą sudaro kitos tautinės grupės nariai, kurių rankose yra ir reali valdžia.

Su tautinėmis mažumomis susiję daugelis kontroversiškų klausimų, ypatingai dėl jų teisių. Kai kas teigia, kad mažumoms nesuteikiama pakankamai teisių, kai kas atvirkščiai tvirtina, kad mažumoms suteikiama per daug išskirtinių teisių, kas skatina separatizmą. Ypatingai ginčytinas yra pozityvios diskriminacijos klausimas – idėja, kad mažumoms gali būti suteikiamos didesnės privilegijos nei daugumos atstovams (pvz., palankesnės sąlygos priimant į universitetus ir pan.).

Santykiuose su mažumomis valstybė gali rinktis keletą strategijų:

Kaip atsaką į valstybės spaudimą, mažumos, pasak Alfredo Hiršmano (Alfred Hirschmann), gali rinktis taip pat tris strategijas:

Tai yra teoriniai modeliai, o empiriniai tyrimai rodo, kad daugeliu atveju daugumos – mažumos santykiai yra tam tikras segregacijos, asimiliacijos ir integracijos rinkinys.

Tautinių mažumų atsiradimas valstybėje susijęs su dviem galimais procesais.

Kai kuriose šalyse tautinės mažumos yra teisiškai pripažįstamos, t. y. įstatymiškai išskiriamos tam tikros mažumos, kurios turi didesnes teises nei kitos. Tai dažniausiai pirmos kategorijos tautinės mažumos, kurioms suteikiama teisė turėti švietimą gimtąja kalba, puoselėti savo kultūrą, naudotis valstybės pagalba sprendžiant savo specifines problemas. Antros kategorijos tautinėms mažumoms sudarytoms iš migrantų tokios teisės suteikiamos žymiai rečiau. Migrantai dažnai neturi šalies, kurioje gyvena, pilietybės ir yra kilę iš šalių, kuriose jie patys sudarė daugumą.

Lietuvoje tautinių mažumų teises apibrėžė 1991.01.29 priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Etninių santykių politiką Lietuvoje formuoja ir įgyvendina prie Lietuvos vyriausybės veikiantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Visuomeninis radijas ir televizija transliuoja laidas tautinių mažumų kalbomis, programos rusų, lenkų ir kitomis mažumų kalbomis yra prieinamos per kabelinės televizijos tinklus, spausdinami leidiniai tautinių mažumų kalbomis.




#Article 248: Archeologija (819 words)


Archeologija ( 'senovės mokslas', iš  'senas' + λόγος 'mokslas, mokymas') – savarankiška specialioji humanitarinių mokslų istorijos mokslo šaka, tirianti archeologinį paveldą – seniausiąją visuomenės istoriją, ir jos raidos dėsningumus nuo priešistorinių laikų iki maždaug XVII a. pabaigos. Archeologijos terminą pirmą kartą pavartojo Platonas. Iš pradžių archeologija tyrė visas senovės sritis – istoriją, papročius, mitus. XIX a. archeologija susiformavo kaip savarankiška istorijos mokslo šaka. Archeologija glaudžiai susijusi su istorija, tačiau ne visose šalyse laikoma istorijos mokslo dalimi, pvz., anglosaksų šalyse archeologija labiau siejama su antropologija ir etnologija.

Archeologijos pradmenų būta jau senovėje. Antikos laikais rinkti akmeniniai kirvukai, gyvulių kaulai. Kinijoje Sungų dinastijos laikotarpiu (960–1279 m. būta vadinamosios vietinės archeologijos. Viduramžiais archeologiniai radiniais nesidomėta. Renesanso menininkai ir antikvarai, o nuo XVIII a. ir filologai pradėjo rinkti senienas. Jų rinkiniai sudarė daugelio muziejų fondų pagrindą. Europoje archeologinė veikla prasidėjo antikos tyrinėjimais. XVIII a. buvo reikšmingi Londono Mėgėjų draugijos tyrinėjimai Turkijoje ir Graikijoje, prancūzų tyrimai per Napoleono Bonaparto kariuomenės 1798–1801 m. ekspediciją Egipte. 

XVIII a. pirmoje pusėje archeologinės problemos buvo svarstomos akademijose ir susirinkimuose, 1747 m. kasinėta Pompėja, 1784 m. T. Džefersonas atkasė indėnų pilkapį prie Rivanos upės (JAV), 1790 m. J. Freras identifikavo senojo akmens amžiaus įrankius. XIX a. archeologija pradėta dėstyti universitetuose, archeologijos draugijos ėmė registruoti ir klasifikuoti archeologinius paminklus, juos sistemingai kasinėti, radinius kaupti muziejų fonduose. XIX a. pradžioje Egipte buvo rasti egiptiečių hieroglifai, juos 1822 m. iššifravo Žanas Fransua Šampoljonas. Karlas Otfrydas Miuleris (1797–1840 m.) pradėjo tirti meno ir statybos paminklų liekanas; daugiausia tyrė senovės graikų ir romėnų paminklus. Jo darbų pagrindu susiformavo klasikinė archeologija.

XIX a. pirmoje pusėje pradėtos kurti archeologinės įstaigos – archeologiniai institutai, vykdžiusios archeologinių paminklų tyrimus. Pirmasis archeologinis institutas įkurtas 1829 m. Romoje – Archeologijos korespondencijos institutas (). Nuo 1877 m. Sankt Peterburge veikė Archeologinis institutas, kuriame buvo rengiami archeologai. Nuo 1879 m. JAV veikia Amerikos archeologinis institutas – draugija, turinti 44 skyrius. Nuo 1889 m. Rusijoje visus kasinėjimus valstybinėse žemėse kontroliavo Rusijos imperatoriškoji archeologinė komisija, įkurta 1859 m. 

Mokslo įstaigų kūrimasis spartino archeologijos raidą. 1836 m. Kristianas Tomsenas sukūrė akmens, bronzos ir geležies amžių klasifikaciją. 1840 m. Ostinas Henris Lajardas atkasė Asirijos sostine Nineviją. 1868 m. europiečiai pradėjo tyrinėti Didžiosios Zimbabvės (Afrika) griuvėsius. 1879 m. Altamiroje (Ispanija) rasta akmens amžiaus piešinių. 1880 m. Augustas Pit Riversas pagrindė stratigrafinį archeologijos tyrimo metodą. 1891 m. Flindersas Petris pradėjo kasinėti Achetatoną (Egiptas). 1899–1935 m. Arturas Evansas Kretoje kasinėjo Mino laikotarpio Knoso rūmus. 1900–1944 m. pradėti sisteminti Peru civilizacijos tyrimai, 1911 m. Hiramas Bingamas Anduose atrado inkų miestą Maču Pikču. 1914–1918 m. Osbertas Kraufordas sukūrė vietovės aerofotografijos metodą. 1917–1927 m. Džonas Erikas Tompsonas (1898–1975 m.) atrado majų gyvenvietes Jukatano pusiasalyje (Meksika). 1922 m. Hovardas Karteris, Džordžas Karnarvonas atrado Tutanchamono kapą Egipte. 1926 m. Folsome (Naujosios Meksikos valstija) atrasta apeiginio aukojimo vieta. 1934 m. Endriu Elikotas Daglasas sukūrė dendrochronologinį tyrimo metodą. Viljardas Libis 1946 m. pasiūlė radiokarboninį tyrimo metodą. 1947 m. Negyvojoje jūroje rastas pirmasis pergamento ritinys. 1948 m. Luisas Likis Kenijoje rado priešistorine žmogbeždžionę Proconsul. 1950 m. ir 1970 m. Meri Daglas Liki Olduvėjuje (Tanzanija) surado suakmenėjusių hominidų liekanų. 

Iki XX a. vidurio Europoje vyravo archeologijos objektų paieška, nuo XX a. devinto dešimtmečio pradėtas ištisinis teritorijų žvalgymas. Per tyrimų archeologines ekspedicijas (jų prototipai XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios mėgėjų kasinėjimai) nustatoma archeologinė vieta, tiriami surasti, esami ar spėjami archeologiniai objektai – archeologiniai radiniai, jų grupės. Šiuolaikinės archeologijos tyrimų objektą sudaro archeologiniai šaltiniai – įvairių epochų daiktiniai paminklai, kurių svarbiausi – archeologijos paminklai. 

Archeologinių tyrimų duomenys – archeologinio objekto išorinis vaizdas ir atidengtos vidinės struktūros fiksuojami (archeologinė fiksacija) aprašomuoju (tekstas), grafiniu (planas, piešinys, fotografija, kinas, video) ir kt. būdais. Duomenims apibendrinti ir klasifikuoti gali būti sudaromas archeologinis žemėlapis ar atlasas. Archeologinių tyrimų duomenys skelbiami ataskaitose specialiojoje archeologinėje spaudoje, su jais supažindinama visuomenė.

Pagal archeologinių paminklų liekanas ir radinius, remdamasi kitų mokslų (etnologija, kalbotyra, meno istorija, mitologija, sociologija, epigrafika, heraldika, numizmatika, sfragistika) duomenimis, padedančiais tiksliau interpretuoti archeologinę medžiagą, archeologija siekia nustatyti daikto paskirtį, tipologiją, chronologiją ir paplitimą, t. y. archeologines kultūras. Remiantis tam tikro etapo materialiniu žmogaus veiklos palikimu, archeologija bando rekonstruoti ir senovės visuomenių funkcionavimą bei gyvenimo būdą. Tiriant rastus dirbinius nustatoma paleodemografija, miesto įtaka kaimui, laidojimo papročių kaita ir kt. Papuošalai, keramika, pastatų liekanos teikia duomenų istorikams, menotyrininkams, architektūros istorikams ir t. t. Nuo XIX a. antrosios pusės pradėti pilių ir gyvenviečių, laidojimo ir apeigų vietų kompleksiniai tyrimai. Ypač domimasi meno paminklais – meno archeologija.

Archeologijos radiniams ir kultūros sluoksniams tirti pasitelkiami gamtos mokslai – antropologija, paleobotanika, geologija, osteologija, atominė fizika, chemija, bei šiuolaikinė technika – aerofotoarcheologija, povandeninė archeologija. Radinių chronologijai (archeologinis datavimas) nustatyti naudojama metalografija, dendrochronologija, trasologija ir paleomagnetiniai tyrimai, radiokarboninė, spektrinė, struktūrinė žiedadulkių ir kt. analizės. Pastaruoju metu tapo populiarūs ir archeogenetiniai tyrimai. Radiniams išsaugoti naudojamas jų restauravimas.

Skiriamos klasikinė, priešistorės ir ankstyvosios istorijos (vidurinių amžių), pagal teritoriją – Vakarų Azijos ir Egipto, Romos provincijų (Reino žemė, Balkanai, Austrija, Pietų Vokietija, Vengrija, Šveicarija, Prancūzija, Nyderlandai, Belgija, Didžioji Britanija) ir kitos archeologijos šakos. Pagal chronologiją skiriami archeologiniai periodai, taip pat naudojama ir geologinė laiko skalė.




#Article 249: Mezolitinės kultūros Lietuvoje (581 words)


Mezolitas (vidurinis akmens amžius) Europoje truko nuo paskutinio ledynmečio pabaigos 12 000 / 8 000 m. pr. m. e. iki 7 000 /4 000 m. pr. m. e., Lietuvoje – nuo 9 600 iki 5 800 /5 600 m. pr. m. e. (tuo metu maždaug nuo 10 000 / 9 000 m. pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose jau atsirado pirmosios neolito kultūros).

Ankstyvajame mezolite (apie 8 tūkst. m. pr. m. e.) klimatas atšilo, šiaurės elniai pasitraukė į šiaurę ir anksčiau Lietuvos ir aplinkinėse teritorijose gyvenę paleolito kultūrų žmonės sekė paskui juos. Pagausėjo augalijos ir gyvūnijos.

Mezolito pabaigoje daugėjant gyventojų, jie išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Su mezolitinėmis Janislavicų ir Kundos kultūromis kai kurie mokslininkai bando sieti baltų šaknis.

Bendrai mezolitas siejamas su tam tikrais technologiniais pasikeitimais, kurie jį skyrė nuo paleolito. Mezolito metu atsirado pirmieji kultūriniai augalai ir pamažu buvo jaukinami pirmieji naminiai gyvūnai, kurdavosi sėslios bendruomenės. Mezolito gyvenvietės įsikūrusios daugiausiai upių, ežerų ir įlankų pakrantėse.

Skiriami trys laikotarpiai:

Europoje buvo šios didžiausios mezolitinės kultūros:

Šiaurinėje Skandinavijoje ir apie Baltąją jūrą tebevyravo arktinės paleolitinio pobūdžio kultūros (Fosna, Komsa).

Lietuvoje seniau skirtos šios mezolito kultūros:

Pastaruoju metu skiriamos šios kultūros:

Epipaleolitas susidarė mezolito ir paleolito sandūroje. Mezolito kultūros bruožų beveik nėra, o paleolito bruožai nyksta. Mezolitinių dirbinių negausu, maža skaldytinių nukleusų. Strėlių antgaliai kaip ir paleolite. Padaugėjo netipiškų dirbinių. Pasirodo ovaliniai kirveliai. Kultūros paplitimas – pietų Lietuva, Neries-Šventosios santaka, Šventosios vidurupis.

Pavadinimas kilęs nuo Danijos kultūrų. Siejama su kaulo ir rago dirbiniais, ovaliniais kirveliais, mikrolitais. Nukleusai kirvelio arba kūgio pavidalo, peiliai stambūs ir ilgi. Strėlės nusklemptos į vieną pusę, rėžtukai kampiniai. Laikotarpis 8-7 tūkst. pr. m. e. Paplitimas siauras. Priešpastatoma plačiau paplitusioms tardenuazinėms kultūroms.

Maglemosės kultūrai būdingi lancetiniai strėlių antgaliai, būdingiausi – ovaliniai kirveliai, vienaeiliai žeberklai, kaulo bei rago dirbinių gausa. Tarp Maglemosės kultūros radinių galima atrasti raižytų daiktų. Ornamentuoti dažniausiai kaulas, akmuo, kartais gintaras, medis ir vėžlio kiautas. Tipiškos dekoracijos tai geometriniai raštai – dažniausiai trumpų linijų eilės, vingiuotos linijos ir zigzaginiai motyvai. Retais atvejais randamos antropomorfinės arba gyvūnų figūros.

Pradžia – VIII tūkst. pr. m. e., truko 3000-3500 metų. Nemuno kultūra buvo paplitusi pietinėje Lietuvos dalyje, laikoma vietine, gyvavo ir neolito laikotarpyje. Taip pat apėmė dabartinę Kaliningrado sritį, Mozūrų ežeryną, pietryčiuose – Bugo ir Pripetės tarpupys, Nemuno baseinas, vakarinė Baltijos jūros pakrantė.

Nemuno kultūra artima paleolito kultūroms. Kai kurių mokslininkų nuomone Nemuno kultūra susidarė maišantis epipaleolito kultūroms su šiaurine Maglemozės kultūros dalimi.

Nemuno kultūros skaldytiniai piramidės ir kūgio pavidalo strėlių antgaliai episvidriniai. Antgaliai lancetinės formos. ietigaliai retušuoti būdingu visai Rytų Europai retušu. Gremžtukai, rėžtukai, grąžteliai panašūs į Vakarų Europos kultūrų. Nemuno kultūros stovyklos rastos Kauno r. – Paštuvoje, Kačerginėje, Varėnos r. – Mergežeryje, Švendubrėje, Senojoje Varėnoje ir kt.

Pavadinta vienos šios kultūros gyvenvietės Estijoje vardu. Ši kultūra buvo paplitusi į šiaurę nuo Nemuno kultūros (žr.-  Nemuno ir Kundos kultūrų paplitimas). Būdingi gausūs kaulo ir rago dirbiniai. Kundos kultūros dirbiniai – žeberklai, ietigaliai, durklai ir peikenos, kalteliai bei kirveliai, kirvių įtvarai randami ir Lietuvoje. Ietigaliai tribriauniai, apvalūs ir su titnago ašmenėliais, daromi iš ragų.

Gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai. Daugiausia medžiota strėlėmis, paukščiai – su mediniais antgaliais, naudotos primityvios ietys. Žūklei naudojami daugiausia žeberklai, ietys. Naudojami skobtiniai luotai su irklais, deginti ar skaptuoti. Renkami augalai, laukinės slyvos.

Svarbus užsiėmimas buvo titnago gavyba, kurio buvo gausiai randama prie Nemuno. Laužai kūrenami sausuoliais, kankorėžiais, šakelėmis. Pastatai keturkampiai, statomi naudojant stulpus, guoliai iš šakų ir žolių.

Pagrindinė visuomenės ląstelė buvo mažoji šeima, tačiau mezolito pabaigoje atsiranda dideli kapinynai. Šeima matriarchalinė. Mirusieji laidoti suriestais keliais (kartais spėjama, kad jie būdavo surišami), kapuose randa raudonos ochros.

Žiedadulkių zonos




#Article 250: Justas Paleckis (194 words)


Justas Paleckis (1899 m. sausio 22 d. Telšiuose – 1980 m. sausio 26 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistas ir politikas, laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjo įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje.

Gimė bajorų kilmės kalvio Igno Paleckio (Kazimiero s.) (1837–1912) ir Onos Petrauskaitės (Tamošiaus d.) (g. 1872 m.) šeimoje. Justas Paleckis porą mėnesių mokėsi Rygos Nikolajaus gimnazijoje. Po to į mokslus (vakarinėje gimnazijoje eksternu) grįžo būdamas 21 metų, raginamas savo būsimosios žmonos Genovaitės Jurgaitytės. 

Kitą didesnį protesto mitingą J. Paleckis suorganizavo prie Prezidentūros sodelio, kai po Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 m. ragino susirinkusiuosius vykti padėkoti TSRS prie pastarosios ambasados. Šį kartą niekas iš protesto dalyvių sulaikyti nebuvo. Tą pačią dieną Paleckis sulaikytas po kito mitingo prie sunkiųjų darbų kalėjimo, areštuotas trims paroms, o vėliau išsiunčiamas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. 1939 m. gruodį paleidžiamas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Išvyksta į Latviją, tačiau po mėnesio gauna leidimą grįžti į Kėdainių apskritį.

Justas Paleckis 1940–1967 m. buvo LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku, tačiau reali valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo LKP pirmojo sekretoriaus rankose. Po to iki 1970 m. buvo TSRS Tautybių Tarybos pirmininkas.

Su žmona Genovaite užaugino 5 vaikus – sūnus Vilnių ir Justą Vincą bei dukras Sigitą, Gerutą ir Vitą, turėjo 10 anūkų.




#Article 251: Aktorius (102 words)


Aktorius () – teatro spektaklių, kino, televizijos filmų vaidmenų atlikėjas, vaidintojas.

Meno sritis, kurioje dirba aktorius, apibrėžia jo veiklą. Tai gali būti fiktyvių arba realių asmenybių vaizdavimas, naudojantis gestais, mimika ir kalba, atvaizduojant situacijas naudojant paminėtas ir kitas išraiškos priemones (pvz., šokis).

Priklausomai nuo atliekamo vaidmens svarbos išskiriami statistai, antraplanių vaidmenų atlikėjai ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Statistai „užpildo foną“, jų vaidmenys be teksto, antraplanių vaidmenų atlikėjai vaidina atskiras, nedideles scenas, paprastai su nedaug teksto.

Vaidybos ir aktorystės šaknys yra gentinių visuomenių ritualuose. Ilgainiui atskiri asmenys perimdavo ritualinių scenų perteikimą gentainiams. Iš gentinių ritualų susiformavo ir Senovės Graikijos tragedijos, kuriose vaidindavo profesionalūs aktoriai.




#Article 252: Antanas Merkys (174 words)


Antanas Merkys (1887 m. sausio 20 ar vasario 1 d. Bajoruose, Skapiškio valsčius – 1955 m. kovo 5 d. Malenkuose, Vladimiro sritis, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – teisininkas, politikas, paskutinis tarpukario Lietuvos Ministras pirmininkas.

Gimė mažažemių valstiečių šeimoje. Baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, studijavo teisę Tartu universitete. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1915 m. buvo Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių geležinkelio komendantas, vėliau tarnavo Rumunų fronte. 1918 m. baigė Kijevo universiteto Teisės fakultetą.

Įsteigė Varnių koncentracijos stovyklą. 1922 m. išėjo į atsargą pulkininko leitenanto laipsniu. 1927–1932 m. Klaipėdos gubernatorius, vėliau advokatas. Nuo 1934 m. sausio 2 d. iki 1939 m. Kauno burmistras (pakeitė liaudininką Joną Vileišį). 1934–1940 m. Miestų sąjungos pirmininkas.

Sovietams užėmus Lietuvą, bandė bėgti į Švediją, bet Rygos oro uoste sulaikytas NKVD, suimtas, liepos 17 d. su šeima ištremtas. Vežiotas po įvairius kalėjimus. 1952 m. gavo 25 metus kalėjimo Vladimire. Kartu su kitais Pabaltijo politikais kalėjime jo pavardė laikyta paslaptimi, vadintas numeriu (nr. 1, jo žmona – nr. 2, Juozas Urbšys nr. 5, Aleksandras Stulginskis nr. 30 ir kt.). 1954 m. A. Merkiui suteikta malonė ir jis paleistas, bet 1955 m. Malenkų invalidų namuose Vladimiro srityje jis mirė.




#Article 253: Jamaika (505 words)


Jamaika – sala ir valstybė Karibų jūroje, Didžiųjų Antilų salyne, į pietus nuo Kubos ir į vakarus nuo Haičio. Pavadinimas kilo iš indėnų Taino kalbos pavadinimo Xaymaca („pavasarių žemė“).

Pirmieji Jamaikos gyventojai buvo indėnai, čia atsikraustę iš Šiaurės Amerikos tarp 1000 ir 400 m. pr. m. e. 1494 m. salą pasiekė Kristupo Kolumbo ekspedicija ir paskelbė ją Ispanijos karaliaus valda. Jamaikoje buvo Kolumbo šeimos rezidencija. Ispanų valdymo metu sala vadinta Santjagu. 1655 m. Jamaiką užgrobė britai, vadovaujami admirolo William Penn. Per 200 metų britų valdymą, sala tapo pagrindine pasaulio cukraus eksportuotoja. Cukraus gamyba rėmėsi vergų darbu. Kadangi vergų buvo daug daugiau nei baltųjų, jie dažnai rengdavo sukilimus. Galiausiai 1838 m. vergija galutinai panaikinta. 1958 m. Jamaika tapo Vest Indijos federacijos dalimi, o 1962 m. galutinai pasiekė nepriklausomybę.

Jamaika yra parlamentinė monarchija Britų sandraugoje. Oficiali šalies galva – JK karalienė Elžbieta II. Ją saloje atstovauja generalgubernatorius, skiriamas ministrų kabineto. Reali šalies valdžia priklauso premjerui.

Jamaikos parlamentas dviejų rūmų: sudarytas iš Atstovų Rūmų ir Senato. Jamaikai būdinga dvipartinė sistema. Šalis yra CARICOM organizacijos narė.

Jamaika yra padalinta į 3 apygardas ir 14 parapijų.

Jamaika yra trečia pagal dydį sala Karibuose ir ketvirta pagal dydį valstybė. Salos centrinę dalį užima Mėlynieji kalnai (aukštis iki 2256 m), apsupti siauros pakrantės žemumos. Dėl šios priežasties dauguma miestų įsikūrę pakrantėje. 

Jamaikoje, kaip ir kitose Karibų jūros salose, netrūksta paplūdimių, bet didelė teritorijų dalis kalnuota. Šiaurės vakaruose iš klinčių uolienų statūs kalnagūbriai ir lėkštos žemumos su daugybe smegduobių. Šiaurės rytuose paviršius aukštėja ir virsta pagrindiniu salos kalnagūbriu, vadinamu Mėlynaisiais kalnais. Aukščiausia Mėlynųjų kalnų viršūnė Blu Mauntin Pikas (2256 m) – aukščiausias taškas visame Karibų jūros regione.

Žemumų žemė dirbama. Pagrindinė žemės ūkio kultūra – cukranendrės, 2000 m. buvo pagaminta 2,5 mln. t. cukraus. Žemės ūkyje dirba penktadalis ekonomiškai aktyvių jamaikiečių. Saloje auginama apie 440.000 ožkų ir tiek pat galvijų.

Viena svarbiausių Jamaikos pramonės šakų – kasyba. Nuo XX a. 6 dešimtmečio saloje kasamas boksitas (aliuminis, rūda), apie 60 % eksporto vertės sudaro boksitas ir aliuminio oksidas, iš kurio gaminamas aliuminis. Labai svarbus turizmas: 2001 m. salą aplankė per pusantro milijono žmonių. Jamaikos sostinė Kingstonas – didžiausias anglakalbių miestas Karibų jūros regione. Tai suskirstyta į 14 apygardų salos vyriausybės buveinė. Miestas įkurtas 1692 m., kai žemės drebėjimas sugriovė tuometinę sostinę Port Rojalį. Kingstonas – vienas didžiausių gamtinių jūros uostų pasaulyje, apsuptas aukštumų. Miestas – siuvimo, tekstilės, maisto perdirbimo pramonės ir turizmo centras. Architektūrai būdingas tradicinių kolonijinių pastatų ir modernių dangoraižių derinys, prašmatnūs rūmai ir lūšnynai. Skurdžiuose Kingstono kvartaluose atsirado regio muzika, išpopuliarinusi jamaikietį Bobą Marlį visame pasaulyje.

Klimatas tropinis, drėgnas. Būdingi karšti ir drėgni orai; kalnuose šiek tiek vėsiau. Saloje neretai siaučia galingi uraganai.
 
Didžiausi miestai:

Svarbiausi jūrų uostai: Kingstonas, Montego Bėjus.

Jamaikoje sparčiai kasama aliuminio rūda ir boksitas. Cukranendrių auginimas ir cukraus gamyba. Didelę dalį BVP sudaro turizmas.

Jamaikos kultūrą ypač garsina muzika. Iš čia kilo tokie muzikos žanrai kaip regis, ska, mento, rokstedis, dabas. Dauguma hip-hopo bruožų taip pat atėjo iš Jamaikos. Labiausiai šalį garsinantys žmonės – taip pat muzikantai: Bob Marley, Sean Paul, Jimmy Cliff, Shaggy ir kt.

Jamaikos simboliai:




#Total Article count: 252
#Total Word count: 199788